14.08.2013 Views

1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

— Tas, kur, ana va, ant televizoriaus sėdi — neukatnas paukštis. Laikraščių pas mane nėra,<br />

neskaitau jų, nežiūriu ir televizoriaus. Per tabokerką (radiją — B. P.) ką pliurpia, viską išklausau.<br />

Krapštausi bakūžėje, net į lauką nosies neiškišu, kol neišgirstu „Laisvosios Europos” žinių.<br />

Pasak jos, visi Viekšniuose ją Ele vadina. Gyvenanti viena jau daugelį metų. Buvo ištekėjusi,<br />

bet vos penkerius metelius su Kostu laimingi buvę. Kirtęs „sovkozui” mišką. Drebulė<br />

prispaudusi ir... nebeišgelbėjo.<br />

Jos vaikystėje tėvai Viekšniuose nuomoję butą, vėliau pasistatė namą Puodininkų gatvėje. Per<br />

karą jis buvęs sugriautas, o užėjus rusų kariuomenei, kareiviai jį ir visai nugriovę.<br />

Dabar Elė gyvena buvusiame tvarte. Truputį jį pasididino, pasitvarkė, bet viskas taip ir liko<br />

krūvoj: ir kambarys, ir virtuvė.<br />

„IŠVINGIUOTA VINGIŲ VINGIAIS”<br />

Taip Elė atsiliepia apie mūsų <strong>gim</strong>tąją lietuvių kalbą, neberasdama reikiamo atitikmens žodžiui<br />

„biskvitas”. Šio žodžio jai prisireikė pasakojant apie Akmenės gatvėje, prie malūno, buvusią<br />

Tupikų maisto prekių krautuvę, kurioje buvo prekiaujama tabaku, saldainiais, sausainiais, druska<br />

ir cukrumi.<br />

— Į tą krautuvę tėvas siųsdavo mane, nes broliai buvo mažesni. Be maisto prekių, pirkdavau<br />

jam taboką, kurios popierinis pakelis, kaip šiandien prisimenu, vadinosi „Turkas” ir kainavo litą.<br />

Jo užtekdavo savaitei.<br />

Ant pakelio viršaus buvo nupiešta žmogaus galva su raudona kepure, kurios raudonas<br />

bumbolas buvo nutįsęs iki pat smakro, — su visomis detalėmis aiškina Elė.<br />

Krautuvę Tupikai laikė savo mažame namelyje, kuriame ir patys gyveno. Išsiteko, nes šeimos<br />

neturėjo. Abu krautuvėje ir dirbo, nors vertėsi ne tik prekyba. Prie Viekšnių jie turėjo žemės,<br />

augino javus ir daržoves. Tai buvo prieš karą. Vėliau, tapusi našle, Tupikienė visą amžių taip ir<br />

nugyveno namelyje ant Ventos kranto. Senutė mirė tik prieš porą metų.<br />

PUODŽIŲ MIESTAS<br />

— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia<br />

pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams<br />

Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo,<br />

Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po<br />

4—5 puodsukius.<br />

Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių.<br />

Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų,<br />

dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.).<br />

Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų.<br />

Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė,<br />

žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių.<br />

Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų<br />

dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė.<br />

— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę.<br />

Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė.<br />

— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už<br />

Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos.<br />

ŽYDŲ KARVĖS NEVILIOJO<br />

Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir<br />

mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas būdavo tyla.<br />

— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo<br />

1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė<br />

Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų<br />

nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti<br />

tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti.<br />

Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima<br />

gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones<br />

geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas<br />

107

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!