1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

uvo puodžiai. Jie išsibarstė po visą Lietuvą, vedė žemaites, dzūkes. Ir kur tik neįleido šaknų —
užsiėmė puodininkyste. Verslas sekėsi. Darbo užteko ir Urvikio šeimynai. Valerija tėvui į
pagalbą atėjo nuo dvylikos metų. Visus darbus mokėjo, tik prie „varstoto” nedirbo, nes reikėjo
įgūdžių ir jėgos. Gerą galvą mokslui turėjo, bet išleisti didesnių mokslų tėvai negalėjo. Baigė
keturias klases. Valerija, kad krosnis būtų pripildyta, tarp molinių indų, ąsočių pridėliodavo
švilpynių. Išdegtas jas pati pardavinėdavo turguose. Svarbiausia, kad visos tos švilpynės švilpė
labai aiškiai ir švariai. Tėvas išmokė taip nulipdyti ir skylutes padaryti, kad oras vienu gūsiu iš
švilpynės išeitų. Šią techniką močiutė taikė visą laiką.
Ir ištekėjo Valerija už puodžiaus. Buvo profesionali pagalbininkė. Jos švilpynės jau buvo
pagarsėjusios. Meno draugijos, Rumšiškių muziejus prašydavo kūrinių parodoms. Kviesdavosi
Valeriją į seminarus, pas ją pačią atvažiuodavo svečių iš Rusijos. Tos didžiulės šalies žurnalai
rašė apie viekšniškę Valeriją Pakalniškienę, vadino jos meną — mažuoju molio stebuklu. Kartais
paskui savo kūrinius keliavo ir pati švilpynininkė. „Tie švilpukai man pagelbėjo pasaulio
pamatyti”, — sakė močiutė. Pažįstami Valerijai sakė, kad Palangos kurorto parodų salone ilgai
kabojo plakatas su Valerijos atvaizdu, kviečiantis pasigrožėti švilpynėmis. „Žinau, kad apie mane
rašė knygoje „Auksinės rankos”. Tada neatėjo į galvą tos knygos paprašyti. Dabar įdomu būtų”,
— be jokios garbėtroškos užsiminė močiutė. Viskas, kas liko iš dešimtmečių triūso, — maža
dėžutė su nesikartojančių formų švilpynėmis. Dabar jau nieko nebenulipdytų. Ir pirštuose jėgos
nebėra, ir akys nebemato taip, kaip reikėtų, sakė Valerija Pakalniškienė. Nei duktė, nei anūkai,
proanūkiai moliu nesusiviliojo. Su Valerija išnyko puodžiaus amatas gausioje giminėje. Viekšniai
iš tikro garsus žmonėmis kraštas. Šį kraštą garsino ir švilpynių meistrė Valerija Pakalniškienė.
Autorės nuotraukoje: Valerija Pakalniškienė su proanūkėmis, o jos rankose laiko švilpynes.
Vaitkutė Vaida. Svarbiausi keramikos centrai Žemaitijoje // Kopijuota iš interneto
2004-04-06. — Tekste:
Viekšniai
Nedidukas miestelis ant Ventos upės kranto, Žemaitijos šiaurės vakaruose, ilgą laiką vadintas
žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Molį
kasdavo Čekų kaime. Iškasę duobes, molį išimdavo gabalais. Viekšnių „gancarnėse” (taip buvo
vadinamos puodžių dirbtuvės) nuolat virė darbas. Jomarkuose puikuodavosi puodai su
viekšniškiams būdinga formos ir sodrių žemės spalvų įvairove. Glazūruotuosius viekšniškiai
buvo praminę „paliavonais”.
Pasakojama, kad pirmieji puodžiai čia buvę atvykėliai. Tai iš Rusijos atsikraustę žmonių
vadinami „vokietukai” ir iš Rygos atsikėlę latviai. Juos čia esą traukęs geras molis ir tai, kad
šiose apylinkėse nebuvo kitų šios srities amatininkų, bei viliojantis uždarbis.
Pirmieji atvykėliai nebuvę geri puodžiai. Tai tik Rusijos meisterių gizeliai. Savo krašte
negaudami darbo, jie ieškojo savarankiško užsiėmimo, geresnių salygų dirbti, o tai radę jau
derlingo lauko nebeapleido. Viekšniškiai, kiek padirbėję pas atvykėlius, pasimokę pas juos,
pradėjo patys savarankiškai darbuotis. Jie steigė savas gancarnes. Buvo laikotarpis, kai puodų
dirbtuvės čia atsidarydavo viena po kitos. Šio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys
vietinių puodžių.
Labiausiai gerbiamam šio seno amato meistrų būriui priklausė Gerika, broliai Urvikiai,
Voveriai. Tarp senųjų puodžių garsėjo ir du žydai: Iršas ir Šikis. Vėliau — vyras ir žmona
Pakalniškiai, Šliauderis, Lengvenis, Mockus, Turauskas, Kenstavičius. Šiuo metu iš garsiųjų
Viekšnių puodžių gyvas yra likęs tik Leonas Voveris ir Valerija Pakalniškienė.
Leonas Voveris
„Rēk turietė akėis miera”, — sako senas meistras, pasiklausus, kas svarbu puodžiaus amate.
Leonas pats jau nežiedžia puodų, nors dar prieš porą metų pas sūnų dirbtuvėje prie žiedimo rato
vis dar sukinėdavosi. Dabar senajam puodžiui aštuoniasdešimt aštuoneri. Nugyventas sunkus, bet
teisingas gyvenimas. Žvelgdamas į savo rankas, Leonas ilgai tyli, brandina mintis ir ištaria:
„Gīvenėma susikūriau sava runkuoms, i sava galva. Duoro darbo”.
Leonas Voveris yra toks žmogus, apie kuriuos sakoma: „už pinigus nenuperkamas”. Darbas
jam visada buvo šventas reikalas.
14