1 BALSIAI Kaimas Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo ...

B 

BALSIAI 

Kaimas 

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo 

duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 333. — Tekste: Balsių kaimas: 16 km. iki Papilės 

geležinkelio stoties, 4 km. iki Tryškių pašto, 27 ūkiai — 180 gyventojų. 

Bunka Eugenijus. Tryškiai—Viekšniai. Lietuvos istorija ir dabartis: Kelionės reportažas: 

„Kaip gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet” 

mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25: 

nuotraukos „Kraštotyrininkas Bronius Kerys” ir „Aleksandras Bučas [Kairiškiai] apie rinkimus 

turi savo nuomonę”. — Tekste: 

Sukančiai, Balsiai — dar ne istorija, bet liūdnoka dabartis. Daugiau kaip tris dešimtmečius 

Sukančių hidroelektrinės turbinas suko Virvytė. Prieš porą metų sustabdė ją remontuoti, bet 

pinigų tuo tarpu pakako tik užtvankai. 

Buvusiame garsiame Balsių malūne įsikūrė Šiaulių pedagoginio universiteto sporto ir 

mokymo bazė. Matyt, buvo gerų norų ką nors gražaus bei naudinga padaryti iš jo, tačiau ir čia 

pristigo lėšų. Žolės auga net ten, kur turėtų būti grindys, o balkonai virš malūno kanalo vis dar ar 

jau — nežinia, kaip sakyti — nesaugūs. 

Vasara čia renkasi universiteto dailininkai ir „Fotono” moksleiviai. Bazės prižiūrėtoja Algina 

Šlingienė sako, jog stovyklautojai ramūs, leidžia laikui griauti tai, ką paprastai gali padaryti 

jaunimas: daužyti langus, išspardyti sienas. Gal todėl dar daug sveikų stiklų, nesulaužytų atramų, 

stogo konstrukcijų. O štai savęs jaunuoliai nesaugo. Ypač vaikinai. Šiemet vienas užsimušė 

motociklą bevaikydamas pačią paskutinę stovyklavimo dieną per išleistuves. 

Milius V. Žemaitijos vandens malūnai // Lietuvos etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 

1997. — T. 2. — P. 15—106. — Tekste: Malūnas Balsių kaime (P. 49, 60, 62, 85, 88). 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: „Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių 

malūną, tuomet priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės. Ši 

upė taip pat buvo „įdarbinta” Balsiuose (Mykolo Savicko malūne).” 

1

BIRBILIŠKĖ. BIRBELIŠKĖ 

Dvaras ir kaimas, vėliau kaimas 

„Rugpj. 15 d. Ant. Paškus sutaisė Birbiliškės sodžiuje Telšių mėgėjų vaidinimą...”: 

[P. Selmono pjesė „Testamentas”], Nerimdaičiai / Pakeleivis. — (Žinios iš Lietuvos. Po visą 

kraštą. Mūsų teatras) // Lietuvos aidas. — 1918, spal. 16 (Nr. 107), p. 4. — Žinios aprašui iš 

knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1. 

— Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 150, 333. — Tekste: 

Birbeliškės dvaras: 21 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 18 km. iki Viekšnių pašto, 33 

gyventojai. 

Birbiliškės kaimas: 12 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 11 km. iki Tryškių pašto, 28 ūkiai 

— 149 gyventojai. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24—26, 69. — Tekste: 

Dvaro savininkai: Ksaveras Chominskis (mirė 1809 m.) — grafas Putkameris — Pranciškus 

Kontrimas (1933 m. 80 metų jau peržengęs, Tučių Felikso Kontrimo giminaitis). P. Kontrimas 

ilgai ūkininkavo Ukrainoje, dvarą daugiau valdė žmona. — Sūnus Viktoras Kontrimas. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24, 26, 69. — Tekste: 

„Birbiliškės (Birbiliškių) dvarininkas Pranciškus Kontrimas, 80 m. amžiaus, 1933. I. 21. 

laišku štai ką man apie tai yra pranešęs... [...]. Pranciškaus Kontrimo tėvo, Skuodo paseniūnio 

Mykolo... [...]. Lietuviškiausias iš jų visų, tikriau, gal žemaitiškiausias, buvo ir tebėra (80 metų 

jau peržengęs) Pranciškus Kontrimas, 50-aisiais metais garsėjusio spaudoje lietuvių kalbos 

žiniomis Daukanto bičiulio, Tučių Pelikso Kontrimo giminaitis. Morienės rekomenduotas, ilgus 

metus jis ūkininkavo Ukrainoje, [...] bet lankydavosi ir žmonos prižiūrimame dvare. Paskui jis 

grįžęs nesišalina nei savo žmonių, nei lietuviškojo rašto. Sūnus Viktoras, negavęs baigti 

gimnazijos, ūkininkauja prie tėvo.” Kitas sūnus — Edvardas, duktė Valerija: „Muzikė Valerija 

buvo mokytoja Sibire, ten ištekėjo už Jėruzelskio ir dabar gyvena Lenkijoje.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 69, 91, 103. — Tekste: 

„Sūnus Viktoras, negavęs baigti gimnazijos, ūkininkauja prie tėvo.” V. Kontrimo namas 

Viekšniuose. Priešais F. Moncevičiaus namus: „Kitoje gatvės pusėje namai su dideliu sklypu 

priklausė Marijai Alseikaitei (Olseikaitei, apie 1830—1912 m.), kuri gyveno iš jų nuomos, daržo 

ir kilimų audimo. Mano tėvui į Viekšnius atsikėlus, kurį laiką tie gana nemaži namai 

tebepriklausė dar senutei Agnietei Tanskienei (Borovskaitei, 1793—1884. XI. 9/21), kuri dėl 

sūnaus dalyvavimo lenkmečiuose nustojo Marškonės, o Alseikaitė jai šeimininkavo ir paskui 

gavo iš jos namus. [...]. Ji užrašė juos Viktorui Kontrimui, kuris rūpesningai ją globojo ligi pat 

jos mirties. Karo metu namams sudegus, jų vietoje jis pasistatydino kitus ir dar vienus, kuriuose 

dabar yra paštas.” 

Černa A. 2. Šūviai prie upės // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 10. — Tekste: Degimai, 

Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 1943 05 19. 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 94—100 ir kt. — Tekste: Įvykiai Degimuose, 

Bobulinoje, Savarinoje ir aplinkiniuose kaimuose. 1943 05 19. 

2

Virmauskas K. Garbingo gyvenimo kaina // Vienybė. — 1965. — Gruod. 18. — Tekste: „Iš 

Degimų į naujai atremontuotą seno Birbeliškės dvaro pastatą šiemet persikėlė pradinė mokykla.” 

Mokytoja Marija Perminienė. 

Birbiliškių miškai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966. — T. 1. — 

P. 234. — Tekste: Miške 1863 m. buvo įsikūrę sukilėliai, čia ir kovėsi. Miškų viduryje Lipniškių 

kaime sukilėlių kapai. 

Virmauskas K. Nežinomi, bet nemirtingi // Vienybė. — 1968. — Liep. 20 ir tęsiniai. — 

Tekste: Tarybiniai partizanai. Partizanų vado M. Sagaidako apžvalga. Degimai, Bobulina, 

Savarina ir aplinkiniai kaimai. 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

Eil. 

Nr. 

[...] 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

31 Birbeliškės 

41 Boguslavos 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Kontrimai Viktoras ir 

Pranas 

Tarvydai Liudas ir 

Teodora 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Viekšnių 118 — 

Viekšnių 81,2 30 

Strakšys A. Ąžuolai miršta tylėdami // Vienybė. — 1974. — Rugs. 10, 12, 14, 17, 19, 21, 24, 

26, 28; Spal. 1, 3, 5, 8, 10, 12, 15, 17, 19, [...], 26, [...], 31; Lapkr. 2, [...], 19, 20, 21, [...], 26, 28, 

30; Gruod. 3, 5, 10, 14. 

Strakšys Adolfas. Artimi. — Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Tekste: Apie žmones ir 

įvykius Degimų, Birbiliškės, Bobulinos, Savarinos kaimuose ir kai kuriose kitose Viekšnių 

krašto vietovėse. Visas autoriaus tekstas skyriuje apie II pasaulinį karą ir skyriuje apie Degimų 

kaimą. 

Sagaidakas M. 1943 metų gegužės 19-oji // Vienybė. — 1978. — Geg. 25. — Tekste: 

Degimai, Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 

Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802—1918 metais // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1980 metai. — Vilnius, 1981. — P. 64. — Tekste: Baczanski Feliks, Stanislaus iš 

Birbiliškės. Gimęs 1831 11 02. Bajoras. Įstojo į Tartu (Dorpat) universitetą 1851 m. Studijavo 

teisės mokslus, diplomatiką. Baigė 1856 m. 

Vilkys A. Rašome „Agluonai, Birbiliškė” // Vienybė. — 1982. — Saus. 12. — Tekste: 

„Kartais neteisingai rašomas ir Birbiliškės kaimo vardas. Parašo Birbiliškių kaimas. Lietuvos 

TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinyno antroje dalyje nurodyta: Birbiliškė, kaimas 

Kairiškių apylinkėje Akmenės rajone. Birbiliškė kirčiuojama pagal pirmąją kirčiuotę, kairinis 

kirtis krenta tik ant pirmojo skiemens bir. Taigi rašome ir sakome Birbiliškė.” 

3

Ruškys Vyt. Kad netiltų šurmulys: [Mokytoja E. Vaičekauskienė] // Vienybė. — 1982. — 

Spal. 2. — Tekste: E. Vaičekauskienė 1949 metais Viekšnių mokyklos šeštos laidos abiturientė. 

Po mėnesio kursų pradėjo dirbti mokytoja. Vėliau studijavo neakivaizdiniu būdu. Mokytojavo 

Žalionėje, Birbiliškėje, Žibikuose. — Visas tekstas: 

Prie mokyklos pirmiausia sutikau keturias mergaičiukes, kurias mokytoja anksčiau išleido iš 

pirmosios pamokos. Išleido, nes geriausiai ir greičiausiai atliko užduotis. Tad joms suskaičiuoti, 

kiek į mokyklą kasdien susirenka vaikų, irgi nebuvo sunku. 

— Šeši pirmokai, dvi antrokės, aštuoni trečiokai, — be pirštukų dėliojo Vilma. 

— Ir dar keturi nulinukai, — neužmiršo truputį drovesnė Rima. 

Taigi susipažindamas su Žibikų pradinės mokyklos mokytoja Eugenija Vaičekauskiene, jau 

žinojau apie jos auklėtinių būrelį. 

Mokykla dviaukštė, erdvi, šviesi, o vaikų tiek mažai. Ir koridoriai, ir kiemas atrodo pustuščiai. 

Bet kai sugrįžti mintimis tuo dvidešimt dvejų metų keliu, prisimeni gyvesnį šurmulį. Per 

pusšimtis vaikų tada pasitiko Žibikuose. Neišgąsdino gausus būrys — juk ji jau dešimtą rugsėjį 

mokytojavo. Anksčiau Žalionėje, Birbiliškėje. Irgi tokius pat mažus mokė. Ėjo tuo keliu, apie 

kurį svajojo vidurinės mokyklos suole. 

1949-aisiais Viekšniuose ji buvo šeštosios laidos abiturientė. Tos laidos, iš kurios bene 

daugiausia pedagogų išėjo — vos ne visa dešimtis. Mūsų rajone darbuojasi S. Ablingis, 

T. Statkuvienė, S. Stulpinas. Tai laidai nebuvo lengva, kaip ir visai pokario kartai. Daugelis labai 

norėjo mokytis, tačiau ne visiems buvo iš ko. 

...E. Vaičekauskienė jau po vieno mėnesio kursų pradėjo pirmuosius pedagoginio darbo 

žingsnius. Visokių buvo. Sykiais džiaugsmas, sykiais net ašarą išspausdavo. Sunku visus tuos 

žingsnelius besuskaičiuoti trijų dešimčių metų vilkstinėje. Kai akyliau į ją įsižiūri, pajunti, kaip 

gerai žmogui, kai turi ko siekti. Mokytojos svajonė — mokytis. Neužteko tų mėnesio kursų 

Joniškyje. Įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, tačiau ją uždarė. Pasuko į Šiaulių mokytojų 

institutą. Keliolika metų truko neakivaizdinės studijos, bet vis dėlto jos įkvėpdavo pasitikėjimo 

savimi, grūdino kaip specialistę. Derindama aukštojoje mokykloje gaunamas žinias su savo 

praktinio darbo įgūdžiais E. Vaičekauskienė gerai išmoko savo auklėtinius. Apie savo patirtį 

daug gali pasakoti, užtat ir rajono mažakomplekčių pradinių mokyklų pedagogų metodinio 

ratelio užsiėmimuose neretai dalijasi patirtimi. Nedaug tokių mokyklų bėra rajone, kur viena 

mokytoja iškart moko po tris klases. 

Kaimo mokytojas — kaimo šviesulys. E. Vaičekauskienė ne tik moko vaikus, bet yra ir 

nuolatinė jų tėvų patarėja. Buvo laikas, kai aplink Viekšnius kūrėsi ir gyvavo vos ne kišeniniai 

kolūkiai. Keitėsi jų teritorijos, pavadinimai, bet žmonės liko tie patys. Mokytoja prisimena, kaip 

tuometinio Gudų kolūkio komunistai priėmė savo vaikų auklėtoją į partiją, prisimena, kaip 

partinių organizacijų neetatinių sekretorių laikais „Artojo” kolūkio komunistai jai net kelias 

kadencijas patikėjo šį svarbų įpareigojimą. 

Gal per anksti vartoti būtąjį laiką? Esi ir šiandien reikalinga žmonėms, tai ir šiandieninio 

darbo prasmė. Buvusieji smulkučiai kolūkiai susijungė į Svirkančių kolūkį, Tučių tarybinį ūkį, 

kurių žmonėms vadovauja labiau patyrę, kvalifikuoti žemės ūkio specialistai, komunistams — 

etatiniai sekretoriai. O mokytojai reikia vaikus mokyti, mokyti taip, kad jie pamiltų savo gimtąją 

žemę. Tai — ne tik mokytojos, bet ir komunistės pareiga. Svirkančių kolūkio žmonės balsavo 

rinkdami E. Vaičekauskienę Viekšnių apylinkės Liaudies deputatų tarybos deputate. Trečia 

kadencija. Dar vienas patvirtinimas, kad esi reikalinga vaikams, jų tėvams. 

Tad ne tuščios mintys, kodėl mokykloje tyla vaikų šurmulys. Suprantama, Žibikai — ne 

kolūkio centras, o pakraštys. Buvo laikas, kai žmonės kėlėsi iš jo — nebepatiko pažliugęs kelias, 

susigūžusios sodybos. Nors dabar Žibikuose ir neblogi keliai, ir sodybos beveik vien iš mūro, ir 

mokykla erdvi, sunku beįveikti inerciją. O reikia. Nes be duonos niekada negyvensime, o kas 

kitas ją augins, jei ne žemdirbių vaikai? Užtat jau mokykloje nevalia jiems dėmesio šykštėti. 

Girtina, kad būtent kolūkis vaikams nuperka vadovėlius, remontuoja mokyklą, skiria pinigų 

karštiems priešpiečiams. Bet būna dalykų, dėl kurių tenka gerokai pakovoti. Dabar patenkinti 

vaikai, kad juos į mokyklą vežioja ūkio autobusas. Nei sušlapę, nei pavargę, nei tėveliai 

jaudinasi, nei mokytoja. Ilgai to nesuprato kolūkio valdyba, kol mokytojos iniciatyva šio 

klausimo nepradėjo svarstyti Viekšnių apylinkės deputatai. Paveikė deputato mandatas. Jis 

4

neretai vėl ir vėl grąžina prie minčių — ar visada mes skiriame tiek dėmesio žmogui, kad jis dar 

labiau mylėtų žemę ir ta meile uždegtų savo atžalas? 

Šį, trisdešimt pirmąjį rugsėjį mokytoja tuo pačiu žalvariniu skambučiu vėl visus kvietė į klasę. 

Nužiūrėjo, nuglostė, kuris prastypęs, kuris daugiau saulėje įdegęs. Visi mieli, visi gražūs, 

tvarkingi, tačiau žvilgsnis ilgėliau sustojo prie pirmokės Erikos. 

— Mes šiemet atvesime savo mergaitę, — dar vasarą sakė jai ūkio traktorininkas V. Sidabras. 

„Nejaugi taip greitai?”, — liūdnai pagalvojo mokytoja, tačiau nuslėpė šią gaidą džiugesniu 

tonu: 

— Skubėkite, visus išmokysiu. 

Liūdna, kad žaibu pralekia metai, nes Erika — tai jau buvusių mokinių atžala, atžala tos 

šeimos, kurioje tave visada vadina Mokytoja. Džiugu, kad pasiekei tikslą — tavo mokiniai 

pamilo žemę, nepabėgo nuo jos. Štai nuo kur reikia pradėti ieškoti atsakymo į klausimą — kodėl 

mokykla neūžia lyg bičių avilys. 

Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams: Kelionių susitikimai // Vienybė. — 

1987. — Geg. 1 (Nr. 52—53), Geg. 5 (Nr. 54), Geg. 7 (Nr. 55), Geg. 9 (Nr. 56): iliustruota. — 

Visas tekstas: 

1. Vadas 

Apie Didžiojo Tėvynės karo žygdarbius yra daug literatūros. Žinome, kokie sunkūs 

išbandymai teko svarbiausiems šalies miestams Maskvai, Leningradui, kaip kovojo Kaukazo 

tautos, kuo iš užnugario rėmė Uralas, kaip pavojingi priešui buvo Baltarusijos miškų partizanai. 

O ką mena, ką pakėlė mūsų pačių rajonas? 

TSRS istorijos kursas nepilnoje vid. mokykloje reikalauja, kad mokytojai pamokose remtųsi 

ne tik vadovėlių, bet ir kraštotyrine medžiaga. Daug naudos duoda senelių pasakojimai, kuriuos 

vaikai noriai persakinėja. Bet apie partizaninį judėjimą rajone 1941—1945 metais vis niekaip 

nepavykdavo išgirsti. Tik praėjusiais metais viena mergaitė prasitarė: 

— Mano senelis pasakojo, kaip jis Latvijoje dirbusius karo belaisvius supažindino su 

partizanais. 

Deja Latvalių kaimo valstietis E. Mišeikis konkrečiai nieko nebepajėgė prisiminti. Vis dėlto 

siūlo galą jau turėjome. Spaudoje pavyko aptikti, jog Akmenės rajone kovojo „Žemaičių 

raudonųjų partizanų” būrys. Jam vadovavo M. Sagaidakas, kuris dabar gyvena Vilniuje. Sužinoję 

tikslesnį veterano adresą, išsiuntėme laišką. Kvietėme užsukti į mokyklą, prisiminti savo 

bendražygius. 

Netrukus sulaukėme atsakymo: 

„Labai apsidžiaugiau, gavęs laišką iš jaunų žmonių. Kvietimu apsilankyti jūsų krašte kol kas 

negaliu pasinaudoti, nes šlubuoja sveikata. O daugiausia sužinoti apie partizanų kovas prieš 

okupantus ir buržuazinius nacionalistus galite keliaudami po Viekšnių apylinkes. Gerai 

prisimenu Meižių kaime gyvenusius mūsų ryšininkus Praną Skirmontą, Igną Bartkų, taip pat 

Joną Rimkų, Joną Turkauską iš Bugių kaimo, dabar Viekšnių gyvenvietėje įsikūrusius Martyną 

Vaivadą, Ciciliją Vaičienę. Negalima užmiršti partizano Vasilijaus Valovo. Šie žmonės geriausiai 

gali papasakoti apie pasipriešinimo judėjimą, apie okupantų žiaurumą ir jų atneštas nelaimes 

mūsų kraštui”. 

Į žygi išsiruošėme dviračiais. Ne pirmoji tokia kelionė, bet visai kitomis akimis vaikai žvelgė 

ir į anksčiau pravažiuotus kelius, miškus, kaimus. Dabar ieškojom požymių, kurie primintų 

partizanų dienas ir naktis. Tačiau labiausiai laukiamas gyvas žodis. 

Bet geriausia pažintį pradėti paties M. Sagaidako prisiminimais. Kas geriau už buvusį vadą 

gali žinoti būrio gyvenimą? Apsilankęs pas jį Vilniuje, sužinojau, kad veteranas jau seniai 

grupuoja anų laiku įvykius, ketindamas pats imtis plunksnos. 

Nuošalūs Viekšnių apylinkės miškai nepatyrė didesnių karo baisumų — frontas ritosi per 

didžiausiuosius miestus. Užtat jo aidai prikėlė tuos, iš kurių Tarybų valdžia 1940-aisiais buvo 

atėmusi žemės perteklių. Turbūt nėra baisesnės išdavystės, kada savi savus žudo. Mažeikiuose, 

Kuršėnuose ir kitur žmones šaudė patys lietuviai, baltaraiščiai. Būtent toks būrys apsupo 

Bobulinos kaimą ir suėmė daug čia gyvenusių vyrų. Tardė, tyčiojosi, kankino... Galiausiai šaudė. 

Jų aukomis tapo nemažai Pievėnų apylinkės aktyvistų. 

5

Tačiau kai kuriems 1940-ųjų metų komjaunuoliams ir komunistams pavyko išvengti areštų. Jų 

laukė pogrindinis darbas. Slapčia atkurtos ir gausinamos komjaunimo organizacijos. Jų nariai 

rinkdavo ginklus, klausėsi Maskvos radijo, išgirstas žinias platino tarp gyventojų. 

Kiekvienas toks veiksmas — rizika, bet neapykanta buvo stipresnė. Taip Michailo tėvo ūkyje 

1942 metų rugpjūčio 9 dieną išdrįsta sušaukti susirinkimą. Paskatino į buožių ūkius nuo 

pavasario atvežti karo belaisviai. Buvę tarybiniai kariai netruko pastebėti žmones, 

simpatizuojančius Tarybų valdžiai, ir ėmė prašyti supažindinti su partizanais. Bet arti nieko 

negirdėti. Užtat patiems kilo idėja pradėti ginkluotą kovą. Tokį nutarimą priėmė būrin susirinkę 

komjaunuoliai P. Pocius, V. Brančelis, J. Vaitiškevičius, N. Chriščianovičius, A. Vaitiškevičius, P. 

Peštenis, taip pat karo belaisviai vyresnysis leitenantas I. Nesterovas, leitenantai G. Kriukovas, 

A. Karabelskis. 

Mūsų rajono apylinkėse veikę partizanai nebuvo užmezgę ryšių su respublikos partizaninio 

judėjimo centru, neturėjo susisiekimo su Didžiąja žeme. Buvo veikiama savo jėgomis ir pagal 

savo supratimą. Bet tikslas visų vienodas — kuo labiau kenkti priešui. 

Pirmoji akcija buvo skirta Didžiojo Spalio revoliucijos 25-osioms metinėms. Partizanai netoli 

Laižuvos miestelio išardė geležinkelio bėgius, ir traukinių eismas nutrūko kelioms dienoms. Kita 

darbo žmonių šventė, Gegužės 1-oji, vėl nugąsdino okupantų valdžią — Pievėnų, Degimų ir 

kituose kaimuose suplevėsuodavo vėliavos su užrašais „Mirtis vokiškiesiems okupantams!”, 

„Tegyvuoja Tarybų Lietuva!” Sunkiu perspėjimu fašistų pakalikams tapo dviejų Tryškių 

nuovados policininkų mirtis — juos partizanai likvidavo paprašyti Šiaudinės gyventojų. 

Pogrindininkų veiksmai vertė priešą įtempti jėgas. Kovai prieš Žemaitijos partizanus Tryškių 

miestelyje buvo dislokuota viena vlasovininkų kuopa. Iki karo pabaigos fiurerio pakalikai 

šniukštinėjo po kaimus, tik miško ir nakties privengė. 

Tačiau visų žmonių prigąsdinti neįmanoma. Partizanai turėjo patikimų ryšininkų. Jie 

aprūpindavo maistu, drabužiais, teikdavo informaciją, taip pat prireikus nebijodavo įsileisti 

pastogėn. Kovotojų atmintyje išliko Avižlių kaimo valstietis Benediktas Meškys, kuris ne tik 

kepė skanią duoną būriui, bet ir daug apie jį žinojo. Tik kiek gestapininkai bekankino sučiuptą 

ryšininką, jokios informacijos neišgavo. 

Labiausiai pašiurpino 1943 metų gegužy įvykdytas žvėriškas susidorojimas su ištikimais 

ryšininkais. Atsirado išgamų, kurie, matydami suaktyvėjusį partizanų judėjimą Birbiliškės 

miškuose, pranešė Tryškių policijai. Ši pagalbon pasikvietė Telšių savisaugos batalioną, 

vlasovininkų kuopą ir didelį būrį Žemaitijos krašto policininkų. Nakčia baudėjai apsupo 

Bobulinos, Degimų, Savarinos kaimus. Iškratytos valstiečių sodybos, o įtartini jų gyventojai 

suvaryti į Degimų pradinę mokyklą. Pakliuvo ryšininkai Fiokla Pozniakovienė, Aleksas 

Vaitiškevičius, Nikolajus Chriščianovičius, Jonas Belanas, Mykolas Svistūnas ir kiti. Norėta 

sužinoti partizanų bazavimosi vietas, bet veltui. Žmonės buvo sušaudyti čia pat, prie mokyklos, 

kaimynų akivaizdoje. 

Baimė ir siekimas pakirsti partizanų bazę po savaitės policininkus paskatino dar vienai 

suėmimų bangai. Areštuoti ryšininkai Josifas ir Olga Vaitiškevičiai,Vladas Pozdniakovas, 

Sergejus ir Sofija Sagaidakai bei kiti. Jie išvežti darbams į Vokietiją. 

Vis dėlto žiaurios represijos nenuslopino liaudies neapykantos. Surandami kiti ryšininkai, 

partizanų gretas papildo nauji kovotojai. 

Saugumo sumetimais 1943 metų rudenį partizanų būrys persibazuoja į Balėnų ir Sedos girias. 

Užmezgamos naujos pažintys su vietiniais komjaunuoliais ir komunistais. Jie parodo kelią į 

miškus iš Mažeikių darbo stovyklos pabėgusiems aštuoniolikai karo belaisvių. Stiprėja keršytojų 

gretos. 

Naujose vietose taip pat reikia laikytis atsargiai. Ypač dideliu išmėginimu tapo 1943 m. 

gegužės pradžioje Telšių ir Mažeikių apskričių policijos suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. 

Balėnų miške įsikūrę partizanai buvo apsupti naktį. Tik sargybinio B. Rimgailos budrumas 

išgelbėjo nuo netikėto užpuolimo. Apie įtartiną bruzdesį jis pranešė vadui, kuris akimirksniu 

sukėlė visą stovyklą ir įsakė užimti ugnies pozicijas. Tad į pasigirdusį riksmą „Jūs apsupti, 

pasipriešinimas betikslis” atsakyta kulkosvaidžio ir automatų ugnimi. Atkakliai pasipriešinę 

partizanai be aukų pasitraukė į saugesnę vietą. Baudėjai pametė pėdsakus, nerado jų ir su 

šunimis. Tačiau partizanai neketino tūnoti apsupimo žiede, nutarė ieškoti spragų. Susidūrę su 

6

pasala, žuvo žvalgybos viršininkas G. Kriukovas, partizanas V. Visminas, A. Visminaitė sužeista 

pateko į nelaisvę. Kiti kovotojai sėkmingai prasiveržė į Sedos girią. O kitą naktį, betraukiant 

žinomais keliais į Birbiliškės mišką, vėl pakliūta į pasalą, laimei, mirtinų kulkų nepasitaikė. 

Kuo labiau artėjo grįžtantis frontas, tuo greičiau augo partizanų entuziazmas. Norėdami 

kovoti veiksmingiau, gauti ginklų, sprogstamosios medžiagos, jie ryžosi susisiekti su Didžiąja 

žeme. Grupė patyrusių kovotojų bandė eiti per fronto liniją ties Vegeriais. Tačiau čia vyko 

įnirtingi mūšiai, daug buvo sutraukta kariuomenės ir spragų vyrai nerado. Vėl prisiėjo kovoti 

kaip liepė širdis. 

O partizanams rankos reikėjo tvirtos. Jausdami galą, į Vokietiją pradėjo bėgti įvairaus plauko 

okupantų pakalikai. Jie vežėsi nemažai prisiplėšto turto, iš valstiečių pagrobtų gyvulių. 

Partizanai šiuos turtus atimdavo, išdalydavo neturtingiems valstiečiams. 

Kai kurie okupantų bendrininkai bandė slėptis miškuose. Su viena gauja Tučių miške susidūrė 

„Žemaičių raudonųjų partizanų” būrys ir ją išblaškė. 

O karo pabaiga būriui buvo palyginti rami. Iš tolo patrankų ir lėktuvų gaudesiu grūmojęs 

frontas 1944 m. spalyje lyg ir išnyko. Ne iškart tebuvo galima suprasti, jog Mažeikių—Telšių 

keliu ūžiantis vokiečių tankų dalinys paniškai bėga. Tik išėję iš Balėnų miško ir užsukę pas 

gyventojus, partizanai įsitikino — vokiečiai pasitraukė. Net vyrai nesulaikė ašarų, sutikdami 

kitądien pasirodžiusius tarybinius karius. Bet sustoti dar nebuvo galima. Reikėjo galutinai išvyti 

sužeistą žvėrį. Ir partizanai liko kovos rikiuotėje — dauguma buvusių karo belaisvių apsivilko 

kariškas uniformas ir papildė Tarybinės Armijos dalinius, o kiti partizanai buvo paskirstyti į 

vietos valdžios organus. 

2. Penkis kartus sužeistas 

„Būtinai aplankykite Valovą. Nė vienas iš mūsų kovotojų nepatyrė tiek išbandymų, kiek 

Vasilijus. Bet ištvėrė. Tik nežinau, kokia jo sveikata senatvėje — juk net penkiskart nuo 

sužeidimų lopytas”, — išsiskiriant patarinėjo ir dvejojo M. Sagaidakas. 

Deja, namuose Valovo neradome. 

— Guli ligoninėje, — nurodė žmona, o sužinojusi, kad norime išgirsti jo žodį, susigraudino: 

— blogai jam, vaikeliai, ligos kankina... 

Kieme žydėjo vyšnaitės — žemė šventė pavasarį. Pavyko įsiprašyti į ligoninės palatą ir 

perduoti atgimstančios gamtos nuotaiką bent gvazdiko žiedeliu. 

— Nėra metų, kad kas „nesustreikuotų”. Dabar plaučius daktarai gydo. Karo laikų „dovanos”, 

— lyg ir bando juokauti pižamą užsimetęs naujasis pažįstamas. 

Iš Kaukazo kilęs vaikinas karinę tarnybą atliko Baltijos pakrantėje. Vasaros laukė labiausiai 

— juk artėjo grįžimo į namus laikas. 

Tačiau svajones sugriovė karas. Sunkus buvo pirmas fašistų smūgis prie Liepojos. 

Mūsų mašinų kolonai pavyko atsitraukti iki Žemaitijos, prisimena Vasilijus. Bet kažkur tarp 

Tryškių ir Telšių vis dėlto susidūrėm su priešu. Buvau sužeistas — sviedinio skeveldros išdraskė 

kojas. Padėjo du vairuotojai Nikolajus ir Semionas. Pirmą akimirką nuo priešo pavyko pasislėpti 

— frontas greitai nudundėjo į rytus. Tačiau vėliau nemokančiam lietuvių kalbos, sužalotam, 

vilkinčiam tarybinio kario uniformą okupuotame krašte buvo sunku išlikti. Vis dėlto esu be galo 

dėkingas tam vienišam senučiukui, kuris be žodžių, be aiškinimų priglaudė mus. Jis žinojo, 

kokiomis žolelėmis gydyti žaizdas. O mums reikėjo ir maisto. Iš pradžių sveikesnieji draugai 

eidavo jo ieškoti, bet sykį nebegrįžo. Kas žino — gal papuolė į nelaisvę, gal žuvo — nieko iki 

šiol neišgirdau. Net pavardžių nesužinojau. Kada šiek tiek apgijo žaizdos, sustiprėjau, uniformą 

pakeičiau senuko duotais drabužiais ir išėjau į apylinkes pasižvalgyti. Nuklydau toli ir atgal 

nebeatsekiau kelio. O kieno pasiklausi, jei nei vardo, nei vietovės pavadinimo nežinai. Iš anksto 

nepagalvojau, jog prireiks, o pasišnekėti vienas kito kalbos nemokantiems nebuvo įmanoma. Gal 

ir anas doras žemaitis palaikė mane žuvusiu. 

Atklydo į Purvių miškus, kurių pašonėje buvo įsikūrusių ir rusų tautybės žmonių. Ilgai 

slapstėsi Savarinos kaime. Valstiečiai suvedė su kitais tokio pat likimo vyrais. O kai susipažino 

su vietiniais, su pogrindžio komjaunimo kuopelei vadovavusiu M. Sagaidaku, kilo mintis pradėti 

organizuotą kovą prieš okupantus. 

Buvo įvairių operacijų, visos jos siutino priešus. 1944 metų gegužės 1 dieną Sedoje, 

Mažeikiuose mūsų išklijuotos proklamacijos sukėlė įniršio audrą, mena V. Valovas. Keli 

7

ginkluoti būriai apsupo Balėnų mišką, kuriame buvome apsistoję. Būrys slapčia ėmė trauktis link 

Pievėnų. Mudu su Maryte Juknevičiene išėjome į žvalgybą. Netikėtai susidūrėme su 

baltaraiščiais, kurie atidengė ugnį. Marytė spėjo laimingai pasitraukti, o aš, nebegalėdamas 

pajudinti kairės kojos, sukniubau vietoje. Priešai, matyt, ketindami mane sužeistą pačiupti, šoko 

artyn. Iš brauningo paleidau šūvį, sustabdydamas baltaraiščius, bet ir iššaukdamas mirti į save. 

Čia ir partizanai ėmė šaudyti. Atsidūriau kryžminės ugnies centre. Virš galvos tik švilpia kulkos, 

ir atrodo, kad kiekviena tau skirta. Gal gelbėjo atsitiktinumas. Kai priešas atsitraukė, turėjau jėgų 

draugams riktelėti, kad esu saviškis, kad jie nebešaudytų. 

Bendražygiai iš šakų surišo neštuvus. Nešė link Sedos miškų. Juose ir apsistojome. Gydytis 

baigiau Balėnų miškuose. Vaistų atnešdavo ryšininkai. 

Artėjant fronto linijai, aktyvesni darėsi ir partizanai. Partizanų grupė ketino kur nors prie 

Kruopių pereiti fronto liniją. Bet mūšiai griaudėjo prie Vegerių, ir apie Akmenę knibždėte 

knibždėjo vokiečių. Ryšininkai tikino, kad toliau eiti pavojinga. Jie taip pat supažindino su trimis 

Latvijoje dirbančiais karo belaisviais, kurie norėtų patekti pas partizanus. 

Nutarėm Piotrą, Grišą ir Ivaną nuvesti į Balėnų miškus. Tačiau čia pagrindinių jėgų surasti 

nepavyko. Teko grįžti atgal prie Kamanų pelkių. Naujokai netikėtai pasisiūlė iš Latvijos atvesti 

daugiau vyrų. 

Numatyta susitikimo vieta. Sutartu laiku Vasilijus atėjo prie eigulio pirtelės. Griša čia jau 

laukė ir kiek nustebo, neišvydęs visos grupės. Ne mažiau nustebo ir partizanas: 

— Daugiau neparsivedei? 

— Kalbėjau — bailiai. Sako, pažiūrėsime, kas bus toliau. 

Ką darysi, dviese patraukė per Kamanų pelkes. Prie vieno ežerėlio Griša pasiūlė: 

— Pavargom, praalkom, sėskim pusryčių. 

Naujasis pažįstamas papjaustė lašinių, svogūnų, duonos. Sočiai užkando. Galima būtų ir 

snūstelti, vėl užsiminė naujokas. 

— Aš tuo tarpu išsimaudysiu, — Vasilijus pasidavė dar kaitrios rudens saulės glamonėms. 

Čia pat jis nusijuosė diržą su pistoletu, padėjo ant žemės automatą. Tik nespėjo partizanas 

gerai į vandenį įbristi, kai pastebėjo iš abiejų pusių pakrantę supančius policininkus. Žvilgtelėjęs 

į Grišą, pastebėjo jo ironišką šypseną ir akimirksniu suvokė: išdavikas. Puolė prie ginklų. 

Driokstelėjo šūvis. Partizanas griebėsi už krūtinės ir susmuko ant žolės. 

Nejutau, kur mane tempė. Atgavau sąmonę Akmenėje, prisimena V. Valovas. Atvežė prie 

ligoninės. Mušė. Išėjusi moteris bandė policininkus gėdinti: „Kam daužote. Jis ir taip baigiasi”. 

