1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno savo namuose Viekšniuose Vytauto
gatvėje. Gal tie motinos namai priklausė jiems abiems su broliu Edvardu?
Daug ką domina Viekšnių kapinėse esantis iš geležinkelio bėgių padarytas kryžius ant
Vladislovo Pančerinskio kapo. Taigi, dabar papasakosiu, ką žinau apie tai. Kokia giminystė siejo
šitą šeimą su kitais Pančerinskiais, nežinau. Mano tėvelio atsiminimuose: „Iš tolimojo Sibiro, kur
geležinkelio mašinistu tarnavo, sugrįžo senukas Vladislovas Pančerinskis su žmona ir
apsigyveno savo, iki šiol nuomotame kitiems, Meižių dvarelyje prie to paties pavadinimo ežero.
Jų sūnus Marijonas toli Rusijoje realinėje mokykloje mokėsi. Senukai, per gyvenimą nemažai
pinigų susitaupę, ėmė tvarkyti savo apleistą dvarelį, kurį sūnaus vardu Marijoniške pavadino.”
Per pirmąjį pasaulinį karą visi Pančerinskiai buvo pasitraukę nuo fronto. Pirmiausiai sugrįžo
Ašvėnų Sobieslovo šeima, pas juos laikinai prisiglaudė iš caro kariuomenės demobilizuotas
Marijonas, nes jo tėvai dar nebuvo sugrįžę. Pagaliau ir jie grįžo iš Rusijos, vėl apsigyveno savo
dvarelyje. Vėliau Marijonas tarnavo girininku Vilniaus krašte pas savo žmonos giminaičius
baronienės Hartingienės dvare.
Vyrui [Vladislovui Pančerinskiui] mirus, viena su samdyta šeimyna Meižiuose (tik tėvų
neoficialiai Marijoniške vadintuose) ūkininkaudama, senutė Marija Pančerinskienė neblogai
vertėsi ir vis tikėjosi, kad sūnus Marijonas sugrįš tėviškėn. Deja, vieną dieną ji gavo iš
nemėgiamos marčios žinią, kad sūnus žuvo pritrenktas nuvirtusio medžio. Senutė, jokio
gyvenimo tikslo nebematydama, dar ir sveikatai pablogėjus, pardavė pirkliams iki šiol taupytą
mišką ir apsigyveno Viekšniuose, kaip pati sakė, norėdama prasiblaškyti ir būti arčiau gydytojo
bei vaistinės.
Mano tėvelio atsiminimuose: „Senutei iš lovos mažai besikeliant, mano šeima ir vaistinės
darbuotojos ją globoti pradėjo. Gydytojai ją lankydami įvairius vaistus nervų nuraminimui
prirašydavo. Nuo Kražių kilusi ponia čia artimų žmonių neturėjo, tai iš ten iškviestai giminaitei
Jadzei dvarelio reikalus pavedė, o su Laniauskų šeima susipažinusi, simpatiškosios akušerės
paprašė, kad ją prižiūrėtų. Butą ji samdėsi netoli vaistinės esančiame Fridmano name.”
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888).
Turėdama pinigų, senutė panoro pastatyti paminklą savo mirusiam vyrui. Dar seniau jis buvo
prašęs paminklą jam pagaminti iš geležinkelio bėgių. Ji kreipėsi pagalbos į mano tėvelį. Štai kaip
mano tėvelis aprašo šį įvykį: „Vieną šeštadienio vakarą į stotį nuvažiavęs laukiau traukinio, iš
pirmos klasės vagono išlipusį inžinierių Radavičių sugavau ir, reikalą paaiškinęs, kryžių jo
vadovaujamose dirbtuvėse pagaminti paprašiau, bet šis pareigūnas griežtai atsisakė, sakydamas,
kad geležinkelio bėgių tokiam tikslui panaudoti negali, o be savo valdybos leidimo nei gabalėlio
neparduos. Poniai Marijai apie tai pranešęs, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti
prašymą, kad nors pusantro metro seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad plačiojo
geležinkelio bėgio parduoti nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė,
kad jos vyras 50 metų per visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu
kiekvienas peckelis važinėti gali, kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali. Po kelių
dienų į vaistinę atėjusiam geram savo prieteliui šaltkalviui Kostui Kuchalskiui papasakojau tą
reikalą ir pasiskundžiau savo nesekme. Jis nuramino mane ir pažadėjo iš savo kaimyno gabalą
reikiamo bėgio gauti ir pats kryžių padaryti. Apsidžiaugusi senutė sutiko. Paminklo apačią
Mažeikių gatvėje gyvenančiam akmeninių kryžių meistrui Liniovui užsakiau, o neužilgo ir patį
kryžių pastatėme. Ligonė netaupiai leido lėšas, o ir sveikata nesitaisė, tad ji netrukus buvo
priversta vėl grįžti į savo dvarelį.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888).
Pas Mariją Pančerinskienę gana dažnai su tėveliu užsukdavome važiuodami Meižių keliu į
mūsų ūkį. Man, vaikui, didelį susidomėjimą keldavo šios moters rūkymas. Ji žmonių buvo
vadinama Pypkore arba Vladisloviene. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai kai
1941 m. birželio mėnesio 14 dieną šią suparaližuotą, iš lovos nepasikeliančią senutę žiauriai
įmetė į sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad netrukus ji vagone mirė.”
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Viekšnių Pančerinskiai // Vienybė. — 1998. —
Spal. 8, 13. — Visas tekstas:
Mano gimtųjų Viekšnių praeitis neatsiejama nuo gausios ir gana margos Pančerinskių
giminės. Kai kuriuos iš šių žmonių man pačiai buvo lemta sutikti vaikystėje, apie kitus girdėjau
24