1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Rozga Leopoldas. Susitikimas su tėviške // Vienybė. — 1989. — Birž. 15: ir nuotrauka. —<br />
— Visas tekstas:<br />
Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas Algirdas Gedvilas, kaupdamas žinias lietuvių aviacijos<br />
pradininko A. Griškevičiaus muziejui, sužinojo, kad vienas žinomiausių Anglijos sklandytojų,<br />
Pranas Požerskis, yra mūsų kraštietis, <strong>gim</strong>ęs ir augęs Viekšniuose. Karo banga 1944 metais jį su<br />
seserimi nubloškė į Vakarus. Nesvarbu kaip ir dėl ko palikusieji Tėvynę jos vaikai ilgus<br />
dešimtmečius mūsų buvo laikomi jeigu ir ne priešais, tai ir ne draugais, su kuriais galėtum<br />
broliškai apsikabinti. Atvykti į <strong>gim</strong>tąjį kraštą vis nebuvo galimybių, o pasiilgusi širdis traukte<br />
traukė. Svajonė pažvelgti į Lietuvą iš padebesių rodėsi kaip didžiausias stebuklas.<br />
Ir štai „stebuklas” įvyko. Šį pavasarį Lietuvos aviacijos sporto federacija, padedama<br />
Respublikos užsienio reikalų ministerijos, pakvietė mūsų kraštietį apsilankyti <strong>gim</strong>tinėje ir<br />
dalyvauti Lietuvos vyrų bei TSRS moterų sklandymo pirmenybėse. Pranas Požerskis buvo bene<br />
pirmasis užsienio sklandytojas, laisvai sklandęs virš at<strong>gim</strong>stančios Lietuvos. Įgudusioms<br />
žemaičio rankoms pakluso grakštusis sklandytuvas „Lietuva”, bet <strong>gim</strong>tinės padangė surengė<br />
svečiui rimtą egzaminą — pakeliui pasitaikė ir audrų, ir galingų oro verpetų, vienas iš jų į<br />
padebesius siurbte siurbė vandenį iš Dusios ežero.<br />
Ir štai, varžyboms pasibaigus, atsirado galimybė pasukti į Ventos kraštą, į <strong>gim</strong>tuosius<br />
Viekšnius. Po 45-erių metų Viekšniai savo sūnų pasitiko labai pasikeitę, bet argi gali išdilti iš<br />
atminties vaizdai, įsirėžę jon basakojės vaikystės metais? Kiekviena gatvelė, kiekvienas senas<br />
pastatas vis ką nors atminty prikelia, jaudina. Sunki kaip akmuo valandėlė prie motinos kapo.<br />
Kaip išvažiavo anuomet septyniolikmetis, kaip atsisveikino, — tai ir visam laikui.<br />
Bet gyvenimas yra gyvenimas. Slogias mintis greit nuveja šalin gausybė susitikimų. „Sveikas,<br />
Pranai”, — skėsteli rankomis netoli malūno sutiktas viekšniškis Stasys Kriaučiūnas, su kuriuo<br />
vienoje klasėje mokytasi. Kartu einantis vyriškis prisimena, kaip jie, berniūkščiai, padėdavę<br />
įtempti guminį lyną, kuris pamėtėdavo nuo žemės anuomet Prano sukonstruotą sklandytuvą<br />
„Viekšnietis”.<br />
Prano tėvas turėjo Viekšniuose lentpjūvę. Joje netrūko atliekų, tinkamų skraidantiems,<br />
aviamodeliams, kuriuos suklijuoti įsigudrindavo dvylikametis berniukas. O būdamas šešiolikos,<br />
tėvo dirbtuvėse susikalė ir mažytį, bet „tikrą” sklandytuvą. Prisiminė svečias, kaip palatvijy<br />
aptiko numuštą lėktuvą, iš kurio išimtus metalinius trosus pritaikė sklandytuvui valdyti. Iš kur<br />
gauti guminį lyną, kuris išmestų sklandytuvą aukštyn? Sužinojo, kad kažin koks vokietis<br />
Mažeikiuose turi. Pats nuvažiavęs susirado, išprašė. Pirmasis Viekšnių sklandytuvas subūrė bene<br />
devyniolika bendraminčių ir įkūrė sklandymo klubą. Argi tokį miestelio istorijos faktą gali<br />
užmiršti viekšniškiai?<br />
Važiuodami į Dargių kaimą Mažeikių rajone, pas Prano dėdę, dar guvų aštuoniasdešimt<br />
penkerių metų žemaitį Antaną Vaičių, nuodugniau įsikalbame apie tolesnį mūsų kraštiečio<br />
gyvenimo kelią. Buvo internuotų pabėgėlių stovyklos, paskui leidimas apsistoti Anglijoje, darbas<br />
pagal sutartis ūkiuose, bet vis ne tai, galop su svainiu ryžosi kurti savo „firmą”. Sukrapštę<br />
sutaupytus svarus ir porą šimtų pasiskolinę, įsigijo padėvėtą sunkvežimį, motorinį pjūklą ir<br />
pradėjo gaminti malkas, kurios pokario metais, trūkstant anglių, turėjo paklausą. Vėliau<br />
produkcija keitėsi — pjovė tvirtinimo ramsčius anglies kasykloms, padėklus įvairiai fabrikų<br />
produkcijai. Ne tik nebankrutavo, ne tik skolą netrukus grąžino, bet ir prasigyveno, galėjo sau<br />
leisti prabangą įsigyti sklandytuvą ir laisvalaikiu atsiduoti jaunystės metų svajonei — skraidyti.<br />
Ir dabar, sulaukęs 62 metų, su šiuo sportu neketina nutraukti ryšių. Juo „užsikrėtė” ir sūnus<br />
Antanas, pamažu perimantis vadovavimą tėvo įkurtoms firmoms, ir žmona. Neslėpė svečias<br />
troškimo kitąmet su šeima atvykti į tėvynę ir surengti joje ekskursiją, nes nei žmona, nei sūnus<br />
Lietuvos nėra matę.<br />
„Kauno tiesoje” žurnalistas V. Dovydaitis, beje, kartu su lakūnu V. Drupu lydėjęs mūsų<br />
kraštietį į Viekšnius, pasakojo apie P. Požerskio sportinį kelią. Mūsų kraštietis ne kartą gerino<br />
Anglijos sklandymo rekordus, sėkmingai dalyvavo įvairiose Europos varžybose, Tarptautinė<br />
aviacijos federacija jam yra sutelkusi teisę nešioti auksinį piloto ženklelį su trimis deimanto<br />
akutėmis — didelio meistriškumo pripažinimą. Daugiau kaip 3 tūkstančiai valandų išbūta<br />
padangėje, pilotuojant įvairius skraidančius aparatus, tarp jų — ir savos konstrukcijos<br />
heliktoperį. Suprantama, būta ir netikėtumų, ir avarija Alpių kalnuose, ir nutūpimas raketų bazės<br />
104
Change language