1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 

P 

Dautaras J. Estafetė jaunajai kartai. — Tarybinė mokykla. — 1972. — Nr. 2. — P. 47. — 

J. Dautaro nuotrauka: „Pirmajame viršelio puslapyje — Akmenės rajono Viekšnių vidurinės 

mokyklos mokiniai ir pradinio karinio mokymo vadovas J. Pacevičius su garbingu svečiu, 

Lietuviškosios 16-osios divizijos dalyviu, Tarybų Sąjungos Didvyriu Vaclovu Bernotėnu 

mokyklos pradinio karinio mokymo kabinete”. — Visas tekstas: 

Neseniai, buvodamas Akmenės rajone, Tarybų Sąjungos Didvyris Vaclovas Bernotėnas 

aplankė Viekšnių vidurinę mokyklą. Buvęs frontininkas papasakojo moksleiviams jaudinančių 

epizodų iš Didžiojo Tėvynės karo, kai visų Tarybų Sąjungos tautų geriausi sūnūs ir dukros 

negailėjo gyvybės už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, už galutinę pergalę prieš 

fašistinius grobikus. „Tarybinių tautų draugystė buvo stipresnė už vokiškąjį plieną, — pabrėžė 

kalbėtojas, — ji, toji draugystė, — pagrindinis akstinas, atvedęs tarybinę liaudį į pergalę. Ir 

rusas, ir baltarusis, ir lietuvis, ir uzbekas — visi mes buvome draugai, dalindavomės sunkiomis 

valandomis ir bulve, ir duonos pluta”. 

Sudomino moksleivius ir pacituota Aleksejevkos gyventojų parašyto V. Bernotėnui laiško 

ištrauka: ,,...Aleksejevkoje palaidotųjų brolių lietuvių kapinėse augantieji jūsų balti lietuviški 

dobiliukai, amžinai žaliuojančios rūtos visad primena mums Lietuvos sūnų ir dukrų 

didvyriškumą, vaduojant Oriolo žemę...” 

Šis susitikimas, skirtas artėjančiai Tarybinės Armijos dienai, moksleiviams buvo labai 

įspūdingas. O tokių susitikimų mokykloje būna nemaža. Kiekvienas susitikimas savaip įdomus, 

praturtinąs jaunąją kartą žiniomis, skiepijantis tarybinį patriotizmą ir meilę Tėvynei. 

Mokyklos direktorius Algirdas Gedvilas į klausimą, kas galėtų papasakoti apie kitus 

mokyklos renginius, paminėjo abiturientę Aliną Vaičiulytę. Ji — komjaunimo internacionalinio 

sektoriaus vadovė, tikra šio darbo entuziastė. Minėtame sektoriuje — dvidešimt IX—XI klasių 

moksleivių. Sektorius veikia jau daugelį metų. Kokia gi jo veikla? 

Pastaraisiais metais internacionalinio sektoriaus iniciatyva mokykloje organizuota 

moksleiviams daug įsimintinų susitikimų su karo veteranais, žuvusių karių artimaisiais, darbo 

pirmūnais. 1970/1971 m. m. mokykloje net du kartus lankėsi internacionalinės divizijos 

Žemaičių pulko kovotojai Aleksandras Krylovas ir Ivanas Malinovskis, 1918—1919 metais 

kovoję už Tarybų valdžios įkūrimą Viekšnių valsčiuje. 

Daug įspūdžių iš Didžiojo Tėvynės karo metų moksleiviams paliko į mokyklą atsilankę 

atsargos generolas majoras Ivanas Pankinas ir fašistinės okupacijos metais Švenčionių apskrityje 

veikusio Kosto Kalinausko partizanų būrio vadas, Tarybų Sąjungos Didvyris Bronius 

Urbanavičius, Didžiojo Tėvynės karo dalyviai Andrejus Vereščiaginas, Petras Šukys ir daugelis 

kitų kovotojų. 

Mokyklos kraštotyrininkai surinko gausią medžiagą (laiškai, fotonuotraukos ir kt.) apie 

Tarybų Sąjungos Didvyrį Nikolajų Minajevą, kuris žuvo, vaduojant Viekšnius, 1944 m. spalio 

mėnesį. Dabar jo vardu pavadinta mokyklos pionierių draugovė. Moksleiviai susirašinėja su 

N. Minajevo motina Marfa Minajevą, gyvenančia Pamaskvyje. Moksleiviai surinko nemažą 

medžiagos ir apie kitus kovotojus, dalyvavusius, vaduojant Viekšnius, — Tarybų Sąjungos 

Didvyrį Piotrą Šilovą, Andrejų Vereščiaginą, Sigizmundą Saračinską, Viktorą Maksimovą. 

Komjaunimo organizacijos internacionalinio sektoriaus nariai pastoviai susirašinėja su 

buvusiais šios mokyklos moksleiviais, atliekančiais karinę tarnybą. Gautas fotonuotraukas 

panaudoja albumui „Karių šiokiadieniai”. 

Viekšnių vidurinės mokyklos moksleiviai gyvai domisi knygomis ir straipsniais periodinėje 

spaudoje karine patriotine tematika. Taip, pavyzdžiui, moksleiviai iš spaudos sužinojo, kad, 

vaduojant Akmenę, dalyvavo Raudonosios Vėliavos ordininkas Ajubas Bakijevas iš Osetijos 

ATSR. Internacionalinio sektoriaus nariai užmezgė su juo ryšį, susirašinėja ir ketina susitikti. 

1

Nemažą darbą, propaguojant literatūrą karine patriotine tematika, atlieka mokyklos 

bibliotekos vedėja O. Steponavičienė. Ji paruošė moksleiviams rekomenduojamos literatūros 

sąrašus, kartotekas, rengia knygų parodėles, bibliografines apžvalgas. Biblioteka neliko 

nuošalyje, ir organizuojant mokykloje internacionalinę savaitę. Jos metu moksleiviai iš 

literatūros galėjo plačiau susipažinti su broliškųjų respublikų — Latvijos ir Estijos praeitimi bei 

dabartiniu gyvenimu. 

Ne naujiena moksleiviams ir ekskursijos. Antai praėjusiais mokslo metais buvo suruošta 

ekskursija į revoliucijos lopšį — Leningradą, susipažinta su lenininėmis vietomis, muziejais. 

Daug dėmesio moksleivių patriotiniam auklėjimui skiria ir klasių vadovai. Štai VIII klasės 

vadovė Jadvyga Ablingienė, be pokalbių, knygų aptarimų karine patriotine tematika, organizavo 

klasėje susitikimus su jau minėtais Didžiojo Tėvynės karo dalyviais S. Saračinsku, 

V. Maksimovu ir kt. 

Sistemingas moksleivių karinio patriotinio auklėjimo darbas vyksta N. Minajevo vardo 

pionierių draugovėje. Pionierių būriams suteikti vardai žymių kovotojų, su kuriais arba jų 

artimaisiais palaikomi ryšiai. 

Jaunieji leniniečiai pamėgo karinį žaidimą „Žaibas”. Gražia tradicija tapo moksleivių 

priėmimas į jaunųjų leniniečių gretas prie paminklinio akmens žuvusių kovotojų atminimui. 

Pionieriškus kaklaraiščius jiems užriša revoliucinių kovų Viekšniuose dalyviai. Tai tarytum 

senosios kartos kovos estafetė jauniausiajai. 

Viekšnių vidurinės mokyklos karinio patriotinio moksleivių auklėjimo darbą stebi, vos 

peržengęs jos durų slenkstį. Erdviame koridoriuje kabo sportinių treniruočių grafikai, fotostendas 

karine tematika, kuriame, be kita ko, atsispindi ir mokyklos moksleivių pradinio karinio mokymo 

užsiėmimų atskiri momentai. 

Gaurylius J. Atsargos kapitonas: Konkursui „Dešimtojo penkmečio darbai ir žmonės” // 

Vienybė. — 1980. — Vas. 12. 

NERETAI skirtingų charakterių bei temperamentų žmonės tarpusavyje puikiai sutaria, 

sėkmingai bendradarbiauja, ypač tada, kai juos sieja bendri idealai, darbas, veikla, pilna ne tik 

džiaugsmų, bet ir rūpesčių. Ir kaip pasidaro lengva, kai nuoširdi nesavanaudiška draugo parama 

dvigubai greičiau padeda išspręsti, rodos, painia problema tapusį klausimą. Nelengvoje savo 

kasdienybėje nuolat jaučiu buvusio klasės vadovo ir gerbiamo mokytojo Jono Pacevičiaus 

raminantį ir drąsinantį žodį. Su juo pažįstami nuo to laiko, kai Daubiškių aštuonmetės mokyklos 

septintos klasės duris pravėrė jaunas plačių pečių vyriškis ir, pasakęs savo vardą bei pavardę, 

prisistatė: 

— Aš — jūsų klasės vadovas, taip pat rusų kalbos ir fizinio lavinimo mokytojas... 

Jo ramumas mus, kaimo vaikus, truputį nustebino. Karininkus įsivaizduodavome griežtus, 

nuolat įsakinėjančius, dažnai baudžiančius. Naujasis klasės vadovas, deja, nebuvo iš tų, kurie už 

menkiausią prasižengimą baudžia mokinius, tačiau kai to tikrai užsitarnaudavome, bausmės 

tekdavo ilgokai laukti, dažniausiai iki pat tėvų susirinkimo. Tačiau viskas paprastai baigdavosi 

ramiai, mokslo rezultatų analize. Vadinasi, nepranešė. O už mokymąsi ne vienam tekdavo, net ir 

tiems, kurie vieną ar du trejetus turėdavome. 

Ypač įsimintinos liko fizinio lavinimo pamokos. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad mokytojas 

man visam gyvenimui įkvėpė meilę fizinei kultūrai ir sportui, pats kartu su mumis žaisdamas 

tinklinį, stalo tenisą. O atėjus žiemai, jeigu tik būdavo sniego, ne vieną sekmadienį visi kartu 

patraukdavome slidėmis prie stačių Ventos kalnelių, ruošdavomės rajoninėms varžyboms. 

Vystant fizinę kultūrą ir sportą, mokytojui talkininkaudavo matematikos mokytojas Albertas 

Juodeikis, mokęs mus žaisti šachmatais, vokiečių kalbos mokytojas Leonas Barakauskas, 

suorganizavęs ne vieną išvyką dviračiais. 

Klasės vadovas retai peikdavo, bet neskubėdavo ir girti. Tačiau tai nebuvo „vienas ir tas pats”. 

Kad toks mokytojo temperamentas, supratau daug vėliau, po dešimties metų, draugaudamas ir 

kartu dirbdamas su buvusiu klasės vadovu. 

Kiekvienam mūsų klasės mokiniui ilgam išliko atmintyje malonūs prisiminimai, kai 

auklėtojas kiekvieno trimestro pabaigoje trims geriausiems klasės mokiniams įteikdavo 

asmenines dovanėles — knygutes. Nepamiršdavo jis nudžiuginti ir mūsų tėvų. Ir šiandien su 

2

dėkingumu tėvukas prisimena mokytojo padovanotą Moriso Torezo knygą „Liaudies sūnus”, 

kurią džiaugdamasis parnešiau namo, būdamas aštuntoje klasėje. 

Besimokant vidurinėje mokykloje, vėliau institute, retai tekdavo susitikti gerbiamą klasės 

vadovą, tačiau ir trumpi pokalbiai maloniai nuteikdavo, paskatindavo. 

Prieš atvykdamas dirbti į Viekšnius, jau žinojau, kad čia pradinio karinio rengimo vadovu 

dirba Jonas Pacevičius. Žinojau, jog jo iniciatyva palaikomi ryšiai su Didžiojo Tėvynės karo 

veteranais, surandami kritusiųjų kovotojų artimieji. Žurnale „Tarybinė mokykla” pirmame 

viršelyje buvo tekę matyti dabar relikvija tapusią nuotrauką iš susitikimo su Tarybų Sąjungos 

Didvyriu Vaclovu Bernotėnu. Šio susitikimo iniciatorius irgi buvo karinis vadovas Jonas 

Pacevičius. 

Praėjo penkeri bendro darbo viename kolektyve metai. Per šį laiką jau suaugusiojo akimis 

mačiau buvusį klasės vadovą kasdieniniame darbe, mokyklos karinio rengimo vadovą atsargos 

kapitono uniforma, žmogų, visuomet sąžiningai atliekantį tiesioginį darbą, aktyviai dalyvaujantį 

visuomeninėje veikloje. 

„Mūsų kapitonas”, — draugiškai mokytoją vadina mokyklos direktorius Vaclovas Kontutis. 

Mokytojas ramus, niekada neskuba pirmas reikšti savo nuomonės, leisdamas pirmiau „išsikrauti” 

savo jaunesniesiems draugams. Tačiau kitoks komunistas Jonas Pacevičius pirminės partinės 

organizacijos gyvenime. Jis visuomet aktyviai pasisako partinės organizacijos susirinkimuose, 

rodydamas didelį principingumą, aktyvią gyvenimišką poziciją. Jau nebe pirmus metus jis 

renkamas pirminės partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotoju, vadovauja liaudies kontrolės 

grupei. Kaip profsąjungos vietos komiteto nariui, mokytojui patikėtos ginčų komisijos 

pirmininko pareigos. Mokyklos SDAALR pirminė organizacija, kurios pirmininku jau eilę metų 

renkamas Jonas Pacevičius, geriausia rajono vidurinių mokyklų tarpe. 

Karinio vadovo Jono Pacevičiaus darbo diena prasideda gana anksti. Pamokos, metodiniai 

užsiėmimai, treniruotės su būsimais kariais, plati visuomeninė veikla. Žmogaus indėlį gyvenime 

apsprendžia pats geriausias vertinimo kriterijus — darbo rezultatų pripažinimas. O darbo 

rezultatai akivaizdūs. Mokyklos karinio rengimo kabinetas rajoninėje apžiūroje pastoviai laimi 

prizines vietas, jau treti metai šaukiamojo amžiaus jaunuoliai laimi rajono mokyklų komandines 

varžybas, o prieš trejetą metų Jono Pacevičiaus ir fizinio lavinimo mokytojo Aniceto Arlausko 

auklėtinis VVPI istorijos fizinio lavinimo fakulteto II kurso studentas Petras Liaudanskas tapo 

šaukiamojo amžiaus jaunuolių respublikos pirmenybių nugalėtoju. 

Akmenės ir Mažeikių rajonų dešimtokų stovykloje Jono Pacevičiaus auklėtiniai trečius metus 

iš eilės yra būrių socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai. 

Kai kalbiesi su mokytoju apie darbą, jis visų pirma didelę reikšmę teikia kolektyvui, tos 

pačios profesijos žmonių bendravimui. Dalijimasis darbo patirtimi, sportinės varžybos padeda ne 

tik palaikyti draugiškus santykius su kitais kariniais vadovais, bet ir verčia ieškoti naujo, o 

kartais ir pasitempti. Džiaugėsi Jonas Pacevičius, kai jo kolegos Papilės S. Daukanto vidurinės 

mokyklos karinio vadovo Olijardo Vištakio vadovaujama šaulių komanda užėmė respublikoje 

pirmą vietą. 

Patinka Jonui Pacevičiui ir Ventos vidurinės mokyklos karinio rengimo vadovo Apolinaro 

Niciaus entuziazmas, mokėjimas artimai bendrauti su savo auklėtiniais. Tampriausius ryšius 

mokytojas palaiko su Viekšnių proftechnikos mokyklos kariniu vadovu Antanu Grigu, dalijasi 

darbo patirtimi, vienas kitam pataria. Praėjusiais metais respublikinėje karinio patriotinio 

auklėjimo darbo apžiūroje Viekšnių KPTM pripažinta nugalėtoja, ir vienas pirmųjų savo kolegą 

pasveikino Jonas Pacevičius. 

O po šešių mėnesių atsargos kapitoną kartu su mumis sveikino Antanas Grigas. Už gerą karinį 

patriotinį auklėjamąjį darbą komunistą Joną Pacevičių SDAALR sąjunginis komitetas 

apdovanojo garbės raštu. Tokiu pat raštu apdovanota ir SDAALR mokyklos pirminė 

organizacija. 

Kiekvieną dieną, kai mokykloje vyksta pradinio karinio rengimo pamokos, prie karinio 

kabineto durų darniomis gretomis išsirikiuoja berniukai ir mergaitės, ir pasitempęs budintysis 

raportuoja atsargos kapitonui apie pasiruošimą pamokai. 

„Sveiki, draugai!” — pasveikina savo mokinius karinis vadovas. 

„Linkim sveikatos, draugas kapitone!” — atsako berniukai ir mergaitės. 

3

Ir ne tik sveikatos — to kerinčio optimizmo ir nuoširdumo, kuris liejasi visose dienose. 

Pacevičius Jonas. Atsiminimai / Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 

2004 m. vasario mėnesio 13 dieną. — Tekstas iš diktofono. 

Nu, aš šiek tiek prisimenu nepriklausomą Lietuvą ir prieš okupaciją, 1938—1939 metus. 

Gyvenau šalia, ten, kur dabar gyvenu. Kur Montvilai gyvena, ten mano senoliai gyveno, ir aš ten 

gyvenau. Aš ten lankiau pradinę mokyklą. Ta mokykla buvo ten einant ant Akmenės, jeigu žinot, 

Klyšių dvaras toks buvo, po kaire. Reikėdavo eiti į dešinę per Dabikinę į kalną. Jasutis ūkininkas 

gyveno ir ten jis... Ten valdžia nuomojo vieną kambarį. Ir ten vienam kambary buvo mokykla. 

Visi keturi skyriai viename kambary. Ne klasės skaitės — skyriai. Viena mokytoja dirbo su 

visais. Vienam skaičiuot užduod, užduod tenai, kitam rašyt, kitam piešt. Vaikščios prie visų ana 

ir mokino. Viena pati mokytoja. Jinai jau mirusi yra. Jos dukra gyva dar. Yra ištekėjusi už 

Naciaus. 

Nu, nueit būdavo sunku. Jokių mašinų nebūdavo. Nieks kelių nevalydavo. Žiemos metu 

nuvažiuodavom su arkliais. Jeigu labai daug užpustyta — neleisdavo iš viso. Namuos, 

prisimenu, laikrodis buvo toks su svarmenimis tokiais, grandinėlė, patrauki, ten kažkas sveria 

žemyn ir tas laikrodis eina. Tikslumo jo nieks nežinojo. Kiek turi rodyti, kaip turi rodyti. Kartais 

iš viso sustojęs iš ryto būna. Nu, mano baba ta, sako — kiek gali būt daugmaž laiko? Sugalvojo 

kiek, pasuko ir tvarka jau. Kai tik prašvisdavo, mas ir eidavom į mokyklą. Nu, būdavo taip, porą 

kartų buvo taip — nuėjom į mokyklą, laukiam, laukiam — nėra mokytojos. Atsibost laukt, einam 

atgal namo. Sakom — nebuvo mokytojos. Ta mokytoja galbūt ateidavo pagal laiką, vistiek bus. 

Ji gyveno kaip tik netoli mokyklos. Pieninė ten buvo važiuojant ant Akmenės. Mokytoja 

Puodžiūnienė. Nu vo tiek. 

Buvo čia arčiau kažkur mokykla, Pakabučiuose gal. Patogiau būtų eit. Ten visi mano draugai 

ėjo, ėjau ir aš. Tėvs sako — arčiau, geriau bus ten. Nuvedė mane čia, į tą mokyklą. Vieną dieną 

pabuvau, kitą čia parbėgau. Nepatiko ne mokytoja, vaikai visi. Nu va. 

Dabar su kuprinėmis eina. Tada tokių kuprinių nieks net nesvajojo, kad gali būti tokių. 

Būdavo tokios, mes žemaitiškai vadinom, skrabaliankos. Iš faneros sukaltos dėžutės. Susidedi. 

Ten ir rašalo buteliukas įdėtas, ir knygos. Ir valgyt ka įsidedi — kaip tik barška, skraba. Tai 

vadinom skrabaliankom. Nu, man tai gerai buvo, kad tėvas kalvis buvo, dar jis mokėdavo, šita, 

medžiagos turėdavo, kitais metais su nauja ta skrabalianka. Kitiems... tokioms senoms. Nu, 

anksti išeini, valgyt nesinori. Nieko nėr, kad ką nors išvirt, gerai pavalgyt namuose. Valgyklų ten 

jokių nebuvo niekur, niekokių bufetų nebuvo kaip dabar ka yra. Įdėdavo valgyt, visada į tą 

skrabalianką. Nu, be to maisto — duonos aptepdavo, taukų, ko nors, visada pieno butelį. Su 

laikraščiu užkiš užkiš. Tokių nebuvo kaip dabar. Nusineši, išgeri pieno, užvalgai... 

Nu, apavs bovo kuoks. Nieks... dabar yr tokių pas jus, kurie nežinot, kas yr naginės. Nežinot. 

O man teko eit į mokyklą su naginėms. Iš karvės odos, iš veršio odos padarytos tokios kaip 

tapkės su auliukais. Užsiriši — labai lengva, gerai. Dabar tokias nešioji — niekur nesirodytum. 

Arba su tupeliems. Kas nežinot irgi. No, kelnės būdavo tokios trumpos visų. Biški žemiau kelių, 

nes kojinės ilgos būdavo. Tos medžiagos sunkej būdavo nusipirkt. O iš tų vilnų — žmonės 

augindavo avis, galėdavo patys kojines, galėdavo ilgas numegzt. 

Nu, radijo nebuvo jokio. Čia kur gyvenvietėj gyvenu, vienas žmogus turėjo radiją. Atrodo, 

kad jis Rimkus buvo pavardė. O ta radija, kadangi elektros nebuvo, buvo ta baterinė. Vieną kartą 

tėvs mane buvo nusivedęs pažiūriet, pasiklausyt to radijo. Ale girdiet ką buvo galima tik 

ausiniemis... O taip jokio telefono, nieko, nieko. Nieko nebuvo, je kuoks gaisras, ar kas. Ka i 

telefons būtų buvęs... Gaisrinės — buvo pora arklių pakinkyta, buosas įdėtas į ratus, vandens 

pripilta. Man yr tekę matyt kai važiuoja į gaisrą miesteliu. Kažkur gelžinkelio stoty degė — kol 

nuvažiuosi, kol nuvažiuosi, vistiek nieko neblėks... Taip buvo. 

Nu ką dar... Nu taip buvo iki 1940 metų. Keturiasdešimtais metais rusai užeje. Nu, kiek aš 

prisimenu, į mokyklą buvo atvažiavęs atstovas iš švietimo skyriaus Akmenės rajono. Sako — 

vaikai, kas norėsit paskraidyt lėktuvu? No, visi mes, lėktuvu skraidyt mes jau... — Reikia įsirašyt 

į pionierius, tada galėsit skraidyt. 

4

Nu, gerai, visi įsirašėm į pionierius. Parėjau namo, pasakiau tėvams, tėvs sako — atsirašyk. 

Kaip atsirašysi, ka jis daugiau nebeatvažiavo. Ir be to kitais metais vokiečiai okupavo Lietuvą. 

Tai taip ir liko. 

Vokiečiai kaip, keletą metų čia pabuvoję, prisiminimai neblogi. Okupantai lieka okupantais, 

bet taip jau žmonėms civiliams nieko nedarė. Mokyklos sode Daubiškiuose, ten, kur buvo, žinot, 

čia buvo dalinys užnugario. Ten vokiečiai gyveno — dabar tebėr apkasai dar... 

No viens vokietuks ateidavo pas mus. Pas tėvą mano. Jis mokėjo šiek tiek rusiškai. Tievs 

mokiejo. Nu jis atnešdavo kartais kokių daiktų, batus tokius kareiviškus yr atnešęs, da kažką ten. 

Tėvas anam parūpindavo tos naminės degtinės, lašinių ir jie ten kalbėdavosi. No, o šiaip 

vokiečiai norėdavo tą maistą pakeist. Aišku, pas žmogų užėję prašydavo to maisto. Mes jau 

žinojom, vokiečių kalbos nemokėjom, kas yr špėk, aier, butter žinojom, ka paprašydavo. Jie 

duodavo markių — visada užmokėdavo. 

Pas mus vienu momentu buvo apsistoję vokiečiai, gyveno. Bet mes pabėgom, pasitraukę kitur. 

Tai kai parėjom jau atgal gyvent, tai mūsų tualetas buvo nuneštas, nuneštas tolyn už tvarto ir dar 

ten toliau pastatytas. Ir duobė iškasta... Kokia kultūra karo metais buvo. Ten patrankos buvo 

netoli mūsų, irgi apkasai iškasti tokie... Šiukšlių duobė iškasta, buteliai sumesti, konservų 

dėžutės. Sumetėj išvažiuodami užkasė. 

No, jau keturiasdešimt ketvirtais metais jau pradėjo rusai. Netoli Šiaulių mūšiai vyko su 

vokiečiais. Smarkus buvo girdėt bombardavimas, viskas. No, vokiečiai palengva pradėjo 

trauktis. Ir iš Daubiškių dvaro išvažiavo, da pamojavo mums tas vokietukas. Lėktuvai pradėjo 

skraidyt, dažnai naikintuvai. Vokiečių bombonešiai ten skrisdavo, rusus tus bobmardavo. Nu, 

turėjom apkasus išsikasę pasislėpt. Man labai patikdavo — lėktuvą pamatai, iš karto į apkasą. 

No, vieną kartą nebespiejau — netoli Ventos buvau nuėjęs, pradėjo šaudytis, vokiečių 

naikintuvai. Bandžiau bėgt, no galvoju — nebspėsiu, krėtau ont žemės i vėskas... 

Paskum prieš galą, prieš atsitraukiant vokiečiams, nakvojo karininkai pas mus troboj. Naktį 

kažkas atvažiavo... No, o ant ryto, kai tėvas atsikėlė, sako — antroj pusėj Ventos, kur gyveno 

Šidlauskas, Jasutis, kiti žmonės, ūkininkai gyveno, tas bova spalio mėnuo — sako, kasa kažką, 

gal tie žmonės, sako, ar bulves ieško, ar duobes kasa bulvėms, ar ką nors ten kavot. Pasirodė, jų, 

rusų žvalgai jau atėjo, iš tos pusės, ten už Ventos ir kasė sau apkasus. 

No, o vokiečiai, jei nesat pastebėję — pastebėkit, apkasus buvo išsikasę kitoj Ventos pusėj, iki 

pat Viekšnių, lig Mažeikių. Kitoj Ventos pusėj apkasai yr. Ir laukė, kol rusai ateis iš tos, iš ten, tai 

yra — iš šios pusės kad ateis rusai. Kelsis per Ventą, jie galės šaudyt. Rusai iš kitos pusės 

atslinko į čia. Kiek prisimenu, pasakojo tėvukas, buvo išbridę žvalgai, čia kur Navickas gyvena. 

Per Ventą išbrido jie, paprašė ūkininko Triaušio drabužių civilių, persirengė, įsidėjo granatas į 

krepšį tokį ir ėjo link mūsų čia. Ventos krantas ir kelias arčiau. Motociklininks važiavo, tėj metė 

granatą. Sako, pasilenkė ir viskas, ir dingo, nekliudė jo. Paskum bova uždegėj mašiną prie 

Sakalauskio. Benzovežis degė, da pats mačiau. Paskum vieną vokietį nušovė vėliau už mokyklos 

prie to parko. Ir jie taip pat palaidojo, tie vokiečiai. Dar ilgai rusų laikais buvo tas kryžius. 

Kryžius darydavo iš beržo. Tai paskum, kai ėjo melioracija, dar buvo iškasę tuos kaulus... 

Nu, rusų paskiau daugiau atsirado antroj pusėj Ventos. Jau, sako, bus blogai. Pri pat kelio 

esam, viskas, čia vokiečių daug važiuos, pradės šaudyti, reik dingt iš čia. Nu ir nubėgom ten pas 

savo tus senelius, ten, kur dabar Montvilai gyvena. Iš jų dar toliau — ten pas Pukinskus tokius. 

Buvo geras kanalas toks gilus, ten sukritom į tą kanalą, nes jau rusai pradėjo šaudyt. Šaudyt visą 

laiką. Į šią pusę ten. Ir buvo dar mūsų šuniukas mažylis toks, kulkos tos švilpia, o jis gaudo jas, 

nepašauksi, nesiklauso nieko. Nu ir viena kulka kliudė jam, ir nušovė jį. 

Ten, maždaug Pukinsko sodyboj buvo uždegę šiaudų krūvą tokių. Bet vyrai nubėgo užgesino 

— būtų sudegęs ir tvartas, ir namas. Nu, tievs sako čia vistiek, čia dar blogiau bus. Sako, bėgam 

už geležinkelio, ten gyveno toks Unika, jis turėjo išsikasęs slėptuvę. Nu ir kanalu kanalu tuo iki 

pat geležinkelio reikėjo nušliaužt mums. Visą laiką šaudė rusai, kulkos švilpė, reikėjo šliaužt visą 

laiką. Dabar, pašliaužus netoli geležinkelio, atvažiavo vokiečių traukinys šarvuots — du vagonai. 

Rusai pamatė tą traukinį, pradėjo iš patrankų šaudytį jį. O mes netoli geležinkelio. Bet į tą 

traukinį nepataikė, tiktai į tą pylimą. O tas traukinys nuvažiuoja lig Viekšnių, grįžt atgal į Ventos 

gyvenvietės, ten jau nematyt. 

5

Bėgai nuo vilko, užbėgai ant meškos — mūsų pačių name ne vienas stiklas nebuvo peršautas. 

Vo ten, kur pas tą Uniką kai nubėgom, į tą bunkerį, ten tuoj pat atvažiavo vokiečiai, pasistatė 

tankus, išsikasė apkasus ir prasidėjo mūšis. Tada pirmą kartą išgirdau tą žodį — pancer, pancer... 

Rodės ten — daug mūšio čia vyksta. Išdaužė tą visą beržyną, išlaužė tas šakas visokias, viską. Tą 

vokiečių karininką atsimenu — prie įėjimo į tą bunkerį stačias stovi, su žiūronais žiūri, davinėja 

komandas visokias ir vadovauja mūšiui. Paskum vienas rusų pasiuntinys iš karto krito ant tos 

slėptuvės viršaus... Sprogo tokie skeveldrai, į pilvą viena įlindo, kita į kulnį. Tus vokiečių 

kareivius išvarė iš to praėjimo, iš tos slėptuvės. Įnešė tą karininką ten, tas kits, kur tą perėmė 

vadovavimą, pažiūrėjo, sako — kaput, — pasakė. Dar atsidarė konservų dėžutę, užvalgė ir davė 

komandą. Dėjo ant tankų ir išvažiavo visi. Nu ryto ka atsikėlėm, šovinių, juostų visokiausių, 

kulkosvaidžius palikę. Pilna. Nebespėjo bepasiimt ar ką. No, ir po to, kiek laiko palaukus, tėvs 

sako — jau ateina nuo geležinkelio rusai. Nuogais šautuvais, ilgais durklais. Du tokie žvalgai 

ateina. Ateina — nemcy jest? Sako — nietu. — Kuda ušli? Paruodė tėvs. Dar buvo saulėgrąžų 

pridėta ten, nuimta. Susirinko. Prisidėjo tų saulėgrąžų, susisiekė ir nuėjo toliau. No, biški praėjus 

kokiam tai laikotarpiui ir užplūdo kiti rusai. Atvažiavo, pasistatė patrankas visokias, pasiruošė 

šaudyt anėj. 

Nu ir po nakties tada toks ūkininkas pasigedo arklio... Nu ir tada jie galvojo, kad vyks mūšis 

koks tų rusų su vokiečiais. Jie mus išsiuntė, į Ventos gyvenvietę išvažiavom mes. Iš nelaimės ten, 

negalėjom būt. Išvažiavom ten. Ten pabuvom, nežinau kelias paras. Bet nieks nesišaudė. Leido 

gįžt atgal. Atgal grįžtant, ant vežimo buvo uždėtas dviratis. Privažiavus, kareiviai, ar ėjo pėškom, 

aš neatsimenu, pamatė tą dviratį, sako — o, mašyna, davaj. Jie dviratį pavadino „mašyna”. Ar 

nebuvo matę, ar kaip ten, nežinau. Tą dviratį atėmė, bet užlipt ant jo nemokėjo. Važiuot 

nemokėjo, nusivarė jį. Nu toks viens atvejis buvo. Kits atvejis iš rusų tada atsimenu — į namus 

buvo užėję kareiviai. Atėjo, — zakuritj jestj, — tėvo paklausė. Tėvs davė užsirūkyt, turėjo tą 

žiebtuvėlį, tas užsidegt, tas pasiėmė žiebtuvėlį. Nu ir dar yra trys kareiviai užėję, atėję atėmė 

miltų maišą, kiek ten turėjom vilnų ir dar lašinių kiek turėjom. Susikrovė į mašiną ir išvažiavo. 

Nu tiek. Nu, o taip dėl kitos netvarkos, tai stalą subadytą atradom parėję, su tais durtuvais 

subadytas. Ir viename kambary, kur nebuvo grindų, ten dabar kur miegame, tualetą buvo 

pasidarę sau — tingėjo išeit į lauką. Nu tai tiek. 

PAČENGIENĖ ONA 

Jonikienė Roma. Biblioteka priima kūrėjus // Vienybė. — 2000. — Liep. 27: ir nuotrauka. — 

Tekste: Viekšnių bibliotekos veikla, renginiai, bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Onutė 

Pačengienė. — Visas tekstas: 

Lietų keikėme susirietę, netgi šaligatvis virto didele bala. Spėliojome, gal Viekšniuose nelyja 

ir išvykę iš Naujosios Akmenės, pamatysime saulę. Kaimyniniuose Viekšniuose, deja, lijo... 

Bibliotekos, kur susitikome su čia dirbančiomis Onute Pače[n]giene ir Brone Ročiene, langai 

žvelgia į visas pasaulio puses, tad lietaus čiužesys monotoniškai ramus. Kava užplikyta, galima 

ir pasikalbėti. Bibliotekininkės Bronė ir Onutė visada buvo tarp pagirtų ir daug dirbančių. 

Renginiai, parodos, poezijos skaitymai, Viekšnių senovė „praeidavo” pro biblioteką. Ir dar nauja 

idėja, pasiūlyta mokytojos N. Kontutienės, suburti „moterų alkierių”, taip pat „užkliuvo” 

bibliotekoje. Daug įsimintinų susitikimų įvyko „alkieriuje”. Sueina poezijos mėgėjai, į svečius 

pasikviečia gimtinėje viešinčius žinomus viekšniškius, mėgaujasi posmais. Kito žymaus 

viekšniškio paprašo tapybos parodą surengti. Vėl būrys gerbėjų sueina. Kad aplinka papildytų 

nuotaiką, renkasi „alkieriaus” svečiai vaistinės muziejuje. Įspūdis ilgam išlieka širdyse. 

Bronė Ročienė mano, kad nepaprastai svarbu kuriančio žmogaus darbus parodyti visuomenei. 

„Kai apsižvalgėme tarp saviškių, pamatėme, kiek daug gabių kraštiečių. Parodoje eksponavome 

Z. Milevičienės megztas pirštines: 15 skirtingo rašto porų! Eksponavome auksarankių moterų 

nėrinius, mezginius. Buvo ir bendrų parodų, kur savo kūrybos darbus sunešė keletas autorių”, — 

pasakojo B. Ročienė. 

Onutė Pače[n]gienė sakė, kad biblioteka savaime tapo kultūriniu židiniu, nes žmonėms reikia 

pramogų. Tad be parodų, susitikimų, į biblioteką kviečiami iš kelionių sugrįžę žmonės, kad 

papasakotų apie svečius kraštus. Tokios tradicijos, kad bibliotekininkės įsijungtų į kultūrinį 

6

gyvenimą, susiformavo dar Akmenės rajone. Atskyrus Viekšnių kraštą, bibliotekininkės 

nerimavo, kaip pritaps Mažeikiuose, ar kitame rajone susiformavusios tradicijos tiks naujiems 

šeimininkams. „Jokių kitokių pageidavimų iš naujų vadovų nesulaukėme, netgi domėtasi mūsų 

patirtimi”, — sakė moterys. Darbo pobūdžio keisti nesinorėtų, nes viekšniškiai jau įpratę prie 

renginių ir susitikimų. 

Viekšnių bibliotekoje dirba moterys, kurių visa biografija susieta su šia profesija. Bronė 

Ročienė pernai paminėjo savo pasirinkimo 35-metį, o Onutė Pače[n]gienė mūsų susitikimo dieną 

paminėjo 16 darbo metų bibliotekoje „jubiliejų”. Bibliotekininkės sakė, kad neapsiriko 

pasirinkdamos profesiją, niekada nesigailėjo. Dirba tai, kas patinka. Laimė, kad gali tai patirti. 

Bibliotekoje plazda idėja — nufilmuoti visus žymius Viekšnių krašto žmones, kad jų 

atvaizdas ir mintys liktų ateinančioms kartoms. Tokie archyvai būtų neįkainojami. Kaip šiandien 

nepamainomos senųjų viekšniškių nuotraukos. Iš jų atkuriame istoriją. Štai tarpukario Viekšnių 

batsiuviai. Suskaičiuojame 35, ir visi turėjo darbo. Dabar nėra kur batų pasikalti... 

Viekšnių bibliotekai reikia remonto, visa, kas suteikia jaukumo, pačių moterų rankomis 

sukurta, sutvarkyta. Jauku, kai pakuria krosnį ir susėda prie šiltos koklių sienos... 

Autorės nuotraukoje: bibliotekininkės Onutė Pače[n]gienė ir Bronė Ročienė. 

Plastinina Bernarda. Biblioteka žino, ko reikia jos skaitytojams // Santarvė. — 2000. — 

Lapkr. 16. — Tekste: Bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Ona Pačengienė, bibliotekos 

kraštotyrinė medžiaga, bibliotekos renginiai: Živilės Mačytės-Antanaitienės knygos „Širdies 

dalelė Viekšniuose”, Stanislavos Januškytės-Urbonienės knygos „Likimas”, Liudos Vasičevos- 

Bažadragienės poezijos knygos „Kelias” pristatymai. — Visas tekstas: 

Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialas įsikūręs sename mediniame name. Jau per 30 

metų šiame pastate, o remontą per paskutinįjį ketvirtį amžiaus regėjo tik kartą. Didžiajame 

kambaryje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų abonementas, kitame — pagalbinis fondas. Trečiasis 

skirtas renginiams. Bibliotekoje registruota apie 800 skaitytojų, knygų fondas — maždaug 19 

tūkstančių egzempliorių. Antri metai bibliotekos nebegauna naujos literatūros, tad šiemet 

paskelbta akcija „Dovanokim bibliotekai po vieną naują knygą”. 

Skaitytojus aptarnauja dvi bibliotekininkės. Jau 36-erius metus šiam darbui atidavusi Bronė 

Ročienė sako, jog tai tiesiog jos gyvenimas, kitokio ir neįsivaizduojanti. 1992-aisiais jos kolege 

tapo Ona Pačengienė. Abi moterys čionykštės, abi — Viekšnių vidurinės, Vilniaus kultūros 

mokyklos auklėtinės. Vyresnioji bibliotekininkė Bronė darban atėjo tiesiai iš mokyklos suolo, 

mokėsi neakivaizdžiai. Ji iš tų žmonių, kurie iš karto „sėdo į savo ratus”. Kiek prisimena, visą 

savo laisvalaikį skyrė saviveiklai. Per pusketvirto dešimtmečio išbandžiusi viską: dramą, šokį, 

raiškųjį skaitymą, dainą, buvo aktyvi agitmeninių brigadų narė, o dabar jau 11 metų nesiskiria su 

„Poilsėlio” folkloriniu ansambliu. — Bene prieš trejus metus nusprendėme bibliotekos 

lankytojus supažindinti su gabiais, garsiais Viekšnių žmonėmis, viekšniškių amatų istorija, — 

sako B. Ročienė. — Juk kiek žymių mokslo ir meno žmonių: poetų, rašytojų, dailininkų, 

keliautojų yra kilę iš mūsų mažo miestelio. 

MAŽO MIESTELIO DIDELI ŽMONĖS 

Vyr. bibliotekininkės žodžius patvirtina gausi kraštotyrinė kartoteka, kurioje apie 2000 

kortelių. Teminėje lentynoje „Viekšniai ir viekšniškiai” — kraštotyrinė medžiaga apie šį kraštą ir 

jo žmones, senos nuotraukos. 

Unikali Viekšnių etnografinė medžiaga, surinkta viekšniškės kraštotyrininkės Amelijos 

Lengvinaitės-Urbienės — net 16 tomų. Tai Viekšniuose ir jų apylinkėse dainuotos dainos, 

sukurtos patarlės, mintos mįslės. Čia nemažai žinių apie Viekšnių papročius, garsius amatininkus 

ir dažytojus, verpėjus, puodžius, muzikantus. Atskiras aplankas skirtas aviacijos pradininkui 

Lietuvoje Aleksandrui Griškevičiui. 

O kas nežino Viekšnius garsinusių Biržiškų pavardės, gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos 

Elzbietos, pedagogės ir muzikantės! A. Biržiška, 1880 metais baigęs Maskvos universitetą, 

apsigyveno Viekšniuose ir keturis dešimtmečius gydė miestelio ir net tolimų apylinkių žmones. 

Bibliotekoje nemažai informacijos ir apie tris Biržiškų sunūs: Mykolą, Vaclovą, Viktorą. 

7

Literatams bus įdomu susipažinti su kraštotyrine medžiaga apie XX amžiaus pradžios poetą 

Leoną Skabeiką, palaidotą senosiose Viekšnių kapinėse, buvusios Viekšnių progimnazijos 

auklėtinį, aktorių ir režisierių Juozą Miltinį. Biblioteka turi surinkusi medžiagos ir apie šių dienų 

literatus, meno žmones. Tai Viekšnių vidurinėje mokęsis baleto šokėjas Jonas Katakinas, gyvasis 

literatūros klasikas Juozas Erlickas, nepailstantis keliautojas ir fotomenininkas Paulius 

Normantas. 

Tiems, kas domisi praeitimi, bibliotekininkės pasiūlys pasiskaityti Viekšnių miestelio bei greit 

80-metį švęsiančios bibliotekos istoriją, kt. 

APLINKA IR ŽEMAITIŠKA ŠNEKTA SUARTINA 

Renginiams skirtą kambarį bibliotekininkės pavadino „Moterų alkieriumi”. Senovišką 

pavadinimą atitinka ir apstatymas: skrynia, kuparu vadinama, rankšluostinė, kaimiečių dovanotas 

verpimo ratelis, mūsuose kalvaratu pramintas. 

1998-aisiais moterys sumanė ruošti vaikų piešinių parodas. Į jas susirinkdavo mažųjų klasės 

draugai, tėvai, mokytojai, būdavo kviečiami ir menininkai. Siekiant kuo intymesnės aplinkos, 

betarpiško bendravimo, renginiuose kalbama žemaičių tarme. 

„Moterų alkieriaus” dažnos viešnios — geriausios šeimininkės, darbščiausios rankdarbių 

mėgėjos. Rudenį moterys suruošia konservuotų daržovių, vaisių parodas, pateikia įvairiausių jų 

gaminimo receptų. Prieš Kalėdas vyksta rankdarbių parodos-pardavimai, kuriuose savo darbus 

pateikia ne tik viekšniškės, bet ir aplinkinių kaimų moterys. 

Pamėgtos miestelio gyventojų ir fotografijos, vietinių autorių dailės darbų parodos. 

— Kultūros namai organizuoja įvairias progines šventes, pramoginius renginius, — sako 

B. Ročienė, — o mūsų tikslas — teikti dvasiai atgaivą. Ypač mėgstami vakarai prie žvakių 

šviesos. Susirenka grupelė bendraminčių, skaitome eilėraščius, dalijamės kelionių įspūdžiais, 

bendraujame. 

JOS VISOS IŠ VIEKŠNIŲ 

Kai „Moterų alkieriuje” būna per ankšta, persikeliama į senovišką pastatą — 

J. Aleksandravičiaus vaistinę-muziejų. Jo gyvenamosios patalpos — tai tipiškas XX a. pradžios 

inteligento butas. Šio buto svetainę ir „pasiskolina” bibliotekininkės savo renginiams. 

Bibliotekos darbuotojos palaiko glaudžius ryšius su iš Viekšnių kilusiais literatais, rengia jų 

naujų knygų pristatymus. Viekšniškiai susipažino su nauja Živilės Mačytės-Antanaitienės dviejų 

dalių apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose”. Kartu su kraštietės tautodailininkės Stanislavos 

Januškytės-Urbonienės tapybos darbų paroda buvo pristatyta ir jos apysakų, novelių, miniatiūrų 

knygelė „Likimas”. Joje autorė pasakoja apie savo kraštiečius, mini konkrečius žmones. 

Šiltas, betarpiškas buvo Liudos Vasičevos-Bažadragienės poezijos knygelės „Kelias” 

pristatymas. Poetė yra parašiusi dainą apie Viekšnius, kurią viekšniškiai žino ir dainuoja. O 

Viekšnių vidurinei švenčiant 80-mečio jubiliejų, L. Vasičeva sukūrė žodžius mokyklos himnui. 

Jaudinančiai nuskambėjo B. Ročienės skaitomi niekur nespausdinti eilėraščiai, kuriuos Liuda 

parašė prieš 30 metų ir pati jų neišsaugojo. 20 ar 30 eilėraščių šitiek metų išgulėjo pas jos klasės 

draugę Bronę... 

Pastaruosius renginius mokytojas V. Kontutis užfiksavo vaizdo kameros juostoje. 

DARBAS — TAI KŪRYBA IR IEŠKOJIMAI 

Viekšnių biblioteka visais laikais buvo laikoma geriausia tarp Akmenės viešosios bibliotekos 

filialų. Kokią vietą viekšniškiai užims mūsų rajono bibliotekų kolektyve — parodys ateitis. 

Tačiau atsisveikinus su Viekšnių bibliotekininkėmis širdyje liko jauki šiluma. Čia apsilankęs 

negali nepajausti, jog moterys dirba su meile ir atsidavimu. Darbas joms — tai kūryba ir 

ieškojimai, visų svarbiausia — žmogus, skaitytojas, o ne skaičiai, planai, ataskaitos — buvę 

neatskiriami sovietmečio bibliotekinio darbo atributai. Deja, dar ir šiandien dažnai 

tebereikalaujama dirbti pagal „raidę”, ir ne visada toleruojamas siekimas ištrūkti iš rėmų, šiek 

tiek kitaip suvokiant savo darbo paskirtį... 

PAKALNIŠKIENĖ IR PAKALNIŠKYTĖ EMILIJA 

Urbienė Amelija. Kaip Viekšnių miestelyje audė škaplierius ir dirbo rožančius // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 

8

„Emilija Švažaitė-Balsienė (gimusi 1896 m.) ražančius dirbti išmoko iš savo senelės 

Pakalniškienės. Škaplierius austi išmoko iš motinos [Pakalniškytės-Švažienės Emilijos] ir iš 

senelės [Pakalniškienės]. [...].. Išaustus škaplierius senelė (Pakalniškienė) surišdavo po 100 ar 

daugiau į pundelį ir nunešdavo kunigui pašventinti. [...].. Pakalniškienė škaplierius šventindavo 

Viekšnių bažnyčioje. Šventino kanauninkas Zaleckis ir kunigas Bužinskis. Bužinskio tikroji 

pavardė, kaip žmonės pasakojo, buvo Bogužas.” 

Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje 

gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios 

Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo 

pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo. 

Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”. 

Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”, 

vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”, 

kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo 

iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime. 

Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį 

Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant 

kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų 

kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė 

vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką, 

obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo. 

„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė. 

Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir 

proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu 

kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina. 

Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos” 

(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų. 

Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas 

neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo 

Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija 

sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo 

vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš 

Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems. 

Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už 

„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs 

valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui. 

Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę 

pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų” 

savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas” 

pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė 

dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus 

krata”. Bet Švažų neperspėjo. 

Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė 

„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia 

revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis 

buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo 

mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija 

Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs 

Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo 

mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime. 

9

Abudu veždavo veltui, nes buvo Švažienės giminaičiai. Iš miestelio išvažiuodavo naktį ir taip pat 

naktį grįždavo, kad niekas negalėtų pamatyti. 

Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių 

važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno pačiame miške. Pas jį ir 

pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo „kningų”, kalendorių, 

„lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, „akspelerijos” — vaistų 

nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip dabar pilsto acto 

esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, kai tų prekių 

buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau buvo išleistas, 

„kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė. 

Knygas, proklomacijas ir ginklus Švažai išduodavo pagal slaptažodį. (…) Dažniausiai būdavo 

kalbama apie paukštelius: „gegužė kukuoja”, „lakštingala gieda”, „gandras parlėkė” ir t. t. Jeigu 

kas, atėjęs pas Švažą su kokiu nors reikalu (…), pradėdavo kalbėti apie gegužę, lakštingalą, 

Švažai žinodavo, kad tam galima duoti ginklų, knygų, proklomacijų. 

Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant 

nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos 

buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas 

minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius 

buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į 

bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo 

ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar 

gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.” 

Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. — 

Visas tekstas: 

Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo 

„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius, 

rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms 

pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių. 

Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą 

pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo 

užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą. 

Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių, 

duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir 

vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu. 

Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo 

lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš 

Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai 

veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės 

kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų 

paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras 

parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų. 

J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant 

bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir 

barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą. 

PAKALNIŠKIS JOKŪBAS 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: 

Mačius Juozas, Ignato s., gimęs 1896 m. Gyvolių kaime. 1919—1940 m. Lietuvos 

kariuomenės administracinės tarnybos kapitonas. Vokiečių okupacijos metais buvo Viekšnių 

nacionalistų būrio štabo viršininku. Iki arešto — Viekšnių gimnazijos mokytojas. 

10

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. lapkričio 26 d.: 

1941 m. birželio 23 dieną Viekšniuose Tarybų valdžios jau nebuvo. [...]. Miestelyje sutikau 

mokytoją Milčių (Antanas Milčius buvo tautininkų partijos narys, pirmaisiais vokiečių 

okupacijos metais — Lietuvių nacionalistų partijos narys). Mes susitarėme sušaukti pasitarimą. 

[...]. Pasitarimas įvyko tą pačią dieną. Dalyvavome: aš — Mačius, mokytojas Milčius, kunigas 

Senkus, mokytojas Aleksas Zabkus (vokiečių okupacijos metais buvo Lietuvių nacionalistų 

partijos Viekšnių organizacijos steigėjas), buvęs leitenantas. Pasitarime dalyvavo septyni 

žmonės. Kitų neprisimenu. Pasitarimui vadovavo Milčius. [...]. Buvo priimtas kreipimasis į 

Raudonosios Armijos karius, raginantis nesipriešinti vietinei valdžiai, atiduoti ginklus. Šis 

kreipimasis buvo padaugintas šapirografu ir iškabinėtas Viekšnių miestelyje. [...]. Nutarėme 

susirinkti kitą dieną. 

Naktį į birželio 24-ąją į Viekšnius atėjo Raudonosios Armijos daliniai. Mūsų ginkluota 

sargyba išbėgiojo. Ryto metą atėjęs į miestelį, pamačiau raudonarmiečius. Mūsų iškabinėtos 

vėliavos, išklijuoti lapeliai su kreipimusi buvo nuimti. [...]. Aš vėl sugrįžau į Sonteklių kaimą. 

Birželio 27-ąją buvo pranešta, kad mokytojo Milčiaus esu kviečiamas į mišką, į Maigų kaimo 

rajoną, kur susirinko daug žmonių ir laukė manęs. Miške aš radau Milčių. Ten buvo ir Zabkus, 

Šmidtas iš Mažeikių miesto, vokiečių tautybės, matyti, prisiųstas iš gestapo, kunigas Paulauskas. 

Susirinko apie dešimt žmonių; vieni jų buvo apsiginklavę šautuvais, kiti — revolveriais. Man 

buvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 

sudaryti patikimų žmonių grupę, apginkluoti ją ir užpulti Viekšnius. Aš daviau visiems nurodymą 

klausyti tik mano įsakymų. 

Atėjęs į Viekšnių miestelį, aš paėmiau visą vadovybę į savo rankas, vadinau save miesto ir 

viso valsčiaus komendantu. [...]. Aš organizavau Viekšnių miestelio ir valsčiaus „partizanus”. 

Aš Viekšnių miestelyje organizavau „partizanų” štabą, kurio vadovybėje buvome: aš — 

Mačius, Milčius (aš jį paskyriau savo padėjėju), Zabkus (aš jį paskyriau pirmojo „partizanų” 

būrio vadu) ir Jasutis (paskirtas antrojo būrio vadu, atsakingas už tiekimą. Mirė 1943 m.). 

Tamašauską aš paskyriau tardyti areštuotuosius ir kiek vėliau — policijos viršininku (Zenonas 

Tamašauskas buržuazinės santvarkos metais buvo Viekšnių valsčiaus policijos viršininkas, 

tautininkų partijos narys. Vokiečių okupacijos laikotarpiu — Viekšnių valsčiaus policijos 

viršininkas ir Lietuvių nacionalistų partijos narys). Kunigą Senkų aš paskyriau savo padėjėju. 

Padėjėjams ir „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus įtartinus asmenis ir tuos, kurie 

priešinsis naujajai valdžiai bei mano įsakymams, areštuoti komunistus ir komjaunuolius. Aš 

įsakiau sulaikyti ir nuginkluoti Raudonosios Armijos pareigūnus. Visi suimtieji buvo atvaromi į 

„partizanų” štabą ir sodinami į kalėjimą. Buvo sulaikyti 40—50 karių ir atiduoti vokiečiams kaip 

karo belaisviai. 

Nuo birželio 27-osios iki liepos 15-osios buvo areštuota 80—100 civilinių asmenų, jų tarpe 

Viekšnių miestelio žydas komunistas Mendelis Kacas. Jį areštavo mano „partizanai”. Vokiečiai, 

kurie tuo metu buvo mūsų štabe, įsakė jį sušaudyti. Aš Kacą atidaviau vokiečiams, ir pastarieji jį 

sušaudė. 

Liepos 9-ąją mano patvarkymu į Mažeikių kalėjimą buvo perduoti septyni žmonės: 

Šišnickienė, Viekšnių valsčiaus partinės organizacijos sekretoriaus žmona; Gerulskis, Tarybų 

valdžios metais dirbo pašte; Liaukešinas, dirbo savo ūkyje Žibikų kaime, ir kt. Juos visus 

sušaudė Mažeikiuose. Kiek žmonių persiuntė į Mažeikių kalėjimą mano „partizanai” man 

įsakius, tiksliai pasakyti negaliu, nes šį reikalą tvarkė mano padėjėjas — mano dešinioji ranka — 

tardytojas Tamašauskas. Maždaug pusė sulaikytų žmonių buvo nugabenta į Mažeikių kalėjimą. 

Aš sudariau ketvertuką, į kurį įėjau aš, policijos viršininkas Tamašauskas, kunigai Paulauskas 

ir Senkus. Tam ketvertukui vadovavau aš. Jo posėdžiuose mes spręsdavome areštuotųjų likimą; 

tardydavau aš ir Tamašauskas. 

