1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

PAKALNIŠKIENĖ VALERIJA g. 1915 m.
Žilevičius Rimantas. Skamba puodas kaip varpas // Kultūros barai. — 1968. — Nr. 1 (37).
— P. 43—44. — Tekste: Keramikos cechas, puodininkai. Nuotrauka: Veronika Pakalniškienė su
švilpiu.
Blinovas G. Molio sakmės: [Viekšniškė keramikė Valerija Pakalniškienė (gimusi 1915 m.),
jos darytos švilpynės] // Vienybė. — 1974. — Geg. 28. — Nr. 61 (2548). — [Sutrumpintas
vertimas straipsnio, išspausdinto žurnale: „Дошкольное воспитание”. — 1974. — Nr. 5. —
P. 90—92]. — Tekste: Minimas ir Antanas Urvikis.
Kaip seniau miestelyje lovas pataisė / Iš Valerijos Pakalniškienės (gim. 1915 m.), gyv.
Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija.
ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių
bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Kaip seniau miestelyje lovas pataisė
Kad minkščiau lovoje būtų gulėti į lovą dėjo sieningą. Sieningą pasiuvo iš maišų. Jeigu maišų
neturėjo, siuvo iš pakulinio audeklo.
Sieningą prikišo šiaudų. Šiaudai buvo kvietiniai arba ruginiai. Šiaudus ėmė ne iš kūlio. Kūlio
šiaudai yra tiesūs, sieningas yra kietesnis, o minkštesnis sieningas visada yra jeigu aną prikiši
sulaužytų, sudraikytų šiaudų.
Sieningus šviežiai perkišo šiaudais Velykoms, Kalėdoms. Ant prikišto sieningo užklojo
drobulę. Drobulė lininė.
Žiemą dangstėsi su patalais. Patalus apvilko drobėmis. Vasarą, kuomet buvo šilta, klostėsi su
dekiu. Po dekiu visuomet paklojo drobulę. Visuomet miegojo ant vienos poduškos. Retai kas
miegojo ant dviejų poduškų.
Užvalkščiai poduškoms buvo perkeliniai, kartūniniai arba lininiai. Užvalkščius siuvo ir su
užgaliais ir be užgalių.
Kumet rytą atsikėlė iš lovos, anos taip nepaliko — pataisė. Apklojo su dekiu. Su tuo pačiu
dekiu naktį klostėsi.
Dieną visas poduškas padėjo galvūgalyje lovos ant dekio viršaus. Poduškų jau buvo ne viena,
o 2-3. Taip lova puikiau atrodė.
Tankiai patalynės nemainė. Kai patalynė jau buvo juoda, tik tuomet aną permainė.
Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyv. Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d.
užrašė Amelija Urbienė.
Jonikienė Roma. Švilpynių meistrė garbės ir pripažinimo nesivaikė // Vienybė. — 2000. —
Rugpj. 17: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Ji neįvertino užsitarnautos garbės. Nepasinaudojo pripažinimo subrandintais vaisiais,
neišpuiko, nieko sau nepareikalavo. Labai abejoju, ar vaikams ir anūkams leido žinoti, kaip buvo
pagerbta. Kiti — Čikagoje, Rusijoje, Lietuvos meno pasaulio žmonės apie ją žinojo daugiau, nei
mes. Viekšniškė iš pačių šaknų Valerija Pakalniškienė — dešimtmečius lipdė molines švilpynes,
kurios iškeliavo į nesuskaičiuojamą daugybę miestų ir šalių. Švilpynininkei šiandien 85-eri,
šviesios atminties, žvali, smulki močiutė, gyvenanti su būriu artimiausių žmonių, ir dabar
abejinga šlovei. Paklausta — prisimena, kad ją pagerbė, kad amerikonai iš jos mokėsi. Tačiau
visa tai lyg tarp kitko. Tiesiog buvo toks gyvenimas „iki karo”, paskui „prie ruso” ir dabar...
Su kokiu smalsumu mūsų kalbos klausėsi proanūkės Brigita ir Meda! Nukabino nuo sienos
prosenelių vestuvių nuotrauką. Išnaršė ir apžiūrėjo švilpynių dėžutę, tą menką dalį kūrybos,
likusios Valerijai Pakalniškienei. Pasižadėjo išsaugoti „savo babytės” švilpynes. Nes kažkodėl
laikas ir pačius gražiausius dalykus pradangina užmarštin. Juk Valerijos vyras buvo žinomas
puodžius, o tų vazų, gražių puodynių ne taip jau daug liko. Viena kita...
Puodžius buvo ir Valerijos tėvas Antanas Urvikis. Iš „biednumo” amato išmoko, — sakė jo
duktė. Viekšniuose guli puikaus, mėlynuoju vadinamo molio klodai. Puodininkystė šiame krašte
— amatų amatas. Kelios giminių kartos tuo užsiėmė. Valerijos tėvo giminės vyrai, netgi moterys,
13