1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis.
Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį.
Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė.
Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į
Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera
apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir
kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia,
sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo,
pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į
komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis
klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar
eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia
kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo
Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės,
vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus
— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš
Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas
baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį
mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau.
Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo.
Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie
Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar
užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo
duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50
litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo,
pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant
laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo.
Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė.
Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas
medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis
Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno
žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę.
Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo
telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį.
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į
kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės
E. Perminas).
Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose.
Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja
apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga
tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]...
Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo
atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus
valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom,
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą.
Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų
tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras
buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė
Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada
dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo
pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane
72