1941 m. liepos mėnesį aš, kaip Viekšnių komendantas, iš Mažeikių miesto komendanto 

Pečiulio gavau raštišką įsakymą, kuriame buvo nurodyta visus Viekšnių valsčiaus gyventojus 

žydus suvaryti į specialiai įrengtą stovyklą — getą. Suimami buvo visi žydai — nuo mažiausio 

iki seniausio. Vykdydamas šį įsakymą, aš savo „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus 

vyriškosios lyties žydus. Liepos 8—10 dienomis mano „partizanai” ir keli vokiečių kareiviai 

areštavo 150—200 valsčiaus žydų vyrų. Jie buvo uždaryti į viela aptvertą sinagogą. Liepos 14— 

11

15 d. buvo organizuota pakartotina operacija pasislėpusių žydų — vyrų, moterų ir vaikų — 

išgaudymui. Į sinagogą buvo suvaryta maždaug 500 žmonių. [...]. Iš Mažeikių vokiečių 

žandarmerijos buvo gautas įsakymas visus geto žydus su sargyba pristatyti į Mažeikius. Žydus 

šaudė Mažeikiuose nuo rugpiūčio 8 iki 15 dienos. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. gruodžio 1 d.: 

Pirmą kartą vokiečių kareiviai pasirodė birželio 30-ąją. [...]. Pavalgę ir pagėrę jie išvažiavo. 

Liepos pradžioje į Viekšnius atvyko vokiečių artilerijos pulkas. Pulko vadas pulkininkas manęs, 

kaip Viekšnių miestelio burmistro, klausė, kodėl žydai dar ne gete. Aš delsiau, tačiau vis dėlto 

apie 500 žydų buvo suvaryti į aikštę. Vokiečiai ir „partizanai” iš jų tyčiojosi, kirpo barzdas ir 

plaukus, mušė. Tai buvo liepos 3-ąją. 

Nuo liepos 2 dienos, Mažeikių valdžiai patvarkius, „partizanai” man nebebuvo pavaldūs: jie 

veikė kaip pagalbinė policija. Jiems vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Tamašauskas. 

Savicko Juozo parodymai: 

Su Tamašausku areštavau 20 žmonių: Viekšnių milicininką Poderį, pašto viršininką 

Martinėną, Stočkų kaimo valstietį Jagėlą, redakcijos darbuotoją Stonį, Viekšnių miestelio kalvį 

Bogužą, Liauksminą, Šultę (pastarieji du buvo Žibikų tarybinių ūkių komisarai), Čekų apylinkės 

pirmininką Jarkūną, Šišnickienę, Viekšnių karšyklos darbininką Levinską. Žinau, kad jie visi 

buvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 

Pakalniškis Jokūbas, Juozo s., gimęs 1906 m. Rygoje. Buržuazijos valdymo metais turėjo 

molinių indų dirbtuvę. [...]. Viekšnių ginkluoto nacionalistų būrio dalyvis, gavo sušaudyto žydo 

Manskio lininių audinių fabrikėlį. 

Iš Pakalniškio Jokūbo parodymų: 

Aš esu areštavęs apie 15 žydų šeimų, Viekšnių miestelio gyventojų. Atrodo, liepos 5 dieną, iš 

ryto, aš atėjau į štabą. Susirinko „aktyvistai”. Pirmuoju atvariau komjaunuolį Žvirblį, po jo — 

dantų gydytoją Gelfandą. Leitenantas Zabkus mums įsakė nueiti į Turgaus gatvę ir areštuoti ten 

gyvenančias žydų šeimas. [...]. Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus uždarėme į 

daržinę, kuri buvo netoli jos. 

Visų tų žydų neprisimenu, bet galiu kai kuriuos nurodyti, būtent: kino mechaniką Peisoką su 

žmona ir 10 metų dukra, Adelsoną su žmona ir dviem dukromis (viena 16, kita — 18 metų), 

Kinsbergą su žmona ir dviem seniais (tėvu ir motina), Peisakovičių senį su sene. Tų areštuotų 

šeimų butus užantspaudavo Viekšnių miestelio fotografas Daukša ir policininkas Jarašauskas. 

Buvo sudaryta žydų turtui dalinti komisija iš šių miestelio gyventojų: dviejų seserų Klibyčių, 

vaikų gydytojos Emilijos Potriūtės, gimnazistų Valės Pundziūtės, Taučiaus ir Libskio. Ši 

komisija konfiskuotą turtą surašė ir išdalijo „aktyvistams”. Dalį išsivežė vokiečiai, o likusius, 

blogiausius daiktus, pardavė iš varžytinių. Daug rūbų ir baldų išvežė štabo narys Zabkus, 

Taučius, daug drabužių — seserys Klibytės, o taip pat Potriūtė ir Pundziūtė. [...]. Viekšnių 

„partizanų” būrio štabas po 20 dienų žydus nugabeno į Mažeikius. Jie visi buvo sušaudyti žydų 

kapinėse. 

Čerbulėnas K. Lietuviškoji liaudies keramika // Istorija. — V.: LTSR aukšt. m-lų mokslo 

darbai, 1965. — T. 7. — P. 141—160. — Tekste: 1961 metais Maskvoje parodoje dalyvavo 

viekšniškis Jokūbas Pakalniškis. — [Straipsnyje tekstas su klaidomis]. 

Virpša K. Akys // Vienybė. — 1965. — Rugpj. 28. — Tekste: Viekšnių keramikos cecho 

vedėjas V. Žvirblis. Baltaraiščiai Antanas Spingys ir Jokūbas Pakalniškis. 

Ercupas A. Pas Viekšnių meistrus // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 4. — Tekste: Seniau 

Viekšniuose buvo 7 puodų dirbtuvės: Pauliko, Urvikio, Pakalniškio ir kt. Žiedėjai buvo 

Stanislovas ir Remigijus Mackevičiai, Jokūbas Pakalniškis, Aloyzas Šležas. 

12

PAKALNIŠKIENĖ VALERIJA g. 1915 m. 

Žilevičius Rimantas. Skamba puodas kaip varpas // Kultūros barai. — 1968. — Nr. 1 (37). 

— P. 43—44. — Tekste: Keramikos cechas, puodininkai. Nuotrauka: Veronika Pakalniškienė su 

švilpiu. 

Blinovas G. Molio sakmės: [Viekšniškė keramikė Valerija Pakalniškienė (gimusi 1915 m.), 

jos darytos švilpynės] // Vienybė. — 1974. — Geg. 28. — Nr. 61 (2548). — [Sutrumpintas 

vertimas straipsnio, išspausdinto žurnale: „Дошкольное воспитание”. — 1974. — Nr. 5. — 

P. 90—92]. — Tekste: Minimas ir Antanas Urvikis. 

Kaip seniau miestelyje lovas pataisė / Iš Valerijos Pakalniškienės (gim. 1915 m.), gyv. 

Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių 

bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Kaip seniau miestelyje lovas pataisė 

Kad minkščiau lovoje būtų gulėti į lovą dėjo sieningą. Sieningą pasiuvo iš maišų. Jeigu maišų 

neturėjo, siuvo iš pakulinio audeklo. 

Sieningą prikišo šiaudų. Šiaudai buvo kvietiniai arba ruginiai. Šiaudus ėmė ne iš kūlio. Kūlio 

šiaudai yra tiesūs, sieningas yra kietesnis, o minkštesnis sieningas visada yra jeigu aną prikiši 

sulaužytų, sudraikytų šiaudų. 

Sieningus šviežiai perkišo šiaudais Velykoms, Kalėdoms. Ant prikišto sieningo užklojo 

drobulę. Drobulė lininė. 

Žiemą dangstėsi su patalais. Patalus apvilko drobėmis. Vasarą, kuomet buvo šilta, klostėsi su 

dekiu. Po dekiu visuomet paklojo drobulę. Visuomet miegojo ant vienos poduškos. Retai kas 

miegojo ant dviejų poduškų. 

Užvalkščiai poduškoms buvo perkeliniai, kartūniniai arba lininiai. Užvalkščius siuvo ir su 

užgaliais ir be užgalių. 

Kumet rytą atsikėlė iš lovos, anos taip nepaliko — pataisė. Apklojo su dekiu. Su tuo pačiu 

dekiu naktį klostėsi. 

Dieną visas poduškas padėjo galvūgalyje lovos ant dekio viršaus. Poduškų jau buvo ne viena, 

o 2-3. Taip lova puikiau atrodė. 

Tankiai patalynės nemainė. Kai patalynė jau buvo juoda, tik tuomet aną permainė. 

Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyv. Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. 

užrašė Amelija Urbienė. 

Jonikienė Roma. Švilpynių meistrė garbės ir pripažinimo nesivaikė // Vienybė. — 2000. — 

Rugpj. 17: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Ji neįvertino užsitarnautos garbės. Nepasinaudojo pripažinimo subrandintais vaisiais, 

neišpuiko, nieko sau nepareikalavo. Labai abejoju, ar vaikams ir anūkams leido žinoti, kaip buvo 

pagerbta. Kiti — Čikagoje, Rusijoje, Lietuvos meno pasaulio žmonės apie ją žinojo daugiau, nei 

mes. Viekšniškė iš pačių šaknų Valerija Pakalniškienė — dešimtmečius lipdė molines švilpynes, 

kurios iškeliavo į nesuskaičiuojamą daugybę miestų ir šalių. Švilpynininkei šiandien 85-eri, 

šviesios atminties, žvali, smulki močiutė, gyvenanti su būriu artimiausių žmonių, ir dabar 

abejinga šlovei. Paklausta — prisimena, kad ją pagerbė, kad amerikonai iš jos mokėsi. Tačiau 

visa tai lyg tarp kitko. Tiesiog buvo toks gyvenimas „iki karo”, paskui „prie ruso” ir dabar... 

Su kokiu smalsumu mūsų kalbos klausėsi proanūkės Brigita ir Meda! Nukabino nuo sienos 

prosenelių vestuvių nuotrauką. Išnaršė ir apžiūrėjo švilpynių dėžutę, tą menką dalį kūrybos, 

likusios Valerijai Pakalniškienei. Pasižadėjo išsaugoti „savo babytės” švilpynes. Nes kažkodėl 

laikas ir pačius gražiausius dalykus pradangina užmarštin. Juk Valerijos vyras buvo žinomas 

puodžius, o tų vazų, gražių puodynių ne taip jau daug liko. Viena kita... 

Puodžius buvo ir Valerijos tėvas Antanas Urvikis. Iš „biednumo” amato išmoko, — sakė jo 

duktė. Viekšniuose guli puikaus, mėlynuoju vadinamo molio klodai. Puodininkystė šiame krašte 

— amatų amatas. Kelios giminių kartos tuo užsiėmė. Valerijos tėvo giminės vyrai, netgi moterys, 

13

uvo puodžiai. Jie išsibarstė po visą Lietuvą, vedė žemaites, dzūkes. Ir kur tik neįleido šaknų — 

užsiėmė puodininkyste. Verslas sekėsi. Darbo užteko ir Urvikio šeimynai. Valerija tėvui į 

pagalbą atėjo nuo dvylikos metų. Visus darbus mokėjo, tik prie „varstoto” nedirbo, nes reikėjo 

įgūdžių ir jėgos. Gerą galvą mokslui turėjo, bet išleisti didesnių mokslų tėvai negalėjo. Baigė 

keturias klases. Valerija, kad krosnis būtų pripildyta, tarp molinių indų, ąsočių pridėliodavo 

švilpynių. Išdegtas jas pati pardavinėdavo turguose. Svarbiausia, kad visos tos švilpynės švilpė 

labai aiškiai ir švariai. Tėvas išmokė taip nulipdyti ir skylutes padaryti, kad oras vienu gūsiu iš 

švilpynės išeitų. Šią techniką močiutė taikė visą laiką. 

Ir ištekėjo Valerija už puodžiaus. Buvo profesionali pagalbininkė. Jos švilpynės jau buvo 

pagarsėjusios. Meno draugijos, Rumšiškių muziejus prašydavo kūrinių parodoms. Kviesdavosi 

Valeriją į seminarus, pas ją pačią atvažiuodavo svečių iš Rusijos. Tos didžiulės šalies žurnalai 

rašė apie viekšniškę Valeriją Pakalniškienę, vadino jos meną — mažuoju molio stebuklu. Kartais 

paskui savo kūrinius keliavo ir pati švilpynininkė. „Tie švilpukai man pagelbėjo pasaulio 

pamatyti”, — sakė močiutė. Pažįstami Valerijai sakė, kad Palangos kurorto parodų salone ilgai 

kabojo plakatas su Valerijos atvaizdu, kviečiantis pasigrožėti švilpynėmis. „Žinau, kad apie mane 

rašė knygoje „Auksinės rankos”. Tada neatėjo į galvą tos knygos paprašyti. Dabar įdomu būtų”, 

— be jokios garbėtroškos užsiminė močiutė. Viskas, kas liko iš dešimtmečių triūso, — maža 

dėžutė su nesikartojančių formų švilpynėmis. Dabar jau nieko nebenulipdytų. Ir pirštuose jėgos 

nebėra, ir akys nebemato taip, kaip reikėtų, sakė Valerija Pakalniškienė. Nei duktė, nei anūkai, 

proanūkiai moliu nesusiviliojo. Su Valerija išnyko puodžiaus amatas gausioje giminėje. Viekšniai 

iš tikro garsus žmonėmis kraštas. Šį kraštą garsino ir švilpynių meistrė Valerija Pakalniškienė. 

Autorės nuotraukoje: Valerija Pakalniškienė su proanūkėmis, o jos rankose laiko švilpynes. 

Vaitkutė Vaida. Svarbiausi keramikos centrai Žemaitijoje // Kopijuota iš interneto 

2004-04-06. — Tekste: 

Viekšniai 

Nedidukas miestelis ant Ventos upės kranto, Žemaitijos šiaurės vakaruose, ilgą laiką vadintas 

žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Molį 

kasdavo Čekų kaime. Iškasę duobes, molį išimdavo gabalais. Viekšnių „gancarnėse” (taip buvo 

vadinamos puodžių dirbtuvės) nuolat virė darbas. Jomarkuose puikuodavosi puodai su 

viekšniškiams būdinga formos ir sodrių žemės spalvų įvairove. Glazūruotuosius viekšniškiai 

buvo praminę „paliavonais”. 

Pasakojama, kad pirmieji puodžiai čia buvę atvykėliai. Tai iš Rusijos atsikraustę žmonių 

vadinami „vokietukai” ir iš Rygos atsikėlę latviai. Juos čia esą traukęs geras molis ir tai, kad 

šiose apylinkėse nebuvo kitų šios srities amatininkų, bei viliojantis uždarbis. 

Pirmieji atvykėliai nebuvę geri puodžiai. Tai tik Rusijos meisterių gizeliai. Savo krašte 

negaudami darbo, jie ieškojo savarankiško užsiėmimo, geresnių salygų dirbti, o tai radę jau 

derlingo lauko nebeapleido. Viekšniškiai, kiek padirbėję pas atvykėlius, pasimokę pas juos, 

pradėjo patys savarankiškai darbuotis. Jie steigė savas gancarnes. Buvo laikotarpis, kai puodų 

dirbtuvės čia atsidarydavo viena po kitos. Šio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys 

vietinių puodžių. 

Labiausiai gerbiamam šio seno amato meistrų būriui priklausė Gerika, broliai Urvikiai, 

Voveriai. Tarp senųjų puodžių garsėjo ir du žydai: Iršas ir Šikis. Vėliau — vyras ir žmona 

Pakalniškiai, Šliauderis, Lengvenis, Mockus, Turauskas, Kenstavičius. Šiuo metu iš garsiųjų 

Viekšnių puodžių gyvas yra likęs tik Leonas Voveris ir Valerija Pakalniškienė. 

Leonas Voveris 

„Rēk turietė akėis miera”, — sako senas meistras, pasiklausus, kas svarbu puodžiaus amate. 

Leonas pats jau nežiedžia puodų, nors dar prieš porą metų pas sūnų dirbtuvėje prie žiedimo rato 

vis dar sukinėdavosi. Dabar senajam puodžiui aštuoniasdešimt aštuoneri. Nugyventas sunkus, bet 

teisingas gyvenimas. Žvelgdamas į savo rankas, Leonas ilgai tyli, brandina mintis ir ištaria: 

„Gīvenėma susikūriau sava runkuoms, i sava galva. Duoro darbo”. 

Leonas Voveris yra toks žmogus, apie kuriuos sakoma: „už pinigus nenuperkamas”. Darbas 

jam visada buvo šventas reikalas. 

14

„Bet kap dėrbtė negaliejau. Nebova tuokiuos ni mėslės”. 

Žmona Sofija buvo puodžiaus dukra. Iš jos tėvo Leonas ir išmoko puodžiaus amato. Tada jam 

buvo dvidešimt ketveri. Vėliau puodžiaus amato Leonas pats mokė visus penkis savo sūnus. 

Jo rankos buvo jo turtas. Kur tik atvažiuodavo gyventi, tuoj susirasdavo dirbtuvę ar bent 

darbui šiek tiek patalpas, o paskui jau savo rankoms valią duodavo. Jį kaip gerą savo amato 

meistrą pažinojo ne tik Viekšniuose, bet ir Kretingoje, Palangoje, Dzūkijoje, Latvijoje 

(Skrundoje, Jelgavoje). Tai vis vietovės, kuriose yra gyvenęs ir dirbęs Voverių Leonas. Keliavo 

visur kartu su savo šeimyna — žmona Sofija ir būriu vaikų. 

Apsistodavo ten, kur jo rankos būdavo reikalingos. Nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į 

kitą, gausi šeimyna neleido Leonui ir Sofijai susikrauti didelių turtų, užtat sustiprino žmogiškus 

ryšius ir atsakomybę už šeimos likimą. Kai Voveriams atėjo sunkiausias išbandymų metas — 

labai sunkiai susirgo Sofija, ir daktarai ją, kaip beviltišką ligonę, atsisakė gydyti, — Leonas 

nepasimetė ir atsidėjo žmonos slaugymui. Buvo užuominų iš aplinkinių, bet į jas Leonas 

atsakydavo: „Čia tamstuoms ne kuokėi joukā, čia mon žmuogos. Aš pri anuos būsio ligi graba 

lėntuos”. Bet buvo lemta įvykti stebuklui. Atsirado toks senas žydas gydytojas, kuris ir patarė, 

kaip Sofijai padėti. Tada jau pats Leonas pakėlė žmoną iš mirties patalo. O vėliau… Per Viekšnių 

jomarką Leonas įsisodino Sofiją į invalido vežimėlį ir nusivežė ją į miestelio aikštę — kartu 

puodus pardavinėjo. Žmonės netikėjo tuo, ką matė — Voveriai vėl buvo kartu. 

Valerija Pakalniškienė 

Puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas iš garsiosios Urvikių šeimos, kurioje visi broliai — 

Tedeušas, Stanislovas, Teodoras ir Antanas — buvo puodžiai. Valerija prisimena, kad jos dėdė 

Teodoras (tarp žemaičių Tevaduorios) buvęs didžiai turtingas. Pas jį molį „mašinavodavę” net 

dviem arkliais. Jis turėjo ir mokinių. Šie prisimena, esą Urvikis buvęs uždaras: visad tylėdavęs, 

nieko nesakydavęs. Tik vėliau, kai jau kažkas iš to jo darbo, — prieidavo, padėdavo. Sakydavo, 

reikia mokytis ne pora mėnesių, o metų metus. 

Puodžiaus šeimoje gimusi Valerija nuo vaikystės vaikščiodavo į tėvo gancarnę. Dvylikos 

metų būdama jau padėjo tėvukui. Antanas Urvikis buvo silpnos sveikatos ir pasimirė vos 

sulaukęs keturiasdešimties. Bet dukterį suspėjo išmokyti visko, ką pats mokėjo. Valerija liko 

viena. Apie tą sunkų metą ji pasakoja: „Kai mirė tėvukas man buvo dvidešimt vieneri. Mokėjau 

visus puodžiaus darbus. Bet vis nerimavau — ką aš dabar be jo darysiu? Nežinojau, kaip 

gyventi. Pagalvojau: kad taip atsitiktų koks puodžius — eičiau už jo”. Ir atsitiko. Valerija sutiko 

Jokūbą Pakalniškį, kuris buvo puodžiaus amato išmokęs pas Antaną Urvikį. Ir Valerija Urvikytė 

tapo Pakalniškio žmona. Abu visą savo gyvenimą dirbo, kūrė iš molio. Jokūbo jau nėra gyvo, bet 

liko jo darbai: dailių formų indai, moliniai žaislai ir kt. Kiekvienai anūkei jis nužiedė po didžiulę 

vazą — atminčiai. Valerijos mėgiamas užsiėmimas — gaminti molinius švilpukus — mažučius 

gyvūnus, paukščius. Ausį džiugina skambūs ir aikštingi garsai, akį malonina šiltai gelsva degto 

Viekšnių molio spalva. „Tegu liks anūkams”, — porina Valerija, dabar jau aštuoniasdešimt 

trečius einanti… 

Viekšnių jomarkai 

Anot Leono Voverio, Viekšnių miestelio centrinėje aikštėje jau nuo seno vykdavę jomarkai. 

Jis prisimena Rožančinius, Kalėdinius, Šv. Jono. Šie buvę patys didžiausi ir į juos suvažuodavo 

prekeiviai bei pirkėjai iš visų pašalių. 

Iš R. Žilevičiaus prisiminimų: „…Kai jau imdavo tuos puodus skambinti. Pasidės, būdavo, 

meistras ant delno, atkiš dešinės ilgojo krumplį ir prasidės. Iš ąsočio penkis varpus išgirsi — 

Akmenės varinį, Kykolių ir Mažeikių špyžinius, Sedos ir Šiaudinės gryno plieno, o dubuo 

griaudės lyg armota dundėtų. Ružės aguonmaliai taip gausdavo, kad net aklasis Jonauskis 

giedorių elgetų būrį pašventory nutildydavo ir įsiklausyti kaip ten muzikuoja liepdavo. Kai 

Urvikio ar Gerikos puodus pajudindavo, skubėdavo artyn nerangieji Rygos svečiai ir, viską 

pamiršę, į puodus užsižiūrėdavo…” 

Puodų kelionės 

Dardėjo viekšniškiai prisikrovę į savo vežimus molio dirbinių. Pasklido Viekšnių puodai po 

tolimus kraštus. Net į Moldaviją, Benderus surado jie kelią. Į tas vietas jau daug vėliau užklydęs 

15

tūlas viekšniškis vienuose namuose buvo pavaišintas puodeliu arbatos. Atpažinęs savitą puodelio 

spalvą ir formą, apvertė jį dugnu, o ant jo rado įspaustas raides „GERIKA VĖIKŠNE”. 

Daug viekšniškių puodų pasiekė Latviją. Iš Rygos gausūs svečiai atvažiuodavo į Viekšnių 

jomarkus, o ir patys viekšniškiai, dar neišvažinėję visos Lietuvos, dažnai pasukdavo pas 

artimiausius kaimynus. Būdavo ir taip, kad į Latviją gyventi išvažiuodavo patys Viekšnių 

meistrai. Leonas Voveris pasakojo gyvenęs kurį laiką Skrundoje, vėliau Jelgavoje ir ten žiedęs 

puodus. Esą, tada latviai nelabai šiuo amatu užsiėmė. Jie ne žiesdavo, o į gipsines formas 

liedavo. Į Latviją išvažiuodavo čionykščiai ir tuomet kai Viekšniuose jiems per ankšta 

pasidarydavo. Keliavo Viekšnių puodai ir į Baltarusiją, ir į Ukrainą. 

Puodininkystės tradicijos Viekšniuose šiandien 

Viekšniai — buvęs puodžių miestelis. Tai primena ir kukli gatvė senojoje miestelio dalyje. Ji 

Poudininkų vardu ir tebevadinama. Čia vienas greta kito šio amžiaus pradžioje rikiavosi puodžių 

šeimų kiemai: Antano Urvikio, Teodoro Urvikio, Mockevičiaus... 

Senoje Viekšnių vaistinėje tebėra dar prieš I-ąjį pasaulinį karą daryti puodžiaus Mockevičiaus 

indeliai. Miestelio bažnyčioje puikuojasi keramikiniai „bukietnikai”, tokie, kokius tik 

viekšniškiai meistrai mokėjo padaryti. Pasakoja, kad Milių kaime, pas Strigūną, 1968 metais dar 

tebebuvusi krosnis su 1779 metų datuotais kokliais. 

Visa tai būta. Senosios gancarnės jau nebeveikia. Jose tarsi ir laikas sustojo. Sustojusių 

žiedimo ratų tyloje kalba praeitis. 

Panaudotos ištraukos iš straipsnių: 

R. Žilevičius. Skamba puodas kaip varpas. KB, 1968. 

L. Strolis. Viekšnių keramikus pasekė latviai / Amatininkas, 1937. 

„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija 

Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37 

(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos: 

[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos, 

„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia 

puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje 

krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad 

užmirštų kapų yra labai daug”. — Tekste: 

RANKOS DAR PRISIMENA MOLIO VALKUMĄ 

Apie Valeriją Pakalniškienę žino ne vien viekšniškiai — tiksliau pasakius, kaip tik jie gal 

mažiausiai ir įvertina jos darbus. Na, gamino molinius švilpukus, vaikų „zabovą” ir tiek. Šiemet 

gražaus jubiliejaus laukianti moteris dešimtmečius lipdė molines švilpynes, kurios iškeliavo į 

visą pasaulį. Daugelyje parodų dalyvavusi, seminaruose kitus to meno mokiusi keramikė 

šiandien mažai ką gali parodyti. Pati sako, kad negailėjo niekad savo lipdinių — vis atrodė, kad 

naujų prigamins. Devintą dešimtį bebaigianti ji dar tiki, kad rankos atsimena viską. Tik ar jėgų 

beužteks? 

Garsi giminė 

Valerija — puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas buvo iš garsios Urvikių šeimos, kurioje visi 

keturi broliai buvo puodžiai. Jų giminėje net ir moterys šiuo amatu užsiėmė. Taip nuo vaikystės 

Valerija vis su tėvuku vaikščiojo, matė ir mokėsi jo amato. Pati sako, kad visus puodžiaus darbus 

mokėjo, bet labiausiai prie širdies buvo švilpukai. Pamokė tėvelis, kaip gyvūnų, raitelių figūrėlių 

formas išgauti, kaip skylutes padaryti, kad oras vienu ypu išeitų ir garsus skleistų. Kai į degimo 

krosnį dėdavo puodus, ąsočius, vazas ir kitus indus, mažoji Valerija tarp jų pakaišydavo ir savo 

gaminių. Pati savo švilpius ir pardavinėdavo turguose. Valerija prisimena, kad už ausiai malonius 

garsus skleidusias švilpynes iš Viekšnių molio Smetonos laikais galėdavai ir po litą gauti. Na, o 

„prie ruskio” — du rublius. 

Taip jau atsitiko, kad gyvenant Viekšniuose Valerija už puodžiaus ir ištekėjo. Jos vyras 

Jokūbas Pakalniškis amato buvo mokęsis pas Antaną Urvikį. 

Prisiminimai 

16

Gal ir neviską aiškiai prisimena devyniasdešimtmetė švilpynių meistrė, bet apie puodžių 

amatą dar daug gali papasakoti. Viekšniuose ir jo apylinkėse nuo seno buvo randama mėlynojo 

molio, kuris tiko puodams žiesti. Didesni jo klodai, kaip prisimena Valerija, buvo netolimame 

Čekų kaime. Iš ten ir parsiveždavo žaliavą puodžiai. Viena bėda, kad tame molyje pasitaikydavo 

akmenukų. Na, tokią žaliavą pirmiausia reikėdavo „išmašinavoti” — išvalyti. 

Miestelyje netoli viena nuo kitos buvo keletas ar net keliolika puodžių dirbtuvių. Žinoma, 

esant tokiam vieno amato meistrų susibūrimui, sunku būdavo ir savo gaminius parduoti, bet 

Viekšnių puodžiai garsėjo toli ir savo markės nemušdavo. Tarpukario metais miestelyje klestėjo 

prekyba — centrinėje aikštėje vykdavę jomarkai. Be tradicinių kiekvieno mėnesio pirmąjį 

antradienį, buvo dar proginiai. Per Sekmines, Tris Karalius, Kalėdiniai, Rožančiniai. Žinia, Šv. 

Jono jomarkai būdavę patys didžiausi. Į juos suvažiuodavę pirkėjai ir prekeiviai iš visų pašalių. 

O kas grįš iš Viekšnių be puodynės! 

Nesnausdavo ir patys puodžiai — prisikrovę vežimus dardėdavo į svečius kraštus. Rygą, 

Jurbarką, Klaipėdą pasiekdavo. Kad trapi prekė nesudužtų, vežiman klodavo eilėmis šiaudus. 

Sklando prisiminimai, kad senieji viekšniškiai puodžiai ir Moldaviją pasiekdavę. Nevengdavo 

jiems prekyboje prikibti ir vietiniai žydai — supirkdavo gaminius urmu. 

Švilpynininkė šiandien dar žvali 

Anūkė Loreta pasakoja, kad močiutė sunkiai sirgo, bet dabar vėl sustiprėjo. Jai vis dar rūpi 

nueiti į tvartą, norisi prikibti prie ruošos darbų. Kaip bebūtų, bet rankose stiprybės nebėra. Tai tik 

jai vienai atrodo, kad visai nieko būtų ir dabar kokį švilpuką nulipdyti. 

1915 metais gimusi Valerija neskaičiuoja laimėtų apdovanojimų, gautų pagyrimų. Tik 

prisimena, kad pas ją, liaudies meistrės vardu vadintą, atvykdavo svečių iš visos Tarybų 

Sąjungos mažųjų molio stebuklų pažiūrėti. O ir pati ji paskui savo kūrinius į parodas plačiai 

pakeliavo. Dabar namuose liko tik kartoninė dėžutė su įvairių formų lipdiniais, diplomai už 

parodas, laikraščiai ir spaudiniai su darbų ir jos gyvenimo aprašymais. Dabar mielai močiutei 

gera tarp artimų žmonių, ji džiaugiasi, kad dar gali be lazdos į kiemą išeiti. Kelionė į bažnyčią 

darosi vis retesnė, o svečiuotis nelabai pas ką ir beturi — perskaito laikraščius, pasiklauso, žinių, 

sekmadieniais mišias per radiją išklauso. Jei bus lemta, gruodžio mėnesį senoji perkops per 

90-mečio slenkstį. 

PAKALNIŠKIENĖ [-ANUŽYTĖ] ZINA 

Kauno keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių cechas. — Ranka rašytas tekstas, 

iliustruotas nuotraukomis [Nr. 1277—1291]. — Teksto ir nuotraukų autoriai nežinomi, parašymo 

laikas nežinomas, tik galima spėti, kad 1973–1974 metais. — 2010-05-01 pateikė Antanas 

Sidabras. — 2010-05-15 šį tekstą papildė Zina Anužytė-Pakalniškienė: 

Zina Anužytė-Pakalniškienė 2010-05-15: Aš 1965 metais ar ne gegužės mėnesį pradėjau 

dirbti. Čia dirbtuvės kur buvo, Smirnovas Vladas namą dabar yra pasistatęs. Vytauto gatvėje, to 

gyvenamojo namo [2010 metais Nr. 55], kieme, keramika irgi buvo. Toje pusėje kur pieninė. 

Dabar kažkur toje vietoje yra baldų dirbtuvės. Ten buvo cechas ir čia buvo cechas. Ten ilgiau 

kažkaip dirbo tas cechas. Buvo didelės dirbtuvės, sandėlys, tokia klėtis didelė. Aš ten irgi 

dirbdavau, eidavau dekoruoti. Ir kai jau išvežimui tas mašinas reikėdavo pakrauti, tai irgi 

prašydavo. Kai aš pakraudavau, mažai sudužusių būdavo. Nešdavo mane ant rankų — įkeldavo. 

Ir ten tame ceche, toj Vytauto gatvėj, dirbo daugiausiai Šliažas Aloyzas, paskui Vilimas su 

Vilimiene atėjo dirbti. Dar Voveris buvo pradėjęs dirbti. Ten ir pečius buvo, ten irgi degdavo. Ir 

čia degdavo. Aš čia daugiau sukinėdavaus. Kai aš dirbau, čia pečių degdavo Balvočius 

Klemensas, Vainauskienė Stefanija. Ir Pukinskas Leonas irgi buvo pradėjęs dirbti. Jie buvo 

degikai, degdavo. O čia va, kaip ta salė buvo, Pakalniškis Jokūbas, Mockevičius Remigijus, 

Mockevičius Stasys... Turauskas Jonas seniau buvo, bet kai aš atėjau, jo kaip ir nebebuvo. Ten 

vienos staklės būdavo kaip ir laisvos. Paskui ten buvo staklės šablonavimui. Molio pridrebi 

formas ir spausdavo. Vazonus darydavom, padėkliukus darydavom įvairių formų. Tai aš prie tų 

staklių buvau išmokusi. Sandėlininkė buvo Gricienė Elena. Milašienė Stasė dirbo darbininke. 

Šliožienė. O ten aname ceche tie patys degikai. Jie vaikščiodavo. Čia išdegdavo, paskui kaip jau 

ten, eidavo į tą cechą. Kraudavo, degdavo. Vienu momentu čia buvo toks dailininkas Vytautas, 

17

tai visokias skulptūras, vazas darė. Kai aš atėjau, tai dar Biržietytė Gražina buvo, o Vasičevos 

Liudos nebuvo. Pakalniškis, Mockai darydavo ir servizus, ir pagal užsakymus, ir parodose 

dalyvaudavo. Ir Šliažas. Jis tai dirbs dirbs ir sumislins ką nors. Pukinskas Leonas dar vedėjavo 

kažkada. Gal iš Pukinsko Miškinytė ir perėmė. Kai jis susirgo. Miškinytė Onutė, kai baigė tuos 

mokslus, tai ji čia buvo atėjusi, vedėjavo. Su Onute dirbau dar šiek tiek. Bet aš atėjau dirbt prie 

Žvirblio Vlado. 

Viekšniuose Pakalniškis Jonas irgi buvo puodžius. Šitame ceche nedirbo. Išvažiavo į Latviją. 

Jis ten Latvijoje dirbo. Buvo savo dirbtuves pasidaręs. Ten Latvijoje jis ir mirė. O Pakalniškis 

Jokūbas gyveno Puodininkų gatvėje, į pietų pusę nuo Vytauto gatvės ir Puodininkų gatvės 

kryžkelės, ten jo žemė, namas. Jo dirbtuvė prie pat Puodininkų gatvės [Nuotrauka Nr. 1079]. 

PANCERZYÑSKIAI. PANCEŽINSKIAI. PANCERŽINSKIAI. PANČERINSKIAI 

Рода Панцержинскихъ. Герб Тржаска: Panceržinskių giminės herbo ir genealoginio 

medžio, sudaryto 1905 metais, kopija su vėlesniais įrašais // Žinios aprašui: Irenos 

Svetlauskienės. — Iš genealoginio medžio: 

Seniausias žinomas Panceržinskis — Ivanas (Jonas) Panceržinskis. Jis turėjo 2 sūnus: 

Christoforą (Kristoforą) ir Stanislovą. Apie Christoforo vaikus žinių nėra. Stanislovo sūnus 

Dementijus. 

Dementijus turėjo 4 sūnus: Adomą, Aleksandrą, Liudviką-Jurijų, Valerijoną. 

Dementijaus sūnus Adomas turėjo 4 sūnus: Ivaną (Joną), Antoną (Antaną) [gal ištremtą iš 

Meižių už sukilėlių rėmimą 1863 m.], Adomą-Ivaną (Joną) [Rašoma, kad jo sūnus Vikalis- 

Boleslovas. Tai viekšniškiams žinomas Vitalis. Jo vaikai Eduardas Panceržinskis ir Genovaitė 

Panceržinskaitė-Radavičienė], Osipą-Antoną (Antaną). 

Dementijaus sūnus Aleksandras turėjo 3 sūnus: Aleksandrą-Julijoną, Ignatijų-Francą 

(Praną), Ivaną (Joną)-Adomą. 

Apie Dementijaus sūnaus Liudviko-Jurijaus vaikus žinių nėra. 

Dementijaus sūnus Valerijonas turėjo 2 sūnus: Valerijoną-Jurijų ir Osipą. 

Valerijonas-Jurijus žinomas Viekšnių krašte kaip Valerijonas Panceržinskis. Jo vaikai: 

Mečislav-Jeronim, Česlav-Salomon, Kristof, Feliks, Valerija-Anna, Kazimira-Marcijana, 

Sobeslav. Viekšniškiams žinomi Česlovas, Kristupas, Feliksas, Sobieslovas Panceržinskiai. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. XI, 26, 56, 58, 70, 123, 300 ir kt. — 

Tekste: 

„Akmenės storastija, kurią XVIII a. gavo vysk. Pančerinskio brolis, bet Pančerinskiai jos 

neišlaikė. [...]. Sonteklių žemė bene dar Sobieskio laikais (XVII a. pabaigoje) atiteko 

Viekšniuose stovėjusios petihorcų raitelių vėliavos pulkininkui Gruziui, iš jo XVIII a. 

Pančerinskiams, toliau Tanskiams. [...]. Kildinantiems save iš Inplentų Pančerinskiams ilgainiui 

beliko tik Meižių paežerė, suskilusi keliais dvarais, kurių centras po 1863 m. atiteko 

maskoliams.” 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974 // 

Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 metais. — Tekste 

P. 64, 72, 73, 74: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

[...] 

18

Eil. 

Nr. 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

26 Meižių II Panceržinskienė Marė Viekšnių 151,2 — 

28 Ašvėnų 

29 Sovaičių 

30 Meižių 

Panceržinskis 

Sobieslovas 


Eduardas 

Gomolickiai Aleksas 

ir Dimitrijus 

Viekšnių 157,3 — 

Viekšnių 102,6 —*** 

Viekšnių 108,1 —* 

36 Bugių Daugirdas Kazys Viekšnių 90,7 —**** 

39 Bugių 


Sobieslovas 

* Vėliau ranka prirašyta: 30. 

*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

**** Vėliau ranka prirašyta: 10 Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 


Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24, 

26. — Tekste: Ištremti iš Viekšnių krašto: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amž. Gim. m. Soc. padėtis 

Ašvėnų 

1 Panceržinskis Sobieslovas, Valerijono 72 valstietis 

2 Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo 50 valstietė 

Naikių [Meižių] 

1 Panceržinskienė Marija [72 m.] 1869 valstietė 

Viekšnių (Vytauto g. Nr. 19) 

1 Panceržinskis Eduardas, Vitalijaus 54 gydytojas 

2 Panceržinskienė Marija, Jono namų šeimininkė 

3 Panceržinskaitė Genė, Eduardo 3 

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — 803 p. — Tekste: 

Kai kurie represuoti Viekšnių krašto gyventojai: 

Ašvėnų 

Panceržinskis Sobieslavas, Valerijono. Suimtas 1941 m. 70 m. amžiaus. Žuvo lageryje 

1942 m. 

Žmona Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo. Ištremta 1941 m. 55 m. amžiaus į Tomsko sritį. 

Ten 1954 m. žuvo. 

Meižių 

Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus. Gydytojas. Suimtas 1941 m. 54 m. amžiaus. Lageris, 

tremtis. Pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. vėl suimtas, ištremtas. Grįžo 1959 m. ir tais 

pat metais mirė. 

Žmona Panceržinskienė Marijona, Jono. Ištremta 1941 m. 32 m. amžiaus. Pabėgo, 1947 m. 

grįžo į Lietuvą. 1949 m. suimta, 1951 m. ištremta. Paleista 1958 m. Grįžo 1961m. 

Duktė Panceržinskytė Genovaitė, Edvardo. Ištremta 1941 m. 3 m. amžiaus. Su tėvais pabėgo, 

1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. suimta, ištremta. Grįžo 1967 m. 

19

Panceržinskienė Marija. Ištremta 1941 m. 72 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį. — 

[„Vladislovienė”. Knygoje vadinama Edvardo motina]. 

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — 

Tekste: 1941 metais ištremti: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti 

1 Panceržinskienė Marijona, Jono 1909 1941 06 14 1958 07 02 

2 Panceržinskaitė Genovaitė, Edvardo 1938 1941 06 14 1958 07 02 

3 Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo 1886 1941 06 14 mirė 


Tekste: Po karo ištremtas antrą kartą: 


1 Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus [II k.] 1887 1952 08 27 1956 12 14 

Skrebutėnienė [-Pančerinskaitė-Šeputienė-Kochienė] Eugenija. — Broniui Keriui. — 

1996. — Žodžiu: 

Mano senelis buvo Antanas Pančerinskis, jo žmona ir mano senelė buvo Agnieška 

Pančerinskienė. Jų sūnus — mano tėvas Bronislovas Pančerinskis. Vaikų buvome daug: Adomas, 

Aldona, Angelė, Eugenija, Orestas, Petras, Stasė, Vida, Vidmantas. Paveldėjome kažkiek žemės 

ir prie Meižių ežero. 

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. 

Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė 

pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra 

kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o 

jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos 

savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo 

pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti 

nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs 

kraštotyrininkai. 

20

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė 

Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė 

su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis 

Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas 

po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos, 

medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m. 

Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak 

M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri 

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame 

vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir 

naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai 

įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju 

dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties. 

Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo 

Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data. 

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997 05 07. — 


„Šį savo rašinėlį dedikuoju gerb. Broniui Keriui, nenuilstančiam kraštotyrininkui, darbščiam 

lyg bitelė, paskatinusiam mane prisiminti Pančerinskių šeimą. Jei mano surinktos žinios padės iš 

užmaršties prikelti seniai Anapilin išėjusius žmones, būsiu labai laiminga. Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė. 1997 05 07. 

PANČERINSKIAI 

Šiandien noriu pasidalinti prisiminimais apie šitą šeimą. Kai kuriuos iš šitų žmonių man teko 

sutikti vaikystėje, apie juos girdėjau kalbant savo tėvus, bet tiksliausią informaciją radau savo 

a. a. tėvelio, Viekšnių vaistininko ir aistringo savojo krašto praeities bei istorijos mylėtojo Juozo 

Aleksandravičiaus atsiminimų rankraštyje. Noriu pateikti ne vien sausus faktus, bet pasistengti, 

kad šie žmonės būtų nušviesti kuo spalvingiau, kad jie atgytų su savo ydomis ir privalumais. 

Pavardę rašau taip, kaip ją rašė M. Biržiška, nors lenkiškoje abėcėlėje rz reiškia garsą ž. Gal 

vertėtų juos vadinti Pancežinskiais? Jie save tik šitaip tevadino. Viekšnių apylinkių valstiečiai 

juos vadino vėl kitaip: Pačerinskiais. 

Į 1863 m. sukilimą įsimaišiusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo Meižių 

dvarelį ir padovanojo jį kažkokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam caro policijos pristavui. 

Šis, tos dovanos visai nevertindamas, Šiauliuose klube jį pralošė kortomis tame pat mieste 

stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui. Šiam vieta prie ežero patiko ir, 

paėmęs už skolas tą dvarelį, sumanė jame įkurti sau vasarvietę. Pulke buvo įvairių specialistų, 

kuriuos vadas komandiruodavo į dvaro statybą. Čia pastatė labai gražų su parketo grindimis 

namą po senomis, iš Pančerinskių laikų likusiomis liepomis. Naujasis šeimininkas užveisė didelį 

sodą, aplink kurį pasodino eglaites ir lazdynus. Eglaitėmis apsodino taip pat keliuką nuo sodybos 

iki pro dvarą praeinančio vadinamojo Meižių kelio. Namo sienas pulke tarnavęs dailininkas 

išdabino įvairiais ornamentais ir figūromis. Nežinau, kokiu būdu šis dvarelis vėliau atiteko 

Gomulickiams. Tiesa, M. Biržiška šią pavardę rašo „Homolickiai”. 

Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Jis buvo labai atsilikęs nuo 

gyvenimo. Javus sėdavo išdeginęs savo miško gabalą. Po kelių metų, javams toje vietoje 

nustojus derėti, degindavo naują miško dalį, o senąją apleisdavo. Karvių beveik nelaikė, tik 

arklius, be kurių dėl labai blogų, netaisomų kelių iš savo balų nebūtų galėjęs niekur pajudėti. 

21

Vedęs nuo Židikų kilusią Antaniną Rupeikaitę (1827—1906), sulaukė net 5 sūnų ir 2 dukterų. 

Žmona, matydama, kad iš savo dvarelio vaikų jokiu būdu negalės išmokslinti, pradėjo greta 

esantį ir dalinai dvarui priklausantį Meižių ežerą, jame žuvis gaudant, naudoti, kiekvieną 

penktadienį prieš šabasą miestelio žydus lydekomis aprūpinant. Šitokiu būdu narsioji moteris 

galėjo savo vaikams geresnę ateitį užtikrinti. Darbų prispausta vargšė moteris beprekiaudama 

savo atvežtomis žuvimis kartais užmigdavo sėdėdama vežime, o miestelio ponios eidamos pro 

šalį iš jos juokdavosi. Vaistininkas Vincentas Aleksandravičius, mano tėvas, gerbdamas šią 

darbščią moterį, visada jai pabučiuodavo ranką. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo 

reikalo nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė bajorus žeminančiu. Motinos kukliai auginti 

vaikai gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, su aušrininkais bendravo ir su 

Petru Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai lenkiškų tradicijų laikėsi. Kitas sūnus 

— Kristupas veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė įgijęs magistro laipsnį. Jis gavo 

labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai vertingą eržilą, 

Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės prileido ir 

užkrėtė. Kristupas, mylimiausias motinos sūnus, iš gėdos ir širdgėlos nusišovė. Po šio 

pergyvenimo senutė motina persikėlė į jai vyro paliktą Bugių palivarką, kur leido senas dienas.” 

(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 332). 

Po šio skaudaus smūgio Antanina Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m. 

mirė, Bugių palivarką palikusi iš Japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui. Jis tame 

dvarelyje apsigyveno ir vertėsi gydytojo praktika. Feliksas Pančerinskis, nors ir bajoras, bet save 

laikė tikru žemaičiu. Su pacientais ir savo šeimynikščiais kalbėjo gražiai žemaitiškai, ką ne visi 

to laikmečio inteligentai, o ypač dvarininkai, darydavo. Mano senelio Vincento 

Aleksandravičiaus vaistinės mokinys Augustinas Rušinas, vėliau vaistininkavęs Akmenėje, 

pasakojo, kad daktaras Feliksas, dar žmonių vadinamas Peliksu, mokėjo daug paprastų žmonių 

išsireiškimų ir tai jam labai padėjo bendraujant su ligoniais. Jis buvęs labai demokratiškas. Nors 

turėjęs gražius arklius ir vežimą su lingėmis, bet važinėjęs patogiai ant šiaudų atsigulęs ar 

atsisėdęs. Su labai poniškais žmonėmis vengdavęs bendrauti. Jei žmonės, norėdami už gydymą 

atsidėkoti, siūlydavę jam ką nors atvežti, jis atsakydavęs, kad jam nieko nereikia, nebent, jam 

numirus, atnešti iš kadagių nupintą vainiką. Mano tėvelis Juozas Aleksandravičius dažnai 

prisimindavo šį žmonių mylimą daktarą, gėrėjosi jo maloniu elgesiu. Tėvelis dar pasakodavo 

apie šio žmogaus nelaimingas vedybas: su žmona jis pagyvenęs tik 4 dienas ir vis bijojęs jos 

giminių keršto, todėl svečiuose niekad negėręs arbatos iš jam paduotos stiklinės, bet, atsiprašęs, 

pasikeisdavo su stalo kaimynu. Mano senelę Kotryną Aleksandravičienę labai gerbęs ir iš jos 

rankų priimdavęs bet kokį valgį. Jo brolio Sobieslovo žmona buvo jo buvusios žmonos 

giminaitė, tad, dažnai lankydamasis Ašvėnuose, visada su broliu keisdavosi valgiais. Kiek žinau, 

vėliau Feliksas savo palivarką išnuomavo ir persikėlė į Mažeikius. 

Savo tėvelio atsiminimuose radau šito gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje 

(1914 m.) išgirdau, kad žmonių mylimas gydytojas Feliksas Pančerinskis pas ligonį važiuodamas 

persišaldė ir, trejetą dienų plaučių uždegimu pasirgęs, mirė. Nors gydytojas mirė Mažeikiuose, 

bet brolis Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų 

Zaleskio ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą 

pamūryti. Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. 

Gedulingus pietus brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus 

atsiminimai: Rankraštis. — P. 555). 

Dar vienas Valerijono Pančerinskio sūnus buvo farmacininkas. Jis, norėdamas grūstuve 

sutrinti bertoleto druską, patyrė skaudžią nelaimę — neteko vienos akies. Jis dirbo kažkur 

Rusijoje provizoriaus padėjėju. 

Jau minėtas Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo 

motinai ūkininkauti ir gaudyti žuvis. Tėvui mirus, metė šiojo pasenusią ūkininkavimo sistemą ir 

pradėjo kartu su motina labai sėkmingai tvarkyti paveldėtąją tėviškę. Kadangi dvarą gavo labai 

apleistą, turėjo įdėti daug pastangų šiam darbui. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos 

šeimininkės. Jų giminaitis Viekšnių altarista Kelpšas jam išpiršo jauną, kultūringą ir 15 

tūkstančių rublių pasogos turinčią merginą iš Vilniaus krašto Sofiją Bondskevičiūtę, kurios tėvas 

turėjo gerai sutvarkytą dvarą, o pats dirbo susisiekimo kelių inžinieriumi. Sobieslovui tokią 

22

žmoną gauti buvo tikra laimė. Jaunoji ponia labai energingai ėmė tvarkyti dvarą. Sobieslovas jos 

visur klausė. Jau pirmais metais šiaudinį gyvenamojo namo stogą pakeitė gontais (lentelėmis), iš 

kaimyno pulkininko Zamkovskio gauti meistrai salone sudėjo parketą. Šeima įsigijo dengtą 

kočių (tokios rūšies puskarietę), užsiaugino gražius žirgus. Dvaro pastatus apdraudė nuo gaisro. 

Užsodino didelį sodą, įsigijo apie 100 avilių bityną, įrengė didelę, berods, 300 vištų fermą ir 

parduodavo daugybę kiaušinių. Mano seneliai Vincentas ir Kotryna dažnokai lankydavosi šitame 

dvare, labai vertino jauną, nuoširdžią Sobieslovo žmoną. Ši šeima augino dvi dukteris — 

[Haliną] ir Česę. Apie jų likimą mažai žinau. Prieš keletą metų p. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė 

viename savo laiškų manęs klausė, ar aš susitinku su Čese. Girdėjau, kad ji gyvenusi Vilniuje, 

tačiau jos koordinačių neturėjau. Lyg buvusi ištekėjusi už dvarininko Vainausko. Sobieslovas dar 

turėjo sūnų, tačiau jis mirė visai mažas. 1940 m. Ašvėnų dvaras buvo nusavintas, jį perėmė 

darbininkų komitetas, kurio pirmininku buvęs Alsys. Batų gailėdamas, ponas Sobieslovas į 

Viekšnius ateidavo pėsčias, o jo vežimėliu, linksmai juokaudami važinėdavo buvę dvaro 

darbininkai. 

Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su savo vyru Vitaliu Pančerinskiu 

(1853—1917), kuris liko Paežerės dvarelyje. A. Pančerinskienė gyveno vargingai — vien iš savo 

namo nuomos. Tą namą statė jos tėvas, buvęs Viekšnių seniūnijos tarnautojas Liodzinskis, 

tuometinėje geriausioje miestelio Cerkvės (dabar Vytauto) gatvėje. Caro laikais šis namas buvo 

vienas iš gražiausių Viekšniuose: dviejų galų, su dvejomis stiklinėmis gonkomis (verandomis), 

čerpėmis dengtas. Viename gale patalpas nuomavo paštas, o kitame butus nuomodavo kiti 

pasitaikantys, savo namų neturintys ponai. Pati šeimininkė kukliai gyveno kieme esančioje 

klėtelėje, kurioje buvo sudėta daug jos tėvo gražių senoviškų baldų ir net Liveno šeimos 

paveikslų. Mano tėvelio atsiminimuose: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje gyventi 

negalėdama, prisiglausdavo kur nors pas pažįstamus kaimynus „ant kampo” ir, pati beveik 

badaudama, du vaikus — sūnų Edvardą ir dukterį Genovaitę (Gesę) augino, stengėsi kaip 

įmanydama juos lavinti ir leisti į mokslą. Blogai besimaitinančiam sūneliui pradėjus 

stuburkauliui linkti, apžiūrėjęs gydytojas patarė motinai jį visai vasarai į Palangą išvežti ir 

saulėje bei smėlyje kaitinti, bet vargšei motinai lėšų neturint, o gal ir reikalo neįvertinus, vaiko 

niekur negydant, palengva stuburas visai išsilenkė ir Edvardas liko kuprotas.” 

(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 160—161). Tiek M. Biržiškos knygoje 

„Anuo metu...”, tiek savo tėvelio raštuose radau žinių, kad abu A. Pančerinskienės vaikai artimai 

draugavo su netoli nuo jų gyvenusių Biržiškų vaikais bei pas juos besilankančiu vyriausiuoju 

vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi. 

Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju, 

gyveno savo dvarelyje, o 1933 m. persikėlė į namą Vytauto gatvėje Viekšniuose, kur priiminėjo 

savo pacientus. Pas jį gyveno ir jo motina Adelajida iki mirties 1936 m. Šį gydytoją gerai 

prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją 

Edvardą Pančerinskį 1941 m. birželio mėn. ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man 

atrodo, kad jis turėjo dukterį Genovaitę. Rodos, jis buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią 

moterį, kurios sesuo buvo ištekėjusi už viekšniškio Mažono. 

Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių 

gimnazijoje, ją baigusi, ištekėjo už geležinkelių inžinieriaus Ksavero Radavičiaus, taip pat 

baigusio Šiaulių gimnaziją. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir 

turtingai gyveno Rusijoje Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo savo 

besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei kitoms atostogoms. 

Nepriklausomos Lietuvos laikais K. Radavičius dirbo Šiauliuose geležinkelio dirbtuvių 

viršininku, kiekvieną šeštadienį parvažiuodamas pas žmoną Genovaitę į Paežerės dvarelį. 

Prisimenu, kad jų namas buvo aukštas, su salkomis, medinis, o sodas apsodintas eglėmis. Į tą 

dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 m. žiemą inžinierius K. Radavičius 

po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja, pagyveno 

neilgai, vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo inžinierių į 

amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė, nebeturėdama 

artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose neradę, trėmėjai 

23

nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno savo namuose Viekšniuose Vytauto 

gatvėje. Gal tie motinos namai priklausė jiems abiems su broliu Edvardu? 

Daug ką domina Viekšnių kapinėse esantis iš geležinkelio bėgių padarytas kryžius ant 

Vladislovo Pančerinskio kapo. Taigi, dabar papasakosiu, ką žinau apie tai. Kokia giminystė siejo 

šitą šeimą su kitais Pančerinskiais, nežinau. Mano tėvelio atsiminimuose: „Iš tolimojo Sibiro, kur 

geležinkelio mašinistu tarnavo, sugrįžo senukas Vladislovas Pančerinskis su žmona ir 

apsigyveno savo, iki šiol nuomotame kitiems, Meižių dvarelyje prie to paties pavadinimo ežero. 

Jų sūnus Marijonas toli Rusijoje realinėje mokykloje mokėsi. Senukai, per gyvenimą nemažai 

pinigų susitaupę, ėmė tvarkyti savo apleistą dvarelį, kurį sūnaus vardu Marijoniške pavadino.” 

Per pirmąjį pasaulinį karą visi Pančerinskiai buvo pasitraukę nuo fronto. Pirmiausiai sugrįžo 

Ašvėnų Sobieslovo šeima, pas juos laikinai prisiglaudė iš caro kariuomenės demobilizuotas 

Marijonas, nes jo tėvai dar nebuvo sugrįžę. Pagaliau ir jie grįžo iš Rusijos, vėl apsigyveno savo 

dvarelyje. Vėliau Marijonas tarnavo girininku Vilniaus krašte pas savo žmonos giminaičius 

baronienės Hartingienės dvare. 

