1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis — triskart per savaitę. Šiaip daktaras gyvena
dvare, kur žmonės, esant reikalui, į jį kreipiasi.
Šiandien daktaras grįžo anksčiau iš miestelio. Nesveikavo kiek. Ką tik dabar pats vienas
atsisėdo už stalo vakarieniauti. Nors jau buvo pagyvenęs, bet dar tebebuvo nevedęs. Turtingas
buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kad ne už jo, bet už jo turto tekės — kuprio nė
viena moteris nenorės mylėti. Pats vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę, kuri,
eidama už jo turtų, galbūt kada nors jį pamils. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties kambarinę.
Būdamas supratingas, iškart nepasakė ir neparodė savo jausmų. Pamažėle pratino ją tai švelnų
žodį pasakydamas, tai kokią dovanėlę padovanodamas. Ir dabar, sėdėdamas už stalo ir
valgydamas, meiliu žvilgsniu palydėjęs savo išrinktąją, galvojo apie ateitį. Už lango vėjas
stūgauja, langinės girgžda. Girdi daktaras — smarkiai pradeda dvaro šunys loti. „Negi tokiu oru
reikės pas ligonį važiuoti?”, — pagalvoja. Klausosi. Šunys vis pikčiau ir pikčiau puola, bet
važiuojančių nesigirdi. Matyt, kas nors pėsčiomis į dvarą užklydo.
Šunys kieme aprimsta. Girdi daktaras, kaip kambarinė kažką įleidžia į laukiamąjį. Pasiklauso.
Ne vieno — dviejų ateita. Girdi, kaip kambarinė sako:
— Prašom palaukti. Daktaras valgo vakarienę.
Vyriškas balsas:
— Galėsim palūkėti. Niekas nuo danties skaudėjimo dar nėra miręs. Nemirsim ir mes.
Pavakarieniavęs daktaras eina į savo kabinetą, apsivelka chalatą ir, pats atidaręs duris į
laukiamąjį, pakviečia ligonį įeiti. Atsistoja nuo kėdės žaliūkas, o kitas, smulkesnis, pasilieka
besėdįs.
— Prašom, ponas daktare, nepykti, kad mes taip vėlai. Pradėjo skaudėti dantį. Pasiutusiai.
Ištvert nebegalėjau.
— Nedidelė tamstos liga. Tuojau pagydysiu. Prašom sėstis.
Daktaras eina prie spintelės, stovinčios prie valgomojo durų. Už nugaros pasigirsta
trakštelėjimas. Daktaras greit atsigręžia. Jo ligonis tuo metu greit užstoja valgomojo duris ir
šypsodamasis žiūri į jį. „Matyt, nori pažiūrėti, kokius vaistus aš iš spintelės paimsiu. Ir
smalsumas žmogaus”, — pagalvojo daktaras. O ligonis:
— Kažin, kiek dabar galėtų būti laiko?
— Aš tuojau tamstai pasakysiu, — taria daktaras ir, užkišęs už chalato ranką, išsitraukia
laikrodį. Spragteli dangtelis.
— Dabar mano laikrodis rodo pusę devintos. Dar nevėlu.
— Tikrai nevėlu, — sako ligonis ir taip pat pasižiūri į daktaro laikrodį. — Puikus tamstos
laikrodis. Gal dar ir auksinis?
— Tikro tikriausio aukso! Mano tėvo palikimas, — priduria pasididžiuodamas daktaras.
— O aš iki šio vakaro auksinio laikrodžio ir matęs nebuvau... Gal leistumėt man pačiupinėti?
Daktaras nusišypso ir paduoda ligoniui savo laikrodį. Šis atidaro ir vėl uždaro dangtelį, varto
rankose ir gėrisi. Daktaras šypsosi, žiūrėdamas į savo ligonį kaip į mažą vaiką. Ligonis,
pažvelgęs į daktarą, taip pat šypsosi.
— Puikus laikrodis! Kažin, ar gerai eina?
— Puikiausiai, neatsimenu, kad būtų kada taisytas, — atsako daktaras.
— A! Kad taip man tokį laikrodį, — atsidūsta ligonis, — turbūt ir grandinėlė auksinė?
— Auksinė. Seniau tokia mada buvo — jei laikrodis auksinis, tai ir grandinėlė auksinė. Turėjo
būti ir stora, ir ilga. Per visą pilvą, kaip žmonės sakydavo. Matai? — daktaras atsisagsto chalatą,
parodo, kokia ilga grandinėlė.
Paskui, kiek pagalvojęs, atsega ją nuo liemenės kišenės ir paleidžia. Grandinėlė nusvyra
žemyn nuo laikrodžio, kurį ligonis tebelaiko savo rankoje, ir švytuoja ore. Ligonis žiūri į
laikrodį, į grandinėlę, į daktarą ir šypsosi. Pamažu atsisagsto savo švarką, prisega grandinėlę prie
savo liemenės vienos kišenės, laikrodį įkiša į kitą kišenę ir sako:
— Dabar ir man per visą pilvą, — ir kažkaip keistai nusijuokia.
„Tegu pasidžiaugia, — buvo begalvojąs daktaras, bet, išgirdęs juoką, pažiūri ligoniui į akis —
ar tik ne beprotis?”
O ligonis ir sako jam:
42