Iš tiesų klaikiai atrodžiau: kruvinas, perbalęs. Užtat paliko nejudantį gulėti ratuose. Visur 

skubėjimas. Vieną akimirką atsirado vaikų. Paprašiau cigarečių, degtukų. Surado. Dūmas tarsi 

suteikė jėgų. Vieno civiliai apsirengusio vyriškio paprašiau nuleidžiamas iš ratų. Klupčiodamas 

pajudėjau į priekį. Iš pradžių ėjau mokyklos link, paskui smukau į krūmus. Netrukus išgirdau 

šūkaliojant, ieškant. Bet nesurado. Sunku patikėti, iš kur beturėjau jėgų pasiekti Medemrodę, 

Pakamanius. Čia užėjau pas pažįstamą ryšininkų Jasučių šeimą. Dominikas, Juozas, Rožė visada 

padėdavo, bet tąsyk tik perrišo žaizdą, pamaitino ir patarė trauktis toliau nuo fronto — aplink 

fašistai. Ašvėnų kaime priglaudė Antanas Rimkus. Norėjo žmogus kviesti daktarą, nes mano 

organizmas nusilpo, bet vis dėlto nutarėme nerizikuoti. Ir būti ilgiau nebegalėjau — aplink pilna 

kareivių. Kitas ryšininkas, Vincas Putrius, nuvedė į Palnosus pas Martyną Vaivadą. Bet vėl vos 

ne akis į akį susidūriau su fašistais. Dėl tos pačios priežasties negalėjau slapstytis ir pas Ceciliją 

Vaičienę. Ramiau buvo prie Meižių ežero, kur gyveno Vaitkus. Apgijo krūtinė. Vėliau 

C. Vaičienė sugrąžino į Palnosus, pas Montvilą. 

Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių. Iškart buvo paguldytas į karo ligoninę Žagarėje. 

Pavyko laikinai atstumti ligą, nors ir dabar rentgenologai visada pastebi tą plaučiuose pasilikusį 

švino gabalėli. Bet jis nesutrukdė vėl apsivilkti tarybinio kario milinę. Vėl frontas. Vėl žvalgyba, 

kaip ir partizanų būryje. 

Ir vėl sužeidė. Rytų Prūsijoje skeveldros suvarpė veidą. 

Pasveikęs Vasilijus vėl grįžo į frontą, kuris jam baigėsi ten, kur ir prasidėjo — Liepojos 

pusėje. Iki paskutinės karo dienos čia fašistai nesudėjo ginklų. 

Kiekvienas sužeidimas skausmingas, o paskutinis ypač. Netekau kairės rankos vidurinio 

piršto, — atgniaužia kumštį V. Valovas. — Taip ir vargstu visą amžių. 

8

Vargstu, — kieksyk girdėtas šis žodis, tačiau niekada dar nebuvo tekę suvokti jo tokia prasme. 

Kaip frontininko, partizano, kuris iš tiesų patyrė daug vargo, skausmo, apmaudą. 

Paskui frontininkas gavo invalidumo pensiją, tačiau kiek galėjo, dirbo. Statė Akmenės 

cemento gamyklą, vairavo krovininę automašiną. 

3. Bendražygiai 

Sunkūs išbandymai tekdavo partizanams, bet ne mažesnę naštą pakėlė ir jų ryšininkai. Visus 

priešas svėrė tomis pačiomis, tik dvi padalas teturinčiomis svarstyklėmis: už ar prieš. Tačiau tikri 

patriotai nepabūgo. Reikėdavo maisto — dalindavosi, reikėdavo ginklų — ieškodavo, reikėdavo 

vaistų — parūpindavo. 

Taip anuos laikus apibūdina dabar viekšniškis, o tuomet, okupacijos metais, Palnosų kaime 

gyvenęs Martynas Vaivada. Tik nebegali jis tiksliai pasakyti, kada pasuko tuo pavojingu, bet 

reikalingu keliu. Trobelė stovėjo pamiškėje, tad pirmąsyk čia partizanai galbūt užėjo atsitiktinai. 

Ne be baimės ir vėliau juos įsileisdavo šeimininkas — karo laikais visus persekiojo netikrumo 

jausmas, nuolatinio pavojaus nuojauta — tačiau šnekėdavosi nuoširdžiai. Ką girdėjęs, ką matęs, 

viską Martynas atvirai išklodavo, patardavo. Ir stalas nestovėdavo tuščias, o ant jo likusį maistą 

įdėdavo vyrams į kelią. Ilgainiui partizanai pasiūlydavo imtis ir atsakingesnių užduočių. 

Ne kartą esu važiavęs į Rimšių kaimą prie Papilės, — prisimena M. Vaivada. Jo gyventojai 

turėjo pasislėpę ginklų iš 1941 metais praėjusių mūšių. Čia gyvenęs brolis Leonas padėdavo 

susipažinti su tokiais žmonėmis. 

Bevežant ginklus, teko susidurti su baltaraiščiais, bet išradingumas padėjo išvengti nelaimės. 

Didelį pavojų patyriau jau paskutiniaisiais okupacijos metais. V. Putrius atvedė sunkiai 

sužeistą partizaną V. Valovą. Savo namuose patyręs ryšininkas jį bijojo laikyti. 

Su baime priėmėme sužeistąjį. Slaugėme, valgydinome. Bet kai ir pas mus ėmė šmižinėti 

fašistų kareiviai, kurie stengdavosi ir į trobą užsukti, pats partizanas sunerimo. Kas gali būti 

tikras, kad kartą svetima akis nepažvelgs ir į slapčiausią kamarą. 

Pavakare pasiėmiau arklį, kitą daviau Valovui, ir abu, atseit, išvedėme gyvulius naktigonėn. 

Pačioje pamiškėje buvau nužiūrėjęs rugių gubą, kuri ir priglaudė partizaną. Žmona jam kasdien 

nešdavo valgyti, tiesa, irgi negero žvilgsnio prisisaugodama — su krepšiais, atseit, eidavo 

šviežios žolės. 

Ir štai vieną pavakarę aplink sodybą vokiečiai ėmė kurti stovyklą. Nei ko klausę, nei ko prašę, 

guolį ėmė klotis iš rugių pėdų. Atrodo, pultumei, prašytumei neliesti nekultų varpų, bet ar 

paklausys. Gali būti ir priešingai — sukelsi įtarimą. Sustingau prie lango, matydamas, kaip 

mažėja gubų. Jau beliko paskutinė prieš tą, pamiškėje. Galvojau, kad tik Valovas neišsiduotų. 

Matyt, gelbėjo laiminga žvaigždė. Ar jau to pakloto užteko, ar per toli atrodė paskutinė guba, bet 

vokiečiai Jos nebelietė. 

Supratau, kad šįsyk pavojus praėjo, bet naktį vis tiek nesudėjau bluosto. Širdį kuteno nerimas 

— ar gali taip arti miegoti priešai. Ar neatsitiks kas nors? 

Vos praaušus, fašistų būrys lyg niekur nieko patraukė savo keliu. Bet kas tikras, kad jų vietos 

neužims kiti? 

Tą patį rytą nutarėme keltis į Bugius. Pasikinkiau arklius, į vežimą įsidėjau ratą, atseit, pas 

kalvį važiuoju. Gerai dar, kad šovė mintis pasiimti ir dalgį. Antraip vargu ar būtų pavykę išvengti 

susitikimo su baltaraiščiu Gruzdžiu, kurio sodyba buvo pakeliui. Jau karo pradžioje tasai 

nacionalistas buvo pagarsėjęs savo juodais darbeliais. Jis prie Laižuvos sudegino tiltą per 

Vadaksties upę, kad sutrukdytų nuo fašistų besitraukiantiems kariams, tarybiniams aktyvistams. 

Ir tąsyk lyg tyčia jisai stoviniavo kieme, įdėmiai sekė artėjantį vežimą. Sprendimas gimė 

akimirksniu — Valovas užsimetė ant peties dalgį ir, kiek turėdamas jėgų, tvirtai patraukė 

palaukėmis. 

— Kas ten nuėjo? — iškart užšnekino Gruzdys. 

— Žmogus prašėsi pavežamas, sakė kažkur netoliese žada šienauti. 

— Ar kartais ne Valovas? 

— Nežinau. Aš tokio nepažįstu. 

Apsimestinis naivumas ne vienam ryšininkui padėjo išvengti pavojų. Kitas žmogus, kad ir 

neturėdamas piktų ketinimų, tik iš smalsumo stengdavosi pakreipti kalbą apie mišką, tačiau 

paslaptį reikėjo saugoti. Būtent toks kažkieno neatsargumas, o gal specialių provokatorių 

9

landumas — M. Vaivadai taip ir nebeteko sužinoti — užsiundė policiją. Ji užgriuvo, kai namuose 

tebuvo viena žmona. 

— Kas pas jus naktimis lankosi? Kur vyras? — biro klausimai, palydimi smūgių. 

Pamatę sodybos link žingsniuojantį vyriškį, „svečiai” išsislapstė kieme. 

— Stok, rankas aukštyn, — įsakmus balsas pasitiko šeimininką ir iškart rėžė: — Kas buvo 

užėjęs praėjusią naktį? 

M. Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą: 

— Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais. 

— Nemeluok, — riktelėjo vienas iš aršiausių policininkų, ir į burną įgrūdo pistoleto vamzdį. 

Išbėgo žmona. Plaukai išsitaršę, veide išgąstis. Puolė vyriausiajam kojas bučiuoti. 

— Nesižemink. Nėr už ką. Šiandien išvaro, rytoj paleis. 

Bet žmonos neįtikino raminantys žodžiai. Policininkų pasityčiojimai ir paskui ilga nežinia, 

laukimas sutrikdė nervų sistemą. Paskui, kai nudundėjo karas, moteris ne vienerius metus gydėsi, 

bet jos atmintis taip ir sustingo nepakeliamose praeities akimirkose. 

Iš tiesų buvau patekęs į mirties nagus, — linguoja galvą M. Vaivada. Viekšniuose pamačiau 

irgi suimtą P. Janulevičių. Tik uždarė mudu į skirtingas kameras. Pas jį taip pat užeidavo 

partizanai. Jie čia gaudavo maisto, vaistų. Tik kai vežė į Mažeikius, galėjome šnektelti. 

— Dabar tikrai nebegrįšim, — pagalvojau balsu. 

— O koks tas mūsų gyvenimas, — tokiu pat tonu atsakė Petras. — Tik gaila, kad 

nebesulauksime išvadavimo. 

Iš tiesų, tolumoje jau buvo girdėti patrankų kanonada, bombarduoti atskrisdavo tarybiniai 

lėktuvai. Geležinių paukščių labai bijojo fašistai ir jų padlaižiai. Dar Viekšniuose po vieno tokio 

antskrydžio visą mūsų sargybą tarsi kas šluote būtu nušlavę. Jei ne spyna ant durų ir grotuoti 

langai, lengvai galėjome pasprukti. 

Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė. 

Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes. 

Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Janulevičių. Jis nešėsi kastuvą. Supratau — 

sušaudys. 

Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia 

vertė vokiečių klausimus. Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui 

mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir 

buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus. 

— Žinai, ką, juk mudu lietuviai, galim šnekėti kaip broliai. Sakyk viską kaip buvo, — sviedė 

Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per 

prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip. 

Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau. 

— Na gerai, nenori apsieiti be bėdų, tylėk. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo 

policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai. Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką 

spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau 

paaiškėjo, lūžęs šonkaulis. 

Kamara neatrodė tvirta. Keliais smūgiais galėjau išmušti lentas, bet triukšmas tuoj atkreiptų 

dėmesį. Vis dėlto pastebėjau plyšį. Tilpau išlįsti. Iš tos laimės užmiršau ir atsargumą. Stebiuosi, 

kodėl nepasukau į miškus, o išdrįsau traukti keliu. Net iki Viekšnių pavežė vokiečių 

sunkvežimis. O kai sutikau savo kaimyną Vaičkų, tas gerokai nustebo: 

— Žmonės šneka, kad tave... sušaudė. 

Ne, likau gyvas. Kol atėjo Tarybinė armija, slapsčiausi pas Santekliuose gyvenusį V. Putrių. 

Po karo eina jau penktas dešimtmetis, bet Cecilija Vaičienė ir dabar, prisimindama tuos laikus, 

negali sulaikyti ašarų. Kiek stiprių vyrų palūžo, o ji, moteris, ištvėrė. 

Buržuazijos valdymo metais mergavo pas ūkininkus, tad turtų jokių nesusikrovė. Nė savo 

pastogės neįsigijo. Karo metais samdėsi kambarėlį iš viekšniškio Staponkaus. Nebuvo jis 

partizanų ryšininkas, bet tiek gerai, kad apsimetė nematąs naktimis pas nuomininkę užeinančių 

ginkluotų vyriškių. Tik paskui, kai juos pastebėjo kažkuri bobutė ir po miestelį pasklido kalbos, 

reikėjo kraustytis kitur. Cecilija susirado niekieno negyvenamą trobelę Pakalupės kaime. 

10

Tiksliau, ten stovėjo sukiužęs vėjo perpučiamas lauželis, kuris todėl ir buvo paliktas, kad geriau 

apsimokėjo naują namą statyti, negu aną lopyti. Užtat čia buvo saugiau. 

Bet policija šį tą suuodė. Atėjo kvietimas į Viekšnius. Būtų žinojusi kokiu tikslu, galėjo 

pabėgti pas partizanus. Juk ne į vieną žygį kartu traukta, visko patirta, matyta. Tiesa, baimė ėmė 

visada. Žiemos metu eidavo ne tik vorele, bet būtinai taikydavo į vedlio pėdas — tegu atrodo, 

jog vieno žmogaus žingsniuota. Lengviau judėti vasarą, bet kartais reikėdavo laikytis tiek tyliai, 

kad girdėdavai, kaip širdis plaka. 

Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Vaičienė. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit, 

išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau, 

kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl 

tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto. Gyniausi 

nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami 

kumščius. 

Paskui išvežė į Mažeikius. Čia vėl laukė panašūs kankinimai ir reikalavimas išduoti draugus. 

Galiausiai atsidūriau Šiaulių kalėjime. Per keturis mėnesius pakėliau tiek skausmo, kiek per 

visą gyvenimą nepatyriau. Dažnai vesdavo tardyti. Už stalo sėdėdavo vokietis, o mušdavo 

lietuviai. Plakdavo „bananais” iki sąmonės netekimo. Per kelias dienas atsigaivelioji kameroje, ir 

vėl naujos kankynės. Tačiau nepratariau nė žodžio. Sakiau: geri[au] mirsiu, bet draugų 

neišduosiu. 

O likimą mačiau aiškų — sušaudys. Juk kiek tokių pasmerktųjų išlydėta pro vartus. Galiausiai 

fašistai visai suįžūlėjo — žudė kalėjimo kieme. Apie aštuoniasdešimt žmonių suvertė čia pat, į 

sviedinio išmuštą duobę. 

Vieną vakarą išgirdau, kad atėjo eilė ir man. Viską apgalvojau, gailėjausi gyvenimo, tuo 

labiau, kad frontas jau čia pat. Galbūt todėl fašistai taip skubėjo. 

Išgelbėjo naktį prasidėjęs tarybinių lėktuvų antskrydis. Visi sargybiniai išsislapstė rūsiuose, 

netikėdami, kad grandinėmis surakinti kaliniai įveiks trigubai už žmogų aukštesnę tvorą. Bet ir 

baisiausia rizika yra palyginti menkas dalykas, jeigu gresia mirtis. Be to, kaliniai seniai ruošėsi 

pabėgimui: buvo nužiūrėtos kopėčios, padaryti raktai grandinėms atrakinti. 

Nebeatsimenu, kaip atsidūriau anapus tvoros. Kojos atlaikė šuolį, bet riešą nutvilkė skausmas. 

Pataikiau ant plytų — ir dabar tebėra išlikęs kaulų lūžio randas. 

Nežinojau, kuria kryptimi bėgti. Kurioj pusėj Viekšniai, galėjo parodyti tik vietiniai žmonės. 

Bet ne to prašiau pirmą sutiktąjį, o vandens. Tiek buvau troškulio iškankinta, jog nesąmoningai iš 

kalėjimo pasičiupau puoduką. Kad turėčiau kuo pasemti vandens. 

Kartu su A. Pranauskiu nuo Antanavos suradome kelią į Viekšnius. Bet mūsų rūbai, išvaizda 

galėjo atkreipti fašistų dėmesį. Vadinasi, eiti keliu pavojinga. O miškais — klaidu... 

Išgelbėjo sutiktas geras žmogus. Jis priėmė nakvoti, davė valgyti, o rytą pakinkė arklius ir 

nubildino iki pat Papilės. Toliau vietovę atsekėme patys. 

Karo metais Joną Turkauską persekiojo nuolatinė baimė būti įskųstam okupantams už 

pažangias pažiūras. Tiesa, 1940-aisiais jis neįsitraukė į Tarybų valdžios atkūrimą, bet 1918— 

1919 metų pėdsakas liko visam gyvenimui. Tada Viekšniuose buvo suorganizuotas valsčiaus 

revoliucinis komitetas, kurio liaudies švietimo komisaru tapo J. Turkauskas. Jaunasis mokytojas 

aktyviai dalyvavo įkuriant Tarybų valdžią, nors jis daug ko nesuprato, nežinojo, išskyrus vieną 

dalyką — gyvenimą turi tvarkyti darbo liaudis, o ne saujelė išnaudotojų. 

Šviesiausias protas komitete buvo Jonas Vaičkus, kuris Petrograde dalyvavo Spalio 

revoliucijos įvykiuose, tarnavo Raudonojoje gvardijoje. Grįžęs į gimtinę, matytu rusų tautos 

pavyzdžiu jis sukėlė ir savo krašto žmones. 

Bendri siekimai suartino abu Jonus. Draugai kartu traukėsi nuo kariuomenės. J. Turkauskas 

siūlė pasiekti Ukrainą, kur geležinkelininku dirbo tėvas. Tačiau pareiti sienos nepavyko. 

Raudonosios Armijos karininkas patarė: 

— Grįžkite atgal. Tokių žmonių kaip jūs reikia vietoje. Juk kova už šviesesnį rytojų tik 

prasideda. 

Prisiminė tuos žodžius J. Turkauskas ir prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Ar ne tokia pat 

situacija? 

11

Jonas Vaičkus buvo kelerius metus sėdėjęs Šiaulių kalėjime, jau pačiomis pirmomis karo 

dienomis kažkas kyštelėjo liežuvį ir jį suėmė vokiečiai, — pasakoja J. Turkauskas. Vis dėlto jam 

pasisekė. Matyt, tardytojas neturėjo visų žinių, nes neklausinėjo apie praeitį, o tik domėjosi, kuo 

verčiasi. Sužinojęs, kad žemės ūkio darbais, karininkas net patapšnojo per petį: 

— Gut, gut. Kas turi ūkį, nėra komunistas. Komunistai yra proletarai. 

Ir paleido namo. Sunku pasakyti, kas laukė manęs, jei būčiau likęs savo sodyboje. Ne sykį 

baltaraiščiai ieškojo, bet žmona atsakydavo, kad nežinanti, kur dingau. Iš tikrųjų įsikūriau vieno 

giminaičio ūkyje Rekečių kaime. Iš svetimų tik Vaičkus žinojo, kur esu. Kai mudu 

susitikdavome, kalba sukdavosi apie kovą. 

— Reikėtų pradėti organizuoti partizanų būrį, — ne sykį svarstė Vaičkus, bet vieni pradėti 

neturėjome galimybių. 

Užtat kaip nudžiugome, sužinoję, kad yra kas tuos takus mina. Visaip padėdavome 

partizanams — valgydindavome, rengdavome, suteikdavome žinių. Kadangi dauguma partizanų 

buvo rusai, man, tekdavo išversti jų kalba parašytus atsišaukimus. 

Ypač neramu pasidarė paskutiniaisiais karo mėnesiais. Partizanai atkakliau kovojo prieš 

okupantus, o šie dar įnirtingiau ieškojo pasipriešinimo dalyvių. Išgirdęs, kad suimta daug prie 

Kamanų miškų gyvenančių žmonių, pats irgi saugojausi. Pamatydavau ginkluotų žmonių 

grupelę, ir išeinu kur į palaukę — vis didesnės galimybės pasprukti. Iš tiesų, vienas kartas 

nemelavo. Turėjau slėptis miške, kuriame persekioti fašistai be gausesnių jėgų vengė. 

Šiandien — Tarybinės liaudies pergalės Didžiajame Tėvynės kare 1941—1945 metais šventė. 

Tai — visos mūsų liaudies, visos pažangios žmonijos šventė. Tačiau ji brangiausia tiems, kas 

patyrė karo baisumus, kas stengėsi iš savo žemės išvyti priešus, sunaikinti fašizmą jo paties urve. 

Žinoma, nuolat tykojo pavojų ir mirties grėsmė, tačiau laisvės, šviesaus gyvenimo troškimas 

buvo stipresnis už ją. Žmonėms, nebojusiems šių pavojų — mūsų pagarba. 

Ir šie partizanų, jų ryšininkų portretų eskizai primena tik dalelę akimirkų kelyje į pergalę. 

Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24, 

26. — Tekste: Kai kurie žmonės, ištremti iš Birbiliškės: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amžius Soc. padėtis 

1 Kontrimas Viktoras, Prano 54 valstietis 

2 Pakarskis Juozas, Adomo 62 valstietis 

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — 803 p. — Tekste: 

Kai kurie represuoti Birbiliškės gyventojai: 

Kontrimas Viktoras (Vytautas), Prano. Dvarininkas. Ištremtas 1941 m. 54 m. amžiaus. Žuvo 

tremtyje. 

Pekarskis Juozas, Adomo. Ūkininkas. Suimtas 1941 06 14. 62 m. amžiaus. Paleistas 1946 m. 

Žmona Pekarskienė Zuzana, Narcizo. Ūkininkė. 1941 m. ištremta 45 m. amžiaus Paleista 

1956 m. 

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — 

Tekste: Po karo ištremtas iš Birbiliškės: Kontrimas Vytautas, Prano, gimęs 1880 m. Ištremtas 

1941 06 14. Žuvo 1941 10 23. 

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais // Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. — 

Tekste: Birbiliškės kaime 9 ūkiai — 17 gyventojų. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? // Vienybė. — 

1997. — Spal. 1. — Tekste: 

„Didelė iškyla būdavo važiavimas į Kontrimams priklausančius Birbiliškės ir Tučių dvarus. 

Nuo Tučių kelias būdavo sunkiai įveikiamas: miško keliukas buvo labai duobėtas, šlapias. 

12

Arkliai vos įstengdavo ištraukti vežimą iš vienos duobės į kitą, kai tuoj jis vėl nugrimsdavo į 

kitą, o purvas taškydavosi net iki galvų.” 

Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais / Raštvedė V. Špokauskienė // Viekšnių seniūnija. 

— 1998-10-01. — Rankraštis. — Tekste: Birbiliškės kaime 6 ūkiai — 9 gyventojai. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. — 1998-09-11. — Broniui Keriui. — Žodžiu. Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

„Pranciškus buvo mamos uošvis, Birbiliškės dvaro savininkas. Čiudakas, baisybė! 

Dokumentuose parašyta — Kontrimai palaidoti Nerimdaičiuose, prie bažnyčios. [...]. Pranciškus 

turėjo du sūnus: Edvardą — mano mamos vyrą, gydytoją, ir Viktorą, kuris pasiliko pas tėvą 

šeimininkauti Birbiliškėje. Aukštas toksai, kepurę būdavo tokią kailinę užsidėjęs, tokią dėžutę 

medinę su sviestu po pažastim pasikišęs — sviesto atnešdavo. Važiuodavo į turgų ir visada 

ateidavo. Tokį, einantį per mūsų kiemą, ir prisimenu.” 

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė 

// Viekšnių seniūnija. — 2000-01-01. — Rankraštis. — Tekste: Birbiliškės kaime 6 ūkiai — 

9 gyventojai. 

Rozga Leopoldas. Žaliose Kapėnų giriose // Vienybė. — 2000. — Bal. 18. — Tekste: 

Kapėnų girininkija. Girininkijos vadovas nuo 1965 m. iki 2000 m. kovo mėnesio vidurio 

Klemensas Žukauskas. Girininkijos miškai. „Gražūs, vaizdingi, tolima praeitimi dvelkiantys ir 

miškų pavadinimai: Serbentava, Ubagšilis, Vanaginė, Karalinė, Vidgiris. Dalis miškų 

pavadinimus ir vardus pasisavino nuo buvusių šeimininkų arba kaimynystėje gyvenusių žmonių: 

Vilko beržynas, Mačiaus miškelis, Mikuckio miškas, Balandinė. Didžiausias iš visų — 

Birbiliškės miškas — 1300 hektarų, baigia nustelbti jame išsimėčiusias šio ištuštėjusio kaimo 

sodybas.” 

Škerbienė Aleksandra Vikentjevna. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 26. — Žodžiu. Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

Mano senelis iš Baltarusijos į Lietuvą, Birbiliškės kaimą parsivežė keturis sūnus. Čia dalijo 

Kapėnų dvarą. Senelis gavo 20 hektarų. Kad ir 20, bet tik 9 hektarai buvo dirbamos žemės, kita 

žemė — krūmai, šabakštynai. Birbiliškėje gyveno Monstavičius, mūsų tėvelis Pacyna, Svistunov 

ir Bogdelis. Keturios šeimos. Toliau nuo mūsų — Savarinoj, Bobulinoj, kiek pamenu, gyveno 

dar našlė Bagdonienė (Bagdonicha), Bartasevičiai, Chriščianov, Kriščianas, Pozdniakov, 

Vysockis, Ivoševič, Volčonavič, Belan, Šumskis. Tėvelis į Lietuvą atvažiavo jau su žmona. Ta 

žmona mirė. Mano mama antra žmona. Irgi iš Baltarusijos, bet pavardė jos buvo lietuviška — 

Šumskaitė. Aš gimiau Birbiliškėje. Mes buvom keturi vaikai — brolis ir trys seserys. Vargusi esu 

Tučių nagininėj mokykloj, rašau kaip profesorius. Mano vyras iš Fermos kaimo — Škerba 

Sergejus Dmitrijevičius. 

Nusigyvenę eidavo į dvarą. Ten Kontrimo dvaras buvo. Svistūnas nusigyveno, vaikai išėjo 

kitur. Erlingis su keturiais sūnumis ir dukterimi atvažiavo iš Amerikos, pirko tą Svistūno ūkį. 

Nusipirko arklius. Vieną dieną neberanda visų trijų arklių. Su špyga žemės nedirbsi. Ūkis liko 

sūnui, tas nusigyveno, kiti vaikai išsiskirstė kur kas. 

Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Rugpj. 10. — Nr. 63 (399): Cerkvės nuotrauka. — Visas tekstas: 

I dalis 

Tikriausiai dauguma vyresnio amžiaus tautiečių išgirdę žodį RUSAS, prisimena jaunystėje 

matytus, nelabai malonios išvaizdos, su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ar 

raudonomis vėliavomis, ginkluotus ir šlykščiai besikeikiančius žmones. Kitiems atminty iškyla 

vagonai, riedantys į rytus, prikimšti klykiančių iš siaubo, mirštančių iš bado nelaimėlių — 

tremtinių. Dar kitiems — keliomis eilėmis užtverta spygliuota viela, sargybos bokštai, 

13

Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos koncentracijos lageriai ir vergų darbai juose. Kai kas 

prisimena, kaip čia, Lietuvoje, pokaryje įstoję į kolūkį, metų gale už triūsą gaudavo maišiuką 

avižų ir buvo verčiami rinkimuose balsuoti už „šviesią” Stalino saulę. Na, o žalią jaunimėlį rusas 

gal sudomina jau nebesuprantama šneka ir kai kuriomis patraukliomis pramoginėmis televizijos 

laidomis. 

Nedažnas susimąstome, kodėl ir kada į mūsų kraštą atkeliavo rusakalbiai žmonės. Skaitytojui 

norėčiau priminti ir padėti susiorientuoti rusakalbių žmonių painokoje atsikraustymo istorijoje. 

Nekalbėsiu, ką mūsų krašto valdovai išdarinėjo su savo dukromis ir sūnumis senaisiais amžiais. 

Kalbėsiu apie paprastų rusų, baltarusių atvykimą į mūsų kraštą po trečiojo Žečpospolitos 

padalijimo po 1795 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Toks jau mūsų tautos 

likimas, tokia geopolitinė padėtis. Mes gyvename slavų tautų apsuptyje. Artimiausi kaimynai — 

rusai, baltarusiai, lenkai. Už keleto žingsnių — ukrainiečiai, bulgarai ir t. t. Todėl nuo seniausių 

laikų mūsų tautos pešėsi dėl žemių ir vandenų. Ieškojo turtingų nuotakų ir jaunikių. Buvome 

mirtini priešai ir artimi, kraujo ryšiais susieti giminaičiai. Taip, dažnas mūsų tautietis gerai 

pasikapstęs savo genealoginio medžio schemoje gali atrasti Liudmilą ar Fiodorą, o baltarusis — 

Algirdą ar Vytautą. Sėdime ant tautų kraustymosi slenksčio ir savo genuose galime rasti ne tik 

ruso, bet ir vokiečio, švedo ar prancūzo kraujo lašelį. 

Taigi valstybių didieji valdovai svečiose šalyse ieškojo turtų, giminystės ryšių, o kokia dalia 

teko eiliniam žmogeliui? XVII amžiaus viduryje Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas įvykdė 

bažnyčios reformą. Bažnyčia skilo į dvi atšakas: stačiatikių ir sentikių. Sentikiai dar suskilo į 

popininkus ir bepopius. Sentikiai nuo oficialios stačiatikystės nelabai ir skiriasi. Dogmatika ta 

pati, skirtinga tik liturgija ir apeigos. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik 

senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, 8 kampų kryžių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50 

sentikių bendruomenių. Mažeikių rajone, atrodo, yra tik keli pavieniai asmenys. 

Atsiskyrusius sentikius pradėjo persekioti stačiatikių bažnyčia ir caro, valdžia. Jei valdžia 

sužinodavo, kad tikintysis meldžiasi pagal senąją bažnyčios tvarką, išpjaudavo jam liežuvį. Jeigu 

ir to neužtekdavo — nelaimėlį sodindavo į duobę, kurioje jis be maisto ir vandens numirdavo. 

Tokie persekiojimai tęsėsi iki 1906 metų, kol caras Nikolajus II-asis išleido manifestą ir 

uždraudė persekioti sentikius. Taigi po trečio Žečpospolitos padalijimo, Lietuvai tapus Rusijos 

dalimi, į ją plūstelėjo rusų sentikių banga. Čia daugumai pavyko pasislėpti nuo caro valdžios. 

Kiek jų tada atvyko, sunku pasakyti neatlikus archeologinių ir archyvinių tyrinėjimų. 

Archeologinių tyrinėjimų rezultatai Ukrinų, Leckavos, Viekšnių, Mažeikių rusų kapinėse padėtų 

nustatyti, kada ten buvo palaidoti pirmieji žmonės. Šiek tiek anksčiau Lietuvos teritorijoje vykę 

karai tarp Rusijos ir Švedijos išnaikino daug vietos gyventojų. 1710 m. mūsų krašte kilo maro 

epidemija, kurios metu išmirė ištisi kaimai. Caro valdžia pasirūpino, kad nebūtų dirvonuojančių 

žemių ir iš kitų tuometinės Rusijos gubernijų atkėlė rusakalbių gyventojų. Kai kurie šaltiniai 

teigia, kad tai buvo atvykėliai iš Baltarusijos, o kai kurie kalbininkai teigia, kad kaimų 

pavadinimai Gudai, Rusinai yra kilę nuo šių tautų vardo. 

Caro valdžia Lietuvos žemėse tvarkėsi, kaip jai patiko. 1842 m. gruodžio 18 d. caro 

Nikolajaus I-ojo nurodymu buvo įkurta Kauno gubernija. Nuo to laiko Lietuvos teritorija pradėta 

vadinti Severo Zapadnij Kraij (šiaurės vakarų kraštas). Gubernijos ribos ėjo nuo Klaipėdos 

krašto, Nemunu iki Rumšiškių. Nemunas skyrė Kauno guberniją nuo Suvalkų. 1857 m. gubernijoje 

gyveno 969 369 gyventojai. Civiliai gyventojai — baudžiauninkai buvo pradėti vadinti 

„duši” (sielos). Bajorų dvarininkų luomą tada sudarė lietuviškos kilmės, kunigaikščių laikais 

pasižymėję kariai, lenkų „šlėktos”, rusų caro apdovanoti generolai ir šiaip gavę iš caro 

prielankumą žmonės. 1857 m. Kauno gubernijoje gyveno 787 276 lietuviai, 52 500 slavų (tarp jų 

— 29 334 lenkai). Vilniaus gubernijoje 1847 metų caro vyriausybės nutarimu vietoj buvusių 

palivarkų iš geriausių žemių buvo sukurtos fermos, po kurio laiko gavusios Fermos kaimo vardą. 

1853—1856 m. vyko Krymo karas. Daug lietuvių valstiečių vyrų buvo paimta rekrutais į šį karą. 

1854 m. gubernijoje siautė cholera. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų dalis krašto gyventojų buvo 

ištremta į Sibirą. Dalis darbingų vyrų nuo rekrutų slapstėsi miškuose. Nebebuvo kam dirbti žemės. 

Dirvonavo didžiuliai plotai. Pagaliau 1861 m. vasario 16 d. caras Aleksandras II-asis 

pasirašė manifestą, skelbiantį baudžiavos panaikinimą. Tai, žinoma, sudarė sąlygas rusų 

valstiečiams ir buvusiems bežemiams baudžiauninkams laisviau judėti, kraustytis iš vienos 

14

vietos į kitą. Todėl Rusijos valdininkų paraginti, o dalis ir per prievartą, iš Baltarusijos, 

Kurliandijos — Dvinsko (Daugpilio, Latvija) apylinkių, iš Permės ir kitų Rusijos gubernijų 

pradėjo keltis Rusijos valstiečiai. 


Rugpj. 17. — Nr. 65 (401): Nuotraukos: [1.] „Tarpukario metų Ketūnų pradinės mokyklos 

baigimo proga. Paskutinėje eilėje baltais baltiniais Pivrik ir ketvirtas iš dešinės jo pusbrolis 

Pivrik. [2.] Tarpukario metais Ketūnų kaimo rusakalbiai ir lietuviai melioracijos darbuose. 

[3.] 1930 m. Leckavos — Fermos sentikiai po Jokūbinės atlaidų”. — Visas tekstas: 

II dalis 

Naujieji mūsų krašto gyventojai — rusakalbiai kūrėsi apleistose fermose. Didžioji dauguma 

pirko arba nuomavo žemę. Ėmė paskolas, įsigijo gyvulių, žemės ūkio padargų. Netoli Plinkšių 

ežero yra Pagudonės kaimas. B. Kviklys „Mūsų Lietuva” 383 p. teigia: „Jo gyventojai buvo 

stačiatikiai, bet žmonės jų rusais nevadindavo. Gyveno vidutiniai ūkininkai, jų trobesiai geri, 

tvarkingi; kai kurie samdydavosi darbo jėgos ir iš kitų kaimų. Jų vaikai Nepriklausomybės 

metais lankė lietuviškas mokyklas ir dauguma buvo geri tarnautojai, visi bendravo su apylinkės 

lietuvišku jaunimu, nevengdavo dalyvauti ir lietuviškose organizacijose. Visi vengė draugystės 

su burliokais — sentikiais. Senosios kartos gyventojai lietuviškai kalbėjo sunkokai — dažnai su 

gudų (baltarusių) kalbos priemaišomis. Labai galimas dalykas, kad senieji Pagudonės gyventojai 

čia atsirado dar Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, kaip ano meto sąjungininkų 

palikuonys.” Gaila, kad B. Kviklys nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad čia stačiatikiai 

gyvena nuo DLK laikų. Tas pats autorius minėtoje knygoje (384 p.) teigia: „Ketūnų dvaras po 

1863 m. sukilimo buvo rusų valdžios apgyvendintas iš Rusijos gilumos atkeltais sentikiais. 

Ketūnų kaime, ištremtųjų lietuvių ūkiuose, buvo apgyvendinti burliokai. Visi jie greit dauginosi, 

skaldė ūkius vis į mažesnius ir gyveno skurdžiai. Jų bendruomenė griežtai laikėsi senųjų 

papročių ir su lietuviais nebendravo.” B. Kviklys nenurodo šių faktų šaltinio, todėl jo pateiktų 

minčių negalime patvirtinti ar paneigti. Tik aišku, kad šiose apylinkėse buvo daug rusakalbių. 

Apie tai byloja apleisti kapų kauburėliai Plinkšių kapinėse. 

