1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą
kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina
vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar.
Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi.
Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame
pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui
pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas
Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane
ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau.
Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko
perduoti.
Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui
įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau,
brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą
— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm
Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui.
Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo
dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur
paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą,
šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į
Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų
karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane:
„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie
karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į
Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju
mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos
kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai,
pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų
iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų,
skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane
išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu?
Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo.
Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs
Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant
pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas.
Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs,
prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje
Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje
buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane,
stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs
nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių.
Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane
patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo,
susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui
buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas.
Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą,
tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš
tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas
man nieko blogo nebuvo padaręs.
Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje,
Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano
broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių
malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės
kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą
71