1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
teritorijoje — sklandytojas pakildamas niekad nežino, kur galbūt bus priverstas nutūpti, jei<br />
nusilps galingai į padanges keliantys oro sūkuriai. Bet tai — jau sportininkų kalbos.<br />
Iki šiol sklandymo veteranas negali pasakyti, iš kur jam, Žemaitijos lygumų sūnui, kilo toks<br />
didelis troškimas skraidyti, žvelgti į <strong>gim</strong>tąjį kraštą iš paukščio skrydžio. Gal tai buvo pirmoji<br />
aviacijos šventė Viekšniuose, viena pirmųjų tokių švenčių Lietuvoje, kurią matė Pranukas? Juk<br />
tai jie, berniūkščiai, užgniaužę kvapą, sekiojo akimis padangėje nardančius lėktuvus ir<br />
sklandytuvus. Tas gaivumo, erdvės troškulys lydėjo viekšniškį Praną Požerskį visą gyvenimą ir<br />
tarp svetimų žmonių, nepažįstamame krašte atsidūrus.<br />
Pranas Požerskis iki šiol save vadina paprastu žemaičiu iš Viekšnių. Per tas trejetą pavasario<br />
savaičių, praleistų tėviškėje, susibičiuliavo su juo Lietuvos sklandytojai, svečias stebėjosi ir<br />
džiaugėsi jų pasiekimais, tikino, kad Prienuose gaminamiems sklandytuvams „Lietuva” yra<br />
galimybių lygiuotis į geriausius Europos šalių sklandymo aparatus. Tik reikia didesnės gamybos<br />
kultūros ir, žinoma, darbo našumo, nes vienintelė šalyje Lietuvos sklandytuvų „firma” jų<br />
išleidžia labai mažai, viskas atliekama rankomis. Užsienyje tokia gamykla bankrutuotų. Bet šie<br />
pastebėjimai — ne kritika, o geras, nuoširdus noras padėti <strong>gim</strong>tojo krašto sportininkams.<br />
Kokios mielos ir kokios trumpos viešnagės tėviškėje dienos. Netruko prabėgti popietė<br />
Viekšniuose, kišenėje jau bilietas į lėktuvą, išskrendantį po keleto dienų. Bet gerai, kad yra<br />
išsiskyrimų, kurie suartina žmones.<br />
Elekšis Juozas. Padangių žaidimai: Kraštiečio [Prano Požerskio] apsilankymas priminė senus<br />
gandus // Vienybė. — 1990. — Vas. 13. — Visas tekstas:<br />
Įdomu buvo sužinoti, kad pernai Viekšniuose lankėsi Anglijoje gyvenantis žymus<br />
sklandytojas, mūsų kraštietis P. Požerskis. Apie jį kadaise Viekšniuose sklido įvairiausių kalbų<br />
— kaip paaugliu būdamas gaminosi sklandytuvą, kaip darė bandymus mokyklos sporto<br />
aikštelėje ir pievoje už Ventos, kaip kilo nuo skardžio ir kartais nesėkmingai tūpdavo. Visi tie<br />
pasakojimai buvo kupini žavėjimosi berniuko drąsa ir užsispyrimu. Tai buvęs tarsi koks Dariaus<br />
ir Girėno ainis Viekšniuose. Paskutinėmis okupacijos dienomis jis, kaip ir daugelis kitų mūsų<br />
kraštiečių, buvo lemties nublokštas į Vakarus.<br />
Netikėtai su jo vardu susidūriau tarnaudamas zenitiniame dalinyje Šiauliuose. Tai buvo berods<br />
1955 metais. Kareivių tarpusavio santykiai dar buvo geri. Kad kareivis muštų kareivį, nė girdėjęs<br />
niekas nebuvo. Ir štai kažin kas ėmė vogti kareivių laikrodžius. Ilgai tykoję, vagišių, kuris<br />
pasirodė esąs kleptomanas, sučiupome. Jis vogė laikrodžius ir kasdavo į žemę. Pasipiktinimas<br />
buvo didžiulis. Dalinyje tuomet pagal pareigas buvau vienas iš vadų. Buvo naktis, ir nusikaltusio<br />
perduoti prokuratūrai nebespėjau.<br />
Vos sugulėme, girdžiu kažkas bu-bu-bu-bu. Pašokau iš lovos. Visi kareiviai apsimeta miegą, o<br />
vagišius skundžiasi, kad jį mušė. Visus sukeliu, išrikiuoju ir pareiškiu, kad linčo teismo neleisiu.<br />
Bet vos sudedu bluostą, vėl bu-bu-bu-bu. Vėl pakeliu apie 70 žmonių. Niekas nieko<br />
neprisipažįsta ir apsimeta nieko nežiną. Jaučiu jiems ir pagarbą, ir tuo pat metu negaliu leisti, kad<br />
sužalotų (ar dar blogiau!) žmogų dėl tų kelių laikrodžių. Išvedu visus laukan — krosas!<br />
Grįžta visi šlapi, pavargę. Bet vos pradedu miegoti, vėl tas pats. Keturis kartus per naktį, pats<br />
vos bepastovėdamas ant kojų, kėliau vyrus, bet mušimo organizatorių niekas neišduoda, pažado<br />
nebemušti neduoda. Vis dėlto sugebu nutraukti „teismą” ir vagišių be jokių mėlynių (buvo<br />
speciali apžiūra) perduodu prokuratūrai. Po to karius išrikiuoju, pagiriu už vienybę ir kantrybę ir<br />
išvedu į užsiėmimus, suprantama, priminęs, kad teisti gali tik įstatymas. Kareiviai, atrodo, buvo<br />
patenkinti, kad įvertinau jų vienybę ir, svarbiausia, įvairiais tardymais nebeieškojau<br />
organizatorių. Tada nenujaučiau, kad šis mano poelgis labai man padės ekstremalioje situacijoje.<br />
Viena nemiegota naktis kareiviui ne bėda, tačiau kitą naktį vėl neteko miegoti. Pažeidęs oro<br />
erdvę, giliai į Tarybų Sąjungos teritoriją įsibrovė kažkoks lėktuvas. Mes taip pat informavome<br />
aukštesnius vadus ir stebėjome įsibrovėlio skrydį, o žemėlapyje brėžėme jo maršrutą.<br />
Suprantama, trečios nakties poilsio jau labai laukėme, bet nelemtasis lėktuvas vėl pasirodė.<br />
Tada jau sužinojome, kad tai anglų plačiasparnė „Kanbera” (ją persekiojo tarybiniai lakūnai).<br />
Neužilgo pasirodė griausmingi tarybinės vyriausybės protestai. Apie įvykį rašė ir Lietuvos<br />
spauda. Remiantis švedais, pirmą kartą buvo minima Lietuvos (nepridėti raidžių TSR tada buvo<br />
kažkas nepaprasto!) pakrantė.<br />
105
Change language