Visiškai nyksta Fermos kaimas, kuriame nuo 19 amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo 

skambėjo rusiška kalba. Čia buvo apsigyvenę iš Rusijos, Permės gubernijos, atvykę rusai 

sentikiai. Vertėsi žemės ūkiu, o žiemą važiuodavo į Rygą uždarbiauti. Mat šio kaimo vyrai 

garsėjo kaip geri amatininkai — akmentašiai, mūrininkai. 1903 m. šiame kaime gyveno 79 

gyventojai, o 1923 m. buvo 25 sodybos su 149 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metu šio 

kaimo vyrai bijodami vokiečių nusikirpo barzdas. Tačiau karui baigiantis už rusų belaisvių 

slėpimą vokiečiai kaimą sudegino. Šio kaimo gyventojai panašaus likimo susilaukė ir 1944 

metais. Ilgametė Fermos kaimo gyventoja I. G. prisimena: „Mano tėvai atvažiavo iš Rusijos ir 

apsigyveno Račių kaime (Židikų sen.). Mano seneliai buvo kaip tremtiniai čia atvežti, o iš kur — 

aš nežinau. Mes Račiuose buvome dvi rusų šeimos. Mano tėvo ir jo brolio šeimos Račiuose 

turėjo 15 ha žemės, iš apvalių rąstų pasistatė „budinkes” — pastatus. Dabar ten nieko nebėra. 

Kai pradėjo kurtis kolchozai, atsikėlėme į Fermos kaimą. Mano broliai palaidoti Žemalėje. Mūsų 

buvo trys broliai ir aštuonios mergelės. Mano sesuo Fedosija ir aš besame gyvos. Mano vyras 

Josifas gimė ir užaugo Fermos kaime, tame pačiame name, kur ir dabar gyvename. Fermos 

kaime dabar gyvena tik dvi rusų šeimos. S. A. prisimena: „Smetonos laikais mūsų bažnyčia buvo 

Leckavoje, taip pat ir kapinės. Aš esu netikras sentikis, nei šioks, nei toks. Leckavoje gyveno tik 

sentikiai. Dar bažnyčios nebuvo, o „batiuška” (šventikas) jau buvo. O bažnyčią pasistatėme 

susidėję pinigų. Stalino laikais ji sugriuvo. Nebebuvo kam prižiūrėti. Mūsų buvo ne cerkvė, o 

„malevnia” (maldos namai). Mūsų šventikai buvo Muravjovas, Pišnikovas, dar vienas toks mažo 

ūgio be žmonos gyveno, bet vaikų turėjo. Mano geri draugai Vorobjovas ir Volkovas gyveno 

Leckavoje — Fermoje. Daug ten rusų sentikių gyveno. Dabar jau visi mirę, aš vienas likau”. 

Luobos kaime (Skuodo r.) 19 a. viduryje gausiai gyveno sentikių. Veikė nedidelė, medinė 

„malevnia”. 1869 m. liepos mėn. netoli Luobos esančiame Žadeikių kaime (tuometinis Sedos 

valsč.) buvo paskirta žemė Michailui Osipovičiui Voronai — 8,72 ha ariamos ir 15,84 ha pievų. 

Antonui Molotokui — 0,52 ha ariamos ir 4,37 ha pievos. Negausi rusakalbių bendruomenė buvo 

įsikūrusi ir Ukrinuose. 

15

1899 m. Laižuvoje veikė rusiška mokykla. 1836 m. Sedos miestelyje taip pat gyveno 11 

rusakalbių. 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje: Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. A. V. Š., gimęs 

[gimusi] 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos 

apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 

15 kapeikų. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią reikėjo padalinti keturiems sūnums. 

Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų 

buvo daug privažiavę. Savarinoje davė po 25 ha žemės. Birbeliškės kaime gyveno Pocina, 

Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, 

Belan, Šumskij.” 


Rugs. 7. — Nr. 71 (407): Nuotraukos: [1.] „Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai. 

Pirmas iš dešinės Piliutik. [2.] Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karys 

Jarmantovič. [3.] Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas Rubackis”. — Visas tekstas: 

III dalis 

Čia atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo 

Pirmasis pasaulinis karas, trys sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę. Tik mano tėvas buvo 

invalidas ir liko čia dirbti. O iš brolių grįžo tik vienas, dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. 

Kiti liko Rusijoje. Ten gavo darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. Senelis, nors ir 

neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išlavinęs. Caro laikais knygos buvo valdiškos. 

O lietuviai tinginiai — nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes bijojo į rusus pavirsti. 

Vietoj parašo dėdavo kryželį. O aš sakiau — eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir nebijojau, bet į 

lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Tokia Ona Žalienė pasakojo, kad kai jos 

tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

— Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. „Ak, vaikas pavirs į ruskį. Mano tėvelis 

ir broliai mokėjo skaityti ir rašyti. Mane Lietuvos laikais varė jau į lietuvišką mokyklą. Aš 

baigiau Tučių pradinę naginių mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip 

neaudavo — tik naginėmis... 

...Mokiausi amato. Mane mama atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemo ūgio. Tai siuvėja 

dar klausė, ar pakelsiu laidynę, O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

14 metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. Mokė 

klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną kartą 

davatkos bažnyčioje mane mušė už tai, kad aš nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ar Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes, Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo, mes giedodavome. 

Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudiškų dainų. Ir aš visas lietuviškas giesmes 

moku... dar kitas lietuvis tokių nemoka. 

Esu tikinti. Bet į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis atvažiuoja 

kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal daugiau, važiavome į 

Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Važiavome penkios draugės. Aš pamačiau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad visi rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau, nei pas mus Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 

susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš 

lietuviams sakiau: jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk — 

nevok, nežudyk. Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti 

pas kitas moteris. Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi 

nuodėmė?”. Tam vyrui kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, 

taip nėra. Dar kunigas to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat dar aiškinasi. Tai 

vyras dvylika metų nebėjo į bažnyčią. Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikia 

pasakyti. Aš nežinau, ką jis sakytų. Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. 

16

Atėjo kunigas ir ji atliko išpažintį — kokią valandą į ausį kalbėjo. Ko ji buvo prisidirbusi, 

nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. 

Rusijoje ant kapo padedama duonos, užpilama degtinės. Kodėl taip daroma, nežinau. Lietuvos 

rusai tokio papročio neturi. Čia per atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant 

kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių 

cerkvėje švęsdavome švento Sergiejaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per 

Tris Karalius su batiuška eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas 

(Smetonos laikais), ėjo su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo 

į cerkvę iš Ventos vandens — pašventindavo ir tiek. Mums, rusams, į rankas 

rožančiaus neduoda — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti „Gospodi pomiluj” (12 

kartų), tai rožančius — kad nesuklystum. O kartais ir daugiau kartų reikia pasakyti šią frazę. 

Tada leidi rožančių per piršus ir žinai, kiek kartų jau sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos 

neturi. 

Moteris ilgai pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha 

žemės plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerus arklius. Pirmo pasaulinio karo metu 

dauguma rusų iš aplinkinių kaimų išvažiavo į Rusiją. Važiavo nemažai ir lietuvių. Jų šeima 

niekur nebėgo. 

— Gyvenome Birbeliškėje, aplink dideli miškai, tai karo kaip ir nepamatėme, — sako 

moteris. — Nors mes ir rusai, bet gerai sutarėme su lietuviais kaimynais. Vieni pas kitus į talkas 

eidavome, padėjome, kuo galėjome. Potalkiuose šokdavome. Ar kokia bėda, ar šventė — vieni 

be kitų negalėdavome. Tik po antro karo viskas susimaišė, tie kolūkiai... Smetonos laikais viskas 

visiems buvo vienodai — ar rusas, lietuvis, ar žydas. Kitiems nedaryk nieko blogo — ir tau visi 

bus geri. 


Rugs. 14. — Nr. 73 (409): „Nuotr. Viekšniai. 2001 m. Rusų kapinės”. — Visas tekstas: 

— Man tas pats — ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai — teigia Savarinos kaimo senbuvis 

Sergiejus Gavrilovičius Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką 

gyvenome tarp lietuvių. Mano proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, 

Belicos valsčiaus, lyg ir Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais. 

Sergiejaus Gavrilovičiaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia nusipirko 

išsimokėtinai iš Kauno banko 99-eriems metams. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o 

vėliau, kasmet, — po mažą sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergiejaus seneliams, 

bet ir jo tėvams. Viekšnių fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergiejaus 

protėviai į Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės 

(Telšių r.) kaimus atvažiavo savanoriškai. Baltarusijoje, buvo labai prasta žemė — pelkės ir smėlynai. 

— Senelis Foma Bartaševič turėjo tris žmonas. Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergiejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris. Senelis turėjo 9 vaikus: keturis sūnus 

ir penkias dukteris. Čia senelis nupirko 21 dešimtinę, tai yra, 25 ha žemės: 6 dešimtines vienoje 

vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos kaime — ten buvo mūsų sodyba. 

Mūsų šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Nebuvo jokių valdininkų, jokių batiuškų. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš 

tikrųjų jis buvo Josif Bogdel, bet jis turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos 

laikais prie visų rusiškų pavardžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. Su tom tautybėm buvo 

visaip. Man užrašė lietuvių tautybę. Ar tai labai svarbu? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad 

būtum ŽMOGUS!” 

Sergiejus su nostalgija prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime: Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Jų jau nebėra gyvų, 

visi išmirė. O jų vaikai išsivažinėjo. 

— Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet linksmi, 

vieningi buvo žmonės, draugiški. Visi draugavome, visi vienas kitam padėdavome. Katalikai į 

Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą 

17

ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo 

religijos ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergiejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus: Aleksą, Valentiną, 

Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės. 

— Anais laikais žmonės stipriau tikėjo į Dievą. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Mes jau greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie 

abisinai. Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų. Prie 

papročių ir tvarkos. 

Sergiejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josif Antonovič Bogdel. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergiejus dar 

papasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą 

kariuomenę: 

— Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia 

eiti į Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. 

Tėvo Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo 

išėję. Iš Dauginių kaimo toks Raubut, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, 

kaip ten buvo. Aleksas Raubut taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, 

atrodo, gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas P. Plechavičių, bet buvo toks 

laikas, kad niekas nesigynė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia 

dar karas. Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai 

besusiruošiau, paskui viskas greit pasikeitė — atėjo bolševikai. 

Sergiejaus tėvas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pasitraukęs pagal caro valdžios 

nurodymą į Tambovo sritį (Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. 

Bet čia, kaip Sergiejus Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir 

karui pasibaigus tėvas grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas sunykę, viskas apleista. Reikėjo kurtis 

iš naujo. 

— Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergiejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį 

per dieną galėjai uždirbti litą, du. Per pokario metus pasikeitė žmonės. Anais laikais žmonėms 

buvo didelis stebuklas, kai nužudydavo žmogų. 


Rugs. 21. — Nr. 75 (411): „Pirmoje eilėje, antras iš dešinės sėdi A. Černaj (apie 1935—1939). 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

V dalis 

Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai 

dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina, „batiušką”) A. Černaj — žmogų, 

visa siela atsidavusį savo darbui, pašaukimui, be galo nuoširdų, rūpestingą, mokantį bendrauti ir 

su senu, ir su jaunu, ir su beraščiu, ir su išsilavinusiu. Žmonės sako, jog jis galėjo būti pavyzdžiu 

po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černaj atsirado Viekšniuose? 

Savarinos kaimo senbuvis B. S. G. prisimena: „Čia, Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių. 

Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. Černaj buvo baltagvardietis, visą laiką 

„ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo Rusijos susirinkimo ministras. Černaj mokėsi 

karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl mokyklos jis nebaigė... Turtingas žmogus buvo 

— tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po 

revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje 

Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis pasakodavo mano tėvui, kad 

atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas čia suorganizavo žygį prieš 

bolševikus. Černaj norėjo prisidėti, bet kažkaip jam neišėjo. 

Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti 

statybininkais. Matai, Černaj pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, turėjo gerą 

balsą... Kai reikėdavo — ir išgerdavo... Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir 

nuodėmių padarė, gal ir žmonių nužudė. Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo 

būti”. 

18

Yra žinoma, kad Aleksandras Černaj baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus. 

1931 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės 

nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad 

gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją (jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno 

apie 3 000 stačiatikių). Žinoma, reikia turėti omeny, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai 

iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės. 

A. Černaj buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, per tai jam teko išvažiuoti iš Utenos. Mat jis 

sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir panorėjęs atlikti 

išpažintį žmogus pirmiausiai privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą pinigų sumą, 

maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, avansu. 

Procedūrą akylai stebėjo ir į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis galėjo 

pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? A. Černaj tokią tvarką Utenos cerkvėje uždraudė. Aplinkinių 

cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt, 

vadovybė buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia atšaukė 

iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino neturtingus rusakalbius viekšniškius. 

1931 m., prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių 

geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė A. Černaj 

turtą ir, patys susėdę į roges, patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo didelėse, trikinkėse 

rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. Viekšniuose, prie 

namelio, skirto šventikui, su duona ir druska, šiltu pasveikinimo žodžiu sutiko cerkvės seniūnas 

Michail Škerbo bei cerkvės choras. Kambaryje ant kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos, 

kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą rytmetį A. Černaj nesėdo už stalo, o 

seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai nusilenkė altoriui ir Kozelsko Dievo 

Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai 

dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad 

jo šeimos gyvenimo naujoje vietoje pradžia pasirūpino parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų, 

daržovių, ant balkio kabojo bryzelis mėsos, dešros. Šventikas suprato, kad viekšniškiai jo laukė. 

A. Černaj ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos namuose. 

1932 metų vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių 

aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių 

instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo rinktis 

cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi pasaulietiniai ir 

religiniai spektakliai. Režisieriaus, kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, grimuotojo darbus 

atliko pats A. Černaj. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą rekvizitą gamino 

rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černaj užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų 

draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu. Šis žmogus tuo metu buvo 

žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai populiarų trio: 

du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele, ir dainininkę — mecosopraną Michailovą. 

A. Černaj pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių bendruomenės nariams, bet ir 

visai Viekšnių miestelio visuomenei. 


Rugs. 28. — Nr. 77 (413): Nuotrauka: „Viekšniai, 1935—1939 m. [tiksliai — 1934 m.] 

stačiatikių bendruomenė, vadovaujama A. Černaj, šventina Ventos upės vandenį”. — Visas 

tekstas: 

Kai Černaj suaktyvino pastoracinį darbą, cerkvėje pradėjo lankytis didesnis tikinčiųjų būrys. 

Buvo paskirtas dar vienas šventikas — Viktor Kurilovič. Netrukus — ir trečias. Keletą kartų 

cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 5—18 

dienomis, kai Viekšniuose vykdavo švento Sergiejaus Radoniečio atlaidai. Šio šventojo vardu 

pavadinta Viekšnių cerkvė. Valdytojo atvykimas buvo didelė šventė visai Viekšnių parapijai. Į 

pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti 

statė vartus (bromą), valė cerkvę ir jos aplinką. Buvo ne tik puošiama cerkvė. Visas Fermos 

kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime 

19

vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), kuriose dalyvaudavo ir batiuska su šeima bei 

kviestiniais svečiais. 

A. Černaj brolis Nikolaj taip pat dirbo pastoracinį darbą Utenoje, Pakaunėje. Skaitė religinio 

turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga 

mirė žmona Olga. Jis dėl to skaudžiai išgyveno. Metė šventiko darbą. Vėliau apsigyveno Utenoje 

pas dukrą. Ten ir mirė. 

A. Černaj nuo 1935(?) metų lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė 

tikybos. 

1939 m. birželio mėnesį Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos, 

Lietuvos ir Estijos rusų chorų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai, 

vadovaujami A. Černaj. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio 

Estijos prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje galingai nuskambėjo Estijos 

valstybinis himnas, o po to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas užlipęs į tribūną 

pasveikino trijų Pabaltijo valstybių pirmosios rusų chorų šventės dalyvius. Pirmoje šventės dalyje 

skambėjo rusų liaudies dainos. Taigi A. Černaj dėka šiame galingame chore skambėjo ir 

viekšniškių rusakalbių balsai. 

Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černaj sako prisiminimų knygoje, 

„taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai paskelbti veltėdžiais 

(„darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų rūbais. A. Černaj buvo 

liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas atėjo į protą ir 

šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir kroviku. 

Dirbdamas dešimtininko darbą neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną, anksti rytą, o 

sekmadieniais — vidurdienį cerkvėje vyko pamaldos. 

Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir A. Černaj 

nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnyj komitiet vnutrienich diel — tarybinio 

saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir tardomas! 

Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų savo 

pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti ir įvairiais būdais grasinama. 

Batiuška labai išgyveno, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į 

komjaunimą. Tarybų valdžios nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės 

choro ir styginių instrumentų orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs ilgus plaukus ir 

nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais batais, apsirengęs striuke, paėmęs į rankas užrašų knygą ir 

matuoklę, vaikštinėjo remontuojamu Viekšnių—Mažeikių vieškeliu. 

Staiga vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais išdardėjo į rytus. 

Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį ar organizuojamą 

policiją. A. Černaj tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija grąžino tarybų valdžios 

atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad atkurta nepriklausoma 

Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj pat susirinko į miestelio aikštę, iškėlė trispalvę ir sugiedojo 

himną. Tai be galo džiugino A. Černaj širdį, bet kartu ir darėsi neramu. Bažnyčios ir cerkvės 

bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodo įtartino — tuoj pat pranešti 

policijai. 

Apie 10 metų A. Černaj kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas Novickis. Nors 

ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu 

A. Černaj keletą dienų pasislapstęs prie Meižių ežero išliko gyvas, o Novickis besitraukiančių 

tarybinių kareivių buvo žiauriai nužudytas. 

Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai. 

Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos 

ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė 

spec. Dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo 

tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. Dalinys sprendžia 

viekšniškių žydų reikalus. Daugelis, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio pat likimo. Tačiau 

vokiečiai, vietoj to, kad naikintų vietinius rusakalbius gyventojus, dar atvežė apie 3 000 žmonių 

iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo septyni 

20

šventikai, kurie buvo atiduoti A. Černaj priežiūrai. Jis nebedirbo kelio remonto darbų ir vėl ėmėsi 

pastoracinės veiklos. 


Gruod. 14: „Nuotr. Jekaterinos Tichonovič Busel (centre su nuometu) ir Nikonor Michailovič 

Jarošev vestuvės. Pirmoje eilėje (pirma iš dešinės) — jaunosios sesuo Klavdija Busel-Škerbo ir 

jos vyras Grigorij Škerbo. Kaunas, 1932 m.” — Visas tekstas: 

XIII dalis 

Michail Tichonovič Busel gimė ir užaugo Viekšnių — Fermos kaime. Čia nuo seno gyveno jo 

senelis Lapkovskij, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar caro laikais 

išvažiavo iš Fermos į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur 

mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė ir šeimininkavo namuose. Atėjus 

laikui sėkmingai ištekėjo už Tichon Ivanovič Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė 

gyventi į kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad 

tas valsčius ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat, Michail Tichonovič žmonos tėvas 

juokaudamas Busel vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė. 

Baltarusių kalba „busel” reiškia „gandras”. 

Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė 

dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į 

caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą, čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbiai 

gyventojai caro valdžios buvo išgabenti į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos 

privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.). 

Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigun. Po kažkokios sunkios ligos mirė 

vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas ir gyvas parvažiavo 

T. I. Busel. Rado ją išvargusią ir paliegusią, o netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, stačiatikių 

kapinėse. Dukra Jekaterina Tichonovna Busel ištekėjo už Nikonor Michailovič Jarošev ir iki pat 

mirties (1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). Užaugino du sūnus 

— Igorį ir Olegą. Pastarasis daugiau kaip 25-erius metus mokytojavo Mažeikių politechnikos 

mokykloje. Buvo didžiulis kelionių mėgėjas, apkeliavęs daugiau nei 80 pasaulio šalių. 

Antroji dukra Klavdija Tichonovna Busel ištekėjo už Grigorij Dmitrijevič Škerbo, taip pat 

fermiškio. Abu gimę 1910 m. Grigorij mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną 

dukrą — Jelizavietą Grigorjevną Škerbo-Popovą, kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje 

mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai, ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse. 

Tichon Ivanovič Busel vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kaunatavo (Telšių r.) kaimo 

gyventoja. Tai buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl 

susilaukė keturių vaikų. Tatjana Tichonovna ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė 

Tichonovna ištekėjo už Maksimovo ir dabar gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichon Tichonovič 

žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus, čionykštis — fermiškis Michail Tichonovič 

Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. Su žmona Zinaida Ivanovna 

netrukus švęs auksines vestuves. 

Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas 

buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežė nemažai ir rusakalbių jaunuolių. Į 

hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michail Tichonovič. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį 

lietuvių ir rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai 

pašnibždėjo, kad vagono durys vos vos užsuktos viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams 

pavyko atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michail Tichonovič pėsčiomis 

pagelžkele per naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis. Pagavę vokiečiai nebūtų atleidę 

bėgliui. Žmona Zinaida Ivanovna paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų 

ūkyje Tupikų kaime (Akmenės r.) nuo tarybų valdžios slapstėsi žmogus. Vieną dieną ūkelį 

apsupo stribokai (liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti. O Zinaidą Ivanovną 

stribokai pėsčiomis atvarė į Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė. 

Apie tai sužinojo Zinaidos Ivanovnos tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė 

Mažeikių tardytojams bei prokurorams. Tada, pokario metais, to užteko. Kitą dieną Zinaida buvo 

paleista. 

21

Abu pragyveno sunkius pokario metus. Net ir vestuvėms nebuvo iš ko nusipirkti gražios ir 

naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Irajidą ir sūnų Valerij. 

Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. Auga būrelis anūkų. 


Saus. 11. — Nr. 4 (448): Nuotrauka „Fermiškė dainininkė Larisa Kuchalskaja”. — Visas tekstas: 

XIV [dalis] 

Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai gyventojai prisimena, kad tarpukario metais šiame 

kaime buvo penkios Škerbų sodybos, trys Riklevič [gal Rimkevič], Strigun, Busel, Lapkovskij 

ūkeliai. Osif Rimkevič sūnus Jevgenij baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi. 

Per karą, 1940—1945 m., Latvijoje vokiečių armijoje dirbo vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje 

armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus. 

Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavel Škerba. Jis turėjo penkis sūnus. 

Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentin baigė agronomijos 

mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare. 

Kaimo batsiuvys buvo ir Ivan Jagorov. Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 9 buvo Afemijos 

Rimkevič kirpykla. Kaip skelbia 1937 m, laikraštis „Verslas”, Viekšniuose buvo E. Liniov 

akmeninių paminklų dirbtuvės. Skelbime teigiama, kad dirbtuvių savininkas amato mokėsi ir 

dirbo užsienyje. 

Grigorij Rimkevič buvo garo katilo mašinistas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo katilu 

(dampiu) kūlė ūkininkams javus. Aleksandra Ivanovna Rimkevič garsėjo kaip labai gera siuvėja. 

Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame ji buvo įkūrusi siuvyklą. 

Nuolat turėjo 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, dvarininkai, 

stambūs ūkininkai. Ji pati siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje, pas šio amato meistrę 

vokietę. Čia nuolat mokėsi apie 30 mergaičių. Vokietė duodavo joms nakvynę, maisto, drabužių. 

Bet už tai jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą metų dirbo Rygoje. Užsidirbo 

pinigų. Nusipirko tuo metu moderniausią „Singer” markės siuvimo mašiną ir grįžo į Fermos 

kaimą ir čia sėkmingai dirbo. 

Konstantin Kuchalskij buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę, remontavo pieno separatorius, 

siuvimo mašinas, dviračius, įvairius motorus. Atrodo, kito tokio meistro Viekšnių apylinkėse 

nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, o tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro laikais jis kažkur 

Rusijoje dirbo ginklų fabrike meistru. Kaip teigia amžininkai, tai buvo auksarankis žmogus. 

Savo audiniais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius, 

lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių 

cerkvė. 

Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilij Rimkevič, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto viršininku. 

Fermos kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę mokyklą. 

Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno. Ištekėjo už 

karininko Zapevaj. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti talentui. 

Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek — 

operos ir baleto teatre), su koncertais daug važinėjo po Lietuvą. Bet mirė gana jauna. Jos brolis 

Valdimir Kuchalskij buvo dailininkas. 

Vieros tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje, 

milijonieriaus Damberg. Teta Damberg dar paauglę Vierą pasiėmė į Rygą. Visapusiškai rėmė, 

leido į mokslą. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo 

metu tai buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 metais Latvijoje buvo paskelbtas grožio karalienės 

konkursas. Jame dalyvavo ir Viera, kuriai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių 

Fermos kaimo tapo Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais (1936) metais Paryžiuje įvyko 

pasaulio grožio karalienės rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Paryžiuje ji taip pat 

laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš žmonų pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Viera 

netrukus ištekėjo už stambaus kino meno verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės 

palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 

konsulo Damberg šeima išvažiavo į Vokietiją. Iš ten, taip pat buvusios Fermos kaimo gyventojos 

Tajos Cibulskajos padedami, išvyko į Ameriką. 

22

1936—1937 (?) m. Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi 

lapai, išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų 

gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černaj 

organizavo „kriestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis 

ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietų. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir staiga 

pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevič sodybos (dabar 

toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis. 

1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos nusipirko arklių ir uždarbiavo pas žydus. 

Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepirko javų iš ūkininkų, kurie nebuvo tautininkų partijos 

nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivan Rimkevič Sovaičių kaime 

turėjo draugą, tautininką Trušinską, kuris Rimkevič grūdus pardavė kaip savo. Dauguma elgėsi 

lygiai taip pat. 


Saus. 18. — Nr. 7 (451): Nuotraukose: „[1.] Fermiškė V. S. Solovjova — 1936 m. Latvijos 

grožio karalienė. [2.] Tarpukario metų Fermos kaimo jaunimas sūpuoklėse”. — Visas tekstas: 

XV dalis 

Caro valdžia po 1863 metų sukilimo buvo numačiusi į Kauno guberniją perkelti 3000 

rusakalbių šeimų. Reforma vyko ne taip sparčiai, kaip planavo valdininkai. Matyt, rusakalbiai 

žmonės nelabai noriai kėlėsi į jiems visiškai nepažįstamą ir svetimą kraštą. Iki 1864 m. visoje 

Kauno gubernijoje buvo apgyvendinta 500 šeimų. Atsirado ir mūsų tautiečių, kurie pareiškė norą 

pereiti į pravoslavų tikybą ir vylėsi lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės, o vėliau ją parduoti ir 

taip praturtėti. Caro valdžia tikėjosi, kad persikėlėliai ims terorizuoti, engti vietinius gyventojus. 

Šie priešinsis, kils konfliktas. Tačiau taip neįvyko. Persikėlėliai apsidžiaugė gavę žemės ir ėmėsi 

darbo, o vietiniams lietuvybės reikalai nelabai rūpėjo. Bernai apsimėtydavo akmenimis ir tuo 

konfliktas dėl merginų baigdavosi. 

Perkėlimo darbai vyko chaotiškai: iš 269 vietovių, kuriose apsigyveno persikėlėliai, 194 

vietovėse įsikūrė tik po penkis kiemus, 40-yje vietovių — iki 10-ies kiemų, 24-iose — iki 20 ir 

tik 11-oje vietovių susikūrė daugiau nei po 20 kiemų. Prie jų galima priskirti ir Viekšnių — 

Fermos kaimą. XIX a. antroje pusėje šis kaimas buvo nutolęs 234 varstus (l varstas — 1064 m) 

nuo gubernijos miesto Kauno, 64 varstus — nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą — nuo 

valsčiaus centro Viekšnių ir 5 varstus — nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21 

sodyba. Gyveno 77 vyrai, 57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir 

seneliai. Raštingų buvo 40 vyrų ir 21 moteris. Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės 

žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo pievos 

ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai 

laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožką. Turėjo žemės ūkio inventoriaus ir 763 carinius rublius. 

Čia gyveno du visiški skurdžiai. Jie neturėjo nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį. 

Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlėliai rusakalbiai žmonės daugiausiai 

vertėsi žemdirbyste. Tik keletas šio kaimo gyventojų žemę arendavo, o patys vertėsi miško 

perdirbimu. Tuometinė carinė valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės 

banko skyrė beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitas lengvatas. 

1931 m. atvykęs dirbti į Viekšnius šventikas A. Černaj teigė, jog Fermos kaime yra 36 kiemai. 

Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija neužmatomi javų 

laukai. Liepos mėnesį, šv. Sergiejaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo 

daug svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arkliai ir vežimai. Visur skambėdavo garsi 

šneka ir dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga šokiuose 

apsilankydavo ir pats batiuška A. Černaj su savo svečiais. Dažniausiai tai būdavo grafienė 

V. P. Zubova su savo seserimi. 

Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. Tada užtekdavo ir Grigorijaus 

Rimkevič muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir kt. šokius. Tarpukario metais 

vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. Z. I. Busel prisimena: „Visi 

apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius vaidinimus rodė! Eidavo visi, 

kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus eidavome ir mes. Lietuviai šauliai 

23

organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių sąjungą nestojo. O gal rusų 

nepriėmė? Nežinau. Bet, kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. Čia, Fermoje, buvo tik rusų 

gaisrininkų komanda.” 

Būta kaime ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo 

eilėraščių kūrėjas Vasilij Strigun. Jo sūnus Konstantin eilėmis lenkė tėvą. Kostia baigė Šiaulių 

gimnaziją. Šiandien sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo spausdinta. Likę gyvi liudininkai 

neišsaugojo atminty šių talentingų žmonių posmų skambumo. 

Pokario metais po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis Tarybų Latvijos 

komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Artima giminaitė 

prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis 

atsiveždavo keptą kumpį, dešros, duonos ir, žinoma, daug degtinės. Mano vyrui sakydavo: 

„Matai, kiek čia yra. Tu gerk, bet, žinok — nepasigerk.” Mes iškūrendavome pirtelę. 

Puotaudavome ir dainuodavome visą naktį rusų liaudies dainas. Jis atvažiuodavo paprasta 

mašina, be sargybinių. Pats vairuodavo... Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona — 

Marija Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo 

kažkokius labai svarbius dokumentus... Dabar mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir 

lietuviška. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės.” 

XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš gausiausių Viekšnių cerkvės 

parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek, 

kad jiems suskaičiuoti užteko rankų pirštų... Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti 

optimizmo. 


Saus. 25. — Nr. 10 (454): Nuotraukos: „[1.] Viekšniškis T. T. Busel su žmona Vasa 1908 m. [2.] 

Tarpukario metų cerkvė”. — Visas tekstas: 

XVI dalis 

Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi. Tik atsikėlus į svetimą 

kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame 

leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a. viduryje 

ir kad 1859 metų inventoriniuose sąrašuose minima rusų cerkvė; skliaustuose pažymėta: 

„mediniai maldos namai”. Tikėtina, jog tai buvo sentikiai. Po 1863 metų sukilimo į Viekšnius ir 

jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865 

metais į Viekšnius caro valdžia atsiuntė šventiką vienuolį Vosilių. 

Viekšnių cerkvės metraštyje teigiama, kad Viekšnių rusakalbių parapija buvo įkurta 1867 

metais ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name buvo įkurta laikina cerkvė su 

ikonostatu (šventuoju paveikslu). Ši ikona buvo laikinai pasiskolinta iš Panevėžyje dislokuotos 

carinės kariuomenės žygio cerkvės. Kiti kulto reikmenys — pasiskolinti iš Šiaulių ir Telšių 

cerkvių. 1873 m. buvo nutraukta Ventos—Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų 

rusakalbiams mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų ir prasidėjo cerkvės 

statyba. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13 

tūkstančių carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio 

cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas. 

Pietinėje — pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės patalpos. 

Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilij Krukovskij. Darbai vyko sparčiai. 1875 m. 

liepos 20 d. statyba buvo baigta ir cerkvė pašventinta. Jai suteiktas šventojo Stebukladario 

Sergiejaus Radoniečio vardas. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona 

spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos, trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia 

pritvirtintos keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro 

Aleksandro Aleksandrovičiaus užsakymu. Dešimtį langų dabino dekoratyvinės metalinės grotelės. 

Centrinėje dalyje — du apvalūs langai. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su 

dviem paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius. 

Stogas dengtas skarda. 

Šiandieną sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. 1884 m. 

parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 mergaičių. 

24

Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du rusakalbiai 

parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių tikybą. 

Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos Sitov 

nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanov padovanojo keturis 

sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo nupirkti apeiginiai 

rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje buvo pastatyta varpinė. Joje 

įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias varpas 

svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas Zubovas, vieno 

pūdo — šventikas M. Batalin. 

Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių buvo atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo 

pravoslaviškas kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos 

tautybės ir kilmės savižudis karininkas. Atlikus tyrimus gal ir pavyktų nustatyti šio žmogaus 

duomenis. 


Vas. 8. — Nr. 16 (460): Nuotrauka „Šventiko žmona Tatjana Mironovna Černaj. Viekšniai 

1940 m.”. — Visas tekstas: 

XVII dalis 

Viekšnių cerkvės klestėjimo laikotarpis buvo XIX a. paskutinis dešimtmetis, kai tikinčiųjų reikalais 

rūpinosi šventikas Michail Batalin, ir XX a. ketvirtas dešimtmetis, kai čia dirbo šventikas 

Aleksandr Černaj, Tada parapijiečiai gausiai lankėsi cerkvėje ir dosniai jai aukojo. Buvo nupirkta 

sidabrinių, paauksuotų kulto reikmenų už Viekšnių Taikos tarpininko (vėliau — gubernijos 

kalėjimų valdybos inspektoriaus) Vladimir Nikolajevič Selezniov paaukotus pinigus. Viekšnių 

geležinkelio stoties viršininkas Piotr Nikolajevič Jakovlev atgabeno ir cerkvei padovanojo 

Kozelskio Dievo Motinos ikoną — kopiją. 1886 m. sausio 21 d. suorganizuotos didelės iškilmės 

ir ikona su ypatingomis apeigomis įnešta į cerkvę. Nuo tada kasmet buvo švenčiama Kozelskio 

šventė. Unterkarininkas Zacharij Kuznečenko padovanojo didelę žvakidę ir keletą smulkesnių 

kulto reikmenų, o Viekšnių policijos viršininkas A. N. Kotlerovskij ir Jekaterina Semčevskaja — 

prabangių užtiesalų. Kitas unterkarininkas Sergiej Vasiljevič Petrov paaukojo nemažą sumą pinigų, 

už kuriuos buvo nupirkta cerkvės vėliava, paauksuotas kryžius ir trys žvakidės. 

Cerkvės išlaikymui caro valdžia 1880—1885 m. skyrė apie 40 ha žemės. Cerkvei priklausė du 

vandens malūnai: vienas — Viekšniuose, kitas — Lėlaičių kaime. Malūnai per metus davė po 

300 carinių rublių grynojo pelno. 

1884 m. cerkvėje lankėsi ir iškilmingas mišias laikė Kauno stačiatikių bažnyčios vyskupas 

Sergiej. Po mišių šventoriuje ilgai bendravo su parapijiečiais, dalijo kryželius, šventus 

paveikslėlius, religinio turinio knygeles. 1889 m. cerkvėje lankėsi Kauno gubernatorius E. A. 

Kurovskij ir Kauno stačiatikių cerkvės vyskupas Kiril. 

1890 m. parapijoje įvyko stebuklas. Vieną pavakarę šventikas buvo iškviestas į Viekšnių 

Fermos kaimą pas mirties patale gulinčią ligonę. Suteikęs paskutinį palaiminimą ir pasakęs, jog 

ligonei gali padėti tik Aukščiausiasis, išvyko į Papilę pas mirštantį naujagimį. Kitą dieną už 

ligonę atlaikė mišias, kuriose dalyvavo jos artimieji, kaimynai. Susirinkusieji nuoširdžiai meldėsi 

prie Kozelskio Dievo Motinos ikonos, prašydami ligonei šviesios dangaus karalystės. Grįžę į 

namus artimieji rado ligonę žvalią ir judrią. Sužinojęs šventikas vėl sukvietė į cerkvę moters 

artimuosius ir atlaikė padėkos mišias. Netrukus ligonė A. Vasilevskaja visiškai pasveiko. Šventikas 

apie šį įvykį pranešė Kauno stačiatikių cerkvės Metropolitui. 

Viekšnių cerkvė buvo du kartus apvogta. 1884 m. išlaužę cerkvės centrinio įėjimo duris vagys 

išnešė apie 30 rublių ir du sidabrinius paauksuotus indus. 1889 m. pritaikę raktą išnešė sidabrinių 

kulto indų ir kitokių reikmenų bei dėžutę, kurioje buvo laikomi paaukoti pinigai — 24 rubliai. Po 

keleto dienų tuščia dėžutė buvo rasta Pakalupės upelyje. 

Muturas Algimantas. Užeikite į muziejų — čia rasite mane // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Vas. 8. — Nr. 16 (460). — Visas tekstas: 

Keletą kartų mąsčiau — gal neberašyti ir nebespausdinti straipsnių serijos „Apie ką kalba 

cerkvės varpai”. Gal rašau neįdomiai, neaktualia tema. Iki pat XV dalies nesulaukiau nei 

25

skambučių, nei laiškų. Dar šiek tiek skatino rašyti tai, kad kai kurie viekšniškių perskaityti ir 

„pundeliais” sudėti mano straipsniai keliauja iš namo į namą. 

