1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

nelaimingas vedybas: su žmona jis pragyvenęs tik 4 dienas ir vis bijojęs jos giminių keršto, todėl
svečiuose niekad negerdavęs arbatos iš jam paduotos stiklinės, bet atsiprašęs, pasikeisdavęs su
stalo kaimynu. Mano senelę Kotryną Aleksandravičienę labai gerbęs ir iš jos rankų priimdavęs
bet kokį valgį. Jo brolio Sobieslovo žmona buvo Felikso trumpalaikės žmonos giminaitė, tad,
dažnai lankydamasis Ašvėnuose, visada su broliu keisdavęsis valgiais. Kiek žinau, vėliau
Feliksas savo palivarką išnuomojo ir persikėlė į Mažeikius.
Savo tėvelio atsiminimuose radau šio gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje
(1914 m.) išgirdau, kad žmonių mylimas gydytojas Feliksas Pančerinskis pas ligonį važiuodamas
persišaldė ir, trejetą dienų plaučių uždegimu pasirgęs, mirė. Nors mirė Mažeikiuose, brolis
Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų Zaleskio
ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą pamūryti.
Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. Gedulingus pietus
brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p.
555).
Dar vienas Valerijono Pančerinskio sūnus buvo farmacininkas. Jis, norėdamas grūstuve
sutrinti bertoleto druską, patyrė skaudžią nelaimę — neteko vienos akies. Jis dirbo kažkur
Rusijoje provizoriaus padėjėju.
Jau minėtas Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo
motinai ūkininkauti ir gaudyti žuvį. Tėvui mirus, jis metė pasenusią ūkininkavimo sistemą ir
pradėjo kartu su motina labai sėkmingai tvarkyti paveldėtąją tėviškę. Kadangi dvarą gavo labai
apleistą, turėjo įdėti daug pastangų. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos šeimininkės. Jų
giminaitis, Viekšnių altaristas Kelpšas, jam išpiršo jauną, kultūringą ir 15 tūkstančių rublių
pasogos turinčią merginą iš Vilniaus krašto Sofiją Bondskevičiūtę, kurios tėvas turėjo gerai
sutvarkytą dvarą, o pats dirbo susisiekimo kelių inžinieriumi. Sobieslovui tokią žmoną gauti
buvo tikra laimė. Jaunoji ponia labai energingai ėmė tvarkyti dvarą. Sobieslovas jos klausė. Jau
pirmaisiais metais šiaudinį gyvenamojo namo stogą pakeitė gontais (lentelėmis), iš kaimyno,
pulkininko Zamkovskio patelkti meistrai salone sudėjo parketą. Šeima įsigijo dengtą kočių
(tokios rūšies puskarietę), užsiaugino gražius žirgus, dvaro pastatus apdraudė nuo gaisro.
Netrukus šeima užsodino didelį sodą, įsigijo apie 100 avilių bityną, įsirengė, berods, 300 vištų
fermą ir parduodavo daugybę kiaušinių. Mano seneliai Vincentas ir Kotryna dažnokai
lankydavosi šitame dvare ir labai vertino jauną, nuoširdžią Sobieslovo žmoną. Sobieslovas su
Sofija augino dvi dukteris — Vandą ir Česę. Apie jų likimą mažai žinau. Kai dar buvo gyva
profesorė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, ji viename laiške manęs klausė, ar aš susitinku su Čese.
Sobieslovas dar turėjo sūnų, tačiau jis mirė visai mažas. 1940 metais Ašvėnų dvaras buvo
suvalstybintas, jį perėmė darbininkų komitetas, kurio pirmininku buvęs toks Alsys. Batų
gailėdamas, ponas Sobieslovas į Viekšnius ateidavo basas, o jo vežimėliu, linksmai juokaudami,
važinėjosi buvę dvaro darbininkai.
Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su vyru Vitaliu Pančerinskiu
(1853—1917), kuris liko Paežerės dvarelyje. A. Pančerinskienė gyveno vargingai — vien iš savo
namo nuomos. Tą namą buvo pastatęs jos tėvas, buvęs Viekšnių seniūnijos tarnautojas
Liodzinskis, tuomet geriausioje miestelio Cerkvės (dabar Vytauto) gatvėje. Caro laikais šis
namas buvo vienas iš gražiausių Viekšniuose: dviejų galų, su dvejomis stiklinėmis gonkomis
(verandomis), dengtas čerpėmis. Viename jo gale patalpas nuomojosi paštas, o kitame butus
nuomodavosi savo namų neturintys ponai. Pati šeimininkė kukliai gyveno kieme esančioje
klėtelėje, kurioje buvo sudėta daug jos tėvo gražių senoviškų baldų ir net Liveno šeimos
paveikslų. Mano tėvelio atsiminimuose sakoma: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje
gyventi negalėdama, prisiglausdavo kur nors pas pažįstamus kaimynus „ant kampo” ir, pati
beveik badaudama, du vaikus — sūnų Edvardą ir dukterį Genovaitę (Gesę) augino, stengėsi kaip
įmanydama juos lavinti ir leisti į mokslą. Blogai besimaitinančiam sūneliui pradėjus
stuburkauliui linkti, apžiūrėjęs gydytojas patarė motinai jį visai vasarai į Palangą išvežti ir
saulėje bei smėlyje kaitinti, bet vargšei motinai lėšų neturint, o gal ir reikalo neįvertinus, vaiko
niekur negydant, palengva stuburas visai išsilenkė ir Edvardas liko kuprotas.”
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p. 160, 161).
26