Vyrui [Vladislovui Pančerinskiui] mirus, viena su samdyta šeimyna Meižiuose (tik tėvų 

neoficialiai Marijoniške vadintuose) ūkininkaudama, senutė Marija Pančerinskienė neblogai 

vertėsi ir vis tikėjosi, kad sūnus Marijonas sugrįš tėviškėn. Deja, vieną dieną ji gavo iš 

nemėgiamos marčios žinią, kad sūnus žuvo pritrenktas nuvirtusio medžio. Senutė, jokio 

gyvenimo tikslo nebematydama, dar ir sveikatai pablogėjus, pardavė pirkliams iki šiol taupytą 

mišką ir apsigyveno Viekšniuose, kaip pati sakė, norėdama prasiblaškyti ir būti arčiau gydytojo 

bei vaistinės. 

Mano tėvelio atsiminimuose: „Senutei iš lovos mažai besikeliant, mano šeima ir vaistinės 

darbuotojos ją globoti pradėjo. Gydytojai ją lankydami įvairius vaistus nervų nuraminimui 

prirašydavo. Nuo Kražių kilusi ponia čia artimų žmonių neturėjo, tai iš ten iškviestai giminaitei 

Jadzei dvarelio reikalus pavedė, o su Laniauskų šeima susipažinusi, simpatiškosios akušerės 

paprašė, kad ją prižiūrėtų. Butą ji samdėsi netoli vaistinės esančiame Fridmano name.” 


Turėdama pinigų, senutė panoro pastatyti paminklą savo mirusiam vyrui. Dar seniau jis buvo 

prašęs paminklą jam pagaminti iš geležinkelio bėgių. Ji kreipėsi pagalbos į mano tėvelį. Štai kaip 

mano tėvelis aprašo šį įvykį: „Vieną šeštadienio vakarą į stotį nuvažiavęs laukiau traukinio, iš 

pirmos klasės vagono išlipusį inžinierių Radavičių sugavau ir, reikalą paaiškinęs, kryžių jo 

vadovaujamose dirbtuvėse pagaminti paprašiau, bet šis pareigūnas griežtai atsisakė, sakydamas, 

kad geležinkelio bėgių tokiam tikslui panaudoti negali, o be savo valdybos leidimo nei gabalėlio 

neparduos. Poniai Marijai apie tai pranešęs, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti 

prašymą, kad nors pusantro metro seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad plačiojo 

geležinkelio bėgio parduoti nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, 

kad jos vyras 50 metų per visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu 

kiekvienas peckelis važinėti gali, kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali. Po kelių 

dienų į vaistinę atėjusiam geram savo prieteliui šaltkalviui Kostui Kuchalskiui papasakojau tą 

reikalą ir pasiskundžiau savo nesekme. Jis nuramino mane ir pažadėjo iš savo kaimyno gabalą 

reikiamo bėgio gauti ir pats kryžių padaryti. Apsidžiaugusi senutė sutiko. Paminklo apačią 

Mažeikių gatvėje gyvenančiam akmeninių kryžių meistrui Liniovui užsakiau, o neužilgo ir patį 

kryžių pastatėme. Ligonė netaupiai leido lėšas, o ir sveikata nesitaisė, tad ji netrukus buvo 

priversta vėl grįžti į savo dvarelį.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888). 

Pas Mariją Pančerinskienę gana dažnai su tėveliu užsukdavome važiuodami Meižių keliu į 

mūsų ūkį. Man, vaikui, didelį susidomėjimą keldavo šios moters rūkymas. Ji žmonių buvo 

vadinama Pypkore arba Vladisloviene. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai kai 

1941 m. birželio mėnesio 14 dieną šią suparaližuotą, iš lovos nepasikeliančią senutę žiauriai 

įmetė į sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad netrukus ji vagone mirė.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Viekšnių Pančerinskiai // Vienybė. — 1998. — 

Spal. 8, 13. — Visas tekstas: 

Mano gimtųjų Viekšnių praeitis neatsiejama nuo gausios ir gana margos Pančerinskių 

giminės. Kai kuriuos iš šių žmonių man pačiai buvo lemta sutikti vaikystėje, apie kitus girdėjau 

24

kalbant ir pasakojant savo tėvus, bet gausiausiai informacijos radau savo a. a. tėvelio, Viekšnių 

vaistininko ir aistringo savo krašto praeities bei istorijos mylėtojo, Juozo Aleksandravičiaus 

atsiminimų rankraštyje. Čia noriu pateikti ne vien „sausus” faktus, bet ir pasistengti, kad šių 

žmonių paveikslai būtų kuo spalvingesni ir atgytų prieš mūsų akis tiek su savo ydomis, tiek su 

gausiais privalumais. 

Šios giminės pavardę rašau taip, kaip ją rašė M. Biržiška, nors lenkiškoje abėcėlėje raidžių r ir 

z samplaika reiškia garsą ž. Gal vertėtų juos vadinti Pancežinskiais? Jie save tik šitaip tevadino. 

Viekšnių apylinkių valstiečiai juos vadino vėl kitaip: Pačerinskiais. 

Į 1863 metų sukilimą įsipainiojusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo 

Meižių dvarelį ir padovanojo kažin kokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam rusų policijos 

pristavui. Šis, tos dovanos visiškai nevertindamas, Šiauliuose, klube, dvarelį pralošė kortomis 

tame pat mieste stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui. Šitam kariškiui 

vietovė prie nedidelio ežerėlio patiko, ir, paėmęs dvarelį už skolas, jis sumanė ten įkurti 

vasarvietę. Pulke buvo įvairių specialistų, kuriuos vadas komandiruodavo į dvaro statybą. Po 

senomis, iš Pančerinskių laikų likusiomis liepomis jie pastatė labai gražų namą su parketo 

grindimis. Naujasis šeimininkas užveisė didelį sodą, kurį apjuosė eglaitėmis ir lazdynais. 

Eglaitėmis apsodino ir keliuką nuo sodybos iki netoli dvaro ėjusio vadinamojo Meižių kelio. 

Gyvenamojo pastato sienas pulke tarnavęs dailininkas išdabino įvairiais ornamentais ir 

figūromis. Nežinau, kokiu būdu tasai Meižių dvarelis vėliau perėjo Gomulickiams. Tiesa, 

M. Biržiška šią pavardę rašė Homolickiai. 

Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Jis buvo labai atsilikęs nuo 





Žmona, matydama, kad iš savo dvarelio vaikų jokiu būdu negalės išmokslinti, pradėjo greta 

esantį ir dalinai dvarui priklausantį Meižių ežerą, jame žuvis gaudydama, naudoti, kiekvieną 

penktadienį, prieš šabasą, miestelio žydus lydekomis aprūpinti. Šitokiu būdu narsioji moteris 

galėjo savo vaikams geresnę ateitį užtikrinti. Darbų prispausta vargšė moteris, beprekiaudama 

savo atvežtomis žuvimis, kartais užmigdavo sėdėdama vežime, o miesto ponios, eidamos pro 

šalį, iš jos juokdavosi. Vaistininkas Vincentas Aleksandravičius, mano tėvas, gerbdamas šią 

darbščią moterį, visada jai pabučiuodavo ranką. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo 

reikalo nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė bajorus žeminančiu. Motinos kukliai auginti 

vaikai gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, su aušrininkais bendravo ir su 

Petru Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai lenkiškų tradicijų laikėsi. Kitas sūnus 

— Kristupas — veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė, įgydamas magistro laipsnį. 

Jis gavo labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai vertingą 

eržilą, Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės prileido ir 


pergyvenimo senutė motina persikėlė į jai vyro paliktą Bugių palivarką, kur leido senas dienas”. 

(J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p. 332). 

Po šio skaudaus smūgio Antanina Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m. 

mirė, Bugių palivarką palikdama iš japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui. Jis tame 

dvarelyje apsigyveno ir vertėsi gydytojo praktika. Feliksas Pančerinskis, nors ir bajoras, save 

laikė tikru žemaičiu. Su pacientais ir savo šeimynykščiais kalbėjo gražiai žemaitiškai. Ne visi 

ano meto inteligentai, ypač dvarininkai, taip elgdavosi. Mano senelio Vincento 


pasakojo, kad daktaras Feliksas, žmonių dar vadinamas Peliksu, mokėjo daug paprastų žmonių 

išsireiškimų ir tai jam padėjo bendrauti su ligoniais. Jis buvęs labai demokratiškas. Nors turėjęs 

gražius arklius ir vežimą su lingėmis, bet važinėjęs patogiai ant šiaudų atsigulęs ar atsisėdęs. Su 

labai poniškais žmonėmis vengdavęs bendrauti. Jei žmonės, norėdami jam atsilyginti už gydymą, 

siūlydavęsi jam ką nors atvežti, atsakydavęs, kad jam nieko nereikia, nebent numirusiam atnešti 

iš kadagių nupintą vainiką. Mano tėvelis Juozas Aleksandravičius dažnai prisimindavo šį žmonių 

mylimą daktarą, gėrėjosi jo maloniu elgesiu. Tėvelis dar pasakodavo apie šio žmogaus 

25

nelaimingas vedybas: su žmona jis pragyvenęs tik 4 dienas ir vis bijojęs jos giminių keršto, todėl 

svečiuose niekad negerdavęs arbatos iš jam paduotos stiklinės, bet atsiprašęs, pasikeisdavęs su 

stalo kaimynu. Mano senelę Kotryną Aleksandravičienę labai gerbęs ir iš jos rankų priimdavęs 

bet kokį valgį. Jo brolio Sobieslovo žmona buvo Felikso trumpalaikės žmonos giminaitė, tad, 

dažnai lankydamasis Ašvėnuose, visada su broliu keisdavęsis valgiais. Kiek žinau, vėliau 

Feliksas savo palivarką išnuomojo ir persikėlė į Mažeikius. 

Savo tėvelio atsiminimuose radau šio gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje 


persišaldė ir, trejetą dienų plaučių uždegimu pasirgęs, mirė. Nors mirė Mažeikiuose, brolis 

Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų Zaleskio 

ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą pamūryti. 

Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. Gedulingus pietus 

brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p. 

555). 

Dar vienas Valerijono Pančerinskio sūnus buvo farmacininkas. Jis, norėdamas grūstuve 

sutrinti bertoleto druską, patyrė skaudžią nelaimę — neteko vienos akies. Jis dirbo kažkur 

Rusijoje provizoriaus padėjėju. 

Jau minėtas Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo 

motinai ūkininkauti ir gaudyti žuvį. Tėvui mirus, jis metė pasenusią ūkininkavimo sistemą ir 


apleistą, turėjo įdėti daug pastangų. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos šeimininkės. Jų 

giminaitis, Viekšnių altaristas Kelpšas, jam išpiršo jauną, kultūringą ir 15 tūkstančių rublių 

pasogos turinčią merginą iš Vilniaus krašto Sofiją Bondskevičiūtę, kurios tėvas turėjo gerai 

sutvarkytą dvarą, o pats dirbo susisiekimo kelių inžinieriumi. Sobieslovui tokią žmoną gauti 

buvo tikra laimė. Jaunoji ponia labai energingai ėmė tvarkyti dvarą. Sobieslovas jos klausė. Jau 

pirmaisiais metais šiaudinį gyvenamojo namo stogą pakeitė gontais (lentelėmis), iš kaimyno, 

pulkininko Zamkovskio patelkti meistrai salone sudėjo parketą. Šeima įsigijo dengtą kočių 

(tokios rūšies puskarietę), užsiaugino gražius žirgus, dvaro pastatus apdraudė nuo gaisro. 

Netrukus šeima užsodino didelį sodą, įsigijo apie 100 avilių bityną, įsirengė, berods, 300 vištų 

fermą ir parduodavo daugybę kiaušinių. Mano seneliai Vincentas ir Kotryna dažnokai 

lankydavosi šitame dvare ir labai vertino jauną, nuoširdžią Sobieslovo žmoną. Sobieslovas su 

Sofija augino dvi dukteris — Vandą ir Česę. Apie jų likimą mažai žinau. Kai dar buvo gyva 

profesorė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, ji viename laiške manęs klausė, ar aš susitinku su Čese. 

Sobieslovas dar turėjo sūnų, tačiau jis mirė visai mažas. 1940 metais Ašvėnų dvaras buvo 

suvalstybintas, jį perėmė darbininkų komitetas, kurio pirmininku buvęs toks Alsys. Batų 

gailėdamas, ponas Sobieslovas į Viekšnius ateidavo basas, o jo vežimėliu, linksmai juokaudami, 

važinėjosi buvę dvaro darbininkai. 

Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su vyru Vitaliu Pančerinskiu 


namo nuomos. Tą namą buvo pastatęs jos tėvas, buvęs Viekšnių seniūnijos tarnautojas 

Liodzinskis, tuomet geriausioje miestelio Cerkvės (dabar Vytauto) gatvėje. Caro laikais šis 

namas buvo vienas iš gražiausių Viekšniuose: dviejų galų, su dvejomis stiklinėmis gonkomis 

(verandomis), dengtas čerpėmis. Viename jo gale patalpas nuomojosi paštas, o kitame butus 

nuomodavosi savo namų neturintys ponai. Pati šeimininkė kukliai gyveno kieme esančioje 


paveikslų. Mano tėvelio atsiminimuose sakoma: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje 

gyventi negalėdama, prisiglausdavo kur nors pas pažįstamus kaimynus „ant kampo” ir, pati 

beveik badaudama, du vaikus — sūnų Edvardą ir dukterį Genovaitę (Gesę) augino, stengėsi kaip 





(J. Aleksandravičiaus atsiminimai. Rankraštis, p. 160, 161). 

26

Tiek M. Biržiškos knygoje „Anuo metu...”, tiek savo tėvelio rankraščiuose radau žinių, kad 

abu A. Pančerinskienės vaikai artimai draugavo su netoli jų gyvenusių Biržiškų vaikais bei pas 

juos besilankančiu vyriausiuoju vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi. 

Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju, 

jis gyveno savo dvarelyje, o 1933 metais persikėlė į namą Viekšniuose, Vytauto gatvėje, kur 

priiminėjo pacientus. Pas jį iki mirties, 1936 m., gyveno ir jo motina Adelajida. Šį gydytoją gerai 

prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją 

Edvardą 1941 metų birželyje ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man rodosi, kad jis turėjo 

dukterį Genovaitę. Berods, jis buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią moterį, kurios sesuo buvo 

ištekėjusi už viekšniškio Mažono. 

Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių 


Šiaulių gimnazijos auklėtinio. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir 

turtingai gyveno Rusijoje, Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo 

besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei atostogoms. 




dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 metų žiemą inžinierius 

K. Radavičius po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja, 

pagyveno neilgai, jau vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo 

inžinierių į amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė, 

nebeturėdama artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose 

nesuradę, trėmėjai nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno name Viekšniuose, 

Vytauto gatvėje. Gal tasai motinos namas priklausė jiems abiems su broliu Edvardu? 

Daug ką domina Viekšnių kapinėse iš geležinkelio bėgių padarytas kryžius ant Vladislovo 

Pančerinskio kapo. Regis, „Vienybėje” jau yra apie jį užsiminta. Todėl tik priminsiu, kad Sibire 

geležinkelininku dirbęs Vladislovas Pančerinskis ir jo žmona, Marija, matyt nebuvo artimi 

giminaičiai mano čia aprašytiesiems. Tą kryžių, mano tėveliui padedant, Marija Pančerinskienė 

ir pastatė savo vyrui geležinkelininkui. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai, 

kurie 1941 metų birželio 14-ają šią suparalyžuotą, iš lovos nesikeliančią senutę žiauriai įmetė į 

sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad pakeliui į tremtį ji vagone ir mirė. 

Visiems Viekšnių parapijoje gyvenusiems ir čia amžinojo poilsio atgulusiems Pančerinskiams, 

regis, būdingas troškimas išmokslinti savo vaikus, intuityvus inteligentiškumas ir kartu 

paprastumas. Šie bruožai jiems neleido atitolti nuo šio krašto ir jo paprastų žmonių. 

Svetlauskienė Irena. [Pancežinskiai]. — Broniui Keriui. — 1998 12 11. — Tekste: 

Svetlauskienė Irena yra Pancežinskių (herbas Trzaska) ir Vainauskų (herbas Ostoja) giminių 

palikuonė. Pancežinskių giminės šaknys yra Negoševo mieste Lenkijoje. Kazimieras 

Pancežinskis 1577 m. kariavo prie Polocko, valdant Steponui Batorui. 1672 m. Lenkijos karalius 

Mykolas suteikė Jurgiui Pancežinskiui valdas pagal privilegiją Žemaitijoje. Jurgis turėjo sūnus 

Joną ir Karolį. Jonas Pancežinskis tapo Žemaitijos šakos genealoginio medžio pradininku. 

Karolis-Petras Pancežinskis (urodził się w powiece Wiłkomirskim, z ojca Jerzego, pułkownika 

jego królewskiej mości) 1713 m. tapo Smolensko vyskupu. Vėliau Vilniaus vyskupu (1724— 

1730 m.). [...]. Pancežinskio Valerijono-Jurgio sūnus Česlovas (1854 07 19—1908 01 26) 

palaidotas Vilniuje Bernardinų kapinėse (Girininkienė V., Paulauskas A. Vilniaus Bernardinų 

kapinės. — Vilnius, 1994. — P. 51). Česlovo jauniausias brolis Sobieslovas gimė 1871 m. 

Ašvėnų dvare [...]. Jis paveldėjo Ašvėnų dvarą. Vedė Zofiją Bondzkevič. Jie turėjo dvi dukteris 

— Haliną ir Česlavą. [...]. Sobieslovas Pancežinskis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. 

[...]. Halina ir Česlava mokėsi Rygos, Maskvos ir Peterburgo gimnazijose. Halina Pancežinska 

ištekėjo už antros eilės pusbrolio Marijono Pancežinskio, vaikų neturėjo. Mirė JAV. Česlava 

Peterburgo gimnaziją baigė aukso medaliu ir vėliau studijavo polonistiką Vilniaus universitete. 

Česlava Pancežinska 1930 m. ištekėjo už bajoro Antano Vainausko ir iš Ašvėnų dvaro persikėlė 

gyventi pas vyrą į Šašių (Šeševičių) dvarą (17 km. nuo Kauno). [...]. Česlava mirė 1995 metais 

27

97 metų amžiaus. Palaidota Vilniuje Antakalnio kapinėse šeimos rūsyje. Česlava turėjo tris 

dukteris: Kristiną, Aleksandrą (mirusi) ir Ireną. 

Svetlauskienė Irena. [Dėl pavardės] // Broniui Keriui. — 1999 01 12. — Raštu: Mūsų 

giminės pavardės yra du variantai: Panceržinskiai ir Pancežinskiai. Mes pasirinkome antrąjį — 

Pancežinskiai. Taip rašė ir Vanda Sruogienė. 

Lietuvos bajorų palikuoniai / sudarytojas Jonas Stankus. — Vilnius: leidykla „Danielius”, 

2000. — 286 p. — Tekste: 

VAINAUSKAI PANCEŽINSKIAI. Herbai Tžaska „Trzaska” 

Peterburgo istoriniame archyve rasti duomenys, kur 1521 m. Žemaičių seniūnas mini 

Voinovskių giminę. 

1530 07 15 Lietuvos-Lenkijos karalius Žygimantas Senasis savo privilegija suteikia Petrui 

Voinovskiui bajorystę ir paskiria Padubingių dvarą. 

1598 m. Vilniaus bajorų tribunolas patvirtina, kad Petro Voinovskio sūnūs Martynas, 

Stanislovas ir Mykolas priklauso bajorų luomui. 

1664 02 18 Lietuvos-Lenkijos karalius Jonas-Kazimieras vėl patvirtina Vainauskų giminei 

bajoriškas privilegijas. 

1727 11 24 Minsko vaivadijos teismo knygose buvo užregistruoti Vainauskai kaip bajorai. 

Vėliau bajorų luomas Vainauskams pakartotinai buvo patvirtintas Vilniaus ir Kauno bajorų 

deputatų susirinkimų nutarimais 1831, 1850, 1894 m. 

Paskutinį kartą 1894 m. tvirtinant nurodoma, kad Vainauskų giminę reikia įtraukti į Bajorų 

kilmės knygos 1-ąją dalį. 

Felicijonas Vainauskas, gimęs 1827 m., buvo Maskvos universiteto medicinos profesorius. 

Grįžęs į Lietuvą vedė Eleną Jankovską, Zavišynės dvaro Šventybrastyje (Kėdainių apsk.) 

paveldėtoją. Viena jų duktė buvo ištekėjusi už grafo Kosakovskio. 

Zavišynės dvarą paveldėjo vyriausias jų sūnus Jaroslavas Vainauskas ir valdė jį iki mirties 

(1945 m.), o jo šeima emigravo į Lenkiją. 

Jauniausiam sūnui Antanui Vainauskui tėvas paliko Šašių dvarą netoli Babtų (Kauno r.), 

kuriam po reformos buvo palikta 125 ha. Antanas Vainauskas buvo vedęs bajoraitę Česlovą 

Pancežinskaitę. 

Antanas Vainauskas mirė 1941 m. ir palaidotas šeimos rūsyje Šventybrastyje. 1946 m. 

Česlovą Vainauskienė, vengdama tremties į Sibirą, su trimis mažomis dukromis, viena iš jų Irena 

Vainauskaitė, pabėgo iš dvaro. Česlovą Vainauskienė mirė 1995 m., sulaukusi 97 m. amžiaus. 

Pancežinskų giminės šaknys yra Negoševe, Lenkijoje. Giminės herbas „Trzaska”. 

Kazimieras Pancežinskis, valdant karaliui Steponui Batorui, 1577 m. dalyvavo kare su rusais 

prie Polocko. 

Samuelis Pancežinskis pagal suteiktą karaliaus Žygimanto III Vazos privilegiją 1611 m. gavo 

žemių Livonijoje. Samuelio sūnus Jurgis 1672 m. karaliaus Mykolo Kaributo Vyšnioveckio 

privilegija gavo valdų Šiaulių apskrityje. 

Jurgis Pancežinskis turėjo du sūnus: Joną ir Karolį. 

Karolis buvo Vilnioje kanauninkas, 20 metų dirbo katedroje, o 1724 m. tapo Vilniaus 

vyskupu. Jis su kitais Lietuvos pasiuntiniais vyko pas Rusijos carą Petrą I. 

Sūnus Jonas tapo Žemaičių Pancežinskių bajorų genealoginio medžio šakos pradininku. 

Pancežinskiai buvo gavę privilegijų iš karaliaus Augusto II (1720 m.), karaliaus Augusto III 

(1744 m.), karaliaus Stanislovo-Augusto (1781 m.). 

1785 m. Dominyko Pancežinskio sūnūs buvo pripažinti bajorais ir įrašyti į Bajorų knygos 

1-ąją dalį. Vėlesnėms kartoms bajorystė buvo patvirtinta Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų 

deputatų susirinkimų 1832, 1837, 1842, 1865, 1882, 1894, 1900 ir 1905 metais. 

Didelių Pancežinskių giminės valdų Žemaičiuose likutis yra Ašvėnų dvaras N. Akmenės r. 

18 a. dvarą valdė Valerijonas Pancežinskis, po jo — Valerijonas-Jurgis, kurio vyriausias sūnus 

Česlovas Pancežinskis (1854—1908) buvo lietuvių raštijos puoselėtojas. Besimokydamas 

Peterburge kalnakasybos institute susipažino su dr. J. Basanavičiumi ir prisidėjo prie lietuviškos 

spaudos leidimo. Jis vertė į lietuvių kalbą Bibliją, maldaknyges. Jauniausias Valerijono-Jurgio 

28

Pancežinskio sūnus Sobieslovas (g. 1871 m.) paveldėjo Ašvėnų dvarą ir jį valdė iki sovietinės 

okupacijos. 1941 m. birželio mėn. buvo ištremtas į Sibirą, kur mirė 1941 07 16. 

Ašvėnų dvarą mini Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo knygoje „Žemaičių bajoro ūkis XIX a. 

pirmoje pusėje”. Artimiausi Ašvėnų dvaro kaimynai buvo Daugirdai, su kuriais Pancežinskiai 

artimai bendravo. Lietuvoje yra šimtai ar tūkstančiai dvarų, bet kad dvaras išliktų vienos giminės 

rankose nuo karaliaus Mykolo K. Višniaveckio laikų, matyt, ne taip jau daug. 

Irena Vainauskaitė-Svetlauskienė (g. 1938 09 12 Šašių dvare, Kauno r.), pensininkė. 

1946—1948 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1948—1952 m. — Žaslių 

vidurinėje mokykloje, 1952—1955 m. — Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, 1955— 

1957 m. — Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje, 1957—1962 m. — Vilniaus valstybiniame 

pedagoginiame institute, kur įsigijo rusų kalbos ir literatūros specialybę. 

Pedagoginį darbą dirbo 30 metų. Iš jų 18 metų Vilniaus 23-oje, 41-oje vidurinėse mokyklose 

ir Vilniaus pedagoginiame institute. 

Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma 

Eseliniene. — 2004. — Liep. 28. — Tekstas iš diktofono: 

— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov? 

— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat 

Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor 

anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa 

egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo 

punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt, 

tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad 

skrumnus tuoks puons bov. 

— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov? 

— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no 

negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų 

laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą 

šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs 

dar namą didelį. 

Povilas Daujotas. Ašvėnų dvaras / Povilas Daujotas papasakojo Bronislovui Keriui 2006. — 

Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Povilas Daujotas: 

Ka bov pakielie kažkuokį balių, ir atvažiavo Pačerinskis iš Ašvienų. Tėn bovo viršininkų 

dvaras. I dabaa, nežinau, į šindėin, mon ruod, tėi medee tebiee, tuos grondys, kor žmuonis liub 

kutavuos. Da tarybinees laikaas tebebovo. I tas Pačerinskis atvažiavo, ta panelė išej pasėtėkt. 

I pat pirmiausee žuode: „Kū tu tus žmuonis taap kutavuoji?” Sako ka Pačerinskis užpykis ant 

vėsų, siedo į brėką ir išvaževis. 

Bronislovas Kerys: 

— Kuris tas Pančerinskis? 


— Gal uns bovo tas pėrmasis tas. Nu pėrmasis dvars. Daugėrdo dvars i Pačerinskis gyvens, 

tuora tarpi. 


— Ak tai kažkur bovo tėn tuos grandėnės? 


— Mediūs... Pri ku... medžių liub prirėrėš tus žmuonis i plaks... Pats mačiau tus grondis, aš 

pats mačiau dar anas... Nu į mėdį įkaltos. Unt priekio grondie didžiausi. 


— A tas mėdis kaap... 


— Didelis... Medee Jėzusmarija... 

29


— Bet paguldyti? 


— Ne ne, stati medee, medee. Kas... lėipaa... Čia bovo dėdeli... Smetuono laikaas liub kėtaap 

nevadins — „viršininkų dvars”. Vėsą laiką viršininku vadėno. I mas vadėnuom tus Pačerinskius 

— viršininkaa viršininkaa. Anėi tuoki savuotiški žmuonis i bovo, velnę žėno, tokėi. Vėsuokių tėn 

y nevykusių tuokių. Su jautees važioudavo tėn kažkaap, sako. 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS ANTANAS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34 (nuotrauka: „Meižių dvarininkas 

Antanas Pančerinskis (Viekšnių apyl.), nukentėjęs dėl 1863 m. sukilimo”), 36. — Tekste: 

„Nukentėjo dar Ant. Pančerinskis, kuris palaikęs santykius su sukilėliais, ir už tai iš jo atimti 

Meižiai, kurie teko maskoliams (dabar Homolickių).” 

Восстание в Литве и Белоруссии 1863—1864 г. — Maskva, 1965. — P. 192, 193. — 

Tekste: Kauno gubernatoriaus G. A. Krigerio pranešimas apie sukilėlių būrių veikimą. 1863 04 

13 sukilėlių būrys (iki 100 žmonių) atvyko į Viekšnius, bažnyčioje prisiekė, pateikę raštišką 

Pisarskio įsakymą, privertė vaistininką Geldnerį duoti pusryčius. Tą pačią dieną būrys buvo 

užėjęs į Meižių dvarą pas Antaną Panceržinskį. Čia prievarta paėmė kumelę, vežimą, maisto, 

drabužių. Tada išvyko į Antanavos mišką, čia pernakvojo. 

Kuckailienė G. Prieš šimtą dvidešimt... // Vienybė. — 1984. — Geg. 1, [...]. — Tekste: „Tuo 

pačiu Panceržinskis vis skundėsi policijai, kad sukilėliai laikas nuo laiko niokoja jo dvarą. [...]. 

Tryškių dvaro savininkas Mykolas Tanskis ir Viekšnių valsčiaus Meižių dvarininkas Antanas 

Panceržinskis buvo ištremti.” 

Dimavičiūtė-Kuckailienė Genovaitė. Simonas Daukantas ir sukilimo atšvaitai // Vienybė. — 

1994. — Liep. 23. — Tekste: 

Kauno miesto archyve saugomas buvusios Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos 

fondas. Fondas F. 50. III apyrašas, 161 byla. „Laikinojo lauko teismo sprendime rašoma, kad 

„Peržiūrėjus atsiųstą generolo leitenanto barono Maidelio karinio teismo bylą apie Šiaulių 

apskrities dvarininkus: Antaną Pancerokinskį (49 metų), Mykolą Tanskį 37 metų (Tryškių dvaro 

savininką) ir laisvai praktikuojantį Viekšnių miestelio vaistininką Bonaventūrą Andrijauskį (30 

metų), sulaikytus už dalyvavimą maište, nustatyta, kad teisiamieji lankydavosi Biliūniškių miške 

[...] J. Stanevičiaus-Pisarskio vadovaujamoje maištininkų gaujoje...” 1863 m. lapkričio 22 d. 

pranešime [...] teigiama, kad „vaistininkas Andrijauskis prisipažino, jog buvo Stanevičiaus gaujoj 

du kartus gydyti sužeistų sukilėlių. [...]. Be to, jį dvarininkas Tanskis kartą be vežėjo vežė į 

gaują.” 

Skrebutėnienė [-Pančerinskaitė-Šeputienė-Kochienė] Eugenija. — Broniui Keriui. — 

1996. — Žodžiu: 

Mano senelis buvo Antanas Pančerinskis, jo žmona ir mano senelė buvo Agnieška 

Pančerinskienė. Jų sūnus — mano tėvas Bronislovas Pančerinskis. Vaikų buvome daug: Adomas, 

Aldona, Angelė, Eugenija, Orestas, Petras, Stasė, Vida, Vidmantas. Paveldėjome kažkiek žemės 

ir prie Meižių ežero. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

30


Tekste: 

„Į 1863 m. sukilimą įsimaišiusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo Meižių 

dvarelį ir padovanojo jį kažkokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam caro policijos pristavui. 

Šis, tos dovanos visai nevertindamas, Šiauliuose klube jį pralošė kortomis tame pat mieste 

stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui. Šiam vieta prie ežero patiko ir, 

paėmęs už skolas tą dvarelį, sumanė jame įkurti sau vasarvietę. Pulke buvo įvairių specialistų, 

kuriuos vadas komandiruodavo į dvaro statybą. Čia pastatė labai gražų su parketo grindimis 

namą po senomis, iš Pančerinskių laikų likusiomis liepomis. Naujasis šeimininkas užveisė didelį 

sodą, aplink kurį pasodino eglaites ir lazdynus. Eglaitėmis apsodino taip pat keliuką nuo sodybos 

iki pro dvarą praeinančio vadinamojo Meižių kelio. Namo sienas pulke tarnavęs dailininkas 

išdabino įvairiais ornamentais ir figūromis. Nežinau, kokiu būdu šis dvarelis vėliau atiteko 

Gomulickiams. Tiesa, M. Biržiška šią pavardę rašo „Homolickiai”. 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS VALERIJONAS 

1825-04-23 — 1889-02-15 

CZIONAJ PAŁAJDOJEM MUSU TIEWA S. P. WALERYONA PANCERZYŃSKIA ISZ 

ASZWIENU — BUGIU. AMŽINA ATILSI DOUK JAM PONE! URODZIŁSIĘ 1825-GO 

ROKU KWIETNIA 23-GO DNIA. UMARŁ 1889-GO ROKU LUTEGO 15-GO DNIA. S. 

PAMIĘĆI WALERYANA PANCERZYŃSKIEGO ZIEMIANINA Z ASZWIAN. 

OSIEROCONA RODZINA // Iš įrašų metaliniame antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 35, 56—57, 339—340. — Tekste: 

1863 metų „Bal. 14 (26) d. bene kiti sukilėliai aplankė Viekšnių par. Būgių Rainoldą 

Daugirdą, Ašvėnų Valerijoną Pančerinskį ir nuėjo į Purvių mišką. [...]. Visi jie, žinoma, lenkų 

parašais, išskyrus Ašvėnų Pančerinskį (1889 m.), kurio sūnūs padėjo jam du parašu, lenkų ir 

lietuvių kalbom, jau vien žemaitiškai pridūrę: „Amžina atilsi douk jam Pone!” Jo žmona 

Antanina Rūpeikaitė-Pančerinskienė. Vaikai: Česlovas, Peliksas, Kristupas, Sobieslovas. 

Treinienė E. Archyvų saugyklose: Žemaitijos dvarų dokumentų kolekcija // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1981 metai. — 1982. — P. 114. — Tekste: „Šiaulių pavieto raštvedžiui ir advokatui 

Valerijonui Pancežinskiui, tarp jų — šeimos laiškas iš Viekšnių su lietuvišku sesers Julijos 

prierašu (1843).” 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

31

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija 

Bondzkevičiūtė pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik 

nėra kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. [...]. Kitą dieną radau V. Pančerinskio 

kapą gražiai sutvarkytą... 


Tekste: 

„Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Jis buvo labai atsilikęs nuo 





[...]. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo reikalo nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė 

bajorus žeminančiu.” 

Juodpusis Apolinaras. Apie amžinąją pagarbą: Mintys mirusiųjų pagerbimo dienos 

išvakarėse // Vienybė. — 1998. — Spal. 29: ir kryžiaus V. Pančerinskiui nuotrauka. 

Svetlauskienė Irena. // Broniui Keriui. — 1999 01 12. — Raštu: „Noriu patikslinti kai 

kuriuos prisiminimus. Mano mamai Česlavai Pancežinskaitei apie jos senelį Valerijoną pasakojo 

kaip apie kultūringą, pakankamai apsišvietusį savo laikmečio žmogų. Tai patvirtina Vanda 

Daugirdaitė-Sruogienė [Daugirdaitė-Sruogienė V. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje 

pusėje. — Antras leidimas. — Vilnius, 1995. — P. 24].” 

PANČERINSKIENĖ [-RUPEIKAITĖ] ANTANINA 1827—1906 

Pančerinskio Valerijono žmona. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 56. — Tekste: „Jo našlė Antanina 

Rūpeikaitė-Pančerinskienė (1827—1906 m.), plėšikų užpulta, tik nebuvo pasmaugta.” 


Tekste: 

„Toliau mano tėvelis aprašo kitą Pančerinskį — Valerijoną: „Vedęs nuo Židikų kilusią 

Antaniną Rupeikaitę (1827—1906), sulaukė net 5 sūnų ir 2 dukterų. Žmona, matydama, kad iš 

savo dvarelio vaikų jokiu būdu negalės išmokslinti, pradėjo greta esantį ir dalinai dvarui 

priklausantį Meižių ežerą, jame žuvis gaudant, naudoti, kiekvieną penktadienį prieš šabasą 

miestelio žydus lydekomis aprūpinant. Šitokiu būdu narsioji moteris galėjo savo vaikams 

geresnę ateitį užtikrinti. Darbų prispausta vargšė moteris beprekiaudama savo atvežtomis 

žuvimis kartais užmigdavo sėdėdama vežime, o miestelio ponios eidamos pro šalį iš jos 

juokdavosi. Vaistininkas Vincentas Aleksandravičius, mano tėvas, gerbdamas šią darbščią 

moterį, visada jai pabučiuodavo ranką. Jos vyras, geraširdis lepšis, vaikų švietimo reikalo 

nesuprasdamas, žmonos pasiryžimą laikė bajorus žeminančiu. Motinos kukliai auginti vaikai 

gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, su aušrininkais bendravo ir su Petru 

Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai lenkiškų tradicijų laikėsi. Kitas sūnus — 

Kristupas veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė įgijęs magistro laipsnį. Jis gavo 

labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai vertingą eržilą, 

Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės prileido ir 



32

(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 332). Po šio skaudaus smūgio Antanina 

Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m. mirė, Bugių palivarką palikusi iš 

Japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui.” 


Tekste: „Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo motinai 

ūkininkauti ir gaudyti žuvis. Tėvui mirus, metė šiojo pasenusią ūkininkavimo sistemą ir pradėjo 

kartu su motina labai sėkmingai tvarkyti paveldėtąją tėviškę. Kadangi dvarą gavo labai apleistą, 

turėjo įdėti daug pastangų šiam darbui. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos šeimininkės.” 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS ČESLOVAS, VALERIJONO 

1854-07-19 — 1908-01-13/26 

Biržiška Vaclovas. Lietuvių rašytojų kalendorius. — Vilnius/Tiubingenas: Patria. — [Be 

leidimo metų]. — 263 p. — P. 76—77, 201. — Tekste: Pancežinskis Česlovas gimė 1854 07 19 

Ašvėnuose, mirė 1908 01 13 (26) Vilniuje. Vienas Petrapilio „Kalvio Melagio” bendradarbių ir 

Petrapilio lietuvių studentų draugijos organizatorių. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 56, 67 (nuotrauka). — Tekste: 

„Inžinierius Česlovas (mirė 1908 m. Vilniuje), tebebūdamas dar Petrapilio institute, draugavo 

su studentu Petru Vileišiu, laikėsi lietuvių kuopelės, bet bene Uralo kalnuose bedirbdamas 

nutraukė gyvus ryšius su lietuviais, sukūrė lenkišką šeimyną [...]; tik apie 1905-uosius metus, 

suėjęs mus kelis lietuvius studentus Daubiškiuose, dar mėgino su mumis lietuviškai kalbėti ir 

dainavo 70-ųjų metų Petrapilio lietuvių studentų įvairių operų arijų vertimus, deja, gerokai 

suriebintus.” — P. 67: Nuotrauka ir tekstas: „Inž. Česlovas Pančerinskis, viekšniškis (1827— 

1908 m.)” — [Pastaba: Gimimo metai ne 1827. Tais metais gimė jo motina]. 

Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802—1918 metais // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1980 metai. — Vilnius, 1981. — P. 72. — Tekste: Pancerzynski Czeslaus, Valerian iš 

Ašvėnų — Bugių dvaro. Gimė 1854 07 19. Bajoras, davarininkas. Studijavo 1874—1878 m. 

Fizikos-matematikos fakultetas. Matematika. 


Tekste: „Motinos kukliai auginti vaikai gerai mokėsi. Česlovas, politechnikos studentu būdamas, 

su aušrininkais bendravo ir su Petru Vileišiu lietuvišką spaudą platino. Kiti šeimos nariai 

lenkiškų tradicijų laikėsi.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 332).” 

Svetlauskienė Irena. [Pancežinskiai] // Broniui Keriui. — 1998 12 11. — Tekste: 

Pancežinskio Valerijono-Jurgio sūnus Česlovas (1854 07 19—1908 01 26) palaidotas Vilniuje 

Bernardinų kapinėse. 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS FELIKSAS, VALERIJONO 

1862-05-18 — 1914 

S. P. DR. FELIKS PANCERŽYNSKI. 1862—1914 // Iš įrašo didelėje antkapio plokštėje 

Viekšnių senosiose kapinėse. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 199 (nuotrauka: „Laižuvos gydytojas 

Pel. Pančerinskis, mirė 1914 m.”). — Tekste: „Trečias, gydytojas Peliksas, ėjo Dorpate 

medicinos mokslus, gydė Viekšnių apylinkėje.” 

33

Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802—1918 metais // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1980 metai. — 1981. — P. 55—95. — Tekste: P. 80: Pancershinski Felix, Valerian. 

Gimė 1862 05 18. Bajoras, dvarininkas. Medicinos fakultete studijavo 1886—1891 metais. 


Tekste: 

„Po šio skaudaus smūgio Antanina Pančerinskienė nebeatsigavo, vis sirgo, galiausiai 1906 m. 

mirė, Bugių palivarką palikusi iš Japonų karo grįžusiam sūnui gydytojui Feliksui. Jis tame 

dvarelyje apsigyveno ir vertėsi gydytojo praktika. Feliksas Pančerinskis, nors ir bajoras, bet save 

laikė tikru žemaičiu. Su pacientais ir savo šeimynikščiais kalbėjo gražiai žemaitiškai, ką ne visi 

to laikmečio inteligentai, o ypač dvarininkai, darydavo. Mano senelio Vincento 


pasakojo, kad daktaras Feliksas, dar žmonių vadinamas Peliksu, mokėjo daug paprastų žmonių 

išsireiškimų ir tai jam labai padėjo bendraujant su ligoniais. Jis buvęs labai demokratiškas. Nors 

turėjęs gražius arklius ir vežimą su lingėmis, bet važinėjęs patogiai ant šiaudų atsigulęs ar 

atsisėdęs. Su labai poniškais žmonėmis vengdavęs bendrauti. Jei žmonės, norėdami už gydymą 

atsidėkoti, siūlydavę jam ką nors atvežti, jis atsakydavęs, kad jam nieko nereikia, nebent, jam 

numirus, atnešti iš kadagių nupintą vainiką. Mano tėvelis Juozas Aleksandravičius dažnai 

prisimindavo šį žmonių mylimą daktarą, gėrėjosi jo maloniu elgesiu. Tėvelis dar pasakodavo 

apie šio žmogaus nelaimingas vedybas: su žmona jis pagyvenęs tik 4 dienas ir vis bijojęs jos 

giminių keršto, todėl svečiuose niekad negėręs arbatos iš jam paduotos stiklinės, bet, atsiprašęs, 

pasikeisdavo su stalo kaimynu. Mano senelę Kotryną Aleksandravičienę labai gerbęs ir iš jos 

rankų priimdavęs bet kokį valgį. Jo brolio Sobieslovo žmona buvo jo buvusios žmonos 

giminaitė, tad, dažnai lankydamasis Ašvėnuose, visada su broliu keisdavosi valgiais. 

Kiek žinau, vėliau Feliksas savo palivarką išnuomavo ir persikėlė į Mažeikius. Savo tėvelio 

atsiminimuose radau šito gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje (1914 m.) 

išgirdau, kad žmonių mylimas gydytojas Feliksas Pančerinskis pas ligonį važiuodamas persišaldė 

ir, trejetą dienų plaučių uždegimu pasirgęs, mirė. Nors gydytojas mirė Mažeikiuose, bet brolis 

Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų Zaleskio 

ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą pamūryti. 

Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. Gedulingus pietus 

brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — 

P. 555).” 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS KRISTUPAS, VALERIJONO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 69 (nuotrauka). — Tekste: „Kristupas 

išėjo Dorpate veterinarijos mokslus, buvo paliktas prie instituto ir šiaip daug iš jo buvo laukiama, 

bet jaunas 1900 m. Charkive nusižudė.” 


Tekste: 

„Kitas sūnus — Kristupas veterinarijos mokslus Dorpate (dabar Tartu) baigė įgijęs magistro 

laipsnį. Jis gavo labai ponišką tarnybą caro žirgyne. Deja, 1900 m. buvo apkaltintas, kad labai 

vertingą eržilą, Anglijoje už 200 tūkstančių rublių pirktą, prie kažkokia liga sergančios kumelės 

prileido ir užkrėtė. Kristupas, mylimiausias motinos sūnus, iš gėdos ir širdgėlos nusišovė. Po šio 


(J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 332).” 

Svetlauskienė Irena: [Kristupas Pancežinskis]. — Keriui Broniui. — 1999 01 12. — Raštu: 

Noriu patikslinti kai kuriuos prisiminimus. Negaliu sutikti su mano senelio brolio 

veterinarijos gydytojo Kristupo savižudybės priežasčių aiškinimu. Jis buvo grafo Orlovo žirgyno 

svarbiausias veterinarijos gydytojas. Jam puikiai sekėsi dirbti, gaudavo didelį atlyginimą. Kartą, 

34

peršokęs kliūtį, sušlubavo labai brangus veislinis žirgas. Bajoras Kristupas Pancežinskis davė 

grafui bajoro garbės žodį, kad žirgą išgydys. Dieną naktį slaugydamas žirgą, nieko negalėjo 

padaryti. Matydamas, kad negalės ištesėti duoto bajoro žodžio, jis nusišovė. Pasirodo, žirgas 

nusilaužė koją. Dabar, praėjus šitiek metų, jei arklys nusilaužia koją, jis nušaunamas ar 

užmigdomas. Bandymai suauginti lūžusį žirgo kojos kaulą daromi šiais laikais tik Vokietijoje ir 

JAV. 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS SOBIESLOVAS, VALERIJONO 

1871—1941 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 58. — Tekste: „Ketvirtas, Sobieslovas, 

tebevaldo Ašvėnus. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė (Bądzkiewiczówna), iš Gudijos, davė 

Sobieslovui dvi dukteri ir jauna pasimirė (1911 m.), palikusi kaimynams gerą atminimą.” 



P. 64, 72, 73, 74: 





Eil. 

Nr. 

[...] 


Dvaro 

pavadinimas 



Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 


28 Ašvėnų 

29 Sovaičių 

30 Meižių 


Sobieslovas 


Eduardas 


ir Dimitrijus 





39 Bugių 


Sobieslovas 






26. — Tekste: Ištremti iš Ašvėnų: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amžius Soc. padėtis 

1 Panceržinskis Sobieslovas, Valerijono 72 valstietis 

2 Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo 50 valstietė 

35

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — 803 p. — Tekste: 

Kai kurie represuoti Ašvėnų kaimo gyventojai: Panceržinskis Sobieslavas, Valerijono. Suimtas 

1941 metais 70 metų amžiaus. Žuvo lageryje 1942 m. Žmona Panceržinskienė Melanija, 

Vilhelmo. Ištremta 1941 metais 55 metų amžiaus į Tomsko sritį. Ten 1954 m. žuvo. 


Tekste: 1941 metais ištremta iš Mažūnaičių [4 km. nuo Papilės]: Panceržinskienė Melanija, 

Vilhelmo, gimusi 1886 metais. Ištremta 1941 06 14. Žuvo tremtyje. 


Tekste: 

„Jau minėtas Sobieslovas, jauniausias iš brolių, gavęs nedidelį mokslą Liepojoje, padėjo 

motinai ūkininkauti ir gaudyti žuvis. Tėvui mirus, metė šiojo pasenusią ūkininkavimo sistemą ir 


apleistą, turėjo įdėti daug pastangų šiam darbui. Motinai pasenus, jis ėmė ieškoti jaunos 

šeimininkės. Jų giminaitis Viekšnių altarista Kelpšas jam išpiršo jauną, kultūringą ir 15 

tūkstančių rublių pasogos turinčią merginą iš Vilniaus krašto Sofiją Bondskevičiūtę, kurios tėvas 

turėjo gerai sutvarkytą dvarą, o pats dirbo susisiekimo kelių inžinieriumi. Sobieslovui tokią 

žmoną gauti buvo tikra laimė. Jaunoji ponia labai energingai ėmė tvarkyti dvarą. Sobieslovas jos 

visur klausė. Jau pirmais metais šiaudinį gyvenamojo namo stogą pakeitė gontais (lentelėmis), iš 

kaimyno pulkininko Zamkovskio gauti meistrai salone sudėjo parketą. Šeima įsigijo dengtą 

kočių (tokios rūšies puskarietę), užsiaugino gražius žirgus. Dvaro pastatus apdraudė nuo gaisro. 

Užsodino didelį sodą, įsigijo apie 100 avilių bityną, įrengė didelę, berods, 300 vištų fermą ir 

parduodavo daugybę kiaušinių. Mano seneliai Vincentas ir Kotryna dažnokai lankydavosi šitame 

dvare, labai vertino jauną, nuoširdžią Sobieslovo žmoną. Ši šeima augino dvi dukteris — 

[Haliną] ir Česę. Apie jų likimą mažai žinau. Prieš keletą metų p. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė 

viename savo laiškų manęs klausė, ar aš susitinku su Čese. Girdėjau, kad ji gyvenusi Vilniuje, 

tačiau jos koordinačių neturėjau. Lyg buvusi ištekėjusi už dvarininko Vainausko. Sobieslovas dar 

turėjo sūnų, tačiau jis mirė visai mažas. 1940 m. Ašvėnų dvaras buvo nusavintas, jį perėmė 

darbininkų komitetas, kurio pirmininku buvęs Alsys. Batų gailėdamas, ponas Sobieslovas į 

Viekšnius ateidavo pėsčias, o jo vežimėliu, linksmai juokaudami važinėdavo buvę dvaro 

darbininkai.” 


Tekste: 

„Savo tėvelio atsiminimuose radau šito gydytojo mirties aprašymą: „Gegužės mėn. pradžioje 


persišaldė ir, trejetą dienų plaučių uždegimu pasirgęs, mirė. Nors gydytojas mirė Mažeikiuose, 

bet brolis Sobieslovas nutarė jo kūną laidoti Viekšnių kapinėse. Garbingoje vietoje, netoli kunigų 

Zaleskio ir Bužinskio, meistrui Malakauskiui liepė greitai, per porą dienų, nedidelį sklepą 

pamūryti. Metalinį karstą parvežė iš Šiaulių. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. 

Gedulingus pietus brolis Sobieslovas suorganizavo klebonijoje.” (J. Aleksandravičiaus 

atsiminimai: Rankraštis. — P. 555).” 

Svetlauskienė Irena. [Pancežinskiai] // Broniui Keriui. — 1998 12 11. — Tekste: 

Česlovo jauniausias brolis Sobieslovas gimė 1871 m. Ašvėnų dvare [...]. Jis paveldėjo Ašvėnų 

dvarą. Vedė Zofiją Bondzkevič. Jie turėjo dvi dukteris — Haliną (g. 1897 m.) ir Česlavą (1898— 

1995). Sobieslovas Pancežinskis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. [...]. Halina ir 

Česlava mokėsi Rygos, Maskvos ir Peterburgo gimnazijose. Halina Pancežinska ištekėjo už 

antros eilės pusbrolio Marijono Pancežinskio, vaikų neturėjo. Mirė JAV. Česlava Peterburgo 

gimnaziją baigė aukso medaliu ir vėliau studijavo polonistiką Vilniaus universitete. Česlava 

Pancežinska 1930 m. ištekėjo už bajoro Antano Vainausko ir iš Ašvėnų dvaro persikėlė gyventi 

pas vyrą į Šašių (Šeševičių) dvarą. [...]. Česlava mirė 1995 metais 97 metų amžiaus. Palaidota 

36

Vilniuje Antakalnio kapinėse šeimos rūsyje. Česlava turėjo tris dukteris: Kristiną, Aleksandrą 

(mirusi) ir Ireną [Vainauskaitę-Svetlauskienę]. 

















PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS VITALIS 1853—1917 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 92, 127. — Tekste: 

„Netoli Ašvėnų Pančerinskių gyveno dar jų pusbrolis Vitalis Pančerinskis (1853—1917 m.), 

laikęsis nuo kaimynų gana nuošaliai, kurio žmona Adelė su sūnum Edvardu [...] ir dukterim 

Genovaite [...] apsigyveno prie tėvų Liodzinskių Viekšniuose, paskui dėl vaikų mokslo — 

Šiauliuose, o vėliau grįžo į Viekšnius (mirė 1936 m.). [...]. Toje pat [Vytauto] gatvėje, bet jau 

arčiau bažnyčios, ties dabartine Bažnyčios gatve, gyveno dar Liodzinskiai, kurių vienturtė duktė 

Adelė (mirė 1936 m.), ištekėjusi už vieno Viekšnių par. Pančerinskių (Vitalio, 1853—1917 m.), 

gavo nuo jo skyrium gyventi (Viekšniuose, tėvų namuose) ir auginti dukterį Gesę ir sūnų 

Edvardą, mūsų žaidimų ir mokslo draugus. [...]. Kiek jaunesni už mus Meižių Vitalio 

Pančerinskio vaikai Gesė ir Edvardas arčiau buvo mūsų pažinti kiek vėliau, mano motinai, o 

paskui ir man ėmus juos mokyti.” 

PANCERŽINSKIAI. VITOLIS 1852—1917. ADELAIDA 1850—1936 // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 














37




Tekste: „Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su savo vyru Vitaliu 

Pančerinskiu (1853—1917), kuris liko Paežerės dvarelyje.” 

PANČERINSKIENĖ [-LIODZINSKAITĖ] ADELĖ (ADELAJIDA) mirė 1936 m. 



„Netoli Ašvėnų Pančerinskių gyveno dar jų pusbrolis Vitalis Pančerinskis (1853—1917 m.), 

laikęsis nuo kaimynų gana nuošaliai, kurio žmona Adelė su sūnum Edvardu [...] ir dukterim 

Genovaite [...] apsigyveno prie tėvų Liodzinskių Viekšniuose, paskui dėl vaikų mokslo — 

Šiauliuose, o vėliau grįžo į Viekšnius (mirė 1936 m.). [...]. Toje pat gatvėje [Vytauto g.], bet jau 

arčiau bažnyčios, ties dabartine Bažnyčios gatve [Vytauto g. Nr. 19], gyveno dar Liodzinskiai, 

kurių vienturtė duktė Adelė (mirė 1936 m.), ištekėjusi už vieno Viekšnių par. Pančerinskių 

(Vitalio, 1853—1917 m.), gavo nuo jo skyrium gyventi (Viekšniuose, tėvų namuose) ir auginti 

dukterį Gesę ir sūnų Edvardą, mūsų žaidimų ir mokslo draugus.” 

PANCERŽINSKIAI. VITOLIS 1852—1917. ADELAIDA 1850—1936 // Iš įrašo 



Tekste: 

„Adelajida Pančerinskienė gyveno Viekšniuose, išsiskyrusi su savo vyru Vitaliu Pančerinskiu 


namo nuomos. Tą namą statė jos tėvas, buvęs Viekšnių seniūnijos tarnautojas Liodzinskis, 

tuometinėje geriausioje miestelio Cerkvės (dabar Vytauto) gatvėje. Caro laikais šis namas buvo 

vienas iš gražiausių Viekšniuose: dviejų galų, su dvejomis stiklinėmis gonkomis (verandomis), 

čerpėmis dengtas. Viename gale patalpas nuomavo paštas, o kitame butus nuomodavo kiti 

pasitaikantys, savo namų neturintys ponai. Pati šeimininkė kukliai gyveno kieme esančioje 


paveikslų. Mano tėvelio atsiminimuose: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje gyventi 










vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi. Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir 

Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju, gyveno savo dvarelyje, o 1933 m. 

persikėlė į namą Vytauto gatvėje Viekšniuose, kur priiminėjo savo pacientus. Pas jį gyveno ir jo 

motina Adelajida iki mirties 1936 m.” 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS EDVARDAS arba EDUARDAS, 

VITALIO 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: Paežerio dvarą prieš karą valdė Eduardas Panceržinskis, kuris ir dabar 

38

valdo to dvaro centrą, pasidalijęs su seseria Genovaite Rudavičiene. Dvaro žemė išparceliuota 

1935 m. ir pavadinta Sovaičių kaimu. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. X, 57, 92, 127, 129, 152, 300, 302, 339. 

— Tekste: 

„Medicinos kandidatas, savo ūkyje, nuo 1933 m. Viekšniuose; ėjo mokslus Šiaulių 

gimnazijoje ir Kijevo universitete, kuriame ir vėliau laikėsi su lietuviais. [...]. Kiek jaunesni už 

mus Meižių Vitalio Pančerinskio vaikai Gesė ir Edvardas arčiau buvo mūsų pažinti kiek vėliau, 

mano motinai, o paskui ir man ėmus juos mokyti. [...]. Ypačiai, kai vėliau motina ėmė taip pat 

mokyti Pančerinskių Gesę ir Edvardą (dabar inžinierienė Radavičienė ir Viekšniuose gydąs 

Pančerinskis). [...]. Tais mokslo metais [1894 m.] motina, be mano brolių, mokė dar Pančerinskių 

Gesę ir Edvardą.” 