Pagaliau redakcija vasario mėnesį gavo gerb. p. Z. Navickienės laiškutį. Pagaliau... Ačiū 

jums, gerbiama Zofija, už pareikštas mintis ir kritines pastabas. Jeigu esate Viekšnių krašto 

istorijos žinovė ir patriotė, tai aš norėčiau su jumis padraugauti. Senoji viekšniškių karta baigia 

išeiti Anapilin, o likę gyvi — silpnoki žinių pateikėjai. Dar nereiškia, kad geras puodžius, 

žemdirbys ar skaniai verdantis barščius yra puikus savo krašto istorijos žinovas. Viekšniuose yra 

keletas istorijos žinovų. Daug ko sužinojau iš jų. Esu jiems dėkingas. Žinau, kad nemažai 

viekšniškių istorijos žinovų gyvena Klaipėdoje, Kaune, net Australijoje. Tačiau šiais sunkiais 

ekonominiais laikais neturiu galimybių jų aplankyti. Reikia verstis tuo, ką turiu. Be to, ir mano 

rašinių tikslas — ne analizuoti šeimų istorijas, o kiek įmanoma supažindinti augančią kartą su 

šalia mūsų gyvenančiais ar gyvenusiais rusakalbiais žmonėmis, kurie sprendė ir sprendžia tokias 

pat žmogiškas problemas, kaip ir kiti — lietuviai, latviai, žydai ar pagaliau čigonai. Reikia keisti 

įvaizdį: kad rusas — ne tik raudona penkiakampė žvaigždė ar daugiaaukščiai keiksmažodžiai, 

bet ir gilūs religiniai įsitikinimai, didžiulis nuoširdumas, betarpiškas bendravimas, savita kultūra 

ir papročiai. Mūsų tautiečiai ir šiandien galėtų pasimokyti iš senųjų, ikikarinių, vietinių 

rusakalbių patriotizmo, meilės Lietuvai, juos užauginusiai ir išpuoselėjusiai žemei. 

Gerb. Navickiene, jeigu jūs to mano straipsniuose neįžvelgiate, tai aš blogai rašau. Arba jūs 

pamatote muselytę, o dramblio nepastebite. 

Gerai, meskime į šalį ginčus. Šią vasarą mūsų muziejus rengs ekspediciją, jeigu gaus 

finansavimą, po Viekšnius ir jų apylinkes. Aš pabandysiu jus susirasti. Tikiuosi, kad padėsite 

man išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino Viekšnių žydų bendruomenę? Ką darė kai kurie rusakalbiai 

viekšniškiai pirmaisiais pokario metais? Tai dvi temos, kuriomis užkalbinti viekšniškiai staiga 

praranda atmintį arba tampa mažamečiais vaikais. Greičiau sužinosi smulkiausias kaimyno 

biografijos detales, negu kas nuniokojo senąsias žydų kapines ar išdaužė cerkvės langus. 

Taigi, gerb. Zofija, jūs mane paakinote rašyti. Ačiū už tai. Jeigu kada atvyksite į Mažeikius, 

užeikite į mūsų muziejų — ten rasite mane. 


Vas. 15. — Nr. 19 (463): Nuotraukos: „[1.] Fermiškių Lapkovskij šeima. [2.] Viekšnių Fermos 

kaimo rusakalbis jaunimas su lietuviais šauliais (antroji iš dešinės — Z. I. Busel)”. — Visas 

tekstas: 

XVIII dalis 

Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties. 

Per gyvenimo audras ir permainas išbluko ar sunyko dokumentai. Mus pasiekė tik istorijos 

nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, aukojo pinigus, kulto reikmenis. Cerkvės 

metraštyje ne viskas užfiksuota. Dalis metraščio, atrodo, taip pat sunyko (arba sunaikinta). 

1892 m. rugsėjo 12 d. į Viekšnius atvyko Kauno stačiatikių cerkvės metropolitas Grigorij. 

Cerkvėje buvo atlaikytos šventos mišios. Kitą dieną — iškilmingos mišios. Prie cerkvės su 

duona ir druska jo laukė lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės atstovai. Metropolitas Grigorij 

pasakė ugningą padėkos kalbą ir ilgai bendravo su tikinčiaisiais. 

Gyvenimas iki 1905—1914 m. tekėjo įprasta vaga. Prasidėjo revoliucijos, neramumai ir 

pagaliau — Pirmasis pasaulinis karas. Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams 

kraustytis į Rusiją. Dauguma gyventojų išvyko. Likę keletas paliegusių ir nukaršusių žmonių 

nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920—1923 metais rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą. 

1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje vėl apsilankė Kauno stačiatikių metropolitas. Jį 

antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko vienuolis Genadij ir rusakalbių 

bendruomenės atstovas Aleksandr Avgustovič Gaselskij. Kitą dieną cerkvėje buvo aukojamos 

iškilmingos mišios. Jas laikė pats metropolitas Jevstafij, vienuolis Genadij ir djakonas Leonid 

Vorobjov. Giedojo cerkvės choras. 

Karo metu išdaužyti cerkvės langai buvo įstiklinti tik 1924 m. Atstatyta aplink šventorių 

buvusi medinė tvora (nuniokota per Antrąjį pasaulinį karą tvora neatstatyta iki šiol). Aliejiniais 

dažais perdažytas stogas. Visi remonto darbai atlikti iš parapijiečių paaukotų lėšų. 

26

1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pirmiausiai jis 

apsilankė lietuvių katalikų bažnyčioje, dalyvavo mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. O prie 

cerkvės, vainikais ir gėlėmis papuošę medinę arką, Prezidentą su duona ir druska pasitiko 

rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadij ir kiti tikintieji. Po trumpos 

maldos rusakalbių bendruomenės vardu vienuolis Genadij išreiškė ištikimybę ir lojalumą 

Lietuvos prezidentui bei Konstitucijai. A. Smetona padėkojo už malonų ir šiltą priėmimą. 

1929 m. cerkvė buvo remontuojama. Šv. Sergiejaus dieną (liepos mėn.) dar kartą apsilankęs 

Kauno metropolitas pašventino suremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Buvo 

atvykę ir giedoriai iš Telšių bei Mažeikių. 

1930-ieji — cerkvės pakilimo metai. Viekšniškių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis 

A. Černaj. Buvo suburta cerkvės taryba: A. Novikov, Kuk, G. Krukovskaja, S. Čerepoven (?), 

F. F. Laikov. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo 

eiti Vladimir Lebedev. Liepos 16 d. iš Panevėžio buvo atvežta Surdeto Dievo Motinos ikona, 

kuriai 1930 m. sukako 400 metų. Ikoną iškilminga procesija iš geležinkelio stoties parnešė į 

cerkvę. 

Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius išvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės 

metropolitas Jaroferrej. Prie valsčiaus ribos jį pasitiko rusakalbis Viekšnių jaunimas, Vytauto 

gatvės gale buvo įrengta vainikais, gėlėmis ir lemputėmis papuošta medinė arka. Prie arkos svečią 

su duona ir druska pasitiko Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos sveikinimo 

kalbos. Raitelių ir dviratininkų procesijos lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia buvo atlaikytos 

ypatingai iškilmingos pamaldos. 


Kovo 1. — Nr. 25 (469): „Nuotr.: fermiškis V. Škerbo — tarpukario metų Medemrodės dvaro 

agronomas-sodininkas”. — Visas tekstas: 

XIX dalis 

Telšių stačiatikiai 1936 m. per teismą susigrąžino iš valstybės karo metais atimtą cerkvę. 

Buvo surengtas jos atšventinimas. Ta proga Viekšnių cerkvės šventikas A. Černaj suorganizavo 

kryžiaus žygį į Telšius. Nuo cerkvės viekšniškių procesija su kryžiumi, vėliavomis ir 

garbingiausiomis ikonomis giedodama patraukė link Telšių. Kapėnų, Degimų, Savarinos, 

Babulino kaimų gyventojai ją pasitiko maldomis, su duona ir druska, vaišino pienu ir sūriu. 

Kiekviename kaime prie procesijos prisijungė nauji žmonės. Vidurnaktį, pasiekę Pasvaigės 

kaimą, procesijos dalyviai jame apsinakvojo. Kitą rytą pasimeldę tęsė kelionę. Likus 4 varstams 

(l varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, vadovaujama šventiko I. Majevskij. 

Abi procesijos susijungė ir giedodamos patraukė link Telšių. Stačiatikių kapinėse įvyko 

iškilmingos pamaldos. 

Tų pačių metų rugpjūčio 16 ir 23 dienomis Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų 

cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo 

atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės bei dainos. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko 

iškilmingos pamaldos, skirtos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui. 

1937 m. cerkvėje buvo organizuojami ypatingai iškilmingi šv, Sergiejaus Radoniež atlaidai. 

Mišias laikė net trys šventikai: broliai Aleksandr ir Nikolaj Černaj bei Viktor Kurilov. Giedojo 

jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. Rugpjūčio 15 d. A. Černaj organizavo žygį į 

Mažeikius. Per keletą valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Buvo atlaikytos 

iškilmingos mišios. Tą pačią dieną šv. Sergiejaus Radoniež seserija šventė organizacijos 

susikūrimo metines. 

Labai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergiejaus Radoniež atlaidai. Mat ši šventė 

sutapo su Rusijos krikšto 950-mečiu. Į šventorių ir cerkvę tikintieji ėjo pro gausiai vainikais, 

gėlėmis ir elektros lemputėmis papuoštą medinę arką. Po iškilmingų pamaldų gausi procesija su 

šv. ikonomis, vėliavomis ir giesmėmis nuėjo prie Ventos. Buvo pašventintas vanduo. 

Kalėdų proga į Viekšnius vėl atvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės metropolitas. Jį 

geležinkelio stotyje pasitiko rusakalbis jaunimas ir cerkvės seniūnas. Dieną įvyko iškilmingos 

mišios. Metropolitas aplankė Medemrodės ir Naryškino dvarus. 

27

Karo metais (l940—1945-aisiais) cerkvės veikla apmirė. Sekmadieniais buvo laikomos 

mišios, nors šventiką A. Černaj tarybinė valdžia terorizavo. Po karo, 1946 m., šventiku pradėjo 

dirbti Nikandr Miuller. Nuniokotai cerkvei atstatyti parapijiečiai aukojo pinigus. Dideles sumas 

paaukojo I. D. Molotokina ir T. T. Busel. Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė. 

1947 m. liepos mėn., dalyvaujant Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui 

Nikolaj Savickij, Viekšnių cerkvė buvo iš naujo atšventinta. 

Karai, kolektyvizacija išblaškė senąją, Lietuvoje gimusią ir subrendusią rusakalbių 

bendruomenę. Cerkvė liko be tvirto šeimininko — šventiko materialinės paramos. Naujai 

atsikėlusiems tikybos reikalai nerūpėjo. Savo „juodą” darbą dirbo ir ateistai. 

Ąžuolai pavirvyčiuose dar oš... [Savarinos kaimas] / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste: 

Miškai 

Paribys — miškingas kraštas. Kur pažvelgsi — gojai, miškeliai, miškai — nelygu kokiuose 

plotuose plyti, skirtingai vadinami. „Pakeliui pats didžiausias — Birbiliškės miškas, užimantis 

daugiau kaip 500 ha. Jame seniausi medžiai po 70—80 metų. O seniūnijos Žibikų ir Smiltinės 

masyvuose pušų amžius siekia net 120 metų”, — pasakoja visą savo gyvenimą miškams skyręs 

Rimantas Patlaba iš Savarinos kaimo. Jis gimė ir augo Birbiliškės kaime. Jo žmona Zita — iš 

gretimo Maldenių kaimo, jau priklausančio Telšių rajonui. Pažintis su Patlabais — dar vienas 

šviesius akcentas „Būdo žemaičių” kelionėje. 

Antrasis pagal dydį miškas — Serbentavos. Jo vardas kilęs nuo sraunaus šaltiniuoto upelio — 

Serbentavos. Gausu kiškių, stirnų. Tai Viekšnių medžiotojų būrelio valdos. Šiame būrelyje yra 43 

medžiotojai. Vadovauja Bronius Poderis iš Mažeikių. 

Miškų ūkis — verslo šaka. Savininkai, susigrąžinę miškus, siekdami greito pelno, daug iškirto 

legaliai, o nelegaliai tikriausiai dar daugiau. Valstybiniai miškai tvarkomi nuosekliai. Sodinamos 

ąžuolų ir uosių apsauginės juostos, veisiami daigynai. Plynieji kirtimai per dvejus metus privalo 

būti apsodinti mišku. Pagrindinis eigulio darbas: miško apsauga ir kirtimas, apželdinimas, 

medienos sandėlių tvarkymas. 

Eigulė 

Energinga eigulė Zita Patlabienė prižiūri šiuos miškus. Miškininkai Patlabai Savarinos kaime 

gyvena jau 33 metus. Zita dirba eigule Mažeikių miškų urėdijos Kapėnų girininkijos Birbiliškės 

eiguvoje nuo 1972-ųjų. Ji dirba kartu su eiguliais Viliumi Vilku ir Rimvydu Jaraminu. Anksčiau 

ir jos vyras dirbo eiguliu. Dabar gauna invalidumo pašalpą. Tuose miškuose R. Patlabis išdirbo 

42-ejus metus. Tad ar visada miškai teikia sveikatos? Rimantas Patlaba tvirtai įsitikinęs, jog 

„taip”. Miškai yra žmonių sveikatos šaltinis. Kas kita — miškininkų darbas. Jis sunkus ir 

įtemptas. Tad ne miškai atima sveikatą eiguliams, o pats darbas. Dar ir prigimtis lemia... 

Zita Patlabienė prižiūri 900 hektarų miško. Girininkijoje valstybinių miškų yra 2600 ha. 

Didžioji dalis — valstybinių miškų. Savininkai susigrąžino apie 400 ha. 

Gaisrai 

„Šiemet Birbiliškėj žolynai labai degė, — pasakojo Zita apie savo darbo rūpesčius, — ugnis 

buvo net jaunuolyną pagavusi ir Žukauskynėje. Apie 4 hektarus nudegė. Vis atsiranda, kas 

padega žolynus, nors per radiją ir televiziją aiškina, laikraščiuose apie žalą rašo”. 

Kasmet gesina tokius gaisrus, nors apylinkėse gyventojų vos vienas kitas. Patys Patlabos dvi 

dukras užaugino ir į mokslus išleido. Ilona hidrogeologijos ekspedicijoje Garliavoje dirba, o 

Vilma Viekšniuose — žemėtvarkininkė. Gyvena ūkiškai, laiko net 3 melžiamas karves, kiaulių. 

Eigulė turi atsikėlusi močiutės žemę, o jos vyras atsiėmė paveldėtą 5 ha pušyną Užlieknės kaime. 

Paveldu rūpinasi abu — anūkams liks kaip ženklas, jog „bočeliai” ne tuščiai šioje žemėje laiką 

leido. Gal, kada nors pakeleiviai, grožėdamiesi jų sodintais ąžuolais, minės geru žodžiu 

miškininkus. Nuoširdžius ir darbščius žmones... 

28

Miškingiausia seniūnijos dalis. Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė 

Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 23. — 

Nr. 17 (28): iliustruota. — Tekste: 

Šios dienos kelionės tikslas — Birbeliškės kaimas. Tai bene labiausiai nutolusi nuo rajono 

centro, net 34 km, Viekšnių seniūnijos dalis. Kaime yra 3 namai, gyvena 11 žmonių. Bet mes jo 

„Volvo” automobiliu nepasiekiame. Sustojame ties Kontrimų dvaru. 

Kelias veda pro Birbeliškės mišką, stambiausią Kapėnų kadastro vietovėje. 

Viekšnių seniūnija suskirstyta į 5 kadastro vietoves: Svirkančių, Pakalupio, Kapėnų, Santeklių 

ir Viekšnių. Seniūnija užima 21102 ha bendro ploto. Žemės ūkio naudmenos sudaro 12720 ha, iš 

jų ariama žemė — 12102, sodai — 100, natūralios pievos ir ganyklos — 409, miškai — 6746, 

keliai — 383, užstatyta teritorija — 419, vandenys — 509, pelkės — 50 ha. Sausinta žemė — 

14703 ha. 

Miškingiausioji seniūnijos dalis menkai apgyvendinta. Viekšnių apylinkių žemė senovėje 

buvo apaugusi neįžengiamais miškais. Tai vietinius gyventojus gelbėjo nuo priešų, o kartu — ir 

naikino, nes dirbama žemė buvo nederlinga. Istoriškai visai neseniai, tik 1867—1868 m., tose 

vietose siautė badas. Gyventojai mito medžių žieve. O dar anksčiau, 1812 m., per Lietuvą 

traukdamasi Napoleono armija kažkur ties Virvyte užkasė didelius lobius. 1926, 1932 m. buvo 

atvykusios prancūzų ekspedicijos, kurios ieškojo paslėptų brangenybių. Veltui. Laikas ne vien 

žmogų, bet ir gamtą neatpažįstamai pakeičia... 

Aplankytos vietovės — išdidžių bajorų gūžtos. Tai liudija karinės prievolės sąrašai, išlikę iš 

1528-ųjų metų. Jau tuomet Viekšnių valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos. Bajorai — 1863 m. 

sukilimo dalyviai ir rėmėjai. Ir mūsų aplankytas Kontrimų dvarelis — šio sukilimo liudytojas. 

Pravažiuojame kairįjį Virvytės intaką — Būgenį. Dar vienas upeliūkštis, Trimėsėdis, įteka į 

Virvytę. Prie jo — kitas sustojimas. Tai antrasis 9 namų ir 16 gyventojų Tučių kaimas. Tuoj už 

jo, šalia Telšių rajono ribos, kaimas gražiu slavišku pavadinimu Boguslavos. Jame šiuo metu 

gyvena 41 gyventojas, yra 10 namų. Įsteigtas antrasis Mažeikių rajono ekologinis ūkis. 

Birbeliškės miškas / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo 

žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 23. — Nr. 17 (28): iliustruota. — Tekste: 

Birbeliškės miško kvartalų kryžkelėje sustoję eiguliai ir Kapėnų girininkijos girininkas 

Artūras Raudonis. Vyksta miško ruošos darbai, tad girininkui rūpi, kaip sekasi. 

Birbeliškės miško masyvas — vienas iš didžiausių Kapėnuose ir Viekšniuose. Daugiau kaip 

1000 hektarų auga lapuočiai ir spygliuočiai medžiai. Jų amžius — apie 50 metų. Tai brandi 

mediena, vertinga prekė. Girininkija organizuoja medienos ruošos darbus. Pusmečio planas jau 

baigiamas įvykdyti. Paruošta apie 3000 kietmetrių padarinės medienos. Daugiausia buvo 

kertama Birbeliškės, Marijampolės, Smiltynės ir Serbentavos miškuose. 

„Padarinė mediena kainuoja įvairiai, — sakė Artūras Raudonis, — 1 kietmetris eglinių rąstų 

kainuoja apie 150 litų, o pigiausios yra malkos kurui. Jų 1 kietmetris kainuoja tik 23 Lt, ir PVM. 

Tai drebulės, baltalksniai”. 

Miškai ne vien kertami. Kapėnų girininkija šiemet sodins 30 ha miško, iš kurio 2,7 ha bus 

žemės ūkio veiklai netinkamuose plotuose. Sodinama bus tiktai valstybinėje žemėje. 

Žemėtvarkos tarnyba iš savo balanso perdavė Miškų ūkiui tuos 2,7 ha ariamos žemės. Ji yra 

įsiterpusi miškų viduryje. Vienintelė išeitis — apsodinti medžiais, nes dirbti ar šienauti yra 

nuostolinga. 

Ne paslaptis, daugelis ūkininkaujančiųjų mažai derlingose žemėse laukia Lietuvos priėmimo į 

Europos Sąjungą. Tuomet bus veisiami miškai, o žemės savininkams ilgą laiką bus mokamos 

solidžios kompensacijos. 

Lukošiūtė Sandra. Tykų Birbiliškės gyvenimą tarp miškų sudrumsčia tik grybautojai // 

Santarvė. — 2005. — Rugpj. 18. — Nr. 93 (8887): „Jono Strazdausko nuotraukos [1.] Gabalių 

šeimos nuo gyvenimo atokiame kaime neatbaido įvairūs nesklandumai. [2.] Kaimo gyventojai 

išsilaiko augindami gyvulius ir paukščius. [3.] Birbiliškės ramybės netrukdo nei miesto 

29

šurmulys, nei pravažiuojančios mašinos. [4.] Venanta ir Stasys Brasai dar nėra tikri, ar visam 

laikui liks gyventi Birbiliškėje. [5]. „Ir ką, atvykėliai miestiečiai, galite man įdomaus pa 

rodyti?..” [6.] Jei galėtų keisti gyvenimą, Petronėlė Samsunkevičienė mokytųsi arba važiuotų 

uždarbiauti į užsienį”. — Visas tekstas: 

Kolega prisiminė, kad susipažinęs su kuo nors šokiuose ir išgirdęs Birbiliškės pavadinimą, 

manė, kad taip juokaujama. Pasirodo, kad tai nėra vaizdingas posakis. Viekšnių seniūnijoje yra 

toks kaimas. Žmonių beveik užmirštas kampelis. 

PASIKLYDĘS TARP MIŠKŲ 

Viekšnių seniūnijoje, paklausus apie Birbiliškę, iš pradžių darbuotojai gūžčiojo pečiais. Tie, 

kas galėtų daugiau žinoti apie šį kaimą, atostogauja. Birbiliškės gyventojai į seniūniją su 

reikalais beveik neužsuka, tad kaip ir kuo ten gyvena žmonės, nelabai ir aišku. Ne viena 

pašnekovė sakė, kad tarp miškų pasiklydęs kaimas — Dievo pamirštas kampelis, kuriam lemta 

nunykti. 

Netoli Birbiliškės gyvenanti seniūnijos buhalterė Anfisa Kaminskienė pasakojo, kad esama 

dviejų kaimų tokiu pačiu pavadinimu. 

Tiesa, apie tikrąją Birbiliškę dabar primena tik laukai. Kitą tokiu pačiu pavadinimu kaimą 

žmonės linkę vadinti Sodele. Tai minėjo ir vėliau Birbiliškėje sutikti vietos gyventojai, aiškinę, 

kad „tokia mada” išlikusi nuo tarybinių laikų. 

A. Kaminskienės vardijami vietovardžiai skamba kaip burtažodis, neįprasti ausiai apylinkių 

pavadinimai. O kur dar netoli Karalienės ir Birbiliškės miškų įsikūręs pats kaimas! 

Pravažiuojame Savarinos kaimą su keliomis trobomis, o toliau keletą kilometrų kelias tarp 

miškų vingiuoja Birbiliškės link. Išlipus iš automobilio iš pradžių pasitinka neįprasta tyla ir 

ramybė. Ne mus vienus ji nustebino. Kaimo gyventojai, atsikėlę čia, prisipažino, kad prireikė 

laiko su tuo apsiprasti. 

KAIMĄ VADINA DŽIUNGLĖMIS 

Galima sakyti, kad Venanta ir Stasys Brasai — kaimo naujakuriai, atsikraustę vos prieš trejetą 

metų. Vyras pasakojo, kad mašinos gaudesys kieme girdimas, net jei ji važiuoja už kelių 

kilometrų. 

„Tyki vieta”, — apibūdina jis. 

Į sodybą, iš visų pusių apsuptą miškų, Brasai persikėlė iš Užlieknės, kur gyveno kartu su 

Stasio tėvais. Sutuoktiniai panūdo kurti savo gyvenimą atskirai nuo tėvų. Pasak Venantos, nors 

uošviai gyveno vienkiemyje, tačiau čia atrasta ramybė buvo dar didesnė. Stasiui prireikė 

pusmečio, kad priprastų prie aplinkui tvyrančios tylos. 

Dabar įprato. Iš miesto grįžta pavargę nuo triukšmo ir skaudančiomis galvomis. Moteris 

Birbiliškę juokais vadina džiunglėmis, mat girdisi, kaip netoliese klykauja gervės, o ir žvėrys 

atklysta. 

Sodybą nykstančiame kaime po ilgų paieškų pasirinko dėl finansinių sumetimų, tuo labiau 

kad buvęs šeimininkas prie viso turto ir žemės ūkio technikos pridėjo. 

Birbiliškės ramybė kurį laiką sudrumsčiama tik prasidėjus grybų sezonui. Tuomet ant siauro 

keliuko padaugėja mašinų, kelio pasiklausti užklysta grybautojai. Kai kurie jų teiraujasi, ar verta 

eiti giliau į mišką grybų ieškoti. Humoro nestokojanti jauna moteris į tokį klausimą atsako, kad 

miškas jai per toli, tad ji nežinanti. 

Pažįstamų paklausta, ar daug tais metais būna grybų, Venanta sako, kad tokių dalykų geriau 

klausti turguje nei jos. Grybauti moteris mėgsta, bet į mišką retai išsiruošia, nors šis vos už kelių 

žingsnių. Prieš porą metų Brasai džiaugėsi gausiu grybų sezonu: ir žiemai atsargų prisikaupė, ir 

pardavė jų nemažai. 

NENORI BŪTI NEGRAS 

„Kai darbo yra, nebejauti tos ramybės”, — sakė Stasys, vardydamas numatytus ir dar ateityje 

laukiančius darbus. 

Šią savaitę 37 gimtadienį švęsiantis vyras neslėpė, kad kartais jaučiasi tarp dangaus ir žemės. 

Mat pats nežino, ar toliau tęsti pradėtus sodybos tvarkymo darbus, ar juos atidėti. Stasys dar 

nenusprendė, ar norėtų čia likti visam laikui. 

30

Tuo tarpu trisdešimtmetė Venanta tikino pavargusi nuo kraustymosi ir nesiskundžia gyvenimu 

atokiame kaime. Laukdamasi vienturtės dukters moteris beveik metus gyveno mieste. 

Nebenorėtų ten grįžti. Kaime gimusiai ir augusiai moteriai artimesnis ūkiškas gyvenimas. 

Panašios nuomonės ir Stasys. „O ką ten gyvenvietėje veiksi? Jei būsi aferistas, būsi turtingas, 

o sąžiningas žmogus turtų nesusikraus”, — mano jis. 

Vyras pasiguodė, kad žemės ūkio produktų kainos krinta, tik degalų — kyla. Žemę jie dirba 

sau, kad prasimaitintų, o ne tikėdamiesi pelno. Darbo esą daug, o naudos jokios. 

Ne ką geresnė Stasio nuomonė ir apie miestą: „Būsi negras, o pragyventi vis tiek negalėsi”. 

Gyvenant kaime geriau: ir darbo mažiau, ir pragyvenimas lengvesnis. 

Sutuoktiniai įžvelgė vieną gyvenimo Birbiliškėje trūkumą — vasarą neįmanoma gyvulių 

išginti į lauką. Uodai puola kaip pasiutę. Tik dabar, pasibaigus uodų „sezonui”, gyvulius be 

baimės galima išginti, aiškino Venanta. 

Stasys tikino, kad žiemą dėl pūgų didesnių bėdų nekyla. Miškai užstoja, tad kelių labai 

neužpusto, o ir vėjai neužpučia. Tik kiek toliau Severinos, Kapėnų link, pasibaigus miškams, 

keliai žiemą kartais būna neišvažiuojami. Vyras mano, kad kitiems būna blogiau, nes iki 

pagrindinio kelio tenka bristi ir per pusnynus. 

SAUGO VIENINTELIUS KAIMYNUS 

Iš vienos pusės kaimyną Brasams primena tik likęs sodas. Kitoje pusėje gyvena šeimyna 

panašaus, kaip ir jie, amžiaus. Pasak Venantos, vyrai dažniausiai pasikalba susitikę prie abiejų 

žemes ribojančio kanalo. 

„Su kaimynais pyktis negali. Vienintelius juos turime”, — juokavo Brasai. 

Sutuoktiniai apsipirkti dažniausiai važiuoja į Viekšnius, kur esą pigiau nei Mažeikiuose. 

Išvažiuodami namus palieka ramūs: ir kaimynas pašonėje, ir vagių neužklysta. Prieš kelerius 

metus apylinkėse siautėjo arkliavagiai. 

„Bet mes arklio neturime, tad bijoti nebuvo ko”, — paaiškino moteris. 

Brasams yra tekę girdėti, kad daug neramiau gyventi Telšių rajone, arčiau Tryškių, kur 

siautėja vagys. Stasys mano, kad ten tokia situacija susiklostė, nes gyvena daug jaunimo, o darbo 

nėra. Tiesa, kiek atokiau gyvenęs vienas kaimynas išsikėlė iš Birbiliškės po vagių apsilankymo 

sodyboje. Senukas nebenorėjęs rizikuoti 

MOTINAI PYKČIO NEJAUČIA 

Apie kaime vyraujančią ramybę bylojo ir atviros daržinių bei sandėliukų durys, nors aplinkui 

nesimatė nė vieno žmogaus. „Eidami iš Kapėnų vagys aptingsta, o ir trobų arčiau yra”, — 

šmaikštavo Romualdas Gabalis, visų vadinamas Rimu. 

Jį bei žmoną Loretą sutikome pačiu šienapjūtės įkarščiu. Sutuoktiniai, kaip ir jų kaimynai, 

kartu jau dešimt metų. 

Rimui Birbiliškė — gimtasis kaimas, kur jis augo pas senelius. Motina nesantuokinį sūnų 

atsisakė auginti. Rimas nejaučia nuoskaudos dėl taip susiklosčiusio gyvenimo. 

Mano, kad jam net labiau pasisekė nei keturiems pas motiną augusiems broliams. Ketvirtą 

dešimtį beveik įpusėjęs vyras su motina bendrauja ir dabar. 

Rimas metus gyveno mieste. Pasiligojus seneliams, grįžo į kaimą. Tikino nesigailįs, kad taip 

pasisuko gyvenimas. 

„Užteko! O ką veikti tarp keturių sienų? Į barą kasdien juk neisi”, — sakė vyras. 

Iš Ventos miestelio atitekėjusi Loreta tikino jau įleidusi šaknis Birbiliškėje. Iš čia jos dabar ir 

varu neišvarytum, nors gyvenimo pradžia atokiame kaime nebuvo tokia sklandi. Dabar taip 

apsipratusi, kad užplūdus grybautojams, ilgisi įprastos kaimo ramybės. 

Gabaliai, kaip ir jų kaimynai, negali ilgai ištverti mieste. Įsiskaudėjusi galva gena greičiau 

grįžti namo. 

Atsisakyti gyvenimo Birbiliškėje sutuoktinių nepriverčia ir žiemą užklumpantys rūpesčiai. 

Kai smarkiai užpustyti keliai, vyresniajam sūnui Silvestrui kartais net visą savaitę tenka praleisti 

namuose. O kaip su maistu? Šeimos galva mano, kad čia ne bėda, o norint išeitį visada įmanoma 

surasti. Į parduotuvę einame per mišką arba važiuojame traktoriumi, jam antrino žmona. 

Neišbaidė jų ir vasario mėnesį praūžęs uraganas Ervinas, nors savaitę sėdėjo be elektros. 

Paskui teko nuo kelio valyti išvartytus medžius. 

31

BUROKUS NUGRAUŽIA ELNIAI 

Loreta prisiminė, kaip iš pradžių, kol šalia namo nebuvo aptvertos tvoros, elniai į sodą 

užklysdavo obuoliauti. Nors obelys vos už kelių žingsnių nuo trobos. Žmonių nesibaido ir šernai. 

Kiekvieną rudenį elniai nugraužia burokus, guodėsi Loreta. 

Dešimtmetis Silvestras nenorėtų gyventi mieste. „Galima važiuoti su traktoriumi, arti žemę”, 

— kaimo privalumus vardijo berniukas. Tuo tarpu patenkintas keturmetis Martynas, apsipratęs 

su svetimais žmonėmis kieme, murdė šunytį. 

Silvestras iki artimiausio kaimo tris kilometrus mina dviračiu, iš ten autobusas nuveža į 

Kapėnų mokyklą. Loreta sakė, kad pastaraisiais metasi buvo kilę bėdų, nes autobusas 

važiuodavo nereguliariai. Tad turėjo rūpintis patys, kad sūnus pasiektų mokyklą. 

Per vasarą paatostogauti mieste berniuką kartais pasiima Loretos mama, kurią sutikome 

ravinčią daržus. 25 kilometrus iki Ventos miestelio moteris kartu su anūku įveikia dviračiais. 

Birbiliškėje ji mėgsta vasaroti. 

PERSIKELTI PRIVERTĖ SUNKUS GYVENIMAS 

Petronėlė Samsunkevičienė, vienintelė iš kalbintų Birbiliškės gyventojų, pripažino gyvenanti 

užkampyje. Gal dėl to, kad tik prieš metus jų šeima dar gyveno Kapėnuose. Keisti gyvenamąją 

vietą šeimą privertė sunkus gyvenimas. 

„Gera vieta gyvuliams auginti ir vaikams”, — apie gyvenimą rudeniop ištuštėsiančiame 

tarybiniais laikais statytame keturbutyje pasakojo moteris. 

Kaimynystėje vasaras leidžia senolė, kuri, mums apsilankius, buvo išėjusi rinkti aviečių. 

Miško ūkiui priklausančiame name šeima apsigyveno dėl to, kad ganyklos prie pat namo. 

Netekę darbo sutuoktiniai augina nemažai gyvulių. Išgyventi pavyksta, o ir išmaldos netenka 

prašyti. 

„Esu pripratusi prie sunkių darbų. Kitas gal ir ieško lengvesnio gyvenimo. Bet kai tau per 50, 

esi niekam nereikalingas. Į darbą tokių nebepriima”, — guodėsi Petronėlė. 

Anot jos, protingai tvarkantis, išgyventi gali, nors ir reikia labai daug dirbti. 

Moteris sakė, kad, jei atsuktų laiką atgal, pirmiausia mokytųsi. Mokytam žmogui esą 

gyvenime lengviau įsitvirtinti. Ji ir į pasaulį kitaip žiūri. Gal dėl to vyresnio amžiaus moteriai 

nelabai suprantamas jaunųjų Birbiliškės šeimų gyvenimas tokiame užkampyje. 

„Čia gyvenantys jauni žmonės aukojasi. Nuomonės gali ir nesutapti... Ar jūs gyventumėte 

tokiame užkampyje? Jaunam tiek galimybių! O čia — užkampis!” — kartojo 

P. Samsunkevičienė. 

SIEKTŲ MOKSLO ARBA VAŽIUOTŲ Į UŽSIENĮ 

Moteris jaunystėje kurį laiką mokėsi žemės ūkio technikume. Mokslų nebaigė, anksti ištekėjo. 

„Trys vaikai, vyras... Stop! Ir nuėjo gyvenimas”, — apgailestavo pašnekovė. 

Dabar ankstyvas vedybas ir mestus mokslus Petronėlė vadina klaida, o jei būtų jaunesnė, 

tikrai važiuotų uždarbiauti į užsienį. 

Iš antrosios santuokos moteris turi dar tris vaikus. Abu mažesnieji gyvena kartu su jais. 

Penktąjį jos sūnų ir anūką skiria tik keletas dienų. 

Viena iš dukterų studijuoja informatiką. Gal dėl to moteris vis kartojo, kad mokslas žmogui 

padeda tobulėti, tapti geresniam ir šviesesniam. 

„O paprastas žmogus murdosi, ir tiek. Ką aš galiu padaryti, pritraukta prie žemės?” — 

retoriškai klausė ji. 

ILGISI TARYBINIŲ LAIKŲ 

Tvyrančią kaimo ramybę kartais sudrumsčia pravažiuojantys miškavežiai. Pasak Petronėlės, 

nėra taip, kad numirtum. Nors jai, pripratusiai prie gyvenvietės šurmulio, tos Birbiliškės ramybės 

būna per daug. 

Užpusčius kelius žiemą Samsunkevičių šeimynai be duonos kartais tenka išbūti ir visą 

savaitę. Moteris dėl to nedaro tragedijos. Esą jie įpratę savaitę išsiversti ne tik be duonos, bet ir 

be cukraus. Kelius taip pat pamiršta nuvalyti. Anot pašnekovės, taip nutinka visiems, 

gyvenantiems užkampiuose. Svarbiausia, kad niekam ir nepasiskųsi. 

32

Moteris mano, kad tarybiniais laikais gyventi buvo lengviau. Buvo organizuojamos 

ekskursijos ir pinigų pasitaupyti buvo įmanoma, maisto produktų atveždavo. Kaimo žmogui 

reikėjo tik nueiti į darbą. 

„Tarybiniais laikais buvome išlepinti. Dabar, jei pats nepasirūpinsi, nieko ir negausi. Dabar 

sunku gyventi ir kaime, ir mieste. Reikia uždirbti 3-4 tūkstančius, kad galėtum normaliai gyventi. 

