1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

— Mano dantis jau nustojo skaudėti. Ir vaistų nebereikia... O laikrodis man labai patinka. Ir aš
jo tamstai nebeatiduosiu.
— ???
— Nebeatiduosiu, ir tiek. Ką man tamsta padarysi? Ar tamsta esi ką nors girdėjęs apie Balsį?
Dabar žmonės tik ir šneka apie Balsį ir Kazlauską... Aš ir esu tas Balsys. O Kazlauskas ten, —
kryptelėja galva, — už durų sėdi. Neišsigąsk tamsta, mes nieko blogo nedarysim. Mes nesam
kokie nors galvažudžiai, tik paprastų paprasčiausi žmonės — biedni žmonės. Mes atiminėjam iš
tų, kas daug turi. Tamsta taip pat esi bagotas. Tokius turtus turėdamas, vienas pats gyveni — nei
pačios, nei vaikų neturi. Numirdamas turto su savim nenusineši. Juk neturi kam savo turto
palikti... Mudu su Kazlausku esame biedni, kalėjime sėdėdami, dvaro negalėjome užgyventi. Ir
mūsų tėvai auksinių laikrodžių ne tik kad neturėjo, bet ir pasimirė jų nematę. Aš matau, daktare,
ir puikų žiedą turi. Nusimauk tą žiedą ir atiduok man — Kazlauskui bus. Man laikrodis,
Kazlauskui žiedas. Taip ir sutarsim... Dvaras, kaip matau, nemažas. Dar tamsta žmones
gydydamas gal gero pinigėlio paimi. Turėtum tamsta pinigo turėti... Einam abudu paieškoti.
Nešaukit ir niekam nieko nesakykit. Balsiui ir Kazlauskui tai nepatinka. Susitarkim geruoju.
Prašom vesti ir parodyti, kur tamstos pinigai padėti...
Ką daro daktaras? Atiduoda visus pinigus. Dargi savo „ligonius” iki durų palydi.
— Dėkui tamstai, — sako Balsys. — Prašom nesupykti, kad taip vėlai užėjome. Rytoj, jeigu
jums patinka, prašom nuvažiuoti į miestelį, į policiją. Bet tik ne anksčiau kaip dvyliktą valandą.
Labanaktis!
Kai dvaro šunys išlydi tuos „ligonius” už vartų, daktaras nusijuokia vienas:
— Puikiai mane apskuto! Jeigu kas man tokią istoriją papasakotų, tikrai nepatikėčiau!
Kai rytojaus dieną, po pietų, daktaras užėjo į policiją, Balsio ir Kazlausko jau ir pėdos
atšalusios, vėliau žmonės kalbėjo, kad jie kitą naktį buvę užėję į kleboniją už keturiasdešimties
kilometrų nuo Viekšnių.
Panceržinskis Edvardas, Vitalio sūnus, 1887—1959. Jo tėvai gyveno atskirai. Vaikai
(Edvardas ir Genovaitė) skurdo ir šalo su motina, nes gyveno tik iš namo (Vytauto g. 19,
Viekšniuose) nuomos. Dėl sunkaus gyvenimo Edvardui vaikystėje iškrypo stuburas ir atsirado
kuprelė. Jis baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universitetą. Buvo medicinos mokslų kandidatas,
žmonių nuomone, labai geras daktaras. Paveldėjo tėvo dvarą. Jo dvaras buvo prie Meižių ežero,
jo vakarinėje pusėje. Namai (buvę Liodzinskių, paveldėti motinos) Viekšniuose, Vytauto gatvėje.
Ant namo tebėra ir senasis numeris — 19. Vėliau šiame name yra buvęs mokinių bendrabutis,
internatas. Edvardas su žmona Marija ir dukrele Gene buvo du kartus ištremti į Sibirą. Edvardas
grįžo į Lietuvą 1959 m. ir tais pačiais metais mirė. Žmona grįžo 1961, o duktė 1967 metais.
Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus
parengė Bronius Kerys.
Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma
Eseliniene. — 2004. — Liep. 28. — Tekstas iš diktofono:
— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov?
— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat
Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor
anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa
egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo
punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt,
tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad
skrumnus tuoks puons bov.
— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov?
— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no
negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų
laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą
šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs
dar namą didelį.
43