1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

„Bet kap dėrbtė negaliejau. Nebova tuokiuos ni mėslės”.
Žmona Sofija buvo puodžiaus dukra. Iš jos tėvo Leonas ir išmoko puodžiaus amato. Tada jam
buvo dvidešimt ketveri. Vėliau puodžiaus amato Leonas pats mokė visus penkis savo sūnus.
Jo rankos buvo jo turtas. Kur tik atvažiuodavo gyventi, tuoj susirasdavo dirbtuvę ar bent
darbui šiek tiek patalpas, o paskui jau savo rankoms valią duodavo. Jį kaip gerą savo amato
meistrą pažinojo ne tik Viekšniuose, bet ir Kretingoje, Palangoje, Dzūkijoje, Latvijoje
(Skrundoje, Jelgavoje). Tai vis vietovės, kuriose yra gyvenęs ir dirbęs Voverių Leonas. Keliavo
visur kartu su savo šeimyna — žmona Sofija ir būriu vaikų.
Apsistodavo ten, kur jo rankos būdavo reikalingos. Nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į
kitą, gausi šeimyna neleido Leonui ir Sofijai susikrauti didelių turtų, užtat sustiprino žmogiškus
ryšius ir atsakomybę už šeimos likimą. Kai Voveriams atėjo sunkiausias išbandymų metas —
labai sunkiai susirgo Sofija, ir daktarai ją, kaip beviltišką ligonę, atsisakė gydyti, — Leonas
nepasimetė ir atsidėjo žmonos slaugymui. Buvo užuominų iš aplinkinių, bet į jas Leonas
atsakydavo: „Čia tamstuoms ne kuokėi joukā, čia mon žmuogos. Aš pri anuos būsio ligi graba
lėntuos”. Bet buvo lemta įvykti stebuklui. Atsirado toks senas žydas gydytojas, kuris ir patarė,
kaip Sofijai padėti. Tada jau pats Leonas pakėlė žmoną iš mirties patalo. O vėliau… Per Viekšnių
jomarką Leonas įsisodino Sofiją į invalido vežimėlį ir nusivežė ją į miestelio aikštę — kartu
puodus pardavinėjo. Žmonės netikėjo tuo, ką matė — Voveriai vėl buvo kartu.
Valerija Pakalniškienė
Puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas iš garsiosios Urvikių šeimos, kurioje visi broliai —
Tedeušas, Stanislovas, Teodoras ir Antanas — buvo puodžiai. Valerija prisimena, kad jos dėdė
Teodoras (tarp žemaičių Tevaduorios) buvęs didžiai turtingas. Pas jį molį „mašinavodavę” net
dviem arkliais. Jis turėjo ir mokinių. Šie prisimena, esą Urvikis buvęs uždaras: visad tylėdavęs,
nieko nesakydavęs. Tik vėliau, kai jau kažkas iš to jo darbo, — prieidavo, padėdavo. Sakydavo,
reikia mokytis ne pora mėnesių, o metų metus.
Puodžiaus šeimoje gimusi Valerija nuo vaikystės vaikščiodavo į tėvo gancarnę. Dvylikos
metų būdama jau padėjo tėvukui. Antanas Urvikis buvo silpnos sveikatos ir pasimirė vos
sulaukęs keturiasdešimties. Bet dukterį suspėjo išmokyti visko, ką pats mokėjo. Valerija liko
viena. Apie tą sunkų metą ji pasakoja: „Kai mirė tėvukas man buvo dvidešimt vieneri. Mokėjau
visus puodžiaus darbus. Bet vis nerimavau — ką aš dabar be jo darysiu? Nežinojau, kaip
gyventi. Pagalvojau: kad taip atsitiktų koks puodžius — eičiau už jo”. Ir atsitiko. Valerija sutiko
Jokūbą Pakalniškį, kuris buvo puodžiaus amato išmokęs pas Antaną Urvikį. Ir Valerija Urvikytė
tapo Pakalniškio žmona. Abu visą savo gyvenimą dirbo, kūrė iš molio. Jokūbo jau nėra gyvo, bet
liko jo darbai: dailių formų indai, moliniai žaislai ir kt. Kiekvienai anūkei jis nužiedė po didžiulę
vazą — atminčiai. Valerijos mėgiamas užsiėmimas — gaminti molinius švilpukus — mažučius
gyvūnus, paukščius. Ausį džiugina skambūs ir aikštingi garsai, akį malonina šiltai gelsva degto
Viekšnių molio spalva. „Tegu liks anūkams”, — porina Valerija, dabar jau aštuoniasdešimt
trečius einanti…
Viekšnių jomarkai
Anot Leono Voverio, Viekšnių miestelio centrinėje aikštėje jau nuo seno vykdavę jomarkai.
Jis prisimena Rožančinius, Kalėdinius, Šv. Jono. Šie buvę patys didžiausi ir į juos suvažuodavo
prekeiviai bei pirkėjai iš visų pašalių.
Iš R. Žilevičiaus prisiminimų: „…Kai jau imdavo tuos puodus skambinti. Pasidės, būdavo,
meistras ant delno, atkiš dešinės ilgojo krumplį ir prasidės. Iš ąsočio penkis varpus išgirsi —
Akmenės varinį, Kykolių ir Mažeikių špyžinius, Sedos ir Šiaudinės gryno plieno, o dubuo
griaudės lyg armota dundėtų. Ružės aguonmaliai taip gausdavo, kad net aklasis Jonauskis
giedorių elgetų būrį pašventory nutildydavo ir įsiklausyti kaip ten muzikuoja liepdavo. Kai
Urvikio ar Gerikos puodus pajudindavo, skubėdavo artyn nerangieji Rygos svečiai ir, viską
pamiršę, į puodus užsižiūrėdavo…”
Puodų kelionės
Dardėjo viekšniškiai prisikrovę į savo vežimus molio dirbinių. Pasklido Viekšnių puodai po
tolimus kraštus. Net į Moldaviją, Benderus surado jie kelią. Į tas vietas jau daug vėliau užklydęs
15