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir 

mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje. 2. Mūsų 

miestelio žmonės. — Tekste: „Balsys ir Kazlauskas”. 

Daktaro Pačerinskio dvaras netoli miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Ir pats dvaras 

nemažas, dar ir miestelyje didelius, gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas 

gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, o pro kitas — ligonys. Daktaras ligonis 

miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis. Šiaip daktaras gyvena dvare. [...]. Turtingas 

buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kuprio nė viena moteris nenorės mylėti. Pats 

vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties 

kambarinę. 



P. 64, 72, 73, 74: 





Eil. 

Nr. 

[...] 


Dvaro 

pavadinimas 



Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 


28 Ašvėnų 

29 Sovaičių 

30 Meižių 


Sobieslovas 


Eduardas 


ir Dimitrijus 





39 Bugių 


Sobieslovas 


39





26. — Tekste: Ištremti iš Viekšnių (Vytauto g. Nr. 19): 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amžius Soc. padėtis 

1 Panceržinskis Eduardas, Vitalijaus 54 gydytojas 

2 Panceržinskienė Marija, Jono namų šeimininkė 

3 Panceržinskaitė Genė, Eduardo 3 

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — 803 p. — Tekste: Kai 

kurie represuoti Viekšnių krašto gyventojai: 

Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus. Gydytojas. Suimtas 1941 m. 54 m. amžiaus. Lageris, 

tremtis. Pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. vėl suimtas, ištremtas. Grįžo 1959 m. ir tais 

pat metais mirė. 

Žmona Panceržinskienė Marijona, Jono. Ištremta 1941 m. 32 m. amžiaus. Pabėgo, 1947 m. 

grįžo į Lietuvą. 1949 m. suimta, 1951 m. ištremta. Paleista 1958 m. Grįžo 1961m. 

Duktė Panceržinskytė Genovaitė, Edvardo. Ištremta 1941 m. 3 m. amžiaus. Su tėvais pabėgo, 

1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. suimta, ištremta. Grįžo 1967 m. 

Panceržinskienė Marija. Ištremta 1941 m. 72 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį. — 

[„Vladislovienė”. Knygoje vadinama Edvardo motina]. 


Tekste: 1941 metais ištremtos: 


1 Panceržinskienė Marijona, Jono 1909 1941 06 14 1958 07 02 

2 Panceržinskaitė Genovaitė, Edvardo 1938 1941 06 14 1958 07 02 


Tekste: Po karo ištremtas antrą kartą: 


1 Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus [II k.] 1887 1952 08 27 1956 12 14 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 














40



Gargasas Antanas (Purvėnų kaimas) // Broniui Keriui. — 1996. — Žodžiu: 

„Kuprelis buvo geras daktaras. Jo dvaras buvo į vakarus nuo ežero, beveik paežerėje. Vėliau 

ten buvo kolūkio sandėliai. Namas buvo nesenas, todėl išardytas ir perkeltas į Pakalupės kaimą. 

Iš tos medžiagos pastatyta ūkio raštinė. Žemė buvo per pusę su seserimi G. Radavičiene. 

Kuprelis čia gyveno iki išvežimo 1941 metais. Jo buvo ir namas Viekšniuose — Vytauto gatvėje. 

Didelis, jame vėliau buvo mokinių bendrabutis. Kuprelis su žmona grįžo iš Sibiro.” 


Tekste: 

„Mano tėvelio atsiminimuose: „Ta ponia Adelajida, žiemą nešildomoje klėtyje gyventi 










vaistininko Vincento Aleksandravičiaus sūnumi Broniumi. Edvardas baigė Šiaulių gimnaziją ir 

Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Tapęs gydytoju, gyveno savo dvarelyje, o 1933 m. 

persikėlė į namą Vytauto gatvėje Viekšniuose, kur priiminėjo savo pacientus. Pas jį gyveno ir jo 

motina Adelajida iki mirties 1936 m. Šį gydytoją gerai prisimenu, nes jis lankydavosi mano tėvų 

namuose. Kaip ir kitus Pančerinskius, gydytoją Edvardą Pančerinskį 1941 m. birželio mėn. 

ištrėmė į Sibirą. Tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, kad jis turėjo dukterį Genovaitę. Rodos, jis 

buvo vedęs savo tarnaitę — labai gražią moterį, kurios sesuo buvo ištekėjusi už viekšniškio 

Mažono.” 

Svieto lygintojai pas daktarą Pančerinskį: Viekšnių krašto sakmės [11] / Pagal Viekšnių 

muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius 

Kerys // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7. — Visas tekstas: 

„Balsys ir Kazlauskas siaučia. Žinomi plėšikai Balsys ir Kazlauskas paskutiniu laiku apiplėšia 

vis daugiau žmonių ir pridaro visokių šposų. Užpuolę netoli Telšių Džiuginėnų dvarą, pavaišinę 

dvare rastais gėrimais dvariškius, paskum parašė policijai laišką, kuriame pasivadino „Laisvuoju 

Aru ir Lietuvos Lampeao”, ir įdavė tą laišką policijai, prašydami, kad pasakytų apie juos visą 

teisybę”. 

(Laikr. „Darbininkas”. — Kaunas, 1934, gegužės 19.) 

Iš toliau į Viekšnius atėjo kalbos, kad iš darbų pabėgę kaliniai dabar siautėja apylinkėse, 

apiplėšinėdami žmones. Ir tų plėšikų pavardės minimos: Balsys ir Kazlauskas. Tuodu plėšikai, 

kaip tas „svieto lygintojas” Blinda, lankydavosi tik pas turtinguosius. Vargšams nebuvo ko jų 

bijoti. Kai kas ir juodu vadino „svieto lygintojais”, nes mūsų miestelyje senesnieji žmonės 

atsiminė Blindą ir žinojo daugybę pasakojimų apie jo darbus. Miestelyje buvo keletas senukų, 

kurie net patį Blindą buvo matę. Šnekėjo dabar visi apie Balsį ir Kazlauską, supainiodami 

Blindos ir jų darbus... 

Vėlyvo rudens vakaras. Lietus žliaugė visą dieną. Dabar tik dulkia. Jei nebūtų taip šalta, 

grybai dygtų pasispardydami. Kaimo keliai ir keleliai neišvažiuojami ir neišbrendami. Laukuose 

kur-ne-kur žiburėlis spingsi. Kiūto tokį vakarą žmonės trobose. 

Daktaro Pančerinskio dvaras netoli nuo miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Dvaras 

nemažas. Dar ir miestelyje didelius gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas 

gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, pro kitas — ligoniai. Daktaras ligonius 

41

miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis — triskart per savaitę. Šiaip daktaras gyvena 

dvare, kur žmonės, esant reikalui, į jį kreipiasi. 

Šiandien daktaras grįžo anksčiau iš miestelio. Nesveikavo kiek. Ką tik dabar pats vienas 

atsisėdo už stalo vakarieniauti. Nors jau buvo pagyvenęs, bet dar tebebuvo nevedęs. Turtingas 

buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kad ne už jo, bet už jo turto tekės — kuprio nė 

viena moteris nenorės mylėti. Pats vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę, kuri, 

eidama už jo turtų, galbūt kada nors jį pamils. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties kambarinę. 

Būdamas supratingas, iškart nepasakė ir neparodė savo jausmų. Pamažėle pratino ją tai švelnų 

žodį pasakydamas, tai kokią dovanėlę padovanodamas. Ir dabar, sėdėdamas už stalo ir 

valgydamas, meiliu žvilgsniu palydėjęs savo išrinktąją, galvojo apie ateitį. Už lango vėjas 

stūgauja, langinės girgžda. Girdi daktaras — smarkiai pradeda dvaro šunys loti. „Negi tokiu oru 

reikės pas ligonį važiuoti?”, — pagalvoja. Klausosi. Šunys vis pikčiau ir pikčiau puola, bet 

važiuojančių nesigirdi. Matyt, kas nors pėsčiomis į dvarą užklydo. 

Šunys kieme aprimsta. Girdi daktaras, kaip kambarinė kažką įleidžia į laukiamąjį. Pasiklauso. 

Ne vieno — dviejų ateita. Girdi, kaip kambarinė sako: 

— Prašom palaukti. Daktaras valgo vakarienę. 

Vyriškas balsas: 

— Galėsim palūkėti. Niekas nuo danties skaudėjimo dar nėra miręs. Nemirsim ir mes. 

Pavakarieniavęs daktaras eina į savo kabinetą, apsivelka chalatą ir, pats atidaręs duris į 

laukiamąjį, pakviečia ligonį įeiti. Atsistoja nuo kėdės žaliūkas, o kitas, smulkesnis, pasilieka 

besėdįs. 

— Prašom, ponas daktare, nepykti, kad mes taip vėlai. Pradėjo skaudėti dantį. Pasiutusiai. 

Ištvert nebegalėjau. 

— Nedidelė tamstos liga. Tuojau pagydysiu. Prašom sėstis. 

Daktaras eina prie spintelės, stovinčios prie valgomojo durų. Už nugaros pasigirsta 

trakštelėjimas. Daktaras greit atsigręžia. Jo ligonis tuo metu greit užstoja valgomojo duris ir 

šypsodamasis žiūri į jį. „Matyt, nori pažiūrėti, kokius vaistus aš iš spintelės paimsiu. Ir 

smalsumas žmogaus”, — pagalvojo daktaras. O ligonis: 

— Kažin, kiek dabar galėtų būti laiko? 

— Aš tuojau tamstai pasakysiu, — taria daktaras ir, užkišęs už chalato ranką, išsitraukia 

laikrodį. Spragteli dangtelis. 

— Dabar mano laikrodis rodo pusę devintos. Dar nevėlu. 

— Tikrai nevėlu, — sako ligonis ir taip pat pasižiūri į daktaro laikrodį. — Puikus tamstos 

laikrodis. Gal dar ir auksinis? 

— Tikro tikriausio aukso! Mano tėvo palikimas, — priduria pasididžiuodamas daktaras. 

— O aš iki šio vakaro auksinio laikrodžio ir matęs nebuvau... Gal leistumėt man pačiupinėti? 

Daktaras nusišypso ir paduoda ligoniui savo laikrodį. Šis atidaro ir vėl uždaro dangtelį, varto 

rankose ir gėrisi. Daktaras šypsosi, žiūrėdamas į savo ligonį kaip į mažą vaiką. Ligonis, 

pažvelgęs į daktarą, taip pat šypsosi. 

— Puikus laikrodis! Kažin, ar gerai eina? 

— Puikiausiai, neatsimenu, kad būtų kada taisytas, — atsako daktaras. 

— A! Kad taip man tokį laikrodį, — atsidūsta ligonis, — turbūt ir grandinėlė auksinė? 

— Auksinė. Seniau tokia mada buvo — jei laikrodis auksinis, tai ir grandinėlė auksinė. Turėjo 

būti ir stora, ir ilga. Per visą pilvą, kaip žmonės sakydavo. Matai? — daktaras atsisagsto chalatą, 

parodo, kokia ilga grandinėlė. 

Paskui, kiek pagalvojęs, atsega ją nuo liemenės kišenės ir paleidžia. Grandinėlė nusvyra 

žemyn nuo laikrodžio, kurį ligonis tebelaiko savo rankoje, ir švytuoja ore. Ligonis žiūri į 

laikrodį, į grandinėlę, į daktarą ir šypsosi. Pamažu atsisagsto savo švarką, prisega grandinėlę prie 

savo liemenės vienos kišenės, laikrodį įkiša į kitą kišenę ir sako: 

— Dabar ir man per visą pilvą, — ir kažkaip keistai nusijuokia. 

„Tegu pasidžiaugia, — buvo begalvojąs daktaras, bet, išgirdęs juoką, pažiūri ligoniui į akis — 

ar tik ne beprotis?” 

O ligonis ir sako jam: 

42

— Mano dantis jau nustojo skaudėti. Ir vaistų nebereikia... O laikrodis man labai patinka. Ir aš 

jo tamstai nebeatiduosiu. 

— ??? 

— Nebeatiduosiu, ir tiek. Ką man tamsta padarysi? Ar tamsta esi ką nors girdėjęs apie Balsį? 

Dabar žmonės tik ir šneka apie Balsį ir Kazlauską... Aš ir esu tas Balsys. O Kazlauskas ten, — 

kryptelėja galva, — už durų sėdi. Neišsigąsk tamsta, mes nieko blogo nedarysim. Mes nesam 

kokie nors galvažudžiai, tik paprastų paprasčiausi žmonės — biedni žmonės. Mes atiminėjam iš 

tų, kas daug turi. Tamsta taip pat esi bagotas. Tokius turtus turėdamas, vienas pats gyveni — nei 

pačios, nei vaikų neturi. Numirdamas turto su savim nenusineši. Juk neturi kam savo turto 

palikti... Mudu su Kazlausku esame biedni, kalėjime sėdėdami, dvaro negalėjome užgyventi. Ir 

mūsų tėvai auksinių laikrodžių ne tik kad neturėjo, bet ir pasimirė jų nematę. Aš matau, daktare, 

ir puikų žiedą turi. Nusimauk tą žiedą ir atiduok man — Kazlauskui bus. Man laikrodis, 

Kazlauskui žiedas. Taip ir sutarsim... Dvaras, kaip matau, nemažas. Dar tamsta žmones 

gydydamas gal gero pinigėlio paimi. Turėtum tamsta pinigo turėti... Einam abudu paieškoti. 

Nešaukit ir niekam nieko nesakykit. Balsiui ir Kazlauskui tai nepatinka. Susitarkim geruoju. 

Prašom vesti ir parodyti, kur tamstos pinigai padėti... 

Ką daro daktaras? Atiduoda visus pinigus. Dargi savo „ligonius” iki durų palydi. 

— Dėkui tamstai, — sako Balsys. — Prašom nesupykti, kad taip vėlai užėjome. Rytoj, jeigu 

jums patinka, prašom nuvažiuoti į miestelį, į policiją. Bet tik ne anksčiau kaip dvyliktą valandą. 

Labanaktis! 

Kai dvaro šunys išlydi tuos „ligonius” už vartų, daktaras nusijuokia vienas: 

— Puikiai mane apskuto! Jeigu kas man tokią istoriją papasakotų, tikrai nepatikėčiau! 

Kai rytojaus dieną, po pietų, daktaras užėjo į policiją, Balsio ir Kazlausko jau ir pėdos 

atšalusios, vėliau žmonės kalbėjo, kad jie kitą naktį buvę užėję į kleboniją už keturiasdešimties 

kilometrų nuo Viekšnių. 

Panceržinskis Edvardas, Vitalio sūnus, 1887—1959. Jo tėvai gyveno atskirai. Vaikai 

(Edvardas ir Genovaitė) skurdo ir šalo su motina, nes gyveno tik iš namo (Vytauto g. 19, 

Viekšniuose) nuomos. Dėl sunkaus gyvenimo Edvardui vaikystėje iškrypo stuburas ir atsirado 

kuprelė. Jis baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universitetą. Buvo medicinos mokslų kandidatas, 

žmonių nuomone, labai geras daktaras. Paveldėjo tėvo dvarą. Jo dvaras buvo prie Meižių ežero, 

jo vakarinėje pusėje. Namai (buvę Liodzinskių, paveldėti motinos) Viekšniuose, Vytauto gatvėje. 

Ant namo tebėra ir senasis numeris — 19. Vėliau šiame name yra buvęs mokinių bendrabutis, 

internatas. Edvardas su žmona Marija ir dukrele Gene buvo du kartus ištremti į Sibirą. Edvardas 

grįžo į Lietuvą 1959 m. ir tais pačiais metais mirė. Žmona grįžo 1961, o duktė 1967 metais. 

Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus 

parengė Bronius Kerys. 

















43

PANČERINSKAITĖ-RADAVIČIENĖ GENOVAITĖ, VITALIO 



metai. — P. 5. — Tekste: Paežerio dvarą prieš karą valdė Eduardas Panceržinskis, kuris ir dabar 

valdo to dvaro centrą, pasidalijęs su seseria Genovaite Rudavičiene. Dvaro žemė išparceliuota 

1935 m. ir pavadinta Sovaičių kaimu. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57, 92, 127, 129, 152, 255, 300. — 

Tekste: 

„Ėjo mokslus Šiaulių gimnazijoje, ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus, gyvena apie 

Viekšnius ūkyje. [...]. Kiek jaunesni už mus Meižių Vitalio Pančerinskio vaikai Gesė ir Edvardas 

arčiau buvo mūsų pažinti kiek vėliau, mano motinai, o paskui ir man ėmus juos mokyti. [...]. 

Ypačiai, kai vėliau motina ėmė taip pat mokyti Pančerinskių Gesę ir Edvardą (dabar inžinierienė 

Radavičienė ir Viekšniuose gydąs Pančerinskis). [...]. Tais mokslo metais [1894 m.] motina, be 

mano brolių, mokė dar Pančerinskių Gesę ir Edvardą. Mano broliukai ypatingai buvo nusistatę 

prieš mergaites. [...]. [Viktoras] paaugęs stodavo griežtesnėn kovon prieš mergaites, ypačiai prieš 

Gesę. Juodu su Vacium, nepratusiu prie mergaičių, į ją gerokai skersavo. Kartą jai kažką 

nusirašius, užuot savarankiškai parašius, ir motinos susektai pasisakius esant berniukų 

pamokytai, šiuodu buvo motinos pabaustu. Neteisingai nubaustu, juodu tuojau nutarė skundikei 

atkeršyti. Tarsi žaisti išviliojusiu už namų, puolė ją pagaliais, pasiryžusiu „užmušti”, ir tik 

suaugusieji, išgirdę jos šauksmą, ją išgelbėjo, o šiem, žinoma, dar labiau kliuvo. [...]. Iš 1899 m. 

laidos [...] išskirsiu dar [...] Ksaverą Radavičių, savarankiškai ir, rodos, be materialinės pagalbos 

pasirengusį VI ar VII klasėn, dabar inžinieriaujantį Šiauliuose, vedusį savo mokinę, mano brolių 

mokslo draugę Viekšniuose Genovaitę Pančerinskaitę.” 

RADAVIČIAI. KSAVERAS 1876—1940. GENOVĖFA 1884—1950 // Iš įrašo 



24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 















Tekste: 

„Adelajidos duktė Genovaitė (Gesė) buvusi labai graži (ją pažinau jau seną). Ji mokėsi Šiaulių 


baigusio Šiaulių gimnaziją. Mano tėvelis pasakodavo, kad Radavičiai caro laikais laimingai ir 

turtingai gyveno Rusijoje Voronežo mieste. Savo vaikų neturėdama, Genovaitė šelpdavo savo 

besimokantį brolį Edvardą, jį visada pasikviesdavo šventėms bei kitoms atostogoms. 


44



dvarelį važiuodavome pro Viekšnių geležinkelio stotį. 1940 m. žiemą inžinierius K. Radavičius 

po persirgto gripo pasiligojo, išėjo į pensiją ir apsigyveno žmonos dvarelyje. Deja, pagyveno 

neilgai, vasario mėnesį mirė. Didelis būrys tą šeimą gerbusių kaimynų palydėjo inžinierių į 

amžinojo poilsio vietą Viekšnių kapinėse. 1941 m. birželį Genovaitė Radavičienė, nebeturėdama 

artimųjų, prašėsi, kad ją išvežtų kartu su broliu Edvardu, bet jos sąrašuose neradę, trėmėjai 

nesutiko paimti. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno savo namuose Viekšniuose Vytauto 

gatvėje. Gal tie motinos namai priklausė jiems abiems su broliu Edvardu?” 

PANCEŽINSKIS. PANCERŽINSKIS. PANČERINSKIS VLADISLOVAS 1853—1921 

S†P WŁADYSŁAW PANCERZYŃSKI 1853—1921 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Kryžius padarytas iš geležinkelio bėgių. 

Gargasas Antanas (Purvėnų kaimas) // Broniui Keriui. — 1996. — Žodžiu: 

„Dvaras buvo šiaurinėje Meižių kaimo dalyje, nuo šiaurinės Meižių ežero dalies į rytus, netoli 

ežero. Per dvaro žemę ėjo kelias iš Ašvėnų, Meižių į Purvėnus, Laižuvą. Išliko kelios pakelės 

liepos. Dvarui priklausė žemės nuo ežero į šiaurę ir vakarus, visas plotas iki Viekšnių—Laižuvos 

kelio, vadinamas Papurviu, miškas prie kelio į Antanavos kaimą, taip pat dalis ežero. 1937— 

1939 m. buvo du kumetyno namai. Čia gyveno 6 šeimos kumečių. Dar dirbdavo 3 vaikiai, 3 

mergės, skerdžius iš kumečių. Buvo 12 darbinių arklių. Vladislovienė vyrus labiau mėgo, mergės 

dažniau neįtikdavo. Jei ranką pabučiuodavai (o ji taip ranką ištiesdavo), tai galėdavai visko gauti. 

1939 08 15 prie ežero šauliai buvo surengę didelę gegužinę. Taip buvo iki rusų. 1941 m. 

Vladislovienę išvežė į Sibirą.” 

Krasauskas Antanas (Meižių kaimas) // Broniui Keriui. — 1996. — Žodžiu: „Kai 

Vladislovienę trėmė, ji pažadėjo parašyti kaimynams Krasauskams, kur sodyboje paslėptos 

brangenybės, bet nebeparašė... Tame ūkyje vėliau gyveno Jankauskai.” 


Tekste: 

„Daug ką domina Viekšnių kapinėse esantis iš geležinkelio bėgių padarytas kryžius ant 

Vladislovo Pančerinskio kapo. Taigi, dabar papasakosiu, ką žinau apie tai. Kokia giminystė siejo 

šitą šeimą su kitais Pančerinskiais, nežinau. Mano tėvelio atsiminimuose: „Iš tolimojo Sibiro, kur 

geležinkelio mašinistu tarnavo, sugrįžo senukas Vladislovas Pančerinskis su žmona ir 

apsigyveno savo, iki šiol nuomotame kitiems, Meižių dvarelyje prie to paties pavadinimo ežero. 

Jų sūnus Marijonas toli Rusijoje realinėje mokykloje mokėsi. Senukai, per gyvenimą nemažai 

pinigų susitaupę, ėmė tvarkyti savo apleistą dvarelį, kurį sūnaus vardu Marijoniške pavadino.” 

Per pirmąjį pasaulinį karą visi Pančerinskiai buvo pasitraukę nuo fronto. Pirmiausiai sugrįžo 




baronienės Hartingienės dvare.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. — 


Daug kartų teko lydėti savo, o anksčiau ir tėvelių svečius į Viekšnių senąsias kapines, nes, 

kaip rašė kraštotyrininkas Bronius Kerys, kultūringas lankytojas ar turistas, atvykęs į kurią nors 

vietovę, pirmiausia apžiūri bažnyčią ir kapines. Beveik visi mano svečiai atkreipdavo dėmesį į 

kapinių viduryje stovintį kryžių, padarytą iš geležinkelio bėgių. Juo susidomėdavo ir klausdavo, 

kodėl jis toks. Laimei, ne kartą man šitą istoriją yra pasakojęs tėvelis, todėl sugebėdavau 

paaiškinti. Net ir viekšniškiai ne visi žino šio kryžiaus kilmę, todėl noriu pasidalinti savo 

žiniomis su mielais „Vienybės” skaitytojais. 

45

Viekšnių apylinkėse, daugiausia netoli Meižių ežero, dvarelius turėjo Pančerinskiai. Vienas iš 

jų, Vladislovas, ilgus metus dirbo geležinkelio mašinistu Sibire. Senatvėje grįžo į tėviškę ir su 

žmona Marija apsigyveno iki šiol kitiems nuomotame savo dvarelyje, kurį jie savo sūnaus garbei 

vadino Marijoniške, o iš tiesų jis vadinosi Meižių dvareliu. 

Mirus vyrui, senutė susiruošė jam pastatyti paminklą. Dar gyvas būdamas, Vladislovas prašė 

jam kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių — jo pamėgtos profesijos simbolį. 

Marija Pančerinskienė paprašė mano tėvelį, kad jai padėtų atlikti šį vyro priesaką. Šiauliuose 

depo viršininku dirbo Pančerinskių giminaitis inžinierius Ksaveras Radavičius, kuris kiekvieną 

šeštadienį parvažiuodavo pas savo žmoną, gyvenusią netoli Viekšnių. Mano tėvas nutarė kreiptis 

į jį, kad padėtų gauti reikalingą bėgį ir kad savo vadovaujamose dirbtuvėse tą kryžių pagamintų. 

Deja, šis pareigūnas griežtai atsisakė, reikalaudamas jam pateikti geležinkelių valdybos leidimą. 

Pacituosiu, kaip mano tėvas aprašo šį įvykį: „Poniai Marijai pranešęs apie Radavičiaus 

reikalavimą, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti prašymą, kad nors pusantro metro 

seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad valdyba plačiojo geležinkelio bėgio parduoti 

nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, kad jos vyras 50 metų per 

visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu kiekvienas „peckelis” važinėti 

gali ir kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali” (iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų 

rankraščio). 

Išeitį rado į vaistinę atėjęs tėvelio geras prietelius šaltkalvis Kostas Kuchalskis, pažadėdamas 

tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių. Paminklo apačią 

tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį akmeninių paminklų meistrą Liniovą. Netrukus 

nudžiugusi Marija Pančerinskienė pamatė ant vyro kapo stovintį kryžių, kuris ir dabar savo 

originalumu stebina kapinių lankytojus. 

PANČERINSKIENĖ MARIJA (VLADISLOVIENĖ) 



metai. — P. 5. — Tekste: 

Meižių I dvarą prieš karą valdė Antanas Gomolickas, kuris ir dabar to dvaro centrą 

tebevaldo. Dvaro žemė išparceliuota 1934 m. ir pavadinta Meižių kaimu. Meižių II dv[arą] 

prieš karą valdė Vladas Panceržinskis. Dvaro žemė išparceliuota 1934 m. ir pavadinta Meižių II 

kaimu. Centrą šiuo laiku valdo Marija Panceržinskienė. 



P. 64, 72, 73, 74: 





Eil. 

Nr. 

[...] 


Dvaro 

pavadinimas 



Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 


28 Ašvėnų 


Sobieslovas 


46

Eil. 

Nr. 

29 Sovaičių 

30 Meižių 

Dvaro 

pavadinimas 




Eduardas 


ir Dimitrijus 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 




39 Bugių 


Sobieslovas 






26. — Tekste: Ištremta iš [Meižių]: Panceržinskienė Marija [72 metų], gimusi 1869 m., valstietė. 

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — 803 p. — Tekste: Kai 

kurie represuoti gyventojai: Panceržinskienė Marija. Ištremta 1941 m. 72 m. amžiaus. Žuvo 

1941 m. kelyje į tremtį. — [„Vladislovienė”. Knygoje vadinama Edvardo motina]. 

Gargasas Antanas (Purvėnų kaimas). [Vladislovienė]. — Broniui Keriui. — 1996. — 

Žodžiu: „Vladislovienė vyrus labiau mėgo, mergės dažniau neįtikdavo. Jei ranką pabučiuodavai 

(o ji taip ranką ištiesdavo), tai galėdavai visko gauti. 1939 08 15 prie ežero šauliai buvo surengę 

didelę gegužinę. Taip buvo iki rusų. 1941 m. Vladislovienę išvežė į Sibirą.” 

Krasauskas Antanas (Meižių kaimas). — Broniui Keriui. — 1996. — Žodžiu: „Kai 

Vladislovienę trėmė, ji pažadėjo parašyti kaimynams Krasauskams, kur sodyboje paslėptos 

brangenybės, bet nebeparašė... Tame ūkyje vėliau gyveno Jankauskai.” 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 


Tekste: 

„Per pirmąjį pasaulinį karą visi Pančerinskiai buvo pasitraukę nuo fronto. Pirmiausiai sugrįžo 




baronienės Hartingienės dvare. [...]. Vyrui [Vladislovui Pančerinskiui] mirus, viena su samdyta 

šeimyna Meižiuose (tik tėvų neoficialiai Marijoniške vadintuose) ūkininkaudama, senutė Marija 

Pančerinskienė neblogai vertėsi ir vis tikėjosi, kad sūnus Marijonas sugrįš tėviškėn. Deja, vieną 

dieną ji gavo iš nemėgiamos marčios žinią, kad sūnus žuvo pritrenktas nuvirtusio medžio. 

Senutė, jokio gyvenimo tikslo nebematydama, dar ir sveikatai pablogėjus, pardavė pirkliams iki 

šiol taupytą mišką ir apsigyveno Viekšniuose, kaip pati sakė, norėdama prasiblaškyti ir būti 

arčiau gydytojo bei vaistinės. 

Mano tėvelio atsiminimuose: „Senutei iš lovos mažai besikeliant, mano šeima ir vaistinės 

darbuotojos ją globoti pradėjo. Gydytojai ją lankydami įvairius vaistus nervų nuraminimui 

prirašydavo. Nuo Kražių kilusi ponia čia artimų žmonių neturėjo, tai iš ten iškviestai giminaitei 

47

Jadzei dvarelio reikalus pavedė, o su Laniauskų šeima susipažinusi, simpatiškosios akušerės 

paprašė, kad ją prižiūrėtų. Butą ji samdėsi netoli vaistinės esančiame Fridmano name.” 


Turėdama pinigų, senutė panoro pastatyti paminklą savo mirusiam vyrui. Dar seniau jis buvo 

prašęs paminklą jam pagaminti iš geležinkelio bėgių. Ji kreipėsi pagalbos į mano tėvelį. Štai kaip 

mano tėvelis aprašo šį įvykį: „Vieną šeštadienio vakarą į stotį nuvažiavęs laukiau traukinio, iš 

pirmos klasės vagono išlipusį inžinierių Radavičių sugavau ir, reikalą paaiškinęs, kryžių jo 

vadovaujamose dirbtuvėse pagaminti paprašiau, bet šis pareigūnas griežtai atsisakė, sakydamas, 

kad geležinkelio bėgių tokiam tikslui panaudoti negali, o be savo valdybos leidimo nei gabalėlio 

neparduos. Poniai Marijai apie tai pranešęs, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti 

prašymą, kad nors pusantro metro seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad plačiojo 

geležinkelio bėgio parduoti nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, 

kad jos vyras 50 metų per visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu 

kiekvienas peckelis važinėti gali, kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali. Po kelių 

dienų į vaistinę atėjusiam geram savo prieteliui šaltkalviui Kostui Kuchalskiui papasakojau tą 

reikalą ir pasiskundžiau savo nesekme. Jis nuramino mane ir pažadėjo iš savo kaimyno gabalą 

reikiamo bėgio gauti ir pats kryžių padaryti. Apsidžiaugusi senutė sutiko. Paminklo apačią 

Mažeikių gatvėje gyvenančiam akmeninių kryžių meistrui Liniovui užsakiau, o neužilgo ir patį 

kryžių pastatėme. Ligonė netaupiai leido lėšas, o ir sveikata nesitaisė, tad ji netrukus buvo 

priversta vėl grįžti į savo dvarelį.” (J. Aleksandravičiaus atsiminimai: Rankraštis. — P. 888). 

Pas Mariją Pančerinskienę gana dažnai su tėveliu užsukdavome važiuodami Meižių keliu į 

mūsų ūkį. Man, vaikui, didelį susidomėjimą keldavo šios moters rūkymas. Ji žmonių buvo 

vadinama Pypkore arba Vladisloviene. Visų didžiulį pasipiktinimą sukėlė sovietiniai trėmėjai kai 

1941 m. birželio mėnesio 14 dieną šią suparaližuotą, iš lovos nepasikeliančią senutę žiauriai 

įmetė į sunkvežimį, o po to į gyvulinį vagoną. Girdėjau, kad netrukus ji vagone mirė.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. — 


Daug kartų teko lydėti savo, o anksčiau ir tėvelių svečius į Viekšnių senąsias kapines, nes, 

kaip rašė kraštotyrininkas Bronius Kerys, kultūringas lankytojas ar turistas, atvykęs į kurią nors 

vietovę, pirmiausia apžiūri bažnyčią ir kapines. Beveik visi mano svečiai atkreipdavo dėmesį į 

kapinių viduryje stovintį kryžių, padarytą iš geležinkelio bėgių. Juo susidomėdavo ir klausdavo, 

kodėl jis toks. Laimei, ne kartą man šitą istoriją yra pasakojęs tėvelis, todėl sugebėdavau 

paaiškinti. Net ir viekšniškiai ne visi žino šio kryžiaus kilmę, todėl noriu pasidalinti savo 

žiniomis su mielais „Vienybės” skaitytojais. 

Viekšnių apylinkėse, daugiausia netoli Meižių ežero, dvarelius turėjo Pančerinskiai. Vienas iš 

jų, Vladislovas, ilgus metus dirbo geležinkelio mašinistu Sibire. Senatvėje grįžo į tėviškę ir su 

žmona Marija apsigyveno iki šiol kitiems nuomotame savo dvarelyje, kurį jie savo sūnaus garbei 

vadino Marijoniške, o iš tiesų jis vadinosi Meižių dvareliu. 

Mirus vyrui, senutė susiruošė jam pastatyti paminklą. Dar gyvas būdamas, Vladislovas prašė 

jam kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių — jo pamėgtos profesijos simbolį. 

Marija Pančerinskienė paprašė mano tėvelį, kad jai padėtų atlikti šį vyro priesaką. Šiauliuose 

depo viršininku dirbo Pančerinskių giminaitis inžinierius Ksaveras Radavičius, kuris kiekvieną 

šeštadienį parvažiuodavo pas savo žmoną, gyvenusią netoli Viekšnių. Mano tėvas nutarė kreiptis 

į jį, kad padėtų gauti reikalingą bėgį ir kad savo vadovaujamose dirbtuvėse tą kryžių pagamintų. 

Deja, šis pareigūnas griežtai atsisakė, reikalaudamas jam pateikti geležinkelių valdybos leidimą. 

Pacituosiu, kaip mano tėvas aprašo šį įvykį: „Poniai Marijai pranešęs apie Radavičiaus 

reikalavimą, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti prašymą, kad nors pusantro metro 

seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad valdyba plačiojo geležinkelio bėgio parduoti 

nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, kad jos vyras 50 metų per 

visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu kiekvienas „peckelis” važinėti 

gali ir kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali” (iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų 

rankraščio). 

48

Išeitį rado į vaistinę atėjęs tėvelio geras prietelius šaltkalvis Kostas Kuchalskis, pažadėdamas 

tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių. Paminklo apačią 

tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį akmeninių paminklų meistrą Liniovą. Netrukus 

nudžiugusi Marija Pančerinskienė pamatė ant vyro kapo stovintį kryžių, kuris ir dabar savo 

originalumu stebina kapinių lankytojus. 


Eseliniene. — 2004. — Liep. 20—29. — Tekstas iš diktofono: 

Mona tieviškė, va če Purvienaa, če mon tieviškė. O Pačerinskienės žemė va taap eje aplink 

mon tieviškę. Šitaa kap ej tas vėiškelis, va če tėj krūmaa, če tuoliau ežers, va če bov 

Pačerinskienė. Pakelie yr lėipaa dar kor bov Pačerinskienės, kor pypką rūkė. Tėn, kur bovo tuoks 

kelėlis su egliem išdėigts, va tėn bovo Gumuleckio dvars. Če jau pasisokont į tų Mėižių vėiškelį. 

Seni jau, tėn i tuos eglelės i senos. Bet ans, tas kels išeeje jau ne į če tų vėiškelį, be tėn į tų, kur 

tas Mėižių vėiškelis. No, tai tėn bovo Gumuleckio dvars. O paskou, va į tų galą, če dabaa nu 

mūsų, skaituos. Mon tai bov ontras gals. Če bov, tam Pačerinskiou daktarou priklausė. No dabaa, 

nu, kor seniau tas namėlis bov, kor sudegė. [...]. 

— Kur Jūsų ta žemė bov, a pripat ežero, a ne pri ežero? 

— Ne, pri ežero neprieej, unt šėn, unt Purvienus. Taap kap anoukart ka sakiau, dvaro, tuos 

Pačerinskienės, užeej ta žemė. Pačerinskienės baigies, prasidiej Gumuleckio. 

— Ka tos liepos aug visai ant tuo kelio, trylika liepų — suskaičiavau. 

— Senos? 

— Jo, senos, aukštos. Anuos aug ant tuo kelio, kur jau į Palnuosus važiout, Meižių kelio. 

— Nu tai va, Pačerinskienės sodyba tėn bovo. Tėn, tėn, Pačerinskienės sodyba bovo. 

Važioujint tou pčiu keliu, unt Vėikšnių dar... Mes seniau tou keliu važioudavuom. I paskou pruo 

Gumuleckio kumetyną sukdavuomies va į tų kėlį, kur če ateidavo — pro Kriaučiūnienę kur eej, 

kur dabar tų parvažą kap išnaikėno visai. Če bov Gumuleckio. Vuo dabaa, ka Jūs tėn suskaitiet 

tas liepas, tai va, nu tuo šitaa kelio, va kur tas bov pasisukėms ont Vėikšnių, nu tai če dar bov į 

Gumuleckio sodybą egleles suodintas, tai tuos irgi senos. [...]. 

— Ka ta pypkę rūkydavo [Pačerinskienė], tai ana Marija bovo, ane? Vuo anuos vyrs bov 

geležinkelietis? 

— Gal seniau bovo, bet anų mėški mėdis užmošo. Ir anaa tuoks lėkėms — ir anuos sūnų irgi 

taap pat užmošo. Ir anuos martie bov tuo Ašvienų Pačerinskio duktie Halina. Bet anuos 

nesugveno, ana če atvažioudavo, bet ta Halina daugiau bov pas tievą, negu čia pas tuo oušvienę. 

Ta vėina pati bovo. Kuol stipresnė bov, nu anaa tėn bov vaikee, merges, tėn stuoviedavo 

dešimtimis metų. Ka aš išaugau, bov tuoksaa Ontė Vėlavičius, va bov Duomė Rimkus, va če tų 

Rimkų giminaitis, kor če bov. I bova Juozas Paplauskis, ir anėj metų metaas bov. 

— Pas tą Pančerinskienę? 

— Ja, pas tuo puonią. Nu ir būdavo tarnaitės dvė. Vėina skaities laukėnė, ontra, kaap jau, 

numėnė. Ta valgyt vėrdavo, tėn — gyvuolius šerdavo. Mėlžt’ mėlžo abėdvės, nes dėdelės bondos 

bov, šiemargės karvės, kėik žinau, vėsos bov, matydavau. Nu va, arklius šierė — bov atskėrs 

kumiečius, kas šerdavo arklius, prižiūriedavo. Bovo vinioulėka arklių, pėnkės puoras i vėins kur 

puonia važiavo. Juokio traktoriaus, juokiuos tėchnikos. Pusontro šimto ektarų žemės ir apdėrbo. 

Mūso bov dvidešimtšėši. I dėvyni araa dar. Tėn tuoliau nu mūso, tėn bov tuokia Marjuonėškė — 

anuos kumetyns. Do kumetynaa bovo. Tėn bovo už miškelio ontruo pusie tuoke mūrėnė, vuo če 

bov medėnė. No i če tuo medinie daugiausee trys kumiečee būdavo, vuo tuo mūrinie — do. No i 

tėj kumiečee eje irgi skaities kuožn dėin pas anuo. Nuryto nueidavo i vakarą grįždavo į savo 

šeimą. O tuos muotrėškos anų jau, šimtą dėinų turiejo išeit’. No ir anėj gaudavo tėn daržams 

žemės, karvės anų, munruods, ka ganies kartu su dvaro karviem. Ordinarijas gaudavo, grudų. Tėj 

kumiečee vėsi partekėj gyveno. I kiaules nusišerdavo, lašinee plaštakinee būdavo. I patys 

pavalgėj. Mon tetis važioudavo i malūną petliavuot’. I tėms kumiečiams nuveždavo. 

— Į kuokį malūną? 

— Į Vėikšnių ir į Gudų, kap kada. Dvijuos vėituos. Sakė, ka Gudūs lygtai geriau, o kartaas 

būdavo tėn dėdelės eilės, kap tėn, negaliedavo, tai Vėikšniūs dėrbdavo. O malt’ i kroupus dėrbt 

tai Vėikšnių malūne dėrba. 

49

— Vuo dėlkuo ana tą pypkę rūkė? 

— Gal iš tuo pergyvenimo. 

— Bet rūkė ana tikrai? 

— Rūkė, i mon vyrą išmuokė rūkyt. Nes, sakau, kad va anaa tų vyrą užmošo mėdis, i sūnų. 

Tam miškelie, tėn nu mūsų tarp anų bov tas mėšks tuoks, nu kelio ein į rytus. Anuo išvežė ne 

tada, ka če vėsus vežė, bet keturdešimpėrmaas metaas, jau tų pėrmūjį kartą ka bov roskee parejėj. 

Išvežė su kažkuoke lėngvuoje mašinele. Mes savo kėimi aiškee matiem tų dvarą, jug tėn, kas tėn 

bov — septyni šimtaa mėtrų. No ir... i tėktaa paskou vakų jau mūsų nieks nebleido. Ana bov, nu 

dar jau seniau, kaap iš nuobodomo, radiją įsivedusi. Nu vuo tėn tuokėi kap užsakuovaa 

važiniejuos. Bet tėn ta lėmpinė bov tada, ne elektros, niek nebov. Nu ir tada mes vakaraas 

nueidavuom tėn klausyties tuos radėjes. Bet aš, tuoks tas vabals, toukart ne bu, ne be nesupratau, 

mon bum bum i vėskas ta radėja. Pas tuo puonę bov. 

I kada mes anaa darydavuom... ana cigarietus tus ne pėrkdavo, bet pėrkdavo atskėrą tabuoką, i 

paskou tus gilzes. I turiėjo tuokį, no, tuokį sulenkamą tuokį metalinį tuokį, kap ons... Tėn tų 

pridiedavo su tabuoka, užlenkee i užmauni tų jau tų tuštį, tų cigarietą ir išspaudi į vėdų. 

Paskou an bov tuok’ panelę prisiviliuojusi. Mažeikytė Galina, kaap an bovo... Bovo tuoks 

Henriks puonaatis pas anuo, bet tas puonaatis neėlgaa pabovo, nesugyveno. Vuo taa panelee ana 

nurašė posė torto. Tam Paplauskiou, tam savo vyriausem darbininkou, ir... Nu bov sunegalavusi 

anaa sveikata, guliej Mažėikiūs liguoninie. Nu tas bov prieš keturdešimtus metus dar, ka mon 

tetis da bovo gyvs, ons keturdešimtrečiaas metaas y mėrės. 

PARIEŠTIENĖ [-VEREŠČIAGINAITĖ] JOLITA 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. — Tekste: 

PARIEŠTIENĖ-VEREŠČIAGINAITĖ JOLITA (g. 1974 07 24, Pakalupio k., Mažeikių 

raj.), Kapėnų pagrindinės mokyklos parengiamosios klasės mokytoja. Vyras Neringas (g. 1970). 

Duktė Modesta (g. 1995). 

M: 1980—1992 — Viekšnių (Mažeikių raj.)vid. m-kloje, 1984—1991 mokėsi Mažeikių 

vaikų muzikos m-kloje, 1992—1994 — Kauno taik. dailės mokykloje. 

P: 1995 — J. Vereščiaginienės parduotuvės pardavėja, 1998 — V. Gudausko prekybos įmonės 

pardavėja, nuo 1998 — Kapėnų (Mažeikių raj.) pagrindinės m-klos parengiamosios kl. 

mokytoja. 

F: Tapo paveikslus, siuvinėja. Ne kartą dalyvavo „Seniūnijų dienų” parodose ir koncertuose, 

velykinėje parodoje (2000) N. Akmenės kultūros rūmuose. Kapėnų m-kloje suorganizavo 

autorinę siuvinėtų ir tapytų darbų parodą. 

L: Mėgsta su šeima leisti laiką gamtoje. 

D. a.: Kapėnų pagrindinė mokykla, Kapėnų k., LT-5452 Mažeikių raj. 

Vaišnienė Sigutė. Ukrainietis pamilo lietuvaitę ir Lietuvą // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Spal. 27: Autorės nuotraukos. — Tekste: 

Viekšniai gali didžiuotis turtinga praeitimi, bet ir šiandien čia gyvena įdomus, meniškos sielos 

žmonės. Pastaraisiais metais jie susibūrė į Kultūros namuose įsikūrusį menininkų klubą 

„Spalvarnis”. Šįkart susipažinkite su keletu iš jų. 

Gali varžytis su mašinomis 

Jolita Parieštienė tarsi sujungia abu aprašytus menininkus. Mokytoja G. Drąsutienė pastūmėjo 

studijuoti menus ir iki šiol yra sielos draugė, o M. Ivančenka — jos akvarelių gerbėjas. 

Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, dailės mokytojos G. Drąsutienės paraginta, Jolita įstojo į 

Kauno taikomosios dailės mokyklą studijuoti meninį siuvinėjimą rankomis ir mašina. Baigus 

daugelį metų teko dirbti visiškai su specialybe nesusijusius darbus. Tik šiais mokslo metais 

50

Kapėnų pagrindinėje mokykloje pradėjo dėstyti dailę. Beje, ji dar Šiaulių universiteto Menų 

fakulteto studentė. 

Žiūrint į Jolitos atliktus darbus, sunku patikėti, jog žmogaus rankos gali vienodai, kruopščiai, 

simetriškai išsiuvinėti. Net pati sunkiai atskiria, kur geroji, o kur išvirkščioji darbo pusė. 

Menininkė sakosi vienodai rūpestingai triūsianti prie servetėlių, staltiesėlių, rūbų aksesuarų ar 

didesnių gaminių. Mėgsta kryželiu siuvinėti paveikslus. Daug darbų dovanojo kitiems, o sukurti 

naujų reikia savaičių ar net mėnesių. Traukia Jolitą ir dailės darbai, ypač akvarelė. Tačiau dar 

nedidelės dukrytės, studijos, darbas verčia daugelį kūrybinių sumanymų atidėti ateičiai. 

Malūkas Vytautas. Viekšniškės menininkės pėdomis seka ir dukros: [Jolita Parieštienė] // 

Santarvė. — 2005. — Vas. 5: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Viekšnių menininkų klubas „Spalvarnis” metų pabaigoje miestelio žmonėms surengė teminę 

parodą, skirtą Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Joje, be kitų kūrėjų darbų, eksponuojami ir 

viekšniškės Jolitos Parieštienės siuvinėjimo darbai. Save pradedančiąja dailininke vadinanti 

moteris, be siuvinėjimo, užsiima ir tapyba. 

PADĖJO MOKYTOJA 

Siuvinėjimas Jolitai yra lyg profesija: ji prieš 10 metų baigė Kauno taikomosios dailės 

mokyklą, kur įgijo specialybę, susijusią su savo pomėgiu. Kad turi gyslelę siuvinėti, Kapėnų 

pagrindinėje mokykloje dirbanti moteris pajuto mokydamasi dvyliktoje klasėje. Kai Jolita 

nusprendė studijuoti taikomąją dailę, jos dailės mokytoja Genovaitė Drąsutienė padėjo jai 

pasiruošti stojamiesiems egzaminams. Nuo to laiko dailės ir technologijų mokytoja su adata 

nesiskiria. 

VADINA KRAPŠTUKE 

Siuvinėjimas — kruopštus, smulkmeniškas darbas. „Turiu auksinę kantrybę, mėgstu 

krapštytis. Dauguma mane ir vadina krapštuke”, — Jolita pasakoja apie priežastis, dėl kurių 

pasirinko siuvinėjimą. Jai, nors ir labai lėtai, bet patinka padaryti viską nuo pradžios iki galo. 

Parodoje su savo darbais mokytoja dalyvauja antrą kartą. Mėgsta siuvinėti kryželiu ir rišeljė 

— pirma medžiaga išsiuvinėjama, vėliau tai iškarpoma ir išeina į ažūrą panašus darbas. Siuvinėti 

vaizdelių, gyvūnų Jolita sakosi nemėgstanti — labiau patinka įvairūs ornamentai. 

ALIEJUMI TAPĖ SAVARANKIŠKAI 

Mokydamasi Kaune Jolita išbandė dar vieną savyje slypėjusį talentą — tapybą. „Matyt, 

kažkas buvo užslėpta manyje. Nuo pat mažens mėgau piešti”, — susimąstydama sako 

menininkė. Beje, kad yra menininkė, Jolita negalvoja. Sako tik dabar pradedanti, tad labiau tiktų 

ją vadinti pradedančiąja. 

Mokykloje Kaune, be kitų dalykų, buvo dėstoma tapyba guašu ir akvarele. O Jolitą nuolat 

traukė tapyba aliejiniais dažais. Tad savarankiškai nusprendė išbandyti savo jėgas tapydama 

būtent taip. Nuo tada, turėdama laisvesnio laiko, moteris tapė tol, kol, sukūrus šeimą, atsirado 

vaikų. Savo pomėgiui dabar Jolita sakosi sunkiai surandanti laiko. 

MĖGSTAMIAUSI — PEIZAŽAI 

Dailininkė savo darbuose daugiausia tapo peizažus. „Išeina gal nelabai vykusiai, bet 

stengiuosi nutapyti paveikslą taip, kad žmonės suprastų, kad tai yra peizažas”, — juokiasi Jolita. 

Paveikslai gimsta iš natūros. Moteris mėgsta pasivaikščioti vaizdingomis Viekšnių 

apylinkėmis, ypač žavi gražus Juodeikių pušynas. 

Jolita sako, kad prie Ventos daug gražių vietų, bet žmonės tai nelabai moka vertinti ar 

paprasčiausiai to nepastebi. 

Jie, pasak kūrėjos, užsiėmę kitais reikalais ir nenori grožio matyti. 

Į MIESTĄ NENORĖTŲ 

Jolita sakosi esanti kaimo vaikas. Jokiu būdu nenorėtų gyventi mieste, kur daug triukšmo. 

Jolitos seneliai gyvena netoli Viekšnių esančiame Svirkančių kaime, labai gražioje vietoje, prie 

Virvytės upės. „Tenykščiai, nuo vaikystės supę įspūdingi vaizdai tikriausiai ir paskatino mane 

mylėti gamtą”, — sako Jolita. 

51

Daug pasimokė ir pagalbos, patarimų moteris sulaukė iš viekšniškio dailininko Michailo 

Ivančenkos, su kuriuo kolegiškai bendrauja. 

IEŠKO SAVO ŠAKNŲ 

Savo meniškos prigimties šaknų Jolita sakosi pradėjusi ieškoti, susimąsčiusi apie savo 

mergautinę pavardę — Vereščiaginaitė. Devynioliktame amžiuje tokia pavarde Užkaukazėje, prie 

Juodosios jūros, gyveno garsus dailininkas. Bet viekšniškė sakė neradusi net šaknelių, susijusių 

su šia pavarde. 

Jolitos mama — fotografė, tad moteris galvoja meno gyslelę paveldėjusi iš jos. Giminėje 

daugiau nėra nė vieno, mėgstančio piešti ar siuvinėti. 

Viena didžiausių viekšniškės svajonių — ramiai, niekam netrukdant dirbti. 

„Vis pasižadu, kad surasiu laiko, eisiu, tapysiu, bet vasara greit prabėga ir aš nieko nesuspėju. 

Tikriausiai padarysiu ką nors gera tada, kai išeisiu į pensiją”, — svarsto Jolita. 

VADOVAUJA BŪRELIUI 

Šiemet mokytoja neakivaizdžiai baigė Šiaulių universiteto Menų fakulteto trečiąjį kursą. 

Ruošiasi tapti diplomuota dailės ir technologijų mokytoja, nors šį darbą dirba jau seniai. 

Iš pradžių buvo ikimokyklinukų mokytoja. Darbas su mažiukais Jolitai labai patikęs. 

Dabar mokykloje, be pamokų, vadovauja būreliui „Meninės raiškos projektai”. Čia vaikams 

mokytoja perduoda savo patirtį. Būrelio nariai noriai stengiasi išbandyti savo jėgas įvairiose 

dailės srityse. Kuria karpinius, susipažįsta su vitražo technika, sumaniai apipavidalina butelius, 

laku dekoruoja gėlių vazonėlius, dabar pradeda mokytis pinti iš vytelių. 

PIEŠIA IR MAŽOJI DUKRA 

Mamos pėdomis seka ir dvi Jolitos dukros. Trečiokė Modesta piešti pradėjo dar lankydama 

darželį. Du kartus mergaitė tapo konkurso „Gamtos pasaka” diplomante. Nors Modesta sakosi 

labiau mėgstanti piešti, jai taip pat patinka kurti floristinius paveikslus, raižinius. Drauge su 

mama renka žoleles, gėlių žiedus, kurių prikištos visos knygos. 

Jaunėlei dukteriai Nedai dar tik treji metukai, bet mama sako, kad ir ji jau imanti į rankas 

teptuką, labai mėgsta dažus. 

Jolitos auklėtiniai — Kapėnų pagrindinės mokyklos penktokai — sakė labai mylintys savo 

auklėtoją. Neseniai grįžusią iš sesijos jie pasitiko spalvotais balionais išpuoštoje klasėje su 

sveikinimo užrašais. 

Be Jolitos minčių, jos rankų neapsieina beveik nė vienas mokykloje vykstantis renginys, ji 

dažniausiai puošia jiems sceną, gražina ir mokyklos interjerą. 

PAŠKEVIČIŪTĖ ALDONA 

Povilavičius A. Baladė apie gražiąją ryšininkę // Vienybė. — 1973. — Birž. 9, 12, 14, 19, 21. 

— Tekste: Ištrauka iš knygos: Povilavičius A. Laukė tėviškės berželiai. — Vilnius, 1973. 

PAULAUSKAS VACLOVAS 1910-01-15 — 1995-01-16 

Rašimas Algimantas. Kunigas Vaclovas Paulauskas // Vienybė. — 1995. — Birž. 24. — 


Nedaug težinome apie prieškario Lietuvos krikščionis, kurie galbūt nesugebėjo atkreipti 

visuomenės dėmesio žymiais darbais, tačiau, tikėdami Dievo meile ir Apvaizda, savo jaunystę ir 

gyvenimą paskyrė tėvynei. 

Kunigą Vaclovą Paulauską senesni Viekšnių krašto žmonės tikrai prisimena. Tai buvo vienas 

iš tauriausių ir didžiai tėvynę mylėjusių žmonių. Jis gimė 1910 m. sausio 15 dieną Padvarių 

kaime, Viekšnių valsčiuje, ūkininko šeimoje. Tėvai neseniai buvo persikėlę iš Rygos gyventi į 

Lietuvą. Maldingi tėvai dar vaikystėje Vaciuko širdyje įskiepijo meilę Dievui, kuri visą 

gyvenimą augo apimdama ir savo šeimą, ir parapijiečius, ir visą tėvynę. Be mažojo Vaciuko, 

šeimoje dar augo trys sesutės. Vaikai iš savo tėvelių paveldėjo gailestingą meilę, nuoširdumą, 

švelnumą, greitą orientaciją. Užaugusiam Vaclovui labai padėjo šeimos išugdytas 

principingumas bei pasitikėjimas žmonėmis. 

52

1926 metais Vacys baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, o 1928 metais ir Kauno jėzuitų 

gimnazijos 6-ias klases. V. Paulauskas visa širdimi mylėjo Dievą. Jis dažnai mėgdavo kartoti: 

„Tik Dievas. Tik vienas Dievas gali visą laiką žavėti ir prie savęs traukti”. Todėl apsisprendęs 

jaunuolis 1931 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią 1938 metais baigė ir buvo 

įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais paskirtas vikaru Salantuose, skleidė žmonėse Dievo 

žodį. 1940 metais perkeltas į Žemaičių Naumiestį. 

