1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

dvarvietes kaskart vis sodresne lauko žole užželia, kol mūsų kraštas taps tiek pasiturintis, kad
galėtų saugoti tokius praeities kultūros židinius, jų nė pamatų nebeliks.
Bet parymokim skaistų vasaros vakarą po senais girgždančiais Pavirvytės parko klevais, ir
pasibels, tikrai pasibels į širdį seniai praeitin nuaidėjusios viltys, svajonės, meilė ir skriaudos. Bet
jei širdim išgirdai tos išblėsusios šviesos aidą — vadinasi, tam praeities šviesumui nelemta
išblėsti. O jei suvokiame iš kur atėję, ir neišdilsim be pėdsako...
Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. —
Tekste:
Toje senų panų gūžtoje kadaise lankydavosi ir mano motinos šeima, kaimynai Paulavičiai iš
Pavirvytės (seniau Žalionės) dvaro. Didelė tai buvo giminė — penkios dukterys ir keturi sūnūs.
Nuobodu būdavo mergaitėms ceremoninguose svečiuose, tad neapsakomas buvo jų džiaugsmas,
kai apie 1885 metus Santeklių dvaro šeimynoje atsirado jų amžiaus, gal kokių aštuonerių metų
augintinė, vardu Andzė, Ancikė, su kuria joms buvo leista pažaisti. Tai ir buvo Ona Bagnickaitė.
Mano prosenelis, Juozas Paulavičius, buvo apsišvietęs ir savo laiku pažangus žmogus. Jis
rūpinosi Šiaulių gimnazijos statyba. Jo sūnus Edvardas, buvęs Kališo gimnazijos direktorius,
apie 1876, tėvui mirus, persikėlė į Pavirvytį. Jis rašinėjo laiškus kaimynams dvarininkams,
įtikinėdamas juos baudžiavos panaikinimo būtinumu (tokius laiškus buvau radusi savo senelio
Rainoldo Daugirdo archyve). Savo vaikus jis auklėjo demokratiniais principais, įpareigodavo
dukteris šviesti dvaro darbininkus, mokyti juos skaityti ir rašyti. Kiek prisimenu iš pasakojimų,
tai jo įtakoje Andzė buvo paimta iš virtuvės į „pakajus”, o kai pasirodė esanti gabi, „tetos”
pradėjo ją rūpestingai auklėti. [...].
Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos „Karalaitė
Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių kaimynės, o
Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos
rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė
išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893—94 metus atsirado žymusis
lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano
tetų, Anelė (vėliau Venordin) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti
lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas
Biržiška saugojo Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekoje). [...].
Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino
draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu
Sirutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių
bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų.
Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona,
Andrejauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodaile, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais,
medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu,
žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius jau žiūrinėjo. Tiesa,
Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų
daiktų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių
dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia
užklysdavo ir nauji vėjai. [...].
Kai Ona Bagnickaitė paaugo, kaip koks magnetas ji traukė į save jaunimą. Smulki, gal ne tiek
graži, kiek žavinti savo gyvu temperamentu ir sąmojum, ji šoko ir flirtavo su kaimynais
dvarininkaičiais, iš didmiesčių atostogų atvažiuojančiais studentais. Mano dėdė Eduardas
Paulavičius, neradęs Andzės atgarsio aistringai meilei, leido sau į galvą kulką, tik daktaras
Biržiška išgelbėjo jo gyvybę. Buvo ir kitų desperatiškai siekusių jaunosios vėjavaikės dėmesio.
O kai mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, jaunas veterinarijos gydytojas, atvykęs į tėviškę iš
Užkaukazės, 1895 vedė mano motiną Jadvygą Paulavičiūtę, kaimynai buvo nustebę, nes prieš
vedybas jis dažniau buvo matomas per vakarėlius su Andze negu su mano motina. [...].
Mano motinos šeima, kaip ir daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje;
gražioji Pavirvytė dar prieš karą parduota Nagurskiams.
57