1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

knygelių. Jo sūnus Domininkas 35 m. amžiaus 1848 m. nusižudė Pavirvytėje (ten ir palaidotas),
o kitas, Edvardas (1837—1894 m.)...”
Lipskis S. Ten, kur Venta. — Vilnius, 1987. — P. 225, 226. — Tekste:
„1851 metais, važiuodamas į Šiaulius, L. Ivinskis stabteli Pavirvyčio dvare. [...]. L. Ivinskis
tuo metu mokė vaikus Pavirvyčio dvare netoli Tryškių. Kartą sekmadienį su Juozu Paulavičiumi
susiruošė į miestelį. Kelionėje pasibaidė arkliai, vežimas apvirto, ir L. Ivinskis įkrito į balą.
Regėdamas nejudantį mokytoją, J. Paulavičius nejuokais išsigando ir ėmė kalbinti L. Ivinskį:
— Na, ar ilgai taip gulėsi kaip kiaulė perkase? Užsimušei, ar kurių kipšų?
Ir tuomet L. Ivinskis atsakęs:
— Ak, pone Juozapai, Tamsta nė numanyti nenumanai, kokių aš čia įdomių įžiūrėjau
vabalėlių tame pūvančiam vandeny!”
PAULAVIČIUS DOMININKAS apie 1813—1848
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58. — Tekste: „Jo sūnus Domininkas
35 m. amžiaus 1848 m. nusižudė Pavirvytėje (ten ir palaidotas), o kitas, Edvardas (1837—
1894 m.)...”
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Pavirvytės dvaro legenda // Alvydui Adomaičiui ir
Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
[Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus
Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus
(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare. Tikriausiai M. Biržiškos
pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo (1804—1881) ne sūnus, bet brolis.
Iš 1848 metų atėmę 35 metus, sužinome, kad Domininkas gimė 1813 metais, kai Juozapui buvo
9 metai ir tėvu būti jis negalėjo. Apie Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, vadinamą ne
Domininku, bet „Adomėliu” pasakojamos legendos].
Paulavičių buvo du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su
kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su
kumiečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumiečius. Kada anų labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė, dėl
brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį
palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas
negali pasakyti, ar Adomėlis tebėra ten palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom
pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinatilsį”. Ne taip seniai su vaikais
tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten prie Adomėlio auga
gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet
nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje prie
kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo.
Mano tėvas pasakodavo: Dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai sugyveno su
tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anų, įlįsdavo į
būdą ir šnekėdavos per visą naktį.
Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir
šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo —
niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti,
atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada
išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos
nakties arklių nebeganė.
Pavirvytės dvaro legenda: Viekšnių krašto sakmės [7]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-
Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare ir Gudų kaime, dabar
60