1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

— Tas, kur, ana va, ant televizoriaus sėdi — neukatnas paukštis. Laikraščių pas mane nėra,
neskaitau jų, nežiūriu ir televizoriaus. Per tabokerką (radiją — B. P.) ką pliurpia, viską išklausau.
Krapštausi bakūžėje, net į lauką nosies neiškišu, kol neišgirstu „Laisvosios Europos” žinių.
Pasak jos, visi Viekšniuose ją Ele vadina. Gyvenanti viena jau daugelį metų. Buvo ištekėjusi,
bet vos penkerius metelius su Kostu laimingi buvę. Kirtęs „sovkozui” mišką. Drebulė
prispaudusi ir... nebeišgelbėjo.
Jos vaikystėje tėvai Viekšniuose nuomoję butą, vėliau pasistatė namą Puodininkų gatvėje. Per
karą jis buvęs sugriautas, o užėjus rusų kariuomenei, kareiviai jį ir visai nugriovę.
Dabar Elė gyvena buvusiame tvarte. Truputį jį pasididino, pasitvarkė, bet viskas taip ir liko
krūvoj: ir kambarys, ir virtuvė.
„IŠVINGIUOTA VINGIŲ VINGIAIS”
Taip Elė atsiliepia apie mūsų gimtąją lietuvių kalbą, neberasdama reikiamo atitikmens žodžiui
„biskvitas”. Šio žodžio jai prisireikė pasakojant apie Akmenės gatvėje, prie malūno, buvusią
Tupikų maisto prekių krautuvę, kurioje buvo prekiaujama tabaku, saldainiais, sausainiais, druska
ir cukrumi.
— Į tą krautuvę tėvas siųsdavo mane, nes broliai buvo mažesni. Be maisto prekių, pirkdavau
jam taboką, kurios popierinis pakelis, kaip šiandien prisimenu, vadinosi „Turkas” ir kainavo litą.
Jo užtekdavo savaitei.
Ant pakelio viršaus buvo nupiešta žmogaus galva su raudona kepure, kurios raudonas
bumbolas buvo nutįsęs iki pat smakro, — su visomis detalėmis aiškina Elė.
Krautuvę Tupikai laikė savo mažame namelyje, kuriame ir patys gyveno. Išsiteko, nes šeimos
neturėjo. Abu krautuvėje ir dirbo, nors vertėsi ne tik prekyba. Prie Viekšnių jie turėjo žemės,
augino javus ir daržoves. Tai buvo prieš karą. Vėliau, tapusi našle, Tupikienė visą amžių taip ir
nugyveno namelyje ant Ventos kranto. Senutė mirė tik prieš porą metų.
PUODŽIŲ MIESTAS
— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia
pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams
Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo,
Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po
4—5 puodsukius.
Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių.
Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų,
dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.).
Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų.
Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė,
žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių.
Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų
dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė.
— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę.
Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė.
— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už
Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos.
ŽYDŲ KARVĖS NEVILIOJO
Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir
mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas būdavo tyla.
— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo
1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė
Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų
nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti
tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti.
Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima
gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones
geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas
107