1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Išeitį rado į vaistinę atėjęs tėvelio geras prietelius šaltkalvis Kostas Kuchalskis, pažadėdamas
tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių. Paminklo apačią
tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį akmeninių paminklų meistrą Liniovą. Netrukus
nudžiugusi Marija Pančerinskienė pamatė ant vyro kapo stovintį kryžių, kuris ir dabar savo
originalumu stebina kapinių lankytojus.
Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma
Eseliniene. — 2004. — Liep. 20—29. — Tekstas iš diktofono:
Mona tieviškė, va če Purvienaa, če mon tieviškė. O Pačerinskienės žemė va taap eje aplink
mon tieviškę. Šitaa kap ej tas vėiškelis, va če tėj krūmaa, če tuoliau ežers, va če bov
Pačerinskienė. Pakelie yr lėipaa dar kor bov Pačerinskienės, kor pypką rūkė. Tėn, kur bovo tuoks
kelėlis su egliem išdėigts, va tėn bovo Gumuleckio dvars. Če jau pasisokont į tų Mėižių vėiškelį.
Seni jau, tėn i tuos eglelės i senos. Bet ans, tas kels išeeje jau ne į če tų vėiškelį, be tėn į tų, kur
tas Mėižių vėiškelis. No, tai tėn bovo Gumuleckio dvars. O paskou, va į tų galą, če dabaa nu
mūsų, skaituos. Mon tai bov ontras gals. Če bov, tam Pačerinskiou daktarou priklausė. No dabaa,
nu, kor seniau tas namėlis bov, kor sudegė. [...].
— Kur Jūsų ta žemė bov, a pripat ežero, a ne pri ežero?
— Ne, pri ežero neprieej, unt šėn, unt Purvienus. Taap kap anoukart ka sakiau, dvaro, tuos
Pačerinskienės, užeej ta žemė. Pačerinskienės baigies, prasidiej Gumuleckio.
— Ka tos liepos aug visai ant tuo kelio, trylika liepų — suskaičiavau.
— Senos?
— Jo, senos, aukštos. Anuos aug ant tuo kelio, kur jau į Palnuosus važiout, Meižių kelio.
— Nu tai va, Pačerinskienės sodyba tėn bovo. Tėn, tėn, Pačerinskienės sodyba bovo.
Važioujint tou pčiu keliu, unt Vėikšnių dar... Mes seniau tou keliu važioudavuom. I paskou pruo
Gumuleckio kumetyną sukdavuomies va į tų kėlį, kur če ateidavo — pro Kriaučiūnienę kur eej,
kur dabar tų parvažą kap išnaikėno visai. Če bov Gumuleckio. Vuo dabaa, ka Jūs tėn suskaitiet
tas liepas, tai va, nu tuo šitaa kelio, va kur tas bov pasisukėms ont Vėikšnių, nu tai če dar bov į
Gumuleckio sodybą egleles suodintas, tai tuos irgi senos. [...].
— Ka ta pypkę rūkydavo [Pačerinskienė], tai ana Marija bovo, ane? Vuo anuos vyrs bov
geležinkelietis?
— Gal seniau bovo, bet anų mėški mėdis užmošo. Ir anaa tuoks lėkėms — ir anuos sūnų irgi
taap pat užmošo. Ir anuos martie bov tuo Ašvienų Pačerinskio duktie Halina. Bet anuos
nesugveno, ana če atvažioudavo, bet ta Halina daugiau bov pas tievą, negu čia pas tuo oušvienę.
Ta vėina pati bovo. Kuol stipresnė bov, nu anaa tėn bov vaikee, merges, tėn stuoviedavo
dešimtimis metų. Ka aš išaugau, bov tuoksaa Ontė Vėlavičius, va bov Duomė Rimkus, va če tų
Rimkų giminaitis, kor če bov. I bova Juozas Paplauskis, ir anėj metų metaas bov.
— Pas tą Pančerinskienę?
— Ja, pas tuo puonią. Nu ir būdavo tarnaitės dvė. Vėina skaities laukėnė, ontra, kaap jau,
numėnė. Ta valgyt vėrdavo, tėn — gyvuolius šerdavo. Mėlžt’ mėlžo abėdvės, nes dėdelės bondos
bov, šiemargės karvės, kėik žinau, vėsos bov, matydavau. Nu va, arklius šierė — bov atskėrs
kumiečius, kas šerdavo arklius, prižiūriedavo. Bovo vinioulėka arklių, pėnkės puoras i vėins kur
puonia važiavo. Juokio traktoriaus, juokiuos tėchnikos. Pusontro šimto ektarų žemės ir apdėrbo.
Mūso bov dvidešimtšėši. I dėvyni araa dar. Tėn tuoliau nu mūso, tėn bov tuokia Marjuonėškė —
anuos kumetyns. Do kumetynaa bovo. Tėn bovo už miškelio ontruo pusie tuoke mūrėnė, vuo če
bov medėnė. No i če tuo medinie daugiausee trys kumiečee būdavo, vuo tuo mūrinie — do. No i
tėj kumiečee eje irgi skaities kuožn dėin pas anuo. Nuryto nueidavo i vakarą grįždavo į savo
šeimą. O tuos muotrėškos anų jau, šimtą dėinų turiejo išeit’. No ir anėj gaudavo tėn daržams
žemės, karvės anų, munruods, ka ganies kartu su dvaro karviem. Ordinarijas gaudavo, grudų. Tėj
kumiečee vėsi partekėj gyveno. I kiaules nusišerdavo, lašinee plaštakinee būdavo. I patys
pavalgėj. Mon tetis važioudavo i malūną petliavuot’. I tėms kumiečiams nuveždavo.
— Į kuokį malūną?
— Į Vėikšnių ir į Gudų, kap kada. Dvijuos vėituos. Sakė, ka Gudūs lygtai geriau, o kartaas
būdavo tėn dėdelės eilės, kap tėn, negaliedavo, tai Vėikšniūs dėrbdavo. O malt’ i kroupus dėrbt
tai Vėikšnių malūne dėrba.
49