1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname
gale gyveno, namas tebėra ano. Dar Iršas žydelis buvo, prie Raudonskardžio gyveno, puodus
dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar tvenkinio užtvanka. Imdavo ir iš tos
vietos Viekšniuose prie Kalupio upelio, bet mažai. Iš čia daugiau imdavo. Čia buvo duobės
didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų.
Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo,
pradėdavo vanduo bėgt. Įkasdavo kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni met ant laiptų,
kiti met aukštyn. Mėlynas gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi
pardavinėjo. Venckaus žemėj irgi. Daug daug čia iškasė.
Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas
medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio gyveno žydas Placbardis
Dovydas. Prie tilto, ant kampo, ten, kur kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas gyvena, ten
gyveno žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų
krautuvę. Netoli tilto Alter Judes-Alterkis turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus.
Skambindavo telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį — svirną.
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus.
Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir
Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30;
Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. —
Visas tekstas:
Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta
įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta
senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais,
ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus
atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo
iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors
neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako,
tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks...
Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio
užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant
kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą
„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė
pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar
namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš
visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir
neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko”
liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau.
Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur
pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs —
gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus.
Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus
baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi
storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė,
kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą.
Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir
dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis
užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau
Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas.
1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis
partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė
prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo
70