1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
paunksnėje prigludęs buvusio dvaro pastatas, kaip senatve sergantis žmogus, atrodo liūdni ir visų<br />
užmiršti. Retas kuris iš čionai užklystančių bežino, kad kadaise čia buvo vienas žymesnių praeito<br />
amžiaus pabaigos šio krašto kultūros centrų. Dvarą valdžiusi gausi Paulavičių šeimyna turėjo<br />
didelę pagal tuos laikus biblioteką, prie jos buvo susibūręs bene dvylikos šeimų skaitytojų<br />
klubas, jo nariai patys pirkdavo ir papildydavo biblioteką knygomis, keisdavosi jomis<br />
tarpusavyje. Dvaro savininkai, ypač jų vaikai, nors ir buvo lenkiškos kultūros (kaip ir daugelis<br />
ano meto turtingųjų šeimų), bet labai tolerantiškai vertino at<strong>gim</strong>stančią lietuvybę, gražiai<br />
bendravo su Viekšnių vaistininko Aleksandravičiaus, daktaro Biržiškos šeimomis. Gražių<br />
įspūdžių iš Pavirvytės išsivežė čia praeito amžiaus gale viešėjęs Povilas Višinskis.<br />
Bet metų tėkmė ir įvykių verpetai išblaškė po Rusijos ir Lenkijos platumas gausią Paulavičių<br />
<strong>gim</strong>inę, dvaras su dideliu sodu ilgainiui atiteko kuršėniškiui Nagurskiui, kuris vėliau buvo<br />
griežtai lojalus susikūrusiai nepriklausomos Lietuvos valstybei.<br />
Senieji šių apylinkių gyventojai dar pamena, kad dvaras buvo gražiai tvarkomas, kaip siena<br />
kieme žydėjusios alyvos, gėlėmis apsodintos terasos leidosi prie upės.<br />
Nežinia, per kokį stebuklą tebėra išlikęs dvaro pastatas — medinis, jo sienos jau vėliau<br />
apkaltos lentomis. Dar nesurūdijusios kalvėje kaltos vinys. Dar išlikę mediniai gonkelių<br />
puošybos fragmentai. Bet keletas dabar čia gyvenančių šeimų nepajėgia ir nesuinteresuotos<br />
pastatą tausoti ir prižiūrėti, aišku, kad netoli diena, kuomet namas sugrius, kaip ir daug dvarų kad<br />
yra sunykę. Nyksta ir neprižiūrimas, netvarkomas parkas.<br />
Vaikščiodami po jį, samprotavome: rajonas neturi stacionarinės moksleivių (pionierių)<br />
stovyklos — ar nebūtų įmanoma čia tokią įrengti suremontavus pastatą? O gal atsirastų mūsų ar<br />
kitame rajone, gal Šiauliuose, įmonė, kuri panorėtų čia įsirengti poilsiavietę ir imtųsi prižiūrėti<br />
šią puikią vietą? Gal dar kitų sumanymų kiltų? Viena aišku — jeigu ir Pavirvytę ištiks daugelio<br />
buvusių dvarų likimas, mūsų rajonas taps dar skurdesnis.<br />
Jono Brenciaus nuotraukoje: senasis Pavirvytės dvaro pastatas.<br />
Rozga Leopoldas. Pavirvytės dvaras mena šviesius žmones // Vienybė. — 1994. —<br />
Rugpj. 20. — Visas tekstas:<br />
Už septyneto kilometrų į vakarus nuo Viekšnių, keliu į Kairiškius, pervažiavus tiltą, yra senas<br />
Pavirvytės kaimas, 1959 metais, prieš didįjį sodybų naikinimą, dar turėjęs 56 gyventojus. Nūnai,<br />
priverstinės melioracijos ir sovietinės valdžios įgeidžių nuniokotas, kaip ir daugelis kitų kaimų,<br />
Pavirvytė ištuštėjusi, aplinkui vien plyni laukai, virš kurių akys atsimuša į tolimus žaliaskarius<br />
miškelius. Vis dėlto kaime dar likę 11 šeimų su dvidešimčia gyventojų. Vos ne pusė jų ir šiandien<br />
glaudžiasi Pavirvytės dvaro mediniame pastate, kuris seno parko paunksnėje rymo beveik ant<br />
paties skardžio.<br />
Bene nuo XIX amžiaus pradžios dvaras priklausė Juozapui Paulavičiui, draugavusiam su<br />
L. Ivinskiu. Po daugelio metų M. Biržiška prisimins, kad J. Paulavičiaus archyve radęs ir<br />
L. Ivinskio leidinių, ir nesupjaustytų S. Daukanto populiariųjų knygelių valstiečiams. O gal<br />
pakeliui pas Tučių dvarininką F. Kontrimą senasis Daukantas yra lankęsis ir Pavirvytėje.<br />
J. Paulavičius turėjęs du sūnus. Domininkas, kažin kokiai depresijai pasidavęs, 1848 metais<br />
nusižudė Pavirvytėje ir čia pat buvęs palaidotas. Jaunesnysis sūnus, Edvardas, <strong>gim</strong>ęs 1837<br />
metais, baigė Dorpato (dabar Tartu) universitete gamtos mokslų studijas ir mokytojavo Ukrainos<br />
miesto Kališo <strong>gim</strong>nazijoje, buvo jos direktoriumi, bet apie 1870 metus, nesutikdamas su carinės<br />
Rusijos spaudimu lenkiškoms mokykloms, direktoriaus pareigų atsisakė ir grįžo į tėvo dvarą,<br />
parsiveždamas jam padovanotą gausią <strong>gim</strong>nazijos biblioteką. Mūsų dienų terminais kalbant, šios<br />
bibliotekos bazėje E. Paulavičius apie 1880 metus įrengė kilnojamąją skaityklą. Jos skaitytojais<br />
tapo Daubiškių dvarininkai Morai, Santeklių dvaro savininkė K. Radavičiūtė, Klyšių —<br />
Daugirdai, Meškelių — Kondratavičiai, taip pat Aleksandravičiai, Moncevičiai ir Biržiškos iš<br />
Viekšnių. Kiekvienas skaityklos narys per metus privalėjo nupirkti už 5 carinius rublius knygų ir<br />
kas mėnesį jomis keitėsi su kaimynais. Bibliotekos tvarkytoju iš pradžių buvo išrinktas<br />
Daubiškių dvarininkas, prastas ūkininkas, bet aukštos dvasinės kultūros žmogus Antanas Moras,<br />
paskui šias pareigas perėmė vyriausiasis E. Paulavičiaus sunūs Jonas, Rygos politechnikos<br />
instituto studentas, taip ir nebaigęs mokslų, pasidavęs miesto pagundoms, pasak M. Biržiškos,<br />
dėl to net susirgęs nervų liga, tik Pavirvytėje atsigavęs. Ši lenkiškų knygų biblioteka veikė ir<br />
55
Change language