1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

žmoną gauti buvo tikra laimė. Jaunoji ponia labai energingai ėmė tvarkyti dvarą. Sobieslovas jos
visur klausė. Jau pirmais metais šiaudinį gyvenamojo namo stogą pakeitė gontais (lentelėmis), iš
kaimyno pulkininko Zamkovskio gauti meistrai salone sudėjo parketą. Šeima įsigijo dengtą
kočių (tokios rūšies puskarietę), užsiaugino gražius žirgus. Dvaro pastatus apdraudė nuo gaisro.
Užsodino didelį sodą, įsigijo apie 100 avilių bityną, įrengė didelę, berods, 300 vištų fermą ir
parduodavo daugybę kiaušinių. Mano seneliai Vincentas ir Kotryna dažnokai lankydavosi šitame
dvare, labai vertino jauną, nuoširdžią Sobieslovo žmoną. Ši šeima augino dvi dukteris —
[Haliną] ir Česę. Apie jų likimą mažai žinau. Prieš keletą metų p. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė
viename savo laiškų manęs klausė, ar aš susitinku su Čese. Girdėjau, kad ji gyvenusi Vilniuje,
tačiau jos koordinačių neturėjau. Lyg buvusi ištekėjusi už dvarininko Vainausko. Sobieslovas dar
turėjo sūnų, tačiau jis mirė visai mažas. 1940 m. Ašvėnų dvaras buvo nusavintas, jį perėmė
darbininkų komitetas, kurio pirmininku buvęs Alsys. Batų gailėdamas, ponas Sobieslovas į
Viekšnius ateidavo pėsčias, o jo vežimėliu, linksmai juokaudami važinėdavo buvę dvaro
darbininkai.
Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su savo vyru Vitaliu Pančerinskiu
(1853—1917), kuris liko Paežerės dvarelyje. A. Pančerinskienė gyveno vargingai — vien iš savo
namo nuomos. Tą namą statė jos tėvas, buvęs Viekšnių seniūnijos tarnautojas Liodzinskis,
tuometinėje geriausioje miestelio Cerkvės (dabar Vytauto) gatvėje. Caro laikais šis namas buvo
vienas iš gražiausių Viekšniuose: dviejų galų, su dvejomis stiklinėmis gonkomis (verandomis),
čerpėmis dengtas. Viename gale patalpas nuomavo paštas, o kitame butus nuomodavo kiti
pasitaikantys, savo namų neturintys ponai. Pati šeimininkė kukliai gyveno kieme esančioje
klėtelėje, kurioje buvo sudėta daug jos tėvo gražių senoviškų baldų ir net Liveno šeimos
paveikslų. Mano tėvelio atsiminimuose: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje gyventi
negalėdama, prisiglausdavo kur nors pas pažįstamus kaimynus „ant kampo” ir, pati beveik
badaudama, du vaikus — sūnų Edvardą ir dukterį Genovaitę (Gesę) augino, stengėsi kaip
įmanydama juos lavinti ir leisti į mokslą. Blogai besimaitinančiam sūneliui pradėjus
stuburkauliui linkti, apžiūrėjęs gydytojas patarė motinai jį visai vasarai į Palangą išvežti ir
saulėje bei smėlyje kaitinti, bet vargšei motinai lėšų neturint, o gal ir reikalo neįvertinus, vaiko
niekur negydant, palengva stuburas visai išsilenkė ir Edvardas liko kuprotas.”
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 160—161). Tiek M. Biržiškos knygoje
„Anuo metu...”, tiek savo tėvelio raštuose radau žinių, kad abu A. Pančerinskienės vaikai artimai
draugavo su netoli nuo jų gyvenusių Biržiškų vaikais bei pas juos besilankančiu vyriausiuoju
vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi.
Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju,
gyveno savo dvarelyje, o 1933 m. persikėlė į namą Vytauto gatvėje Viekšniuose, kur priiminėjo
savo pacientus. Pas jį gyveno ir jo motina Adelajida iki mirties 1936 m. Šį gydytoją gerai
prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją
Edvardą Pančerinskį 1941 m. birželio mėn. ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man
atrodo, kad jis turėjo dukterį Genovaitę. Rodos, jis buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią
moterį, kurios sesuo buvo ištekėjusi už viekšniškio Mažono.
Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių
gimnazijoje, ją baigusi, ištekėjo už geležinkelių inžinieriaus Ksavero Radavičiaus, taip pat
baigusio Šiaulių gimnaziją. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir
turtingai gyveno Rusijoje Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo savo
besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei kitoms atostogoms.
Nepriklausomos Lietuvos laikais K. Radavičius dirbo Šiauliuose geležinkelio dirbtuvių
viršininku, kiekvieną šeštadienį parvažiuodamas pas žmoną Genovaitę į Paežerės dvarelį.
Prisimenu, kad jų namas buvo aukštas, su salkomis, medinis, o sodas apsodintas eglėmis. Į tą
dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 m. žiemą inžinierius K. Radavičius
po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja, pagyveno
neilgai, vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo inžinierių į
amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė, nebeturėdama
artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose neradę, trėmėjai
23