Mes gyvename todėl, kad reikia”, — kalbėjo pesimistiškai nusiteikusi Petronėlė. 

Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai. — Kaunas: Gabija, 2006. — 208 psl.: 

iliustruota. — Tekste: 

Į LIETUVĘ NEPAVIRTAU 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje — Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau jų gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. Aleksandra 

Škerbo [Škerba, Škerbienė] Vikentijaus, gimusi 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano 

bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo 

baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 15 kap. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią 

reikėjo padalinti keturiems sūnums. Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės 

kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų buvo daug privažiavę. Savarinoje davė žemės po 25 ha. 

Birbeliškės kaime gyveno Pocina, Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, 

Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, Belan, Šumskij. 

Atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo Pirmasis 

pasaulinis karas. Tris sūnus paėmė į caro kariuomenę. Vienas buvo invalidas — liko čia dirbti. Iš 

brolių grįžo tik vienas. Dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. Kiti liko Rusijoje. Ten gavo 

darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. 

Senelis, nors ir neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išmokslinęs. Caro laikais knygos 

buvo valdiškos. O lietuviai — tikri tinginiai: nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes 

bijojo surusėti. Vietoj parašo dėdavo kryželį. Aš sakiau, kad eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir 

nebijojau, bet į lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Ona Žalienė pasakojo, kad 

kai jos tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. Mano tėvelis ir broliai mokėjo skaityti ir 

rašyti. Mane Lietuvos laikais varė į lietuvišką mokyklą. Aš baigiau Tučių pradinę naginių 

mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip neaudavo, tik naginėmis... 

Mokiausi amato. Mama mane atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemaūgė, tad siuvėja 

paklausė, ar pakelsiu laidynę. O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

keturiolika metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. 

Mokiausi klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną 

kartą davatkos bažnyčioje mane mušė dėl to, kad nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare — malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ir Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes. Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo — mes 

giedodavome. Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudies dainų. Visas lietuviškas 

giesmes moku — kitas lietuvis tiek ir tokių nemoka. 

Esu tikinti. Tačiau į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis 

atvažiuoja kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal ir daugiau, 

penkios draugės važiavome į Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Išvydau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau nei pas mus, Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 


lietuviams sakiau: „jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk... 

Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti pas kitas moteris. 

Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi nuodėmė?” Tam vyrui 

kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, taip nėra. Dar kunigas 

to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat aiškinasi. Tas vyras dvylika metų nėjo į 

33

ažnyčią... Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikėtų pasakyti, nežinau, ką 

atsakytų. 

Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. Atėjo kunigas, ji atliko išpažintį — 

kokią valandą jam į ausį kalbėjo. Ko buvo prisidirbusi — nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, 

rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. Rusijoje ant kapo padedama duonos, 

užpilama degtinės. Kodėl taip daroma — nežinau. Lietuvos rusai tokio papročio neturi. Čia per 

atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar 

pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių cerkvėje švęsdavome švento 

Sergijaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per Tris Karalius su batiuška 

eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas (Smetonos laikais), ėjo 

su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo į cerkvę iš Ventos 

vandens, pašventindavo — ir tiek. 

Mums, rusams, į rankas rožančiaus neduodavo — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti 

„Gospodi pomiluj” (12 kartų), tai rožančius yra tik tam, kad nesuklystum skaičiuodamas. Kartais 

ir daugiau kartų būtina pasakyti šią frazę. Tada leidi rožančių per pirštus ir žinai, kiek kartų jau 

sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos neturi”. 

Moteris pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha žemės 

plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metu dauguma rusų 

iš aplinkinių kaimų išvyko į Rusiją. Važiavo nemažai lietuvių. Jų šeima niekur nebėgo. 

„Man tas pats — kalbėti rusiškai ar lietuviškai”, — teigė Savarinos kaimo senbuvis Sergejus 

Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką gyvenome tarp lietuvių. Mano 

proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, Belicos valsčiaus, lyg iš 

Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais”. 

Sergejaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia iš Kauno banko 99-eriems metams 

nusipirko išsimokėtinai. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o vėliau kasmet po mažą 

sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergejaus seneliams, bet ir jo tėvams. Viekšnių 

Fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergejaus Bartaševičiaus protėviai į 

Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės (Telšių r.) kaimus 

atvažiavo savo noru. Baltarusijoje buvo labai prasta žemė — pelkės ir smėlynai. 

Senelis Foma Bartaševičius turėjo tris žmonas. „Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris”. 

Foma turėjo 9 vaikus: keturis sūnus ir penkias dukteris. Čia nupirko 21 dešimtinę, tai yra 25 

ha žemės: 6 dešimtis vienoje vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos 

kaime — ten buvo mūsų sodyba. Šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Prieš Antrąjį 

pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš tikrųjų jis buvo 

Josif Bogdel, bet turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos laikais prie visų 

rusiškų pavardžių buvo pridėtos galūnės. Su tomis tautybėmis visaip būdavo... Man užrašė 

lietuvių tautybę. Ar tai labai blogai? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad būtum ŽMOGUS!” 

Sergejus su liūdesiu prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime — Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Visi jie išmirė, o vaikai 

išsivažinėjo. 

„Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet žmonės buvo 

linksmi, vieningi ir draugiški”. Katalikai į Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai 

su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas 

iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus — Aleksą, Valentiną, 


Anais laikais žmonės stipriau tikėjo Dievu. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie abisinai? 

Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų, papročių ir 

tvarkos. 

Sergejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josifas Bogdel Antono. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergejus dar 

pasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą kariuomenę: 

34

„Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia eiti į 

Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. Tėvo 

Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo išėję. Iš 

Dauginių kaimo toks Raubutas, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, kaip ten 

buvo. Aleksas Raubutas taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, atrodo, 

gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas Plechavičių, bet buvo tokie laikai, 

kad niekas nesigyrė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia dar karas. 

Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai susiruošiau, 

paskui viskas pasikeitė — atėjo bolševikai”. 

Prasidėjus karui Sergejaus tėvas pagal caro valdžios nurodymą pasitraukė į Tambovo sritį 

(Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. Bet čia, kaip Sergejus 

Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir karui pasibaigus, tėvas 

grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas buvo apleista — reikėjo kurtis iš naujo. 

„Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį per 

dieną galėjai uždirbti litą, du. Pokario metais žmonės pasikeitė...” 

35

BOBULINA 

Kaimas 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 333. — Tekste: Bobulinos kaimas: 15 km. iki 

Papilės geležinkelio stoties, 6 km. iki Tryškių pašto, 15 ūkių — 134 gyventojai. 

Černa A. 2. Šūviai prie upės // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 10. — Tekste: Degimai, 

Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 1943 05 19. 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 94—100 ir kt. — Tekste: Įvykiai Degimuose, 

Bobulinoje, Savarinoje ir aplinkiniuose kaimuose. 1943 05 19. 

Kavaliauskas A. Septyni smėlio kauburėliai // Pergalės vėliava. — 1960. — Geg. 18. — 

Tekste: Dauginių apylinkė, „Tarybų Lietuvos”, „Virvytės”, „Šešupės” kolūkiai, Degimai, 

Bobulina, Savarina. 

Marinskas A., Miltenis S. Jie Tėvynei brangiausia aukojo // Vienybė. — 1965. — Geg. 18. 

— Tekste: Degimai ir aplinkiniai kaimai. 1943 metai. 

Virpša K. Trys kartos viename kelyje // Vienybė. — 1967. — Geg. 30. — Tekste: Degimai ir 

aplinkiniai kaimai. Kostas Janko, Viktoras Vaitiškevičius, Aleksas Vaitiškevičius. 

Virmauskas K. Nežinomi, bet nemirtingi // Vienybė. — 1968. — Liep. 20 ir tęsiniai. — 

Tekste: Tarybiniai partizanai. Partizanų vado M. Sagaidako apžvalga. Degimai, Bobulina, 

Savarina ir aplinkiniai kaimai. 

Strakšys A. Prie tėvų ir brolių kapo // Vienybė. — 1974. — Geg. 21. 

Strakšys A. Ąžuolai miršta tylėdami // Vienybė. — 1974. — Rugs. 10, 12, 14, 17, 19, 21, 24, 

26, 28; Spal. 1, 3, 5, 8, 10, 12, 15, 17, 19, [...], 26, [...], 31; Lapkr. 2, [...], 19, 20, 21, [...], 26, 28, 

30; Gruod. 3, 5, 10, 14. 

Strakšys Adolfas. Artimi. — Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Tekste: Apie žmones ir 

įvykius Degimų, Birbiliškės, Bobulinos, Savarinos kaimuose ir kai kuriose kitose Viekšnių 

krašto vietovėse. Visas autoriaus tekstas skyriuje apie II pasaulinį karą ir skyriuje apie Degimų 

kaimą. 

Sagaidakas M. 1943 metų gegužės 19-oji // Vienybė. — 1978. — Geg. 25. — Tekste: 

Degimai, Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 

Rozga Leopoldas. Pogrindžio vėliavos: Tiesos žodis iš Kairiškių // Vienybė. — 1978. — 

Liep. 27. 

Janušienė J. Darbais puošiantis žemę // Vienybė. — 1981. — Gruod. 17. — Visas tekstas: 

Gražios Kairiškių apylinkės, pasikaišiusios miškeliais, apjuostos Virvytės vaga. Bet be 

žmogaus rankų jos būtų negyvos. Tarp tų žmonių, kurie savo darbais puošia gimtinę, yra Fenia ir 

Arsenijus Sagaidakai. Pavasarį jie abu išskuba į laukus: jis prie traktoriaus vairolazdžių, ji — 

prie sėjamosios. 

Ir taip darbuose jie nesiskiria iki pat rudens. Sagaidakų pavardės ūkyje visada tariamos su 

pagarba. Darbštumo, meilės žemei Arsenijų išmokė sunki vaikystė. 

Gimė jis mažažemio valstiečio šeimoje Bobulinos kaime. Mažytėje tėvų trobelėje retomis 

dienomis užtekdavo rupios duonos, todėl 1940-aisiais Sagaidakai buvo su tais, kurie kūrė naują 

gyvenimą. Didžiojo Tėvynės karo metais Sagaidakai buvo persekiojami. Baltaraiščiai 

pirmiausiai išsivarė brolį Mykolą, paskui tėvą, brolį Sergejų, seserį Sofiją. Grižo iš fašistinės 

36

nelaisvės Sergejus be sveikatos, pasiligojo ir netrukus mirė. Sunkiai okupacijos metus teko 

išgyventi Arsenijui. Tačiau jis nepanoro bėgti iš gimtinės, liko Degimuose. Kone prieš tris 

dešimtmečius baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą, tapo traktorininku ir grižo į Tučių 

tarybinį ūkį. Įvairiausius darbus dirbo Arsenijus su vikšriniais ir ratiniais traktoriais, javapjūtės 

dienomis sėsdavo prie kombaino vairo. 1975 metais Sagaidakai persikėlė į Kairiškių tarybinį ūkį. 

Universalus traktorininkas nepakeičiamas visuose darbuose, kaip nepakeičiama laukininkė yra ir 

jo žmona Fenia. 

Dvidešimt metų kartu išgyveno Fenia ir Arsenijus Sagaidakai, išaugino trejetą vaikų. 

Vladimirą paviliojo gimtasis kaimas ir pasekė jis tėvo pėdomis — vairuoja plieno žirgą, 

darbštumu stengiasi būti panašus į jį. Dukra Ala išmoko mezgėjos amato, dirba Kaune, o jaunėlis 

Anatolijus dar mokosi aštuonmetėje mokykloje. 

Kuklūs, darbštūs Sagaidakai, bet dideli ir gražūs savo darbais, savo rankomis, kurios puošia 

gimtąjį kaimą, turtina visuomeninį aruodą. 




1. Vadas 










partizanais. 



























37














































gretos. 









38























































39























































40















































palaukėmis. 








41




























sušaudys. 


























42













kumščius. 






neišduosiu. 
































prasideda. 


situacija? 

43


























Niūniavaitė Stasė. Puslapiai iš dienoraščio // Vienybė. — 1992. — Rugs. 2. 


Tekste: Bobulinos kaime ūkių ir gyventojų nėra. 


Rugpj. 10. — Nr. 63 (399): Cerkvės nuotrauka. — Visas tekstas: 

I dalis 

Tikriausiai dauguma vyresnio amžiaus tautiečių išgirdę žodį RUSAS, prisimena jaunystėje 

matytus, nelabai malonios išvaizdos, su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ar 

raudonomis vėliavomis, ginkluotus ir šlykščiai besikeikiančius žmones. Kitiems atminty iškyla 

vagonai, riedantys į rytus, prikimšti klykiančių iš siaubo, mirštančių iš bado nelaimėlių — 

tremtinių. Dar kitiems — keliomis eilėmis užtverta spygliuota viela, sargybos bokštai, 

Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos koncentracijos lageriai ir vergų darbai juose. Kai kas 

prisimena, kaip čia, Lietuvoje, pokaryje įstoję į kolūkį, metų gale už triūsą gaudavo maišiuką 

avižų ir buvo verčiami rinkimuose balsuoti už „šviesią” Stalino saulę. Na, o žalią jaunimėlį rusas 

gal sudomina jau nebesuprantama šneka ir kai kuriomis patraukliomis pramoginėmis televizijos 

laidomis. 

Nedažnas susimąstome, kodėl ir kada į mūsų kraštą atkeliavo rusakalbiai žmonės. Skaitytojui 

norėčiau priminti ir padėti susiorientuoti rusakalbių žmonių painokoje atsikraustymo istorijoje. 

Nekalbėsiu, ką mūsų krašto valdovai išdarinėjo su savo dukromis ir sūnumis senaisiais amžiais. 

Kalbėsiu apie paprastų rusų, baltarusių atvykimą į mūsų kraštą po trečiojo Žečpospolitos 

padalijimo po 1795 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Toks jau mūsų tautos 

likimas, tokia geopolitinė padėtis. Mes gyvename slavų tautų apsuptyje. Artimiausi kaimynai — 

rusai, baltarusiai, lenkai. Už keleto žingsnių — ukrainiečiai, bulgarai ir t. t. Todėl nuo seniausių 

laikų mūsų tautos pešėsi dėl žemių ir vandenų. Ieškojo turtingų nuotakų ir jaunikių. Buvome 

mirtini priešai ir artimi, kraujo ryšiais susieti giminaičiai. Taip, dažnas mūsų tautietis gerai 

pasikapstęs savo genealoginio medžio schemoje gali atrasti Liudmilą ar Fiodorą, o baltarusis — 

44

Algirdą ar Vytautą. Sėdime ant tautų kraustymosi slenksčio ir savo genuose galime rasti ne tik 

ruso, bet ir vokiečio, švedo ar prancūzo kraujo lašelį. 

Taigi valstybių didieji valdovai svečiose šalyse ieškojo turtų, giminystės ryšių, o kokia dalia 

teko eiliniam žmogeliui? XVII amžiaus viduryje Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas įvykdė 

bažnyčios reformą. Bažnyčia skilo į dvi atšakas: stačiatikių ir sentikių. Sentikiai dar suskilo į 

popininkus ir bepopius. Sentikiai nuo oficialios stačiatikystės nelabai ir skiriasi. Dogmatika ta 

pati, skirtinga tik liturgija ir apeigos. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik 

senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, 8 kampų kryžių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50 

sentikių bendruomenių. Mažeikių rajone, atrodo, yra tik keli pavieniai asmenys. 

Atsiskyrusius sentikius pradėjo persekioti stačiatikių bažnyčia ir caro, valdžia. Jei valdžia 

sužinodavo, kad tikintysis meldžiasi pagal senąją bažnyčios tvarką, išpjaudavo jam liežuvį. Jeigu 

ir to neužtekdavo — nelaimėlį sodindavo į duobę, kurioje jis be maisto ir vandens numirdavo. 

Tokie persekiojimai tęsėsi iki 1906 metų, kol caras Nikolajus II-asis išleido manifestą ir 

uždraudė persekioti sentikius. Taigi po trečio Žečpospolitos padalijimo, Lietuvai tapus Rusijos 

dalimi, į ją plūstelėjo rusų sentikių banga. Čia daugumai pavyko pasislėpti nuo caro valdžios. 

Kiek jų tada atvyko, sunku pasakyti neatlikus archeologinių ir archyvinių tyrinėjimų. 

Archeologinių tyrinėjimų rezultatai Ukrinų, Leckavos, Viekšnių, Mažeikių rusų kapinėse padėtų 

nustatyti, kada ten buvo palaidoti pirmieji žmonės. Šiek tiek anksčiau Lietuvos teritorijoje vykę 

karai tarp Rusijos ir Švedijos išnaikino daug vietos gyventojų. 1710 m. mūsų krašte kilo maro 

epidemija, kurios metu išmirė ištisi kaimai. Caro valdžia pasirūpino, kad nebūtų dirvonuojančių 

žemių ir iš kitų tuometinės Rusijos gubernijų atkėlė rusakalbių gyventojų. Kai kurie šaltiniai 

teigia, kad tai buvo atvykėliai iš Baltarusijos, o kai kurie kalbininkai teigia, kad kaimų 

pavadinimai Gudai, Rusinai yra kilę nuo šių tautų vardo. 

Caro valdžia Lietuvos žemėse tvarkėsi, kaip jai patiko. 1842 m. gruodžio 18 d. caro 

Nikolajaus I-ojo nurodymu buvo įkurta Kauno gubernija. Nuo to laiko Lietuvos teritorija pradėta 

vadinti Severo Zapadnij Kraij (šiaurės vakarų kraštas). Gubernijos ribos ėjo nuo Klaipėdos 

krašto, Nemunu iki Rumšiškių. Nemunas skyrė Kauno guberniją nuo Suvalkų. 1857 m. gubernijoje 

gyveno 969 369 gyventojai. Civiliai gyventojai — baudžiauninkai buvo pradėti vadinti 

„duši” (sielos). Bajorų dvarininkų luomą tada sudarė lietuviškos kilmės, kunigaikščių laikais 

pasižymėję kariai, lenkų „šlėktos”, rusų caro apdovanoti generolai ir šiaip gavę iš caro 

prielankumą žmonės. 1857 m. Kauno gubernijoje gyveno 787 276 lietuviai, 52 500 slavų (tarp jų 

— 29 334 lenkai). Vilniaus gubernijoje 1847 metų caro vyriausybės nutarimu vietoj buvusių 

palivarkų iš geriausių žemių buvo sukurtos fermos, po kurio laiko gavusios Fermos kaimo vardą. 

1853—1856 m. vyko Krymo karas. Daug lietuvių valstiečių vyrų buvo paimta rekrutais į šį karą. 

1854 m. gubernijoje siautė cholera. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų dalis krašto gyventojų buvo 

ištremta į Sibirą. Dalis darbingų vyrų nuo rekrutų slapstėsi miškuose. Nebebuvo kam dirbti žemės. 

Dirvonavo didžiuliai plotai. Pagaliau 1861 m. vasario 16 d. caras Aleksandras II-asis 

pasirašė manifestą, skelbiantį baudžiavos panaikinimą. Tai, žinoma, sudarė sąlygas rusų 

valstiečiams ir buvusiems bežemiams baudžiauninkams laisviau judėti, kraustytis iš vienos 

vietos į kitą. Todėl Rusijos valdininkų paraginti, o dalis ir per prievartą, iš Baltarusijos, 

Kurliandijos — Dvinsko (Daugpilio, Latvija) apylinkių, iš Permės ir kitų Rusijos gubernijų 

pradėjo keltis Rusijos valstiečiai. 


Rugpj. 17. — Nr. 65 (401): Nuotraukos: [1.] „Tarpukario metų Ketūnų pradinės mokyklos 

baigimo proga. Paskutinėje eilėje baltais baltiniais Pivrik ir ketvirtas iš dešinės jo pusbrolis 

Pivrik. [2.] Tarpukario metais Ketūnų kaimo rusakalbiai ir lietuviai melioracijos darbuose. 

[3.] 1930 m. Leckavos — Fermos sentikiai po Jokūbinės atlaidų”. — Visas tekstas: 

II dalis 

Naujieji mūsų krašto gyventojai — rusakalbiai kūrėsi apleistose fermose. Didžioji dauguma 

pirko arba nuomavo žemę. Ėmė paskolas, įsigijo gyvulių, žemės ūkio padargų. Netoli Plinkšių 

ežero yra Pagudonės kaimas. B. Kviklys „Mūsų Lietuva” 383 p. teigia: „Jo gyventojai buvo 

stačiatikiai, bet žmonės jų rusais nevadindavo. Gyveno vidutiniai ūkininkai, jų trobesiai geri, 

tvarkingi; kai kurie samdydavosi darbo jėgos ir iš kitų kaimų. Jų vaikai Nepriklausomybės 

45

metais lankė lietuviškas mokyklas ir dauguma buvo geri tarnautojai, visi bendravo su apylinkės 

lietuvišku jaunimu, nevengdavo dalyvauti ir lietuviškose organizacijose. Visi vengė draugystės 

su burliokais — sentikiais. Senosios kartos gyventojai lietuviškai kalbėjo sunkokai — dažnai su 

gudų (baltarusių) kalbos priemaišomis. Labai galimas dalykas, kad senieji Pagudonės gyventojai 

čia atsirado dar Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, kaip ano meto sąjungininkų 

palikuonys.” Gaila, kad B. Kviklys nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad čia stačiatikiai 

gyvena nuo DLK laikų. Tas pats autorius minėtoje knygoje (384 p.) teigia: „Ketūnų dvaras po 

1863 m. sukilimo buvo rusų valdžios apgyvendintas iš Rusijos gilumos atkeltais sentikiais. 

Ketūnų kaime, ištremtųjų lietuvių ūkiuose, buvo apgyvendinti burliokai. Visi jie greit dauginosi, 

skaldė ūkius vis į mažesnius ir gyveno skurdžiai. Jų bendruomenė griežtai laikėsi senųjų 

papročių ir su lietuviais nebendravo.” B. Kviklys nenurodo šių faktų šaltinio, todėl jo pateiktų 

minčių negalime patvirtinti ar paneigti. Tik aišku, kad šiose apylinkėse buvo daug rusakalbių. 

Apie tai byloja apleisti kapų kauburėliai Plinkšių kapinėse. 

Visiškai nyksta Fermos kaimas, kuriame nuo 19 amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo 

skambėjo rusiška kalba. Čia buvo apsigyvenę iš Rusijos, Permės gubernijos, atvykę rusai 

sentikiai. Vertėsi žemės ūkiu, o žiemą važiuodavo į Rygą uždarbiauti. Mat šio kaimo vyrai 

garsėjo kaip geri amatininkai — akmentašiai, mūrininkai. 1903 m. šiame kaime gyveno 79 

gyventojai, o 1923 m. buvo 25 sodybos su 149 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metu šio 

kaimo vyrai bijodami vokiečių nusikirpo barzdas. Tačiau karui baigiantis už rusų belaisvių 

slėpimą vokiečiai kaimą sudegino. Šio kaimo gyventojai panašaus likimo susilaukė ir 1944 

metais. Ilgametė Fermos kaimo gyventoja I. G. prisimena: „Mano tėvai atvažiavo iš Rusijos ir 

apsigyveno Račių kaime (Židikų sen.). Mano seneliai buvo kaip tremtiniai čia atvežti, o iš kur — 

aš nežinau. Mes Račiuose buvome dvi rusų šeimos. Mano tėvo ir jo brolio šeimos Račiuose 

turėjo 15 ha žemės, iš apvalių rąstų pasistatė „budinkes” — pastatus. Dabar ten nieko nebėra. 

Kai pradėjo kurtis kolchozai, atsikėlėme į Fermos kaimą. Mano broliai palaidoti Žemalėje. Mūsų 

buvo trys broliai ir aštuonios mergelės. Mano sesuo Fedosija ir aš besame gyvos. Mano vyras 

Josifas gimė ir užaugo Fermos kaime, tame pačiame name, kur ir dabar gyvename. Fermos 

kaime dabar gyvena tik dvi rusų šeimos. S. A. prisimena: „Smetonos laikais mūsų bažnyčia buvo 

Leckavoje, taip pat ir kapinės. Aš esu netikras sentikis, nei šioks, nei toks. Leckavoje gyveno tik 

sentikiai. Dar bažnyčios nebuvo, o „batiuška” (šventikas) jau buvo. O bažnyčią pasistatėme 

susidėję pinigų. Stalino laikais ji sugriuvo. Nebebuvo kam prižiūrėti. Mūsų buvo ne cerkvė, o 

„malevnia” (maldos namai). Mūsų šventikai buvo Muravjovas, Pišnikovas, dar vienas toks mažo 

ūgio be žmonos gyveno, bet vaikų turėjo. Mano geri draugai Vorobjovas ir Volkovas gyveno 

Leckavoje — Fermoje. Daug ten rusų sentikių gyveno. Dabar jau visi mirę, aš vienas likau”. 

Luobos kaime (Skuodo r.) 19 a. viduryje gausiai gyveno sentikių. Veikė nedidelė, medinė 

„malevnia”. 1869 m. liepos mėn. netoli Luobos esančiame Žadeikių kaime (tuometinis Sedos 

valsč.) buvo paskirta žemė Michailui Osipovičiui Voronai — 8,72 ha ariamos ir 15,84 ha pievų. 

Antonui Molotokui — 0,52 ha ariamos ir 4,37 ha pievos. Negausi rusakalbių bendruomenė buvo 

įsikūrusi ir Ukrinuose. 

1899 m. Laižuvoje veikė rusiška mokykla. 1836 m. Sedos miestelyje taip pat gyveno 11 

rusakalbių. 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje: Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. A. V. Š., gimęs 

[gimusi] 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos 

apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 

15 kapeikų. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią reikėjo padalinti keturiems sūnums. 

Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų 

buvo daug privažiavę. Savarinoje davė po 25 ha žemės. Birbeliškės kaime gyveno Pocina, 

Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, 

Belan, Šumskij.” 


Rugs. 7. — Nr. 71 (407): Nuotraukos: [1.] „Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai. 

46

Pirmas iš dešinės Piliutik. [2.] Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karys 

Jarmantovič. [3.] Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas Rubackis”. — Visas tekstas: 

III dalis 

Čia atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo 

Pirmasis pasaulinis karas, trys sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę. Tik mano tėvas buvo 

invalidas ir liko čia dirbti. O iš brolių grįžo tik vienas, dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. 

Kiti liko Rusijoje. Ten gavo darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. Senelis, nors ir 

neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išlavinęs. Caro laikais knygos buvo valdiškos. 

O lietuviai tinginiai — nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes bijojo į rusus pavirsti. 

Vietoj parašo dėdavo kryželį. O aš sakiau — eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir nebijojau, bet į 

lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Tokia Ona Žalienė pasakojo, kad kai jos 

tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

— Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. „Ak, vaikas pavirs į ruskį. Mano tėvelis 

ir broliai mokėjo skaityti ir rašyti. Mane Lietuvos laikais varė jau į lietuvišką mokyklą. Aš 

baigiau Tučių pradinę naginių mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip 

neaudavo — tik naginėmis... 

...Mokiausi amato. Mane mama atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemo ūgio. Tai siuvėja 

dar klausė, ar pakelsiu laidynę, O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

14 metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. Mokė 

klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną kartą 

davatkos bažnyčioje mane mušė už tai, kad aš nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ar Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes, Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo, mes giedodavome. 

Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudiškų dainų. Ir aš visas lietuviškas giesmes 

moku... dar kitas lietuvis tokių nemoka. 

Esu tikinti. Bet į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis atvažiuoja 

kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal daugiau, važiavome į 

Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Važiavome penkios draugės. Aš pamačiau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad visi rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau, nei pas mus Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 


lietuviams sakiau: jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk — 

nevok, nežudyk. Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti 

pas kitas moteris. Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi 

nuodėmė?”. Tam vyrui kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, 

taip nėra. Dar kunigas to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat dar aiškinasi. Tai 

vyras dvylika metų nebėjo į bažnyčią. Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikia 

pasakyti. Aš nežinau, ką jis sakytų. Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. 

Atėjo kunigas ir ji atliko išpažintį — kokią valandą į ausį kalbėjo. Ko ji buvo prisidirbusi, 

nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. 

Rusijoje ant kapo padedama duonos, užpilama degtinės. Kodėl taip daroma, nežinau. Lietuvos 

rusai tokio papročio neturi. Čia per atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant 

kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių 

cerkvėje švęsdavome švento Sergiejaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per 

Tris Karalius su batiuška eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas 

(Smetonos laikais), ėjo su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo 

į cerkvę iš Ventos vandens — pašventindavo ir tiek. Mums, rusams, į rankas 

rožančiaus neduoda — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti „Gospodi pomiluj” (12 

kartų), tai rožančius — kad nesuklystum. O kartais ir daugiau kartų reikia pasakyti šią frazę. 

Tada leidi rožančių per piršus ir žinai, kiek kartų jau sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos 

neturi. 

47

Moteris ilgai pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha 

žemės plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerus arklius. Pirmo pasaulinio karo metu 

dauguma rusų iš aplinkinių kaimų išvažiavo į Rusiją. Važiavo nemažai ir lietuvių. Jų šeima 

niekur nebėgo. 

— Gyvenome Birbeliškėje, aplink dideli miškai, tai karo kaip ir nepamatėme, — sako 

moteris. — Nors mes ir rusai, bet gerai sutarėme su lietuviais kaimynais. Vieni pas kitus į talkas 

eidavome, padėjome, kuo galėjome. Potalkiuose šokdavome. Ar kokia bėda, ar šventė — vieni 

be kitų negalėdavome. Tik po antro karo viskas susimaišė, tie kolūkiai... Smetonos laikais viskas 

visiems buvo vienodai — ar rusas, lietuvis, ar žydas. Kitiems nedaryk nieko blogo — ir tau visi 

bus geri. 


Rugs. 14. — Nr. 73 (409): „Nuotr. Viekšniai. 2001 m. Rusų kapinės”. — Visas tekstas: 

— Man tas pats — ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai — teigia Savarinos kaimo senbuvis 

Sergiejus Gavrilovičius Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką 

gyvenome tarp lietuvių. Mano proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, 

Belicos valsčiaus, lyg ir Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais. 

Sergiejaus Gavrilovičiaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia nusipirko 

išsimokėtinai iš Kauno banko 99-eriems metams. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o 

vėliau, kasmet, — po mažą sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergiejaus seneliams, 

bet ir jo tėvams. Viekšnių fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergiejaus 

protėviai į Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės 

(Telšių r.) kaimus atvažiavo savanoriškai. Baltarusijoje, buvo labai prasta žemė — pelkės ir smėlynai. 

— Senelis Foma Bartaševič turėjo tris žmonas. Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergiejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris. Senelis turėjo 9 vaikus: keturis sūnus 

ir penkias dukteris. Čia senelis nupirko 21 dešimtinę, tai yra, 25 ha žemės: 6 dešimtines vienoje 

vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos kaime — ten buvo mūsų sodyba. 

Mūsų šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Nebuvo jokių valdininkų, jokių batiuškų. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš 

tikrųjų jis buvo Josif Bogdel, bet jis turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos 

laikais prie visų rusiškų pavardžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. Su tom tautybėm buvo 

visaip. Man užrašė lietuvių tautybę. Ar tai labai svarbu? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad 

būtum ŽMOGUS!” 

Sergiejus su nostalgija prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime: Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Jų jau nebėra gyvų, 

visi išmirė. O jų vaikai išsivažinėjo. 

— Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet linksmi, 

vieningi buvo žmonės, draugiški. Visi draugavome, visi vienas kitam padėdavome. Katalikai į 

Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą 

ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo 

religijos ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergiejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus: Aleksą, Valentiną, 


— Anais laikais žmonės stipriau tikėjo į Dievą. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Mes jau greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie 

abisinai. Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų. Prie 

papročių ir tvarkos. 

Sergiejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josif Antonovič Bogdel. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergiejus dar 

papasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą 

kariuomenę: 

— Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia 

eiti į Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. 

48

Tėvo Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo 

išėję. Iš Dauginių kaimo toks Raubut, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, 

kaip ten buvo. Aleksas Raubut taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, 

atrodo, gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas P. Plechavičių, bet buvo toks 

laikas, kad niekas nesigynė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia 

dar karas. Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai 

besusiruošiau, paskui viskas greit pasikeitė — atėjo bolševikai. 

Sergiejaus tėvas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pasitraukęs pagal caro valdžios 

nurodymą į Tambovo sritį (Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. 

Bet čia, kaip Sergiejus Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir 

karui pasibaigus tėvas grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas sunykę, viskas apleista. Reikėjo kurtis 

iš naujo. 

— Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergiejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį 

per dieną galėjai uždirbti litą, du. Per pokario metus pasikeitė žmonės. Anais laikais žmonėms 

buvo didelis stebuklas, kai nužudydavo žmogų. 


Rugs. 21. — Nr. 75 (411): „Pirmoje eilėje, antras iš dešinės sėdi A. Černaj (apie 1935—1939). 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

V dalis 

Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai 

dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina, „batiušką”) A. Černaj — žmogų, 

visa siela atsidavusį savo darbui, pašaukimui, be galo nuoširdų, rūpestingą, mokantį bendrauti ir 

su senu, ir su jaunu, ir su beraščiu, ir su išsilavinusiu. Žmonės sako, jog jis galėjo būti pavyzdžiu 

po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černaj atsirado Viekšniuose? 

Savarinos kaimo senbuvis B. S. G. prisimena: „Čia, Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių. 

Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. Černaj buvo baltagvardietis, visą laiką 

„ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo Rusijos susirinkimo ministras. Černaj mokėsi 

karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl mokyklos jis nebaigė... Turtingas žmogus buvo 

— tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po 

revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje 

Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis pasakodavo mano tėvui, kad 

atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas čia suorganizavo žygį prieš 

bolševikus. Černaj norėjo prisidėti, bet kažkaip jam neišėjo. 

Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti 

statybininkais. Matai, Černaj pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, turėjo gerą 

balsą... Kai reikėdavo — ir išgerdavo... Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir 

nuodėmių padarė, gal ir žmonių nužudė. Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo 

būti”. 

Yra žinoma, kad Aleksandras Černaj baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus. 

1931 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės 

nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad 

gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją (jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno 

apie 3 000 stačiatikių). Žinoma, reikia turėti omeny, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai 

iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės. 

A. Černaj buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, per tai jam teko išvažiuoti iš Utenos. Mat jis 

sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir panorėjęs atlikti 

išpažintį žmogus pirmiausiai privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą pinigų sumą, 

maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, avansu. 

Procedūrą akylai stebėjo ir į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis galėjo 

pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? A. Černaj tokią tvarką Utenos cerkvėje uždraudė. Aplinkinių 

cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt, 

vadovybė buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia atšaukė 

iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino neturtingus rusakalbius viekšniškius. 

49

1931 m., prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių 

geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė A. Černaj 

turtą ir, patys susėdę į roges, patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo didelėse, trikinkėse 

rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. Viekšniuose, prie 

namelio, skirto šventikui, su duona ir druska, šiltu pasveikinimo žodžiu sutiko cerkvės seniūnas 

Michail Škerbo bei cerkvės choras. Kambaryje ant kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos, 

kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą rytmetį A. Černaj nesėdo už stalo, o 

seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai nusilenkė altoriui ir Kozelsko Dievo 

Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai 

dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad 

jo šeimos gyvenimo naujoje vietoje pradžia pasirūpino parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų, 

daržovių, ant balkio kabojo bryzelis mėsos, dešros. Šventikas suprato, kad viekšniškiai jo laukė. 

A. Černaj ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos namuose. 

1932 metų vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių 

aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių 

instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo rinktis 

cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi pasaulietiniai ir 

religiniai spektakliai. Režisieriaus, kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, grimuotojo darbus 

atliko pats A. Černaj. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą rekvizitą gamino 

rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černaj užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų 

draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu. Šis žmogus tuo metu buvo 

žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai populiarų trio: 

du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele, ir dainininkę — mecosopraną Michailovą. 

A. Černaj pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių bendruomenės nariams, bet ir 

visai Viekšnių miestelio visuomenei. 


Rugs. 28. — Nr. 77 (413): Nuotrauka: „Viekšniai, 1935—1939 m. [tiksliai — 1934 m.] 

stačiatikių bendruomenė, vadovaujama A. Černaj, šventina Ventos upės vandenį”. — Visas 

tekstas: 

Kai Černaj suaktyvino pastoracinį darbą, cerkvėje pradėjo lankytis didesnis tikinčiųjų būrys. 

Buvo paskirtas dar vienas šventikas — Viktor Kurilovič. Netrukus — ir trečias. Keletą kartų 

cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 5—18 

dienomis, kai Viekšniuose vykdavo švento Sergiejaus Radoniečio atlaidai. Šio šventojo vardu 

pavadinta Viekšnių cerkvė. Valdytojo atvykimas buvo didelė šventė visai Viekšnių parapijai. Į 

pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti 

statė vartus (bromą), valė cerkvę ir jos aplinką. Buvo ne tik puošiama cerkvė. Visas Fermos 

kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime 

vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), kuriose dalyvaudavo ir batiuska su šeima bei 

kviestiniais svečiais. 