1942 metais V. Paulauskas skiriamas Sedos šv. Jono bažnyčios rektoriumi ir vidurinės 

mokyklos kapelionu. Greitai prisiderinęs prie nelengvų karo meto sąlygų, naujasis rektorius prie 

bažnyčios pastatė kleboniją, įrengė labdaringą valgyklėlę. Būdamas Sedos apylinkės savitarpio 

pagalbos draugijos vadovu, jis nuolatos rūpinosi apylinkės vargšais. 

1944 metais kunigą V. Paulauską Telšių vyskupas paskyrė Pirmojo žemaičių savanorių pulko, 

kovojusio prieš bolševikus, kapelionu. Vasarą, frontui traukiantis į vakarus, su kai kuriais pulko 

daliniais jam pavyko pasitraukti į Rytprūsius. Tačiau, gelbstintis laivais iš apsupties, Dancingo 

apylinkėse, sprogusi aviacinė bomba kunigą sužeidė. Ypač nukentėjo regėjimas, kuris dar 

vaikystėje buvo pažeistas (į galvą įspyrus arkliui). 

Vokietijoje, šiek tiek pasveikęs, kunigas Paulauskas turėjo teisę bendrauti su lietuviais 

katalikais, prievarta paimtais vokiečių kariuomenėn. Vokietijai kapituliavus, 1945—1946 metais 

jis buvo Kempteno lietuvių gimnazijos pabėgėlių stovyklos kapelionu ir švietimo skyriaus 

vadovu. Šioje gimnazijoje, dalyvaudamas įvairiose katalikų akcijose, mokytojavo iki 1950 metų. 

Tais pačiais metais kunigas V. Paulauskas atvyko į JAV. Laurenco lietuvių parapijoje buvo 

priimtas vikaru. Ten pat klebonavo veiklusis kunigas Pranciškus Juras (vėliau tapęs prelatu). 

Kartu dirbdami, jiedu stipriai priešinosi „cicilikams”, bandantiems atitraukti lietuvius katalikus 

nuo lietuvių tautinės bažnyčios. 1954 metais Tomsone, netoli Putnamo, V. Paulauskas tapo Villa 

Marija senelių prieglaudos ir senelius globojusių vienuolių (Nekalto Prasidėjimo Marijos seselių) 

kapelionu. Beveik kas dieną Mišių metu trumpais pamokslais jis skelbė Kristaus evangeliją 

prieglaudos gyventojams bei jiems patarnaujančioms vienuolėms. Palaipsniui silpstant regėjimui, 

kunigas atsisakė kapeliono pareigų, ir 1963 metais apsigyveno savo namuose, arti senelių 

prieglaudos. Galutinai apakusiam, jam globą teikė ir prižiūrėjo vienuolė Agota Trilikaitė, 

apsigyvenusi tuose pačiuose namuose. Viename namo kambarėlyje kunigas buvo įrengęs altorėlį 

ir, kol galėjo, aukojo ten Mišias. 

Visiškai nusilpęs, 1994 metų rudenį V. Paulauskas buvo perkeltas į Matulaičio slaugymo 

namus. Sulaukęs 85-erių metų jubiliejaus, kitą dieną kunigas V. Paulauskas baigė savo gyvenimo 

kelią šioje žemėje. Vienuolyno „Dangaus vartai” Tompsone kapinės priglaudė Lietuvos sūnų, 

taip ir nebegrįžusį į gimtąją žemę, tačiau nors ir toli nuo tėvynės, bet nuolatos skatinusį 

tėvynainius mylėti Lietuvą, nepalikti jos po okupanto bolševiko padu. 

Kunigas Vaclovas Paulauskas visą savo gyvenimą buvo veiklus ateitininkas. Intensyviai dirbo 

kartu su angelaičiais ir pavasarininkais. Gyvendamas Vokietijoje, buvo lietuvių skautų sąjungos 

Austrijoje ir Vokietijoje kapelionu. Jungtinėse Valstijose buvo aktyvus lietuvių bendruomenės bei 

„Lietuvių kunigų vienybės” narys. Kiek leido laikas, kunigas V. Paulauskas darbavosi ir 

plunksna. Daug rašė spaudos leidiniams „Sargyba”, „Žemaičių prietelius”, „Mūsų laikraštis”, 

„Žiburiai”, „Lux Christi”. Turėjo surinkęs didžiulę biblioteką, kurią padovanojo Amerikos 

lietuvių kultūros archyvui „ALKA” (Putname). Vienas „ALKOS” direktorių — kun. 

R. Krasauskas — šią biblioteką persiuntė Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos Kauno „Židinio” 

bibliotekai. 

Gausi kunigo Vaclovo Paulausko namų biblioteka, kurioje visi 37 tomai Lietuvių 

enciklopedijos, jo paties pamokslų rankraščiai, kitokie archyviniai dokumentai, bus 

eksponuojama Telšių kraštotyros muziejuje „ALKA”, suteikiant teisę ja naudotis draugijoms bei 

pavieniams asmenims, puoselėjantiems ir propaguojantiems lietuvių kultūrą, tėvynės meilę ir 

krikščioniškąjį tikėjimą. 

53

Paulauskas Vaclovas. Kunigas mirties šokyje. — Vilnius, 1997. — 168 p. — Tekste: [1944 

metų rudenį Viekšniuose, Padvariuose, Padvarėliuose]. 

Juozo Kriaučiūno pratarmė „Kunigas Vaclovas Paulauskas”. — Tekste: 

„Rygoje gyvenusių ir Lietuvoje, Padvarainių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje 

įsigijusių ūkį Paulauskų šeimoje 1910 m. sausio 15 d. — pačiame viduržiemyje gimė berniukas, 

kuris buvo pakrikštytas Vaclovo vardu. [...]. Gerai besimokantį Vaclovą leido į Viekšnių vidurinę 

keturklasę mokyklą, kurią jis baigė 1926 metais. Tėvas jau buvo miręs, tad Vaclovo tolesnis 

mokymas kėlė sunkumą, bet 1928 metais jis baigė 6 Kauno jėzuitų gimnazijos klases. Arklio 

spyris į galvą pažeidė regėjimą, reikėjo gydyti akis. Tai trukdė mokymąsi. Vėliau regėjimas 

stabilizavosi. Vaclovas nuo vaikystės norėjo tapti kunigu, todėl 1931 m. įstojo į Telšių kunigų 

seminariją, kurią 1938 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. [...]. 1995 m. sausio 16 d., išvakarėse 

sulaukęs 85 metų amžiaus, buvo pašauktas amžinybėn. [...]. Palaidotas Marijos Nekalto 

Prasidėjimo seselių vienuolyne Putname, Dangaus Vartų kapinėse.” 

Knygoje yra skyriai: „Paskutinis sudie!”, „Procesija”. — Tekste: 

„Baigiantis Žibikų pušynui, išvydau savo brangiuosius Viekšnius. [...]. Viekšniai! Mano 

vaikystės didžiausias ir gražiausias miestas, kuriame visos gatvelės ir namai žinomi, bet taip 

labai bijojau atitrūkti nuo mamos ar vyresniųjų ir paklysti. [...]. Šiandien Viekšniai kalbėjo nebe 

paslaptimi, bet lavoninės šiurpu. Nameliai tušti, tokie paskurę, tikros kaukolės, vėpsančios 

tuščiais langų rėmais. [...]. Gatvės, ypač iš rytų vedančios į vakarus, pilnos, net perpildytos, bet 

ne viekšniškių. [...]. Gatvėmis vilnija beveik vieni vyrai: ginkluoti ar tik uniformuoti. Šią pusę 

tvenkia tankios karo žandarmerijos „šperės”. [...]. Mane vieni praleidžia tik „Pulko pažymėjimą” 

parodžius, antriems užtenka lapelio, kur įrašyta, kad vykstu į Padvarėlius. [...]. Už miestelio 

gyvosios užtvaros baigėsi, bet platūs laukai priraityti visokiausių apkasų ir prieštankinių kanalų. 

[...]. Mano gimtasis kaimelis lyg lapkričio mėnesį — nykus ir sutryptas. Ir čia nemažai 

užmaskuotų mašinų ir kareivių. [...]. Viekšnių parapijoj buvo toks paprotys, kad, užbaigę Žolinių 

atlaidus, išeidavome į kapines. [...]. Žmonėms taip pat ši tradicija patiko, todėl į Žolines 

suplaukdavo didesnioji dalis iš dvylikos tūkstančių parapijos. Neatsilikdavo ir kaimynai, ypač 

tie, kurie ką nors artimą turėjo Viekšniuose palaidoję. Ir tūkstantinė minia užkimšdavo Mažeikių 

gatvę, nuo pat šventoriaus iki kapinių. Įvairiausių vėliavų miškas, altorėliai, rožančius, žodžiu, 

visas turtingasis procesijos inventorius, kokį tik pati didžiausioji vyskupijos parapija ir tegalėjo 

turėti, Žolinėse buvo iškeltas ir pastatytas šios procesijos prieky. Po to sekė pats didžiausias 

viekšniškių patrūbočių orkestras, beveik šimtas choristų, dvasiškiai ir minia. Gaudė varpai, kol 

tik visa minia nesutilpdavo kapinėse. Toks daugiakalbis buvo tas varpų balsas, šaukiąs į kapines, 

kad visi miestelio namai likdavo tušti. [...]. Perkimšta gatvė ir šiandien, lyg Žolinėse. Ne, vėliavų 

nė nesidairykite, jos sudėtos į geležim kaustytas dėžes ir kažkur į kaimus išvežiotos. Bet varpai 

— tyli! Aišku, jie tebekaba ten, aukštame bokšte ir tai visi trys, pagal dydį išsirikiavę: Jonas, 

Petras ir Juozapas. Viekšnių varpai šio karo nebebijo. [...]. Juk negali Viekšnių parapija savo 

varpus dukart atiduoti karo reikalams. Pirmojo karo metu varpų varį vokiečiai išsivežė, bet šie 

plieniniai...” 

Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Buvo tokie du jauni vikarai Senkus ir Paulauskas. Jau ėjo rusai, anie atlaikė mišias ir išbėgo 

su šautuvais į miestą. Bėgo ir išbėgo. Per šituos tas kanauninkas Navickas ir nukentėjo. Ka ne 

Senkus ir Paulauskas — kanauninko tikrai nebūtų paėmę, nieko nebūtų buvę. Pasakė — tu esi 

vadas tų kunigų, tai ir tu toks pat. 

PAULAVIČIAI 

Rozga Leopoldas. Išblėsusių metų godos // Vienybė. — 1989. — Spal. 12: ir nuotrauka. — 


Netoli Viekšnių—Kairiškių vieškelio, ant gražaus Virvytės kranto rudens saulėje 

įvairiausiomis spalvomis pasipuošęs senasis Pavirvytės dvaro parkas. Išretėję seni klevai ir jų 

54

paunksnėje prigludęs buvusio dvaro pastatas, kaip senatve sergantis žmogus, atrodo liūdni ir visų 

užmiršti. Retas kuris iš čionai užklystančių bežino, kad kadaise čia buvo vienas žymesnių praeito 

amžiaus pabaigos šio krašto kultūros centrų. Dvarą valdžiusi gausi Paulavičių šeimyna turėjo 

didelę pagal tuos laikus biblioteką, prie jos buvo susibūręs bene dvylikos šeimų skaitytojų 

klubas, jo nariai patys pirkdavo ir papildydavo biblioteką knygomis, keisdavosi jomis 

tarpusavyje. Dvaro savininkai, ypač jų vaikai, nors ir buvo lenkiškos kultūros (kaip ir daugelis 

ano meto turtingųjų šeimų), bet labai tolerantiškai vertino atgimstančią lietuvybę, gražiai 

bendravo su Viekšnių vaistininko Aleksandravičiaus, daktaro Biržiškos šeimomis. Gražių 

įspūdžių iš Pavirvytės išsivežė čia praeito amžiaus gale viešėjęs Povilas Višinskis. 

Bet metų tėkmė ir įvykių verpetai išblaškė po Rusijos ir Lenkijos platumas gausią Paulavičių 

giminę, dvaras su dideliu sodu ilgainiui atiteko kuršėniškiui Nagurskiui, kuris vėliau buvo 

griežtai lojalus susikūrusiai nepriklausomos Lietuvos valstybei. 

Senieji šių apylinkių gyventojai dar pamena, kad dvaras buvo gražiai tvarkomas, kaip siena 

kieme žydėjusios alyvos, gėlėmis apsodintos terasos leidosi prie upės. 

Nežinia, per kokį stebuklą tebėra išlikęs dvaro pastatas — medinis, jo sienos jau vėliau 

apkaltos lentomis. Dar nesurūdijusios kalvėje kaltos vinys. Dar išlikę mediniai gonkelių 

puošybos fragmentai. Bet keletas dabar čia gyvenančių šeimų nepajėgia ir nesuinteresuotos 

pastatą tausoti ir prižiūrėti, aišku, kad netoli diena, kuomet namas sugrius, kaip ir daug dvarų kad 

yra sunykę. Nyksta ir neprižiūrimas, netvarkomas parkas. 

Vaikščiodami po jį, samprotavome: rajonas neturi stacionarinės moksleivių (pionierių) 

stovyklos — ar nebūtų įmanoma čia tokią įrengti suremontavus pastatą? O gal atsirastų mūsų ar 

kitame rajone, gal Šiauliuose, įmonė, kuri panorėtų čia įsirengti poilsiavietę ir imtųsi prižiūrėti 

šią puikią vietą? Gal dar kitų sumanymų kiltų? Viena aišku — jeigu ir Pavirvytę ištiks daugelio 

buvusių dvarų likimas, mūsų rajonas taps dar skurdesnis. 

Jono Brenciaus nuotraukoje: senasis Pavirvytės dvaro pastatas. 

Rozga Leopoldas. Pavirvytės dvaras mena šviesius žmones // Vienybė. — 1994. — 

Rugpj. 20. — Visas tekstas: 

Už septyneto kilometrų į vakarus nuo Viekšnių, keliu į Kairiškius, pervažiavus tiltą, yra senas 

Pavirvytės kaimas, 1959 metais, prieš didįjį sodybų naikinimą, dar turėjęs 56 gyventojus. Nūnai, 

priverstinės melioracijos ir sovietinės valdžios įgeidžių nuniokotas, kaip ir daugelis kitų kaimų, 

Pavirvytė ištuštėjusi, aplinkui vien plyni laukai, virš kurių akys atsimuša į tolimus žaliaskarius 

miškelius. Vis dėlto kaime dar likę 11 šeimų su dvidešimčia gyventojų. Vos ne pusė jų ir šiandien 

glaudžiasi Pavirvytės dvaro mediniame pastate, kuris seno parko paunksnėje rymo beveik ant 

paties skardžio. 

Bene nuo XIX amžiaus pradžios dvaras priklausė Juozapui Paulavičiui, draugavusiam su 

L. Ivinskiu. Po daugelio metų M. Biržiška prisimins, kad J. Paulavičiaus archyve radęs ir 

L. Ivinskio leidinių, ir nesupjaustytų S. Daukanto populiariųjų knygelių valstiečiams. O gal 

pakeliui pas Tučių dvarininką F. Kontrimą senasis Daukantas yra lankęsis ir Pavirvytėje. 

J. Paulavičius turėjęs du sūnus. Domininkas, kažin kokiai depresijai pasidavęs, 1848 metais 

nusižudė Pavirvytėje ir čia pat buvęs palaidotas. Jaunesnysis sūnus, Edvardas, gimęs 1837 

metais, baigė Dorpato (dabar Tartu) universitete gamtos mokslų studijas ir mokytojavo Ukrainos 

miesto Kališo gimnazijoje, buvo jos direktoriumi, bet apie 1870 metus, nesutikdamas su carinės 

Rusijos spaudimu lenkiškoms mokykloms, direktoriaus pareigų atsisakė ir grįžo į tėvo dvarą, 

parsiveždamas jam padovanotą gausią gimnazijos biblioteką. Mūsų dienų terminais kalbant, šios 

bibliotekos bazėje E. Paulavičius apie 1880 metus įrengė kilnojamąją skaityklą. Jos skaitytojais 

tapo Daubiškių dvarininkai Morai, Santeklių dvaro savininkė K. Radavičiūtė, Klyšių — 

Daugirdai, Meškelių — Kondratavičiai, taip pat Aleksandravičiai, Moncevičiai ir Biržiškos iš 

Viekšnių. Kiekvienas skaityklos narys per metus privalėjo nupirkti už 5 carinius rublius knygų ir 

kas mėnesį jomis keitėsi su kaimynais. Bibliotekos tvarkytoju iš pradžių buvo išrinktas 

Daubiškių dvarininkas, prastas ūkininkas, bet aukštos dvasinės kultūros žmogus Antanas Moras, 

paskui šias pareigas perėmė vyriausiasis E. Paulavičiaus sunūs Jonas, Rygos politechnikos 

instituto studentas, taip ir nebaigęs mokslų, pasidavęs miesto pagundoms, pasak M. Biržiškos, 

dėl to net susirgęs nervų liga, tik Pavirvytėje atsigavęs. Ši lenkiškų knygų biblioteka veikė ir 

55

nepriklausomos Lietuvos laikais, kol Pavirvytė iš Paulavičių neperėjo naujiems savininkams 

Nagurskiams. 

Edvardo Paulavičiaus šeima buvo gausi net ir ano meto kriterijais vertinant: 4 sūnūs ir 5 

dukros. Sūnūs visi turėjo galimybių semtis mokslų. Jonas studijavo Rygoje, Kazimieras mokėsi 

architektūros Krokuvos universitete ir gal dėl to greit atitrūko nuo šeimos ir pasiliko Lenkijoje, 

Juozapas studijavo sodininkystę Vokietijoje ir paveldėjo iš 1894 metais mirusio tėvo Pavirvytę, 

tik jauniausiajam, taip pat Edvardui, mokslai nesisekė, nors Šiauliuose jį papildomai rengė 

jauniausias iš brolių Biržiškų — matematikas Viktoras. Vyriausioji Paulavičių duktė Marija 

buvusi nepaprasto grožio mergina, bet, vos spėjusi ištekėti, jauna mirusi džiova, antroji — 

Jadvyga, buvusi ir dvariškių, ir kaimynų bei šeimos bičiulių mėgiama už gyvą, atvirą būdą ir 

šeimininkės sugebėjimus — ta pati, kuri ištekėjo už Bugių Kazimiero Daugirdo ir tapo mūsų 

žymiosios kraštietės istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės mama. Ji taip pat mirė jauna, 

gyvendama su vyru carinės Rusijos okupuotoje Ukrainoje. Bene intelektualiausia šeimoje buvo 

trečioji dukra — Anelė, vėliau ištekėjusi Kaukaze, bet taip pat greit tapusi našle Lenkijoje. 

Ketvirtoji duktė — Sofija buvo impulsyvi mergina, jaunystėje aistringai pritarusi „litvomanijos” 

idėjoms, gal dėl savo būdo paskui patekusį į slaptą vienuolyną Lenkijoje. Jauniausioji — Vanda, 

ilgainiui tarnavo Zavadskio knygyne Vilniuje ir taip pat sukūrė lenkišką šeimą. 

E. Paulavičius mirė 1894 metais, bet jo pasėtoji šviesos troškulio sėkla sudygo, kultūrinės 

Paulavičių šeimos tradicijos išliko. Tad matyt neatsitiktinai, gal viekšniškių Aleksandravičių ar 

Biržiškų patartas, Povilas Višinskis, Peterburgo universiteto studentas, kaupdamas duomenis 

konkursiniam antropologiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Pikelių, užsuko į Paulavičių 

Pavirvytę ir tik kelias dienas paviešėjęs, paliko didžiulį įspūdį, ypač seserims. Jos, be abejo, 

nežinojo, kad tasai džiūsnelė studenčiukas jau surado Lietuvai Juliją Žymantienę, kuri prie 

spingsulės grubia valstietės ranka parašytus apsakymus jau pasirašinėja Žemaitės pseudonimu, 

kad jo pažadinta kūrybai Šatrijos Ragana, nenujautė, kad iš Pavirvytės tasai vaikinas 

nužingsniuos į Paragius ir įkalbės kurti Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę. Kas nūnai benuspės, 

apie ką buvo kalbama tais 1896-ųjų vasaros vakarais Pavirvytėje, bet tų pokalbių pasekmės liko 

ilgam: ir Anelė, ir Sofija, ir Vanda Paulavičiūtės persiėmė lietuviška dvasia, netrukus šioje 

gražioje sodyboje jau buvo gaunamas V. Kudirkos „Varpas”, o pačios merginos, nepaisydamos 

tautinių ambicijų, skelbėsi lietuvaitėmis ir mielai draugavo su kategoriškai iš lenkų į lietuvius 

atsivertusiais broliais Biržiškiukais. Tiesa, pasak to paties M. Biržiškos, ir jų tėvas E. Paulavičius 

su malonumu užtraukdavęs lietuvišką dainą. 

Dvarą paveldėjusiam Juozui ūkinius, reikalus tvarkyti padėjo jo vyresnysis brolis Jonas. 

Būtent Juozo, kaip pomologo, užsodintasis sodas ir nūnai dar visiškai neišnykęs, tačiau naujojo 

šeimininko būdas tikrai buvęs nepastovus: nusibodus ūkininkauti, dvarą pardavė Viktorui 

Nagurskiui, taip pat, kiek galima spėti, bajoriškos giminės palikuoniui iš Kuršėnų, jau caro 

laikais dirbusiam notaru Peterburge. Bet ir šis žmogus buvo labai tolerantiškas aplinkui 

gyvenusiems šeimininkams, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis tapo Salantų advokatu, 

griežtai laikėsi lojalumo Lietuvai ir dalijosi jai lemtomis skriaudomis. 1941 metų birželio 14-ąją 

jo žmona — Viktorija Nagurskaja, 63 metų moteris — be teismo ir kaltės įrodymų buvo ištremta 

į Rusijos gilumą ir, matyt, nepakėlusi katorgos vargų, be žinios prasmego Berijos gulagų pragare. 

Dabar buvusioje Pavirvytės dvarvietėje nežinia per kokį stebuklą išlikęs gyvenamasis namas, 

suprantama, neatitaisomai apleistas ir įnamių nuniokotas, nugyventas, su užkaltomis langų ir 

durų angomis, beglaudžiantis keletą bedalių šio krašto gyventojų, tik žmonių atmintyje belikę 

terasomis prie Virvytės vandens leidęsi gėlynai, tik atsitiktinai užrašytuose atsiminimuose likę 

duomenys apie po šiuo stogu gyvenusių žmonių romantiškas svajas ir idealus, apie gerumą dvaro 

darbininkams (žinoma, koks tasai gerumas galėjo būti). Nebėra nė pėdsako Domininko 

Paulavičiaus kapo, samanomis užžėlė ir užrašai Paulavičių šeimos antkapiuose Viekšnių 

kapinėse, kurios priglaudė daugelį šios žemės vaikų su visais rūpesčiais, apmaudais ir viltimis. 

Pavirvytės dvaro pastatas vis tebestovi, išlaikęs ir karų bei perversmų vėtras, ir laiko 

slegiančią ranką. Nebeilgai laikys, nes nėra kam jį pritaikyti, numirs, kaip numirė ir sugriuvo 

Meškeliai, Santekliai, Bugiai, Klyšiai, Antanavas ir dešimtys kitų buvusių dvarų sodybų. Nėra į 

jas rodyklių, nėra ir kas užklydusiam keleiviui apie senus laikus paporintų. Ir keleliai į buvusias 

56

dvarvietes kaskart vis sodresne lauko žole užželia, kol mūsų kraštas taps tiek pasiturintis, kad 

galėtų saugoti tokius praeities kultūros židinius, jų nė pamatų nebeliks. 

Bet parymokim skaistų vasaros vakarą po senais girgždančiais Pavirvytės parko klevais, ir 

pasibels, tikrai pasibels į širdį seniai praeitin nuaidėjusios viltys, svajonės, meilė ir skriaudos. Bet 

jei širdim išgirdai tos išblėsusios šviesos aidą — vadinasi, tam praeities šviesumui nelemta 

išblėsti. O jei suvokiame iš kur atėję, ir neišdilsim be pėdsako... 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

Toje senų panų gūžtoje kadaise lankydavosi ir mano motinos šeima, kaimynai Paulavičiai iš 

Pavirvytės (seniau Žalionės) dvaro. Didelė tai buvo giminė — penkios dukterys ir keturi sūnūs. 

Nuobodu būdavo mergaitėms ceremoninguose svečiuose, tad neapsakomas buvo jų džiaugsmas, 

kai apie 1885 metus Santeklių dvaro šeimynoje atsirado jų amžiaus, gal kokių aštuonerių metų 

augintinė, vardu Andzė, Ancikė, su kuria joms buvo leista pažaisti. Tai ir buvo Ona Bagnickaitė. 

Mano prosenelis, Juozas Paulavičius, buvo apsišvietęs ir savo laiku pažangus žmogus. Jis 

rūpinosi Šiaulių gimnazijos statyba. Jo sūnus Edvardas, buvęs Kališo gimnazijos direktorius, 

apie 1876, tėvui mirus, persikėlė į Pavirvytį. Jis rašinėjo laiškus kaimynams dvarininkams, 

įtikinėdamas juos baudžiavos panaikinimo būtinumu (tokius laiškus buvau radusi savo senelio 

Rainoldo Daugirdo archyve). Savo vaikus jis auklėjo demokratiniais principais, įpareigodavo 

dukteris šviesti dvaro darbininkus, mokyti juos skaityti ir rašyti. Kiek prisimenu iš pasakojimų, 

tai jo įtakoje Andzė buvo paimta iš virtuvės į „pakajus”, o kai pasirodė esanti gabi, „tetos” 

pradėjo ją rūpestingai auklėti. [...]. 

Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos „Karalaitė 

Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių kaimynės, o 

Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos 

rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė 

išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893—94 metus atsirado žymusis 

lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano 

tetų, Anelė (vėliau Venordin) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti 

lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas 

Biržiška saugojo Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekoje). [...]. 

Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino 

draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu 

Sirutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių 

bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų. 

Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona, 

Andrejauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodaile, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais, 

medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu, 

žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius jau žiūrinėjo. Tiesa, 

Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų 

daiktų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių 

dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia 

užklysdavo ir nauji vėjai. [...]. 

Kai Ona Bagnickaitė paaugo, kaip koks magnetas ji traukė į save jaunimą. Smulki, gal ne tiek 

graži, kiek žavinti savo gyvu temperamentu ir sąmojum, ji šoko ir flirtavo su kaimynais 

dvarininkaičiais, iš didmiesčių atostogų atvažiuojančiais studentais. Mano dėdė Eduardas 

Paulavičius, neradęs Andzės atgarsio aistringai meilei, leido sau į galvą kulką, tik daktaras 

Biržiška išgelbėjo jo gyvybę. Buvo ir kitų desperatiškai siekusių jaunosios vėjavaikės dėmesio. 

O kai mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, jaunas veterinarijos gydytojas, atvykęs į tėviškę iš 

Užkaukazės, 1895 vedė mano motiną Jadvygą Paulavičiūtę, kaimynai buvo nustebę, nes prieš 

vedybas jis dažniau buvo matomas per vakarėlius su Andze negu su mano motina. [...]. 

Mano motinos šeima, kaip ir daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje; 

gražioji Pavirvytė dar prieš karą parduota Nagurskiams. 

57

Šverebas Povilas. Pas kaimynus pasidairius // Būdas žemaičių. — 1999. — Rugpj. 10. — 

Nr. 60 (197). — Tekste: 

Dvaras 

Jis man buvo girdėtas, nes Renavo dvare 1868—1871 m. mokytojavęs žymusis švietėjas 

pirmojo lietuviško metskaitliaus (išleistas 1846 m.) autorius L. Ivinskis viename laiške skundėsi, 

jog jam per tolima kelionė į Pavirvytį, kur gyvena jo draugas J. Paulavičius. 

Skleipių ir Pavirvytės kaimai ribojasi, todėl pakilę į Virvytės šlaito keterą, pamatome didelį L 

formos medinį pastatą. Nors jį senokai beglobojo tikro šeimininko ranka, bet didikų kultūros 

dvasia jaučiama. Mažeikių rajone tokių analogų nėra. Galima lyginti tik su Biržuvėnų Telšių 

rajone. Apkalo pjaustiniai, prieangio pagražinimai, gegnių profiliavimai, lubų balkių 

nuosklandos, didžiulis kaminas daro įspūdį. Dvaras kaip ansamblis sunaikintas, nes be 

gyvenamojo pastato dar išlikę ledaunės fragmentai. Nėra ir rėminančios alėjos. Jeigu likę, tai 

pavieniai medžiai. Senojo kelio sankasa rodo, kad anksčiau į dvarą buvo patenkama nuo upės. 

Po Juozapo Paulavičiaus mirties dvarą paveldėjo sūnus Edvardas (1837—1894). Jis buvo 

vedęs M. Šaniauską (1840—1905). Turėjo didelę šeimyną — 4 sūnus ir 5 dukras. Daugelis 

Paulavičių atžalų ištekėjo, vedė lenkes ir ten gyveno. Pereinant nuo Lietuvos Didžiosios 

Kunigaikštystės piliėčio sampratos ir apsisprendimo, kad turi būti lietuvis ar lenkas, tai tik 

Jadvygos palikuonė Vanda tapo mūsų respublikos piliete. Jos tėvas Daugirdas buvo lietuviškos 

orientacijos. Vanda ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir gan ženkliai dirbo istorijos srityje. 

Viena iš Paulavičių dukrų ištekėjo už Lenkijos prezidento Moscickio sūnaus, bet jauna mirė. 

Knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” kitas bajoras M. Biržiška rašo: „Esu tikras, kad 

bet kuris šios malonios dvarininkų šeimos narys, Lietuvoje sulaukęs nepriklausomybės, būtų 

virtęs labai artimas jaunai lietuvių šviesuomenei”. Kitoje vietoje prisimena, kaip Edvardas buvo 

įsteigęs lenkišką kilnojamą knygyną, turėjusį 12 narių, kiekvienais metais pirkdavusių knygų už 

5 carinius rublius. Nariai buvo visi aplinkiniai dvarininkai. Tarp jų — būsimo profesoriaus bei 

Vasario 16-osios akto signataro tėvai, S. Daukanto bičiulis Kontrimas, Viekšnių vaistininkas 

Aleksandravičius. Vien kelios pavardės atskleidžia bajorų kultūros palikimą, o jos augimo terpę 

ir situaciją geriausiai keliais žodžiais škicuoja M. Biržiška, apibūdindamas E. Paulavičių: 

„Prisimenu skambinantį fortepijonu, dainuojantį lenkiškas dainas, ypač liaudies ir vaikų, bet 

linksmai traukiantį lietuvišką dainelę „Ir vėl, ir vėl nedėlioj šventa”. Rašo, kad dvarininkai buvo 

draugiški, svetingi, gerai sugyveno su kaimynais. Suprantama, ir suvokė save kaip to luomo 

atstovą. Vėliau Pavirvytės dvaras parduotas notarui V. Nagurskiui. Keista, bet 1973 m. paminklų 

sąraše jam nesuteiktas net vietinės reikšmės objekto statusas. Gal šiandieną tai naujai išaiškintas 

paminklas, bet realių pastangų jo gelbėjimui nematyti. 


2000. — 286 p. — Tekste: 

PAULAVIČIAI. Herbas Bičiulis „Przyjaciel” 

Archyvuose yra išlikęs vienos Paulavičių giminės atšakų — Kauno pavieto bajorų Paulavičių 

genealogijos medis, sudarytas 19 a. pab. Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo 

kanceliarijoje pagal giminės atstovų pateiktus istorinius dokumentus. Tai buvo Kauno pavieto 

žemės ir pilies teismų išrašai apie jų valdytus dvarus, karalių privilegijas, rodančias giminės 

atstovų užimtas pareigas, karinius laipsnius. 

1819 12 13 ir 1835 03 16 Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo, 

1847 04 16 ir 1858 10 13 Kauno bajorų deputatų susirinkimo nutarimais Paulavičių giminei 

pripažinta bajorystė, įrašant ją į Bajorų knygos šeštą dalį. Tai patvirtino ir Valstybės senato 

Heroldijos departamento 1848 01 19 įsakas Nr. 1050, 1859 07 2 įsakas Nr. 6446 ir 1872 05 26 

įsakas Nr. 1860. Herbas Bičiulis, kurio mėlyname herbo skydo fone ant aukso spalvos padėklo 

sidabrine strėle perverta širdis. Herbo šalmo karūną puošia 5 stručio plunksnos, suteiktos 19 a. 

pab. Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo kanceliarijoje. 

Yra žinoma, kad Stanislovui Paulavičiui, Mykolo sūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 

karališkųjų arklidžių administratoriaus ir Kauno žemės teisėjo privilegijos buvo išduotos 

Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jono III Sobieskio 1679 05 05. 

58

Iš 18 a. žinoma, kad Jonui Paulavičiui 1784 07 15 išduotas patentas ir jis įregistruotas 1800 

12 17 Kauno žemės teisme, kuriuo Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Oginskis 

suteikė jam Lietuvos kariuomenės poručiko laipsnį. 

Paulavičiai valdė Užumiškių, Labunavos, Pacevičių, Daukainių dvarus. Laikui bėgant 

daugelio jų jie neteko. 

Marija Paulavičiūtė-Jonavičienė (1902—1982) yra kilusi iš Stanislovo Paulavičiaus 

vyriausiojo sūnaus Kristoforo linijos. Ji turėjo du sūnus. 

Vytautas-Stasys Jonavičius (g. 1929 06 27 Kėdainiuose), pensininkas. 

1950 m. baigė Kėdainių I vidurinę mokyklą ir 1955 m. — Lietuvos veterinarijos akademiją. 

Dirbo Kėdainių r. veterinarinės stoties viršininku ir vyriausiu veterinarijos gydytoju. 

Jam buvo suteiktas nusipelniusio veterinarijos gydytojo vardas. 

Užsiima medžiokle, filatelija, bitininkyste. Mėgsta keliauti. 

Žmona Stasė-Stefanija Kačinskaitė-Jonavičienė (g. 1931 11 13) yra baigusi Lietuvos 

veterinarijos akademiją. Iki pensijos buvo Kėdainių r. žemės ūkio valdybos vyriausia 

ekonomiste. 

Duktė Virginija Jonavičiūtė-Naginienė (g. 1956 08 4 Biržų mieste) 1963—1974 m. mokėsi 

Kėdainių vidurinėje mokykloje, 1986 m. baigė Kauno medicinos institutą ir 1985—1987 m. 

Kaune praėjo klinikinę stomatologijos ordinatūrą. 

Dirba Vilniaus universitetinėje Žalgirio ligoninėje gydytoja stomatologe ir Vilniaus 

universiteto Medicinos fakulteto stomatologijos klinikos asistente. 

Vyras Vytas Naginė (g. 1955 06 08) dirba Darbo ekonomikos centre vyriausiu inspektoriumi. 

Augina dukteris: Moniką (g. 1989 04 21) ir Pauliną (g. 1990 07 26). 

Sūnus Arūnas Jonavičius (g. 1960 03 03 Kėdainių mieste) 1967—1978 m. mokėsi Kėdainių 

2-je vidurinėje mokykloje, 1984—1987 m. — Kauno politechnikume. 

Dirba UAB „Pašnekesys” vairuotoju. Mėgsta automobilių sportą. 

Žmona Audronė Silytė-Jonavičienė (g. 1961 05 23) baigusi Šiaulių pedagoginį institutą. Dirba 

darželio-mokyklos vyresniąja auklėtoja. Turi sūnų Erdviną (g. 1985 12 3), moksleivį. 

Algimantas-Juozapas Jonavičius (1936 01 18—1990 04 15). 

1948—1954 m. mokėsi Kėdainių 1-oje vidurinėje mokykloje. 

1959 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Įsigijo žemės ūkio ekonomikos 

organizatoriaus specialybę. 

1960 m. baigė vienų metų bitininkystės kursus. 

1963—1966 m. buvo Leningrado agrofizikos instituto aspirantas. Apgynė žemės ūkio mokslų 

daktaro disertaciją. 

Dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute, buvo mokslinis 

sekretorius. 

Mėgo filmavimą, fotografavimą, bitininkystę, aviomodeliavimą, baidarių ir dviračių sportą ir 

kt. 

Žmona Marytė Urmonavičiūtė-Jonavičienė (g. 1934 12 25) baigė Vilniaus valstybinio 

universiteto Medicinos fakultetą. Dirba Kėdainių ligoninėje gydytoja chirurge. 

Sūnus Arvydas (g. 1972 12 03) 1997 m. baigė Kauno medicinos akademijos Medicinos 

fakultetą. Šiuo metu yra gydytojas rezidentas. 

Sūnus Vizgirdas (g. 1974 08 31) mokosi Lietuvos policijos akademijoje. Dirba Kėdainių kelių 

policijoje. 

PAULAVIČIUS JUOZAPAS 1804—1881 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 26, 34, 57, 58. — Tekste: 

„Pavirvytę apie 1840 m. pirko šio Ilinčiaus dvaro pralobęs užveizda Juozapas Paulavičius 

(1804—1881 m.), o iš Paulavičių apie 1910 m. Nagurskiai. [...]. Juozapas draugavo su Ivinskiu, 

tačiau, [...] mėgdavo jį paerzinti, apie ką galima patirti iš kun. Tumo rašinio apie Lauryną 

Ivinskį. Juozapo knygose radau Ivinskio kalendorių ir (neišpiaustytų) populiariųjų Daukanto 

59

knygelių. Jo sūnus Domininkas 35 m. amžiaus 1848 m. nusižudė Pavirvytėje (ten ir palaidotas), 

o kitas, Edvardas (1837—1894 m.)...” 

Lipskis S. Ten, kur Venta. — Vilnius, 1987. — P. 225, 226. — Tekste: 

„1851 metais, važiuodamas į Šiaulius, L. Ivinskis stabteli Pavirvyčio dvare. [...]. L. Ivinskis 

tuo metu mokė vaikus Pavirvyčio dvare netoli Tryškių. Kartą sekmadienį su Juozu Paulavičiumi 

susiruošė į miestelį. Kelionėje pasibaidė arkliai, vežimas apvirto, ir L. Ivinskis įkrito į balą. 

Regėdamas nejudantį mokytoją, J. Paulavičius nejuokais išsigando ir ėmė kalbinti L. Ivinskį: 

— Na, ar ilgai taip gulėsi kaip kiaulė perkase? Užsimušei, ar kurių kipšų? 

Ir tuomet L. Ivinskis atsakęs: 

— Ak, pone Juozapai, Tamsta nė numanyti nenumanai, kokių aš čia įdomių įžiūrėjau 

vabalėlių tame pūvančiam vandeny!” 

PAULAVIČIUS DOMININKAS apie 1813—1848 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58. — Tekste: „Jo sūnus Domininkas 

35 m. amžiaus 1848 m. nusižudė Pavirvytėje (ten ir palaidotas), o kitas, Edvardas (1837— 

1894 m.)...” 

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Pavirvytės dvaro legenda // Alvydui Adomaičiui ir 

Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

[Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus 

Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus 

(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare. Tikriausiai M. Biržiškos 

pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo (1804—1881) ne sūnus, bet brolis. 

Iš 1848 metų atėmę 35 metus, sužinome, kad Domininkas gimė 1813 metais, kai Juozapui buvo 

9 metai ir tėvu būti jis negalėjo. Apie Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, vadinamą ne 

Domininku, bet „Adomėliu” pasakojamos legendos]. 

Paulavičių buvo du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su 

kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su 

kumiečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumiečius. Kada anų labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė, dėl 

brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį 

palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas 

negali pasakyti, ar Adomėlis tebėra ten palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom 

pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinatilsį”. Ne taip seniai su vaikais 

tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten prie Adomėlio auga 

gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet 

nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje prie 

kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo. 

Mano tėvas pasakodavo: Dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai sugyveno su 

tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anų, įlįsdavo į 

būdą ir šnekėdavos per visą naktį. 

Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir 

šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo — 

niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti, 

atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada 

išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos 

nakties arklių nebeganė. 

Pavirvytės dvaro legenda: Viekšnių krašto sakmės [7]: Pagal Stefanijos Olšauskytės- 

Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare ir Gudų kaime, dabar 

60

gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — 

Lapkr. 11. — Visas tekstas: 

Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus 

Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus 

(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare. 

Tikriausiai M. Biržiškos pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo 

(1804—1881) brolis, o ne sūnus. Iš 1848 metų atėmę 35, sužinome, kad Domininkas gimė 1813 

metais, kuomet Juozapui buvo 9 metai ir tėvu jis būti negalėjo. Legendos pasakojamos apie 

Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, tačiau vadinamą ne Domininku, bet Adomėliu. 

Paulavičių buvę du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su 

kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su 

kumečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumečius. Kada anū labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė — 

dėl brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį 

palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas 

negali pasakyti, ar Adomėlis ten tebėra palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom 

pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinaatilsį”. Ne taip seniai su vaikais 

tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten, prie Adomėlio, auga 

gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet 

nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje, prie 

kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo. 

Mano tėvas pasakodavo, kad dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai 

sugyveno su tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anū, 

įlįsdavo į būdą ir šnekėdavęs per visą naktį. 

Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir 

šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo — 

niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti, 

atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada 

išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos 

nakties arklių nebeganė. 

PASKUTINĖ KROLIO DVARO LEGENDA 

Gražus Krolio dvaras už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga 

vieta. Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anū 

kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, ano žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė 

kumetį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumetis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią 

legendą pasakodavo. 

Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlis, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati 

mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo 

kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten, tame dvare, baidė. Niekas ten ilgai 

negyvendavo. 

Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių 

dvare ir Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys. 

PAULAVIČIUS EDVARDAS, JUOZAPO 1837—1894 

EDWARD PAWŁOWIEZ, UM. 1894 R. MARJA Z SZANIAWSKICH, 

PAWŁOWIEZOWA, UM. 1905 R. OD DZIECI // Iš įrašo antkapiniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 57—59, 61, 111, 149, 161, 298, 314. — 

Tekste: 

„Už 7 kilometrų nuo Viekšnių, pakeliui į Tryškius, Virvyčios pakrantėje yra gražus Pavirvytės 

(Pavirvyčio) dvaras, kuris mano metu buvo valdomas Edvardo Paulavičiaus. [...]. 1855 m. baigęs 

61

Šiaulių gimn., išėjo mokslus Dorpato universitete ir buvo Kališo realinės mokyklos mokytoju, 

paskui direktorium. Lenkijoje jis vedė Mariją Šaniauskaitę (1840—1905 m.). 70-siais metais 

rusų vyriausybei ėmus rusinti lenkų mokyklas, jis pasitraukė iš mokyklos ir, kaip dovaną, gavo iš 

mokyklos globėjų ir laikytojų puikią lenkišką mokyklos biblioteką, kurią jis parsigabeno 

Pavirvytėn. Pavirvytėje jis gyveno jau ligi pat savo mirties. Tai buvo aukštas, gražus vyras, 

gražiai apsišvietęs, puikiai kalbėjęs lenkiškai (kitus mėgo barti dėl daromų kalbos klaidų), tik 

nekoks ūkininkas. Jo rūpesniu ir paraginimu 80-taisiais metais įsisteigė kilnojamoji lenkiška 

skaitykla tarp dvarininkų ir šiaip inteligentų, kurioje, be Paulavičių, dalyvavo dar mano tėvai, 

Daubiškių Morai, Sonteklių Radavičiūtė (vėliau T. Gružauskaitė), Klyšių Daugirdai, Meškelių 

Kondratavičiai, Viekšnių Aleksandravičiai (vaistininkas) ir Moncevičiai, vėliau (Sobieslovui 

vedus) dar Pančerinskiai ir kiti; iš viso 12 narių, kurių kiekvienas kasmet išrašydavo bene už 5 

rublius lenkiškų knygų ir kas mėnesį jas mainė su kaimynais nustatyta tvarka. Knygininku, kiek 

atsimenu, buvo iš pradžių Ant. Moras, paskui Edvardo Paulavičiaus sūnus Jonas. Šitokia 

lenkiška bibliotekėlė ir mūsų metu tebeveikia, kad ir su kitokiu dalyvių sąstatu. [...]. Paulavičiai 

sukūrė didelę šeimyną, turėjo 4 sūnus: Joną, Kazimierą, Juozapą ir Edvardą ir 5 dukteris: Mariją, 

Jadvygą, Anielę, Sofiją ir Vandą. Vyresnieji trys sūnūs mokėsi Kališo realinėje mokykloje 

(Juozapas ir Šiaulių gimnazijoje), o paskui ėjo specialinius mokslus — Jonas mokėsi Rygos 

politechnikoje, Kazimieras Krokuvoje architektūros, Juozapas Vokietijoje Pruškove (vok. 

Proskau, Silezijoje) sodininkystės (pomologas). Jauniausias, Edvardas, mėgino rengtis 

Šiauliuose (kurį laiką jį mokė mano brolis Viktoras), bet jam mokslai nesisekė. Dukterys mokėsi 

namie. [...]. Tėvą Edvardą prisimenu ne tik sugebėjusį išjudinti visą draugystę, skambinantį 

fortepijonu, dainuojantį lenkiškas dainas, ypač liaudies ir vaikų [...], bet ir linksmai, gražiai 

traukiantį lietuviškai „Ir vėl, ir vėl nedėlioj šventa”. Esu tikras, jog bet kuris šios malonios 

dvarininkų šeimynos narys, Lietuvoje sulaukęs nepriklausomybės, būtų virtęs labai artimas 

jaunai lietuvių šviesuomenei.” 

Rozga Leopoldas. Pavirvytės dvaras mena šviesius žmones // Vienybė. — 1994. — 

Rugpj. 20. 

Ivinskis L. Raštai. — Vilnius, 1995. — P. 560. — Tekste: Pavirvytyje L. Ivinskis gyveno 

1851 11 10—31. Čia jis mokė dvarininko J. Paulavičiaus vaikus ir tvarkė savo rankraščius. 

Lankydavosi čia ir vėliau. Iš čia išvyko į Nociūnus. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Pirmą kartą pamatęs, negalėjau patikėti savo akimis — tos varnų apterštos kryžiaus liekanos 

visai netoli Biržiškų kapo rodo, kad čia palaidoti žinomi Pavirvytės dvarininkai Edvardas 

(1837—1894) ir Marija (1840—1905) Paulavičiai. Edvardas buvo mokytojas, vėliau direktorius 

Kališo realinėje mokykloje. Į Pavirvytės dvarą parsivežė jam dovanotą Kališo realinės mokyklos 

biblioteką ir įsteigė kilnojamą skaityklą. Ja naudojosi ir Biržiškos. Apie tai daug rašė M. Biržiška 

savo knygoje, taip pat ir atskirame skyriuje „Pavirvytės bibliotekoje”. Gal čia palaidotas pirmasis 

krašto bibliotekininkas? Ir be tyrimų jau dabar galima pasakyti — jei ne pirmasis, tai tikrai 

vienas iš pirmųjų. M. Biržiškos knygoje yra šio antkapio pašventinimo (apie 1910 m.) nuotrauka. 

Dalyvavo daug skrybėlėtų damų ir visai dar jaunutė Vanda Daugirdaitė, vėliau Sruogienė. 

Mūsų miesteliai: Viekšniai / Televizijos laida. — 1998-12-27, 1999-01-03. — Tekste: 

„Edvardas knygas skolino Viekšnių inteligentams, ragino juos plėsti biblioteką savo lėšomis. 

Bibliotekoje buvo ir lietuviškų Ivinskio kalendorių bei populiariųjų S. Daukanto knygelių. Todėl 

E. Paulavičių reikia laikyti vienu pirmųjų Žemaičių bibliotekininkų.” 

PAULAVIČIENĖ [-ŠANIAUSKAITĖ] MARIJA 1840—1905 

EDWARD PAWŁOWIEZ, UM. 1894 R. MARJA Z SZANIAWSKICH, 

PAWŁOWIEZOWA, UM. 1905 R. OD DZIECI // Iš įrašo antkapiniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. 

62


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 111. 

PAULAVIČIUS EDVARDAS, EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 61, 127. — Tekste: 

„Jauniausias, Edvardas, mėgino rengtis Šiauliuose (kurį laiką jį mokė mano brolis Viktoras), 

bet jam mokslai nesisekė. [...]. Jauniausias, Edvardas, Šiauliuose geruoju sueidavo su lietuviais.” 

PAULAVIČIUS JONAS, EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 61, 126, 127, 298, 319. — Tekste: 

„Knygininku, kiek atsimenu, buvo iš pradžių Ant. Moras, paskui Edvardo Paulavičiaus sūnus 

Jonas. [...]. Vyresnieji trys sūnūs mokėsi Kališo realinėje mokykloje (Juozapas ir Šiaulių 

gimnazijoje), o paskui ėjo specialinius mokslus — Jonas mokėsi Rygos politechnikoje. [...]. 

Vyriausias Jonas nebaigė politechnikos, dalyvaudamos lenkų korporacijoje „Veletia” ir perdaug 

pasidavęs miesto pagundoms, kurį laiką net atkristinai sirgdamas visišku nervų pakrikimu. Jis 

pasveiko Pavirvytėje begyvendamas. Tėvui pasimirus, jis čia tvarkė ūkį, bet ne savo, tik brolio 

Juozapo vardu, kuriam ūkis buvo pavestas šeimynos nutarimu. [...]. Jono pajėgumu 

savarankiškai išlaikyti ūkį šeimyna nepasitikėjo. Reikia pažymėti, kad Jonas buvo labiausiai 

apsišvietęs, apsiskaitęs visoje šeimynoje ir tuo atžvilgiu gal prilygo savo tėvą. [...]. Jonas buvo 

geruose santykiuose su manim ir mano broliais net ir tada, kai žinojo mus lietuviais laikantis. 

Dargi 1919 m., kai jis iš Lenkijos atvyko Vilniun jau lenkų policijos viršininku, mūsų nevengė, 

lankė mano brolį Vaclovą kalėjime ir aiškiai rodė mums simpatijų; jis net įsivedė mano žmoną 

Vaclovo kameron, tarpininkavo tarp jo ir mūsų, dargi padėjo jį iš kalėjimo išvaduoti. [...]. Su 

vyriausiuoju Jonu ir jauniausiuoju Edvardu, taip pat su Juozapu, su jų jauniausiomis seserimis 

Aniele, Zose ir Vanda suėjome daug vėliau; visi jie, išskyrus Edvardą, už mus buvo vyresni. [...]. 

Perėjęs VI klasėn vasarą susiartinau su dvarininku Jonu Paulavičium. 1894 m. jo tėvui Edvardui 

mirus, jis ūkininkavo Pavirvytės dvare (6—7 kilometrai nuo Viekšnių), kaip minėjau, 

jaunesniojo brolio Juozapo vardu. [...]. Apsiskaitęs, iškalbingas Jonas Paulavičius ne tik gražiai 

sugyveno su mano tėvais ir, iš viso, buvo apylinkėje mėgiamas dėl savo gyvumo ir draugiškumo, 

bet ir labai mėgo mus, Biržiškiukus. Tebebūdamas dar studentas, jis mus, dar vaikus, 

pavežiodavo po Viekšnių apylinkes [...], su mumis maloniai pajuokaudavo, pasidaužydavo. Su 

gimnazistais jis taip pat nekartą maloniai ir gyvai pasikalbėdavo apie gimnaziją ir šiaip 

gimnazistinius dalykus, nekartą ir Pavirvytėn pasiimdavo. Per kelerius metus tvarkęs 

skrajojamąją lenkišką skaityklą (biblioteka latająca), kurioje mano tėvai nuo jos pradžios 

dalyvavo, su mumis jis dažnai ir apie knygas pasikalbėdavo. [...]. Ypačiai daug jų [knygų] 

pasiimdavome 1898 m. vasarą (taip pat 1899 ir kitų metų vasaromis), patys joje pasirinkdami ką 

panorėję ir, surišę ir pakabinę sunkoką ryšulį ant mūsų už galų laikomos lazdos, nešdavomės jas 

namo; po savaitės kitos keisdavome jas nauja partija.” 

PAULAVIČIUS JUOZAPAS, EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 61, 127, 298. — Tekste: 

„Vyresnieji trys sūnūs mokėsi Kališo realinėje mokykloje (Juozapas ir Šiaulių gimnazijoje), o 

paskui ėjo specialinius mokslus — [...] Juozapas Vokietijoje Pruškove (vok. Proskau, Silezijoje) 

sodininkystės (pomologas). [...]. Tėvui pasimirus, jis [Jonas] čia tvarkė ūkį, bet ne savo, tik 

brolio Juozapo vardu, kuriam ūkis buvo pavestas šeimynos nutarimu. [...]. Reikia pažymėti, kad 

Jonas buvo labiausiai apsišvietęs, apsiskaitęs visoje šeimynoje ir tuo atžvilgiu gal prilygo savo 

tėvą, kurį gabumu ir iškalbingumu prilygo dar Kazimieras ir Juozapas (auksaburniu — zùotousty 

vadinamas). Juozapas uždiegė Pavirvytėje didelį sodną, bet, būdamas nepastovaus būdo, pardavė 

63

dvarą kuršėniškiui Viktorui Nagurskiui. [...]. Persiskyręs su tėvo palikimu, Juozapas Paulavičius 

apsigyveno su žmona ir dviem dukterim Viekšniuose, o paskui savo tėvo bičiulio Vilniaus miesto 

prezidento advokato Mykolo Venslauskio remiamas, buvo Vilniaus miesto sodininku ir 

sodininkystės mokyklos vedėju (Vilniaus miesto dvare Leoniškėje), kurį laiką Kaukaze, dabar 

Lenkijoje; viena jo dukterų ištekėjo už Lenkijos prezidento sūnaus Moscickio, bet jauna 

pasimirė. [...]. Apie 1910 m. Juozapas man sakėsi Vilniuje 90-ųjų metų pabaigoje ir 900-ųjų 

pradžioje laikęs save lietuviu, tik vėliau ėmęs kartoti lenkų skelbiamus prasimanymus apie 

„litvomanus”, tad ir mano sukurtos lietuviškos šeimynos ilgainiui ėmė vengti.” 

PAULAVIČIUS KAZIMIERAS, EDVARDO 



Mokėsi „Kazimieras Krokuvoje architektūros. [...]. Kazimieras (jaunesnis už Joną, bet 

vyresnis už Juozapą) anksti buvo jau atsiskyręs nuo Pavirvytės ir labiau sutapęs su Lenkija, ten ir 

šeimyną sukūręs. [...]. Atmenu taip pat [...] Kazimierą, kaip jis nepaprastai gyvai pasakojo mano 

tėvams apie savo ir kitų studentų ekskursiją Italijon.” 

PAULAVIČIŪTĖ-VENORDENIENĖ ANIELĖ, EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 60, 61, 111, 127, 314—316. — 

Tekste: 

„Anielė ištekėjo už našlio Venordeno Kaukaze (Armavire), dabar pati našlė gyvena Lenkijoje. 

