1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Gal ir neviską aiškiai prisimena devyniasdešimtmetė švilpynių meistrė, bet apie puodžių
amatą dar daug gali papasakoti. Viekšniuose ir jo apylinkėse nuo seno buvo randama mėlynojo
molio, kuris tiko puodams žiesti. Didesni jo klodai, kaip prisimena Valerija, buvo netolimame
Čekų kaime. Iš ten ir parsiveždavo žaliavą puodžiai. Viena bėda, kad tame molyje pasitaikydavo
akmenukų. Na, tokią žaliavą pirmiausia reikėdavo „išmašinavoti” — išvalyti.
Miestelyje netoli viena nuo kitos buvo keletas ar net keliolika puodžių dirbtuvių. Žinoma,
esant tokiam vieno amato meistrų susibūrimui, sunku būdavo ir savo gaminius parduoti, bet
Viekšnių puodžiai garsėjo toli ir savo markės nemušdavo. Tarpukario metais miestelyje klestėjo
prekyba — centrinėje aikštėje vykdavę jomarkai. Be tradicinių kiekvieno mėnesio pirmąjį
antradienį, buvo dar proginiai. Per Sekmines, Tris Karalius, Kalėdiniai, Rožančiniai. Žinia, Šv.
Jono jomarkai būdavę patys didžiausi. Į juos suvažiuodavę pirkėjai ir prekeiviai iš visų pašalių.
O kas grįš iš Viekšnių be puodynės!
Nesnausdavo ir patys puodžiai — prisikrovę vežimus dardėdavo į svečius kraštus. Rygą,
Jurbarką, Klaipėdą pasiekdavo. Kad trapi prekė nesudužtų, vežiman klodavo eilėmis šiaudus.
Sklando prisiminimai, kad senieji viekšniškiai puodžiai ir Moldaviją pasiekdavę. Nevengdavo
jiems prekyboje prikibti ir vietiniai žydai — supirkdavo gaminius urmu.
Švilpynininkė šiandien dar žvali
Anūkė Loreta pasakoja, kad močiutė sunkiai sirgo, bet dabar vėl sustiprėjo. Jai vis dar rūpi
nueiti į tvartą, norisi prikibti prie ruošos darbų. Kaip bebūtų, bet rankose stiprybės nebėra. Tai tik
jai vienai atrodo, kad visai nieko būtų ir dabar kokį švilpuką nulipdyti.
1915 metais gimusi Valerija neskaičiuoja laimėtų apdovanojimų, gautų pagyrimų. Tik
prisimena, kad pas ją, liaudies meistrės vardu vadintą, atvykdavo svečių iš visos Tarybų
Sąjungos mažųjų molio stebuklų pažiūrėti. O ir pati ji paskui savo kūrinius į parodas plačiai
pakeliavo. Dabar namuose liko tik kartoninė dėžutė su įvairių formų lipdiniais, diplomai už
parodas, laikraščiai ir spaudiniai su darbų ir jos gyvenimo aprašymais. Dabar mielai močiutei
gera tarp artimų žmonių, ji džiaugiasi, kad dar gali be lazdos į kiemą išeiti. Kelionė į bažnyčią
darosi vis retesnė, o svečiuotis nelabai pas ką ir beturi — perskaito laikraščius, pasiklauso, žinių,
sekmadieniais mišias per radiją išklauso. Jei bus lemta, gruodžio mėnesį senoji perkops per
90-mečio slenkstį.
PAKALNIŠKIENĖ [-ANUŽYTĖ] ZINA
Kauno keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių cechas. — Ranka rašytas tekstas,
iliustruotas nuotraukomis [Nr. 1277—1291]. — Teksto ir nuotraukų autoriai nežinomi, parašymo
laikas nežinomas, tik galima spėti, kad 1973–1974 metais. — 2010-05-01 pateikė Antanas
Sidabras. — 2010-05-15 šį tekstą papildė Zina Anužytė-Pakalniškienė:
Zina Anužytė-Pakalniškienė 2010-05-15: Aš 1965 metais ar ne gegužės mėnesį pradėjau
dirbti. Čia dirbtuvės kur buvo, Smirnovas Vladas namą dabar yra pasistatęs. Vytauto gatvėje, to
gyvenamojo namo [2010 metais Nr. 55], kieme, keramika irgi buvo. Toje pusėje kur pieninė.
Dabar kažkur toje vietoje yra baldų dirbtuvės. Ten buvo cechas ir čia buvo cechas. Ten ilgiau
kažkaip dirbo tas cechas. Buvo didelės dirbtuvės, sandėlys, tokia klėtis didelė. Aš ten irgi
dirbdavau, eidavau dekoruoti. Ir kai jau išvežimui tas mašinas reikėdavo pakrauti, tai irgi
prašydavo. Kai aš pakraudavau, mažai sudužusių būdavo. Nešdavo mane ant rankų — įkeldavo.
Ir ten tame ceche, toj Vytauto gatvėj, dirbo daugiausiai Šliažas Aloyzas, paskui Vilimas su
Vilimiene atėjo dirbti. Dar Voveris buvo pradėjęs dirbti. Ten ir pečius buvo, ten irgi degdavo. Ir
čia degdavo. Aš čia daugiau sukinėdavaus. Kai aš dirbau, čia pečių degdavo Balvočius
Klemensas, Vainauskienė Stefanija. Ir Pukinskas Leonas irgi buvo pradėjęs dirbti. Jie buvo
degikai, degdavo. O čia va, kaip ta salė buvo, Pakalniškis Jokūbas, Mockevičius Remigijus,
Mockevičius Stasys... Turauskas Jonas seniau buvo, bet kai aš atėjau, jo kaip ir nebebuvo. Ten
vienos staklės būdavo kaip ir laisvos. Paskui ten buvo staklės šablonavimui. Molio pridrebi
formas ir spausdavo. Vazonus darydavom, padėkliukus darydavom įvairių formų. Tai aš prie tų
staklių buvau išmokusi. Sandėlininkė buvo Gricienė Elena. Milašienė Stasė dirbo darbininke.
Šliožienė. O ten aname ceche tie patys degikai. Jie vaikščiodavo. Čia išdegdavo, paskui kaip jau
ten, eidavo į tą cechą. Kraudavo, degdavo. Vienu momentu čia buvo toks dailininkas Vytautas,
17