1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Ir ne tik sveikatos — to kerinčio optimizmo ir nuoširdumo, kuris liejasi visose dienose.
Pacevičius Jonas. Atsiminimai / Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje
2004 m. vasario mėnesio 13 dieną. — Tekstas iš diktofono.
Nu, aš šiek tiek prisimenu nepriklausomą Lietuvą ir prieš okupaciją, 1938—1939 metus.
Gyvenau šalia, ten, kur dabar gyvenu. Kur Montvilai gyvena, ten mano senoliai gyveno, ir aš ten
gyvenau. Aš ten lankiau pradinę mokyklą. Ta mokykla buvo ten einant ant Akmenės, jeigu žinot,
Klyšių dvaras toks buvo, po kaire. Reikėdavo eiti į dešinę per Dabikinę į kalną. Jasutis ūkininkas
gyveno ir ten jis... Ten valdžia nuomojo vieną kambarį. Ir ten vienam kambary buvo mokykla.
Visi keturi skyriai viename kambary. Ne klasės skaitės — skyriai. Viena mokytoja dirbo su
visais. Vienam skaičiuot užduod, užduod tenai, kitam rašyt, kitam piešt. Vaikščios prie visų ana
ir mokino. Viena pati mokytoja. Jinai jau mirusi yra. Jos dukra gyva dar. Yra ištekėjusi už
Naciaus.
Nu, nueit būdavo sunku. Jokių mašinų nebūdavo. Nieks kelių nevalydavo. Žiemos metu
nuvažiuodavom su arkliais. Jeigu labai daug užpustyta — neleisdavo iš viso. Namuos,
prisimenu, laikrodis buvo toks su svarmenimis tokiais, grandinėlė, patrauki, ten kažkas sveria
žemyn ir tas laikrodis eina. Tikslumo jo nieks nežinojo. Kiek turi rodyti, kaip turi rodyti. Kartais
iš viso sustojęs iš ryto būna. Nu, mano baba ta, sako — kiek gali būt daugmaž laiko? Sugalvojo
kiek, pasuko ir tvarka jau. Kai tik prašvisdavo, mas ir eidavom į mokyklą. Nu, būdavo taip, porą
kartų buvo taip — nuėjom į mokyklą, laukiam, laukiam — nėra mokytojos. Atsibost laukt, einam
atgal namo. Sakom — nebuvo mokytojos. Ta mokytoja galbūt ateidavo pagal laiką, vistiek bus.
Ji gyveno kaip tik netoli mokyklos. Pieninė ten buvo važiuojant ant Akmenės. Mokytoja
Puodžiūnienė. Nu vo tiek.
Buvo čia arčiau kažkur mokykla, Pakabučiuose gal. Patogiau būtų eit. Ten visi mano draugai
ėjo, ėjau ir aš. Tėvs sako — arčiau, geriau bus ten. Nuvedė mane čia, į tą mokyklą. Vieną dieną
pabuvau, kitą čia parbėgau. Nepatiko ne mokytoja, vaikai visi. Nu va.
Dabar su kuprinėmis eina. Tada tokių kuprinių nieks net nesvajojo, kad gali būti tokių.
Būdavo tokios, mes žemaitiškai vadinom, skrabaliankos. Iš faneros sukaltos dėžutės. Susidedi.
Ten ir rašalo buteliukas įdėtas, ir knygos. Ir valgyt ka įsidedi — kaip tik barška, skraba. Tai
vadinom skrabaliankom. Nu, man tai gerai buvo, kad tėvas kalvis buvo, dar jis mokėdavo, šita,
medžiagos turėdavo, kitais metais su nauja ta skrabalianka. Kitiems... tokioms senoms. Nu,
anksti išeini, valgyt nesinori. Nieko nėr, kad ką nors išvirt, gerai pavalgyt namuose. Valgyklų ten
jokių nebuvo niekur, niekokių bufetų nebuvo kaip dabar ka yra. Įdėdavo valgyt, visada į tą
skrabalianką. Nu, be to maisto — duonos aptepdavo, taukų, ko nors, visada pieno butelį. Su
laikraščiu užkiš užkiš. Tokių nebuvo kaip dabar. Nusineši, išgeri pieno, užvalgai...
Nu, apavs bovo kuoks. Nieks... dabar yr tokių pas jus, kurie nežinot, kas yr naginės. Nežinot.
O man teko eit į mokyklą su naginėms. Iš karvės odos, iš veršio odos padarytos tokios kaip
tapkės su auliukais. Užsiriši — labai lengva, gerai. Dabar tokias nešioji — niekur nesirodytum.
Arba su tupeliems. Kas nežinot irgi. No, kelnės būdavo tokios trumpos visų. Biški žemiau kelių,
nes kojinės ilgos būdavo. Tos medžiagos sunkej būdavo nusipirkt. O iš tų vilnų — žmonės
augindavo avis, galėdavo patys kojines, galėdavo ilgas numegzt.
Nu, radijo nebuvo jokio. Čia kur gyvenvietėj gyvenu, vienas žmogus turėjo radiją. Atrodo,
kad jis Rimkus buvo pavardė. O ta radija, kadangi elektros nebuvo, buvo ta baterinė. Vieną kartą
tėvs mane buvo nusivedęs pažiūriet, pasiklausyt to radijo. Ale girdiet ką buvo galima tik
ausiniemis... O taip jokio telefono, nieko, nieko. Nieko nebuvo, je kuoks gaisras, ar kas. Ka i
telefons būtų buvęs... Gaisrinės — buvo pora arklių pakinkyta, buosas įdėtas į ratus, vandens
pripilta. Man yr tekę matyt kai važiuoja į gaisrą miesteliu. Kažkur gelžinkelio stoty degė — kol
nuvažiuosi, kol nuvažiuosi, vistiek nieko neblėks... Taip buvo.
Nu ką dar... Nu taip buvo iki 1940 metų. Keturiasdešimtais metais rusai užeje. Nu, kiek aš
prisimenu, į mokyklą buvo atvažiavęs atstovas iš švietimo skyriaus Akmenės rajono. Sako —
vaikai, kas norėsit paskraidyt lėktuvu? No, visi mes, lėktuvu skraidyt mes jau... — Reikia įsirašyt
į pionierius, tada galėsit skraidyt.
4