1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

dvarą kuršėniškiui Viktorui Nagurskiui. [...]. Persiskyręs su tėvo palikimu, Juozapas Paulavičius
apsigyveno su žmona ir dviem dukterim Viekšniuose, o paskui savo tėvo bičiulio Vilniaus miesto
prezidento advokato Mykolo Venslauskio remiamas, buvo Vilniaus miesto sodininku ir
sodininkystės mokyklos vedėju (Vilniaus miesto dvare Leoniškėje), kurį laiką Kaukaze, dabar
Lenkijoje; viena jo dukterų ištekėjo už Lenkijos prezidento sūnaus Moscickio, bet jauna
pasimirė. [...]. Apie 1910 m. Juozapas man sakėsi Vilniuje 90-ųjų metų pabaigoje ir 900-ųjų
pradžioje laikęs save lietuviu, tik vėliau ėmęs kartoti lenkų skelbiamus prasimanymus apie
„litvomanus”, tad ir mano sukurtos lietuviškos šeimynos ilgainiui ėmė vengti.”
PAULAVIČIUS KAZIMIERAS, EDVARDO
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 127. — Tekste:
Mokėsi „Kazimieras Krokuvoje architektūros. [...]. Kazimieras (jaunesnis už Joną, bet
vyresnis už Juozapą) anksti buvo jau atsiskyręs nuo Pavirvytės ir labiau sutapęs su Lenkija, ten ir
šeimyną sukūręs. [...]. Atmenu taip pat [...] Kazimierą, kaip jis nepaprastai gyvai pasakojo mano
tėvams apie savo ir kitų studentų ekskursiją Italijon.”
PAULAVIČIŪTĖ-VENORDENIENĖ ANIELĖ, EDVARDO
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 60, 61, 111, 127, 314—316. —
Tekste:
„Anielė ištekėjo už našlio Venordeno Kaukaze (Armavire), dabar pati našlė gyvena Lenkijoje.
[...]. Povilo Višinskio įtakoje Anielė, o šios įtakoje ir Sofija aiškiai pritarė tautiniam lietuvių
judėjimui, Pavirvytėje skaitė „Varpą” ir kitus lietuviškus leidinius, aiškiai sakėsi lietuvaitėmis
(apie 1900—1901 metus); net atsidūrusi Kaukaze Anielė ne tuojau mus pamiršo. [...]. Viena
Paulavičiūčių, Anielė, bene Šiauliuose susitiko su Povilu Višinskiu ir grįžo ne tik jo sužavėta ir
įtikinta lietuviško darbo teisingumu, bet ir aprūpinta lietuviškais raštais. Grįžusi panašiai paveikė
ir savo seserį Zosę. Kai aš, kaip kas vasarą, atvykau dabar [1900 m.] Pavirvytėn knygų pasiimti,
panelės pradėjo su manim neaiškią, atsargią kalbą, iš kurios betgi greit paaiškėjo, jog jos
laikančios savo pareiga palaikyti kilnų lietuviškąjį darbą ir iš manęs to pat laukiančios. Aš ir
šiaipjau buvau nusistatęs lietuviu, tad netikėtas lietuvystės pasireiškimas Pavirvytėje tik dar
labiau mane sustiprino ir virto paskutiniu akstinu griežtai apsispręsti. Lietuviškųjų raštų, rodos, iš
jų nepasiėmiau, lietuviškai dar nepaskaitydamas, bet „Varpo” ir „Ūkininko” numerius su
ypatinga pagarba ir susijaudinimu trise vartėme ir tiesiog glostėme. Belydėdama mane namo,
panelė Anielė taip buvo su manim apie lietuvystės ateitį užsikalbėjusi, jog su visu vežimu vos
neapvirtova Virvyčios brastoje. [...]. Ji po metų kitų išvyko tarnybon Kaukazo Armaviran ir ten
ilgainiui ištekėjo už našlio lenko. Prieš ištekėdama parašė man laišką, kuriame nesisakė ištekanti,
tik aiškinosi daranti kažkokį žygį, Lietuvai naudingą... Dabar gyvena Lenkijoje. Kažin, jei būtu ji
likusi Lietuvoje, ar nebūtų iš jos Višinskis padaręs naujos Lazdynų Pelėdos ar Šatrijos Raganos?”
64