1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. —
Lapkr. 11. — Visas tekstas:
Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus
Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus
(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare.
Tikriausiai M. Biržiškos pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo
(1804—1881) brolis, o ne sūnus. Iš 1848 metų atėmę 35, sužinome, kad Domininkas gimė 1813
metais, kuomet Juozapui buvo 9 metai ir tėvu jis būti negalėjo. Legendos pasakojamos apie
Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, tačiau vadinamą ne Domininku, bet Adomėliu.
Paulavičių buvę du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su
kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su
kumečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumečius. Kada anū labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė —
dėl brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį
palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas
negali pasakyti, ar Adomėlis ten tebėra palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom
pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinaatilsį”. Ne taip seniai su vaikais
tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten, prie Adomėlio, auga
gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet
nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje, prie
kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo.
Mano tėvas pasakodavo, kad dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai
sugyveno su tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anū,
įlįsdavo į būdą ir šnekėdavęs per visą naktį.
Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir
šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo —
niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti,
atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada
išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos
nakties arklių nebeganė.
PASKUTINĖ KROLIO DVARO LEGENDA
Gražus Krolio dvaras už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga
vieta. Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anū
kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, ano žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė
kumetį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumetis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią
legendą pasakodavo.
Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlis, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati
mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo
kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten, tame dvare, baidė. Niekas ten ilgai
negyvendavo.
Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių
dvare ir Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys.
PAULAVIČIUS EDVARDAS, JUOZAPO 1837—1894
EDWARD PAWŁOWIEZ, UM. 1894 R. MARJA Z SZANIAWSKICH,
PAWŁOWIEZOWA, UM. 1905 R. OD DZIECI // Iš įrašo antkapiniame kryžiuje Viekšnių
senosiose kapinėse.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57—59, 61, 111, 149, 161, 298, 314. —
Tekste:
„Už 7 kilometrų nuo Viekšnių, pakeliui į Tryškius, Virvyčios pakrantėje yra gražus Pavirvytės
(Pavirvyčio) dvaras, kuris mano metu buvo valdomas Edvardo Paulavičiaus. [...]. 1855 m. baigęs
61