1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

žydas — Benskis. Jis taip pat turėjęs porą arklių ir vežiodavęs keleivius į stotį ir atgal. Taigi
Apkis su Benskiu tarpusavyje konkuravo.
TURĖJO SAVO „KREMLIŲ”
Eleonora noriai pasakoja apie visas savo gimtojo miestelio „įžymybes”. Iš vaikystės ji
prisimena senąjį Viekšnių malūną, kuris veikė jau nuo I pasaulinio karo. Jo savininkas buvo
žydas Lesimas, kuris ir gyveno malūne ant aukšto. Čia grūdus malė, pikliavo, net ir kruopas
gamino. Malūnas tebestovi ir šiandien.
Po II pasaulinio karo, sovietiniais laikais, prie pat miestelio centro, Akmenės gatvės pradžioje,
buvo visų žinoma užkandinė, ypač lankoma stikliuko mėgėjų. Niekas jos kitaip nevadino, kaip
tik ten dirbusios pardavėjos vardu — Kristina. Ši moteris su išgėrusiais klientais kariavo daugelį
metų.
Beveik priešais šią užkandinę, kitoje gatvės pusėje, buvo viekšniškių vadinamasis „kremlius”.
Tai buvo medinis nemažas namas su mansarda, bet jau gerokai aptriušęs. Jame gyveno nemažai
šeimų, nusigyvenę, pageriantys ir šiaip vargani žmonės. Jeigu kas ieškodavo kurio nors šio namo
gyventojo, pakakdavo pasakyti, kad gyvena „kremliuje”, ir viskas būdavo aišku —
nebereikėdavo nei gatvės, nei numerio.
Elė jau nepamena, kam priklausė šis vienas seniausių Akmenės gatvės pastatų. Veikiausiai jis
buvo žydų.
KLEBONIJA — MIESTELIO PASIDIDŽIAVIMAS
Klebonijos pastatas, kurio šiandien nelikę nė ženklo, anot Eleonoros, buvo išties gražus. Šalia
dviejų aukštų namo vešėjo didžiulis sodas. Jame augo obelys, o žolė tarp jų nuolatos būdavo
pjaunama. Dirbama klebonijos žemė buvo už Viekšnių, pavenčiuose, Mažeikių link,
vadinamajame „palvarke”. Ten laikė melžiamas karves, arklius, kuriais dirbo žemę.
Klebonijoje buvo du kambariai viršuje ir du pirmame aukšte. Ten pat ir valgomasis. Šiaurės
pusėje — virtuvė, kurioje klebonijos šeimininkė gamino valgį.
Prieš karą klebonijoje gyveno kanauninkas Jonas Navickas, gimnazijos kapelionas Pocevičius
ir dar du kunigai. Gimnazijos kapelionas buvo labai griežtas. Pasak Eleonoros, gimnazistus jis
kaip reikiant „muštravodavo ir striošydavo”. Tą, kuris nemokėdavo poterių arba persižegnoti,
statydavo į kampą ir liepdavo kitam jį mokyti.
Senąjį kanauninką J. Navicką karo pradžioje rusų komunistai nusivarė į Maigų mišką ir
nušovė. Jis palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Dar vienas neįprastos paskirties statinys — špitolė. Tai buvo ilgas mūrinis pastatas,
nutinkuotas ir kartkartėmis baltinamas. Po juo buvo rūsys. Kiek Elė pamena, ne tik prieš karą,
bet ir po jo špitolėje ir jos rūsyje gyvendavo apie 15 senelių. Dieną jie ubagaudavo, o vakare
sugrįždavo, taisydavosi valgyti ir čia nakvodavo. Senukų niekas neaptarnavo, jie tvarkėsi patys,
turėjo kiekvienas savo lovą, pačių pasidarytus „šienikus”, ant kurių miegojo.
— Kiek dabar valdžia turi problemų dėl senukų išlaikymo, — piktinasi Elė.
— O kam juos išlaikyti? Jie gi gauna pašalpas, pensijas. Duotų jiems tik šiltas patalpas, ir jie
patys kuo puikiausiai išsilaikytų.
TURGŪS IR ARKLIAI
Eleonora puikiai prisimena tuos laikus, kai nuo senosios Viekšnių vaistinės iki pat posūkio į
Mažeikių gatvę miestelio centre buvo aikštė, kurioje vykdavo antradieniniai ir penktadieniniai
turgūs. Šios aikštės viduryje dviem eilėmis, galvomis vieni priešais kitus būdavo sustatomi
prekeivių arkliai. Vasarą jie suvažiuodavo su ratais, žiemą — rogėmis. Ratu aplink tuos arklius
vykdavo turgūs. Abiejuose šios arklių kolonos galuose stovėjo po šulinį. Kokia buvo šių šulinių
paskirtis, Elė šiandien negali pasakyti. Gal iš jų semdavo vandenį arkliams girdyti, o gal žydai iš
čia jį nešdavo į savo namus.
— Prie vaistinės ir dabar tebestovi akmeniniai stulpai su metaliniais žiedais. Kai žmonės iš
kaimų atvažiuodavo vaistų, pririšdavo prie jų savo arklius, kad būtų tikri, jog šie niekur nenueis,
kol bus pagaminti vaistai, — aiškina Elė.
Senoji viekšniškė nepamiršta pasakyti, kad, be turgų, Viekšniuose būdavo 4 metiniai
jomarkai, kurie sutapo su atlaidais: Jono, Rožančavos, Bažnyčios pašventinimo ir Žolinės. Po
108