1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

nepriklausomos Lietuvos laikais, kol Pavirvytė iš Paulavičių neperėjo naujiems savininkams
Nagurskiams.
Edvardo Paulavičiaus šeima buvo gausi net ir ano meto kriterijais vertinant: 4 sūnūs ir 5
dukros. Sūnūs visi turėjo galimybių semtis mokslų. Jonas studijavo Rygoje, Kazimieras mokėsi
architektūros Krokuvos universitete ir gal dėl to greit atitrūko nuo šeimos ir pasiliko Lenkijoje,
Juozapas studijavo sodininkystę Vokietijoje ir paveldėjo iš 1894 metais mirusio tėvo Pavirvytę,
tik jauniausiajam, taip pat Edvardui, mokslai nesisekė, nors Šiauliuose jį papildomai rengė
jauniausias iš brolių Biržiškų — matematikas Viktoras. Vyriausioji Paulavičių duktė Marija
buvusi nepaprasto grožio mergina, bet, vos spėjusi ištekėti, jauna mirusi džiova, antroji —
Jadvyga, buvusi ir dvariškių, ir kaimynų bei šeimos bičiulių mėgiama už gyvą, atvirą būdą ir
šeimininkės sugebėjimus — ta pati, kuri ištekėjo už Bugių Kazimiero Daugirdo ir tapo mūsų
žymiosios kraštietės istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės mama. Ji taip pat mirė jauna,
gyvendama su vyru carinės Rusijos okupuotoje Ukrainoje. Bene intelektualiausia šeimoje buvo
trečioji dukra — Anelė, vėliau ištekėjusi Kaukaze, bet taip pat greit tapusi našle Lenkijoje.
Ketvirtoji duktė — Sofija buvo impulsyvi mergina, jaunystėje aistringai pritarusi „litvomanijos”
idėjoms, gal dėl savo būdo paskui patekusį į slaptą vienuolyną Lenkijoje. Jauniausioji — Vanda,
ilgainiui tarnavo Zavadskio knygyne Vilniuje ir taip pat sukūrė lenkišką šeimą.
E. Paulavičius mirė 1894 metais, bet jo pasėtoji šviesos troškulio sėkla sudygo, kultūrinės
Paulavičių šeimos tradicijos išliko. Tad matyt neatsitiktinai, gal viekšniškių Aleksandravičių ar
Biržiškų patartas, Povilas Višinskis, Peterburgo universiteto studentas, kaupdamas duomenis
konkursiniam antropologiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Pikelių, užsuko į Paulavičių
Pavirvytę ir tik kelias dienas paviešėjęs, paliko didžiulį įspūdį, ypač seserims. Jos, be abejo,
nežinojo, kad tasai džiūsnelė studenčiukas jau surado Lietuvai Juliją Žymantienę, kuri prie
spingsulės grubia valstietės ranka parašytus apsakymus jau pasirašinėja Žemaitės pseudonimu,
kad jo pažadinta kūrybai Šatrijos Ragana, nenujautė, kad iš Pavirvytės tasai vaikinas
nužingsniuos į Paragius ir įkalbės kurti Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę. Kas nūnai benuspės,
apie ką buvo kalbama tais 1896-ųjų vasaros vakarais Pavirvytėje, bet tų pokalbių pasekmės liko
ilgam: ir Anelė, ir Sofija, ir Vanda Paulavičiūtės persiėmė lietuviška dvasia, netrukus šioje
gražioje sodyboje jau buvo gaunamas V. Kudirkos „Varpas”, o pačios merginos, nepaisydamos
tautinių ambicijų, skelbėsi lietuvaitėmis ir mielai draugavo su kategoriškai iš lenkų į lietuvius
atsivertusiais broliais Biržiškiukais. Tiesa, pasak to paties M. Biržiškos, ir jų tėvas E. Paulavičius
su malonumu užtraukdavęs lietuvišką dainą.
Dvarą paveldėjusiam Juozui ūkinius, reikalus tvarkyti padėjo jo vyresnysis brolis Jonas.
Būtent Juozo, kaip pomologo, užsodintasis sodas ir nūnai dar visiškai neišnykęs, tačiau naujojo
šeimininko būdas tikrai buvęs nepastovus: nusibodus ūkininkauti, dvarą pardavė Viktorui
Nagurskiui, taip pat, kiek galima spėti, bajoriškos giminės palikuoniui iš Kuršėnų, jau caro
laikais dirbusiam notaru Peterburge. Bet ir šis žmogus buvo labai tolerantiškas aplinkui
gyvenusiems šeimininkams, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis tapo Salantų advokatu,
griežtai laikėsi lojalumo Lietuvai ir dalijosi jai lemtomis skriaudomis. 1941 metų birželio 14-ąją
jo žmona — Viktorija Nagurskaja, 63 metų moteris — be teismo ir kaltės įrodymų buvo ištremta
į Rusijos gilumą ir, matyt, nepakėlusi katorgos vargų, be žinios prasmego Berijos gulagų pragare.
Dabar buvusioje Pavirvytės dvarvietėje nežinia per kokį stebuklą išlikęs gyvenamasis namas,
suprantama, neatitaisomai apleistas ir įnamių nuniokotas, nugyventas, su užkaltomis langų ir
durų angomis, beglaudžiantis keletą bedalių šio krašto gyventojų, tik žmonių atmintyje belikę
terasomis prie Virvytės vandens leidęsi gėlynai, tik atsitiktinai užrašytuose atsiminimuose likę
duomenys apie po šiuo stogu gyvenusių žmonių romantiškas svajas ir idealus, apie gerumą dvaro
darbininkams (žinoma, koks tasai gerumas galėjo būti). Nebėra nė pėdsako Domininko
Paulavičiaus kapo, samanomis užžėlė ir užrašai Paulavičių šeimos antkapiuose Viekšnių
kapinėse, kurios priglaudė daugelį šios žemės vaikų su visais rūpesčiais, apmaudais ir viltimis.
Pavirvytės dvaro pastatas vis tebestovi, išlaikęs ir karų bei perversmų vėtras, ir laiko
slegiančią ranką. Nebeilgai laikys, nes nėra kam jį pritaikyti, numirs, kaip numirė ir sugriuvo
Meškeliai, Santekliai, Bugiai, Klyšiai, Antanavas ir dešimtys kitų buvusių dvarų sodybų. Nėra į
jas rodyklių, nėra ir kas užklydusiam keleiviui apie senus laikus paporintų. Ir keleliai į buvusias
56