1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Paulauskas Vaclovas. Kunigas mirties šokyje. — Vilnius, 1997. — 168 p. — Tekste: [1944
metų rudenį Viekšniuose, Padvariuose, Padvarėliuose].
Juozo Kriaučiūno pratarmė „Kunigas Vaclovas Paulauskas”. — Tekste:
„Rygoje gyvenusių ir Lietuvoje, Padvarainių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje
įsigijusių ūkį Paulauskų šeimoje 1910 m. sausio 15 d. — pačiame viduržiemyje gimė berniukas,
kuris buvo pakrikštytas Vaclovo vardu. [...]. Gerai besimokantį Vaclovą leido į Viekšnių vidurinę
keturklasę mokyklą, kurią jis baigė 1926 metais. Tėvas jau buvo miręs, tad Vaclovo tolesnis
mokymas kėlė sunkumą, bet 1928 metais jis baigė 6 Kauno jėzuitų gimnazijos klases. Arklio
spyris į galvą pažeidė regėjimą, reikėjo gydyti akis. Tai trukdė mokymąsi. Vėliau regėjimas
stabilizavosi. Vaclovas nuo vaikystės norėjo tapti kunigu, todėl 1931 m. įstojo į Telšių kunigų
seminariją, kurią 1938 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. [...]. 1995 m. sausio 16 d., išvakarėse
sulaukęs 85 metų amžiaus, buvo pašauktas amžinybėn. [...]. Palaidotas Marijos Nekalto
Prasidėjimo seselių vienuolyne Putname, Dangaus Vartų kapinėse.”
Knygoje yra skyriai: „Paskutinis sudie!”, „Procesija”. — Tekste:
„Baigiantis Žibikų pušynui, išvydau savo brangiuosius Viekšnius. [...]. Viekšniai! Mano
vaikystės didžiausias ir gražiausias miestas, kuriame visos gatvelės ir namai žinomi, bet taip
labai bijojau atitrūkti nuo mamos ar vyresniųjų ir paklysti. [...]. Šiandien Viekšniai kalbėjo nebe
paslaptimi, bet lavoninės šiurpu. Nameliai tušti, tokie paskurę, tikros kaukolės, vėpsančios
tuščiais langų rėmais. [...]. Gatvės, ypač iš rytų vedančios į vakarus, pilnos, net perpildytos, bet
ne viekšniškių. [...]. Gatvėmis vilnija beveik vieni vyrai: ginkluoti ar tik uniformuoti. Šią pusę
tvenkia tankios karo žandarmerijos „šperės”. [...]. Mane vieni praleidžia tik „Pulko pažymėjimą”
parodžius, antriems užtenka lapelio, kur įrašyta, kad vykstu į Padvarėlius. [...]. Už miestelio
gyvosios užtvaros baigėsi, bet platūs laukai priraityti visokiausių apkasų ir prieštankinių kanalų.
[...]. Mano gimtasis kaimelis lyg lapkričio mėnesį — nykus ir sutryptas. Ir čia nemažai
užmaskuotų mašinų ir kareivių. [...]. Viekšnių parapijoj buvo toks paprotys, kad, užbaigę Žolinių
atlaidus, išeidavome į kapines. [...]. Žmonėms taip pat ši tradicija patiko, todėl į Žolines
suplaukdavo didesnioji dalis iš dvylikos tūkstančių parapijos. Neatsilikdavo ir kaimynai, ypač
tie, kurie ką nors artimą turėjo Viekšniuose palaidoję. Ir tūkstantinė minia užkimšdavo Mažeikių
gatvę, nuo pat šventoriaus iki kapinių. Įvairiausių vėliavų miškas, altorėliai, rožančius, žodžiu,
visas turtingasis procesijos inventorius, kokį tik pati didžiausioji vyskupijos parapija ir tegalėjo
turėti, Žolinėse buvo iškeltas ir pastatytas šios procesijos prieky. Po to sekė pats didžiausias
viekšniškių patrūbočių orkestras, beveik šimtas choristų, dvasiškiai ir minia. Gaudė varpai, kol
tik visa minia nesutilpdavo kapinėse. Toks daugiakalbis buvo tas varpų balsas, šaukiąs į kapines,
kad visi miestelio namai likdavo tušti. [...]. Perkimšta gatvė ir šiandien, lyg Žolinėse. Ne, vėliavų
nė nesidairykite, jos sudėtos į geležim kaustytas dėžes ir kažkur į kaimus išvežiotos. Bet varpai
— tyli! Aišku, jie tebekaba ten, aukštame bokšte ir tai visi trys, pagal dydį išsirikiavę: Jonas,
Petras ir Juozapas. Viekšnių varpai šio karo nebebijo. [...]. Juk negali Viekšnių parapija savo
varpus dukart atiduoti karo reikalams. Pirmojo karo metu varpų varį vokiečiai išsivežė, bet šie
plieniniai...”
Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Buvo tokie du jauni vikarai Senkus ir Paulauskas. Jau ėjo rusai, anie atlaikė mišias ir išbėgo
su šautuvais į miestą. Bėgo ir išbėgo. Per šituos tas kanauninkas Navickas ir nukentėjo. Ka ne
Senkus ir Paulauskas — kanauninko tikrai nebūtų paėmę, nieko nebūtų buvę. Pasakė — tu esi
vadas tų kunigų, tai ir tu toks pat.
PAULAVIČIAI
Rozga Leopoldas. Išblėsusių metų godos // Vienybė. — 1989. — Spal. 12: ir nuotrauka. —
Visas tekstas:
Netoli Viekšnių—Kairiškių vieškelio, ant gražaus Virvytės kranto rudens saulėje
įvairiausiomis spalvomis pasipuošęs senasis Pavirvytės dvaro parkas. Išretėję seni klevai ir jų
54