1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

kalbant ir pasakojant savo tėvus, bet gausiausiai informacijos radau savo a. a. tėvelio, Viekšnių
vaistininko ir aistringo savo krašto praeities bei istorijos mylėtojo, Juozo Aleksandravičiaus
atsiminimų rankraštyje. Čia noriu pateikti ne vien „sausus” faktus, bet ir pasistengti, kad šių
žmonių paveikslai būtų kuo spalvingesni ir atgytų prieš mūsų akis tiek su savo ydomis, tiek su
gausiais privalumais.
Šios giminės pavardę rašau taip, kaip ją rašė M. Biržiška, nors lenkiškoje abėcėlėje raidžių r ir
z samplaika reiškia garsą ž. Gal vertėtų juos vadinti Pancežinskiais? Jie save tik šitaip tevadino.
Viekšnių apylinkių valstiečiai juos vadino vėl kitaip: Pačerinskiais.
Į 1863 metų sukilimą įsipainiojusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo
Meižių dvarelį ir padovanojo kažin kokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam rusų policijos
pristavui. Šis, tos dovanos visiškai nevertindamas, Šiauliuose, klube, dvarelį pralošė kortomis
tame pat mieste stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui. Šitam kariškiui
vietovė prie nedidelio ežerėlio patiko, ir, paėmęs dvarelį už skolas, jis sumanė ten įkurti
vasarvietę. Pulke buvo įvairių specialistų, kuriuos vadas komandiruodavo į dvaro statybą. Po
senomis, iš Pančerinskių laikų likusiomis liepomis jie pastatė labai gražų namą su parketo
grindimis. Naujasis šeimininkas užveisė didelį sodą, kurį apjuosė eglaitėmis ir lazdynais.
Eglaitėmis apsodino ir keliuką nuo sodybos iki netoli dvaro ėjusio vadinamojo Meižių kelio.
Gyvenamojo pastato sienas pulke tarnavęs dailininkas išdabino įvairiais ornamentais ir
figūromis. Nežinau, kokiu būdu tasai Meižių dvarelis vėliau perėjo Gomulickiams. Tiesa,
M. Biržiška šią pavardę rašė Homolickiai.
Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Jis buvo labai atsilikęs nuo
gyvenimo. Javus sėdavo išdeginęs savo miško gabalą. Po kelių metų, javams toje vietoje
nustojus derėti, degindavo naują miško dalį, o senąją apleisdavo. Karvių beveik nelaikė, tik
arklius, be kurių dėl labai blogų, netaisomų kelių iš savo balų nebūtų galėjęs niekur pajudėti.
Vedęs nuo Židikų kilusią Antaniną Rupeikaitę (1827—1906), sulaukė net 5 sūnų ir 2 dukterų.
Žmona, matydama, kad iš savo dvarelio vaikų jokiu būdu negalės išmokslinti, pradėjo greta
esantį ir dalinai dvarui priklausantį Meižių ežerą, jame žuvis gaudydama, naudoti, kiekvieną
penktadienį, prieš šabasą, miestelio žydus lydekomis aprūpinti. Šitokiu būdu narsioji moteris
galėjo savo vaikams geresnę ateitį užtikrinti. Darbų prispausta vargšė moteris, beprekiaudama
savo atvežtomis žuvimis, kartais užmigdavo sėdėdama vežime, o miesto ponios, eidamos pro
šalį, iš jos juokdavosi. Vaistininkas Vincentas Aleksandravičius, mano tėvas, gerbdamas šią
darbščią moterį, visada jai pabučiuodavo ranką. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo
reikalo nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė bajorus žeminančiu. Motinos kukliai auginti
vaikai gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, su aušrininkais bendravo ir su
Petru Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai lenkiškų tradicijų laikėsi. Kitas sūnus
— Kristupas — veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė, įgydamas magistro laipsnį.
Jis gavo labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai vertingą
eržilą, Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės prileido ir
užkrėtė. Kristupas, mylimiausias motinos sūnus, iš gėdos ir širdgėlos nusišovė. Po šio
pergyvenimo senutė motina persikėlė į jai vyro paliktą Bugių palivarką, kur leido senas dienas”.
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p. 332).
Po šio skaudaus smūgio Antanina Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m.
mirė, Bugių palivarką palikdama iš japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui. Jis tame
dvarelyje apsigyveno ir vertėsi gydytojo praktika. Feliksas Pančerinskis, nors ir bajoras, save
laikė tikru žemaičiu. Su pacientais ir savo šeimynykščiais kalbėjo gražiai žemaitiškai. Ne visi
ano meto inteligentai, ypač dvarininkai, taip elgdavosi. Mano senelio Vincento
Aleksandravičiaus vaistinės mokinys Augustinas Rušinas, vėliau vaistininkavęs Akmenėje,
pasakojo, kad daktaras Feliksas, žmonių dar vadinamas Peliksu, mokėjo daug paprastų žmonių
išsireiškimų ir tai jam padėjo bendrauti su ligoniais. Jis buvęs labai demokratiškas. Nors turėjęs
gražius arklius ir vežimą su lingėmis, bet važinėjęs patogiai ant šiaudų atsigulęs ar atsisėdęs. Su
labai poniškais žmonėmis vengdavęs bendrauti. Jei žmonės, norėdami jam atsilyginti už gydymą,
siūlydavęsi jam ką nors atvežti, atsakydavęs, kad jam nieko nereikia, nebent numirusiam atnešti
iš kadagių nupintą vainiką. Mano tėvelis Juozas Aleksandravičius dažnai prisimindavo šį žmonių
mylimą daktarą, gėrėjosi jo maloniu elgesiu. Tėvelis dar pasakodavo apie šio žmogaus
25