A. Černaj brolis Nikolaj taip pat dirbo pastoracinį darbą Utenoje, Pakaunėje. Skaitė religinio 

turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga 

mirė žmona Olga. Jis dėl to skaudžiai išgyveno. Metė šventiko darbą. Vėliau apsigyveno Utenoje 

pas dukrą. Ten ir mirė. 

A. Černaj nuo 1935(?) metų lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė 

tikybos. 

1939 m. birželio mėnesį Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos, 

Lietuvos ir Estijos rusų chorų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai, 

vadovaujami A. Černaj. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio 

Estijos prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje galingai nuskambėjo Estijos 

valstybinis himnas, o po to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas užlipęs į tribūną 

pasveikino trijų Pabaltijo valstybių pirmosios rusų chorų šventės dalyvius. Pirmoje šventės dalyje 

skambėjo rusų liaudies dainos. Taigi A. Černaj dėka šiame galingame chore skambėjo ir 

viekšniškių rusakalbių balsai. 

50

Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černaj sako prisiminimų knygoje, 

„taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai paskelbti veltėdžiais 

(„darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų rūbais. A. Černaj buvo 

liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas atėjo į protą ir 

šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir kroviku. 

Dirbdamas dešimtininko darbą neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną, anksti rytą, o 

sekmadieniais — vidurdienį cerkvėje vyko pamaldos. 

Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir A. Černaj 

nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnyj komitiet vnutrienich diel — tarybinio 

saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir tardomas! 

Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų savo 

pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti ir įvairiais būdais grasinama. 

Batiuška labai išgyveno, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į 

komjaunimą. Tarybų valdžios nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės 

choro ir styginių instrumentų orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs ilgus plaukus ir 

nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais batais, apsirengęs striuke, paėmęs į rankas užrašų knygą ir 

matuoklę, vaikštinėjo remontuojamu Viekšnių—Mažeikių vieškeliu. 

Staiga vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais išdardėjo į rytus. 

Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį ar organizuojamą 

policiją. A. Černaj tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija grąžino tarybų valdžios 

atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad atkurta nepriklausoma 

Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj pat susirinko į miestelio aikštę, iškėlė trispalvę ir sugiedojo 

himną. Tai be galo džiugino A. Černaj širdį, bet kartu ir darėsi neramu. Bažnyčios ir cerkvės 

bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodo įtartino — tuoj pat pranešti 

policijai. 

Apie 10 metų A. Černaj kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas Novickis. Nors 

ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu 

A. Černaj keletą dienų pasislapstęs prie Meižių ežero išliko gyvas, o Novickis besitraukiančių 

tarybinių kareivių buvo žiauriai nužudytas. 

Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai. 

Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos 

ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė 

spec. Dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo 

tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. Dalinys sprendžia 

viekšniškių žydų reikalus. Daugelis, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio pat likimo. Tačiau 

vokiečiai, vietoj to, kad naikintų vietinius rusakalbius gyventojus, dar atvežė apie 3 000 žmonių 

iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo septyni 

šventikai, kurie buvo atiduoti A. Černaj priežiūrai. Jis nebedirbo kelio remonto darbų ir vėl ėmėsi 

pastoracinės veiklos. 


Gruod. 14: „Nuotr. Jekaterinos Tichonovič Busel (centre su nuometu) ir Nikonor Michailovič 

Jarošev vestuvės. Pirmoje eilėje (pirma iš dešinės) — jaunosios sesuo Klavdija Busel-Škerbo ir 

jos vyras Grigorij Škerbo. Kaunas, 1932 m.” — Visas tekstas: 

XIII dalis 

Michail Tichonovič Busel gimė ir užaugo Viekšnių — Fermos kaime. Čia nuo seno gyveno jo 

senelis Lapkovskij, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar caro laikais 

išvažiavo iš Fermos į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur 

mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė ir šeimininkavo namuose. Atėjus 

laikui sėkmingai ištekėjo už Tichon Ivanovič Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė 

gyventi į kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad 

tas valsčius ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat, Michail Tichonovič žmonos tėvas 

juokaudamas Busel vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė. 

Baltarusių kalba „busel” reiškia „gandras”. 

51

Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė 

dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į 

caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą, čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbiai 

gyventojai caro valdžios buvo išgabenti į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos 

privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.). 

Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigun. Po kažkokios sunkios ligos mirė 

vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas ir gyvas parvažiavo 

T. I. Busel. Rado ją išvargusią ir paliegusią, o netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, stačiatikių 

kapinėse. Dukra Jekaterina Tichonovna Busel ištekėjo už Nikonor Michailovič Jarošev ir iki pat 

mirties (1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). Užaugino du sūnus 

— Igorį ir Olegą. Pastarasis daugiau kaip 25-erius metus mokytojavo Mažeikių politechnikos 

mokykloje. Buvo didžiulis kelionių mėgėjas, apkeliavęs daugiau nei 80 pasaulio šalių. 

Antroji dukra Klavdija Tichonovna Busel ištekėjo už Grigorij Dmitrijevič Škerbo, taip pat 

fermiškio. Abu gimę 1910 m. Grigorij mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną 

dukrą — Jelizavietą Grigorjevną Škerbo-Popovą, kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje 

mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai, ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse. 

Tichon Ivanovič Busel vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kaunatavo (Telšių r.) kaimo 

gyventoja. Tai buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl 

susilaukė keturių vaikų. Tatjana Tichonovna ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė 

Tichonovna ištekėjo už Maksimovo ir dabar gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichon Tichonovič 

žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus, čionykštis — fermiškis Michail Tichonovič 

Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. Su žmona Zinaida Ivanovna 

netrukus švęs auksines vestuves. 

Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas 

buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežė nemažai ir rusakalbių jaunuolių. Į 

hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michail Tichonovič. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį 

lietuvių ir rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai 

pašnibždėjo, kad vagono durys vos vos užsuktos viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams 

pavyko atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michail Tichonovič pėsčiomis 

pagelžkele per naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis. Pagavę vokiečiai nebūtų atleidę 

bėgliui. Žmona Zinaida Ivanovna paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų 

ūkyje Tupikų kaime (Akmenės r.) nuo tarybų valdžios slapstėsi žmogus. Vieną dieną ūkelį 

apsupo stribokai (liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti. O Zinaidą Ivanovną 

stribokai pėsčiomis atvarė į Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė. 

Apie tai sužinojo Zinaidos Ivanovnos tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė 

Mažeikių tardytojams bei prokurorams. Tada, pokario metais, to užteko. Kitą dieną Zinaida buvo 

paleista. 

Abu pragyveno sunkius pokario metus. Net ir vestuvėms nebuvo iš ko nusipirkti gražios ir 

naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Irajidą ir sūnų Valerij. 

Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. Auga būrelis anūkų. 


Saus. 11. — Nr. 4 (448): Nuotrauka „Fermiškė dainininkė Larisa Kuchalskaja”. — Visas tekstas: 

XIV [dalis] 

Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai gyventojai prisimena, kad tarpukario metais šiame 

kaime buvo penkios Škerbų sodybos, trys Riklevič [gal Rimkevič], Strigun, Busel, Lapkovskij 

ūkeliai. Osif Rimkevič sūnus Jevgenij baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi. 

Per karą, 1940—1945 m., Latvijoje vokiečių armijoje dirbo vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje 

armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus. 

Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavel Škerba. Jis turėjo penkis sūnus. 

Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentin baigė agronomijos 

mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare. 

Kaimo batsiuvys buvo ir Ivan Jagorov. Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 9 buvo Afemijos 

Rimkevič kirpykla. Kaip skelbia 1937 m, laikraštis „Verslas”, Viekšniuose buvo E. Liniov 

52

akmeninių paminklų dirbtuvės. Skelbime teigiama, kad dirbtuvių savininkas amato mokėsi ir 

dirbo užsienyje. 

Grigorij Rimkevič buvo garo katilo mašinistas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo katilu 

(dampiu) kūlė ūkininkams javus. Aleksandra Ivanovna Rimkevič garsėjo kaip labai gera siuvėja. 

Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame ji buvo įkūrusi siuvyklą. 

Nuolat turėjo 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, dvarininkai, 

stambūs ūkininkai. Ji pati siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje, pas šio amato meistrę 

vokietę. Čia nuolat mokėsi apie 30 mergaičių. Vokietė duodavo joms nakvynę, maisto, drabužių. 

Bet už tai jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą metų dirbo Rygoje. Užsidirbo 

pinigų. Nusipirko tuo metu moderniausią „Singer” markės siuvimo mašiną ir grįžo į Fermos 

kaimą ir čia sėkmingai dirbo. 

Konstantin Kuchalskij buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę, remontavo pieno separatorius, 

siuvimo mašinas, dviračius, įvairius motorus. Atrodo, kito tokio meistro Viekšnių apylinkėse 

nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, o tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro laikais jis kažkur 

Rusijoje dirbo ginklų fabrike meistru. Kaip teigia amžininkai, tai buvo auksarankis žmogus. 

Savo audiniais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius, 

lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių 

cerkvė. 

Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilij Rimkevič, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto viršininku. 

Fermos kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę mokyklą. 

Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno. Ištekėjo už 

karininko Zapevaj. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti talentui. 

Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek — 

operos ir baleto teatre), su koncertais daug važinėjo po Lietuvą. Bet mirė gana jauna. Jos brolis 

Valdimir Kuchalskij buvo dailininkas. 

Vieros tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje, 

milijonieriaus Damberg. Teta Damberg dar paauglę Vierą pasiėmė į Rygą. Visapusiškai rėmė, 

leido į mokslą. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo 

metu tai buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 metais Latvijoje buvo paskelbtas grožio karalienės 

konkursas. Jame dalyvavo ir Viera, kuriai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių 

Fermos kaimo tapo Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais (1936) metais Paryžiuje įvyko 

pasaulio grožio karalienės rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Paryžiuje ji taip pat 

laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš žmonų pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Viera 

netrukus ištekėjo už stambaus kino meno verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės 

palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 

konsulo Damberg šeima išvažiavo į Vokietiją. Iš ten, taip pat buvusios Fermos kaimo gyventojos 

Tajos Cibulskajos padedami, išvyko į Ameriką. 

1936—1937 (?) m. Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi 

lapai, išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų 

gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černaj 

organizavo „kriestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis 

ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietų. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir staiga 

pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevič sodybos (dabar 

toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis. 

1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos nusipirko arklių ir uždarbiavo pas žydus. 

Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepirko javų iš ūkininkų, kurie nebuvo tautininkų partijos 

nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivan Rimkevič Sovaičių kaime 

turėjo draugą, tautininką Trušinską, kuris Rimkevič grūdus pardavė kaip savo. Dauguma elgėsi 

lygiai taip pat. 

53


Saus. 18. — Nr. 7 (451): Nuotraukose: „[1.] Fermiškė V. S. Solovjova — 1936 m. Latvijos 

grožio karalienė. [2.] Tarpukario metų Fermos kaimo jaunimas sūpuoklėse”. — Visas tekstas: 

XV dalis 

Caro valdžia po 1863 metų sukilimo buvo numačiusi į Kauno guberniją perkelti 3000 

rusakalbių šeimų. Reforma vyko ne taip sparčiai, kaip planavo valdininkai. Matyt, rusakalbiai 

žmonės nelabai noriai kėlėsi į jiems visiškai nepažįstamą ir svetimą kraštą. Iki 1864 m. visoje 

Kauno gubernijoje buvo apgyvendinta 500 šeimų. Atsirado ir mūsų tautiečių, kurie pareiškė norą 

pereiti į pravoslavų tikybą ir vylėsi lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės, o vėliau ją parduoti ir 

taip praturtėti. Caro valdžia tikėjosi, kad persikėlėliai ims terorizuoti, engti vietinius gyventojus. 

Šie priešinsis, kils konfliktas. Tačiau taip neįvyko. Persikėlėliai apsidžiaugė gavę žemės ir ėmėsi 

darbo, o vietiniams lietuvybės reikalai nelabai rūpėjo. Bernai apsimėtydavo akmenimis ir tuo 

konfliktas dėl merginų baigdavosi. 

Perkėlimo darbai vyko chaotiškai: iš 269 vietovių, kuriose apsigyveno persikėlėliai, 194 

vietovėse įsikūrė tik po penkis kiemus, 40-yje vietovių — iki 10-ies kiemų, 24-iose — iki 20 ir 

tik 11-oje vietovių susikūrė daugiau nei po 20 kiemų. Prie jų galima priskirti ir Viekšnių — 

Fermos kaimą. XIX a. antroje pusėje šis kaimas buvo nutolęs 234 varstus (l varstas — 1064 m) 

nuo gubernijos miesto Kauno, 64 varstus — nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą — nuo 

valsčiaus centro Viekšnių ir 5 varstus — nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21 

sodyba. Gyveno 77 vyrai, 57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir 

seneliai. Raštingų buvo 40 vyrų ir 21 moteris. Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės 

žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo pievos 

ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai 

laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožką. Turėjo žemės ūkio inventoriaus ir 763 carinius rublius. 

Čia gyveno du visiški skurdžiai. Jie neturėjo nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį. 

Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlėliai rusakalbiai žmonės daugiausiai 

vertėsi žemdirbyste. Tik keletas šio kaimo gyventojų žemę arendavo, o patys vertėsi miško 

perdirbimu. Tuometinė carinė valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės 

banko skyrė beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitas lengvatas. 

1931 m. atvykęs dirbti į Viekšnius šventikas A. Černaj teigė, jog Fermos kaime yra 36 kiemai. 

Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija neužmatomi javų 

laukai. Liepos mėnesį, šv. Sergiejaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo 

daug svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arkliai ir vežimai. Visur skambėdavo garsi 

šneka ir dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga šokiuose 

apsilankydavo ir pats batiuška A. Černaj su savo svečiais. Dažniausiai tai būdavo grafienė 

V. P. Zubova su savo seserimi. 

Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. Tada užtekdavo ir Grigorijaus 

Rimkevič muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir kt. šokius. Tarpukario metais 

vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. Z. I. Busel prisimena: „Visi 

apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius vaidinimus rodė! Eidavo visi, 

kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus eidavome ir mes. Lietuviai šauliai 

organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių sąjungą nestojo. O gal rusų 

nepriėmė? Nežinau. Bet, kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. Čia, Fermoje, buvo tik rusų 

gaisrininkų komanda.” 

Būta kaime ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo 

eilėraščių kūrėjas Vasilij Strigun. Jo sūnus Konstantin eilėmis lenkė tėvą. Kostia baigė Šiaulių 

gimnaziją. Šiandien sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo spausdinta. Likę gyvi liudininkai 

neišsaugojo atminty šių talentingų žmonių posmų skambumo. 

Pokario metais po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis Tarybų Latvijos 

komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Artima giminaitė 

prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis 

atsiveždavo keptą kumpį, dešros, duonos ir, žinoma, daug degtinės. Mano vyrui sakydavo: 

„Matai, kiek čia yra. Tu gerk, bet, žinok — nepasigerk.” Mes iškūrendavome pirtelę. 

Puotaudavome ir dainuodavome visą naktį rusų liaudies dainas. Jis atvažiuodavo paprasta 

54

mašina, be sargybinių. Pats vairuodavo... Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona — 

Marija Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo 

kažkokius labai svarbius dokumentus... Dabar mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir 

lietuviška. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės.” 

XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš gausiausių Viekšnių cerkvės 

parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek, 

kad jiems suskaičiuoti užteko rankų pirštų... Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti 

optimizmo. 


Saus. 25. — Nr. 10 (454): Nuotraukos: „[1.] Viekšniškis T. T. Busel su žmona Vasa 1908 m. 

[2.] Tarpukario metų cerkvė”. — Visas tekstas: 

XVI dalis 

Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi. Tik atsikėlus į svetimą 

kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame 

leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a. viduryje 

ir kad 1859 metų inventoriniuose sąrašuose minima rusų cerkvė; skliaustuose pažymėta: 

„mediniai maldos namai”. Tikėtina, jog tai buvo sentikiai. Po 1863 metų sukilimo į Viekšnius ir 

jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865 

metais į Viekšnius caro valdžia atsiuntė šventiką vienuolį Vosilių. 

Viekšnių cerkvės metraštyje teigiama, kad Viekšnių rusakalbių parapija buvo įkurta 1867 

metais ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name buvo įkurta laikina cerkvė su 

ikonostatu (šventuoju paveikslu). Ši ikona buvo laikinai pasiskolinta iš Panevėžyje dislokuotos 

carinės kariuomenės žygio cerkvės. Kiti kulto reikmenys — pasiskolinti iš Šiaulių ir Telšių 

cerkvių. 1873 m. buvo nutraukta Ventos—Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų 

rusakalbiams mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų ir prasidėjo cerkvės 

statyba. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13 

tūkstančių carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio 

cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas. 

Pietinėje — pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės patalpos. 

Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilij Krukovskij. Darbai vyko sparčiai. 1875 m. 

liepos 20 d. statyba buvo baigta ir cerkvė pašventinta. Jai suteiktas šventojo Stebukladario 

Sergiejaus Radoniečio vardas. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona 

spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos, trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia 

pritvirtintos keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro 

Aleksandro Aleksandrovičiaus užsakymu. Dešimtį langų dabino dekoratyvinės metalinės grotelės. 

Centrinėje dalyje — du apvalūs langai. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su 

dviem paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius. 

Stogas dengtas skarda. 

Šiandieną sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. 1884 m. 

parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 mergaičių. 

Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du rusakalbiai 

parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių tikybą. 

Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos Sitov 

nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanov padovanojo keturis 

sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo nupirkti apeiginiai 

rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje buvo pastatyta varpinė. Joje 

įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias varpas 

svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas Zubovas, vieno 

pūdo — šventikas M. Batalin. 

Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių buvo atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo 

pravoslaviškas kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos 

tautybės ir kilmės savižudis karininkas. Atlikus tyrimus gal ir pavyktų nustatyti šio žmogaus 

duomenis. 

55


Vas. 8. — Nr. 16 (460): Nuotrauka „Šventiko žmona Tatjana Mironovna Černaj. Viekšniai 

1940 m.”. — Visas tekstas: 

XVII dalis 

Viekšnių cerkvės klestėjimo laikotarpis buvo XIX a. paskutinis dešimtmetis, kai tikinčiųjų reikalais 

rūpinosi šventikas Michail Batalin, ir XX a. ketvirtas dešimtmetis, kai čia dirbo šventikas 

Aleksandr Černaj, Tada parapijiečiai gausiai lankėsi cerkvėje ir dosniai jai aukojo. Buvo nupirkta 

sidabrinių, paauksuotų kulto reikmenų už Viekšnių Taikos tarpininko (vėliau — gubernijos 

kalėjimų valdybos inspektoriaus) Vladimir Nikolajevič Selezniov paaukotus pinigus. Viekšnių 

geležinkelio stoties viršininkas Piotr Nikolajevič Jakovlev atgabeno ir cerkvei padovanojo 

Kozelskio Dievo Motinos ikoną — kopiją. 1886 m. sausio 21 d. suorganizuotos didelės iškilmės 

ir ikona su ypatingomis apeigomis įnešta į cerkvę. Nuo tada kasmet buvo švenčiama Kozelskio 

šventė. Unterkarininkas Zacharij Kuznečenko padovanojo didelę žvakidę ir keletą smulkesnių 

kulto reikmenų, o Viekšnių policijos viršininkas A. N. Kotlerovskij ir Jekaterina Semčevskaja — 

prabangių užtiesalų. Kitas unterkarininkas Sergiej Vasiljevič Petrov paaukojo nemažą sumą pinigų, 

už kuriuos buvo nupirkta cerkvės vėliava, paauksuotas kryžius ir trys žvakidės. 

Cerkvės išlaikymui caro valdžia 1880—1885 m. skyrė apie 40 ha žemės. Cerkvei priklausė du 

vandens malūnai: vienas — Viekšniuose, kitas — Lėlaičių kaime. Malūnai per metus davė po 

300 carinių rublių grynojo pelno. 

1884 m. cerkvėje lankėsi ir iškilmingas mišias laikė Kauno stačiatikių bažnyčios vyskupas 

Sergiej. Po mišių šventoriuje ilgai bendravo su parapijiečiais, dalijo kryželius, šventus 

paveikslėlius, religinio turinio knygeles. 1889 m. cerkvėje lankėsi Kauno gubernatorius E. A. 

Kurovskij ir Kauno stačiatikių cerkvės vyskupas Kiril. 

1890 m. parapijoje įvyko stebuklas. Vieną pavakarę šventikas buvo iškviestas į Viekšnių 

Fermos kaimą pas mirties patale gulinčią ligonę. Suteikęs paskutinį palaiminimą ir pasakęs, jog 

ligonei gali padėti tik Aukščiausiasis, išvyko į Papilę pas mirštantį naujagimį. Kitą dieną už 

ligonę atlaikė mišias, kuriose dalyvavo jos artimieji, kaimynai. Susirinkusieji nuoširdžiai meldėsi 

prie Kozelskio Dievo Motinos ikonos, prašydami ligonei šviesios dangaus karalystės. Grįžę į 

namus artimieji rado ligonę žvalią ir judrią. Sužinojęs šventikas vėl sukvietė į cerkvę moters 

artimuosius ir atlaikė padėkos mišias. Netrukus ligonė A. Vasilevskaja visiškai pasveiko. Šventikas 

apie šį įvykį pranešė Kauno stačiatikių cerkvės Metropolitui. 

Viekšnių cerkvė buvo du kartus apvogta. 1884 m. išlaužę cerkvės centrinio įėjimo duris vagys 

išnešė apie 30 rublių ir du sidabrinius paauksuotus indus. 1889 m. pritaikę raktą išnešė sidabrinių 

kulto indų ir kitokių reikmenų bei dėžutę, kurioje buvo laikomi paaukoti pinigai — 24 rubliai. Po 

keleto dienų tuščia dėžutė buvo rasta Pakalupės upelyje. 

Muturas Algimantas. Užeikite į muziejų — čia rasite mane // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Vas. 8. — Nr. 16 (460). — Visas tekstas: 

Keletą kartų mąsčiau — gal neberašyti ir nebespausdinti straipsnių serijos „Apie ką kalba 

cerkvės varpai”. Gal rašau neįdomiai, neaktualia tema. Iki pat XV dalies nesulaukiau nei 

skambučių, nei laiškų. Dar šiek tiek skatino rašyti tai, kad kai kurie viekšniškių perskaityti ir 

„pundeliais” sudėti mano straipsniai keliauja iš namo į namą. 

Pagaliau redakcija vasario mėnesį gavo gerb. p. Z. Navickienės laiškutį. Pagaliau... Ačiū 

jums, gerbiama Zofija, už pareikštas mintis ir kritines pastabas. Jeigu esate Viekšnių krašto 

istorijos žinovė ir patriotė, tai aš norėčiau su jumis padraugauti. Senoji viekšniškių karta baigia 

išeiti Anapilin, o likę gyvi — silpnoki žinių pateikėjai. Dar nereiškia, kad geras puodžius, 

žemdirbys ar skaniai verdantis barščius yra puikus savo krašto istorijos žinovas. Viekšniuose yra 

keletas istorijos žinovų. Daug ko sužinojau iš jų. Esu jiems dėkingas. Žinau, kad nemažai 

viekšniškių istorijos žinovų gyvena Klaipėdoje, Kaune, net Australijoje. Tačiau šiais sunkiais 

ekonominiais laikais neturiu galimybių jų aplankyti. Reikia verstis tuo, ką turiu. Be to, ir mano 

rašinių tikslas — ne analizuoti šeimų istorijas, o kiek įmanoma supažindinti augančią kartą su 

šalia mūsų gyvenančiais ar gyvenusiais rusakalbiais žmonėmis, kurie sprendė ir sprendžia tokias 

pat žmogiškas problemas, kaip ir kiti — lietuviai, latviai, žydai ar pagaliau čigonai. Reikia keisti 

įvaizdį: kad rusas — ne tik raudona penkiakampė žvaigždė ar daugiaaukščiai keiksmažodžiai, 

56

et ir gilūs religiniai įsitikinimai, didžiulis nuoširdumas, betarpiškas bendravimas, savita kultūra 

ir papročiai. Mūsų tautiečiai ir šiandien galėtų pasimokyti iš senųjų, ikikarinių, vietinių 

rusakalbių patriotizmo, meilės Lietuvai, juos užauginusiai ir išpuoselėjusiai žemei. 

Gerb. Navickiene, jeigu jūs to mano straipsniuose neįžvelgiate, tai aš blogai rašau. Arba jūs 

pamatote muselytę, o dramblio nepastebite. 

Gerai, meskime į šalį ginčus. Šią vasarą mūsų muziejus rengs ekspediciją, jeigu gaus 

finansavimą, po Viekšnius ir jų apylinkes. Aš pabandysiu jus susirasti. Tikiuosi, kad padėsite 

man išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino Viekšnių žydų bendruomenę? Ką darė kai kurie rusakalbiai 

viekšniškiai pirmaisiais pokario metais? Tai dvi temos, kuriomis užkalbinti viekšniškiai staiga 

praranda atmintį arba tampa mažamečiais vaikais. Greičiau sužinosi smulkiausias kaimyno 

biografijos detales, negu kas nuniokojo senąsias žydų kapines ar išdaužė cerkvės langus. 

Taigi, gerb. Zofija, jūs mane paakinote rašyti. Ačiū už tai. Jeigu kada atvyksite į Mažeikius, 

užeikite į mūsų muziejų — ten rasite mane. 


Vas. 15. — Nr. 19 (463): Nuotraukos: „[1.] Fermiškių Lapkovskij šeima. [2.] Viekšnių Fermos 

kaimo rusakalbis jaunimas su lietuviais šauliais (antroji iš dešinės — Z. I. Busel)”. — Visas 

tekstas: 

XVIII dalis 

Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties. 

Per gyvenimo audras ir permainas išbluko ar sunyko dokumentai. Mus pasiekė tik istorijos 

nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, aukojo pinigus, kulto reikmenis. Cerkvės 

metraštyje ne viskas užfiksuota. Dalis metraščio, atrodo, taip pat sunyko (arba sunaikinta). 

1892 m. rugsėjo 12 d. į Viekšnius atvyko Kauno stačiatikių cerkvės metropolitas Grigorij. 

Cerkvėje buvo atlaikytos šventos mišios. Kitą dieną — iškilmingos mišios. Prie cerkvės su 

duona ir druska jo laukė lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės atstovai. Metropolitas Grigorij 

pasakė ugningą padėkos kalbą ir ilgai bendravo su tikinčiaisiais. 

Gyvenimas iki 1905—1914 m. tekėjo įprasta vaga. Prasidėjo revoliucijos, neramumai ir 

pagaliau — Pirmasis pasaulinis karas. Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams 

kraustytis į Rusiją. Dauguma gyventojų išvyko. Likę keletas paliegusių ir nukaršusių žmonių 

nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920—1923 metais rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą. 

1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje vėl apsilankė Kauno stačiatikių metropolitas. Jį 

antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko vienuolis Genadij ir rusakalbių 

bendruomenės atstovas Aleksandr Avgustovič Gaselskij. Kitą dieną cerkvėje buvo aukojamos 

iškilmingos mišios. Jas laikė pats metropolitas Jevstafij, vienuolis Genadij ir djakonas Leonid 

Vorobjov. Giedojo cerkvės choras. 

Karo metu išdaužyti cerkvės langai buvo įstiklinti tik 1924 m. Atstatyta aplink šventorių 

buvusi medinė tvora (nuniokota per Antrąjį pasaulinį karą tvora neatstatyta iki šiol). Aliejiniais 

dažais perdažytas stogas. Visi remonto darbai atlikti iš parapijiečių paaukotų lėšų. 

1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pirmiausiai jis 

apsilankė lietuvių katalikų bažnyčioje, dalyvavo mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. O prie 

cerkvės, vainikais ir gėlėmis papuošę medinę arką, Prezidentą su duona ir druska pasitiko 

rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadij ir kiti tikintieji. Po trumpos 

maldos rusakalbių bendruomenės vardu vienuolis Genadij išreiškė ištikimybę ir lojalumą 

Lietuvos prezidentui bei Konstitucijai. A. Smetona padėkojo už malonų ir šiltą priėmimą. 

1929 m. cerkvė buvo remontuojama. Šv. Sergiejaus dieną (liepos mėn.) dar kartą apsilankęs 

Kauno metropolitas pašventino suremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Buvo 

atvykę ir giedoriai iš Telšių bei Mažeikių. 

1930-ieji — cerkvės pakilimo metai. Viekšniškių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis 

A. Černaj. Buvo suburta cerkvės taryba: A. Novikov, Kuk, G. Krukovskaja, S. Čerepoven (?), 

F. F. Laikov. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo 

eiti Vladimir Lebedev. Liepos 16 d. iš Panevėžio buvo atvežta Surdeto Dievo Motinos ikona, 

kuriai 1930 m. sukako 400 metų. Ikoną iškilminga procesija iš geležinkelio stoties parnešė į 

cerkvę. 

57

Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius išvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės 

metropolitas Jaroferrej. Prie valsčiaus ribos jį pasitiko rusakalbis Viekšnių jaunimas, Vytauto 

gatvės gale buvo įrengta vainikais, gėlėmis ir lemputėmis papuošta medinė arka. Prie arkos svečią 

su duona ir druska pasitiko Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos sveikinimo 

kalbos. Raitelių ir dviratininkų procesijos lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia buvo atlaikytos 

ypatingai iškilmingos pamaldos. 


Kovo 1. — Nr. 25 (469): „Nuotr.: fermiškis V. Škerbo — tarpukario metų Medemrodės dvaro 

agronomas-sodininkas”. — Visas tekstas: 

XIX dalis 

Telšių stačiatikiai 1936 m. per teismą susigrąžino iš valstybės karo metais atimtą cerkvę. 

Buvo surengtas jos atšventinimas. Ta proga Viekšnių cerkvės šventikas A. Černaj suorganizavo 

kryžiaus žygį į Telšius. Nuo cerkvės viekšniškių procesija su kryžiumi, vėliavomis ir 

garbingiausiomis ikonomis giedodama patraukė link Telšių. Kapėnų, Degimų, Savarinos, 

Babulino kaimų gyventojai ją pasitiko maldomis, su duona ir druska, vaišino pienu ir sūriu. 

Kiekviename kaime prie procesijos prisijungė nauji žmonės. Vidurnaktį, pasiekę Pasvaigės 

kaimą, procesijos dalyviai jame apsinakvojo. Kitą rytą pasimeldę tęsė kelionę. Likus 4 varstams 

(l varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, vadovaujama šventiko I. Majevskij. 

Abi procesijos susijungė ir giedodamos patraukė link Telšių. Stačiatikių kapinėse įvyko 

iškilmingos pamaldos. 

Tų pačių metų rugpjūčio 16 ir 23 dienomis Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų 

cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo 

atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės bei dainos. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko 

iškilmingos pamaldos, skirtos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui. 

1937 m. cerkvėje buvo organizuojami ypatingai iškilmingi šv, Sergiejaus Radoniež atlaidai. 

Mišias laikė net trys šventikai: broliai Aleksandr ir Nikolaj Černaj bei Viktor Kurilov. Giedojo 

jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. Rugpjūčio 15 d. A. Černaj organizavo žygį į 

Mažeikius. Per keletą valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Buvo atlaikytos 

iškilmingos mišios. Tą pačią dieną šv. Sergiejaus Radoniež seserija šventė organizacijos 

susikūrimo metines. 

Labai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergiejaus Radoniež atlaidai. Mat ši šventė 

sutapo su Rusijos krikšto 950-mečiu. Į šventorių ir cerkvę tikintieji ėjo pro gausiai vainikais, 

gėlėmis ir elektros lemputėmis papuoštą medinę arką. Po iškilmingų pamaldų gausi procesija su 

šv. ikonomis, vėliavomis ir giesmėmis nuėjo prie Ventos. Buvo pašventintas vanduo. 

Kalėdų proga į Viekšnius vėl atvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės metropolitas. Jį 

geležinkelio stotyje pasitiko rusakalbis jaunimas ir cerkvės seniūnas. Dieną įvyko iškilmingos 

mišios. Metropolitas aplankė Medemrodės ir Naryškino dvarus. 

Karo metais (l940—1945-aisiais) cerkvės veikla apmirė. Sekmadieniais buvo laikomos 

mišios, nors šventiką A. Černaj tarybinė valdžia terorizavo. Po karo, 1946 m., šventiku pradėjo 

dirbti Nikandr Miuller. Nuniokotai cerkvei atstatyti parapijiečiai aukojo pinigus. Dideles sumas 

paaukojo I. D. Molotokina ir T. T. Busel. Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė. 

1947 m. liepos mėn., dalyvaujant Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui 

Nikolaj Savickij, Viekšnių cerkvė buvo iš naujo atšventinta. 

Karai, kolektyvizacija išblaškė senąją, Lietuvoje gimusią ir subrendusią rusakalbių 

bendruomenę. Cerkvė liko be tvirto šeimininko — šventiko materialinės paramos. Naujai 

atsikėlusiems tikybos reikalai nerūpėjo. Savo „juodą” darbą dirbo ir ateistai. 

Nykstančiųjų kaimų žmonės. Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė Regina 

Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 

(27). — Tekste: 

Kad ir koks būtų ekonomiškai sunkus metas, žmonės gyvena, džiaugiasi, mylisi. Gyvenimas 

duotas tik vieną kartą. 

Iš Viekšnių seniūnijos kilęs poetas ir satyrikas Juozas Erlickas eilėraštyje „Aš ten buvau” rašė: 

58

Ten medžiai — lyg protėvių rankos, 

Kaip šiltas drabužis — rugiai. 

Ten žiūri pro keturis langus 

Sodybos — margieji drugiai. 

Šioje kelionėje 6 patys atokiausi seniūnijos kaimai. Jų visų bendras bruožas — tai nykstantys 

kaimai: Dauginiai, Pušinava, Nabuiliai, Degimai, Savarinos ir Bobulinos. Kai kuriuose iš jų 

gyventojų jau nebelikę, tik brūkšnys toje vietoje, kur turi būti įrašytas žmonių skaičius. 

Dauginiuose gyvena 40 gyventojų, yra 11 kiemų. Pušinava — kaimas su 2 gyventojais. 

Tik kelionės metu sužinojome, jog gyvo šito kaimo.... nebėra. Ir ties jo pavadinimu, kaip ties 

Bobulina, administracinio teritorinio suskirstymo žinynuose bus padėtas brūkšnys. Žmonės, deja, 

ne vien gyvena ar gimsta... 

Nabuiliuose — tik 1 gyventojas ir 1 ūkinis kiemas. Degimuose — 22 gyventojai, 8 namai. 

Garsiausiasis jų pastatas — „kremlius”, yra dar ir „malūnas”. Savarinoje yra 18 gyventojų, 

6 namai. 

Keisti pavadinimai likę dar iš imperatorės Jekaterinos laikų. Į šitą pakraštį, „Severno zapadnij 

rajon”, Jekaterina trėmė imperijos priešus net iš vidurio Rusijos... Tautybės maišėsi, ir po dviejų 

amžių liko tik pavadinimai ir palikuonių pavardės, vardai — su Lietuvos Respublikos piliečio 

pase įrašyta tautybe — lietuvis. 

„Kremlius” ir jo gyventojai / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste: 

Tremtinių palikuonė 

Lidija Ivanovičienė — paskutinė Bobulinos kaimo gyventoja. Ji apsistojo „kremliuje” prieš 

27-erius metus. Lidija — senųjų Jekaterinos rusų tremtinių palikuonė. Jos tėvas buvo vardu 

Andriejus, mama — Nadiežda. Pamena dar ir prosenelius. Į Lietuvą buvo ištremti mamos 

seneliai. Lidija gyvena iš pensijos, kurią dorai užsidirbo šerdama ūkio veršelius. Anksčiau kartu 

su ja buvo ir sūnus Povilas. 

Jis dabar suimtas už žmogžudystę. Teismas nuteisė jį devyneriems metams kalėjimo. O 

istorija paprasta, buitinė. Kartu girtavo, po to susiginčijo. Sūnus pastūmė žmogų, tas krito ir 

užsimušė. „Jeigu būtų turtingesni buvę, advokatas gal būtų išsukęs, — svarsto kaimynai, — juk 

nužudyti nenorėjo, netyčia tokia nelaimė įvyko...” 

Sunku motinai, širdį gelia. Juk 9-eri metai — ilgas laikas, gali ji grįžtančio ir nebesulaukti... 

Lidija save jau laiko lietuve. Sako, taip ir pase įrašyta. Jau kelios kartos jos giminėje tuokėsi 

su lietuviais. Tad istorinė praeitis — šeimos egzotika. 