[...]. Povilo Višinskio įtakoje Anielė, o šios įtakoje ir Sofija aiškiai pritarė tautiniam lietuvių 

judėjimui, Pavirvytėje skaitė „Varpą” ir kitus lietuviškus leidinius, aiškiai sakėsi lietuvaitėmis 

(apie 1900—1901 metus); net atsidūrusi Kaukaze Anielė ne tuojau mus pamiršo. [...]. Viena 

Paulavičiūčių, Anielė, bene Šiauliuose susitiko su Povilu Višinskiu ir grįžo ne tik jo sužavėta ir 

įtikinta lietuviško darbo teisingumu, bet ir aprūpinta lietuviškais raštais. Grįžusi panašiai paveikė 

ir savo seserį Zosę. Kai aš, kaip kas vasarą, atvykau dabar [1900 m.] Pavirvytėn knygų pasiimti, 

panelės pradėjo su manim neaiškią, atsargią kalbą, iš kurios betgi greit paaiškėjo, jog jos 

laikančios savo pareiga palaikyti kilnų lietuviškąjį darbą ir iš manęs to pat laukiančios. Aš ir 

šiaipjau buvau nusistatęs lietuviu, tad netikėtas lietuvystės pasireiškimas Pavirvytėje tik dar 

labiau mane sustiprino ir virto paskutiniu akstinu griežtai apsispręsti. Lietuviškųjų raštų, rodos, iš 

jų nepasiėmiau, lietuviškai dar nepaskaitydamas, bet „Varpo” ir „Ūkininko” numerius su 

ypatinga pagarba ir susijaudinimu trise vartėme ir tiesiog glostėme. Belydėdama mane namo, 

panelė Anielė taip buvo su manim apie lietuvystės ateitį užsikalbėjusi, jog su visu vežimu vos 

neapvirtova Virvyčios brastoje. [...]. Ji po metų kitų išvyko tarnybon Kaukazo Armaviran ir ten 

ilgainiui ištekėjo už našlio lenko. Prieš ištekėdama parašė man laišką, kuriame nesisakė ištekanti, 

tik aiškinosi daranti kažkokį žygį, Lietuvai naudingą... Dabar gyvena Lenkijoje. Kažin, jei būtu ji 

likusi Lietuvoje, ar nebūtų iš jos Višinskis padaręs naujos Lazdynų Pelėdos ar Šatrijos Raganos?” 

64

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 411. — Tekste: 

ANELEI PAULAVIČIŪTEI 

1902 m. vasario 7 d. 

25.I.02 m. 

Pirm kelių dienų gavau Tamstos laišką, o užvakar 10 rb., ačiū. Tuom tarpu trūksta man laiko 

ant ilgesnio laiško. Ačiū už pasveikinimą, aš Tamstai rašiau po švenčių, ar apturėjai? Tamstos 

visus prašymus tikiuos išpildyti, gal ir ne tuojau. Prašau sveikinti Vilimavičią, tai mano 

mokintinis, kiek atsimenu. Kad apie Tamstą neužmirštame, parodo mano paskutinis laiškas, kurį 

išsiunčiau pirm, negu nuo Tamstos apturėjau, o taipgi ir siuntinys prieš kalėdas. Aš esu šįmet 

labai užimtas savo lekcijomis: nesitikėjau, kad tiek daug darbo turėsiu. Viso gero! 

Povilas 

Anelė Paulavičiūtė — dvarininkaitė nuo Viekšnių, iš Pavirvyčio dvaro, P. Višinskio 

paveikta, pritarė lietuvių kultūrinei veiklai ir materialiai ją kiek rėmė. Šiuo metu ji gydėsi 

ir gyveno Armavire, Kaukaze, kur ištekėjo už našlio Venordeno. Vėliau ji apsigyveno 

Lenkijoje. 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 446—447. — Tekste: 

ANELEI PAULAVIČIŪTEI 

1903 m. sausio 18 d. 

5.I.03 

Sveika, Naujų Metų sulaukusi! Tegul tie metai atneša Tamstai daugiau smagių valandų ir 

pasisekimo Tamstos darbuose ir užmanymuose! Ilgai nerašiau Tamstai, — tegul nutilsta visi tarp 

mūsų nesusipratimai! Kad Tamsta mane gerai suprastumei, o supratusi išteisintumei — daug 

reikėtų pasakoti, ir ne per laiškus. Galiu tik užtikrinti, kad aš tikiu į Tamstos gerus norus, 

prijaučiu Tamstai ir trokštu kuo nuo geriausio. 

Su Tamstos broliu iki šiol neturėjau laiko susipažinti, o vėl susipažinti, ir tik tą vieną kitą kartą 

keletą minučių pasikalbėti ar apsimoka? Jeigu jis ilgiau pabus Šiauliuose, gal ir susipažinsime. 

Dėlei siuntinėjimo šio ar to meldžiu susiprasti tiesiog pagal antrašų, kurie yra nurodyti. 

Dėlei vedimo svetimtaučio1 mano pažiūra tokia: jeigu žmogus, kurs veda svetimtautę, pats 

mažai tegali prisidėti prie tautiškų reikalų, o ta panelė yra prielanki mums ir galima pasitikėti, 

kad ji pati su noru duos savo pinigus tautiškiems vyro reikalams, — tai tegul veda, nors jo vaikai 

gal ir nebebus lietuviais, — o gaila būtų. Taip ir su ištekėjimu už svetimtaučio: ta tik atmaina, 

kad vaikai gali būti lietuviais, nes motina visada turi didesnę ant vaikų įtekmę. 

Linkiu Tamstai daug sveikatos ir laimės! 

Spaudžiu ranką širdingai 

Povilas 

Prašau sveikinti p. Vilim[avičią] 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 445: Laiške „Varpo” redakcijai 

1902 m. gruodžio 2 d. 19/XI—2/XII—02 minima Anelė Paulavičiūtė: 

6. V. vieną pagal šio antrašo siųsti: Владикавказ, Воздвиженская ул. д. № 7, Анеле 

Павлович 3 . 

3 Nurodoma siuntinėti V — „Varpą” A. Paulavičiūtei [...]. 

65

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 244. — Tekste: 

Laiškų šaltiniai šiam leidiniui (autografai — originalai ir nuorašai — periodiniai leidiniai ir 

kt. spausdiniai) buvo tokie: 

[...]. 

3. An. Paulovičiūtės laiškai Pov. Višinskiui ir P. Višinskio laiškai. VVUBR, E 34. 

[...]. 

Ketvirtieji Povilo Višinskio skaitymai. — Šiauliai, 1996. — P. 3—4. — Tekste: Cituojamas 

M. Biržiškos tekstas apie A. Paulavičiūtę. 

PAULAVIČIŪTĖ-DAUGIRDIENĖ JADVYGA, EDVARDO 

Kazimiero Daugirdo žmona, Bugiai 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 60, 61, 108, 111. — Tekste: 

„Jadvyga, dvariškių ir kaimynų labai mylima dėl savo gyvo, atviro būdo, gera šeimininkė, 

ištekėjo už Kazimiero Daugirdo, drauge su juo išvažiavo Podolėn, mirė jauna bene prieš pat 

karą, palikdama dukterį Vandą, dabartinę Sruogienę. [...]. Jadvyga ištekėjo kad ir už bajoro, bet 

griežto žemaičio, niekada nevengusio nei lietuvių kalbos, nei lietuviško rašto; jų duktė patriotė 

lietuvaitė.” 

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai paruošė Vanda Sruogienė. — Chicago, 1974. 

— 552 p. — P. 122—131, 145—152, 167—200, 452—454. 

Samulionis A. [Knyga:] Balys Sruoga. — Vilnius, 1986. — 428 p. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių 

viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo 

Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau 

vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas 

(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir 

Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto 

gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir 

daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų. 

PAULAVIČIŪTĖ-ŽYCKIENĖ MARIJA, EDVARDO 



„Marija pasižymėjo savo gražumu, ištekėjo už savo brolio Jono politechnikos draugo Žyckio, 

gyvenančio apie Raseinius (bene Vilniaus lenkų veikėjos Žyckaitės brolio) ir jauna pasimirė 

džiova. [...]. Mariją, visų kaimynų mylimą ir mums labai malonią. Jos jungtuves, pirmas mūsų 

matytas, sekėme bažnyčioje nuo vargonų, kur pirmą kartą buvome užlipę, ir mums buvo labai 

keista, motinai įsakius bučiuoti ranką nuotakai. Po to man nebeteko jos niekados matyti (ji 

išvyko vyro dvaran kur Raseinių pusėje ir po kelerių metų džiova mirė).” 

PAULAVIČIŪTĖ SOFIJA (ZOFIJA), EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 60, 61, 111, 127, 314, 315, 316. — 

Tekste: „Sofija buvo patekusi į slaptą vienuolyną Lenkijoje, iš kurio dėl nesąžiningo jos 

66

išnaudojimo broliai gavo ją vaduoti; ją, greičiausiai, ir dabar kas išnaudoja Lenkijoje. [...]. Povilo 

Višinskio įtakoje Anielė, o šios įtakoje ir Sofija aiškiai pritarė tautiniam lietuvių judėjimui.” 

PAULAVIČIŪTĖ-MICUTIENĖ VANDA, EDVARDO 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 58, 59, 60, 61, 111, 127. — Tekste: 

„Jauniausioji, Vanda, tarnavo Zavadzkio knygyne Vilniuje, ištekėjo už to pat knygyno tarnautojo 

Micutos ir dabar taip pat yra Lenkijoje. [...]. Vanda ištekėjo už lietuvio ir šiaip aiškiai lietuviams 

simpatizavo.” 

PAULAVIČIŪTĖ EMA [1839] — 1856 

SPOCZYWA W BOGU EMMA PAWŁOWICZÓWNA † 9 KWIETNIA 1856 R. ZYŁA 

LAT 17. EMMA PAWLAWICZAJTE † 1856 BALAND. 9 D. AMŽIAUS 17 METU // Iš 

įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse, greta E. Paulavičiaus (1837—1894) kapo. 

PAULAVIČIUS STANISLOVAS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 50, 93—94. — Tekste: 

Viekšnių geležinkelio stoties viršininkas „Stanislovas Paulavičius turėjo labai skaitlingą ir 

neramią šeimyną. Vieną jo sūnų buvo palietęs perkūnas, trenkdamas į kambarį; vaikiną 

atgaivino. Vyriausioji duktė ištekėjo už nebejauno našlio, Antanavo dvarininko Jono Daugirdo 

[Aleksandro sūnaus], su kuriuo susilaukė dviejų dukterų ir persikėlė Vilniun, kur jos vyras gavo 

vietą degtinės monopolyje. Tarp jų dviejų nebuvo santaikos; vėliau bene visai skyrium vienas 

nuo kito gyveno.” 

PAULIUKAITIS ZIGMAS 

Pervažos budėtojas // Vienybė. — 1975. — Rugpj. 7. — Tekste: Z. Pauliukaitis daugiau kaip 

25 metus geležinkelietis, Viekšnių geležinkelio stoties pervažos budėtojas. Jo tėvas 

geležinkeliečiu dirbo daugiau kaip 40 metų. 

PEČETAUSKAS ČESLOVAS 



PEČETAUSKAS ČESLOVAS (g.1947 01 26, Šlapaberžės k, Kėdainių raj.), UAB 

„Varduva” kalvis, Lietuvos tautodailininkų sajungos, Telšių apskrities tautodailės skyriaus 

valdybos narys, Mažeikių tautodailininkų sekcijos pirmininkas. Žmona Marija (g. 1950), teismo 

posėdžių sekr. Vaikai — Jūratė (g. 1975), Mažeikių pieninės vadybininkė, Valdas (g. 1977), AB 

„Mažeikių nafta” darbininkas. 

M: 1955—1962 mokėsi Šlapaberžės (Kėdainių raj.) 7-metėje m-kloje, 1962—1963 — 

Vilniaus A. Vienuolio vid. m-kloje, 1963—1970 — Kauno S. Žuko taikomosios dailės 

technikume. 

P: 1970—1975 — „Tiesos” kol.(Kėdainių raj.) dail., 1975—1978 — Kauno S. Žuko dailės tmo 

dėst.,1978—1990 — Mažeikių ST dail. apipavidalintojas, nuo 1990 — UAB „Varduva” 

kalvis. 

F: Mažeikių blaivybės klubo „Žemaitis” steigėjas ir klubo pirm. (1980—1987). 

L: Meninė kalvystė lietuvių liaudies meno dvasioje, gėlininkystė, aplinkotvarka. 

D. a.: „Varduva”, Naujoji g. 4, LT-5500 Mažeikiai. 

67

N. a.: Pavenčių g. 7-10, LT-5500 Mažeikiai; tel. 73351. 

PERMINAS ALBERTAS 1914—1983 

Perminas Albertas // Kopijuota iš interneto 2010 metais. Prie teksto nurodyta: Publikuota: 

Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. — Varniai-Vilnius, 

Žemaičių vyskupystės muziejus — „Mintis”, 2006. — Tekste: 

Kunigas ALBERTAS PERMINAS 1914 – 1942 – 1983 

Susipažinau su juo 1940 metais Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kurioje studijavo 

4 žemaičiai: Albertas Perminas, Valerijonas Kekys, Liudvikas Mažonavičius ir Antanas Jurgutis. 

Albertas gimė 1914 m. gruodžio 19 dieną Viekšnių parapijoje. Kunigu įšventintas 1942 m. 

gruodžio 19 dieną. Paskiriamas į Jurbarką vikaru ir Amatų mokyklos dėstytoju bei kapelionu. 

Visada jaunatviškos nuotaikos, uolus pastoraciniame darbe, gabus visuomenininkas. Už tai ir 

nukentėjo – 1949 m. kovo 19 dieną areštuojamas kaip „tėvynės priešas“. Tik 1956 metais, kaip ir 

daugelis kitų kunigų, baigęs bausmę ir pripažintas nekaltu, grįžta į Tėvynę. 

Sugrįžusį 20 metų mėtė net į 6 parapijas, kol 1975 m. atsiduria Kavarske. Kelmėje atstatė 

bažnyčios bokštą, įsigijo didelį autoritetą. Už tai nedelsiant perkeliamas į Žeimelį. Visur 

pasižymėjo uolumu, ugningais pamokslais, optimistine dvasia atstatyti šlyjančią tautos moralę. 

Mirė 1983 metų sausio 5 dieną išvargęs po šv. Kalėdų. Ir išsipildė Angelų skelbtas atlygis: 

„Ramybė geros valios, Dievą mylintiems žmonėms“. 

PERMINAS DOMAS 

Virpša K. Šviesa neužgeso // Vienybė. — 1970. — Geg. 9. — Tekste: Karo veteranas. 1945 

metų vasario mėnesį sužeistas apako. Gimtuosiuose Viekšniuose [Pakalupės kaime] pasistatė 

namelį. Apdovanojimai: Tėvynės karo I laipsnio ordinas, keturi medaliai. 

PERMINAS EDVARDAS, KAZIO 1915-09-15 — 2004-01-12. Čekų kaimas 

Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis 

partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė 

prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks — už Dievo 

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau įtikintas taip. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą 

kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelt bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, atein vokiečiai 

jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. Kažkurią 

dieną paskelbė kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. [...]. 

Gyvenau su mama Čekų kaime, šitame pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus 

Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui toliau pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys 

jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas Vakaruose. Buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus 

organizavo tus partizanus. Paskyrė mane ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš 

Kegrių turėjo pranešt man, o aš toliau. Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam 

jokio ryšio nereikėjo, taip ir nereikėjo nieko perduot. 

Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Milčius Antanas man ir dar vienam partizanui 

įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauninką. Aš įėjau, 

brauninką atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą 

— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm 

Keršio. Brauninką grąžinau Milčiui. 

Kada rusai traukėsi, įtarė, kad aš irgi priešas — brolis kunigas, kunigų užvažiuodavo dažnai. 

Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur paminklus 

dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, šautuvus atstatė. 

Aš išėjau — anie galvojo, kad aš bėgsiu. Anie varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į Vykdomąjį. 

Viršaitis (ans buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų karininkai ir 

68

Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo. Sako apie mane — ans čia gyvena 

su motina, teturi 7 hektarus žemės. Tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką. Tie karininkai pasiima 

mane į mašiną ir važiuojam į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į Laižuvos pusę — 

Pluogų kaime prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju mirti — žiūrėjau į 

saulę, gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau Laižuvos kelią. Už Viekšnių 

priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau Pluogų kaime pilni laukai, pagrioviai prigulę rusų 

kareivių. Kiti būriais eina keliu į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų iki štabo, priekyje 

pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, skubančių, vos ne 

bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane išlaipina. Karininkas 

rusiškai klausia manęs — buvai fašistu? Nebuvau, — sakau. Ar būsi fašistu? Nebūsiu. 

Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę, atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs 

Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant 

pagriovelio sėdi kanauninkas J. Navickas. Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. 

Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, prakaitas bėga. Su Kiviliu 1937—1938 metais kartu 

tarnavome Lietuvos kariuomenėje Tauragėje, septintame pulke, ryšių kuopoje, 100 žmonių 

vienoje kuopoje buvome. Ans toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje buvo. Greičiausiai, 

komjaunuolis buvo. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, stebėdamasis paklausė 

— ar tave paleido? Paleido, — sakau. Kanauninkas gal manęs nebepažino. Sako, vyrai, aš čia 

palivarką turėjau... Aplinkui laukai pilni rusų kareivių. Kanauninkas sėdi ant pagriovelio, Kivilis 

jį su šautuvu saugo. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane patį tik prieš kelias minutes paleido, 

pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, susirinkau daiktus ir išėjau, namie 

nenakvojau, slapsčiausi kol vokiečiai atėjo. [...]. Tas Kivilis paskui buvo partorgu. Jis 

Mažeikiuose, girdėjau, tualete nusišovė partorgu bedirbdamas. Jo buvusi žmona, dabar Tiškienė, 

gyvena čia kažkur. 

Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per 

miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš 

pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų. 

Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal. 

Tenys Pranas gyveno čia netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje 

Medžialenkės kaime, dideli ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano 

broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais buvo Viekšnių viršaičiu, 

vachmistru, Viekšnių malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir 

žiemą būdavo ilga, pusės kilometro eilė. P. Tenys neleido traukt grūdų į malūno viršų. Reikėdavo 

šalt eilėje. Per miestą ka eis, išsipenėjęs toks, ne „labas” nesakė, o kai bėda — tai jau pas mane. 

Gal, kad aš kunigo brolis. Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm 

klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį 

rusai suėmė. 

Rusams atėjus, kai prasidėjo mobilizacija, atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, išvarė į 

Malūno gatvę ir uždarė gal žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulys, kaldrą gerą 

apsiklojęs. Pons begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai, leitenantas ir 

kapitonas. Dieną dirbdavo baltojoje ligoninėje raštinėje. Mane kai suėmė, mama verk, sesuo 

verk, anie sako — pažiūrėsim. Ryto metą anie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, pakalbėjo su 

karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, sako — dėlko nestojai į komisiją? Sakau 

— aš senų metų. O atrodžiau jaunas — neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Ans sako — ar stosi? 

Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar eisi? Eisiu, — sakau. 

Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia kareiviui, ir 

prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau padarytas. Kai tik rusai pasijudino nuo 

Stalingrado, pasidariau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės, 

vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akodeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus 

— bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mano mamos, sesers, ar 

negrįžau iš Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... 

Kai karas baigėsi, paskelbė, kad tų „dezertyrų”, kurie prisiregistruos, nebaus. Po to dar kokį 

mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau. 

69

Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname 

gale gyveno, namas tebėra ano. Dar Iršas žydelis buvo, prie Raudonskardžio gyveno, puodus 

dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar tvenkinio užtvanka. Imdavo ir iš tos 

vietos Viekšniuose prie Kalupio upelio, bet mažai. Iš čia daugiau imdavo. Čia buvo duobės 

didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų. 

Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, 

pradėdavo vanduo bėgt. Įkasdavo kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni met ant laiptų, 

kiti met aukštyn. Mėlynas gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi 

pardavinėjo. Venckaus žemėj irgi. Daug daug čia iškasė. 

Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas 

medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, ant kampo, ten, kur kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas gyvena, ten 

gyveno žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų 

krautuvę. Netoli tilto Alter Judes-Alterkis turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus. 

Skambindavo telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį — svirną. 

Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių 

mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną). 

Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. 

Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir 

Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30; 

Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. — 


Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta 

įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta 

senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais, 

ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus 

atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo 

iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors 

neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako, 

tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks... 

Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio 

užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant 

kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą 

„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė 

pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar 

namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš 

visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir 

neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko” 

liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau. 

Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur 

pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs — 

gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus. 

Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus 

baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi 

storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė, 

kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą. 

Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir 

dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis 

užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau 

Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas. 



prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo 

70

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą 

kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina 

vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. 

Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. 

Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame 

pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui 

pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas 

Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane 

ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau. 

Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko 

perduoti. 

Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui 

įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau, 

brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą 


Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui. 

Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo 

dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur 

paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, 

šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į 

Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų 

karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane: 

„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie 

karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į 

Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju 

mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos 

kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai, 

pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų 

iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, 

skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane 

išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu? 

Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs 


pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas. 

Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, 

prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje 

Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje 

buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, 

stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs 

nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių. 

Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane 

patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, 

susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui 

buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas. 

Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą, 

tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš 

tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas 

man nieko blogo nebuvo padaręs. 

Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje, 

Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano 

broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių 

malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės 

kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą 

71

kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis. 

Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. 

Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė. 

Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į 

Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera 

apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir 

kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia, 

sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, 

pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į 

komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis 

klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar 

eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia 

kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo 

Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės, 

vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus 

— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš 

Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas 

baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį 


Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. 

Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie 

Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar 

užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo 

duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 

litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, 

pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant 

laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. 

Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė. 


medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno 

žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę. 

Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo 

telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį. 



Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į 

kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės 

E. Perminas). 

Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose. 

Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja 

apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga 

tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]... 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus 

valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom, 

ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų 

šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų 

tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 

buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė 

Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada 

dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

72

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane 

smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu 

grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į 

Dauginius, pas mus. 

Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų 

mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kai lydavo, jis patvindavo. 

Valgyt pro skylę paduodavom. 

Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi. 

Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai 

policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui 

pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas 

Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul 

Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje, 

po pečium. Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vesti sūnų 

iš namų. Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tėtės brolį, ten slėptuvės 

buvo labai geros. Vos tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribų. Maniau, kad mama jau pareina, 

atidariau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane gąsdina visokiais būdais. 

Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia, kas čia miega. Aš čia miegu, sakau. O dėlko čia 

degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, sakau. O dėlko čia miegi? Sakau, rusai užeina, mergaites 

niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant krosnies, pasiėmė automatą, sako — nušausiu, paskui — 

granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek balso turėdama, kad tėvas girdėtų, ką sakau. Tėtę virtuvėj tardo. 

Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša 

šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tėtę išsivedė į daržinę, į svirną — kratą daryti. 

Lauke tyčia šovė, sako, tavo tėvą nušovėm, dabar tave nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į 

virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir 

gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo 

parėjusi, vienas dar buvo užėjęs pažiūrėti, kas man. Mama užpyko, sako, tik mauk laukan 

greičiau. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėti ta žydaitė Cilė. 

PERMINAS PAULIUS 



PERMINAS PAULIUS (g.1960 11 23, Degimų k., Akmenės raj.), UAB „Rekolas” 

vadybininkas, Lietuvos jėgos trikovės federacijos viceprezidentas. Žmona Dalia (g. 1962), 

felčerė. Vaikai — Aurelijus (g. 1983), Simona (g. 1985). 

M: 1967—1971 mokėsi Degimų prad. m-kloje, 1971—1978 — Tryškių (Telšių raj.) vid. 

m-kloje, 1978—1982 studijavo ŠPI. 

P: 1982—1985 — Pievėnų (Mažeikių raj.) 8-metės m-klos mokyt, 1985—1990 — Židikų 

(Mažeikių raj.) M. Pečkauskaitės vid. m-klos dir, 1990—1994 — Lietuvos, Rusijos ir Bulgarijos 

BĮ „Fianitas” dir. pav. komercijai, 1994—1997 — Lietuvos ir JAV BĮ „Kava” prekybos reikalų 

ved., 1997—1998 — UAB „Topselis” dir., nuo 1999 — UAB „Rekolas” vadybininkas. 

F: Jėgos trikovės „Žalgirio” d-jos Lietuvos čempionas (1982). 

L: Sportas. 

D. a.: Bugenių k, LT-5500 Mažeikių raj.; tel./faks. 45969. 

N. a.: Židikų k., LT-5500 Mažeikių raj.; tel. 43233. 

73

PERMINAS PRANAS 

Žilevičius Rimantas. Trimitas trimituoja nerimą // Kultūros barai. — 1966. — Nr. 10. — P. 

20—26. — Žinios aprašui: Milius V. Žemaičių etnologijos bibliografija. — Vilnius, 1997. — P. 

34. — Tekste: Drožėjas ir muzikos instrumentų meistras Pranas Perminas Viekšniuose. 

Канцедикас А. Литовская народная скульптура. — Москва: Советский художник, 1974. 

— P. 175: Глодянис Йонас [...] дер. Кяграй Мажейкяйского уезда. [Yra nuotrauka]. 

Перминас Пранас (1865—1937) дер. Векшняй Мажейкяйского уезда. 

Raugalienė Laima. Meistras knygoms jautė ypatingą pagarbą: Konkursas „Sena nuotrauka” 

// Santarvė. — 2001. — Geg. 10: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Savo senelio, auksinių rankų meistro viekšniškio Prano Permino nuotrauką redakcijai atnešė 

jo anūkas mažeikiškis Alfonsas Degutis. 

Nusipaveikslavęs Pranas Perminas prie savo statytos trobos, su savo drožtais angelais. 

Savo senolį Alfonsas Degutis žino iš senelės Egnieškos ir vienintelės senolio dukters Onos, 

savo mamos, pasakojimų. 

Vasarą senolis namus statydavęs, rudenį — krosnis mūrydavęs, laisvalaikiu užsiimdavęs 

dievdirbyste. Žemės darbai Pranui Perminui buvę paskutinėje eilėje. Žemę apdirbdavo tiek, kad 

galėtų pyliavą atiduoti, patiems valgyti užtektų. Žemės darbais daugiausia užsiimdavo senelės 

Egnieškos brolis. Senolis vis ką nors meistraudavo. Jų šeima buvusi turtingesnė už 40 hektarų 

turinčius ūkininkus. 

Pirmą mūrinį dviejų aukštų namą Viekšniuose senolis pastatė, — pasakoja Alfonsas Degutis. 

Buvę taip: Viekšnių špitolę vokiečių specialistai pamūrijo iki palangių. Nutarę, kad užmokestis 

būsiąs per mažas, toliau dirbti atsisakė. Tada Viekšnių klebonas paprašęs senolio baigti špitolės 

statybą. Nors niekada šitokio darbo nedirbęs, senolis su šia užduotimi sėkmingai susidorojo. 

Šeštadieniais ir sekmadieniais sėsdavo meistras prie knygų. Niekas į mokyklą nebuvo jo 

leidęs, raidžių „daraktorius” nebuvo rodęs. Vis iš savo galvos, iš kitų prisižiūrėjęs rašyti išmoko, 

piešti įsigudrino. 

Senolis neturėjo įpročio durų užsklęsti. Užėjusiems keliauninkams visada valgyti duodavęs. 

Kartą užsuko žmogus su dideliu krepšiu, senolės manymu, tai buvęs knygnešys. Pamaitinęs 

keliauninką, senolis visą naktį su juo prašnekėjęs. Knygoms jis jautė ypatingą pagarbą. Pasakoja, 

kai atnešdavę įsiūti knygą, meistras pirmiausia ją suvyniodavęs į baltą drobę. Nusiplovęs rankas 

ir užsidaręs versdavo lapus, žiūrėdavo iliustracijas, skaitinėdavo. O paskui įrišdavęs. Per savo 

gyvenimą įrišęs daugybę talmudų, mišiolų, biblijų, laikraščių komplektų. 

1910-aisiais Pranas Perminąs pastatė trobą — išrašė palanges, ornamentavo kraigų karnizus. 

Sodino obelis, planavo sodybą. Nuo kelio matyti tik namo galas, dvi drožinėtos langinės ir 

klėties kampas. Santūrus, charakteringas Žemaitijai trobesių siluetas gražiai įsikomponavęs į 

kraštovaizdį. 

Pranas Perminas niekada nebuvo girdėjęs apie Tiškevičiaus parkus sodinusį Andrė. Jam pati 

motina gamta davė jautrią menininko širdį, subtilų savo krašto gamtos pajautimą. 

Permino anūkas Alfonsas Degutis 20 metų dirbo vairuotoju, sulaukęs garbingo amžiaus, 

ėmėsi staliaus amato. Tris dienas per savaitę SP UAB „Mažeikių komunalinis ūkis” dirba 

staliumi senolio varstotu. 

PERMINIENĖ [-LABANAUSKAITĖ] JADVYGA, STANISLOVO 

Čekų kaimas. Permino Edvardo žmona 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga. (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino naujai pastatytą bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mumis 


74


šaudymo. Tėvą B. Kondratavičių išvežė į Sibirą. [...]. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kada pajudėjo rusai nuo Mažeikių į Viekšnius, 

jų tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 



dažė bažnyčią, gyveno pas mumis — Labanauskius. Levis sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti — Levi Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom. Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Dargio Levio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Šaukdavo — mane smaug 

žydai. Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų, ka daužo, ka daužo su peiliu grindis. Kada 

atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į Dauginius pas 

mumis. 


mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kada lydavo, užtvindavo. 

Valgyt per skylę paduodavom. Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė 

Cylė. Ana mūsų labai saugojosi. Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. 

Atvažiuodavo į svečius keli vežimai policininkų. Pilnas kiemas būdavo policininkų. Vokiečių 

laikais Cylė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui pasibaigus, Cylė mūsų 

nebebijojo. Ana man viską pasisakė. Sakė — už vis geriausiai man pas Čijunskį. O pas kitus kai 

slapstausi, anie mane išprievartaut nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Mes sužinojom iš Cylės, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cylė sako — tegul 

atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje po pečiu. 

Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vest sūnų iš namų. 

Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tetės brolį, ten slėptuvės buvo 

labai geros. Tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribokų. Ruskiai, Savarinos komunistai. Maniau, 

kad mama jau parein, atidarau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane 

gąsdina visokiais būdais. Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia — kas čia miega? Aš 

čia miegu, — sakau. O dėlko čia degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, — sakau. O dėlko čia 

miegi? Sakau — rusai užeina, mergaites niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant pečiaus, pasiėmė 

automatą, sako — nušausiu, paskui — granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek tik balso turiu, kad tėvas 

girdėtų, ką sakau. O tetę virtuvėj tardo. Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, 

riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tetę 

išsivedė į daržinę, svirną kratą daryti. Lauke tyčia šovė, sako — tavo tėvą nušovėm, dabar tave 

nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant 

grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, 

apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo parėjusi, vienas dar buvo atėjęs pažiūrėti, kas 

man. Mama užpyko — tik mauk laukan greičiau, ko čia dar. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėt 

ta žydaitė Cylė. 

Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir 

Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30; 

Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. — 


Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta 

įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta 

senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais, 

ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus 

atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo 

iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors 

neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako, 

tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks... 

Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio 

užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant 

75

kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą 

„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė 

pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar 

namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš 

visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir 

neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko” 

liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau. 

Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur 

pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs — 

gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus. 

Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus 

baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi 

storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė, 

kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą. 

Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir 

dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis 

užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau 

Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas. 



prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo 

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą 

kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina 

vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. 

Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. 

Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame 

pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui 

pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas 

Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane 

ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau. 

Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko 

perduoti. 

Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui 

įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau, 

brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą 


Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui. 

Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo 

dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur 

paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, 

šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į 

Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų 

karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane: 

„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie 

karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į 

Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju 

mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos 

kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai, 

pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų 

iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, 

skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane 

išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu? 

Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 

76

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs 


pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas. 

Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, 

prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje 

Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje 

buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, 

stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs 

nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių. 

Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane 

patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, 

susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui 

buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas. 

Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą, 

tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš 

tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas 

man nieko blogo nebuvo padaręs. 

Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje, 

Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano 

broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių 

malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės 

kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą 

kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis. 

Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. 

Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė. 

Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į 

Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera 

apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir 

kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia, 

sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, 

pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į 

komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis 

klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar 

eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia 

kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo 

Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės, 

vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus 

— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš 

Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas 

baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį 


Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. 

Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie 

Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar 

užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo 

duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 

litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, 

pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant 

laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. 

Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė. 


medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno 

žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę. 

77

Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo 

telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį. 



Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į 

kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės 

E. Perminas). 

Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose. 

Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja 

apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga 

tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]... 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus 



šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų 

tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 



dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane 

smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu 

grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į 

Dauginius, pas mus. 


mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kai lydavo, jis patvindavo. 

Valgyt pro skylę paduodavom. 

Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi. 

Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai 

policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui 

pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas 

Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul 

Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje, 

po pečium. Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vesti sūnų 

iš namų. Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tėtės brolį, ten slėptuvės 

buvo labai geros. Vos tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribų. Maniau, kad mama jau pareina, 

atidariau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane gąsdina visokiais būdais. 

Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia, kas čia miega. Aš čia miegu, sakau. O dėlko čia 

degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, sakau. O dėlko čia miegi? Sakau, rusai užeina, mergaites 

niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant krosnies, pasiėmė automatą, sako — nušausiu, paskui — 

granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek balso turėdama, kad tėvas girdėtų, ką sakau. Tėtę virtuvėj tardo. 

Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša 

šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tėtę išsivedė į daržinę, į svirną — kratą daryti. 

Lauke tyčia šovė, sako, tavo tėvą nušovėm, dabar tave nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į 

virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir 

gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo 

parėjusi, vienas dar buvo užėjęs pažiūrėti, kas man. Mama užpyko, sako, tik mauk laukan 

greičiau. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėti ta žydaitė Cilė. 

78

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

79

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 

— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su 

arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da. 

— Vuo Dauginiūse nebovo? 

— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir 

arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis 

esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo 

tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu, 

ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i 

rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 

žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i 

bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas 

kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa 

dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su, 

žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms 

prikūrens i kols. 

— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo? 

— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam 

turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas 

turiejo kolamą mašėną gerą. 

80

— A tas Palčauskis, kap anuo vards? 

— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds. 

— A tai kuris turiejo tuo? 

— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee 

dėrbdavuom. 

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

81

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 

— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui 

kur nors kūlė. 

— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis. 

— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo... 

82

— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo 

siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo 

neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons 

turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi... 

Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą 

jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo. 

Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami 

koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt. 

— Ūkis kažkur bovo anų? 

— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo. 

Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo... 

Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi, 

tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes. 

— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

83

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

84

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

85

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

PETRAUSKAS MYKOLAS 

Gricius Rimantas. Ateitininkų veikla mokykloje: [Viekšnių vidurinėje mokykloje] // 

Vienybė. — 1999. — Vas. 4. — Tekste: 

„Nors organizacija šiuo metu nėra ypatingai gausi (kol kas iki dviejų dešimčių), tačiau be šio 

būrelio, vadovaujamo tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, jau nebeįsivaizduojamas mokyklos 

gyvenimas. Ateitininkai kiekvieną šeštadienį renkasi diskusijoms į senosios vaistinės muziejų. 

[...]. Neretai moksleivius aplanko ir kunigas vikaras Vytautas Dvaržeckis. [...]. Tikybos kabinetas 

po kalėdinių atostogų labai pagražėjo. Klebono M. Petrausko rūpesčiu grindys išklotos nauju 

linoleumu, o kunigas vikaras pasirūpino naujomis žaliuzėmis.” 

Sučylienė Janina. Dvasinga Viekšnių parapija // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 16: 

iliustruota. — Tekste: 

„Prieš penketą metų vyskupo pavedimu iš Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios į Viekšnių 

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią tarnauti Dievui ir parapijiečiams atėjo kunigas — klebonas 

Mykolas Petrauskas. [...]. Jis pasakojo, kad Jubiliejinius 2000 metus viekšniškiai sutiko kapitaliai 

suremontavę bažnyčios bokštą. Darbai atlikti už tikinčiųjų ir geradarių aukas. Bažnyčios 

remontui parapijos vardu klebonas paprašė paramos iš valstybės, bet atsakymo nesulaukė. 

Klebonas geru žodžiu paminėjo geradarius iš užsienio: išeivijos lietuvius Praną ir Teresę 

86

Pargauskus, kilusius iš Žibikų, dabar gyvenančius Kanadoje, Alfonsą Pargauską iš Čikagos. 

Parėmė bažnytinė organizacija „Kirchen in Not” Vokietijoje. „Lėšas iš Vokietijos padėjo gauti 

vyskupai Antanas Vaičius ir Jonas Kauneckas”, — švytėdamas pasakojo Viekšnių klebonas. [...]. 

Zakristijoje — klebono sumanyta, o jaunimo įrengta bibliotekėlė. Dvasiškasis tėvas pats perka 

religinio turinio knygas, jas skiria parapijos tikinčiųjų švietimui. Šv. Mišias klebonas aukoja prie 

naujo altoriaus. Tai klebono M. Petrausko asmeninė auka, padėka Dievui.” 

PETROŠIAI 

Šiuipys Antanas. Kūlimas pas Petrošius. Kuliamųjų mašinų meistras Pranciškus Petrošius. 

Kiti mašinieriai. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Mum [Petrošiams] su šeimyna niekad nebuvo vargo, [senelė] sako, patys eidavo siūlydavos 

mums. Kap vaikaa [Petrošiai] užaugo, pasidarė kūlėmo mašiną. Arklinė ta kūlimo mašina. Kaip 

būdavo... Aš iš kėtor girdiejau, kaip būdavo. Kai suveždavo viską, nuo Visų šventų pradiedavo 

kult’. I kuldavo ne šiaip sau. Su spragilais. Sukiša į jaują, pas mumis vadindavo douba tada, 

užkor pečių, išdžiovėn su visais šiaudais. Rytmečio trečią valandą kelia i su spragilais kula. Tų 

paskui iškrato, šiaudus pajam nukrato, paskou per arpą išvalo, supėl į maišus ir tujau pat kėtą 

partiją užtaiso. I tada parein ont pusryčių. I taip nuo Visų švėntų iki Užgavienių. Kiekvieną dieną 

ir užkraut ten, ir kūrent pečių, išdžiovint, i paskou iškulti, išsijuot tuos grūdus. O mūsų vaikiukaa 

[Petrošiai] ka, sako, padarė tą mašiną, mes per dvė savaites išsikoldavuom, ne tėik 

netrukdavuom. O, sako, mums nebuvo bėdos. Pasakojo senelė, Petrošienė. Mama buvo Emilija 

Petrošiūtė. Mamos broliai Petrošiai buvo Pranciškus, Konstantinas, Antanas... 

Gudriausias tas dėdė bovo Proncėškus [Petrošius], tas kurs važiavo į Ameriką. Jis važiavo į 

Ameriką išsipirkt nuo kariuomenės. Vuo tas caro rubliais kainavo du šimtai rublių, auksinių 

rublių tų vadinamųjų. Jis ten išbuvo trejis metus. Aštuntais išvažiavo, apie vienuoliktus 

parvažiavo. Mama pasakuojo, kaip jis sugrįžo. Buvo ruduo, šlapia, purvyns baisiausias, sako. 

Lempos sudužo stiklas tas. Lekterną padegiem. Parvažiavo, parejo iš geležinkelio stoties, anam 

taip keturi kilometrai tiesiai. Sako, Jėzusmarija, kų aš padėrbau... Kor mono pruots bovo, kodėl 

aš parvažiavau... Išauš pavasaris, aš viel važiousiu, aš nebūsiu čia, sako. Vėsor lauke purvyns. 

Išaušo vienuoliktų metų pavasaris, dvyliktų metų pavasaris, tryliktais metais — šmakš, uždarė. 

Amerika įvedė pasų sistemą. I jau reikia vizos. Iš kor gausi tuo vizą? Prancėškus Petrošius bovo. 

Mama Petrošiūtė Emilija bovo. Babos sūnus, mano mamos brolis. Ons daug tų [kūlimo] mašinų 

pridėrbės bovo paskui. Mamaa paskuojo taip. Sako, visi tada tais laikais iki Pirmo pasaulinio 

karo vaikščiodavo su naginėmis. Sako, eidavo, sijuonaa lig žemės, iš paskuos velkas žvyriukai, 

akmenukai. Sako, Proncėškus sugalvuojo, kap išdėrbt kailį. Veršio. Išdėrbo, nudažė i pasiovo 

batus. I mes vaikščiojom su batais jau. Sugalvojo alyvos kap išsispaust. I sugalvuojo, kaip reikia 

tepalo batams padaryt. Reik pajimt suodžių, vaško i terpentino. Išmaišyti, pavirint biškėlį i tepals 

batams. Ons turiejo tekėnėmo stakles pasidaręs, medines. Su rankuom sokamos. Paprastas 

detales medines apsitekindavo. Detektorinį imtuvą buvo pasidaręs, bet paskou nusipėrko jau ne 

detektorinį. [...]. Prancėškus bovo mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios 

kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį 

laiką, mienesį a do mienesius, pas tą Proncėškų. [...]. Garo katilų nedarė. Jis pirkdavo tus 

variklius. 

Bovo tokių variklių, nuleidžiamų ont žemės. Žibikūse tuoks Liauksmėns turiejo Kazimiers. 

Pas mus dar keletą metų yr kūlęs jis. Ont tuokių rėmų pastatyts, i nuleisdavo unt žemės. Paskou 

pakeldavo vyrai, užmuovė tekinius — viel važioun ons. 

Pas mus pagrindinis tas meistras Krutinis, čia ant kalno. I čia tas jo [dampis] tebstuov čia dar 

prie proftechninės. Krutinis viens teturiejo tuokį [dampį]. Dviejų arklio jėgų. Visi kiti turiejo 

keturių arklio jėgų [dampius]. Ons važiuodavo su tuo [dampiu]. Tiksliai, ne vieną metą. Čia 

anuo, tiksliai anuo [dampis]. Nė viens kėts tuokio [dampio] neturiejo. 

Bovo Mikuckis. Jis bovo — kaip važiuoji į Pievėnus ir pasisuki ant Tučių. Mikuckis turiejo 

[dampį]. Turiejo [dampį] Liubšys, Lipskis teisingiau, vėsė vadėno Liubšiu. Turiejo [dampį] 

Pargauskis Žibikūse. Smetuono laikais. Pargauskis žibikiškis. Lipskis bovo, čia šitaa, už Žibikų 

87

pušyno galo, tujau pat už galo tėn i bov, kur dabar tas naujysis kels praein, anuo tėvai tėn 

gyveno. 

Mikuckis Tučiuose gyveno. Kas būdavo su dampiais tais... Ruorės eina, vadinamos, liepsna 

kur ein. O aplinkui ten vanduo ein. I tėn tuos ruorės tor būt sukišamos ir užvalcuojamos, 

praplečiamos. Tiek suspaust, kad vanduo nepraeitų, i gars nepraeitų. Aš esu matis pas Krutinį, 

kap jis remontavo. Kai pradiedavo leist tuos ruorės, reikiedavo miltų i bulvių virtų... ištrindavo 

sumaišytais... Sako, pūdą miltų reik sukišt. Tuo Mikuckio mašinai [dampiui]. Ka tuos ruorės 

nepraleistų. Sakydavo, atsileido ruorės... 

Tas Lipskis, kur važiniejuos čia, tai buvo Simas. I paskou bovo išvežti jie. Ruošies parvažiout 

jau. Nu, sako, dar biškį pasiliksiu, noriu biškį „užkalt” unt namo. Kasykloj kažkur dirbo. Ir 

prispaudė. Daugiau nežinau tuoj pusiej. 

Čia bovo Liaučius, va, su dampiu. Čia kur yr... Laižuvos gatvė ein, įein į miškėlį, kels, tėn 

bovo a trys, a keturi gyventuojai. I tame skaičiuj bovo Liaučius. Ir 1948 metais, kap aš pas tą 

dėdę bovau, po išvežėmo, ta tas Liaučius kūlė. Šiuo pusie gelžkelio. 

PETRULIS STASYS [1875—apie 1908] 

Tik faktai: Sukaktis // Vienybė. — 1995. — Lapkr. 4. — Tekste: 1995 m. sukanka 120 metų, 

kai gimė poetas ir vertėjas S. Petrulis. Mirė apie 1908 m. Yra buvęs Viekšnių geležinkelio stoties 

viršininku. 

PIKELIAI 


2000. — 286 p. — Tekste: 

PIKELIAI. Herbas Dembno „Dębno” 

Bajorai Pikeliai — sena Žemaičių bajorų giminė, kuri nuo seno naudojosi bajorų 

privilegijomis ir valdė žemes — Dirvinius, Knitlaukį ir Petrikus, esančius Žemaičių vyskupijoje. 

Pikelių giminės bajoriška kilmė buvo patvirtinta Vilniaus bajorų deputatų suvažiavimų 

1799 11 11 ir 1820 08 21 dekretais. 

1837 05 28 Vilniaus gubernijos bajorų deputatų suvažiavime, vadovaujantis pirmaisiais dviem 

dekretais, buvo patvirtinta Pikelių giminės genealoginė linija su detaliu jos narių, turėtų žemių, 

privilegijų ir kitų žinių apie giminės atstovus aprašymu (LVIA f. 391, ap. l, b. 1059, l. 65, 66, 67, 

68). Jie buvo įrašyti į Vilniaus gubernijos Bajorų kilmės knygos šeštą dalį. 

Ši patvirtinta genealoginė linija prasideda Martynu Pikeliu, gyvenusiu 16—17 a. Labiausiai 

pasižymėjęs giminės atstovas buvo Jono Pikelio sūnus Stanislovas, gyvenęs 18 a. Jis pagal 

Lenkijos karaliaus Stanislovo-Augusto Poniatovskio privilegiją, išduotą 1768 02 11, patvirtintą 

1773 09 02, buvo pašventintas į kavalierius ir gavo poručiko laipsnį. 

Iš bažnyčios knygų įrašų sprendžiama, kad Pikelių giminės atstovai gyveno Žemaičiuose apie 

Luokę, Betygalą, Telšius, Kuršėnus, Upyną, Šaukėnus, Užventį, Tryškius, Viekšnius, Sedą bei 

Renavą. [...]. 

PIKEVIČIUS ČESLOVAS 

Pikevičius Česlovas. [Antanas Kerys (1868—1951) Pakalupės kaime, upelis Kalupis 

Pakalupės, Pakalupio kaime, žvejyba]. — Pokalbis su Bronislovu Keriu 2010-06-29. — 

Perrašyta iš diktofono: 

— Ak senuolis? Nu ons sens bovo. Nu ons tėn taap, ons mataa mon mamą prijiemė gyvent’. 

Iš gatvės posės kambarėlis bovo tuoksaa, vėrtuvelė tėik bovo. Mama da kamėną pati išmūrėjo. 

Ons baisee rūkesčius bovo didelis. Ui, pypką traukė. Apsivėlkt’ tuokį palietą uodinį tuokį turiejo 

tuokį. Tuokį ėlgą. I kiauraa... Kambarėlis anam tėn bovo, nežinau ar... mono mama, matyt, 

doudavo, išvėrdavo anam valgyt, doudavo. Nu ateidavo, tavo tievs ateidavo, tievs ateis, ilgaa 

diskutous anėi atsisiedee abodu. 

— Ak šnekiedavuos abodu... 

88

— Jaa, su tu senuoliu taap. Ons otrukavo. Ons baisee politiks gers bovo. Žinuojo kami... apie 

tas visuokes tėn tas vėsas tas valstybes. Skaitė laikraščius — „Tiesą”. Ons skaitytuos gers bovo 

— be akinių. Ir ons dėdelee nusimanė api politiką. Apie tų kumunistinę santvarką nelabaa ons 

garbavuojo. Pradiejo į kulchozus varyt’. Karvelę laikė ans. Mama šerdavo, šėrė, pėinelio pamėlš. 

Anam dous, sako, i pati pasiimk. Tap ons pruotings bovo tas senuolis Kerys. No ir, aš išejau į 

kariuomenę. Ka parejau iš kariuomenės, jau bovo mėrės. Mes parsikriaustiem ont rudens, 48-aas 

ruods, aštuntaas. Į kariuomenę išejau, dar gyvs bovo. 

— O iš kor ons tabuokos gaudavo? 

— Augindavo. Augėno tabuoką. Machorką augėno tuoke. Bovo daržėlį turiejis, prižiūries tuo 

tabuoką. Didelis rūkesčius bovo. Trauks i trauks tų dūmą. I laikraštį skaitė geraa, be akinių be 

nieko. Politikierius didelis bovo. Politika užsiimdavo labaa. 

— A nueidavo pas kuokius žmuones pašnekiet? 

— Niekor neidavo. Niekor neis. Niekor nelakstė, jokių neturiejo ne su Gutmoniene ten 

reikalų, nieko, ne su Vereščeginaas. Vereščegėns jau bovo žanuots su ta Gutmonaate. Neturiejo 

jokių... Tiktaas tavo tievs atvažious, būdavo, su dvėračiu. Tad ėlgaa ėlgaa diskutous anėi api 

gyvenėmą. I dar ons batus muokiejo dėrbtė. I tievs muokiejo dėrbt batus. Su tavo tievu dėdeles 

diskusijas vesdavo. Apie kų, apie gyvenimą, apie kų, nežinau. Baisee bovo... gudrus bovo. Uo 

laikraščių ta bovo anam kriūva pridieta. „Tiesą” skaitė, laikraštį. 

— Vuo pas anų neateidavo nieks daugiau? 

— Nieko, niekokių nebovo, vėins pats gyveno. Tai prisijiemies ans mano mamą. Ir išbovo. 

Paskiaus karvelė tėn krėta ta, karvėkė. Aš jau kariuomeniė bovau, parašė sesou, ka Kerio karvė 

padviesė. Baisee jau bovo išvarginta. Kampi bovo tuokį padaris šalašą tuokį. Gale, je. Daržinie 

dėdelė bovo, daržinie, bet jau stuogs bovo kiaurs. Nieks nežiūriejo, neapdengė. Paskiaus dar nuo 

upelio posės bovo daržinelė šėinou sudiet. Daržinelė bovo gera. Aš vasarą eidavau mėiguot’ 

vėsumet tėn, unt šėino. Pridiesem. Ne iš daržinies, iš lauko įeit’, iš lauko įejėms. Senuolis labaa 

pruotings bovo. Nu ons batsiuvyste užsiiminiejo. Dėrbo batus, matyt. Klumpius darė. Nu ons jau 

bovo pridėrbis tokių tų batų. Mon devė tuokius apsiauti batus. Neturiejau tų batų. Išejau į 

gegužėnė. Bet aš tus batus greitaa pamečiau — atideviau atgal’. Bovo ne vagol mono kuoja — 

nugriaužė kuojas. Parejau klėšas. Gegužinie šuokau, da tuokią mergą lydiejuom lig pat kapų. Iš 

Mažėikių bovo atvažiavusi, seniau kel’s pro kapus ejo, pro Gėidros atkalnę, pakalnę, kalną, tėn 

tas kel’s anaa. Parejau, pūslės velnėškos. Bataa geri, geri padaa bovo uždieti odėnee, ronkų darbo 

pasiuvėms bovo. Nu taap. Pėnsijų nieks nedavė. I kaap ons pragyveno, nežinau, gal’ tievs 

atveždavo tų pinigų. Nu, mama tuo pėivelę išpjaus, tėn bovo pėivelė tuokia. Dabaa tėn apstatyta 

yr. Lig pat Pikevičiaus ta pėivelė bovo, Kazimiero. Nu i tėn tuos žuolies pripjaus, daržinelę 

prikėš pėlną, taa karvee išlaikyt’. Paskiaus mama įsigijuos uožką jau, kap senuolis mėrė. 

— Mon kažkas pasakuojo, kad ans vandenį iš upelio gerdavo? 

— Jouko nier, galiejo būt’, upėlis švarus bovo. Šaltinis bovo, je je, gal’ i mama, nebovo 

šulinio, nebovo, teisingaa. I mama tų patį vandenį gierė. Iš upelio bovo. Biegoos vanduo, tekuos, 

iš Kamanų eidavo, tekiedavo. Kėik lydekų bovo tam upelie! Puotvynis kap bus, dabaa taap 

būdavo... Vėin kart rugpjūčio mienesį bovo didelis liūtinis lietus. Tai tuoks bovo kad maudyties 

galiejo, čiut nenuskėndau. Tas senuolis turiejo do rykštėnus. Rykštėnaa bovo, žinaa, tukėj. 

Plokščias dognas, gerklie yr, išpinta iš vytėlių, vėršou skylie, įdiet akmenims, dongtėlis iš vytėlių 

padaryts. Senuolis bovo padaris. Nu i vėiną rykštėną gerkle pavandeniou, kėtą priš vandenį. I ons 

pamokėno kap daryt — eglėšakees apdiet’ šuonus, mėitus sukal’t’. Aš vėskų tų padariau. Kuokių 

lydekų, pusontro, dvijų kilogramų lydekų sugausem, so ėkraas, untaa, eidavo neršt’. Tuos 

lydekos į upėlį... Upėlis švarus švarus bovo. Juokių nebovo tuokių nuolydų kap dabaa ka yr. No 

iškeps mama tuos žovėis i senuoliou doudavo. Sugaudavo, labaa daug sugauseem. Ta paskiau 

doubelės būs. Ta doubelies pasėlėkėj lydekikių tukių. Keturi šimtaa gramų tukių. Ta su vieluos 

užnarviu sugausi. Vielelę, padarysi kėlpą tuokią užnert. Ont kuotelio kuokio tap iki dvijų metrų 

ilgio, meškerkuočio. Vuo lydekėkė i gol kor nuors tap. Pri kuokio kelmo, pri kuokio akmens. 

Užnieree už galvuos... Tėmpee, išmeti. Tas upėlis ejo tap, tap ir ejo devyndešimt laipsnių kampu 

į rytus. Nu i ta tėn bovo tuoks glousnis, po tuo glousniu, kėtą kartą išseko, ta tėn dumblė lydekos 

palėkusios. Ta parnešė posė kibiro iš dumblo lydekų. Lydekos sparduos, vuo dumlė anuos, tap 

išseko. I bovo tap ka rugpjūčio mienesy bovo potvynis, kad lig krūtėnės bovo vandens. Irgi šėlts 

89

maudytėis. Nu tad pu tuo potvynio viel tų lydekų priejo iš Vėntuos. Kėik tuos žuvies bovo, tada 

su kryte galiejai patraukt. Iš Ventuos, pru kapus čia ein, pro muokyklą medėnę. Medvėžių kėik 

būdavo upelie. Ont raudėlių eidavuom prisirinkt’ tų medvėžių. Net vėžių bovo tame upelie, 

Kalupie. Švarus vanduo bovo. Tas vanduo pareidavo iš Kamanų. 

— Vuo lydekos eidavo iš Ventuos? 

