1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

N. a.: Pavenčių g. 7-10, LT-5500 Mažeikiai; tel. 73351.
PERMINAS ALBERTAS 1914—1983
Perminas Albertas // Kopijuota iš interneto 2010 metais. Prie teksto nurodyta: Publikuota:
Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. — Varniai-Vilnius,
Žemaičių vyskupystės muziejus — „Mintis”, 2006. — Tekste:
Kunigas ALBERTAS PERMINAS 1914 – 1942 – 1983
Susipažinau su juo 1940 metais Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kurioje studijavo
4 žemaičiai: Albertas Perminas, Valerijonas Kekys, Liudvikas Mažonavičius ir Antanas Jurgutis.
Albertas gimė 1914 m. gruodžio 19 dieną Viekšnių parapijoje. Kunigu įšventintas 1942 m.
gruodžio 19 dieną. Paskiriamas į Jurbarką vikaru ir Amatų mokyklos dėstytoju bei kapelionu.
Visada jaunatviškos nuotaikos, uolus pastoraciniame darbe, gabus visuomenininkas. Už tai ir
nukentėjo – 1949 m. kovo 19 dieną areštuojamas kaip „tėvynės priešas“. Tik 1956 metais, kaip ir
daugelis kitų kunigų, baigęs bausmę ir pripažintas nekaltu, grįžta į Tėvynę.
Sugrįžusį 20 metų mėtė net į 6 parapijas, kol 1975 m. atsiduria Kavarske. Kelmėje atstatė
bažnyčios bokštą, įsigijo didelį autoritetą. Už tai nedelsiant perkeliamas į Žeimelį. Visur
pasižymėjo uolumu, ugningais pamokslais, optimistine dvasia atstatyti šlyjančią tautos moralę.
Mirė 1983 metų sausio 5 dieną išvargęs po šv. Kalėdų. Ir išsipildė Angelų skelbtas atlygis:
„Ramybė geros valios, Dievą mylintiems žmonėms“.
PERMINAS DOMAS
Virpša K. Šviesa neužgeso // Vienybė. — 1970. — Geg. 9. — Tekste: Karo veteranas. 1945
metų vasario mėnesį sužeistas apako. Gimtuosiuose Viekšniuose [Pakalupės kaime] pasistatė
namelį. Apdovanojimai: Tėvynės karo I laipsnio ordinas, keturi medaliai.
PERMINAS EDVARDAS, KAZIO 1915-09-15 — 2004-01-12. Čekų kaimas
Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis
partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė
prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks — už Dievo
garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau įtikintas taip. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą
kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelt bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, atein vokiečiai
jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. Kažkurią
dieną paskelbė kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. [...].
Gyvenau su mama Čekų kaime, šitame pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus
Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui toliau pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys
jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas Vakaruose. Buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus
organizavo tus partizanus. Paskyrė mane ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš
Kegrių turėjo pranešt man, o aš toliau. Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam
jokio ryšio nereikėjo, taip ir nereikėjo nieko perduot.
Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Milčius Antanas man ir dar vienam partizanui
įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauninką. Aš įėjau,
brauninką atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą
— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm
Keršio. Brauninką grąžinau Milčiui.
Kada rusai traukėsi, įtarė, kad aš irgi priešas — brolis kunigas, kunigų užvažiuodavo dažnai.
Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur paminklus
dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, šautuvus atstatė.
Aš išėjau — anie galvojo, kad aš bėgsiu. Anie varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į Vykdomąjį.
Viršaitis (ans buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų karininkai ir
68