1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo. Sako apie mane — ans čia gyvena<br />
su motina, teturi 7 hektarus žemės. Tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką. Tie karininkai pasiima<br />
mane į mašiną ir važiuojam į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į Laižuvos pusę —<br />
Pluogų kaime prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju mirti — žiūrėjau į<br />
saulę, gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau Laižuvos kelią. Už Viekšnių<br />
priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau Pluogų kaime pilni laukai, pagrioviai prigulę rusų<br />
kareivių. Kiti būriais eina keliu į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų iki štabo, priekyje<br />
pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, skubančių, vos ne<br />
bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane išlaipina. Karininkas<br />
rusiškai klausia manęs — buvai fašistu? Nebuvau, — sakau. Ar būsi fašistu? Nebūsiu.<br />
Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo.<br />
Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę, atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs<br />
Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant<br />
pagriovelio sėdi kanauninkas J. Navickas. Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto.<br />
Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, prakaitas bėga. Su Kiviliu 1937—1938 metais kartu<br />
tarnavome Lietuvos kariuomenėje Tauragėje, septintame pulke, ryšių kuopoje, 100 žmonių<br />
vienoje kuopoje buvome. Ans toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje buvo. Greičiausiai,<br />
komjaunuolis buvo. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, stebėdamasis paklausė<br />
— ar tave paleido? Paleido, — sakau. Kanauninkas gal manęs nebepažino. Sako, vyrai, aš čia<br />
palivarką turėjau... Aplinkui laukai pilni rusų kareivių. Kanauninkas sėdi ant pagriovelio, Kivilis<br />
jį su šautuvu saugo. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane patį tik prieš kelias minutes paleido,<br />
pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, susirinkau daiktus ir išėjau, namie<br />
nenakvojau, slapsčiausi kol vokiečiai atėjo. [...]. Tas Kivilis paskui buvo partorgu. Jis<br />
Mažeikiuose, girdėjau, tualete nusišovė partorgu bedirbdamas. Jo buvusi žmona, dabar Tiškienė,<br />
gyvena čia kažkur.<br />
Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per<br />
miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš<br />
pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų.<br />
Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal.<br />
Tenys Pranas gyveno čia netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje<br />
Medžialenkės kaime, dideli ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano<br />
broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais buvo Viekšnių viršaičiu,<br />
vachmistru, Viekšnių malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir<br />
žiemą būdavo ilga, pusės kilometro eilė. P. Tenys neleido traukt grūdų į malūno viršų. Reikėdavo<br />
šalt eilėje. Per miestą ka eis, išsipenėjęs toks, ne „labas” nesakė, o kai bėda — tai jau pas mane.<br />
Gal, kad aš kunigo brolis. Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm<br />
klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį<br />
rusai suėmė.<br />
Rusams atėjus, kai prasidėjo mobilizacija, atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, išvarė į<br />
Malūno gatvę ir uždarė gal žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulys, kaldrą gerą<br />
apsiklojęs. Pons begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai, leitenantas ir<br />
kapitonas. Dieną dirbdavo baltojoje ligoninėje raštinėje. Mane kai suėmė, mama verk, sesuo<br />
verk, anie sako — pažiūrėsim. Ryto metą anie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, pakalbėjo su<br />
karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, sako — dėlko nestojai į komisiją? Sakau<br />
— aš senų metų. O atrodžiau jaunas — neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Ans sako — ar stosi?<br />
Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar eisi? Eisiu, — sakau.<br />
Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia kareiviui, ir<br />
prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau padarytas. Kai tik rusai pasijudino nuo<br />
Stalingrado, pasidariau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės,<br />
vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akodeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus<br />
— bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mano mamos, sesers, ar<br />
negrįžau iš Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė...<br />
Kai karas baigėsi, paskelbė, kad tų „dezertyrų”, kurie prisiregistruos, nebaus. Po to dar kokį<br />
mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau.<br />
69