— Iš Vėntuos eidavo neršt’. Jee, priš vandenį anuos eis. Į švarius vandenis. Bovo i Vėntuo 

tuos žovėis. Piplys būdavau i ta sugausiu vyziek. Sugausiu kuokį pyplėlį, rubuilioką — ont 

kobinioko, imėsi, vyziek, trijų-keturių šimtų gramų lydekėlių Vėntuo sugausi. Vuo dabaa, untaa 

ein, nieko nesugaun. Išnaikėno žuvis, cukraus fabrėks baisee išnakėno, Kuršėnų. Vasara, jagu 

gera, būs karšta, galiejee per tų pylėmą su rataas išvažiout. Tada būdavo atkamarės, tai girnos 

nuseks, ta būdavo vėgėlių sugaudysem atkamariese tėn kor vanduo, kur turbinos. Tėn grindys 

tuokios būdavo. Pu tų grindų irgi, i ungurių net bovo, ešerių būdavo, tap jau sugaut’ galies. Bovo 

ir ungurių. Aš pats esu... bet kų tu, tukios jiegos teturiejau, jau jau sugreibiau, kuol į krantą 

išmečiau žaltį, i pabiego iš monis... Nu vėgeles galiejo... sugauni, taisykis nutvert už tų žandų, už 

tų žiaunų, viegelee taa jau. Viegelę kėtaapp nepajimsi — už sprondo arba jagu už žiaunų. Par 

posę jug pajimta — išsiners. Vuo už tų žiaunų ka sujimi... Vuo ungurio niekur tų žiaunų nerasi, 

slydus kap... Mėtrinių ungurių bovo. Ta kėti vyraa kur jau muokiejo, ta turiedavo pasijiemee 

šakutes. Kur jau ungurys yr, prisitaiko geraa, bakt, įdūrė teip, šakute perduri, ta ištrauksi. Bet jau 

augesni, pėimenys. Tap bovo, bet tas retenybie būs, vėsą laiką vandens perteklius bovo, pėlns 

prūds [prieš užtvanką] vandens bovo. Vuo prūde [prieš užtvanką] ta blanklašee, šapalaa 

vakščiuos dėinuos metu. Lėptaa būdavo medėnee padaryti, iš medinių tukių, vuožee susileista, 

lentelės, turieklaa lėptam. Nu ir, mesk bet kuokį masalą, nieko nejiemė, nesugausi. Bovo tam 

tikrus laiks, kumet anėi jiesdavo, masalą jims. Nu puo karo dar jau tuos žuvėis bovo, paskiaus... 

Pradiejo cukraus fabrėks leist’ visuokius brūdus, nachališkaa. Cukrų gamėno Kuršienų... Vuot i 

pizdiec, ir dabar žuvies nieko nier, Vėntuo irgi, skaityk, mirusiųjų upė. Nežinau, kas ein žvejuot, 

tad, nu, sugaun raudelę, kuokią plekšnelę... 

— Ak tai Kalupis šitas... Vuo kaip anų vadindavo tų upėlį? 

— Kalupė i bovo, Kalupis. 

— Ar Kalupis, ar Kalupė? 

— Kalupis, Kalupis. 

Pikevičius Česlovas. [Šokių vakarai, gegužinės, muzikantai]. — Pokalbis su Bronislovu 

Keriu 2010-06-29. — Perrašyta iš diktofono: 

— Kur tie šokiai būdavo? 

— Būdavo tuo šėtaa muokykluo, Rekėčių muokykla bovo. Paskiaus už gelžkelio tuokia 

muokyklelė bovo maža, kor Šeputis gyveno tėn. Tėn bovo, šuokee būs, daugiausia Rekečiūs būs. 

Nagio pušynelie, Nagio eglynelie tėn. Plougų daržinie, je, Plougų, tėn tonkee būdavo irgi. Švari 

būdavo, berželees apkaišytos sėinos. Muzika bovo linksmi. Nagio pušynelie būdavo vakaraas, 

eglynėlis vadėno. Kaupatė, Kaupytė bovo, Birutė Kaupatė bovo bibliotekos vedėja, tėn skaitykla 

bovo, bibliotekos vedėja. Nu ta tėn kels tus vakarelius, iš miesto plauksem. Nebovo ne mušynių 

ne juokių. 

— O gal prisimeni, kas muzikontaa bovo? 

— Griška bovo tuoksaa Fermos, Griška Rimkevičius. Bovo Dimelis tuoks Juonis su vėina 

ronka. Vėina ronka Dimelis grajydavo. Patalkiūs visuokiūs. Ons vėina ronka valdė geraa, dešine 

ronką. Kap ons su ta kairiuoje... Pocius Stasys, jau tas akordeoną turiejo. Kinčinielis Eleksis 

akoreoną turiedavo, bet... Leonardo bruolis. Irgi grajydavo. Deniušio orkestras bovo. Dūdų 

orkestras bovo Deniušio. Naujų Metų sutikėms ka būs, iškilmingaa, įėjėms nemuokams, bufėtaa 

kuokėj pėnki, linksmi vėsė. Sulauks dvylėktos valanduos, bučiousees pažįstami-nepažįstami. 

Muokykluo viduriniej, didžiuojuoj saliej, sporto saliej. Būdavo tėn krepšinį žaisem, uorinį. Oi 

bovo linksmybės! Ui, dabaa ne iš tuolo tukių nier. 

— Vuo kor tas orkestras būdavo, ka tuoj saliej? 

— Ont scenos grajėjo. Sustuosem, jau be pėnkių dvylikta, Dambrauskis išeis, pėrmasis 

partijos sekretuorius Vėikšnių: „Keturios minutės, trys minutės, dvi minutės, viena minutė, 

dvylikta valanda. Uraa, uraa, uraa!”. Pluos, no jau muzika, kad barabanou trūks, tuo šitaa, 

90

ūgnaa ištrūks, dous į barabaną. No tada į bufietą — gierėmaa lig pat keturių. Ne muštynių bovo, 

ne chuliganizmo bovo, nieko. Je, Deniušis vadovavo tam orkestrui, muokytuos. 

— Vuo kiek ten tų muzikantų būdavo? 

— Nu pėnki, šeši. Pikevičių Jurgis bovo tuoks, su klerneta grajėjo. Iš Krakių. Pušynelie tėi 

patys irgi būs. Vasarą, i par Juonines, i tap kas ontrą šeštadienį sekmadienį, šeštadienees. Būdavo 

šuokee. 

— A kas antrą šeštadienį? 

— Je, gegužėnės būs. Je, i bufietaa būs didžiausi, pėnki šėši bufietaa būs. 

— Grodavo Deniušis su orkestru savo, i kų anie grodavo? 

— Nu, polkas, rabaksus, fokstrotus, valsus. Štrauso valsaa, polkos, pasiutpolkės, tėn ta su 

rageliais. Valsus. Dunojaus bangos. Graži, graži būs, už širdies ims. Gražee, sutartėnė labaa, 

nešmėklėjuos. Bovo pruotingi žmuonės vėsė bovo, vuo dabaa čia... nedouk Dėivi dabaa. 

Pikevičius Česlovas. [Kūlimas, mašinieriai]. — Pokalbis su Bronislovu Keriu 2010-06-29. — 

Perrašyta iš diktofono: 

— Kiek mašinierių žinai? 

— Mozgeris bovo Kegriūs. Krutinis turiejo dampį. Mozgeris turiejo dampį ir kūleklę. Pri 

Maigų mėško, kas, Dargis, atruodo, bovo. Kapienūsi bovo Pralgauskis i, palauk, kap tas ontrasis 

bovo... I turiejo dar lėntpjūvę ons, Pralgauskis. Dargis čia irgi turiejo, turiejo tuo kūleklę, dampį 

turiejo anėi čia. Nu čia kols aplink Vėikšnius, vėsus čia apkols, i Pakalopę, Plougūse, Vėikšnių 

Fermos, vėsi vėikšniškę kols. 

Tuokiam, Mažuons, va. Dėdelė daržinie bovo, tėn, kor dabaa yr, kor bovo kėtą kartą 

arielkėnė, arielką tuo targavuojo, nu degtėnės kriautuvė bovo, „dramblių parks” vadinuos tėn. Ta 

tėn bovo dėdelė daržinie. Užbravaries turiejo tuos žemės. Suveš tėn javų, tad eidavuom, mas 

eidavuom šiaudus myniuot’. Kad, mataa, vyraa padous tus šiaudus, kad daugiau tėlptom, 

pėimenis... dous mums tėn tų cėntų, litų nedoudavo, cėntų. Žems tuoks dručkis bovo, žems, 

Mažuons, vėikšniškis. Daba tėn y tuo vėituo tap panašee kor gyveno, netuolėi tuo, kor grabus 

dėrbo, grabdarbys, Pundzius, grabdirbys, va. Dabaa tas nams da stuov tėn da mont ruodo biški. 

Pri tuo namo ta daržinie bovo tėn. Unt kalnioko tuokio bovo. Čia panašee kor gyven Degutis, tas 

Miša Gričiškins, kor bovo nams, Jablonskis, va. Ta tame ruože čia bovo — Jablonskis, Degutis, 

Juonis Jablonskis. Patalkee būs. Siosem, daužysemuos. Dous mums pyrago, dous kakavos, no ta 

kų, pacanam daugiau nieko nereik, no i tik siost’ aplinkou. 

Pakalupie Vėlks gyveno. Ta tas neturiejo... turiejo šešiuolika hektarų žemės Drėskus. Tėms 

atvažiavo, aš nebatsimenu, kas tėn atvažioudavo tėm. A čia tėi kada Knabėks, Dargis, tėi turiejo 

kažkuokias tas kulamuosias. 

PISANKA (PASENKA) STANISLOVAS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 25, 36. — Tekste: 

„Mūsų pažįstama senutė Marija Alseikaitė pasakojo mums, vaikams, jog ji prieš 63-čius 

[1863] metus šokusi šiuose [„storastijos”], namuose kai „storasta”, tikriau, anuomet karališkųjų 

dvarų šeimininku (podstaroúci — paseniūnis) buvęs Pisanka; prieš jį valdė Livenienė. [...]. Beje, 

viekšniškiai pasakoja, jog paskutinysis Viekšnių dvaro šeimininkas (storasta) Stanislovas Pisanka 

(jį vadina dar Pasenka) išvedęs žmones į Laižuvos sukilėlių būrį, birželio 13 d. pralaimėjęs pas 

Kamanų pelkes, maskolių atvarytas dvaran buvęs prikankintas, o birželio 14 d. apie 4 val. popiet 

pas Meškelių senkapius berže pakartas; nors pakasimo vietą maskoliai arkliais užmindę, kad nė 

ženklo nebliktų, bet sukilėliai slaptai atkasę ir palaidoję kapeliuose. Bene bus tai įvykę balandžio 

13—14 (25—26) d.?” 

Nezabitauskas A. 1863 metų sukilėliai // Vienybė. — 1968. — Birž. 8. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 11, 

16. — Tekste: Viekšnių ir Leckavos dvarų valdytojas. 1863—1864 m. sukilimo dalyvis — būrio 

91

vadas. Mūšyje prie Kamanų pelkės 1863 06 13 paimtas į nelaisvę ir pakartas. Palaidotas 

Meškelių kapinėse. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 

48 p. — P. 24. 

PLEKAITIS JONAS gim. 1900. 11. 26. Stočkai 

Riauka Adomas. Gimęs amžių takoskyroje: Laikas ir likimai: [Jonas Plekaitis] // Vienybė. — 

1999. — Spal. 26: Teofilio Januškevičiaus nuotraukos: „[1.] Tokį Jono Plekaičio portretą 1954 

metais Sverdlovsko lageryje nupiešė nežinomas dailininkas. [2.] Žengdamas į šimtuosius 

gyvenimo metus, Jonas dar nesiskiria su dviračiu”. — Tekste: 

„1919 metais išdalijus Stočkų dvarą, Jonas išėjęs už berną pas Benediktą Mikuckį į 

Boguslavo kaimą.” Po karo buvo kolūkio „Artojėlis” pirmininku. Už tai, kad partizanams (Jonui 

Šiušai ir kitiems trims) atidavė aviną, buvo suimtas, 1950 m. nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 

metams tremties. „Suėmė Mažeikių turguje. Į areštinę jį nusivedęs viekšniškis Paškevičius, 

segėjęs leitenanto antpečius.” Grįžo į Tučių kraštą 1955 metais. Iki pensijos dirbo kolūkyje 

kerdžiumi. — Visas tekstas: 

Viekšnių miesto gyventojui Jonui Plekaičiui lapkričio 26 dieną sukaks 99 metai. Duos Dievas, 

ateinantį rudenį — puikus ir retas jubiliejus. O sulaukti jo Jonas gali — aukštas, tiesus, neišsekęs 

vyras, aštraus proto ir tikrai puikios atminties. Pas gydytojus, sako, nevaikštąs, laikraštį dar be 

akinių skaitąs, domisi ūkiniu ir politiniu šalies gyvenimu. Taigi, artimieji neturi dėl jo rūpesčių. 

Atkakliai stengiausi senolį išklausti, kokia jo ilgo gyvenimo paslaptis, o jis vis atsikalbinėjo, 

kad jokių paslapčių nesą. Jaunystėje keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais, aręs, akėjęs, bėręs 

grūdą į žemelę maitintoją. Papusryčiavęs pusmarškonės košės, vėl kibdavęs į darbą. Taip 

pragyvenęs darbingąją amžiaus dalį. Graži gamta, grynas oras, gera nuotaika padėję išsaugoti 

sveikatą ir stiprybę. Jaunystėje kartais ir dūmą užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot 

Jono, su saiku, tad ir sveikatai žalos nepatyręs. 

Gimė Jonas Plekaitis 1900-ųjų rudenį Stočkų dvaro kumetyne (dvare nuo seno dirbusi jo 

mama). Ten ir jis iš piemens suaugo į berną, nepabodę žemės darbai, jiems „dūšią atiduodavęs”. 

Taip buvę įprasta, ir taip buvę gerai. Kaimuose pilna buvo jaunimo, visi dirbo, visi smagiai ir 

gražiai linksminosi ir nesiskųsdavo blogu gyvenimu. Pasak senolio, dabar apstu nenorinčių 

sunkiai dirbti, o dejuojančių, kad blogai. 1919 metais išdalijus Stočkų dvarą, Jonas išėjęs už 

berną pas Benediktą Mikuckį į Boguslavo kaimą. Kariuomenėje tarnauti nereikėję, nes buvo 

vienas motinos sūnus. 

Vedė Jonas Plekaitis vėlokai, jau 37-erių sulaukęs, bet, pasak jo, dar viską suspėjęs. Į žmonas 

paėmęs 12 metų už save jaunesnę to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę, 

nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbo turtų nesusikrovę, bet buvę laimingi, nes 

vienas kitą gerbę ir mylėję, dorais ir darbščiais žmonėmis užaugino dvi dukras ir tris sūnus. 

Senatvėje Jonas prisiglaudęs pas vyriausiąją dukterį Danutę Juodeikienę. Pats didžiausias širdies 

skausmas Joną ištiko šią vasarą, kai sulaukusi 87-erių metų, užgeso jo vienintelė gyvenimo 

draugė — Teodora. Senolis Jonas, optimistas iš prigimties, nemėgsta minėti nuoskaudų ir sako, 

jog gyvenime būta ir gero, ir blogo. Vis dėlto širdį nudiegia, prisiminus nepelnytą skriaudą. O 

viskas buvę taip... 

Pokario metais Tučių apylinkėse buvo priveista daug smulkių kolūkių. Vieno jų, pavadinto 

„Artojėliu”, pirmininku išrinko Joną, tuomet gyvenusį Viktoro Mandzijausko dvaro pastate, prie 

pat Telšių rajono ribos. Plačiuose šių vietų miškuose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė 

stribai. Kartą pas J. Plekaitį paryčiais užsukę keturi partizanai, iš kurių dar atsimenąs Joną Šiušą, 

ir paprašę avinuko maistui. Patys iš avių būrio ir išsirinkę. Pats papjovęs, nulupęs ir atidavęs. 

(Kažin, ar ir galėjo kitaip pasielgti?) Vyrai padėkoję ir išėję savo keliais. Bet pikta akis nužiūrėjo, 

ir apie J. Plekaitį jau ryto metą buvę pranešta, kad „turįs reikalų su banditais”. 

Matant visiems kolūkiečiams pirmininką areštuoti matyt buvo nepatogu, tad suėmė Mažeikių 

turguje. Į areštinę jį nusivedęs viekšniškis Paškevičius, segėjęs leitenanto antpečius. Penktojo 

kūdikio laukianti žmona ilgai kankinosi, nežinodama, kur pradingo vyras, sužinojusi, kad 

92

areštuotas, visur ėjusi jo užtarti, bet veltui. O saugumiečiai jiems žinomais metodais Joną tardę, 

mušę ir visaip koneveikę, vadindami ir banditu, ir gaujos nariu, ir ryšininku. „Koks iš manęs 

ryšininkas, nieko nepranešinėjau, ko prašė — daviau, ir viskas”, — teisinęsis J. Plekaitis, tik 

niekas jo nesiklausė. Nuteisė Joną 1950-aisiais Šiauliuose — 25 metams kalėjimo ir 5-eriems 

tremties. 

Kalinys atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Lageryje buvę 4 milžiniški barakai, 

viduje dviaukščiai gultai, aplinkui budri sargyba. Per dienų dienas — sunkūs miško ruošos 

darbai, tik pagijusį po sunkaus susižeidimo (lūžo raktikaulis) paskyrė kur lengviau. Ir lageryje 

Jonas pateisinęs garbingą lietuvio vardą, už darbštumą ir sąžiningumą net prižiūrėtojai jį gerbę. 

Bet ir mirus tautų budeliui Stalinui, lagerio vartai dar negreit atsivėrė. Reikėjo prirašyti kalnus 

popierių, įrodinėjant, kad nekaltas, prašant malonės iš okupantų valdžios. Pagaliau, 1955 metų 

rugsėjo 7 dieną, išgirdęs, jog gali nebeiti į darbą, nes važiuos namo. 

Grįžo į tą pati nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriam kadaise pats pirmininkavo, 

jau buvo sujungtas su kitu kolūkiu elgeta — „Tarybiniu artoju”. Jame išdirbęs kerdžiumi iki 

pensijos, bet ir paskui jo sumanios rankos dar buvo reikalingos. 

Ir dabar buvęs politinis kalinys Jonas Plekaitis nėra kam nors našta. Dažnai nueina arba 

nuvažiuoja dviračiu, kaip pats sako, „į savo kelio galą” — į Viekšnių kapines, parymo prie 

žmonos kapo, sukalba poterius, palaisto gėles. Grįžęs namo, kartais šį tą dar pameistrauja. Toks 

šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas vyras Jonas Plekaitis, 

žengiantis į šimtuosius savo gyvenimo metus. Tenešykšti jie ištvermės ir sveikatos! 

Šimtametis: [Jonas Plekaitis] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 25. — A. Juodpusio 

fotografuota J. Plekaičio nuotrauka ir tekstas. — Tekste: „Rytoj, lapkričio 26 d., viekšniškiui 

Jonui Plekaičiui, jo penkiems vaikams ir kitiems artimiesiems didelė šventė — Jonui, dar gana 

žvaliam, laikraštį paskaitančiam, televizorių pažiūrinčiam senukui, sueina šimtas metų.” 

Riauka Adomas. Šimtametis: „Ilgaamžiškumo paslaptį mielai atskleisčiau...” // Santarvė. — 

2000. — Gruod. 2. — Tekste: Lapkričio 26 dieną Viekšnių gyventojui Jonui Plekaičiui sukako 

100 metų. — Visas tekstas: 

Lapkričio 26-oji neeilinė diena buvo ne tik pačiam jubiliatui Viekšnių miestelio gyventojui 

Jonui Plekaičiui, švenčiančiam savo 100 metų sukaktį, bet ir gausiai jo giminei. Jubiliatą 

sveikino dvi dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir proanūkių, viekšniškiai politkalinių ir tremtinių 

atstovai, kaimynai, pažįstami. Prie vaišių stalo visi linkėjo jubiliatui sveikatos, dalijosi 

džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakojo įspūdžius, prisiminimus. 

GAMTA PADĖJO IŠSAUGOTI SVEIKATĄ IR STIPRYBĘ 

— Sulaukus šimto metų, dabar kiekviena diena man bus dar brangesnė, negu iki šiol, nes 

gyvenimo limitas jau išnaudotas su kaupu, — juokavo jubiliatas. 

Su Jonu Plekaičiu malonu bendrauti. Nepaisant gilios senatvės, sveikai atrodo, viską puikiai 

prisimena, yra šnekus, mielai randa kalbą ir su jaunu, ir su pagyvenusiu. Ilgo gyvenimo paslaptį 

sakosi mielai atskleistų, jeigu tokią žinotų. Tikriausiai turįs Dievo palaimą... 

1900 m. lapkričio 26-ąją atėjęs į šį pasaulį, nuo mažų dienų buvęs pratinamas prie darbo ir 

niekuomet gyvenime netinginiavęs. Dar vaikelis Stočkų dvare jau piemenavo, vėliau ten pat 

bernavo. Aręs, akėjęs, bėręs grūdą į gimtąją žemelę, daug vagų išvertęs dvaro laukuose. Nebuvę 

laiko šlaistytis pakampiais, girtauti. 

1919-aisiais išparceliavus dvarą, Jonas išėjo bernauti pas Benediktą Mikuckį Boguslavo 

kaime. Po sunkių dienos darbų krisdavęs ilsėtis, o rytmetį keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais. 

Užkabinęs pusmarškonės košės, vėl kibdavo į darbą. Dabar dar tie vaizdai atgyja: ankstyvas 

rytas, žemėn krenta rūkas, pamažėle teka saulė, pievoje žolę peša karvės. Graži gamta, grynas 

oras, gera nuotaika padėję išsaugoti sveikatą ir stiprybę. 

Jaunystėje kartais ir dūmelį užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot Jono, su saiku, tad 

ir sveikatai žalos nepatyręs. Žemės darbams tiesiog dūšią atiduodavęs. Taip buvę įprasta ir taip 

buvę gerai. Kaimuose buvo pilna jaunimo. Savaip gražios, įdomios buvusios sodybos. Visi 

sutartinai dirbę, smagiai ir gražiai linksminęsi ir nesiskųsdavę blogu gyvenimu. Pasak senolio, 

dabar, deja, apstu nenorinčių sunkiai dirbti, tik dejuojančių, kad blogai. Niekaip nesuprantąs 

93

vieno: dar taip neseniai rankas iškėlę džiaugėmės laisva Lietuvėle. Dabar, laisvę jau gavus, 

keikiame tos „laisvės pravadninką” V. Landsbergį. Vieni streikuoja, kiti piketuoja, treti kelius 

blokuoja. Kodėl tokia darbšti mūsų tauta savarankiškai nesugeba gerai tvarkytis? Po šia saule 

gyvendami supraskime, kad darbas ir tik darbas yra kiekvieno iš mūsų gerovės šaltinis, nors ir 

kokia santvarka būtų, mintija senolis. 

Lietuvos kariuomenėje netekę tarnauti, buvęs vienintelis motinos sūnus, todėl neėmė. Vedė 

Jonas Plekaitis jau 37-erių sulaukęs. Nors ir vėlokai, pasak jo, dar viską suspėjo. Į žmonas 

paėmęs 12 metų už save jaunesne to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę. 

Sulaukusi 87 m., pernai pati pasimirė. „Nugyvenome ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbų 

turtų nesusikrovėme, bet buvome laimingi, nes vienas kitą gerbėme ir mylėjome, dorais ir 

darbščiais žmonėmis užauginome savo atžalas Danutę, Zitą, Joną, Petrą ir Antaną”, — sako 

šimtametis. 

ŠIRDYJE TEBENEŠIOJA NUOSKAUDĄ 

Nors senolis Jonas nelinkęs minėti slogios praeities, tačiau vieną savo gyvenimo istoriją galįs 

pavadinti skausmingiausia, liūdniausia. Iki šiol tebenešiojąs širdyje nuoskaudą, kad sovietmečiu 

nekaltai buvęs nuteistas kalėti. 

Pokario metais Tučių apylinkėje nedidelio kolchozo „Artojėlis” pirmininku išrinko Joną 

Plekaitį, tuomet gyvenusį Viktoro Mandrijausko dvaro pastate, kur susikerta Telšių, Mažeikių ir 

Akmenės rajonų ribos. Šiose miškingose vietose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė 

stribai. Kartą sutemus į Plekaičio langą pabarbeno... Tai buvo keturi partizanai, dabar prisimenąs 

tik Joną Šiušą iš Žalionės kaimo. Miškiniai paprašė avinuko maistui. Papjovęs, nulupęs ir 

atidavęs. Siūlomų pinigų nenorėjęs paimti, bet vyrai pasakė: „Imk, pravers” ir išėjo savais 

keliais. Pikta akis nužiūrėjo, ir Viekšnių saugumiečiams buvo pranešta, kad J. Plekaitis turįs 

reikalų su banditais. 

Kažkodėl kolūkyje pirmininko nepanoro areštuoti, tad suėmė Mažeikiuose, kai su arkliuku 

nudardėjo pinigų į banką. Penktojo kūdikio besilaukianti žmona akis pražiūrėjo, o vyras vis 

negrįžta. Prisikankinusi, kad grįžtantis su pinigais bus nužudytas išvažiavo ieškoti. Mieste rado 

išbadėjusį palaidą arklį ir sužinojo apie vyro areštą. 

Saugumiečiai Joną tardė, visaip koneveikė, banditų ryšininku vadino. „Ko prašė — daviau, 

nieko nepranešinėjau, nebuvau joks ryšininkas”, — teisinosi J. Plekaitis. Tik niekas jo 

nesiklausė. 1950-aisiais Šiauliuose nuteisė 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems tremties. 

Atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Milžiniškame barake dviaukščiai gultai, aplink 

budi sargyba. Nuo ryto iki vakaro nepakeliamai sunkūs miško ruošos darbai, kiti katorgos 

sunkumai. J. Plekaitis buvo užgrūdintas žemės darbų, tad ir lageryje už darbštumą ir 

sąžiningumą prižiūrėtojai jį gerbę. Deja, daug popieriaus tekę prirašyti, kol įrodė, kad čia 

papuolė visai nekaltas, prašė malonės iš okupantų valdžios. Bet ir po Stalino mirties lagerio 

vartai dar negreit atsivėrė. Tik 1955 m. rugsėjo 7 dieną prižiūrėtojas paliepė mesti darbą: „Gali 

važiuoti namo!” 

Grįžo į tą patį nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriame pats pirmininkavo, jau buvo 

sujungtas su kitu tokiu pat kolūkiu elgeta „Tarybiniu artoju”. Jame iki pat pensijos dirbo 

kerdžiumi. 

Dabar buvęs politinis kalinys, dvaro laukų artojas Jonas Plekaitis prisiglaudė pas dukrą 

Danutę Juodeikienę. Nėra jai našta, šį tą dar pameistrauja, aplanko žmonos kapą, nueina į 

bažnyčią, pavaikšto po miestelį. 

Toks šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas Jonas 

Plekaitis, žengiantis į antrojo šimtmečio savo gyvenimo metus. Tegul Dievas nepagaili jam 

ištvermės ir sveikatos. 

PLONIENĖ [-JURAŠAITYTĖ (JURUŠAITYTĖ)] BARBORA g. 1881 m. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio audėjos: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: Jos tėvai Kapėnuose turėjo mažą 

trobelę. Į Viekšnius persikėlė prieš 1914 metus. Tarnaudama už mergę pas gaspadorius, Plonienė 

94

daug jiems yra audeklų priaudusi. „Ant savęs” pradėjo austi tik nuo 1921 m. ir audė iki pat 1970 

metų. Staklės — motinos, tėvo dirbtos. 

PLONIS VLADAS, VINCO (Dargužiškių kaimas, Fermos kaimas) 

Plonis Vladas. Dargužiškių kaimas. — 2006. — Liep. 13. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano kaap tievs? — Plonis Vincas. Kor upelė Triemiesiedis ein, pryš Mačių Juoną, anuo 

pusie kor. Dargužiškee vadinas. Mūsų ketursdešimt hektarų bovo žemės, a Mačiaus 

pėnksdešims. Bovo pas Pranauskį tada tik pirmuoji ta pradžiuos muokykla, čia pri Kapienų posės 

einont. Ka mus į Sibirą išvežė, ta bovo i pas mumis ta muokykla. Paskou mūso tuo klietį 

nugriuovė, internatą padarė, bovo pas Indriošką jau ta muokykla. 

Keree gyveno. Ketursdešim irgi, daug žemės bovo. Do vaikelee bovo. Ana našlie, kaap tėn 

bovo... Ana turiejo daug žemės, somdė vaikius. Dėl žemės tik ir išvežė. Ir anuos, i mumis, i 

Mačių. I padarė mažą kuolūkį. Vuo kuokėj tėn kuolūkee. Stribą kuokį padarė pirmininku. Kėtą 

— brigadnyku. Nieko anėi irgi negavo. Po du šimt gramų į darbadienį. Paskou sujungė į didėsnį 

pri Kapienų. Jug tada Tučee, „Artuojielis” i dar ontras bovo, a do, a trys tokėj atskėraa. 

Mamos bruolee bovo daa, Glodenee bovo tėn, vuo, už Kerienės netuolėi tėn. Ir anėi turiejo 

trisdešims, a daugiau, žemės. Tėn netuolėj daa gyveno tas Liemžis. O už Kerienės tuoliau 

Zigmonto Gluodenio bovo tuoks kaap zomats anuo rubežius padaryts. 

Plonis Vladas. Ignelė ir kiti krašto ubagai. — 2006. — Liep. 13. — Žodžiu: Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

Ignelė, Ignelė, vuo kaap ta pavardie... Ons ėlgaa nebūs. Tėn naktelę je pabovo, parnakvuojo, 

žiūr jau ons tuo dūdelę, liob eit grajydams paupees, palei Mačių... Jau Ignelė nugrajėjo, tėn nuejo 

unt Kapienų. A ons grajydams... je, jau grajydams nuejo. Laisvas bovo. Noje, vuo taap ons vėsor 

parnakvuodavo, tėn naktį, tėn naktį, ir eis žmuogus. Juk ka laiduos kū, ons su savo dūdele, 

pasikėšės. Ir anam kuokį šimtą gramų „smurglinie” užfundys, no. I ons patėnkints tou, ka 

muzikontu skaities. Sak, ka ons i kuokį ta laipsnį turiejo, Lietuvuos karuomenie ka bovis. 

Pakėnkė vėskų ta, mon atruodo, anam ta panelė. Ka vistėik atviliuojo... Su niervaas taap išej 

žmuogou. 

Bovo untaa jug i daugiau, liub eis par kaimus. Bovo Erlickis tuoks. Akims nematė ons. Turiej 

tuoki vytelę. Takielį ons žėno — įeis į kėimą pabadydams su vytele tuokia, noje. Erkelis tuoksaa. 

Daug ejo. Čiaps tuoks Untuonėlis eidavo. Oi ka nusikasys... Dousi anam baltinius. Pabūs i po 

savaitę. Pas mumis, pas Glodėnį. Nusikasys lig kaulo tus kuojes. Vuo pirties bijuojo. Da vaikee, 

dornee, anų... uždarė duris, tėn garo pridiejo, pierė, ka ons šaukė... Vuo taap ons irgi ejo pas 

žmuonis. Parrengs tus baltinius apatinius. Pabūs, pavalgys vėinor, kėtor. 

Nu, Jonauskis untaa bovo. Kor ont kapo pasuodins, vėins ons Kalnus atgėiduos. Akims 

nematydavo. Mataa, ka nemato akims, dėdelee puomėtį gerą tor. Ons pasiklausė kor Kalnus, i 

ons jau muok gražiausee vėsas maldas, vėsas giesmes. Išgėid. Kas paprašydavo — kėti ir unt 

kapo atves senūs kapūs. Sumuokies kėik jau bovo ta kaina, i pavalgyt dous, noje. Ons i namėlį 

bovo nusipėrkės. Su žmuona abodo. Bartašius tuokis bovo. Tas nuoriejo... nuoriejo rauduonų. 

Neapgausi. Rauduoną douk. Červuoncaa ka bovo. 

Plonis Vladas. Viekšnių špitolė ir senelių namai-prieglauda. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kur neturiej, prijiemė... pri bažnyčios vadinuos špituolė. Tuo špituolie liub... daug ubagėlių 

galiej gyvent. Katrėi jieguos turiej, tėi ejo pasirinkdami, va ka neturiej, muotriškelės tuokis įneš 

biškėlį, kas pėino butelkelę, kas kų. Mon tievelio sesou pas tuoki Barbuorelę lonkies. Bovo unt 

dviejų aukštų šėta špituolė. Jug bovo nemažaa — kuožnam kambarie trys-keturis luovos anų. 

Bovo salė, vaikus muokėno katekizmo. Kų laiduos, daugiau tėn tėi pėitaa, i ubagelems dous kas 

atlėks tų pavalgymo. Nunešė tėms, kor negaliej, ont luovos... Tuokia mada buvusi. Kor tas 

pastats ein, biškį įvažiousi, kėims didžiausis — ketursdėšim padvadų suvažioudavo į torgo. Vuo 

kor atvežė tuo šėino, ubagelės ejo su lazduoms krapštyt — uožkeles laikė. 

95

Untai, pri vuokičių laiko bovo irgi, kaap ana vadinuos, ne prieglauda... senėlių namaa bovo. 

Vuokitee vistėik pagerbė. Ne tik špituolė, bet bovo unt dviejų aukštų žal’s nams un kampo, 

mažne pri tuos parduotovės Pleškienės netuolėi, bov prieglauda senelių. Bovo irgi kuokėi do 

šimtaa. Anuos daa i pačios po du paršelius nusišers. I ka kars bov, anuos niekor neišbiego, anuos 

daug kas negaliejo. Sako, vuokitee suej, vuo tus do bekuonelius turiejuom, anėi vėiną so štėku 

nudūrė i nusinešė į bažnytė, nusvėlėno. Vuo, sako, mas suvyniuojuom į to druobuolę, įvėlkuom i 

pakišuom, katruos stipresnės, po luovos. Atej vuokitee — vuo kame tas ontras bekuonėlis, 

neštėis. Pamanė, ka tėn kėti jau išsinešė į kėtą posę. Vuo sulydiem, sako, tų bekuonėlį, kuol 

fronts čia daugiau kaap mienou bovo, po šaukštėlį diejuom į kroupus i vėsos do šimtaa 

išsimaitėnuom. Bovo, bovo žal’s nams, dviaukštis. Taap ont kampo. 

Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Dišmonts par prūdą važiavo, leds lūžo, i po ledo so vėsu arkliu. Vuo tas kučeris greit 

nusirengė — anų ištraukė. Ons bovo devis tėn a tris hektarus anam žemės, ka ons išgelbiejo. Ons 

taap nelaimingaa... Paskou nusipėrko mašinelę. Ejo krantu Virvytės kel’s, irgi užsikabėno už 

medė. Ta ons išpruovėjo tų švėnto Antano altuorių Vėikšnių bažnyčiuo, Dišmonts. Ta ons 

pardavė tų [Kapėnų] dvarą ir išvažiavo į užsienį. Tus pakajus nugriuovė, bovo tuokėj medėnee 

unt dviejų aukštų. Tėn bovo, kada rusaa parejo, štabs tūse pakajūse. Mašinas remontavo, vuo gal’ 

kuoks tūkstontis tų mšinų tėn. Kareivee bovo išdalyti, i pas mumis septyni būdavo. Vuo tėi 

pakajaa bovo daa. 

Tus dvarus jug sumažėno, jug čia ejo lig pat Tučių vėsė naujakuree, išdalėno tų dvarą. Bovo 

kuoks tūkstontis hektarų tuos žemės Kapienų dvaro. Ir į anuo posę. I Tievelis, i čia Mika, 

Deniušee... Paskou jau, mon atruodo, Lietuvos laikaas nupėrko Sirutavičius. Sirutavičiaus 

puopierius ejo vėsor. Tada nebovo ne tų fanierų niekuokių. Vokietee net ir unt fronto į stuotį 

vežė. Jug kėt kart puoperio fabrėks bovo net i Skleipiūs, kor malūns. Tėvėlis y sakis — esam... 

Nu žėimą liob tėi kaimietee važious tuokius tus balkius, a po keturius, a po du mietru veš iš 

girininkijų. Anims sumuokies, sako, nebluogaa. I vėsė važious, ciels kaims, i priveš anų. Jug 

bovo spruogis tas fabrėks, untaa išnešė vėin par longą vėsaa plėką muotrėšką i vyrišką. 

Kapienūse. Tėi fabrikantaa uždėrbo nebluogaa, i anėms daa žemės devė po tris hektarus. Geriau 

bovo kaap kumiečiou pri darbų. Ir unt pamainų. Kauks tas fabriks kaap garvežys liub. Turbinaa 

trys bovo. Galings fabriks, gražus bovo. Kapienūs. Pylims i dabaa gražus tebier. Tik, untaa, 

įlaužė tų tėltą. Mon atruod, tankaa a ne visi eej par tuo brastvą. 

Nu, bovo, ir čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees 

važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių 

malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia 

muotriška našlie. 

Plonis Vladas. Sisojinės dvaras. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Sasojėnės dvars, i muokykla bovo, apleists bovo. Tėn dar tuoliau Balondėnės dvars bovo. 

Kontrėmo, tėkraa, dvars bovo ir Balondėnės dvars tada, vuo čia Sasojėnė. Tuo Sasojėnę... 

nereikiejo tuo muokyklą nuardyt. Tėn bovo i pėinėnė vėsą laiką, i muokykla bovo. Ana galiejo 

kap istuorinė būt’. Kontora, raštėnė bovo, daa ėlgus metus „Artojėlis” kuolūkis bovo. Tėn 

visumat liub susieis ir mozėka bus, i pašuoks, atskaitinis vakars bus. Sasojėnė bovo tuokia 

pagarsiejusi. Ka tėn bovo vėsor daug gyventuojų. Tuokių vidutinių, ne kuokių tėn par daug 

baguotų. I kumetyns bovo — do namaa, do barakaa bovo. Tėn, untaas, untaa Brožas, 

Klemensienė iš tėn anėi. Bet puonou tėn dėdelio nebovo pelno, girdiejau. Ka tėn mėškaa. Va tuos 

aramuos kuokėi trys šimtaa hektarų. Tas puons supyko, atidavė kitam puonou ont rėnduos. Vuo 

pats išejo kėtor. 

96

Plonis Vladas. Unikos, Unikai. Unika — „laisvamanių vyskupas”. — 2006. — Liep. 16. — 

Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Jug bovo, untaa, Unikienė. Tuokėi Unikaa. Bovo į Ameriką išvažiavee. Daug metų pradėrbo. 

Ons jau buosu tėn, kap inžinierius bovo. Metalurgo fabrike dėrbo. Vuo ana pati vaikų darželie. 

I sugalvuojo pargrįžt į Lietuvą, čia pryš pat karą. Untaa nupėrko... Kudruoto dvars, čia bovo 

tuoks irgi dvarėlis, važioujint pri Meškėlių. Pasaulėnee namaa Kauni bovo. Čia pri malūno ta 

Petrašiūnou bovo padevanuojis... irgi bovo tėi... Unikos namaa skaities. Paskou daa kaikų ons čia 

bovo prisipėrkės. I čia pat fronts — dar nebovo atejis, staigee numėrė. Vuo ons bovo į kėtą 

tikiejimą įejis. Anų laisvamanių vyskupu vadėno. Žėn, ka čia palaiduos, anų iškas. Palaiduojo 

Žibikūse. I tėn iškasė, išmetė vėršou. I parašė, kad atsiimkit. Tad anų vežė į Alkiškius. Žydaa 

pagerbė, ejo su vainikaas blėkinees, sako, par miestą, palydiejo. Ons turiejo namą, untaa tuoks y 

nams, kor bovo, Petrašiūnou kai kuo nepatėko, kitam atidevė tų namą. Unikienė tuokia kap 

biedna, kap ubagė pasidarė, par kėimus ejo, nieks anuos nebužtėko, neišvežė. 

Plonis Vladas. Apie bažnyčios būgną. — 2007. — Birž. 23. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Senasis varguonininks muokieje gražee. Anuo tus mušėmus šėik tėik i tuo posę muoku. 

Nebovo nustatyta — pakėist gali, bet bovo tuokės kaap gėismės kad yr, vėina tuokia, kėta tuoke 

gaida, taap i būgnų bovo. Gėismių gaidos bovo. Varguonininkams priklausė tas būgnas. Anėi tor 

išmuokint aba surast’ kas biški sugeboos šėik tėik panašee. Atsakings y varguonininks už tų 

būgną. Če bovo parvežie tuokį didelį, keturis kartus [didėsnį] už tų, iš Tirkšlių. Varguonininks 

prieje — ku če glaudaa, ar taap reek mošt’, iš jieguos douk taap, tėi netrūks, tėn jautė skūruos. 

Bet tėn tų gražiųjį, gerųjį būgną anėms chuliganaa supjausė, sakė. Vuo tuokių vuodų sunkee 

begaut’, če neišdėrb Vėikšniūse. Tuokiūs Šiauliūs gal’. Če Vėikšnių tuoks yr. Da vėins kaikor be 

tuo... A par karą sudaužyts, ar kor, kaušs yr dar vėins, ka tuos vuoduos nier. Nier išdirbiejo. Če 

Vėikšnee vėsė atsisakė — negalem išdėrbt’ tuokio. Iš abijų pusių tor būt’ uoda išdėrbta. 

POŠKIENĖ SILVA 

Lileikytė S. Tavyje vaikystės daina // Vienybė. — 1982. — Geg. 15: ir nuotrauka. — Visas 

tekstas: 

Kam yra tekę ryšėti raudonąjį kaklaraištį, visada pionierijos šalį prisimena šviesiai. Šiame 

vaikystės etape mokomasi būti piliečiu. Kiek ir ko pavyksta išmokti, dažnai priklauso ir nuo 

žmogaus, prisiėmusio atsakomybę už būrio berniukų ir mergaičių gyvenimą pionierijos šalyje. 

Daubiškių aštuonmetės mokyklos J. Garelio pionierių draugovei vadovauja Silva Poškienė. 

Kas ji pionierių vadovė? 

— Mūsų vadovė gera! 

— Ji visada linksma. Ji moka įvairių žaidimų... 

— Vadovė daug žino. Nors ir nedrąsiai, bet neabejodami vaikai kalbėjo apie savo vadovę, 

apie kartu išmoktas dainas, apie rimtą pokalbį dėl dvejetuko... 

— Su vaikais buvau įpratusi bendrauti, nes šeimoje buvau vyriausia. Todėl ir apsisprendžiau 

baigusi vidurinę grįžti į mokyklą, tačiau jau mokyti kitus. Daubiškių aštuonmetę pasirinkau tik 

todėl, kad žinojau, kur ji yra, buvau truputį čia mokiusis. 

Taip Silva atėjo į mokyklą. O pionierių vadove dirbti ji net negalvojo. Gal todėl, kad bijojo, 

matė vis besikeičiančių vadovų nesėkmes. Apleistas buvo pionierių kambarys. Tačiau visas 

abejones teko pamiršti, jai pasakė — reikia. Važinėjo į pionierių namuose rengiamus seminarus, 

klausinėjo draugų, dairėsi kitose mokyklose. Sunkioje pradžioje daug Silvai padėjo mokyklos 

direktorė V. Jasutienė. Su šypsena dabar prisimena vadovė, kaip dažnai praversdavo ir pionierių 

draugovės aktyvo mintys. 

Nuo tų dienų jau prabėgo penkeri metai. Šiemet baigs Šiaulių pedagoginį institutą. Atsirado 

daugiau žinių, patirties. Turtingesnis ir jaukesnis tapo pionierių kambarys. Sėkmingai mokyklos 

pionieriai pasirodo rajoninėse „Žaibo” varžybose. Sukurtos savos tradicijos. Susidraugavo 

pionieriai su savo šefais „Raudonosios vėliavos” kolūkio komjaunuoliais, niekada neatsisako 

97

pionierių renginiuose dalyvauti kolūkio partinės organizacijos sekretorė E. Babenskienė. Todėl 

mielesni ir šiltesni būna pionierių sveikinimo žodžiai žemdirbiams įvairių jų švenčių metu. 

Draugovėje tik 36 pionieriai. Tiek jų neretai miesto vidurinės mokyklos viename būryje būna. 

Bet darbų nemažiau tenka padaryti. Todėl Silva pirmiausia stengiasi išsiugdyti aktyvą, kuris būtų 

ne tik pagalbininkas, bet ir daugeliu atvejų iniciatorius ir organizatorius. Reikėjo ruoštis 

ataskaitinei rinkiminei sueigai. Draugovės šventė. Kaip ji vyks, jau buvo aišku, bet kur, dar 

nebuvo nuspręsta. Nors kieme pūtė pavasarinis, bet šaltokas vėjas, vaikai patys nusprendė: 

„Nesušalsime. Lauke skardžiau skambės trimitai, dailiau atrodys rikiuotė”. 

Labiausiai pionieriai laukia „Žygio 82”, į kuri vyksta „Žaibo” dalyviai. Tai irgi viena iš 

draugovės tradicinių švenčių. Prisimena vadovė, kaip grįžę po pirmojo tokio žygio, vaikai 

pasakojo įspūdžius. O kai ėmė ruoštis kitam „Žaibo” etapui, raginti nė vieno nebereikėjo... 

Silvai Poškienei suteiktas vyr. pionierių vadovės instruktorės vardas. Tai rodo, kad jos darbas 

gerai įvertinamas. Tačiau pionierių vadovui neužtenka vien patirtimi pasikliauti, nelengva su 

vaikais bendrauti. 

— Vieną dieną ima ir paklausia ko nors netikėto. Ne visada atsakymą tuoj randi, todėl 

nusiraminti negali. Panašiai būna, kai tenka darbus planuoti. Vaikams duodi mintį, o jie tiek 

visko sugalvoja. Ir ką pasirinkti? Ne viskas lengvai bus įgyvendinama. 

Gerai, kad negali nusiraminti, kad yra daug minčių, sumanymų, kad dar daug nepadarytų 

darbų, kad tavyje aidi vaikystės daina. Todėl ir vaikai gali pasakyti: „Mūsų vadovė pati 

geriausia”. 

Lungys Rimantas. Nutekančių metų pašvaistė: [Silva Poškienė] // Vienybė. — 1989. — 

Rugs. 30: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Kai tokia srauni gyvenimo tėkmė, kai tiek daug pasaulyje dar nepamatyto ir nepatirto, regis, 

prabanga grįžti į jau būtas vietas, metų metais vaikščioti vis tais pačiais takais. Bet Silva 

Poškienė, Daubiškių devynmetės mokyklos direktorė, štai jau šešiolikti metai dirba toje pačioje 

mokykloje, kurioje kadaise pati lankė pirmą klasę, ir, beje, būdama šešerių metų. Baigusi 

Viekšnių vidurinę, nusprendė dirbti ir mokytis. Tuometinis švietimo skyriaus vedėjas K. Pakeltis 

davė pasirinkti keletą mokyklų, kur reikėjo mokytojų. Vakarykštė abiturientė pasirinko 

Daubiškius — vis drąsiau būsią pažįstamoje vietoje. 

Mokė pradinukus, aštuonetą metų buvo pionierių vadovė, baigė aukštąjį mokslą, prieš 

ketvertą rudenių iš buvusios direktorės V. Jasutienės perėmė mokyklos valdžią. Iš tos valdžios, 

suprantama, ne tiek garbės ir džiaugsmo, kiek nuolatinių rūpesčių. Ypač jų padaugėja vasarą, kai 

visi normalūs žmonės atostogauja, o direktorius privalo pasirūpinti, kad mokykla gražiai 

pasiruošusi sutiktų naują rugsėjį. Mūsų tvarka komentarų nereikalauja: pinigų Švietimo skyrius 

duoda, o toliau manykis kaip žinai: ar iš šefų gauk, ar Latvijos krautuves, kažkodėl nuo seno 

žymiai turtingesnes kaip mūsų, apvažinėk, bet senutėlė ankšta mokykla turi blizgėti naujais 

dažais, krosnys neturi praleisti smalkių. Bet dabar valstybė šiek tiek palengvino vargus, galima 

už čekį pirkti grynais iki šimto rublių, nebereikia daugybės popierių popieriukų su skirtingomis 

datomis ir kitokios vaidybos nežinia prieš ką. 

Lengviau mokyklos vadovei ir dėl to, kad čia mokomi „Raudonosios vėliavos” kolūkio 

žemdirbių vaikai. Kolūkio pirmininkas P. Bukauskas neretai ir pats užsuka į aukštais medžiais 

apaugusį buvusio dvaro parką, kuriame stovi mokyklos pastatas, pasižiūri ko trūksta, prireikus 

skiria meistrą, anąmet nupirko sekciją mokytojų kambariui. 

Mažėjant ūkinių rūpesčių, mokyklos direktorei daugiau laiko lieka mokymo ir auklėjimo 

reikalams. Lengva dirbti, kai toks darnus, jaunatviškas kolektyvas, daugelis pedagogų iki 30 

metų, tačiau jų būryje savos ir reikalingos jaučiasi ir veteranės Z. Bukauskienė bei 

G. Pacevičienė. Kol kas sėkmingai išsprendžia ir mokymo proceso nesklandumus. Štai muzikos 

fakultatyvą patikėjo kultūros namų direktorei E. Kochienei, istoriku E. Gurinu „dalijasi” su 

kaimynine Ventos vidurine mokykla, nes devynmetė nepajėgi parūpinti specialistui pakankamą 

kiekį pamokų, daug vargo fizinio lavinimo mokytojams, nes nėra salės, gerai, kai toks ruduo, 

kaip šiemet, galima iki valiai žaisti lauke, o šiaip seno mokyklos pastato kambarėliai ankšti, 

pernai gausi buvo devintokų laida, net 17, tad sunku būdavo sutilpti. 

98

Ir direktorei, ir kitiems mokytojams nemažai minčių sukelia pertvarkos, viešumo procesai, 

tautinės mokyklos koncepcijos realizavimas. Pati ilgai vadovavusi pionieriams, S. Poškienė 

įsitikinusi, kad ši vaikų organizacija reikalinga ir gali būti naudinga ir mokyklai, ir vaikams, 

suprantama, jei išradingai dirbs pionierių vadovas, jeigu turės fantazijos ir noro dirbti taip, kad 

vaikams sužadintų vaizduotę ir norą daugiau žinoti. Komjaunimo organizacija kaimo mokyklai 

per ankstyvas reikalas, sunku rasti tokių įpareigojimų, kad aštuntokas ar devintokas būtų pajėgus 

įvykdyti. Spaliukai perdaug įvelti į politiką, ir jų žaidimai netikę, reikia gyvumo, paprastumo. 

Kiekvieną mokytoją jaudina dvasiniai visuomenės gyvenimo reiškiniai, susvetimėjimas šeimose, 

ankstyva vaikų vienatvė, mokytojas apie tai pirmiausiai sužino iš savo auklėtinių. Pasak, 

S. Poškienės, kaimo vaikų širdelėse gal kiek daugiau atvirumo ir gerumo, matyti, kad bent kas 

antra šeima bendrauja su vaikais, kalbasi su jais apie savo darbus, paaiškina, kada burokus rauti 

ar bulves kasti, kaip gyvuliukus pašerti. Dažniausiai tai mamų pareiga, ir labai gaila, kuomet per 

kolūkio darbus motina neberanda laiko savo vaikams. Iš tokių šeimų ir atsiranda, kaip priimta 

sakyti, sunkiai auklėjami, išdykę paaugliai, suteikiantys daugiausiai rūpesčių ir mokytojams, ir 

milicijai. Ir to dėkingumo, atvirumo kaskart vis mažiau santykiuose su mokytojais, ar čia vien 

sunkėjanti ekonominė krizė kalta? 

Žiūriu į aukštai padangėn šakas iškėlusius medžius, klausausi tos iškilmingos tylos, kurios 

nesudrumsčia nė dvidešimt mokyklinio bendrabučio gyventojų, ir mąstau, kad to senojo parko ir 

bus gaila Daubiškių mokytojams ir moksleiviams, kai persikels į centrinę „Raudonosios 

vėliavos” kolūkio gyvenvietę, į Palnosus. Jau šį rudenį turi būti baigta projektuoti nauja 

devynmetė mokykla, o kada įkurtuvės joje, žodi tars statybininkai. 

Turbūt yra tiesos, kad mokytojo gyvenimas — nuo rugsėjo iki rugsėjo matuojamas. Nespėjai 

apsidairyti, kai šešiolika rugsėjų ir nušuoliavo. Bet paliko jie šviesų gerumo taką, gal todėl ir 

negaila pasirinkimo, gal todėl ir netraukia niekur nuo Ventos krantų. 

Gajauskas Saulius. „Septyniolika metų prabėgo...” // Vienybė. — 1990. — Kovo 8: su 

nuotrauka. — Tekste: „Septyniolika metų prabėgo nuo tos dienos, kai Silva Poškienė pirmąkart 

stojo prieš klasę. [...]. Daubiškių devynmetės mokyklos kolektyvas prieš penkerius metus 

patikėjo direktorės postą, o šiemet ją pasiūlė kandidate į rajono Tarybos deputatus.” 

Jasutienė Vanda. Gerumo keliu // Vienybė. — 1993. — Rugs. 11. — Tekste: Daubiškių 

mokykla buvo Mikucko dvare. 1993 m. persikėlė į Palnosus. — Visas tekstas: 

Nuostabiame gamtos kampelyje, kur į didžiausią Žemaitijos upę Ventą įteka Dabikinė, kur 

pavasariais nuo ievų žiedų pabąla sala, po senų liepų ir klevų pavėsiu netoli nuo kelio, kuris 

jungia didžiausius šiaurės vakarų Lietuvos pramonės gigantus — Mažeikius ir Naująją Akmenę, 

sename Mikucko dvaro pastate buvo įsikūrusi Daubiškių devynmetė mokykla. Nežiūrint 

rudeninių vėtrų ir audrų, ji atlaikė keturiasdešimt metų. Kiekvieną rugsėjo pirmąją į savo glėbį 

priimdama vaikus, mokykla išaugino, subrandino ir į gyvenimą išleido tūkstančius jaunų 

žmonių, kurie, pasklidę po Lietuvą, nepadarė gėdos savo mokyklai. 

Šią rugsėjo pirmąją mokykla persikėlė į Palnosų kultūros namus (žinoma, po didžiulio 

remonto ir mokyklos direktorės Silvos Poškienės pastangų), palikdama mums, mokytojams 

pensininkams ir jaunimui, brangų senąjį vardą — Daubiškių. Tai puikiai įrengta, šviesiomis ir 

erdviomis klasėmis, naujais suolais ir lentomis mokykla. Gerokai atjaunėjo ir naujais pedagogais 

pasipildė mokytojų kolektyvas. Mokyklai ir toliau vadovauja energinga, ką tik atšventusi 

pedagoginio darbo dvidešimtmetį Silva Poškienė. 

Kiekvieni pragyventi metai palieka žmogui ne tik naujas raukšleles veide, vieną kitą baltą giją 

plaukuose, bet ir didelę didelę gyvenimo patirtį, kuri perduodama jaunimui. Silva Poškienė — 

buvusi Daubiškių devynmetės mokyklos auklėtinė — per dvidešimt pedagoginio darbo metų 

praėjo ilgą kelią — nuo pradinukų iki dalyko mokytojos, o paskui ir iki direktorės. Dirbdama 

mokykloje, įsigijo aukštąjį išsilavinimą, ištekėjo, augina du vaikus. Visą laisvalaikį, kurio kaimo 

mokyklos vadovui taip maža, atiduoda visuomeniniam darbui. Neapsiriksiu sakydama, kad 

tikriausiai nė vienas renginys Palnosų kultūros namuose, mokykloje nepraeina be S. Poškienės 

— puikios skaitovės, neblogos dainininkės ir sumanios organizatorės. 

99

Mokyklos, pradėdamos ketvirtuosius nepriklausomos Lietuvos mokslo metus, išgyvena ne tik 

kaitos laiką, bet ir didžiulius pokyčius visuomeniniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. 

Juk Lietuva žengia demokratėjimo keliu, nepriklausomo, laisvo žmogaus ugdymo linkme. Tikiu 

Daubiškių devynmetės mokyklos mokytojų kolektyvu, mokančiu palaikyti gerus ryšius su šeima, 

visuomene, vedančiu vaikus meilės Tėvynei takais. Linkiu šiame kely puikios sėkmės! 

