1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Nu, gerai, visi įsirašėm į pionierius. Parėjau namo, pasakiau tėvams, tėvs sako — atsirašyk.
Kaip atsirašysi, ka jis daugiau nebeatvažiavo. Ir be to kitais metais vokiečiai okupavo Lietuvą.
Tai taip ir liko.
Vokiečiai kaip, keletą metų čia pabuvoję, prisiminimai neblogi. Okupantai lieka okupantais,
bet taip jau žmonėms civiliams nieko nedarė. Mokyklos sode Daubiškiuose, ten, kur buvo, žinot,
čia buvo dalinys užnugario. Ten vokiečiai gyveno — dabar tebėr apkasai dar...
No viens vokietuks ateidavo pas mus. Pas tėvą mano. Jis mokėjo šiek tiek rusiškai. Tievs
mokiejo. Nu jis atnešdavo kartais kokių daiktų, batus tokius kareiviškus yr atnešęs, da kažką ten.
Tėvas anam parūpindavo tos naminės degtinės, lašinių ir jie ten kalbėdavosi. No, o šiaip
vokiečiai norėdavo tą maistą pakeist. Aišku, pas žmogų užėję prašydavo to maisto. Mes jau
žinojom, vokiečių kalbos nemokėjom, kas yr špėk, aier, butter žinojom, ka paprašydavo. Jie
duodavo markių — visada užmokėdavo.
Pas mus vienu momentu buvo apsistoję vokiečiai, gyveno. Bet mes pabėgom, pasitraukę kitur.
Tai kai parėjom jau atgal gyvent, tai mūsų tualetas buvo nuneštas, nuneštas tolyn už tvarto ir dar
ten toliau pastatytas. Ir duobė iškasta... Kokia kultūra karo metais buvo. Ten patrankos buvo
netoli mūsų, irgi apkasai iškasti tokie... Šiukšlių duobė iškasta, buteliai sumesti, konservų
dėžutės. Sumetėj išvažiuodami užkasė.
No, jau keturiasdešimt ketvirtais metais jau pradėjo rusai. Netoli Šiaulių mūšiai vyko su
vokiečiais. Smarkus buvo girdėt bombardavimas, viskas. No, vokiečiai palengva pradėjo
trauktis. Ir iš Daubiškių dvaro išvažiavo, da pamojavo mums tas vokietukas. Lėktuvai pradėjo
skraidyt, dažnai naikintuvai. Vokiečių bombonešiai ten skrisdavo, rusus tus bobmardavo. Nu,
turėjom apkasus išsikasę pasislėpt. Man labai patikdavo — lėktuvą pamatai, iš karto į apkasą.
No, vieną kartą nebespiejau — netoli Ventos buvau nuėjęs, pradėjo šaudytis, vokiečių
naikintuvai. Bandžiau bėgt, no galvoju — nebspėsiu, krėtau ont žemės i vėskas...
Paskum prieš galą, prieš atsitraukiant vokiečiams, nakvojo karininkai pas mus troboj. Naktį
kažkas atvažiavo... No, o ant ryto, kai tėvas atsikėlė, sako — antroj pusėj Ventos, kur gyveno
Šidlauskas, Jasutis, kiti žmonės, ūkininkai gyveno, tas bova spalio mėnuo — sako, kasa kažką,
gal tie žmonės, sako, ar bulves ieško, ar duobes kasa bulvėms, ar ką nors ten kavot. Pasirodė, jų,
rusų žvalgai jau atėjo, iš tos pusės, ten už Ventos ir kasė sau apkasus.
No, o vokiečiai, jei nesat pastebėję — pastebėkit, apkasus buvo išsikasę kitoj Ventos pusėj, iki
pat Viekšnių, lig Mažeikių. Kitoj Ventos pusėj apkasai yr. Ir laukė, kol rusai ateis iš tos, iš ten, tai
yra — iš šios pusės kad ateis rusai. Kelsis per Ventą, jie galės šaudyt. Rusai iš kitos pusės
atslinko į čia. Kiek prisimenu, pasakojo tėvukas, buvo išbridę žvalgai, čia kur Navickas gyvena.
Per Ventą išbrido jie, paprašė ūkininko Triaušio drabužių civilių, persirengė, įsidėjo granatas į
krepšį tokį ir ėjo link mūsų čia. Ventos krantas ir kelias arčiau. Motociklininks važiavo, tėj metė
granatą. Sako, pasilenkė ir viskas, ir dingo, nekliudė jo. Paskum bova uždegėj mašiną prie
Sakalauskio. Benzovežis degė, da pats mačiau. Paskum vieną vokietį nušovė vėliau už mokyklos
prie to parko. Ir jie taip pat palaidojo, tie vokiečiai. Dar ilgai rusų laikais buvo tas kryžius.
Kryžius darydavo iš beržo. Tai paskum, kai ėjo melioracija, dar buvo iškasę tuos kaulus...
Nu, rusų paskiau daugiau atsirado antroj pusėj Ventos. Jau, sako, bus blogai. Pri pat kelio
esam, viskas, čia vokiečių daug važiuos, pradės šaudyti, reik dingt iš čia. Nu ir nubėgom ten pas
savo tus senelius, ten, kur dabar Montvilai gyvena. Iš jų dar toliau — ten pas Pukinskus tokius.
Buvo geras kanalas toks gilus, ten sukritom į tą kanalą, nes jau rusai pradėjo šaudyt. Šaudyt visą
laiką. Į šią pusę ten. Ir buvo dar mūsų šuniukas mažylis toks, kulkos tos švilpia, o jis gaudo jas,
nepašauksi, nesiklauso nieko. Nu ir viena kulka kliudė jam, ir nušovė jį.
Ten, maždaug Pukinsko sodyboj buvo uždegę šiaudų krūvą tokių. Bet vyrai nubėgo užgesino
— būtų sudegęs ir tvartas, ir namas. Nu, tievs sako čia vistiek, čia dar blogiau bus. Sako, bėgam
už geležinkelio, ten gyveno toks Unika, jis turėjo išsikasęs slėptuvę. Nu ir kanalu kanalu tuo iki
pat geležinkelio reikėjo nušliaužt mums. Visą laiką šaudė rusai, kulkos švilpė, reikėjo šliaužt visą
laiką. Dabar, pašliaužus netoli geležinkelio, atvažiavo vokiečių traukinys šarvuots — du vagonai.
Rusai pamatė tą traukinį, pradėjo iš patrankų šaudytį jį. O mes netoli geležinkelio. Bet į tą
traukinį nepataikė, tiktai į tą pylimą. O tas traukinys nuvažiuoja lig Viekšnių, grįžt atgal į Ventos
gyvenvietės, ten jau nematyt.
5