1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Mokyklos, pradėdamos ketvirtuosius nepriklausomos Lietuvos mokslo metus, išgyvena ne tik<br />
kaitos laiką, bet ir didžiulius pokyčius visuomeniniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime.<br />
Juk Lietuva žengia demokratėjimo keliu, nepriklausomo, laisvo žmogaus ugdymo linkme. Tikiu<br />
Daubiškių devynmetės mokyklos mokytojų kolektyvu, mokančiu palaikyti gerus ryšius su šeima,<br />
visuomene, vedančiu vaikus meilės Tėvynei takais. Linkiu šiame kely puikios sėkmės!<br />
Jonikienė Roma. Mokykla dirbs, nors geresnio gyvenimo sau leisti negali: [Daubiškių<br />
dešimtmetė mokykla] // Vienybė. — 2000. — Rugpj. 17: ir nuotrauka.<br />
POŠKUS „GRAFAS”<br />
Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir<br />
bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys //<br />
Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Visas tekstas:<br />
Buvo Viekšnių miestelyje toks Poškus, visų „Grapu” vadinamas. Gyveno jis Puodininkų<br />
gatvėje, ten turėjo savo namus ir nemažą žemės sklypą. Tai tas Poškus „Grapas” ir užšaukdavo<br />
ant turgaus, kas ką nori pirkti, kas ką turi parduoti, kas yra ką radęs ar pametęs, kur parduodamas<br />
miškas, kam ir kokiems darbams reikalingi darbininkai, kas ir kada superka grūdus, kas kūrins<br />
pirtį.<br />
Būdavo, kai suvažiuoja turgus, Poškus „Grapas” nueina į vieną turgaus galą, įsilipa į kieno<br />
nors ratus, kad visi jį geriau matytų ir girdėtų. Mantelis atsagstytas, rankos ant subinės po<br />
manteliu sukištos, kepurė atsmaukta ant pakaušio. Apsižvalgo Poškus „Grapas” į visas puses ir<br />
užšaukia.<br />
Poškus turėjo gerą liežuvį. Negaliu pasakyti, kuomet jis nustojo šaukti. Gal apie 1930 metus,<br />
gal ir po 1930 metų. Kai Poškus „Grapas” paseno, jo žemę nupirko T. Urvikis ir ant jos pasistatė<br />
puodų dirbtuvę — „gancarnę”.<br />
Kartu su mumis ant lieptų meškerioja Poškus „Grapas”. Jo čia nebūna tiktai turgaus dienomis.<br />
Gyvena jis šalia Lentinės, savo mūriniame namelyje. Gyvena ne vienas — su pačia. Senas jis jau<br />
žmogus. Žilas, baltais ūsais. Jo pati taip pat sena. Susilenkusi vaikšto, negalį atsitiesti.<br />
Kai Poškus „Grapas” meškerioja, mums negalima jo šnekinti — žuvys nekimba. Kai jis<br />
suvynioja meškerę ir atsisėda ant lieptų krašto, tada mes galime su juo šnekėtis kiek tik norime.<br />
— Dėde, kodėl tamstą save grafu vadini?<br />
— Todėl, kad esu labai bagotas.<br />
— ???<br />
— O jūs nežinote? Per mano rankas pereina viso miestelio ir visos parapijos turtai.<br />
Mums neaišku, kaip tie turtai pereina.<br />
— Turgaus dienomis aš, atsistojęs ant vežimo, užšaukiu, kas turi ką parduoti arba kas nori ką<br />
pirkti. Esate girdėję? Ir visi tie, kas nori parduoti arba pirkti, pirmiausia ateina pas mane ir<br />
šnekasi su manimi kaip su kokiu grafu. O aš, kaip man patinka, noriu šneku, noriu — nešneku.<br />
Todėl ir esu didelis ponas.<br />
Mums vis tiek dar neaišku. Didelių ponų Viekšniuose nėra daug — klebonas, daktaras,<br />
vaistininkas... Visi jie lenkiškai tarpusavyje šnekasi. Jeigu Poškus Grafas didelis ponas, tai jis<br />
taip pat turi lenkiškai mokėti. Bet mes nesame girdėję, kad jis lenkiškai su kuo nors būtų<br />
šnekėjęsis.<br />
— O tamsta lenkiškai ar moki šnekėti? — klausiame.<br />
— O kam man lenkiškai šnekėti? Aš juk žemaitis. Ir lenkiškai nešnekėdamas, galiu būti<br />
grafas, jeigu tik bagotas.<br />
Taip mes ir nežinome, tikėti ar netikėti tuo, ką mums šneka Poškus „Grapas”.<br />
Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar<br />
yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai<br />
važinėja į kirchę kitame miestelyje.<br />
Poškus „Grapas” mus moko:<br />
100