1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Tiek M. Biržiškos knygoje „Anuo metu...”, tiek savo tėvelio rankraščiuose radau žinių, kad<br />
abu A. Pančerinskienės vaikai artimai draugavo su netoli jų gyvenusių Biržiškų vaikais bei pas<br />
juos besilankančiu vyriausiuoju vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi.<br />
Edvardas baigė Šiaulių <strong>gim</strong>naziją ir Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju,<br />
jis gyveno savo dvarelyje, o 1933 metais persikėlė į namą Viekšniuose, Vytauto gatvėje, kur<br />
priiminėjo pacientus. Pas jį iki mirties, 1936 m., gyveno ir jo motina Adelajida. Šį gydytoją gerai<br />
prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją<br />
Edvardą 1941 metų birželyje ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man rodosi, kad jis turėjo<br />
dukterį Genovaitę. Berods, jis buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią moterį, kurios sesuo buvo<br />
ištekėjusi už viekšniškio Mažono.<br />
Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių<br />
<strong>gim</strong>nazijoje, ją baigusi, ištekėjo už geležinkelių inžinieriaus Ksavero Radavičiaus, taip pat<br />
Šiaulių <strong>gim</strong>nazijos auklėtinio. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir<br />
turtingai gyveno Rusijoje, Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo<br />
besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei atostogoms.<br />
Nepriklausomos Lietuvos laikais K. Radavičius dirbo Šiauliuose geležinkelio dirbtuvių<br />
viršininku, kiekvieną šeštadienį parvažiuodamas pas žmoną Genovaitę į Paežerės dvarelį.<br />
Prisimenu, kad jų namas buvo aukštas, su salkomis, medinis, o sodas apsodintas eglėmis. Į tą<br />
dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 metų žiemą inžinierius<br />
K. Radavičius po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja,<br />
pagyveno neilgai, jau vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo<br />
inžinierių į amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė,<br />
nebeturėdama artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose<br />
nesuradę, trėmėjai nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno name Viekšniuose,<br />
Vytauto gatvėje. Gal tasai motinos namas priklausė jiems abiems su broliu Edvardu?<br />
Daug ką domina Viekšnių kapinėse iš geležinkelio bėgių padarytas kryžius ant Vladislovo<br />
Pančerinskio kapo. Regis, „Vienybėje” jau yra apie jį užsiminta. Todėl tik priminsiu, kad Sibire<br />
geležinkelininku dirbęs Vladislovas Pančerinskis ir jo žmona, Marija, matyt nebuvo artimi<br />
<strong>gim</strong>inaičiai mano čia aprašytiesiems. Tą kryžių, mano tėveliui padedant, Marija Pančerinskienė<br />
ir pastatė savo vyrui geležinkelininkui. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai,<br />
kurie 1941 metų birželio <strong>14</strong>-ają šią suparalyžuotą, iš lovos nesikeliančią senutę žiauriai įmetė į<br />
sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad pakeliui į tremtį ji vagone ir mirė.<br />
Visiems Viekšnių parapijoje gyvenusiems ir čia amžinojo poilsio atgulusiems Pančerinskiams,<br />
regis, būdingas troškimas išmokslinti savo vaikus, intuityvus inteligentiškumas ir kartu<br />
paprastumas. Šie bruožai jiems neleido atitolti nuo šio krašto ir jo paprastų žmonių.<br />
Svetlauskienė Irena. [Pancežinskiai]. — Broniui Keriui. — 1998 12 11. — Tekste:<br />
Svetlauskienė Irena yra Pancežinskių (herbas Trzaska) ir Vainauskų (herbas Ostoja) <strong>gim</strong>inių<br />
palikuonė. Pancežinskių <strong>gim</strong>inės šaknys yra Negoševo mieste Lenkijoje. Kazimieras<br />
Pancežinskis 1577 m. kariavo prie Polocko, valdant Steponui Batorui. 1672 m. Lenkijos karalius<br />
Mykolas suteikė Jurgiui Pancežinskiui valdas pagal privilegiją Žemaitijoje. Jurgis turėjo sūnus<br />
Joną ir Karolį. Jonas Pancežinskis tapo Žemaitijos šakos genealoginio medžio pradininku.<br />
Karolis-Petras Pancežinskis (urodził się w powiece Wiłkomirskim, z ojca Jerzego, pułkownika<br />
jego królewskiej mości) 1713 m. tapo Smolensko vyskupu. Vėliau Vilniaus vyskupu (1724—<br />
1730 m.). [...]. Pancežinskio Valerijono-Jurgio sūnus Česlovas (1854 07 19—1908 01 26)<br />
palaidotas Vilniuje Bernardinų kapinėse (Girininkienė V., Paulauskas A. Vilniaus Bernardinų<br />
kapinės. — Vilnius, 1994. — P. 51). Česlovo jauniausias brolis Sobieslovas <strong>gim</strong>ė 1871 m.<br />
Ašvėnų dvare [...]. Jis paveldėjo Ašvėnų dvarą. Vedė Zofiją Bondzkevič. Jie turėjo dvi dukteris<br />
— Haliną ir Česlavą. [...]. Sobieslovas Pancežinskis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė.<br />
[...]. Halina ir Česlava mokėsi Rygos, Maskvos ir Peterburgo <strong>gim</strong>nazijose. Halina Pancežinska<br />
ištekėjo už antros eilės pusbrolio Marijono Pancežinskio, vaikų neturėjo. Mirė JAV. Česlava<br />
Peterburgo <strong>gim</strong>naziją baigė aukso medaliu ir vėliau studijavo polonistiką Vilniaus universitete.<br />
Česlava Pancežinska 1930 m. ištekėjo už bajoro Antano Vainausko ir iš Ašvėnų dvaro persikėlė<br />
gyventi pas vyrą į Šašių (Šeševičių) dvarą (17 km. nuo Kauno). [...]. Česlava mirė 1995 metais<br />
27
Change language