Jonikienė Roma. Mokykla dirbs, nors geresnio gyvenimo sau leisti negali: [Daubiškių 

dešimtmetė mokykla] // Vienybė. — 2000. — Rugpj. 17: ir nuotrauka. 

POŠKUS „GRAFAS” 

Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir 

bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys // 

Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Visas tekstas: 

Buvo Viekšnių miestelyje toks Poškus, visų „Grapu” vadinamas. Gyveno jis Puodininkų 

gatvėje, ten turėjo savo namus ir nemažą žemės sklypą. Tai tas Poškus „Grapas” ir užšaukdavo 

ant turgaus, kas ką nori pirkti, kas ką turi parduoti, kas yra ką radęs ar pametęs, kur parduodamas 

miškas, kam ir kokiems darbams reikalingi darbininkai, kas ir kada superka grūdus, kas kūrins 

pirtį. 

Būdavo, kai suvažiuoja turgus, Poškus „Grapas” nueina į vieną turgaus galą, įsilipa į kieno 

nors ratus, kad visi jį geriau matytų ir girdėtų. Mantelis atsagstytas, rankos ant subinės po 

manteliu sukištos, kepurė atsmaukta ant pakaušio. Apsižvalgo Poškus „Grapas” į visas puses ir 

užšaukia. 

Poškus turėjo gerą liežuvį. Negaliu pasakyti, kuomet jis nustojo šaukti. Gal apie 1930 metus, 

gal ir po 1930 metų. Kai Poškus „Grapas” paseno, jo žemę nupirko T. Urvikis ir ant jos pasistatė 

puodų dirbtuvę — „gancarnę”. 

Kartu su mumis ant lieptų meškerioja Poškus „Grapas”. Jo čia nebūna tiktai turgaus dienomis. 

Gyvena jis šalia Lentinės, savo mūriniame namelyje. Gyvena ne vienas — su pačia. Senas jis jau 

žmogus. Žilas, baltais ūsais. Jo pati taip pat sena. Susilenkusi vaikšto, negalį atsitiesti. 

Kai Poškus „Grapas” meškerioja, mums negalima jo šnekinti — žuvys nekimba. Kai jis 

suvynioja meškerę ir atsisėda ant lieptų krašto, tada mes galime su juo šnekėtis kiek tik norime. 

— Dėde, kodėl tamstą save grafu vadini? 

— Todėl, kad esu labai bagotas. 

— ??? 

— O jūs nežinote? Per mano rankas pereina viso miestelio ir visos parapijos turtai. 

Mums neaišku, kaip tie turtai pereina. 

— Turgaus dienomis aš, atsistojęs ant vežimo, užšaukiu, kas turi ką parduoti arba kas nori ką 

pirkti. Esate girdėję? Ir visi tie, kas nori parduoti arba pirkti, pirmiausia ateina pas mane ir 

šnekasi su manimi kaip su kokiu grafu. O aš, kaip man patinka, noriu šneku, noriu — nešneku. 

Todėl ir esu didelis ponas. 

Mums vis tiek dar neaišku. Didelių ponų Viekšniuose nėra daug — klebonas, daktaras, 

vaistininkas... Visi jie lenkiškai tarpusavyje šnekasi. Jeigu Poškus Grafas didelis ponas, tai jis 

taip pat turi lenkiškai mokėti. Bet mes nesame girdėję, kad jis lenkiškai su kuo nors būtų 

šnekėjęsis. 

— O tamsta lenkiškai ar moki šnekėti? — klausiame. 

— O kam man lenkiškai šnekėti? Aš juk žemaitis. Ir lenkiškai nešnekėdamas, galiu būti 

grafas, jeigu tik bagotas. 

Taip mes ir nežinome, tikėti ar netikėti tuo, ką mums šneka Poškus „Grapas”. 

Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar 

yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai 

važinėja į kirchę kitame miestelyje. 

Poškus „Grapas” mus moko: 

100

— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų kunigas — visi yra lygūs, ir visus juos reikia gerbti. Gražiai 

pasveikinti, mandagiai kalbėtis, o mūsų kunigui reikia dar ir ranką pabučiuoti. Geri vaikai taip 

daro. 

O mes visi norime būti geri. Gaila tik, kad kunigai to mūsų gerumo neįvertina ir visai 

nesupranta. Kai mes pasisveikinę norime pabučiuoti jų rankas, jie slepia jas už nugarų. 

Jaunesnieji kunigai dar paraudonuoja kaip pinavijos. Tik vienas klebonas yra geras — jis leidžia 

ranką pabučiuoti. 

Rabinas visai nesistebi, kai mes, jam einant per lieptą, visi šaukiame „Labą dieną”. Žinoma, 

jis irgi pasisveikina su mumis, o Poškus „Grapas” tuo laiku šypsosi patenkintas. Tik popas į šį 

miestelio kraštą nepasirodo. Jis pasivaikščioti eina per tiltą. 

POŠKUS JUOZAS 

Kumpikevičius J. Spalio atgarsiai Viekšniuose // Vienybė. — 1967. — Liep. 20, 25, 27, 29; 

Rugpj. 1. — Tekste: Revoliucinis komitetas Viekšniuose. Jonas Vaičkus, grįžęs iš fronto, 

ūsuotas, prie šono raitelio kardas, medikas Pranas Linkauskas, Benjaminas Zarcinas, Žibikų 

siuvėjas Juozas Poškus, Jonas Turkauskas. 

Ablingis S. O buvo taip... // Vienybė. — 1977. — Rugs. 24. — Tekste: Dar tebesant vokiečių 

okupacijai, 1918 m. rudenį susikūrė pogrindinė komunistų kuopelė: Ch. Zarcinas, Juozas Poškus 

(Žibikų kaimo siuvėjas), Jonas Vaičkus, Petras Lukauskas, Jonas Turkauskas. 1918 12 04 išrinkta 

valsčiaus taryba. Pirmininkas dvarininkas Boleslovas Kundrotavičius. 1918 12 30 sudarytas 

Viekšnių valsčiaus revoliucinis komitetas. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

Mitingai Viekšniuose vyko ir 1905 metų gruodį. 1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis 

komunistas P. Linkauskas čia subūrė pogrindinę komunistinę kuopelę. Jai priklausė 1905 m. 

revoliucinio judėjimo dalyvis Ch. Zarcinas, Žibikų kaimo siuvėjas J. Poškus, buvę kareiviai 

J. Vaičkus, J. Turkauskas. Antroje gruodžio pusėje J. Vaičkaus vadovaujamas liaudies milicijos 

būrys nuginklavo buržuazinę valsčiaus tarybą. Miestelyje įsikūrė revoliucinis komitetas, kuriam 

vadovavo J. Poškus. Netrukus Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių kaimuose ir dvaruose buvo 

išrinktos darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos. Kovoti su kaizeriniais okupantais ir vietinės 

buržuazijos gaujomis viekšniškiams padėjo ginkluoti Šiaulių darbininkai. Jų šarvuotas traukinys 

pakeliui į Mažeikius sustodavo ties Viekšniais, o 1919 m. sausio 7 d. dalyvavo kautynėse su 

perėjusiais į puolimą revoliucijos priešais. Didelę paramą suteikė ir Raudonosios Armijos 

Internacionalinės divizijos 39 pulkas, 1919 m. sausio viduryje įžengęs į Viekšnius ir čia kurį 

laiką kovęsis su Latvijos pusėn pasitraukusiais kaizeriniais okupantais ir baltagvardiečiais. 

Gyventojai svetingai sutiko raudonarmiečius, kai kurie patys įstojo į pulką. Tačiau jėgos buvo 

nelygios. 1919 m. kovo 4 d. vokiečiai vėl užėmė Viekšnius, o tarybinis aktyvas, kuriam laikui 

persikėlęs į Mažeikius, turėjo ir iš ten pasitraukti. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių 

revkomo organizatorius P. Linkauskas. 

POŠKUS VYTAUTAS 

Poškus Vytautas. Ozomu. — 2006. — Rugpj. 27. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Senuovie tap sakydavo — ozomu. 

— Ak tai ozumu? 

— Ozumu. 

— Ozumu ar ozomu? 

— Ozomu. Mes daugiau žėnuom tuokius senuovės. Dabaa, pasakyk — „svyns”. Nežėno — 

kraiks. Kad aš mažs buvau, tuokia senelė bovo, jau kuokių devyndešimt metų, no ir ana taap. 

Senų senuovie taap rokoudavuos. Meinuoriuose. Svyns. Oi daug y tukių žuodžių. Bėng išnykt’. 

Pažytka — nauda. 

101

POVYDIENĖ GRASILDA 

Jonikienė Roma. Išmoksi — ant pečių nešiosi. Dar litą kitą uždirbsi: Žemės ūkio mokykloje 

// Vienybė. — 2000. — Bal. 18: ir nuotrauka. — Tekste: Pedagogė, siuvimo meistrė Grasilda 

Povydienė. 

„Baigusi lengvosios pramonės technikumą, ji dirbo gamykloje. Siuvėja — puiki profesija, 

mano mokytoja. Parvažiavusi gyventi į Viekšnius, tėviškę, Grasilda pradėjo mokytojos karjerą 

Žemės ūkio mokykloje. [...]. Grasildos Povydienės mokinės dalyvauja įvairiausiuose 

konkursuose. Yra itin gabių merginų, pasiuvančių dailias suknias, kostiumėlius. Kitos didesnių 

gabumų neparodo, bet savo ir šeimos rūbus sutvarkyti išmoksta. Būtent toks yra mokytojos 

tikslas, ruošiant darbui namų ūkio ekonomes.” 

POŽERSKIAI 

Plastinina Bernarda. Jie buvo ir liks miestelio istorijos dalis: Senieji Viekšniai // 

Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Birž. 26. — Nr. 12. — [Santarvė. — 2003. — 

Birž. 26. — Nr. 72 (8568)]. — Tekste: 

GABUMAI 

Dar ir šiandien Viekšniuose daug kas mena vieno turtingiausių miestelio žmonių lentpjūvės 

savininko Prano Požerskio pavardę. Alfonsą su jo šeima sieja giminystės ryšiai. Požerskio žmona 

Ona Vaičiūtė buvo jo mamos pusseserė. 

Prieš II pasaulinį karą Požerskiai gerokai prasigyveno, išplėtė savo lentpjūvę. Čia buvo 

gaminamos obliuotos ir špuntuotos lentos grindims ir langams. Be to, P. Požerskis domėjosi 

įvairia technika, ir jau Smetonos laikais pats buvo sukonstravęs lokomobilį (garo katilą), Įsigijęs 

metalo tekinimo stakles, buvo pradėjęs gaminti dantračius žemės ūkio mašinoms. Liejykla 

keldavo didelį triukšmą, todėl vietiniai žydai ėmė protestuoti ir piktintis, kad Požerskis su savo 

krosnimi neduodąs ramiai gyventi. Dantračių gamybos teko atsisakyti. 

— Požerskiai turėjo dukrą ir sūnų. Pranas Požerskis jaunesnysis vokiečių laikais buvo 

pasigaminęs sklandytuvą, — dėsto pats kažkada labai domėjęsis aviacija Alfonsas. — Jo 

„paukštis” buvo vienvietis, pagamintas iš medžio ir aptrauktas drobe. Sklandytuvas su 

amortizatoriumi startuodavo nuo Čekų kalno ir nusileisdavo Pastauninke (taip viekšniškiai 

vadina slėnį prie Ventos — B. P.). 

Ir vėliau, po karo, gyvenimo aplinkybių nublokštas į Angliją, Požerskis jaunesnysis pomėgio 

aviacijai neatsisakė. Jis sukonstravo autožyrą (malūnsparnį su propeleriu) ir juo skraidė. Ir 

šiandien Anglijoje jis yra žinomas sklandytojas. Sūnus pasekė tėvo pėdomis ir Ketering mieste 

buvo įsigijęs lentpjūvę. 

SLĖPTUVĖ 

Po karo seniesiems Požerskiams teko slapstytis nuo tarybų valdžios. Vaikai su vokiečių frontu 

pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į Angliją. Tėvai Sovaičių kaime, prie Maigų miško, nusipirko 

Barzdinės pelkę, ją nusausino ir pasistatė nedidelį namuką bei daržinę. Vis dėlto čia, ypač 

pavasariais, būdavo labai šlapia. Kai Požerskiai nujausdavo, kad jų gali tykoti saugumiečiai, 

slėpdavosi pelkėje įrengtame ir užmaskuotame didžiuliame metaliniame katile. Ten jiems yra 

tekę praleisti nemažai valandų. 

Vėliau Požerskis mirė, laikai pamažu keitėsi, ir našlė grįžo į Viekšnius. Po kurio laiko ji 

ištekėjo už Igno Liaugaudo. 

POŽERSKIS PRANAS gim. 1879 m. 

Trys Prano Požerskio deklaracijos apie pajamas, parašytos 1941. 06. 15: Deklaracija apie 

pajamas iš lentpiūvės, esančios Viekšnių mieste Laižuvos g. 12. Už laiką nuo 1941 m. sausio 

mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Požerskis. Vardas: Pranas. Tėvo vardas: 

Stasys. Gimimo metai: 1879 m. Nuo 1941 m. sausio 1 d. iki gegužės 15 dienos buvo pajamų 

520 rb. Nuo gegužės 15 d. lentpiūvė nacionalizuota. Viso pajamų: 520 rb. Darbininkams išleista: 

1200 rb. Darbininkai išlaikyti ūkio darbais. Mašinų remontui ir tepalams: 200 rb. Viso išlaidų: 

102

1400 rb. Išlaidų pasidarė daugiau, todėl [...] darbo nebebuvo, o darbininkus reikėjo išlaikyti ūkio 

darbais. [...]. Deklaracija apie pajamas iš namo, esančio Laižuvos g. Nr. 12: Namą apgyvenome 

patys, todėl pajamų jokių nebuvo. [...]. Deklaracija apie pajamas iš namo, esančio Viekšniuose 

Dariaus ir Girėno g. Nr. 38: Nuomininkas Joniuškis mokėjo į mėnesį 6 rb. Švažas mokėjo į 

mėnesį 6 rb. Ir Barvidienė, kuri nuomos nemokėjo. Nuo kovo mėn. 1 dienos namas 

nacionalizuotas. Per du mėnesius pajamų buvo: 24 rb. // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės 

dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą 

J. Basanavičiaus gatvėje. — Pateikė: Antanas Sidabras. 

POŽERSKIS PRANAS 

Dovydaitis Vytautas. Anglijos pilotas — žemietis iš Viekšnių // Vienybė. — 1988. — 

Liep. 30. — [Perspausdinta iš: „Gimtasis kraštas”. 1988 m. Nr. 30] — Visas tekstas: 

Leičesterio (Anglija) gyventoją Praną Požerskį drįstu laikyti savo draugu, nes jis taip ir mane 

laiškuose ėmė vadinti, kai pasipasakojome savąsias aviatorių biografijas ir nuotykius padangėse. 

Jos mus viliojo nuo mažens. 

Žemaitijoje, Viekšniuose, Prano tėvas turėjo lentpjūvę. Dvylikametis berniukas pradėjo daryti 

skraidančius aviamodelius, o šešiolikmetis su keliais bendraminčiais sukalė, sulipino iš strypelių 

bei leistvelių mažą skldandytuvėlį. Ant jo liemens užrašė „Viekšnietis”. Latvijoje, Lietuvos 

pasienyje, užtiko oro kautynėse numuštą lėktuvą. Štai ir trosai. Nuo Ventos šlaitelio tempiamas 

berniukų, sukibusių į lyną, „Viekšnietis” išsilaikydavo ore vos keletą sekundžių, bet jau — 

skrydis! 

Ritantis karo bangai, Pranas su seserim atsidūrė svetur. „DP” stovyklos, keletas metų žemės 

ūkio darbų pagal kontraktą. Dar po kiek laiko P. Požerskis — darbininkas Anglijos plieno ir odos 

fabrikuose. Ilgai netvėrė. Neblėso svajonė skraidyti. Bet jam buvo atsakyta: po karo Anglijoje 

lakūnų ir taip perteklius, o čia dar svetimtautis. Privačiai mokytis skraidyti — brangu. 

Su svainiu S. Nagiu sutarė pradėti savo biznį. Sukrapštę paskutinius svarus ir pensus 

(P. Požerskis ir akordeoną pardavė), įsigijo seną sunkvežimį ir motorinį pjūklą. Įsisteigė malkų 

bendrovėlę. Išplėtė. Gavo pelno. P. Požerskis nusipirko sklandytuvą. Pradėjo dalyvauti Anglijos 

čempionatuose, ne kartą gerino šalies rekordus. Aviacijos šventėse šmaikščiai raitė posūkius savo 

konstrukcijos straigtasparniu. 

P. Požerskis — vienas pirmųjų Anglijos sklandytojų, kuriems Tarptautinė aviacijos federacija 

suteikė teisę auksinį „C” piloto ženklelį papuošti trim miniatiūrinėmis deimantų akutėmis. Kad 

tai pelnytum, reikia: bent kartą be variklio nuskristi ne mažiau kaip 500 km; nusileisti iš anksto 

numatytoje vietoje ne arčiau kaip 300 km nuo starto; išnaudojant tik saulės debesų energiją, 

pakilti virš visų paukščių — 5 km. 

Pranas džiaugiasi, kad ir tarp Lietuvos sklandytojų yra pora dešimčių pilotų, įvykdžiusių 

dviejų arba trijų „deimantinių” skrydžių reikalavimus sklandytuvais „Lietuva”. 

Per 45 metus „žemaitis iš Viekšnių”, kaip mėgsta save vadinti P. Požerskis, pilotavo 

skraidančius aparatus daugiau kaip 30 000 valandų, daugiausia virš Anglijos, Prancūzijos. 

Apgaulingi buvo Alpių kalnai. Tarp viršukalnių klastingi oro rotoriai nelauktai bloškė žemyn 

Prano sklandytuvą, ir leisdamasis jis sudužo. Laimė, pataikyta į mažą aikštelę, pilotas net 

nesusižeidė. 

Kartą nusileido Anglijos raketų bazės teritorijoje. Pilotas kalba rytietišku Anglijos akcentu. 

Dokumentai tvarkingi. Bet kam ta tiksinti kaip laikrodis dėžutė kabinoje? O tai — barografas, 

fiksuojantis skridimo kreivę. Visą pusdienį teko aiškintis. Kaip ir kitą kartą, kai nusileido kalinių 

stovyklos lauke. 

61-erių metų sklandytojas nemano skirtis su oro sportu, ir sūnus Anglijos sklandymo 

čempionate pateko į geriausių pilotų dešimtuką. 

P. Požerskis rengiasi aplankyti tėviškę, susipažinti su Lietuvos aviatoriais, žinoma, ir 

paskraidyti. Savojo krašto padangėje po daugelio metų yra skraidžiusių išeivijos aviatorių, 

atvykusių viešnagėn, — Kipro Petrausko sūnus Leonas (Australijos gydytojas), čikagietis 

sklandytojas Vytautas Peseckas, kiti. 

103

Rozga Leopoldas. Susitikimas su tėviške // Vienybė. — 1989. — Birž. 15: ir nuotrauka. — 

— Visas tekstas: 

Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas Algirdas Gedvilas, kaupdamas žinias lietuvių aviacijos 

pradininko A. Griškevičiaus muziejui, sužinojo, kad vienas žinomiausių Anglijos sklandytojų, 

Pranas Požerskis, yra mūsų kraštietis, gimęs ir augęs Viekšniuose. Karo banga 1944 metais jį su 

seserimi nubloškė į Vakarus. Nesvarbu kaip ir dėl ko palikusieji Tėvynę jos vaikai ilgus 

dešimtmečius mūsų buvo laikomi jeigu ir ne priešais, tai ir ne draugais, su kuriais galėtum 

broliškai apsikabinti. Atvykti į gimtąjį kraštą vis nebuvo galimybių, o pasiilgusi širdis traukte 

traukė. Svajonė pažvelgti į Lietuvą iš padebesių rodėsi kaip didžiausias stebuklas. 

Ir štai „stebuklas” įvyko. Šį pavasarį Lietuvos aviacijos sporto federacija, padedama 

Respublikos užsienio reikalų ministerijos, pakvietė mūsų kraštietį apsilankyti gimtinėje ir 

dalyvauti Lietuvos vyrų bei TSRS moterų sklandymo pirmenybėse. Pranas Požerskis buvo bene 

pirmasis užsienio sklandytojas, laisvai sklandęs virš atgimstančios Lietuvos. Įgudusioms 

žemaičio rankoms pakluso grakštusis sklandytuvas „Lietuva”, bet gimtinės padangė surengė 

svečiui rimtą egzaminą — pakeliui pasitaikė ir audrų, ir galingų oro verpetų, vienas iš jų į 

padebesius siurbte siurbė vandenį iš Dusios ežero. 

Ir štai, varžyboms pasibaigus, atsirado galimybė pasukti į Ventos kraštą, į gimtuosius 

Viekšnius. Po 45-erių metų Viekšniai savo sūnų pasitiko labai pasikeitę, bet argi gali išdilti iš 

atminties vaizdai, įsirėžę jon basakojės vaikystės metais? Kiekviena gatvelė, kiekvienas senas 

pastatas vis ką nors atminty prikelia, jaudina. Sunki kaip akmuo valandėlė prie motinos kapo. 

Kaip išvažiavo anuomet septyniolikmetis, kaip atsisveikino, — tai ir visam laikui. 

Bet gyvenimas yra gyvenimas. Slogias mintis greit nuveja šalin gausybė susitikimų. „Sveikas, 

Pranai”, — skėsteli rankomis netoli malūno sutiktas viekšniškis Stasys Kriaučiūnas, su kuriuo 

vienoje klasėje mokytasi. Kartu einantis vyriškis prisimena, kaip jie, berniūkščiai, padėdavę 

įtempti guminį lyną, kuris pamėtėdavo nuo žemės anuomet Prano sukonstruotą sklandytuvą 

„Viekšnietis”. 

Prano tėvas turėjo Viekšniuose lentpjūvę. Joje netrūko atliekų, tinkamų skraidantiems, 

aviamodeliams, kuriuos suklijuoti įsigudrindavo dvylikametis berniukas. O būdamas šešiolikos, 

tėvo dirbtuvėse susikalė ir mažytį, bet „tikrą” sklandytuvą. Prisiminė svečias, kaip palatvijy 

aptiko numuštą lėktuvą, iš kurio išimtus metalinius trosus pritaikė sklandytuvui valdyti. Iš kur 

gauti guminį lyną, kuris išmestų sklandytuvą aukštyn? Sužinojo, kad kažin koks vokietis 

Mažeikiuose turi. Pats nuvažiavęs susirado, išprašė. Pirmasis Viekšnių sklandytuvas subūrė bene 

devyniolika bendraminčių ir įkūrė sklandymo klubą. Argi tokį miestelio istorijos faktą gali 

užmiršti viekšniškiai? 

Važiuodami į Dargių kaimą Mažeikių rajone, pas Prano dėdę, dar guvų aštuoniasdešimt 

penkerių metų žemaitį Antaną Vaičių, nuodugniau įsikalbame apie tolesnį mūsų kraštiečio 

gyvenimo kelią. Buvo internuotų pabėgėlių stovyklos, paskui leidimas apsistoti Anglijoje, darbas 

pagal sutartis ūkiuose, bet vis ne tai, galop su svainiu ryžosi kurti savo „firmą”. Sukrapštę 

sutaupytus svarus ir porą šimtų pasiskolinę, įsigijo padėvėtą sunkvežimį, motorinį pjūklą ir 

pradėjo gaminti malkas, kurios pokario metais, trūkstant anglių, turėjo paklausą. Vėliau 

produkcija keitėsi — pjovė tvirtinimo ramsčius anglies kasykloms, padėklus įvairiai fabrikų 

produkcijai. Ne tik nebankrutavo, ne tik skolą netrukus grąžino, bet ir prasigyveno, galėjo sau 

leisti prabangą įsigyti sklandytuvą ir laisvalaikiu atsiduoti jaunystės metų svajonei — skraidyti. 

Ir dabar, sulaukęs 62 metų, su šiuo sportu neketina nutraukti ryšių. Juo „užsikrėtė” ir sūnus 

Antanas, pamažu perimantis vadovavimą tėvo įkurtoms firmoms, ir žmona. Neslėpė svečias 

troškimo kitąmet su šeima atvykti į tėvynę ir surengti joje ekskursiją, nes nei žmona, nei sūnus 

Lietuvos nėra matę. 

„Kauno tiesoje” žurnalistas V. Dovydaitis, beje, kartu su lakūnu V. Drupu lydėjęs mūsų 

kraštietį į Viekšnius, pasakojo apie P. Požerskio sportinį kelią. Mūsų kraštietis ne kartą gerino 

Anglijos sklandymo rekordus, sėkmingai dalyvavo įvairiose Europos varžybose, Tarptautinė 

aviacijos federacija jam yra sutelkusi teisę nešioti auksinį piloto ženklelį su trimis deimanto 

akutėmis — didelio meistriškumo pripažinimą. Daugiau kaip 3 tūkstančiai valandų išbūta 

padangėje, pilotuojant įvairius skraidančius aparatus, tarp jų — ir savos konstrukcijos 

heliktoperį. Suprantama, būta ir netikėtumų, ir avarija Alpių kalnuose, ir nutūpimas raketų bazės 

104

teritorijoje — sklandytojas pakildamas niekad nežino, kur galbūt bus priverstas nutūpti, jei 

nusilps galingai į padanges keliantys oro sūkuriai. Bet tai — jau sportininkų kalbos. 

Iki šiol sklandymo veteranas negali pasakyti, iš kur jam, Žemaitijos lygumų sūnui, kilo toks 

didelis troškimas skraidyti, žvelgti į gimtąjį kraštą iš paukščio skrydžio. Gal tai buvo pirmoji 

aviacijos šventė Viekšniuose, viena pirmųjų tokių švenčių Lietuvoje, kurią matė Pranukas? Juk 

tai jie, berniūkščiai, užgniaužę kvapą, sekiojo akimis padangėje nardančius lėktuvus ir 

sklandytuvus. Tas gaivumo, erdvės troškulys lydėjo viekšniškį Praną Požerskį visą gyvenimą ir 

tarp svetimų žmonių, nepažįstamame krašte atsidūrus. 

Pranas Požerskis iki šiol save vadina paprastu žemaičiu iš Viekšnių. Per tas trejetą pavasario 

savaičių, praleistų tėviškėje, susibičiuliavo su juo Lietuvos sklandytojai, svečias stebėjosi ir 

džiaugėsi jų pasiekimais, tikino, kad Prienuose gaminamiems sklandytuvams „Lietuva” yra 

galimybių lygiuotis į geriausius Europos šalių sklandymo aparatus. Tik reikia didesnės gamybos 

kultūros ir, žinoma, darbo našumo, nes vienintelė šalyje Lietuvos sklandytuvų „firma” jų 

išleidžia labai mažai, viskas atliekama rankomis. Užsienyje tokia gamykla bankrutuotų. Bet šie 

pastebėjimai — ne kritika, o geras, nuoširdus noras padėti gimtojo krašto sportininkams. 

Kokios mielos ir kokios trumpos viešnagės tėviškėje dienos. Netruko prabėgti popietė 

Viekšniuose, kišenėje jau bilietas į lėktuvą, išskrendantį po keleto dienų. Bet gerai, kad yra 

išsiskyrimų, kurie suartina žmones. 

Elekšis Juozas. Padangių žaidimai: Kraštiečio [Prano Požerskio] apsilankymas priminė senus 

gandus // Vienybė. — 1990. — Vas. 13. — Visas tekstas: 

Įdomu buvo sužinoti, kad pernai Viekšniuose lankėsi Anglijoje gyvenantis žymus 

sklandytojas, mūsų kraštietis P. Požerskis. Apie jį kadaise Viekšniuose sklido įvairiausių kalbų 

— kaip paaugliu būdamas gaminosi sklandytuvą, kaip darė bandymus mokyklos sporto 

aikštelėje ir pievoje už Ventos, kaip kilo nuo skardžio ir kartais nesėkmingai tūpdavo. Visi tie 

pasakojimai buvo kupini žavėjimosi berniuko drąsa ir užsispyrimu. Tai buvęs tarsi koks Dariaus 

ir Girėno ainis Viekšniuose. Paskutinėmis okupacijos dienomis jis, kaip ir daugelis kitų mūsų 

kraštiečių, buvo lemties nublokštas į Vakarus. 

Netikėtai su jo vardu susidūriau tarnaudamas zenitiniame dalinyje Šiauliuose. Tai buvo berods 

1955 metais. Kareivių tarpusavio santykiai dar buvo geri. Kad kareivis muštų kareivį, nė girdėjęs 

niekas nebuvo. Ir štai kažin kas ėmė vogti kareivių laikrodžius. Ilgai tykoję, vagišių, kuris 

pasirodė esąs kleptomanas, sučiupome. Jis vogė laikrodžius ir kasdavo į žemę. Pasipiktinimas 

buvo didžiulis. Dalinyje tuomet pagal pareigas buvau vienas iš vadų. Buvo naktis, ir nusikaltusio 

perduoti prokuratūrai nebespėjau. 

Vos sugulėme, girdžiu kažkas bu-bu-bu-bu. Pašokau iš lovos. Visi kareiviai apsimeta miegą, o 

vagišius skundžiasi, kad jį mušė. Visus sukeliu, išrikiuoju ir pareiškiu, kad linčo teismo neleisiu. 

Bet vos sudedu bluostą, vėl bu-bu-bu-bu. Vėl pakeliu apie 70 žmonių. Niekas nieko 

neprisipažįsta ir apsimeta nieko nežiną. Jaučiu jiems ir pagarbą, ir tuo pat metu negaliu leisti, kad 

sužalotų (ar dar blogiau!) žmogų dėl tų kelių laikrodžių. Išvedu visus laukan — krosas! 

Grįžta visi šlapi, pavargę. Bet vos pradedu miegoti, vėl tas pats. Keturis kartus per naktį, pats 

vos bepastovėdamas ant kojų, kėliau vyrus, bet mušimo organizatorių niekas neišduoda, pažado 

nebemušti neduoda. Vis dėlto sugebu nutraukti „teismą” ir vagišių be jokių mėlynių (buvo 

speciali apžiūra) perduodu prokuratūrai. Po to karius išrikiuoju, pagiriu už vienybę ir kantrybę ir 

išvedu į užsiėmimus, suprantama, priminęs, kad teisti gali tik įstatymas. Kareiviai, atrodo, buvo 

patenkinti, kad įvertinau jų vienybę ir, svarbiausia, įvairiais tardymais nebeieškojau 

organizatorių. Tada nenujaučiau, kad šis mano poelgis labai man padės ekstremalioje situacijoje. 

Viena nemiegota naktis kareiviui ne bėda, tačiau kitą naktį vėl neteko miegoti. Pažeidęs oro 

erdvę, giliai į Tarybų Sąjungos teritoriją įsibrovė kažkoks lėktuvas. Mes taip pat informavome 

aukštesnius vadus ir stebėjome įsibrovėlio skrydį, o žemėlapyje brėžėme jo maršrutą. 

Suprantama, trečios nakties poilsio jau labai laukėme, bet nelemtasis lėktuvas vėl pasirodė. 

Tada jau sužinojome, kad tai anglų plačiasparnė „Kanbera” (ją persekiojo tarybiniai lakūnai). 

Neužilgo pasirodė griausmingi tarybinės vyriausybės protestai. Apie įvykį rašė ir Lietuvos 

spauda. Remiantis švedais, pirmą kartą buvo minima Lietuvos (nepridėti raidžių TSR tada buvo 

kažkas nepaprasto!) pakrantė. 

105

Po tokių griausmų pasipylė įvairūs tikrinimai. Supratome: ieškoma „atpirkimo ožių”. 

Turėdamas galvoje buvusius mano dalinyje įvykius, ne juokais pergyvenau. Bet kuris kareivis 

visuomet atras būdą pakenkti savo vadui. Jam, kareiviui, už klaidą bus kelios paros plauti 

grindis, o vadui... nežinia, kuo gali baigtis. Tačiau mano buvę mušeikos dirbo be priekaištų, nė 

vienas nesiskundė kokiais nors mano veiksmais net apklausiant individualiai. Niekas nei iš 

kareivių, nei iš mūsų dalinio vadų nenukentėjo, tuo tarpu aukštesnių galvų „krito” nemažai. 

Grįžęs trumpų atostogų į Viekšnius, išgirdau, kad anglų lėktuvu skridęs ne kas kitas, kaip 

P. Požerskis. Pabandęs ginčytis, buvau „guldomas ant menčių” teiginiu, kad tai pranešę užsienio 

„balsai”. Vėliau net dalinyje girdėjau, kad lakūnas buvęs lietuvis, kurio tėvai turėję netoli Šiaulių 

lentpjūvę, o jis pats buvęs pasidaręs sklandytuvą. Ir net sakydavo, kad jam, kapitonui, už tą 

skrydį buvęs suteiktas generolo laipsnis. 

Tik po daugelio metų mūsų spaudoje perskaičiau, kad mūsų kraštiečio pomėgis visai taikus — 

sklandymas bemotoriais aparatais. Tačiau anuomet gandas turėjo ir „racionalų” grūdą. 

Įsibrovėlio skrydis buvo labai tolimas, o svarbiausia — jis iš Vakarų Vokietijos vedė į Žemaitiją, 

ir jei lakūnui buvo galimybių, jis galėjo matyti ir Viekšnius. 

Suprantama, mūsų psichologiją veikė Atlanto nugalėtojų skrydžio įdiegta mintis, kad tokiam 

rizikingam žygiui gali ryžtis tik lietuvis. 

Manau, tai sužinojęs, P. Požerskis smagiai pasijuoktų. 

Dovydaitis Vytautas. Žemaitis Pranas — Dižiosios Britanijos pilotas // Santara (Kaunas). — 

1990. — Nr. 3. — P. 122—127. — Tekste: Tėvo lentpjūvėje Viekšniuose padarė sklandytuvą 

„Viekšnietis”. Tekste: Viekšnių muziejus, A. Gedvilas. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 

48 p. — P. 26. 

Kriščiukaitienė [Biržietytė] Gražina. Sparnuotos minties skrydis: Iš mokslo ir technikos 

istorijos // Mokslas ir technika. — 1999. — Nr. 1. — P. 29—30: yra ir Algirdo Gedvilo 

nuotrauka. — Tekste: Aleksandras Griškevičius, Pranas Požerskis Viekšniuose. A. Griškevičiaus 

visuomeninis memorialinis muziejus, jo įkūrėjas ir vadovas Algirdas Gedvilas. 

Kazlauskas A. Laikas aukso upe teka: [Iš knygos „Viekšniai ir mūsų gimnazija iki 1945 

metų”] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 16. — Tekste: 

„Vienu metu auklėtoju pas mus buvo mokytojas Vaseris. Atsimenu vieną epizodą, kai jis, 

pasikvietęs prie lango Praną Požerskį, bučiavo jį ir sakė, kad atleidžia kažkokį rimtą 

prasižengimą. [...]. Virš Viekšnių [1944 metais] pradėjo skraidyti rusų lėktuvai. Vienas jų buvo 

numuštas ir nukrito ūkininko Turkausko laukuose, daugelis ėjome jo apžiūrėti. Čia sutikau ir 

savo klasioką Praną Požerskį — jis net iš Viekšnių miestelio atskubėjo pasižiūrėti. Šis vaikinas 

— didelis skraidymo entuziastas. Su Viekšnių popo sūnum buvo pasidirbęs sklandytuvą. Ir aš 

padėdavau jį tampyti. Pranas pasakė, kad ir jis Lietuvoje nepasiliks, trauksis į Vakarus.” 

PRANAITIENĖ ELEONORA 

Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš 

ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8. 

— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Tekste: 

Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora 

Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”, 

rodytos prieš keletą metų. Praėjusį rudenį su šia moterimi susidūriau vienoje Viekšnių šventėje, 

kur teko mažumėlę pabendrauti, o dar po kurio laiko neiškenčiau jos neaplankiusi. 

ELĖ — VIEKŠNIŠKĖ IŠ ŠAKNŲ 

— Ale kad atėjai, tai kaip štik, aš ką tik iš bažnyčios parėjau, — pasitinka šeimininkė. 

Pastebėjusi po jos varganą lūšnelę klaidžiojantį mano žvilgsnį, skuba aiškinti, kas, kur padėta ir 

kam reikalinga: 

106

— Tas, kur, ana va, ant televizoriaus sėdi — neukatnas paukštis. Laikraščių pas mane nėra, 

neskaitau jų, nežiūriu ir televizoriaus. Per tabokerką (radiją — B. P.) ką pliurpia, viską išklausau. 

Krapštausi bakūžėje, net į lauką nosies neiškišu, kol neišgirstu „Laisvosios Europos” žinių. 

Pasak jos, visi Viekšniuose ją Ele vadina. Gyvenanti viena jau daugelį metų. Buvo ištekėjusi, 

bet vos penkerius metelius su Kostu laimingi buvę. Kirtęs „sovkozui” mišką. Drebulė 

prispaudusi ir... nebeišgelbėjo. 

Jos vaikystėje tėvai Viekšniuose nuomoję butą, vėliau pasistatė namą Puodininkų gatvėje. Per 

karą jis buvęs sugriautas, o užėjus rusų kariuomenei, kareiviai jį ir visai nugriovę. 

Dabar Elė gyvena buvusiame tvarte. Truputį jį pasididino, pasitvarkė, bet viskas taip ir liko 

krūvoj: ir kambarys, ir virtuvė. 

„IŠVINGIUOTA VINGIŲ VINGIAIS” 

Taip Elė atsiliepia apie mūsų gimtąją lietuvių kalbą, neberasdama reikiamo atitikmens žodžiui 

„biskvitas”. Šio žodžio jai prisireikė pasakojant apie Akmenės gatvėje, prie malūno, buvusią 

Tupikų maisto prekių krautuvę, kurioje buvo prekiaujama tabaku, saldainiais, sausainiais, druska 

ir cukrumi. 

— Į tą krautuvę tėvas siųsdavo mane, nes broliai buvo mažesni. Be maisto prekių, pirkdavau 

jam taboką, kurios popierinis pakelis, kaip šiandien prisimenu, vadinosi „Turkas” ir kainavo litą. 

Jo užtekdavo savaitei. 

Ant pakelio viršaus buvo nupiešta žmogaus galva su raudona kepure, kurios raudonas 

bumbolas buvo nutįsęs iki pat smakro, — su visomis detalėmis aiškina Elė. 

Krautuvę Tupikai laikė savo mažame namelyje, kuriame ir patys gyveno. Išsiteko, nes šeimos 

neturėjo. Abu krautuvėje ir dirbo, nors vertėsi ne tik prekyba. Prie Viekšnių jie turėjo žemės, 

augino javus ir daržoves. Tai buvo prieš karą. Vėliau, tapusi našle, Tupikienė visą amžių taip ir 

nugyveno namelyje ant Ventos kranto. Senutė mirė tik prieš porą metų. 

PUODŽIŲ MIESTAS 

— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia 

pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams 

Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo, 

Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po 

4—5 puodsukius. 

Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių. 

Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų, 

dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.). 

Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų. 

Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė, 

žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių. 

Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų 

dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė. 

— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę. 

Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė. 

— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už 

Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos. 

ŽYDŲ KARVĖS NEVILIOJO 

Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir 

mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas būdavo tyla. 

— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo 

1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė 

Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų 

nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti 

tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti. 

Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima 

gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones 

geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas 

107

žydas — Benskis. Jis taip pat turėjęs porą arklių ir vežiodavęs keleivius į stotį ir atgal. Taigi 

Apkis su Benskiu tarpusavyje konkuravo. 

TURĖJO SAVO „KREMLIŲ” 

Eleonora noriai pasakoja apie visas savo gimtojo miestelio „įžymybes”. Iš vaikystės ji 

prisimena senąjį Viekšnių malūną, kuris veikė jau nuo I pasaulinio karo. Jo savininkas buvo 

žydas Lesimas, kuris ir gyveno malūne ant aukšto. Čia grūdus malė, pikliavo, net ir kruopas 

gamino. Malūnas tebestovi ir šiandien. 

Po II pasaulinio karo, sovietiniais laikais, prie pat miestelio centro, Akmenės gatvės pradžioje, 

buvo visų žinoma užkandinė, ypač lankoma stikliuko mėgėjų. Niekas jos kitaip nevadino, kaip 

tik ten dirbusios pardavėjos vardu — Kristina. Ši moteris su išgėrusiais klientais kariavo daugelį 

metų. 

Beveik priešais šią užkandinę, kitoje gatvės pusėje, buvo viekšniškių vadinamasis „kremlius”. 

Tai buvo medinis nemažas namas su mansarda, bet jau gerokai aptriušęs. Jame gyveno nemažai 

šeimų, nusigyvenę, pageriantys ir šiaip vargani žmonės. Jeigu kas ieškodavo kurio nors šio namo 

gyventojo, pakakdavo pasakyti, kad gyvena „kremliuje”, ir viskas būdavo aišku — 

nebereikėdavo nei gatvės, nei numerio. 

Elė jau nepamena, kam priklausė šis vienas seniausių Akmenės gatvės pastatų. Veikiausiai jis 

buvo žydų. 

KLEBONIJA — MIESTELIO PASIDIDŽIAVIMAS 

Klebonijos pastatas, kurio šiandien nelikę nė ženklo, anot Eleonoros, buvo išties gražus. Šalia 

dviejų aukštų namo vešėjo didžiulis sodas. Jame augo obelys, o žolė tarp jų nuolatos būdavo 

pjaunama. Dirbama klebonijos žemė buvo už Viekšnių, pavenčiuose, Mažeikių link, 

vadinamajame „palvarke”. Ten laikė melžiamas karves, arklius, kuriais dirbo žemę. 

Klebonijoje buvo du kambariai viršuje ir du pirmame aukšte. Ten pat ir valgomasis. Šiaurės 

pusėje — virtuvė, kurioje klebonijos šeimininkė gamino valgį. 

Prieš karą klebonijoje gyveno kanauninkas Jonas Navickas, gimnazijos kapelionas Pocevičius 

ir dar du kunigai. Gimnazijos kapelionas buvo labai griežtas. Pasak Eleonoros, gimnazistus jis 

kaip reikiant „muštravodavo ir striošydavo”. Tą, kuris nemokėdavo poterių arba persižegnoti, 

statydavo į kampą ir liepdavo kitam jį mokyti. 

Senąjį kanauninką J. Navicką karo pradžioje rusų komunistai nusivarė į Maigų mišką ir 

nušovė. Jis palaidotas bažnyčios šventoriuje. 

Dar vienas neįprastos paskirties statinys — špitolė. Tai buvo ilgas mūrinis pastatas, 

nutinkuotas ir kartkartėmis baltinamas. Po juo buvo rūsys. Kiek Elė pamena, ne tik prieš karą, 

bet ir po jo špitolėje ir jos rūsyje gyvendavo apie 15 senelių. Dieną jie ubagaudavo, o vakare 

sugrįždavo, taisydavosi valgyti ir čia nakvodavo. Senukų niekas neaptarnavo, jie tvarkėsi patys, 

turėjo kiekvienas savo lovą, pačių pasidarytus „šienikus”, ant kurių miegojo. 

— Kiek dabar valdžia turi problemų dėl senukų išlaikymo, — piktinasi Elė. 

— O kam juos išlaikyti? Jie gi gauna pašalpas, pensijas. Duotų jiems tik šiltas patalpas, ir jie 

patys kuo puikiausiai išsilaikytų. 

TURGŪS IR ARKLIAI 

Eleonora puikiai prisimena tuos laikus, kai nuo senosios Viekšnių vaistinės iki pat posūkio į 

Mažeikių gatvę miestelio centre buvo aikštė, kurioje vykdavo antradieniniai ir penktadieniniai 

turgūs. Šios aikštės viduryje dviem eilėmis, galvomis vieni priešais kitus būdavo sustatomi 

prekeivių arkliai. Vasarą jie suvažiuodavo su ratais, žiemą — rogėmis. Ratu aplink tuos arklius 

vykdavo turgūs. Abiejuose šios arklių kolonos galuose stovėjo po šulinį. Kokia buvo šių šulinių 

paskirtis, Elė šiandien negali pasakyti. Gal iš jų semdavo vandenį arkliams girdyti, o gal žydai iš 

čia jį nešdavo į savo namus. 

— Prie vaistinės ir dabar tebestovi akmeniniai stulpai su metaliniais žiedais. Kai žmonės iš 

kaimų atvažiuodavo vaistų, pririšdavo prie jų savo arklius, kad būtų tikri, jog šie niekur nenueis, 

kol bus pagaminti vaistai, — aiškina Elė. 

Senoji viekšniškė nepamiršta pasakyti, kad, be turgų, Viekšniuose būdavo 4 metiniai 

jomarkai, kurie sutapo su atlaidais: Jono, Rožančavos, Bažnyčios pašventinimo ir Žolinės. Po 

108

kiekvieno mėnesio pirmosios dienos vykdavo mėnesiniai jomarkai. Arkliams ir karvėms, kuriuos 

žmonės norėdavo pirkti arba parduoti, buvo skirta kita prekyvietė — Užbravarėse. 

Net ir viską žinanti ir menanti Elė šiandien tiksliai negali pasakyti, kas sodino Mažeikių 

gatvės ąžuolą. Pasak jos, jis buvęs pasodintas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga. Ar 

tai padarė šaulių organizacija, o gal miesto viršaitis, nežinia. Ąžuolas, tarsi miesto tvirtybės 

simbolis, savo storu kamienu ir vešlia šakų vainiko lapija patraukia kiekvieno šiame Žemaitijos 

miestelyje apsilankiusio svečio dėmesį. 

Nuotraukos [3] iš B. KERIO ir A. SIDABRO asmeninio archyvo. 

PRANAUSKIENĖ [-RIMKUTĖ] STASĖ 

Steponavičiūtė B. Mokytojos autoritetas // Vienybė. — 1971. — Lapkr. 10. — Tekste: Gimė 

Milių kaime, 1948 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Mokytoja Svirkančiuose. Mokykla 

įsikūrė kolūkiečio troboje. Pirmaisiais mokytojavimo metais teko dirbti net su 35 vaikais. 

PRASPALIAUSKAS JUOZAS 

Bumblys Stasys. Universalinėje parduotuvėje: [Pardavėjas Juozas Praspaliauskas] // Pergalės 

vėliava. — 1958. — Lapkr. 6: ir nuotrauka. 

PUKINSKYTĖ LIUDA 

Virpša K. Nenurimstanti: Saviveiklos entuziastai // Vienybė. — 1967. — Saus. 14. — Tekste: 

Viekšnių kultūros namų dramos ratelis, L. Pukinskytė. 

PUNDZIUS ALOYZAS 



PUNDZIUS ALOYZAS (g. 1922 11 03, Viekšniuose, Mažeikių raj.), dr, (biomedicinos m., 

medicina), VĮ Plungės ligoninės Tuberkuliozės skyriaus gydytojas ftiziatras, Plungės rajono 

tarybos Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto narys, LKDP Plungės rajono skyriaus 

pirmininkės pavaduotojas, LKMA narys, Ateitininkų sendraugių sąjungos, Vyskupo 

M. Valančius blaivystės sąjūdžio Plungės parapijos draugijos narys. 

Našlys. Vaikai — Ksavera (g. 1949), inž. metrologė, Laura (g.1950), gyd. stomatologė, 

Janina (g.1952), inž., Juozas (g. 1954), gyd. chirurgas, Elena (g. 1956), inž., Ona (g. 1957), 

veterinarijos gydytoja. 

PUNDZIUS AUG. 

Aug. Pundziaus karstų dirbtuvė. Viekšniai, Vytauto g-vė, įėjimas iš Dargio kiemo // 

Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — 

Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

PUNDZIUS BRONIUS 1907-09-15 — 1959-04-11 

Biržietytė Gražina. Skulptorium būsiu! // Komjaunimo tiesa. — 1971. — Geg. 1. 

Žilevičius Rimantas. Talentas // Vienybė. — 1974. — Birž. 22, 25. — Tekste: Viekšnių 

mokykla. Mokytojas P. Brazdžius. Skulptorius B. Pundzius. 

Gedvilas Algirdas. Dėl Lietuvos // Vienybė. — 1993. — Liep. 28. — Tekste: Paminklo 

(autorius skulptorius B. Pundzius) S. Dariui ir S. Girėnui atidengimas Kaune. 

109

Rozga Leopoldas. Skulptoriaus paminklas — jo darbai // Vienybė. — 1997. — Spal. 4: ir 

nuotrauka. — Tekste: „Reikėtų paminėti ir pirmuosius dar Viekšniuose sukurtus kūrinius — 

mokyklos sargo K. Beržanskio portretą, V. Kudirkos biustą, ilgus metus puošusį mokyklos 

kiemą. Būtent čia pedagogas P. Brazdžius pastebėjo Pundziuko talentą ir patarė truks plyš stoti į 

Kauno meno mokyklą. Pats gabų berniuką pasiėmė į parodą Kaune, neturėdamas kur apsistoti, 

vaikinas ir miegodavęs parodos salėje, po stalu, ant kurio puikavosi viekšniškių darbeliai.” 

PUNDZIUTĖ ZITA 

Zita Pundziutė. Viekšniai, Dariaus-Girėno g. Pirmoji Viekšniuose manufaktūros krautuvė // 

Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — 

Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

PUŠINSKAS LEONARDAS 

Pušinskas Leonardas. [Eilėraščiai, pateikti Leopoldo Rozgos knygai apie Viekšnius]. — 

2005. — Rankraštis: 

Potvynis 

Ištirpo sniegas, upė išsiliejo, — 

Jai per siaura sena vaga. 

Panoro nusimest ji ledo pančius, 

Kad vėl tekėtų jau laisva. 

Bet ledo gniaužtai laiko upę 

Kaip surakintas kalinio rankas. 

Tačiau artėjo laisvės dienos 

Kai ji ramiai tekės kaip visada. 

Ji jau užliejo pievas, klonius 

Savąja drumzlina galia 

Ir įnirtingai suputojo 

Lyg žirgas lekiantis trasa. 

Nesustabdys jos niekas, niekad, 

Ji laisvėn veržias, — jau gana. 

Jai nusibodo būti surakintai, 

Jai laisvė kvepia žaluma. 

Be tavęs 

Nušvitai kaip aušrinė padangėj, 

Tarsi saulė sušildei mane. 

Tavo mylinčių rankų švelnumas 

Tarsi rūkas apglėbia sapne. 

Tavo akys — ežerai du žydrieji 

Man dalinantys meilę dosniai. 

Tavo lūpos — putiniai raudonieji, 

Švelniai kuždančios myliu tave. 

Tu prasmė man — gyvenimo tikslas 

Nešt per žemę mūs meilės aistras. 

Ir tegul mus gyvenimas šitas 

Panardina į laimės bangas. 

Be tavęs būčiau paukštis pašautas 

Kaip tas vienišas beržas laukuos. 

Be tavęs vien tik vėjo staugimas, 

Tas pranykstantis pelkių tyruos. 

110

Be tavęs aš kaip gėlės be saulės 

Kaip dienužė netekus šviesos. 

Be tavęs aš kaip medis nulaužtas, 

Nežaliuotų daugiau niekados. 

Mūsų upe Venta 

Venta — tu upė, gimusi iš raisto šaltinėlio, 

Per pievas tu vingiuojanti smagiai. 

Ir upeliu jau tapusi linksmu, vingiuotu 

Pro kaimus bėganti srauniai, srauniai. 

Tu sutinki kely daug sesių ir broliukų, 

Papildai vandenis savus ne vienu upeliu. 

Tu peršokus, ne vieną grūstį akmenukų, 

Ne vieną žmogų džiugini tu savo šniokštimu. 

Tu upė — darbininkė jau nuo seno, 

Savaisiais vandenim malūnus juk suki. 

Nuo seno apdainuota net kiekvieno žvejo, 

Nes lepini kiekvieną kiek gali. 

Kaip malonu panirt į tavo vėsią srovę 

Ir nusiplauti prakaitą dienos darbų. 

Net rodos sugrįžti į žilą tu senovę 

Lyg nebebūtų tų visų vargų. 

Kaip gera pasėdėt ant tavo kranto 

Ir vakarais klausyt lakštingalų dainų. 

Lyg, rodos, jos kažką tau pasakyti bando, 

Bet tai tik virsta tyliu laukimu. 

Lakštingalėlė 

Saulė nusileido tolumoj už miško, 

Vakaras jau dvelkia visuma gaivia. 

Tyliai sau čiurlena upė palei šilą, 

Švelniai lakštingėlė suokia vakare. 

Suoki, lakštužėle, pilkas tu paukšteli, 

Džiuginki tu širdis mum visiem drauge. 

Be tavęs juk būtų vakarėliai gūdūs. 

Ir naktužės būtų tylios, lyg kape. 

Su daina tavąja vakare užmiegam, 

Su daina tavąja keliamės rytais. 

Kada tu užmiegi, dainorėle mūsų? 

Vis tu vis dainuoji upių pakraščiais. 

Tu tik valandėlei vidury dienelės 

Vos nutildai savo linksmas daineles. 

Pavargai, mieloji, pailsėti metas, 

Lai pasuokia kitos paukštės dėl tavęs. 

Štai greit vakarėlis atkeliaus jau šičia 

Ir tas mėnulelis irsis dangumi. 

Vėlei lakštingėlė uždainuos mum dainą, 

Vėl ramu mum sieloj ir džiugu širdy. 

111

PUTRAITĖ EMILIJA 

Jau penkiasdešimt 

Tai kas, kad metai greit prabėgo, 

Plaukai pasipuošė jau sidabru, 

Bet meilė niekad nepaliko 

Mūs plakančių dar taip jaunų širdžių. 

Tai kas, kad penkiasdešimt jau sukako, 

Raukšlelės veide atžymėjo tuos metus. 

Tai kas, kad sidabruos paskendo 

Rusvų plaukų bangelė ant galvos. 

Prabėgo metai kaip eikliausias žirgas, 

Nusinešė į praeiti jaunystės nuostabius žiedus. 

Bet liko mums dar vaisius neragautas, 

Kurį dabar abu ragaujame perpus. 

Atrodo, tarsi vakar mudu susitikom 

Tokie jauni ir gražūs, lyg drugiai. 

Kartu mes per gyvenimą praeinam, 

Šypseną ir meilę daliname gausiai. 

Viens kitą guodėme mes valandą sunkiausia, 

O kai mum gera buvo, džiaugėmės abu. 

Ir nešykštėjome ištarti žodį kuo švelniausia. 

Ir nejautėme vienišumo valandų. 

Trisdešimtys kartu jau pragyventa. 

Mes matėme ir juodo, ir šviesaus. 

Kartu mylėta ir kartu liūdėta, 

Kartu atkelsim ir vartus dangaus. 

Iš ten, iš tolumos: Retrofoto // Vienybė. — 1990. — Kovo 8: [Jono Kinčino nuotraukoje 

Emilija Putraitė]. — Visas tekstas: 

Kaip jau buvo pranešta, „Vienybės” laikraščio redakcijoje surengta prieškario metų Viekšnių 

miestelio fotografo Jono Kinčino darbų paroda. Tarp daugelio senovinių fotografijų, darytų prieš 

penkis, šešis dešimtmečius, net dar anksčiau, matome ir atpažįstame nemažai žmonių, didžiai 

nusipelniusių Viekšniams ir viekšniškiams. Tarp jų — kukli medikė Emilija Putraitė, daugelį 

dešimtmečių atidavusi savo kilniam darbui, viekšniškiams bei Viekšnių apylinkių žmonėms, jų 

sveikatai ir tada, kai gydytojas buvo reta figūra, sunkiais pokario metais ir dar vėliau. 

Viekšniškiai su E. Putraitė, išgyvenusia 94 metus, atsisveikino 1989 metais, o Jonas Kinčinas 

ją nufotografavo 1936-aisiais. 

112

1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?