1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

tūlas viekšniškis vienuose namuose buvo pavaišintas puodeliu arbatos. Atpažinęs savitą puodelio
spalvą ir formą, apvertė jį dugnu, o ant jo rado įspaustas raides „GERIKA VĖIKŠNE”.
Daug viekšniškių puodų pasiekė Latviją. Iš Rygos gausūs svečiai atvažiuodavo į Viekšnių
jomarkus, o ir patys viekšniškiai, dar neišvažinėję visos Lietuvos, dažnai pasukdavo pas
artimiausius kaimynus. Būdavo ir taip, kad į Latviją gyventi išvažiuodavo patys Viekšnių
meistrai. Leonas Voveris pasakojo gyvenęs kurį laiką Skrundoje, vėliau Jelgavoje ir ten žiedęs
puodus. Esą, tada latviai nelabai šiuo amatu užsiėmė. Jie ne žiesdavo, o į gipsines formas
liedavo. Į Latviją išvažiuodavo čionykščiai ir tuomet kai Viekšniuose jiems per ankšta
pasidarydavo. Keliavo Viekšnių puodai ir į Baltarusiją, ir į Ukrainą.
Puodininkystės tradicijos Viekšniuose šiandien
Viekšniai — buvęs puodžių miestelis. Tai primena ir kukli gatvė senojoje miestelio dalyje. Ji
Poudininkų vardu ir tebevadinama. Čia vienas greta kito šio amžiaus pradžioje rikiavosi puodžių
šeimų kiemai: Antano Urvikio, Teodoro Urvikio, Mockevičiaus...
Senoje Viekšnių vaistinėje tebėra dar prieš I-ąjį pasaulinį karą daryti puodžiaus Mockevičiaus
indeliai. Miestelio bažnyčioje puikuojasi keramikiniai „bukietnikai”, tokie, kokius tik
viekšniškiai meistrai mokėjo padaryti. Pasakoja, kad Milių kaime, pas Strigūną, 1968 metais dar
tebebuvusi krosnis su 1779 metų datuotais kokliais.
Visa tai būta. Senosios gancarnės jau nebeveikia. Jose tarsi ir laikas sustojo. Sustojusių
žiedimo ratų tyloje kalba praeitis.
Panaudotos ištraukos iš straipsnių:
R. Žilevičius. Skamba puodas kaip varpas. KB, 1968.
L. Strolis. Viekšnių keramikus pasekė latviai / Amatininkas, 1937.
„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija
Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37
(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos:
[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos,
„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia
puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje
krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad
užmirštų kapų yra labai daug”. — Tekste:
RANKOS DAR PRISIMENA MOLIO VALKUMĄ
Apie Valeriją Pakalniškienę žino ne vien viekšniškiai — tiksliau pasakius, kaip tik jie gal
mažiausiai ir įvertina jos darbus. Na, gamino molinius švilpukus, vaikų „zabovą” ir tiek. Šiemet
gražaus jubiliejaus laukianti moteris dešimtmečius lipdė molines švilpynes, kurios iškeliavo į
visą pasaulį. Daugelyje parodų dalyvavusi, seminaruose kitus to meno mokiusi keramikė
šiandien mažai ką gali parodyti. Pati sako, kad negailėjo niekad savo lipdinių — vis atrodė, kad
naujų prigamins. Devintą dešimtį bebaigianti ji dar tiki, kad rankos atsimena viską. Tik ar jėgų
beužteks?
Garsi giminė
Valerija — puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas buvo iš garsios Urvikių šeimos, kurioje visi
keturi broliai buvo puodžiai. Jų giminėje net ir moterys šiuo amatu užsiėmė. Taip nuo vaikystės
Valerija vis su tėvuku vaikščiojo, matė ir mokėsi jo amato. Pati sako, kad visus puodžiaus darbus
mokėjo, bet labiausiai prie širdies buvo švilpukai. Pamokė tėvelis, kaip gyvūnų, raitelių figūrėlių
formas išgauti, kaip skylutes padaryti, kad oras vienu ypu išeitų ir garsus skleistų. Kai į degimo
krosnį dėdavo puodus, ąsočius, vazas ir kitus indus, mažoji Valerija tarp jų pakaišydavo ir savo
gaminių. Pati savo švilpius ir pardavinėdavo turguose. Valerija prisimena, kad už ausiai malonius
garsus skleidusias švilpynes iš Viekšnių molio Smetonos laikais galėdavai ir po litą gauti. Na, o
„prie ruskio” — du rublius.
Taip jau atsitiko, kad gyvenant Viekšniuose Valerija už puodžiaus ir ištekėjo. Jos vyras
Jokūbas Pakalniškis amato buvo mokęsis pas Antaną Urvikį.
Prisiminimai
16