59

BOGUSLAVA. BOGUSLAVAS 

Dvaras, vėliau kaimas 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 150. — Tekste: Boguslavos dvaras: 11 km. iki 

Viekšnių pašto, 51 gyventojas. 

Z URBANOWICZOW EMILJA CHOMINSKA † 26. I. 1926 R. ZMARLA W LAT 92 // 

Iš įrašo antkapiniame betoniniame kryžiuje Pievėnų kapinėse. 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: Boguslavos dvaras išparceliuotas 19[2]5 m. savininkas buvo 

Z. Chominskis (prieš karą). Dabar centrą valdo T. Tarvydas. Naujakurių kaimai: Boguslavos ir 

Vėsaičių. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24—26, 36, 60, 62, 65—67. — Tekste: 

Dvaro savininkai: Ksaveras Chominskis (apie 1740—1809) — brolis Ignas Chominskis — 

sūnus Pranciškus Chominskis — sūnus Feliksas Chominskis (1825—1905). Jo žmona 

Chominskienė-Urbonavičiūtė Emilija (apie 1834—1926 01 26). — Jų sūnus Bronislovas 

Chominskis. Žmona Chominskienė-Korsakaitė Antanina. Vaikai: Marija, Algirdas, Zbignevas. 

„Pasukę į Pievėnų ir Tirkšlių pusę, randame du dvaru, ypatingai mūsų tėvams artimu: 

Chominskių Boguslavą (lenkiškai Błogosławieństwo) ir Kondrotavičių Meškelius. [...]. 

Boguslavas ir Stočkai, teko Ksavero tikram broliui Ignui, kurio jau senus anūkus (Pranciškaus 

sūnus) aš pažinojau kaip tų dvarų savininkus: Boguslavo Peliksą ir jau tik buvusį Stočkų 

savininką Stanislovą. Mano atminimu, Stanislovas vertėsi Rygoje muzikos pamokomis. [...]. 

Boguslavo savininkas Peliksas (1825—1905) 63 metais [1863] buvo taikos tarpininkas (mirovoj 

posrednik) tarp dvarininkų ir atleidžiamų baudžiauninkų. Kaip daugelis kitų, jis pateko Šiaulių 

kalėjiman, kuriame žmona jį lankydavo. [...]. Juodu ilgą laiką gyveno išsiskyrusiu, tik senatvėje 

susitaikius, Peliksas grįžo Boguslavan. Dar anksčiau grįžo Chominskienė, kuri prieš tai 

šeimininkavo pas kokį daktarą už Kauno, o Boguslavas buvo leidžiamas nuomon. [...]. Šiaip 

ilgus metus Boguslave ūkininkavo „babunė Chominskienė” — Pelikso žmona Emilija 

(Urbonavičiūtė).” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 60 (nuotrauka), 66—67. — Tekste: 

„Apie senutę Chominskienę (1830—1926 m. sausio mėn.) tėvai mums pasakojo [...]. O vis 

dėlto toji pat senutė 1905 metais suėjusi pas mus su atlankiusiu mane Kastantinu Jasiukaičiu ir 

patyrusi iš mano motinos, jog jis esąs lenkiškai nė nekalbąs lietuvių rašytojas, labai mandagiai 

šnekėjosi su juo gražiausia žemaičių tarme.” — [Pagal M. Biržišką E. Chominskienė gimė ne 

1834 metais (metais, apskaičiuotais pagal įrašą antkapiniame kryžiuje), o 1830 metais]. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 66, 67. — Tekste: 

Felikso ir Emilijos sūnus Bronislovas Chominskis, „kuris išėjo agronomijos mokslus, 

ūkininkaudamas Korsakams Vitebsko g., vedė Antaniną Korsakaitę ir apsigyveno Boguslave. 

Gavęs 20 000 rublių kraičio ir nepamiršęs, kaip ir motina, savo „mstislavliškės kilmės” [...] 80taisiais 

metais buvo prasimanęs statyti Boguslave didelius mūro rūmus. Gerokai tam išsieikvojęs, 

jis jaunas pasimirė (1888. II. 18 / III. 1) susirgęs drauge su savo vaikais skarlatina, o jam mirus, 

rūmai liko nepabaigti; teko ir man mūrus matyti ir jais laipioti.” — P. 67: „Chominskio vaikai 

Zbignevas, Algirdas ir Marija buvo mūsų vienmečiai, kūdikystės draugai.” — [Čia klaidingai 

parašyta, kad vaikai ne Bronislovo Chominskio, bet Stanislovo Chominskio. Visur kitur — 

teisingai]. 

60


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 66, 93,123. — Tekste: 

„Bronislovo našlė Antanina Chominskienė su 3 savo vaikais, mūsų 

vienmečiais. [...]. Chominskiai, kaip žinome, buvo Boguslavo (Bagaslavo) dvarininkaičiai, 

drauge su motina našle kurį laiką apsigyvenę Viekšniuose Šarkių namuose, už popų tvenkinio, 

kuris vėliau buvo paverstas daržais.” Vaikai: Zbignevas, Algirdas, Marija (Mania). 








Eil. 

Nr. 

[...] 


Dvaro 

pavadinimas 

41 Boguslavos 



Tarvydai Liudas ir 

Teodora 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Viekšnių 81,2 30 

Rozga Leopoldas. Klestėjimo žaizdos // Vienybė. — 1989. — Geg. 20. — Tekste: Dvarai. 

„Tik Boguslavo dvarvietė paliko šviesesnį įspūdį — parkas, nors melioratorių ir perpus 

apkarpytas, švariai tvarkomas, išlikusi pusė namo prižiūrima.” 

Imbrienė Vilhelmina. Po dvarus pasižvalgius... // Vienybė. — 1991. — Lapkr. 2: ir 

nuotraukos. — Tekste minimi ir Kairiškių, Pavirvytės, Kapėnų, Boguslavo dvarai. „Nebėra 

autentiškumo ir Boguslavo dvare. Kiek džiugiau nuteikia tai, kad išlikę statiniai tvarkomi, jais 

rūpinamasi. Tvarkingas parkas, kuriame auga vietinės kilmės medžiai.” 

Fabijonavičius Juozas. Marijampolės kaimas // Gimtinė. — 1992. — Spalio 1—31. — 

Nr. 10. — Tekste: „1926 metais per Boguslavo dvaro savininkės Emilijos Chominskienės 

laidotuves į Pievėnų bažnytkaimio kapines iš aplinkinių kaimų suvažiavo gal 50—60 porinių ir 

vienkinkių vežimų.” 


Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Boguslavos: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti 

1 Mikuckis Benediktas, Martyno 1869 1951 10 02 mirė 

2 Mikuckienė Juzefa, Julijono 1891 1951 10 02 1957 06 23 

3 Mikuckis Adomas, Benedikto 1919 1951 10 02 1957 06 23 

4 Mikuckis Jonas, Benedikto 1921 1951 10 02 1957 06 23 

5 Mikuckienė Stasė, Stasio 1923 1951 10 02 1957 06 23 


Tekste: Boguslavos kaime 18 ūkių — 45 gyventojai. 

Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais / Raštvedė V. Špokauskienė // Viekšnių seniūnija. 

— 1998 10 01. — Rankraštis. — Tekste: Boguslavos kaime 17 ūkių — 39 gyventojai. 

61

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė 

// Viekšnių seniūnija. — 2000 01 01. — Rankraštis. — Tekste: Boguslavos kaime 18 ūkių — 46 

gyventojai. 

Agronomo ir mokytojos ūkis [Boguslavos kaime] / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 23. — Nr. 17 (28): iliustruota. 

— Tekste: 

Pripažinimas 

Boguslavos kaimas garsus ekologiniu ūkiu. Jį įsteigė du jau pensinio amžiaus specialistai: 

mokytoja Meilutė ir jos vyras agronomas Zigmas Bružai. Abiems jau po 66-erius metus. Jie 

gyvena nuo seno žinomoje sodyboje. Tai buvęs Vladimiro Beriozovo, kompartijos veikėjo, tėvų 

dvaras. Pats Vladimiras gimė Viekšniuose. Viskas susipina laiko tėkmėje. 

Meilutė aplinkinių kaimų vaikus mokė 35-erius metus. Ši sodyba — jos tėvų, kurie dvarą 

nupirko iš senojo Beriozovo dar prieškariu. Dvaras turėjo 80 ha žemės. Ją Meilutės tėvas pirko 

pusiau su savo broliu. Ji čia užaugo, o neseniai pradėjo ir ūkininkauti. Mat 1995 m. susigrąžino 

13 ha tėvų žemės. 

Pernai ūkininkei Meilutei Bružienei iš Boguslavos kaimo 12,08 ha (5,3 ha žalienos, 6,08 ha 

varpinių javų pasėlių, 0,7 ha daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlių) buvo suteiktas ekologinės 

gamybos ūkio statusas. Šitame ūkyje išaugintos bulvės ir avižos, pienas, jautiena ir kiauliena, 

kalakutiena ir vištiena yra sertifikuoti produktai. Jie turi EKOagros ženklą. 

Verslo planas 

Agronomas Zigmas Bružas — naujovių mėgėjas. Domisi agronomija, apskritai žemės ūkiu, 

yra ir spaudos bičiulis. Bendradarbiauja su „Ūkininko patarėju”, kuriame dalijasi sukaupta 

patirtimi ekologiškai ūkininkaujant. 

„Ekologiško ūkininkavimo pagrindas — žemės dirbimas ir sėjomaina, — sakė Zigmas, — 

ūkyje naudojamos tik organinės trąšos — ir jokių kitokių chemikalų”. 

Žemė yra 43,5 bonitetinio našumo balų. Augina avižas ir miežius. Iš miežių prikulia 1,5— 

1,7 t grūdų. Avižos derlingesnės. 

Kviečių neaugina. „Konsultantai Mažeikiuose rašo verslo planą 5-eriems metams, — 

pasakojo agronomas, — tad ūkininkauti ūkininkausime, tik gal kiaulių mažiau auginsime, o 

galvijų — daugiau. Daržovių plotus iki 1 hektaro plėsim”. 

Ūkis yra pelningas, nors pelno nedaug. Tikisi, jog rentabiliai dirbti pavyks ir ateinančius 

5-erius metus. Mat valstybė remia ekologinį ūkininkavimą. 

Sveikas maistas 

Ūkininkai pripažįsta, jog dauguma gyventojų dar neįprato maitintis sveikais, ekologiškais 

produktais. Sunku parduoti išaugintas daržoves ar ekologišku pašaru šertų gyvulių mėsą, pieną. 

Pirkėjai geriau renkasi dideles, chemikalais augintas daržoves, negu prastesnę prekinę 

išvaizdą turinčią ekologišką produkciją. „Net mokykloms sunku įsiūlyti mūsų morkas ar bulves, 

— guodėsi ūkininkai, — vietos mokykla perka, o kitos — ne. Suaugusiesiems ypač turėtų rūpėti 

sveika moksleivių mityba”. Ligoninė ekologiškų produktų taip pat nenori įsileisti. Gal todėl, jog 

maitinimo organizatoriams patogiau turėti savus tiekėjus, bet ne ekologiškus produktus, svarstė 

vyras su žmona. 

Bružai — kaimo inteligentai ir naujoviško ūkininkavimo propaguotojai Jie nenuleidžia rankų, 

ypač viltingai nusiteikę Europos Sąjungos atžvilgiu. Kultūra ir naujausi mokslo pasiekimai 

praėjusiuose amžiuose ėjo iš Vakarų į Rytus. Tad sveikos gyvensenos judėjimai, itin paplitę 

vakaru Europoje, pasieks ir Lietuvą. Žmonės taps supratingesni, labiau rūpinsis tuo, ką valgo. 

Tuomet ir ekologiškai ūkininkaujantys bus labiau reikalingi. 

3 tipiškos sodybos šiandienos veidrodis. Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį 

parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — 

Bal. 30. — Nr. 18 (29). — Tekste: 

Paskutinis kaimas Viekšnių seniūnijoje — Stočkai. Tai nedidelė, vos 6 ūkinių kiemų, 

gyvenvietė. Lankėmės daugiau kaip prieš 80 metų Lietuvos savanorio kurtame ūkyje. Šiandien 

62

jame šeimininkauja dvi kartos. Naujoji karta, perimdama senosios patyrimą, stipriai kabinasi į 

žemės verslą, įveikdama sunkumus. Tai — tradicinio ūkininkavimo Lietuvos kaime pavyzdys. 

Stočkai prasideda tuoj už Boguslavos kaimo, kuriame aplankėme Paplauskų sodybą. Šie 

ūkininkai verčiasi dirbdami 3 ha žemės. Jų gyvensena atspindi tipišką trihektarininkų padėtį po 

žemės reformos nepriklausomybę atgavusioje valstybėje. 

Stočkų kaimas siejasi su Meškeliais. Pirmosios sodybos — kitapus Stočkų kelio. Meškelių 

kaimo pirmojoje sodyboje gyvena Vilma Margienė. Ji kartu su sūnumi yra subrandinusi kitokį 

požiūrį į ūkininkavimą. Verčiasi augindami uogas ir patys parduodami jas. Uogininkystė ir 

sodininkystė — tipiškos žemės, kaip naujo, kraštui netradicinio, verslo šakos. 

Dar visai neseniai šiose vietose gyvavo Tučių tarybinis ūkis, po to — Kapėnų žemės ūkio 

bendrovė. Ilgą laiką ūkio ir bendrovės vadovu dirbo dabartinis Viekšnių seniūnas Antanas 

Kuodys. Vietiniai žmonės mini jį kaip supratingą ir darbštų vadovą. Kiti tebevadina — 

„direktoriumi”. 

Arčiausiai šitų nykstančių kaimų yra Viekšnių ir Tryškių miesteliai. Apie Viekšnius jau 

rašėme, o Tryškiai pagal krašto administracinį teritorinį suskirstymą priklauso Telšių rajonui. 

Tryškiai pavadinimą gavo nuo trumpo, vos 6 km, Tryškio upelio. Miestelis jau žinomas nuo 16 

amžiaus. Tai buvę istoriniai kultūros ir naujų gyvenimo madų skleidimo centrai aplinkinėse 

vietovėse. 

Laikai kartojasi ir situacijos grįžta. Tarybiniais metais klestėję ūkiai suiro, tad nyksta ir jų 

metu sukurtos gyvenvietės. Kiek ilgai truks šis vadinamų brigadinių gyvenviečių nykimo metas, 

sunku pasakyti. Dar sunkiau žmonėms, kurie patys neranda sprendimų, patarti, kaip išgyventi šį 

laikotarpį. 

Dirbama sau ir anūkams: [Boguslavos kaime] / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 30. — Nr. 18 (29). — Tekste: 

Vardai 

Boguslavos kaime — 11 trobų. Vienoje iš jų, jau šalia Stočkų ribos, įsikūrę Rasma ir Jonas 

Paplauskai. Abu — pokario kartos atstovai. Jie gyvenvietėje gyvena jau 30 metų. O jų namui 

metų gerokai daugiau. Jame yra gimusi Rasma — Janina Bartkutė. Jos tėvai Stočkų vienkiemyje 

gyveno iki pat melioracijos. Pradėjus sausinti ir kultūrinti laukus, medinių sienojų trobelė buvo 

parvežta į Boguslavą, apmūryta. Tai buvo 1966—67 metais. 

Rasma — latviškas vardas. Tokį, primindama tautos kraują, jai suteikė motina latvė. O kad 

kitonišku vardu šaukiama labai nuo lietuvių mergaičių nesiskirtų, pakrikštijo Janina. „Abu vardai 

man gražūs, — sakė BŽ R. Paplauskienė, — vardas yra svarbu, bet kaip gyveni — dar 

svarbiau...” 

Jiedu su Jonu susituokė prieš 30 metų. Jis baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, įgijo 

techniko-mechaniko specialybę. Anksčiau abu dirbo ūkyje, jis — vairuotoju. 

Metrai sienos — už darbą 

„Tučių tarybinis ūkis pastatė fermas, aprūpino žmones darbu, — šnekėjo Paplauskai, — o kai 

reikėjo ūkio turtą dalytis, tai pastatų mūro sienas metrais skirstėmės. Dabar — nieko nebeliko, 

vieni griuvėsiai. O kiek milijonų rublių buvo įdėta į bazę. Niekas nepanorėjo išsaugoti, nes 

valdžiai nerūpėjo, iš ko žmonės gyvens...” Privatizavimo laikotarpiu Jonas gavo traktorių T-16, 

dar 2 bekonus, grūdų, metalo šiek tiek. Atrėžė žemės 3 hektarus. Nuo to ir pradėjo ūkininkauti. 

Pro jų namo langus matosi apirusi ferma. Anksčiau joje laikyta 200 melžiamų karvių. Rasma 

su kitomis moterimis dirbo melžėja, neblogai uždirbo. Tvarte linijų nebuvo, melžė į kibirėlius. 

Taip ketvirtį amžiaus dirbo. 

Gal nuo sunkaus darbo įsimetė kraujospūdis. Buvo tiek suėmęs, kad moteriškė 2 gr. 

invalidumą gavo. Nedarbingumo pašalpa sudarė 350 litų. Dabar, grupę sumažinus, perpus 

mažiau gauna, o liga, metams bėgant, tik progresuoja. Matyt, „Sodra” neturi pinigų taupo ligonių 

sąskaita, spėja moteris. 

63

Gyvuliai 

„Karvės yra mūsų išlaikytinės, — pašmaikštauja abu, paklausti, iš ko gyvena, — iki pensijos 

dar toli, tad pagrindinės pajamos — iš pieno”. O už pieno 1 litrą Girkontų pienininkų 

kooperatyvas moka 35 centus. Savikaina yra dvigubai didesnė, bet ką darysi, jeigu ir kiti 

pienininkai tiek temoka. Perdirbėjai naudojasi suvargusiu kaimu, tuo, jog smulkūs ūkininkai yra 

atsidūrę padėtyje be išeities. 

„Norėdami ką keisti, ar kokio verslo griebtis, turėtume išsikelti iš čia, — svarstė vyras su 

žmona, — gaila palikti, tiek metų nugyvenus, o kitur, kai tokia didelė bedarbystė, irgi niekas 

nelaukia”. 

Paplauskai užaugino 2 vaikus. Duktė gyvena Viekšniuose. Ji registruota Darbo biržoje. Sūnus 

dirba naftos perdirbimo įmonėje. Jis su šeima yra įsikūręs Mažeikiuose. 

„Taip ir sukamės, — šnekėjo trihektarininkai, — turtų neturime ir jau nebesusikrausime, 

pensijos laukiame”. O iki jos Jonui dar 10 metų. 

Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius 

Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė, 

istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo 

Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų 

Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas, 

laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. — 

Tiražas 300. — Tekste: 

Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių 

ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė 

keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003 

metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami 

įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją 

nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik 

seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti 

kiekviename kaimelyje. 

Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi 

— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas 

pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė 

grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti. 

Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme 

vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija. 

Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono 

kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195. 

Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per 

pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate, 

brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas 

korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar 

užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį 

pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai 

sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti, 

atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai 

papuoštų ne vieno menininko galerijas. 

Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės — 

kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo 

filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate 

per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią 

nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis. 

Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų 

mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo 

horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato 

64

tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja, 

pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio 

atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas... 

Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ. 

7. STOČKAI, BOGUSLAVA, MEŠKELIAI 

Stočkai — nedidelė, vos 6 ūkių gyvenvietė. Lankėmės daugiau kaip prieš 80 metų Lietuvos 

savanorio kurtame ūkyje. Šiandien jame šeimininkauja dvi kartos. Naujoji karta, perimdama 

senosios patyrimą, stipriai kabinasi į žemės verslą, įveikdama sunkumus. Tai tradicinio 

ūkininkavimo Lietuvos kaime pavyzdys. 

Stočkai prasideda tuoj už Boguslavos kaimo, kuriame aplankėme Paplauskų, sodybą. Šie 

ūkininkai verčiasi dirbdami 3 ha žemės. Jų gyvensena atspindi tipišką trihektarininkų padėtį po 

žemės reformos nepriklausomybę atgavusioje valstybėje. 

Stočkų kaimas ribojasi su Meškeliais. Pirmosios sodybos — kitapus Stočkų kelio. Meškelių 

kaimo pirmojoje sodyboje gyvena Vilma Margienė. Ji kartu su sūnumis subrandino kitokį požiūrį 

į ūkininkavimą. Verčiasi augindami uogas ir patys parduodami jas. Uogininkystė ir sodininkystė 

— tipiškos žemės — kaip naujo, kraštui netradicinio — verslo šakos. 

Dar visai neseniai šiose vietose gyvavo Tučių tarybinis ūkis, po to — Kapėnų žemės ūkio 

bendrovė. Ilgą laiką ūkio ir bendrovės vadovu dirbo dabartinis Viekšnių seniūnas Antanas 

Kuodys. Vietiniai žmonės mini jį kaip supratingą ir darbštų vadovą. Kiti tebevadina direktoriumi. 

Arčiausiai šitų nykstančių kaimų yra Viekšnių ir Tryškių miesteliai. 

Tryškiai pagal krašto administracinį teritorinį suskirstymą priklauso Telšių rajonui. 

Pavadinimą gavo nuo trumpo, vos 6 kilometrų, Tryškio upelio. Miestelis jau žinomas nuo XVI 

amžiaus. Tai buvęs istorinis kultūros ir naujų gyvenimo madų skleidimo centras aplinkinėse 

vietovėse. 

Tarybiniais metais klestėję ūkiai suiro, tad nyksta ir jų metu sukurtos gyvenvietės. Kiek ilgai 

truks šis vadinamų brigadinių gyvenviečių nykimo metas, sunku pasakyti. Dar sunkiau 

žmonėms, kurie patys neranda sprendimų, patarti, kaip išgyventi šį laikotarpį. 

LIETUVOS SAVANORIO ŪKIS PRIKELTAS ANTRAM GYVENIMUI 

Stanislavos ir Bronislovo Jagėlų ūkis Stočkų kaime — stipriausias. Taip šeimos veiklos 

rezultatus vertino kaimynai. Jagėlos gyvena Stasės tėviškėje. Šiai sodybai — 75-eri metai. Prie 

sodybos — susigrąžinta žemė, 12 hektarų. Ją, kuriantis Lietuvos nepriklausomai valstybei, gavo 

iš Stočkų dvaro Stasės tėvas Juozas Dabrys. Jis buvo Lietuvos savanoris. Nagingas žmogus: 

drožė, obliavo, kalė medį, gamino įvairius dirbinius žmonėms ir dvarui. Mirė nuo širdies ligos, 

sulaukęs 55-erių metų. Tuomet jo dukrelei Stasei ėjo penktieji... 

Motina garsėjo kaip siuvėja. Užauginta darbščių žmonių, iš jų paveldėjo potraukį dirbti ir 

perteikė šią svarbią savybę vaikams. 

Stasė dirbo Stočkų fermos vedėja, prižiūrėjo veislines telyčias, melžė karves. Turėjo 

aukščiausią kategoriją — 1 klasės melžimo meistrės vardą. Už šį vardą buvo mokamas 20 proc. 

didesnis atlyginimas. Moteris aktyviai reiškėsi gamyboje. Ne kartą apdovanota įvairiais ženklais, 

atminimo medaliais, jau nekalbant apie garbės ar padėkos raštus. „Gal būčiau ir Lenino ordiną 

gavusi už pasiekimus darbe, bet nebuvau komunistė, todėl apdovanojo kitą melžėją”, — 

prisiminė Stanislava Jagėlienė. Ji pati į politiką nesivėlė ir į partiją nesiprašė — dirbo, stengėsi, 

pelnė pripažinimą. 

Tarybiniais laikais darbštūs žmonės ūkiuose buvo itin gerbiami. Jie augino duoną, gamino 

pieną ir mėsą, maitino kraštą. Tokia pagarbi nuomonė apie žemdirbį skiepyta jau mokykliniame 

suole. Žmonės buvo orientuojami į darbą ir jo rezultatų reikšmę visuomenei. O dabar paimta 

viena kryptis — pinigai. „Mes kūrėmės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, — pasakojo S. Jagėlienė. 

— Tada nusipirkome traktorių, mašiną. Galėjome nusipirkti ir kitokių reikalingų daiktų, nes 

vėliau vis tiek rublinės santaupos pražuvo. Nenujautėme, jog taip atsitiks. O prie dabartinių 

kainų įsikurti neįmanoma. Niekaip. Kuras labai brangus, išvis nebeapsimoka dirbti žemę”. 

Susigrąžinus tėvų žemę dar spėta pastatyti tvartą. Jame sūnus laiko iki 30 melžiamų karvių. 

Pienas dar pigs. „Mažeikių pieninė” jau pranešė, kad nuo gegužės mokės tik po 30 centų. Stočkų 

kaime — vos kelios trobos, nėra ir pieno surinkimo punkto. Jagėlų sūnus Petras, ūkininkaujantis 

65

kartu su tėvais, bet gyvenantis Kapėnuose, kasryt pieną išveža į Kapėnus. Petras dirba ir nuosavą 

žemę. Turi kooperatinės gamybos patirties, anais laikais dirbo ūkio inžinieriumi mechaniku. 

Jagėlos užaugino 3 sūnus. „Siekiau, kad visi vaikai baigtų mokslus, taip ir pavyko, — 

džiaugėsi motina. — Juozas gyvena Mažeikiuose, iki bankroto dirbo elektrotechnikos 

gamykloje. Dabar — langus gaminančioje firmoje. Romualdas įsikūrė Naujojoje Akmenėje, 

dirba cemento gamykloje. O Petras — ūkininkas”. „Ūkininkauti sunku, — neslėpė pašnekovė. 

— Tačiau išlošė tie, kurie pradėjo pirmieji”. Jie buvo pirmieji Stočkų kaimo ūkininkai, gavę 

žemės pagal tarybinį Valstiečių ūkio įstatymą. 

DIRBA SAU IR VAIKAMS 

Boguslavos kaime — 11 trobų. Vienoje iš jų, šalia Stočkų ribos, įsikūrę Rasma ir Jonas 

Paplauskai. Abu — pokario kartos atstovai. Jie gyvenvietėje gyvena jau 30 metų. O jų namui 

metų gerokai daugiau. Jame gimė Rasma Janina Bartkutė. Jos tėvai Stočkų vienkiemyje gyveno 

iki pat melioracijos. Pradėjus sausinti ir kultūrinti laukus, medinių sienojų trobelė pervežta į 

Boguslavą, apmūryta. Tai buvo 1966-1967 metais. Rasma — latviškas vardas. Tokį, primindama 

tautos kraują, jai suteikė motina latvė. O kad kitonišku vardu šaukiama labai nuo lietuvių 

mergaičių nesiskirtų, pakrikštijo Janina. „Abu vardai man gražūs, — sakė R. J. Paplauskienė. — 

Vardas svarbu, bet kaip gyveni — dar svarbiau...” 

Jiedu su Jonu susituokė prieš 30 metų. Jis baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, įgijo 

techniko-mechaniko specialybę. Anksčiau abu dirbo ūkyje (Jonas — vairuotoju). 

„Tučių tarybinis ūkis pastatė fermas, aprūpino žmones darbu, — šnekėjo Paplauskai. — O kai 

reikėjo ūkio turtą dalytis, tai pastatų mūro sienas metrais skirstėmės. Dabar nieko nebeliko, vieni 

griuvėsiai. O kiek milijonų rublių buvo įdėta į bazę. Niekas nepanorėjo išsaugoti, nes valdžiai 

nerūpėjo, iš ko žmonės gyvens...” 

Privatizavimo laikotarpiu Jonas gavo traktorių T-16, dar 2 bekonus, grūdų, šiek tiek metalo. 

Atrėžė 3 hektarus žemės. Nuo to ir pradėjo ūkininkauti. 

Pro jų namo langus matyti apirusi ferma. Anksčiau joje laikyta 200 melžiamų karvių. Rasma 

su kitomis moterimis dirbo melžėja, neblogai uždirbo. Tvarte linijų nebuvo, melžė į kibirėlius. 

Taip dirbo ketvirtį amžiaus. 

Gal nuo sunkaus darbo pakilo kraujospūdis. Buvo taip „suėmę”, kad moteriškė gavo 2 grupės 

invalidumą. Nedarbingumo pašalpa — 350 litų. Dabar, sumažinus grupę, gauna perpus mažiau, o 

liga metams bėgant tik progresuoja. Matyt, „SoDra” neturi pinigų, taupo ligonių sąskaita, spėja 

moteris. 

„Esam karvių išlaikytiniai, — pašmaikštavo abu, paklausti, iš ko gyvena. — Iki pensijos dar 

toli, tad pagrindinės pajamos — iš pieno”. O už litrą pieno Girkontų pieno kooperatyvas moka 

35 centus. Savikaina dvigubai didesnė, bet ką darysi, jeigu ir kiti pienininkai tiek temoka. 

Perdirbėjai naudojasi suvargusiu kaimu, tuo, jog smulkūs ūkininkai atsidūrė padėtyje be išeities. 

„Norėdami ką keisti ar kokio verslo griebtis, turėtume išsikelti iš čia, — svarstė vyras su 

žmona. — Gaila palikti, tiek metų nugyvenus, o kitur, kai tokia didelė bedarbystė, irgi niekas 

nelaukia”. 

Paplauskai užaugino 2 vaikus. Duktė gyvena Viekšniuose. Ji registruota Darbo biržoje. Sūnus 

dirba naftos perdirbimo įmonėje. Jis su šeima įsikūręs Mažeikiuose. 

„Taip ir sukamės, — šnekėjo trihektarininkai. — Turtų neturime ir jau nebesusikrausime, 

pensijos laukiame”. O iki jos Jonui — dar 10 metų. 

VEISIA TREŠNIŲ SODĄ 

Meškelių kaime, sename, žaismingai nudažytame name, gyvena Vilma Margienė. Ji gegužės 

3 dieną švęs septyniasdešimtmetį. Išdaviau paslaptį, nes moteris atrodo bent 10 metų jaunesnė. 

„Ir jaučiuosi gerai, — šypsojosi moteriškė. — Daug dirbu, niekas nervų negadina, nes gyvenu 

viena. Darau, ką reikia ir ko noriu”. 

Taip, pusiau juokais, pusiau rimtai, Vilma įpratusi bendrauti. Jai teko dirbti įvairių darbų: 

melžti ūkio karves Stočkų fermoje, rinkti iš gyventojų pieną ir vežti arkliais. Pensijos gauna 

beveik 400 litų. Kaime pragyvenimas nebrangus, todėl užtenka, nesiskundžia niekuo. 

Anksčiau dar namuose visokių problemų būta. „Prieš 21 metus išsiskyriau su vyru ir kito jau 

nebeieškojau, — atviravo moteris. — Savo laiką skyriau vaikams ir namams”. 

66

Vilma džiaugiasi užauginusi ir į mokslus išleidusi 2 sūnus. Abu nerūko ir negirtuokliauja. 

Vienas gyvena Plateliuose, kitas — Kretingos rajone, Kūlupėnuose. Abu turi šeimas, panašius 

potraukius. Augina braškes, uogas parduoda kurortuose. Šis šeimos verslas, kad ir nedideliu 

mastu vystomas, teikia pakankamai pajamų. Jos — svarus priedas prie inteligentų atlyginimų. 

„Šis namas — mano tėviškė, — sakė Vilma. — Šalia gyvena mano mirusio brolio sūnus. 

Esame atsiėmę ir pasidaliję tėvų žemę”. Abi šeimos valdo po 7,5 ha. 

Vilmos pusėje plyti uogynai ir sodas. Kelerių metų, skirtingi pagal amžių, juodųjų serbentų 

„Titanija” laukeliai. Paskaičiuoja — apie 600 krūmų dera. Juodųjų serbentų kainos turguje 

smuko. Nebeapsimokėjo samdyti žmonių ir skinti uogas. Daug jų liko ant krūmų. 

Blizga saulėje agroplėvele uždengtos braškių lysvės. Uogos prisirps gerokai anksčiau, kai 

turguje kaina gera. 

„Veisiame trešnių sodą, — neslėpė motina pasididžiavimo sūnaus, diplomuoto biologo, 

darbais. — Kasmet po truputį atnaujiname uogynus, skiepijame medelius. Daugiausiai Gintautas 

— tas, kuris Plateliuose gyvena — čia su šeima dirba”. Vilma parodė obelį, kuri brandins bent 

8 veislių vaisius. „Iš Lenkijos įveža daug uogų ir vaisių, bet pastebėjau, kad žmonės labiau perka 

lietuviškus, kad ir ne tokius gražius”, — dalijosi ilgamečiais pastebėjimais. 

Svarbiausias iš jų buvo toks: „Reikia „paslinkti” dirbti. Kas daug dirba, tas gerai gyvena”. 

Tada ir sėkmė pati kiekvieną suranda. 

Regina ALIŠAUSKAITĖ. 2003 m. kovas. 

67

BUGIAI. BŪGIAI 

Trys dvarai ir kaimas, vėliau kaimas 

DOMICELLA Z [G]ULOWSKICH DOWGIERDOWA † 1 SIERPNIA 1848 R. W 59 R. 

ŽYCIA // Iš įrašo antkapio akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse, greta Antano Daugirdo kapo. 

ANTONI DOWGIERD † 16 LIPCA 1856 R. W 73 R. ŽYCIA. BŲDŹ WOLA TWOJA // 

Iš įrašo antkapio akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

RAJNOLD DOWGIERD UR. 31 GRUD. 1826 R. UM. 4 PAŹDZ. 1906 R. JOSEFA Z 

MATUSEWICZOW DOWGIERDOWA LAT 66. ZMARŁA 24 LIPCA 1904 R. 

KAZIMIERAS DAUGIRDAS 1865—1946 // Iš įrašo antkapyje senosiose Viekšnių kapinėse. 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 150. — Tekste: 

Būgių kaimas: 4 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km. iki Viekšnių pašto, 5 ūkiai — 24 

gyventojai. 

Trys Būgių dvarai: 

Eil. Dvaras Ūkių Gyventojų Iki stoties Iki pašto 

1 Būgių I 1 26 4 8 

2 Būgių II 1 12 3 7 

3 Būgių III 1 25 2 5 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 35, 49—50, 60, 69, 108 ir kt. — Tekste: 

Pirmojo Bugių dvaro savininkai: Antanas Daugirdas (1788—1856) — sūnus Rainoldas 

Daugirdas (1826—1906) — sūnus Kazimieras Daugirdas (1865—1946). 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 35, 50 (ir nuotrauka: „Būgių dvar. 

Rainoldas Daugirdas su žmona, apie 1865 m.), 60, 97. — Tekste: 

„jų rankose tebebuvo dar trys dvarai (Juozapo sūnaus Antano palikimas, išdalytas tarp jo sūnų 

Adomo, Aleksandro ir Rainoldo) — Adomo sūnaus Adomo Klyšiai, jo dėdės Rainoldo Būgiai ir 

kito dėdės, Aleksandro, sūnų Antanavas.” Būrys sukilėlių 1863 04 14 buvo atėjęs ir į Bugių 

dvarą pas Rainoldą Daugirdą, pareikalavo maisto ir po dviejų valandų išėjo į mišką. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. X, 50, 58, 59, 60, 61, 108, 111 ir kt. — 

Tekste: 

„Būgiai, kurie priklauso Rainoldo [...] sūnui veterinoriui Kazimierui Daugirdui, Šiaulių 

gimnazijoje ir Charkovo institute mokslus ėjusiam žemaičiui, tarnavusiam Kaukaze ir Podolėje 

valdžios tarnyboje, po karo grįžusiam savo tėviškėn; jo duktė istorikė Vanda yra ištekėjusi už 

Vytauto Didžiojo universiteto prof. poeto Balio Sruogos. [...]. Jadvyga, dvariškių ir kaimynų 

labai mylima dėl savo gyvo, atviro būdo, gera šeimininkė, ištekėjo už Kazimiero Daugirdo, 

drauge su juo išvažiavo Podolėn, mirė jauna bene prieš pat karą, palikdama dukterį Vandą, 

dabartinę Sruogienę. [...]. Jadvyga [Paulavičiūtė] ištekėjo kad ir už bajoro, bet griežto žemaičio 

[K. Daugirdo], niekada nevengusio nei lietuvių kalbos, nei lietuviško rašto; jų duktė [Vanda] 

patriotė lietuvaitė.” 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimtmečio // Senovė: 

Istorijos skyriaus darbai. — IV. — Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938. — 

P. 25—132. 

68

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras 

leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — P. 17, 19, 21—22, 26—27 ir kt. — Pirmas leidimas 

1938 m. — Tekste: 

Antano Daugirdo (1788—1856) gyvenimas, ūkis ir ūkininkavimas. Antanavoje pastoviai 

gyveno 1846—1852 metais. Nuo 1852 metų iki mirties gyveno Bugiuose. Mirė 69 metų 

amžiaus. [Antkapyje: mirė 73-iais gyvenimo metais]. „A. Daugirdas priskyrė Būgius prie savo 

1818 m. taip pat iš vaivados Chominskio kreditorių nupirktų žemių ir sudarė didoką dvarą. [...]. 

