1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
— Tas, kur, ana va, ant televizoriaus sėdi — neukatnas paukštis. Laikraščių pas mane nėra,<br />
neskaitau jų, nežiūriu ir televizoriaus. Per tabokerką (radiją — B. P.) ką pliurpia, viską išklausau.<br />
Krapštausi bakūžėje, net į lauką nosies neiškišu, kol neišgirstu „Laisvosios Europos” žinių.<br />
Pasak jos, visi Viekšniuose ją Ele vadina. Gyvenanti viena jau daugelį metų. Buvo ištekėjusi,<br />
bet vos penkerius metelius su Kostu laimingi buvę. Kirtęs „sovkozui” mišką. Drebulė<br />
prispaudusi ir... nebeišgelbėjo.<br />
Jos vaikystėje tėvai Viekšniuose nuomoję butą, vėliau pasistatė namą Puodininkų gatvėje. Per<br />
karą jis buvęs sugriautas, o užėjus rusų kariuomenei, kareiviai jį ir visai nugriovę.<br />
Dabar Elė gyvena buvusiame tvarte. Truputį jį pasididino, pasitvarkė, bet viskas taip ir liko<br />
krūvoj: ir kambarys, ir virtuvė.<br />
„IŠVINGIUOTA VINGIŲ VINGIAIS”<br />
Taip Elė atsiliepia apie mūsų <strong>gim</strong>tąją lietuvių kalbą, neberasdama reikiamo atitikmens žodžiui<br />
„biskvitas”. Šio žodžio jai prisireikė pasakojant apie Akmenės gatvėje, prie malūno, buvusią<br />
Tupikų maisto prekių krautuvę, kurioje buvo prekiaujama tabaku, saldainiais, sausainiais, druska<br />
ir cukrumi.<br />
— Į tą krautuvę tėvas siųsdavo mane, nes broliai buvo mažesni. Be maisto prekių, pirkdavau<br />
jam taboką, kurios popierinis pakelis, kaip šiandien prisimenu, vadinosi „Turkas” ir kainavo litą.<br />
Jo užtekdavo savaitei.<br />
Ant pakelio viršaus buvo nupiešta žmogaus galva su raudona kepure, kurios raudonas<br />
bumbolas buvo nutįsęs iki pat smakro, — su visomis detalėmis aiškina Elė.<br />
Krautuvę Tupikai laikė savo mažame namelyje, kuriame ir patys gyveno. Išsiteko, nes šeimos<br />
neturėjo. Abu krautuvėje ir dirbo, nors vertėsi ne tik prekyba. Prie Viekšnių jie turėjo žemės,<br />
augino javus ir daržoves. Tai buvo prieš karą. Vėliau, tapusi našle, Tupikienė visą amžių taip ir<br />
nugyveno namelyje ant Ventos kranto. Senutė mirė tik prieš porą metų.<br />
PUODŽIŲ MIESTAS<br />
— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia<br />
pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams<br />
Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo,<br />
Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po<br />
4—5 puodsukius.<br />
Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių.<br />
Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų,<br />
dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.).<br />
Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų.<br />
Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė,<br />
žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių.<br />
Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų<br />
dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė.<br />
— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę.<br />
Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė.<br />
— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už<br />
Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos.<br />
ŽYDŲ KARVĖS NEVILIOJO<br />
Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir<br />
mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas būdavo tyla.<br />
— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo<br />
1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė<br />
Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų<br />
nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti<br />
tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti.<br />
Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima<br />
gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones<br />
geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas<br />
107