1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Po tokių griausmų pasipylė įvairūs tikrinimai. Supratome: ieškoma „atpirkimo ožių”.
Turėdamas galvoje buvusius mano dalinyje įvykius, ne juokais pergyvenau. Bet kuris kareivis
visuomet atras būdą pakenkti savo vadui. Jam, kareiviui, už klaidą bus kelios paros plauti
grindis, o vadui... nežinia, kuo gali baigtis. Tačiau mano buvę mušeikos dirbo be priekaištų, nė
vienas nesiskundė kokiais nors mano veiksmais net apklausiant individualiai. Niekas nei iš
kareivių, nei iš mūsų dalinio vadų nenukentėjo, tuo tarpu aukštesnių galvų „krito” nemažai.
Grįžęs trumpų atostogų į Viekšnius, išgirdau, kad anglų lėktuvu skridęs ne kas kitas, kaip
P. Požerskis. Pabandęs ginčytis, buvau „guldomas ant menčių” teiginiu, kad tai pranešę užsienio
„balsai”. Vėliau net dalinyje girdėjau, kad lakūnas buvęs lietuvis, kurio tėvai turėję netoli Šiaulių
lentpjūvę, o jis pats buvęs pasidaręs sklandytuvą. Ir net sakydavo, kad jam, kapitonui, už tą
skrydį buvęs suteiktas generolo laipsnis.
Tik po daugelio metų mūsų spaudoje perskaičiau, kad mūsų kraštiečio pomėgis visai taikus —
sklandymas bemotoriais aparatais. Tačiau anuomet gandas turėjo ir „racionalų” grūdą.
Įsibrovėlio skrydis buvo labai tolimas, o svarbiausia — jis iš Vakarų Vokietijos vedė į Žemaitiją,
ir jei lakūnui buvo galimybių, jis galėjo matyti ir Viekšnius.
Suprantama, mūsų psichologiją veikė Atlanto nugalėtojų skrydžio įdiegta mintis, kad tokiam
rizikingam žygiui gali ryžtis tik lietuvis.
Manau, tai sužinojęs, P. Požerskis smagiai pasijuoktų.
Dovydaitis Vytautas. Žemaitis Pranas — Dižiosios Britanijos pilotas // Santara (Kaunas). —
1990. — Nr. 3. — P. 122—127. — Tekste: Tėvo lentpjūvėje Viekšniuose padarė sklandytuvą
„Viekšnietis”. Tekste: Viekšnių muziejus, A. Gedvilas.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 26.
Kriščiukaitienė [Biržietytė] Gražina. Sparnuotos minties skrydis: Iš mokslo ir technikos
istorijos // Mokslas ir technika. — 1999. — Nr. 1. — P. 29—30: yra ir Algirdo Gedvilo
nuotrauka. — Tekste: Aleksandras Griškevičius, Pranas Požerskis Viekšniuose. A. Griškevičiaus
visuomeninis memorialinis muziejus, jo įkūrėjas ir vadovas Algirdas Gedvilas.
Kazlauskas A. Laikas aukso upe teka: [Iš knygos „Viekšniai ir mūsų gimnazija iki 1945
metų”] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 16. — Tekste:
„Vienu metu auklėtoju pas mus buvo mokytojas Vaseris. Atsimenu vieną epizodą, kai jis,
pasikvietęs prie lango Praną Požerskį, bučiavo jį ir sakė, kad atleidžia kažkokį rimtą
prasižengimą. [...]. Virš Viekšnių [1944 metais] pradėjo skraidyti rusų lėktuvai. Vienas jų buvo
numuštas ir nukrito ūkininko Turkausko laukuose, daugelis ėjome jo apžiūrėti. Čia sutikau ir
savo klasioką Praną Požerskį — jis net iš Viekšnių miestelio atskubėjo pasižiūrėti. Šis vaikinas
— didelis skraidymo entuziastas. Su Viekšnių popo sūnum buvo pasidirbęs sklandytuvą. Ir aš
padėdavau jį tampyti. Pranas pasakė, kad ir jis Lietuvoje nepasiliks, trauksis į Vakarus.”
PRANAITIENĖ ELEONORA
Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš
ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8.
— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Tekste:
Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora
Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”,
rodytos prieš keletą metų. Praėjusį rudenį su šia moterimi susidūriau vienoje Viekšnių šventėje,
kur teko mažumėlę pabendrauti, o dar po kurio laiko neiškenčiau jos neaplankiusi.
ELĖ — VIEKŠNIŠKĖ IŠ ŠAKNŲ
— Ale kad atėjai, tai kaip štik, aš ką tik iš bažnyčios parėjau, — pasitinka šeimininkė.
Pastebėjusi po jos varganą lūšnelę klaidžiojantį mano žvilgsnį, skuba aiškinti, kas, kur padėta ir
kam reikalinga:
106