1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Vedęs nuo Židikų kilusią Antaniną Rupeikaitę (1827—1906), sulaukė net 5 sūnų ir 2 dukterų.<br />
Žmona, matydama, kad iš savo dvarelio vaikų jokiu būdu negalės išmokslinti, pradėjo greta<br />
esantį ir dalinai dvarui priklausantį Meižių ežerą, jame žuvis gaudant, naudoti, kiekvieną<br />
penktadienį prieš šabasą miestelio žydus lydekomis aprūpinant. Šitokiu būdu narsioji moteris<br />
galėjo savo vaikams geresnę ateitį užtikrinti. Darbų prispausta vargšė moteris beprekiaudama<br />
savo atvežtomis žuvimis kartais užmigdavo sėdėdama vežime, o miestelio ponios eidamos pro<br />
šalį iš jos juokdavosi. Vaistininkas Vincentas Aleksandravičius, mano tėvas, gerbdamas šią<br />
darbščią moterį, visada jai pabučiuodavo ranką. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo<br />
reikalo nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė bajorus žeminančiu. Motinos kukliai auginti<br />
vaikai gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, su aušrininkais bendravo ir su<br />
Petru Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai lenkiškų tradicijų laikėsi. Kitas sūnus<br />
— Kristupas veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė įgijęs magistro laipsnį. Jis gavo<br />
labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai vertingą eržilą,<br />
Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės prileido ir<br />
užkrėtė. Kristupas, mylimiausias motinos sūnus, iš gėdos ir širdgėlos nusišovė. Po šio<br />
pergyvenimo senutė motina persikėlė į jai vyro paliktą Bugių palivarką, kur leido senas dienas.”<br />
(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 332).<br />
Po šio skaudaus smūgio Antanina Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m.<br />
mirė, Bugių palivarką palikusi iš Japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui. Jis tame<br />
dvarelyje apsigyveno ir vertėsi gydytojo praktika. Feliksas Pančerinskis, nors ir bajoras, bet save<br />
laikė tikru žemaičiu. Su pacientais ir savo šeimynikščiais kalbėjo gražiai žemaitiškai, ką ne visi<br />
to laikmečio inteligentai, o ypač dvarininkai, darydavo. Mano senelio Vincento<br />
Aleksandravičiaus vaistinės mokinys Augustinas Rušinas, vėliau vaistininkavęs Akmenėje,<br />
pasakojo, kad daktaras Feliksas, dar žmonių vadinamas Peliksu, mokėjo daug paprastų žmonių<br />
išsireiškimų ir tai jam labai padėjo bendraujant su ligoniais. Jis buvęs labai demokratiškas. Nors<br />
turėjęs gražius arklius ir vežimą su lingėmis, bet važinėjęs patogiai ant šiaudų atsigulęs ar<br />
atsisėdęs. Su labai poniškais žmonėmis vengdavęs bendrauti. Jei žmonės, norėdami už gydymą<br />
atsidėkoti, siūlydavę jam ką nors atvežti, jis atsakydavęs, kad jam nieko nereikia, nebent, jam<br />
numirus, atnešti iš kadagių nupintą vainiką. Mano tėvelis Juozas Aleksandravičius dažnai<br />
prisimindavo šį žmonių mylimą daktarą, gėrėjosi jo maloniu elgesiu. Tėvelis dar pasakodavo<br />
apie šio žmogaus nelaimingas vedybas: su žmona jis pagyvenęs tik 4 dienas ir vis bijojęs jos<br />
<strong>gim</strong>inių keršto, todėl svečiuose niekad negėręs arbatos iš jam paduotos stiklinės, bet, atsiprašęs,<br />
pasikeisdavo su stalo kaimynu. Mano senelę Kotryną Aleksandravičienę labai gerbęs ir iš jos<br />
rankų priimdavęs bet kokį valgį. Jo brolio Sobieslovo žmona buvo jo buvusios žmonos<br />
<strong>gim</strong>inaitė, tad, dažnai lankydamasis Ašvėnuose, visada su broliu keisdavosi valgiais. Kiek žinau,<br />
vėliau Feliksas savo palivarką išnuomavo ir persikėlė į Mažeikius.<br />
Savo tėvelio atsiminimuose radau šito gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje<br />
(19<strong>14</strong> m.) išgirdau, kad žmonių mylimas gydytojas Feliksas Pančerinskis pas ligonį važiuodamas<br />
persišaldė ir, trejetą dienų plaučių užde<strong>gim</strong>u pasirgęs, mirė. Nors gydytojas mirė Mažeikiuose,<br />
bet brolis Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų<br />
Zaleskio ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą<br />
pamūryti. Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių.<br />
Gedulingus pietus brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus<br />
atsiminimai: Rankraštis. — P. 555).<br />
Dar vienas Valerijono Pančerinskio sūnus buvo farmacininkas. Jis, norėdamas grūstuve<br />
sutrinti bertoleto druską, patyrė skaudžią nelaimę — neteko vienos akies. Jis dirbo kažkur<br />
Rusijoje provizoriaus padėjėju.<br />
Jau minėtas Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo<br />
motinai ūkininkauti ir gaudyti žuvis. Tėvui mirus, metė šiojo pasenusią ūkininkavimo sistemą ir<br />
pradėjo kartu su motina labai sėkmingai tvarkyti paveldėtąją tėviškę. Kadangi dvarą gavo labai<br />
apleistą, turėjo įdėti daug pastangų šiam darbui. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos<br />
šeimininkės. Jų <strong>gim</strong>inaitis Viekšnių altarista Kelpšas jam išpiršo jauną, kultūringą ir 15<br />
tūkstančių rublių pasogos turinčią merginą iš Vilniaus krašto Sofiją Bondskevičiūtę, kurios tėvas<br />
turėjo gerai sutvarkytą dvarą, o pats dirbo susisiekimo kelių inžinieriumi. Sobieslovui tokią<br />
22
Change language