1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Bėgai nuo vilko, užbėgai ant meškos — mūsų pačių name ne vienas stiklas nebuvo peršautas.
Vo ten, kur pas tą Uniką kai nubėgom, į tą bunkerį, ten tuoj pat atvažiavo vokiečiai, pasistatė
tankus, išsikasė apkasus ir prasidėjo mūšis. Tada pirmą kartą išgirdau tą žodį — pancer, pancer...
Rodės ten — daug mūšio čia vyksta. Išdaužė tą visą beržyną, išlaužė tas šakas visokias, viską. Tą
vokiečių karininką atsimenu — prie įėjimo į tą bunkerį stačias stovi, su žiūronais žiūri, davinėja
komandas visokias ir vadovauja mūšiui. Paskum vienas rusų pasiuntinys iš karto krito ant tos
slėptuvės viršaus... Sprogo tokie skeveldrai, į pilvą viena įlindo, kita į kulnį. Tus vokiečių
kareivius išvarė iš to praėjimo, iš tos slėptuvės. Įnešė tą karininką ten, tas kits, kur tą perėmė
vadovavimą, pažiūrėjo, sako — kaput, — pasakė. Dar atsidarė konservų dėžutę, užvalgė ir davė
komandą. Dėjo ant tankų ir išvažiavo visi. Nu ryto ka atsikėlėm, šovinių, juostų visokiausių,
kulkosvaidžius palikę. Pilna. Nebespėjo bepasiimt ar ką. No, ir po to, kiek laiko palaukus, tėvs
sako — jau ateina nuo geležinkelio rusai. Nuogais šautuvais, ilgais durklais. Du tokie žvalgai
ateina. Ateina — nemcy jest? Sako — nietu. — Kuda ušli? Paruodė tėvs. Dar buvo saulėgrąžų
pridėta ten, nuimta. Susirinko. Prisidėjo tų saulėgrąžų, susisiekė ir nuėjo toliau. No, biški praėjus
kokiam tai laikotarpiui ir užplūdo kiti rusai. Atvažiavo, pasistatė patrankas visokias, pasiruošė
šaudyt anėj.
Nu ir po nakties tada toks ūkininkas pasigedo arklio... Nu ir tada jie galvojo, kad vyks mūšis
koks tų rusų su vokiečiais. Jie mus išsiuntė, į Ventos gyvenvietę išvažiavom mes. Iš nelaimės ten,
negalėjom būt. Išvažiavom ten. Ten pabuvom, nežinau kelias paras. Bet nieks nesišaudė. Leido
gįžt atgal. Atgal grįžtant, ant vežimo buvo uždėtas dviratis. Privažiavus, kareiviai, ar ėjo pėškom,
aš neatsimenu, pamatė tą dviratį, sako — o, mašyna, davaj. Jie dviratį pavadino „mašyna”. Ar
nebuvo matę, ar kaip ten, nežinau. Tą dviratį atėmė, bet užlipt ant jo nemokėjo. Važiuot
nemokėjo, nusivarė jį. Nu toks viens atvejis buvo. Kits atvejis iš rusų tada atsimenu — į namus
buvo užėję kareiviai. Atėjo, — zakuritj jestj, — tėvo paklausė. Tėvs davė užsirūkyt, turėjo tą
žiebtuvėlį, tas užsidegt, tas pasiėmė žiebtuvėlį. Nu ir dar yra trys kareiviai užėję, atėję atėmė
miltų maišą, kiek ten turėjom vilnų ir dar lašinių kiek turėjom. Susikrovė į mašiną ir išvažiavo.
Nu tiek. Nu, o taip dėl kitos netvarkos, tai stalą subadytą atradom parėję, su tais durtuvais
subadytas. Ir viename kambary, kur nebuvo grindų, ten dabar kur miegame, tualetą buvo
pasidarę sau — tingėjo išeit į lauką. Nu tai tiek.
PAČENGIENĖ ONA
Jonikienė Roma. Biblioteka priima kūrėjus // Vienybė. — 2000. — Liep. 27: ir nuotrauka. —
Tekste: Viekšnių bibliotekos veikla, renginiai, bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Onutė
Pačengienė. — Visas tekstas:
Lietų keikėme susirietę, netgi šaligatvis virto didele bala. Spėliojome, gal Viekšniuose nelyja
ir išvykę iš Naujosios Akmenės, pamatysime saulę. Kaimyniniuose Viekšniuose, deja, lijo...
Bibliotekos, kur susitikome su čia dirbančiomis Onute Pače[n]giene ir Brone Ročiene, langai
žvelgia į visas pasaulio puses, tad lietaus čiužesys monotoniškai ramus. Kava užplikyta, galima
ir pasikalbėti. Bibliotekininkės Bronė ir Onutė visada buvo tarp pagirtų ir daug dirbančių.
Renginiai, parodos, poezijos skaitymai, Viekšnių senovė „praeidavo” pro biblioteką. Ir dar nauja
idėja, pasiūlyta mokytojos N. Kontutienės, suburti „moterų alkierių”, taip pat „užkliuvo”
bibliotekoje. Daug įsimintinų susitikimų įvyko „alkieriuje”. Sueina poezijos mėgėjai, į svečius
pasikviečia gimtinėje viešinčius žinomus viekšniškius, mėgaujasi posmais. Kito žymaus
viekšniškio paprašo tapybos parodą surengti. Vėl būrys gerbėjų sueina. Kad aplinka papildytų
nuotaiką, renkasi „alkieriaus” svečiai vaistinės muziejuje. Įspūdis ilgam išlieka širdyse.
Bronė Ročienė mano, kad nepaprastai svarbu kuriančio žmogaus darbus parodyti visuomenei.
„Kai apsižvalgėme tarp saviškių, pamatėme, kiek daug gabių kraštiečių. Parodoje eksponavome
Z. Milevičienės megztas pirštines: 15 skirtingo rašto porų! Eksponavome auksarankių moterų
nėrinius, mezginius. Buvo ir bendrų parodų, kur savo kūrybos darbus sunešė keletas autorių”, —
pasakojo B. Ročienė.
Onutė Pače[n]gienė sakė, kad biblioteka savaime tapo kultūriniu židiniu, nes žmonėms reikia
pramogų. Tad be parodų, susitikimų, į biblioteką kviečiami iš kelionių sugrįžę žmonės, kad
papasakotų apie svečius kraštus. Tokios tradicijos, kad bibliotekininkės įsijungtų į kultūrinį
6