1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Jadzei dvarelio reikalus pavedė, o su Laniauskų šeima susipažinusi, simpatiškosios akušerės
paprašė, kad ją prižiūrėtų. Butą ji samdėsi netoli vaistinės esančiame Fridmano name.”
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888).
Turėdama pinigų, senutė panoro pastatyti paminklą savo mirusiam vyrui. Dar seniau jis buvo
prašęs paminklą jam pagaminti iš geležinkelio bėgių. Ji kreipėsi pagalbos į mano tėvelį. Štai kaip
mano tėvelis aprašo šį įvykį: „Vieną šeštadienio vakarą į stotį nuvažiavęs laukiau traukinio, iš
pirmos klasės vagono išlipusį inžinierių Radavičių sugavau ir, reikalą paaiškinęs, kryžių jo
vadovaujamose dirbtuvėse pagaminti paprašiau, bet šis pareigūnas griežtai atsisakė, sakydamas,
kad geležinkelio bėgių tokiam tikslui panaudoti negali, o be savo valdybos leidimo nei gabalėlio
neparduos. Poniai Marijai apie tai pranešęs, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti
prašymą, kad nors pusantro metro seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad plačiojo
geležinkelio bėgio parduoti nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė,
kad jos vyras 50 metų per visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu
kiekvienas peckelis važinėti gali, kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali. Po kelių
dienų į vaistinę atėjusiam geram savo prieteliui šaltkalviui Kostui Kuchalskiui papasakojau tą
reikalą ir pasiskundžiau savo nesekme. Jis nuramino mane ir pažadėjo iš savo kaimyno gabalą
reikiamo bėgio gauti ir pats kryžių padaryti. Apsidžiaugusi senutė sutiko. Paminklo apačią
Mažeikių gatvėje gyvenančiam akmeninių kryžių meistrui Liniovui užsakiau, o neužilgo ir patį
kryžių pastatėme. Ligonė netaupiai leido lėšas, o ir sveikata nesitaisė, tad ji netrukus buvo
priversta vėl grįžti į savo dvarelį.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888).
Pas Mariją Pančerinskienę gana dažnai su tėveliu užsukdavome važiuodami Meižių keliu į
mūsų ūkį. Man, vaikui, didelį susidomėjimą keldavo šios moters rūkymas. Ji žmonių buvo
vadinama Pypkore arba Vladisloviene. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai kai
1941 m. birželio mėnesio 14 dieną šią suparaližuotą, iš lovos nepasikeliančią senutę žiauriai
įmetė į sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad netrukus ji vagone mirė.”
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. —
Visas tekstas:
Daug kartų teko lydėti savo, o anksčiau ir tėvelių svečius į Viekšnių senąsias kapines, nes,
kaip rašė kraštotyrininkas Bronius Kerys, kultūringas lankytojas ar turistas, atvykęs į kurią nors
vietovę, pirmiausia apžiūri bažnyčią ir kapines. Beveik visi mano svečiai atkreipdavo dėmesį į
kapinių viduryje stovintį kryžių, padarytą iš geležinkelio bėgių. Juo susidomėdavo ir klausdavo,
kodėl jis toks. Laimei, ne kartą man šitą istoriją yra pasakojęs tėvelis, todėl sugebėdavau
paaiškinti. Net ir viekšniškiai ne visi žino šio kryžiaus kilmę, todėl noriu pasidalinti savo
žiniomis su mielais „Vienybės” skaitytojais.
Viekšnių apylinkėse, daugiausia netoli Meižių ežero, dvarelius turėjo Pančerinskiai. Vienas iš
jų, Vladislovas, ilgus metus dirbo geležinkelio mašinistu Sibire. Senatvėje grįžo į tėviškę ir su
žmona Marija apsigyveno iki šiol kitiems nuomotame savo dvarelyje, kurį jie savo sūnaus garbei
vadino Marijoniške, o iš tiesų jis vadinosi Meižių dvareliu.
Mirus vyrui, senutė susiruošė jam pastatyti paminklą. Dar gyvas būdamas, Vladislovas prašė
jam kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių — jo pamėgtos profesijos simbolį.
Marija Pančerinskienė paprašė mano tėvelį, kad jai padėtų atlikti šį vyro priesaką. Šiauliuose
depo viršininku dirbo Pančerinskių giminaitis inžinierius Ksaveras Radavičius, kuris kiekvieną
šeštadienį parvažiuodavo pas savo žmoną, gyvenusią netoli Viekšnių. Mano tėvas nutarė kreiptis
į jį, kad padėtų gauti reikalingą bėgį ir kad savo vadovaujamose dirbtuvėse tą kryžių pagamintų.
Deja, šis pareigūnas griežtai atsisakė, reikalaudamas jam pateikti geležinkelių valdybos leidimą.
Pacituosiu, kaip mano tėvas aprašo šį įvykį: „Poniai Marijai pranešęs apie Radavičiaus
reikalavimą, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti prašymą, kad nors pusantro metro
seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad valdyba plačiojo geležinkelio bėgio parduoti
nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, kad jos vyras 50 metų per
visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu kiekvienas „peckelis” važinėti
gali ir kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali” (iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų
rankraščio).
48