1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė
Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė
su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis
Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas
po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos,
medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m.
Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak
M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri
Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame
vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir
naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai
įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju
dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties.
Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo
Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data.
Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono
brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti
rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė
dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai.
Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja,
tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai
sutvarkytą...
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997 05 07. —
Visas tekstas:
„Šį savo rašinėlį dedikuoju gerb. Broniui Keriui, nenuilstančiam kraštotyrininkui, darbščiam
lyg bitelė, paskatinusiam mane prisiminti Pančerinskių šeimą. Jei mano surinktos žinios padės iš
užmaršties prikelti seniai Anapilin išėjusius žmones, būsiu labai laiminga. Zofija
Aleksandravičiūtė-Navickienė. 1997 05 07.
PANČERINSKIAI
Šiandien noriu pasidalinti prisiminimais apie šitą šeimą. Kai kuriuos iš šitų žmonių man teko
sutikti vaikystėje, apie juos girdėjau kalbant savo tėvus, bet tiksliausią informaciją radau savo
a. a. tėvelio, Viekšnių vaistininko ir aistringo savojo krašto praeities bei istorijos mylėtojo Juozo
Aleksandravičiaus atsiminimų rankraštyje. Noriu pateikti ne vien sausus faktus, bet pasistengti,
kad šie žmonės būtų nušviesti kuo spalvingiau, kad jie atgytų su savo ydomis ir privalumais.
Pavardę rašau taip, kaip ją rašė M. Biržiška, nors lenkiškoje abėcėlėje rz reiškia garsą ž. Gal
vertėtų juos vadinti Pancežinskiais? Jie save tik šitaip tevadino. Viekšnių apylinkių valstiečiai
juos vadino vėl kitaip: Pačerinskiais.
Į 1863 m. sukilimą įsimaišiusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo Meižių
dvarelį ir padovanojo jį kažkokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam caro policijos pristavui.
Šis, tos dovanos visai nevertindamas, Šiauliuose klube jį pralošė kortomis tame pat mieste
stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui. Šiam vieta prie ežero patiko ir,
paėmęs už skolas tą dvarelį, sumanė jame įkurti sau vasarvietę. Pulke buvo įvairių specialistų,
kuriuos vadas komandiruodavo į dvaro statybą. Čia pastatė labai gražų su parketo grindimis
namą po senomis, iš Pančerinskių laikų likusiomis liepomis. Naujasis šeimininkas užveisė didelį
sodą, aplink kurį pasodino eglaites ir lazdynus. Eglaitėmis apsodino taip pat keliuką nuo sodybos
iki pro dvarą praeinančio vadinamojo Meižių kelio. Namo sienas pulke tarnavęs dailininkas
išdabino įvairiais ornamentais ir figūromis. Nežinau, kokiu būdu šis dvarelis vėliau atiteko
Gomulickiams. Tiesa, M. Biržiška šią pavardę rašo „Homolickiai”.
Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Jis buvo labai atsilikęs nuo
gyvenimo. Javus sėdavo išdeginęs savo miško gabalą. Po kelių metų, javams toje vietoje
nustojus derėti, degindavo naują miško dalį, o senąją apleisdavo. Karvių beveik nelaikė, tik
arklius, be kurių dėl labai blogų, netaisomų kelių iš savo balų nebūtų galėjęs niekur pajudėti.
21