1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo. Sako apie mane — ans čia gyvena
su motina, teturi 7 hektarus žemės. Tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką. Tie karininkai pasiima
mane į mašiną ir važiuojam į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į Laižuvos pusę —
Pluogų kaime prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju mirti — žiūrėjau į
saulę, gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau Laižuvos kelią. Už Viekšnių
priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau Pluogų kaime pilni laukai, pagrioviai prigulę rusų
kareivių. Kiti būriais eina keliu į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų iki štabo, priekyje
pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, skubančių, vos ne
bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane išlaipina. Karininkas
rusiškai klausia manęs — buvai fašistu? Nebuvau, — sakau. Ar būsi fašistu? Nebūsiu.
Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo.
Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę, atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs
Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant
pagriovelio sėdi kanauninkas J. Navickas. Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto.
Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, prakaitas bėga. Su Kiviliu 1937—1938 metais kartu
tarnavome Lietuvos kariuomenėje Tauragėje, septintame pulke, ryšių kuopoje, 100 žmonių
vienoje kuopoje buvome. Ans toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje buvo. Greičiausiai,
komjaunuolis buvo. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, stebėdamasis paklausė
— ar tave paleido? Paleido, — sakau. Kanauninkas gal manęs nebepažino. Sako, vyrai, aš čia
palivarką turėjau... Aplinkui laukai pilni rusų kareivių. Kanauninkas sėdi ant pagriovelio, Kivilis
jį su šautuvu saugo. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane patį tik prieš kelias minutes paleido,
pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, susirinkau daiktus ir išėjau, namie
nenakvojau, slapsčiausi kol vokiečiai atėjo. [...]. Tas Kivilis paskui buvo partorgu. Jis
Mažeikiuose, girdėjau, tualete nusišovė partorgu bedirbdamas. Jo buvusi žmona, dabar Tiškienė,
gyvena čia kažkur.
Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per
miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš
pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų.
Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal.
Tenys Pranas gyveno čia netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje
Medžialenkės kaime, dideli ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano
broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais buvo Viekšnių viršaičiu,
vachmistru, Viekšnių malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir
žiemą būdavo ilga, pusės kilometro eilė. P. Tenys neleido traukt grūdų į malūno viršų. Reikėdavo
šalt eilėje. Per miestą ka eis, išsipenėjęs toks, ne „labas” nesakė, o kai bėda — tai jau pas mane.
Gal, kad aš kunigo brolis. Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm
klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį
rusai suėmė.
Rusams atėjus, kai prasidėjo mobilizacija, atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, išvarė į
Malūno gatvę ir uždarė gal žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulys, kaldrą gerą
apsiklojęs. Pons begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai, leitenantas ir
kapitonas. Dieną dirbdavo baltojoje ligoninėje raštinėje. Mane kai suėmė, mama verk, sesuo
verk, anie sako — pažiūrėsim. Ryto metą anie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, pakalbėjo su
karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, sako — dėlko nestojai į komisiją? Sakau
— aš senų metų. O atrodžiau jaunas — neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Ans sako — ar stosi?
Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar eisi? Eisiu, — sakau.
Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia kareiviui, ir
prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau padarytas. Kai tik rusai pasijudino nuo
Stalingrado, pasidariau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės,
vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akodeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus
— bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mano mamos, sesers, ar
negrįžau iš Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė...
Kai karas baigėsi, paskelbė, kad tų „dezertyrų”, kurie prisiregistruos, nebaus. Po to dar kokį
mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau.
69