1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Be tavęs aš kaip gėlės be saulės
Kaip dienužė netekus šviesos.
Be tavęs aš kaip medis nulaužtas,
Nežaliuotų daugiau niekados.
Mūsų upe Venta
Venta — tu upė, gimusi iš raisto šaltinėlio,
Per pievas tu vingiuojanti smagiai.
Ir upeliu jau tapusi linksmu, vingiuotu
Pro kaimus bėganti srauniai, srauniai.
Tu sutinki kely daug sesių ir broliukų,
Papildai vandenis savus ne vienu upeliu.
Tu peršokus, ne vieną grūstį akmenukų,
Ne vieną žmogų džiugini tu savo šniokštimu.
Tu upė — darbininkė jau nuo seno,
Savaisiais vandenim malūnus juk suki.
Nuo seno apdainuota net kiekvieno žvejo,
Nes lepini kiekvieną kiek gali.
Kaip malonu panirt į tavo vėsią srovę
Ir nusiplauti prakaitą dienos darbų.
Net rodos sugrįžti į žilą tu senovę
Lyg nebebūtų tų visų vargų.
Kaip gera pasėdėt ant tavo kranto
Ir vakarais klausyt lakštingalų dainų.
Lyg, rodos, jos kažką tau pasakyti bando,
Bet tai tik virsta tyliu laukimu.
Lakštingalėlė
Saulė nusileido tolumoj už miško,
Vakaras jau dvelkia visuma gaivia.
Tyliai sau čiurlena upė palei šilą,
Švelniai lakštingėlė suokia vakare.
Suoki, lakštužėle, pilkas tu paukšteli,
Džiuginki tu širdis mum visiem drauge.
Be tavęs juk būtų vakarėliai gūdūs.
Ir naktužės būtų tylios, lyg kape.
Su daina tavąja vakare užmiegam,
Su daina tavąja keliamės rytais.
Kada tu užmiegi, dainorėle mūsų?
Vis tu vis dainuoji upių pakraščiais.
Tu tik valandėlei vidury dienelės
Vos nutildai savo linksmas daineles.
Pavargai, mieloji, pailsėti metas,
Lai pasuokia kitos paukštės dėl tavęs.
Štai greit vakarėlis atkeliaus jau šičia
Ir tas mėnulelis irsis dangumi.
Vėlei lakštingėlė uždainuos mum dainą,
Vėl ramu mum sieloj ir džiugu širdy.
111