Sutvarkęs Antanavą, žmonai mirus, 1852 m. jis persikėlė į Būgius.” Persikeldamas, „paliko 

Antanavos dvare sūnui Rainoldui ir dukteriai Konstancijai gana padoriai apstatytą butą.” 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras 

leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste: Buto įrengimas. 

Maistas sau ir svečiams. Svaigalai. Šviesa. Drabužiai. „Prabangos” dalykai. Korespondencija. 

Svetingumas. Kelionės. Medicinos reikalai. Prietarai. Santykiai su bažnyčia. Sodyba, trobesiai. 

Bugių valstiečių gyvenimas. 

Vėžauskas F. Išvytas už burnojimą prieš Mariją // Vienybė. — 1965. — Geg. 22. — Tekste: 

Buvusio Viekšnių progimnazijos moksleivio F. Vėžausko pasakojimas. Tėvai — Ašvėnų dvaro 

kumečiai. Pašalintas iš progimnazijos 1925 m., bet vėliau grąžintas. 

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai paruošė Vanda Sruogienė. — Chicago, 1974. 

— 552 p. 








Eil. 

Nr. 

[...] 


Dvaro 

pavadinimas 



Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

26 Meižių II Panceržinskienė Marė Viekšnių 151,2 — 

28 Ašvėnų 

29 Sovaičių 

30 Meižių 

Panceržinskis 

Sobieslovas 


Eduardas 

Gomolickiai Aleksas 

ir Dimitrijus 

Viekšnių 157,3 — 

Viekšnių 102,6 —*** 

Viekšnių 108,1 —* 

36 Bugių Daugirdas Kazys Viekšnių 90,7 —**** 

39 Bugių 


Sobieslovas 

* Vėliau ranka prirašyta: 30. 

*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

**** Vėliau ranka prirašyta: 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

Viekšnių 92,6 — 

69

Žinios apie kolūkius / Pateikė „Raudonosios vėliavos” kolūkio ekonomistė Regina 

Šiurkuvienė 1983 metais. — Tekste: 

1948-12-28 susikūrė „Raudonosios vėliavos” kolūkis. Palnosų, Padvarių, Daubiškių kaimai ir 

dalis Santeklių kaimo. 

1949-03-26 susikūrė Karolio Požėlos vardo kolūkis. Palnosų, Santeklių kaimai ir dalis 

Daubiškių kaimo. 

1953 m. kovo mėnesį prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio prijungtas kolūkis „Laisvė”. 

1956-03-26 nuo „Raudonosios vėliavos” kolūkio atjungtas buvęs kolūkis „Laisvė”. 

1949-03-22 susikūrė kolūkis „Galybė”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1950-08-20 kolūkis „Galybė” prijungtas prie „Vienybės” kolūkio. 

1956 metų pabaigoje — 1957 metais buvęs kolūkis „Galybė” atjungtas nuo „Vienybės” 

kolūkio ir pavadinamas kolūkiu „Ašvėnai”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1964-01-30 kolūkis „Ašvėnai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1975-01-03 kolūkis „Pavenčiai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1979-03-26 Julijos Žemaitės vardo kolūkis prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

Samulionis A. [Knyga:] Balys Sruoga. — Vilnius, 1986. — 428 p.: su nuotraukomis. 

Urbienė Amelija. Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė: 1986 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Stanislavos Vėžauskienės (gimusios 1910 m., gyv. Pluoguose, Bugiuose, Viekšniuose) 

pasakojimas: „Mano tėvai Antanas Sabaliauskas ir Barbora Beišinaitė-Sabaliauskienė apsižanijo 

1905 metais. Gyveno Pluogų kaime. Tėvai nieko neturėjo — nei žemės, nei trobų. Gyveno pas 

svetimus žmones. Tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Po Žemės reformos (1922 m.) tėvai gavo 

8 hektarus žemės. Tėvas tuomet dirbo ir savo žemę, ir prie geležinkelio. Motina gaspadinavo 

namie. Augome 14 vaikų — 5 broliai ir 9 seserys. Mūsų motina buvo gera dainininkė. Kai 

gyvenome Pluogų kaime, mes savo pirties neturėjome, į pirtį visi ėjome pas susiedą Šiultę. 

Atsimenu, kaip mūsų vyrai, išėję iš pirties, namo pareidavo dainuodami. [...]. Pusmergė būdama, 

pas gaspadorių Tupiką vadavau piemenę. Tas Tupikas savo žemę turėjo netoli Bugių. Daugirdas 

Bugiuose turėjo dvarą. Dvaras nemažas. Ganau aš karves netoli to dvaro ir dainuoju. Vėliau 

dvaro mergės pasakojo man, kad ponas Daugirdas — Bugių dvaro savininkas — žadėjęs man 

gerklę su pakulomis užkišti, kad aš neduodanti ano vaikams miegoti. O man nė galvoj nebuvo 

dėl ko aš turėčiau nedainuoti. Žinojau, kad Daugirdas buvo strielčius — ans ėjo medžioti. Ganau 

aš kartą karves ir dainuoju dainą apie strielčiuką. Miškas garsingas. Kad aš užleisiu visu balsu, 

viskas gerai girdėti — Daugirdo pakajai visai netoli. Dvaro mergės vėl man pasakoja, kad 

Daugirdas dideliai pykstąs ir sakąs: „Jeigu tik aš tą dainiuškininkę pagausiu, galą anai 

padarysiu”. Aš juokiuosi ir prašau mergių savo ponui pasakyti, kad ans manęs nesugaus. 

Aš pati dainuoti pradėjau kumet dar suvisam nedidelė buvau, bet jau ėjau į mokyklą. Mokykla 

buvo kaime. Visa mūsų šeimyna gyveno budkoje (namelyje prie geležinkelio). Iš čia aš ir 

vaikščiojau kasdien į mokyklą. Mano mokytojos buvo Elena Žilevičienė iš Viekšnių ir Pulcherija 

Danilevičiūtė iš Mažeikių. Jos ir išmokė mane pirmųjų dainų. [...]. Už Petro Vėžauskio ištekėjau 

1947 metais. Mano vyras buvo siuvėjas Bugiuose. Aš taip pat jau buvau siuvėja. P. Vėžauskis 

buvo už mane daug vyresnis, gimęs 1906 metais.” 




1. Vadas 



70








partizanais. 















































71


























gretos. 




























72























































73























































74




























palaukėmis. 


























75










sušaudys. 






































kumščius. 






neišduosiu. 

76
































prasideda. 


situacija? 




















77







Vaitkus Edvardas. Valys Dauga: vienas ar du? // Knygnešys. — 1990. — Nr. 3: ir 

nuotraukos. — P. 41—43. — Visas tekstas: 

Kertu lažybų, kad nedaug kas šiandien beprisimena sparnuotą posakį: „Kas bus, kas nebus, 

bet žemaitis nepražus”, kadaise aidžiai skardėjusį po aukštu Lietuvos dangum. Dar mažiau kas 

bus skaitęs apysakaitę su tokiu „neknygišku” pavadinimu: ji pasirodė prieš gerą pusšimtį metų ir 

nūnai, kaip įprasta sakyti, tapo bibliografine retenybe. Ir jau tikrai retas, labai retas bepasakys, 

kas tą knygą parašė. Nepaisant, kad ant viršelio ir tituliniuose puslapiuose kuo aiškiausiai 

išspausdinta — Valys Dauga. Kas tas Valys Dauga? Ką jis dar parašė? 

Veltui ieškotumėte tokios pavardės visokiausiuose žinynuose, sąvaduose, enciklopedijose. 

Valys Dauga — tai sudėtinis, tiksliau sakant, „šeimyninis” Vandos Daugirdaitės-Sruogienės ir 

Balio Sruogos slapyvardis. Nors Balys Sruoga savo publikacijas pasirašinėdavo įvairiausiais 

slapyvardžiais — kartais net tokiais ekstravagantiškais kaip „Markizas Tigras Kasmatė”, — šio 

kilmę nesunku iššifruoti: jis sudėtas iš žmonos vardo pavardės pirmųjų skiemenų ir vyro — 

antrųjų. Tokios pat „šeimyniškos” ir apysakos gimimo paskatos bei aplinkybės. 

1924 metais Balys Sruoga, jau pagarsėjęs poetas, literatūros kritikas ir publicistas, vedė 

istorikę Vandą Daugirdaitę, su kuria susipažino dar studijų Rusijoje metais. Vestuvės įvyko 

žmonos tėviškėje Būgiuose, netoli Viekšnių (dabar Akmenės raj.). Čia jau kuris laikas (nuo 

1920 m.) tvirta ranka šeimininkavo bajoriškos kilmės, kieto charakterio, griežtas ir išdidus 

jaunosios tėvas Kazimieras Daugirdas. XIX a. pabaigoje baigęs veterinarijos mokslus Charkove, 

po to kelis dešimtmečius dirbęs įvairiose prieškaukazės ir Ukrainos vietose, dabar jis sumaniai 

tvarkėsi savo nemenkame (60 ha žemės ir 25 ha pelkėto miško) ūkyje. Nors ir buvo vylęsis, kad 

vienturtė duktė, baigusi mokslus, pasiliks arčiau prie žemės, su žentu sutarė neblogai. Jam 

imponavo B. Sruogos erudicija, literatūriniai gabumai, gebėjimas originaliai mąstyti ir reikšti 

savo mintis. Siejo ir buitis: našlys uošvis aprūpindavo jaunuosius maisto produktais, parėmė 

pinigais statant namą Kaune, Sruogos savo ruožtu padėjo K. Daugirdui įsigyti žemės ūkio 

mašinų. 

Būgiai ilgainiui tapo antraisiais Sruogų namais. Čia jie praleisdavo savo atostogas, kartais — 

ištisas vasaras. Ypač padažnėjo vizitai „į uošviją”, kai rašytojas įsigijo (tiesa, gerokai įklimpęs į 

skolas) „Fiatą” — neregėtos prabangos tiems laikams daiktą. Tačiau automobilis neretai ištisas 

savaites išstovėdavo nejudinamas pievutėje priešais verandą — vasaros profesoriui buvo sunkaus 

ir įtempto darbo metas. Namo mansardoje B. Sruoga turėjo „personalinį” ramų ir jaukų 

kambarėlį, iš kurio buvo matyti laukai ir miškas, o dvasios akimis — ir tolimi kraštai, seniai 

praūžusios dramos, painūs istorijos vingiai. Čia iki paryčių tarškėdavo barškėdavo jo rašomoji 

mašinėlė. Nėra abejonės, kad būtent Būgiuose buvo parašytos B. Sruogos dramos „Milžino 

paunksmė”, „Baisioji naktis” ir dar daugelis kitų kūrinių. 

Tačiau „uošvijoje” rašytojas ne tik dirbdavo. Kartais, kai imdavo persekioti kūrybinės 

nesėkmės, kai vaizduotės burės stačiai nešte nešdavo ant seklumų, B. Sruoga leisdavosi 

iškylauti. Užsukdavo pašnekinti kaimynų, pasisvečiuoti seno dvarelio sodyboje, pasėdėdavo po 

kokiu apleistu koplystulpiu. Bet dažniausiai, pasibrukęs po pažasčia knygą, traukdavo į netoliese 

dunksantį mišką. Ypač mėgdavo čia pat ranka pasiekiamai liulančias neišbrendamas ir 

neaprėpiamas Kamanų pelkes (dabar draustinis). Pasiilgęs intensyvesnio dvasinio bendravimo 

pasiekdavo ir Viekšnius, kur tėvų namuose atostogaudavo profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas 

ir Viktoras Biržiškos. Kartais į tokias iškylas pasiimdavo ir dukterį Dalią — „viešnelę žydriąją”... 

Būgių kaimo ir jo apylinkių realijų galima aptikti daugelyje B. Sruogos kūrinių. Bet ypač jų 

gausu jau minėtoje apysakoje „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus” (1937) — pirmajame 

didesniame B. Sruogos prozos kūrinyje. Matyt, norėdami padaryti malonumą uošviui, jauni 

autoriai net vieną iš pagrindinių apysakos veikėjų pavadino Daugirdu. 

78

Impulsą parašyti istorinę apysaką jaunuomenei davė V. Daugirdaitės-Sruogienės nedidelis, 

maždaug penkių puslapių, vaizdelis apie Napoleono kariuomenės veržimąsi per Lietuvą 

Maskvos link. Jis buvo parašytas 1937 m. pavasarį ir skirtas vaikų žurnaliukui „Vyturys”. 

V. Sruogienė ir iki tol buvo paskelbusi vieną kitą beletrizuotą istorijos skaitymėlį („Apie Kęstutį 

ir Birutę”, „Kaip totoriai atsirado Lietuvoje”, „Iš Lenkijos praeities” ir kt.). Susipažinęs su 

žmonos rankraščiu, B. Sruoga įgudusio literato nuovoka kaip mat sumojo, kad šią fabulą galima 

išplėtoti į didesnį kūrinį, gal net atskirą knygą apie napoleonmetį Lietuvoje ir tuo bent kiek 

užpildyti originalios literatūros istorine tematika stygių. Žmonos bendraautorystė, galima sakyti, 

tuo ir baigėsi. Tarsi patvirtindama šią mintį, V. Sruogienė, pokario metais pakartotinai leisdama 

šią knygą už Atlanto (1954) vietoje prasmingo pseudonimo viršelyje nurodė tiktai vieną autorių 

— Balį Sruogą. Vėliau V. Sruogienė išeivių spaudoje paskelbė daugybę straipsnių Lietuvos 

istorijos klausimais, išleido keletą knygų. Jos parašytą Lietuvos istoriją netrukus ketina išleisti 

„Mokslas”. 

Tų pačių metų rudenį šviežutėlė, gausiai iliustruota knyga jau gulėjo ant Sruogų stalo. Ją 4225 

egz. tiražu (25 egz. geresniame popieriuje) išleido „Sakalo” leidykla. Apysakos turinį gana 

tiksliai nusako paantraštė: „Kaip Jonis Mažrimukas 1812 metais iš Viekšnių Kaunan nusikraustė 

ir Napoleoną regėjo ir kas iš to išėjo”. Tiesą sakant, Jonis, dvylikametis baudžiauninko sūnus, 

guvus ir sumanus berniukas, tolimon kelionėn leidžiasi ne iš Viekšnių, o iš Būgių, tačiau 

autoriams, matyt, rūpėjo nurodyti kokį didesnį, bent jau žemėlapyje pažymėtą, Žemaitijos tašką. 

Iš pradžių jis keliauja kartu su tėvu Juozu Mažrimu, kuriam urėdo prisakyta nuvežti naujajam 

Būgių ponui Daugirdui svarbų laišką. Tačiau prie Babtų vyresnysis Mažrimas kazokų 

mobilizuojamas nugabenti į ligoninę susižeidusį rusų kareivį, ir jaunėlis toliau traukia vienas. Be 

abejo, patiria visokiausių nuotykių, tačiau užduotį sąžiningai įvykdo. Svarbiausia — savo akimis 

(tiesa, iš tolo) pamato nenugalimąjį prancūzų karvedį, didįjį „pasaulio užkariautoją”, visagalį 

imperatorių Napoleoną, su kuriuo lietuviai siejo viltis atsikratyti rusų jungo ir ypač — visiems 

iki kaulo įsiėdusios baudžiavos. „Nenugalimosios” Napoleono armijos persikėlimas per Nemuną, 

kurį kartu su savo naujuoju draugu Staseliu Daugirdu stebi Jonis, — kulminacinis apysakos 

taškas. 

Atrodo, autorių turėta ir platesnių užmojų: parodyti ne tiktai triumfališką savo šlovės 

spinduliuose besimaudančio Napoleono sutikimą Kaune, bet ir vėlesnį jo didžiosios kariuomenės 

(o podraug ir visų lietuvių vilčių) žlugimą Rusijos sniegynuose. Apie tai liudija probėgšmiais, 

vos pastebimu punktyru nužymėta Jonio tolesnio gyvenimo „linija” apysakos pabaigoje: „Tiesa, 

ne visą vakarėlį Jonis Kamanuose su Staseliu švilpavo. Būgių dvaras turėjo duoti vežimų ir 

arklių kariuomenei vežti į Rusiją, — vežimus išlydėjo senis Mažrimas, drauge pasiimdamas ir 

Jonį. Abudu Mažrimai su kariuomene net į pačią Maskvą buvo nudardėję, — grįžo apie Kalėdas. 

O po Naujų Metų Jonis jau lankė Kaune tą pačią mokyklą, kur mokėsi ir Staselis” (204 psl.). Bet 

apie tai, žinoma, galima tik spėlioti... 

„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus” nėra vien nuotykinis pasakojimas istorinių įvykių 

fone. Kaip pažymi monografijos „Balys Sruoga” („Vaga”, 1986) autorius, filologijos mokslų 

daktaras Algis Samulionis: „autoriams ne mažiau rūpėjo perteikti jaunimui ir autentiškos 

medžiagos apie XIX a. pirmosios pusės Lietuvą. Apysakoje galima rasti žinių apie 1784—95 m. 

T. Kosciuškos sukilimą, lietuvių dalyvavimą Napoleono kariuomenės lenkų batalione, kuris 

kovėsi Italijoje, Ispanijoje, Haičio saloje... Detaliai aprašomas tuolaikinis Kaunas, taip pat Būgių 

apylinkės, ypač Kamanų pelkės, — čia pravertė Daugirdų šeimos archyvas (užrašai apie 

K. Daugirdo senelio kelionę į Kauną, XIX a. pradžios Būgių dvarelio darbininkų pavardės ir 

pan.), taip pat tiesioginiai Sruogų kelionių iš Būgių į Kauną (saulėtekis, Nemuno vaizdas), 

vasarojimo Būgiuose (pelkių aprašas) įspūdžiai. Autentiškumo įspūdį didina ir knygos 

iliustracijos — iš įvairių istorinių tyrinėjimų, bibliotekų ir privačių kolekcijų surinkti piešiniai, 

vaizduojantys Napoleoną, jo kariuomenę, XIX a. pradžios Lietuvą”. 

„Daugelis šios istorinės informacijos į pasakojimą įsipina natūraliai ir nepastebimai, — toliau 

konstatuoja mokslininkas, — tačiau autorius nevengė ir platesnių istorinių ekskursų, pateikiamų 

dažniausiai per personažų biografijas ar net tiesiogiai (bandymas nusakyti Napoleono politikos 

principus). Kai kurių kritikų šie skyriai — intarpai buvo apibūdinti kaip perdėm publicistiški, 

atskilę nuo visumos, silpniną intrigą. Pagrįstai buvo diskutuojama ir dėl pačios istorinių įvykių 

79

sampratos: pabrėžtinai šventiško, idealizuoto tuometinės Lietuvos vaizdo, o ypač dėl pernelyg 

vienpusiškos Napoleono — karvedžio, politiko, asmens — adoracijos, ryškios iš vaizduojamų 

situacijų atrankos ir traktuotės”. 

Mūsų dienų skaitytojui, ypač jaunimui (o apysaka dedikuota kaip tik „jauniems ir 

linksmiems”), „Kas bus...” — ne tiek informacijos šaltinis apie garsųjį prancūzų imperatorių ir 

nepoleonmetį Lietuvoje (tokios informacijos apstu pastaraisiais metais išleistose J. Tarlės, 

B. Dundulio, V. Trumpos knygose), kiek dviejų daug Lietuvai nusipelniusių žmonių dvasinio 

bendravimo, abipusės meilės ir pagarbos simbolis. 

Gedvilas Algirdas. Viekšnių patriotas // Vienybė. — 1990. — Bal. 18. — Tekste: Sveikatos 

namų statyba. „Charakteringa, kad siekiant išvengti bet kurių piktnaudžiavimų statyboje, buvo 

sudaryta penkių asmenų visuomeninė komisija, jon įtrauktas ir kontrolierius revizorius 

K. Daugirdas.” 

Rozga Leopoldas. Kaip gimė apysaka: [„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”] // 

Vienybė. — 1991. — Liep. 13. — Tekste: Iš Mažrimų Jonio vaikystės. II. Jonio jaunosios 

dienelės. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — P. 28, 31. — Tekste: „Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos valstybei, 

Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo Bugių 

kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas.” 

Sejavičienė Julija. Į antrąjį šimtmetį // Vienybė. — 1992. — Liep. 15. — Tekste: Ilgaamžiai 

gyventojai: Uršulelės Kontutaitės laidotuvės. Anelė Tupikienė — gyvena pas dukterį Adolfiną 

Triškienę. Vyras Ignacas buvo eigulys [Bugiuose]. Uršulė Liaugminaitė — audėja. [Minėta 

žurnale: Amatininkas. — 1937. — Nr. 13/14. — P. 195—196]. — Visas tekstas: 

Socialinės globos ir rūpybos skyriaus vedėja B. Karpavičienė ir darbuotoja Z. Jovaišienė 

tądien vėl susiruošė į Viekšnius — sveikinti gražaus 100-mečio jubiliejaus proga bene trejetą 

senolių. Turtingi Viekšniai ilgamečiais. Tačiau toks gyvenimas — vieniems šventės, kitiems 

skausmas, žmogaus kelyje šviesa ir šešėliai vaikšto greta. Tądien viekšniškiai į amžino poilsio 

vietą lydėjo Uršulelę Kontutaitę, kurią balandyje sveikino 100-mečio progą ir apie kurią rašėme 

„Vienybėje”. Tebūna ramus jos amžinas poilsis, tebūna jai miela Dangaus karalystė. Tad vienos 

senolės, kurią turėjo sveikinti, namus radome užrakintus — šeimininkė išėjo Uršulelės palydėti, 

o kitas dvi radome namuose. Anelė Tupikienė, sulaukusi svečių, vis klausė ir klausė — kas šios 

moterys? Ach iš rajono, sakė, na kaip jus sužinojote, kada aš esu gimusi? Priėmė gėles, 

sveikinimo adresą, tautinę juostą ir dovaną. Ir kodėl pirkote, juk jums brangiai kainavo? Moterys 

atsakė, kad dovana — iš Vokietijos, iš labdaros siuntos. Džiaugėsi senolė, dėkojo moterims, ją 

sveikinusioms, ir vokiečiams, dovanų atsiuntusiems, net ašarą nubraukė iš susijaudinimo. 

Paklausiau senolę, kuris jos gyvenimo metų tarpsnis buvo gražiausias? Jaunystė, atsakė, tada, kai 

mudu su Ignacu buvome jauni, o vaikai maži. O sapnuose kokie gyvenimo epizodai švysteli? 

Sibiras, atsakė, aštuonerius metus tenai išgyvenome, žmonių gerų sutikome, tad Sibiro padangė, 

Sibire pažinti žmonės ir pažadina prisiminimus... Ach, daug vargome, pasakoja senolė, Ignacą 

buvo suėmę už ryšius neva su miškiniais, ilgai laikė uždarę, o paskui dar išvežė... Kas apsakys, 

kiek ašarų išlieta, kiek dienų ir naktų slapstytasi, nekalti buvome, Ignacas, mat, eiguliu dirbo, jau 

vien todėl buvo kaltas, kad jo darbas su mišku susijęs buvo... Tiek iškentėta, išgyventa, o 

sveikatos iki šimto metų pakako, dabar vis dažniau poilsio ieško lovoje. Senolė gyvena pas dukrą 

Adolfiną Triškienę, jos prižiūrima ir džiaugiasi šimtosios vasaros atokaita. 

Antroji šimtametė — Uršulė Liaugminaitė pati atidaro kambarėlio duris ir tyru džiaugsmu 

sutinka sveikinimo žodį, priima gėles ir dovaną — patalynės reikmenų komplektą, atvežtą iš 

Vokietijos. Guvi, žvitrių akių šimtametė pasakoja, kad gyvenimas labai greitai bėga. Audė ir 

audė, saviems ir svetimiems, pinigėlius spaudė, namelį įsigijo. Kai saulelė pakrypo vakarop, apie 

gyvenimo pabaigą mąstė Uršulėlė, pardavė namą, sau kambarėlį iki gyvos galvos pasilikdama, 

manė, už tuos pinigėlius ją palaidos, o dabar, štai, rubliui nuvertėjus, nei namo, nei palaidojimui 

80

eikiamos sumos neliko... Gal anksčiau turėjau numirti, per ilgai gal gyvenu, bet jeigu Dievas 

tiek atskaičiavo, ačiū... Seniau man buvo geriau — mažiau gaudavau pinigų, mažiau ir 

mokėdavom, o dabar... Gal ateis diena, kai visiems bus gerai, bet manęs jau nebebus. Ir 

užmerksiu akis geros dienos nemačiusi — dešimties tebuvau, kai likau be tėvų, vargom duonos 

kąsnį pelnydami, o paskui — audžiau. Štai ir tie uždangalai — mano rankom išausti. Kojos, 

matyt, nuo audimo, nuo staklių mynimo nenori klausyti... Štai taip blaiviai mąsto ir dėsto balta 

tarsi obelėlė senolė, kurios amželyje terpiasi karai, santvarkų keitimasis, vargai, negandos ir 

šviesus, tylus džiaugsmas — gyvenimas. Ar jau riba šimtas, kai dar maloni vasara ir ją 

pakeičiantis ruduo, kai metai už metus darosi vis trumpesni ir vis mielesni — metai po saule, 

metai tarp žmonių, metai antrojoje šimtmečio grandinėje... 

Rozga Leopoldas. Nutolusių metų rapsodija // Vienybė. — 1992. — Liep. 18, 22, 25, 29; 

Rugpj. 1, 5, 8, 12: ir nuotraukos [1. J. Čiurlionytė, B. Sruoga ir V. Daugirdaitė (apie 1920 m.). 

2. V. Daugirdaitė ir B. Sruoga jaunystės metais. 3. Sruogų namelis Kaune. 4. Svirno liekanos 

buvusiame Bugių dvare (šių metų nuotrauka). 5. „Fiatas” Bugių kieme. 6. K. Daugirdas. 

7. Bugių dvaro liekanos]. — Visas tekstas: 

Didelio talento žmonės ne be reikalo vadinami savo tautos švyturiais. Jau nuo mokyklinių 

dienų, kai pirmą kartą perskaitome jų įspūdingus kūrinius ir įsidedame atmintin jų vardus, tas 

vaizdas lydi visą gyvenimą, nes prie jų, kaip ir prie tolimo švyturio, nepriartėsi. Kasdienybės 

nuvargintai širdžiai atgaivos ieškodami jų kūriniuose, dažnai ir nepamąstome, kad tų kūrinių 

autoriai taipogi buvo žmonės, patirdavę ir vargo, ir nelaimių, kad ir jų širdys taip pat troško 

laimės, meilės ir paprasto gerumo. 

Balys Sruoga nuotraukose taip pat visuomet rūstokas, susikaupęs, tolimas savo mintimis. Tik 

ilgainiui, grožėdamasis jo grakščiais eilėraščiais, meilės lyrika, suvokiau, kad tokie posmai 

galėjo plaukti tik iš labai dosnios ir švelnios širdies. O jo dramos, atskleidžiančios giliausius 

mūsų tautos istorijos klodus — kiek jose skausmo ir aistros! Ir jau visiškai kitoniškas Sruoga — 

„Dievų miško” autorius, mirties ir kančios paženklintas, tačiau nenugalėtas. 

Pasigilinus į rašytojo biografiją, matyti, kad ir supo jį dideli, plačios sielos ir didelio talento 

žmonės. Jie buvo vienas kitam reikalingi, vienas kitam atrama ir paguoda. 

Ir labai įdomu, kad daugelis tų dvasinių ryšių ėjo, pynėsi ir mezgėsi mūsų krašte, Viekšnių 

pusėje, Kamanų pelkės pašonėje, kur buvo senas ir gražus Bugių kaimas. Bugiai — Balio 

Sruogos uošvija. Pasiėmę užatlantėje išleistą storą knygą „Balys Sruoga mūsų prisiminimuose”, 

pavaikščiokime šiomis apylinkėmis, praskleiskime nutekėjusių metų šydą, pažvelkime į ši kraštą 

ir jo žmones rašytojo artimiausių žmonių akimis. Gal ši kelionė įskels dar vieną meilės 

kibirkštėlę savo gimtinei. 

Artėjimas 

Bolševikinių cenzorių nuglaistytą Balio Sruogos biografiją geriau ar prasčiau žinome nuo 

mokyklinio suolo. Biržų krašto ūkininko sūnus, profesorius, lietuvių poezijos ir dramos klasikas. 

Kur kas mažiau žinome apie Vandą Sruogienę, kurios „Lietuvos istorija” pasirodė gimtinėje tik 

pastaraisiais metais. Kaip ši Viekšnių krašto ūkininko dukra, vaikystėje net lietuviškai 

nemokėjusi, įžengė į Lietuvos istoriją ir į Balio Sruogos gyvenimą? Galima tikėti likimu, galima 

netikėti, bet kieno, jei ne likimo valia tų tolimų ir vienas kito nežinojusių žmonių gyvenimo 

linijos vis artėjo, kol galop susiliejo į bendrą šeimos liniją. 

Bet tegul apie tai kalba Vandos Sruogienės prisiminimų eilutės. 

„Esu gimusi 1899 metų rugpjūčio 17 dieną Piatigorsko mieste, Kaukaze. Tėvas, Kazimieras 

Daugirdas, už „Aušros” skaitymą buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos septintos klasės su 

„vilko” bilietu. Be brandos atestato negalėdamas siekti mokslo universitete, įstojo į Charkovo 

veterinarijos institutą ir, kai jį baigė, buvo skiriamas į valdžios tarnybą Užkaukazėje, Dono, 

Terpsko srityse. Niekaip negalėjo gauti leidimo persikelti į Lietuvą.” 

Likimas matyt nežino neįveikiamų nuotolių. Nors ir gyvendamas toli nuo tėvynės, Kazimieras 

Daugirdas vedė mergaitę iš tėviškės — Pavirvytės dvaro savininko Eduardo Paulavičiaus dukrą 

Jadvygą. Paulavičius, iki sugrįždamas į Pavirvytę, buvo Kališo gimnazijos direktorius, šviesus, 

išsilavinęs žmogus, tad ir savo dvare buvo įsteigęs gana turtingą namų biblioteką, kuria 

naudodavosi visi aplinkiniai šviesesni dvarininkai ir Viekšnių miestelėnai. Iš Pavirvytės knygas 

81

yšuliais nešdavosi ir jaunieji Biržiškiukai, dar besiruošiantys mokslams Šiaulių gimnazijoje. 

Paulavičių, kaip ir kitose šeimose tuomet vyravo lenkiška dvasia. Jadvyga Daugirdienė savo 

vienturtę dukrelę ta pačia dvasia auklėjo ir mokė Lenkijos istorijos, lenkų kalbos. Nuo mažens 

mergaitė mokėjo rusiškai, bendraudama su vaikais pramoko ukrainietiškai, guvernantė išmokė ją 

prancūzų kalbos. Tik va lietuviškai vis nepramoko. Ukrainoje Daugirdų šeima artimai bendravo 

su kunigu Fortūnatu Račkausku, būsimųjų visuomenės veikėjų Melchioro ir Karolio (Vairo) 

Račkauskų dėde, su juo kalbėdavę žemaitiškai. Tėvas ir dukrą norėjęs lietuviškai pramokyti, iš 

Viekšnių net elementorių pargabenęs, tik laiko ir kantrybės pristigdavęs. 

Tačiau kas likimo užprogramuota, to neišvengsi. Dar vaikystėje mergaitė suartėjo su 

neeiliniais žmonėmis, ir tie susitikimai turėjo lemtingą poveikį jos tautinei brandai. 

„Nuo 1911 metų per vasaros atostogas važinėdavom į Lietuvą, į tėvo paveldėtą, bet 

išnuomotą, senove dvelkiantį Bugių dvarelį, — rašo savo prisiminimuose Vanda Sruogienė. — 

Linksmos tos atostogos. Apylinkės dvaruose pilna jaunimo, įdomių žmonių. Viekšniuose 

artimiausia šeima Biržiškai, vaistininko Aleksandravičiaus vaikai. Biržiškai tada su visais 

žmonėmis, ir su mumis lenkiškai kalbėjosi. Baliukai, gegužinės, uogavimai, grybavimai, 

medžioklės dar beveik žmogaus rankos nepaliestuose miškuose, Kamanose. Mano tėvų namuose 

viešpatavo, kaip tada sakyta, „demokratiška” nuotaika, tad aš buvau skatinama draugauti su 

darbininkų, kumečių, kaimynų ūkininkų vaikais (kai kurie iš jų iki šiol man liko artimesni už 

gimines). 

1911 metų vasarą kartą motina pasakė, kad Viekšniuose, pas kunigą Jarulaitį, vieši jo 

giminaitė gražuolė, didžiojo menininko M. K. Čiurlionio našlė ir jo jauniausioji sesuo Jadzė, 

mano vienmetė. Susipažinom ir iš karto susidraugavom. Niekad nepamiršiu įspūdžio, kurį 

pastaroji man padarė, pasakodama apie Čiurlionį. Pasislėpusios klebonijos palėpėje, 

praleisdavome valandas. Ji man piešė brolio paveikslus, aiškino taip gyvai, jog po keleto metų, 

1916 metais, Maskvoje pamačiusi originalus, visus atpažinau, O buvom tada vos dvyliktų metų 

mergaitės”. 

Vasarojančius Bugiuose, Daugirdus užklupo ir pirmasis pasaulinis karas. Jo sumaištis 

Daugirdus nubloškė į Rostovą prie Dono. Vėliau, 1916 metais, tėvas dukrą nuveža į Maskvą, kur 

taip pat karo atvyti gyveno giminaičiai, čia tuomet gyveno ir Vaclovas Biržiška. Tėvas norėjo 

dukrai rasti lietuvišką aplinką, auklėti ją lietuve. Gal vėl likimo ranka, gal ir ne, bet Daugirdų 

giminės Sokolnikų priemiestyje gyveno name, kuriame buvo apsistojusi ir kompozitoriaus M. K. 

Čiurlionio motina su dviem dukromis. Vėl susitiko nuo Viekšnių vasaros pažįstamą Jadvygą. 

Būtent ten, Maskvoje, einantį su Čiurlionytėmis, septyniolikmetė Vanda pirmą kartą pamatė 

poetą Balį Sruogą, netrukus susipažino, bet meilei laikas dar nebuvo atėjęs. Tik ar atsitiktinumas, 

ar lemtis, bet nuo tų metų mergina visu žemaitišku užsispyrimu suskanta mokytis lietuviškai, ne 

viską dar suprasdama, mintinai mokosi žurnale aptiktą Sruogos eilėraštį. Nėra vadovėlių, knygų, 

bet valia viską įveikia. Kai 1918 metais grįžta į Lietuvą, jau tiek moka kalbą, kad skiriama 

Šiaulių gimnazijon dėstyti prancūzų kalbos ir istorijos. O 1919 metų vasarą atvyko į Kauną, pas 

spaudos biuro vadovą A. Rimką. „Atvedė jis į įstaigą ir pristatė Binkiui, Kiršai ir Sruogai: „Štai 

jums sekretorė. Kas norit, priimkit”. Pažinojau tik Sruogą ir nusigandusi paprašiau: „Baly, paimk 

tu mane!” 

Taip pasidariau spaudos biuro laikraščių apžvalgininkė ir vertėja. Su Baliu tuoj suartėjom ir 

netrukus likom neišskiriami. Mano pasitikėjimo jis niekad neapvylė”. 

Uošvis ir žentas 

Buvęs carinės Rusijos generolas per prievartą Kazimieras Daugirdas į gimtinę grįžo tik 1920 

metais. 

Grįžo nešinas apytuščiu lagaminėliu, nei turtų, nei laimės neužgyvenęs. Priglaudė Bugiai, kad 

ir nualinti karo, bet nesugriauti. Persirengęs kaimiško milo rūbais, apsiavęs naginėmis, ėmė 

ūkininkauti. Tuo metu jau buvo prasidėjusi žemės reforma, iš Bugių dvaro valstybė nusavino 

nemažai miško, suvalstybintuose dvaro laukuose įsikūrė buvę bežemiai ir mažažemiai. Skaudoka 

buvo šeimininkui, bet blaivus protas sakė, kad taip reikia, ir kiek išgalėdamas rėmė naujus savo 

kaimynus. Vėliau tapo Mažeikių urėdijos girininku ir vėl šeimininkavo buvusiuose savo 

miškuose. 

82

O gyvenimo pabaigoje tie patys kaimynai visaip globos ir slaugys nusenusį ir pavargusį 

Daugirdą ir palydės į paskutinę poilsio vietą. Jau nuo pirmo apsilankymo Bugiuose uošviui 

būsimasis žentas patiko, o gal švelni tėvo širdis pajuto, kad to šviesaus ir kilnaus jausmo, 

jungiančio dukrą su tuo aukštu, aštrokų veido bruožų, bet labai didelio gerumo žmogumi jau 

niekas nenutrauks. Kalba rišosi nuo pat pirmųjų dienų. „Tėvui imponavo Balio gabumai, — 

prisimena V. Sruogienė. — Su juo praleisdavo ištisas valandas diskutuodamas politinius įvykius, 

kuriuos Balys visad gyvai sekė ir kurių interpretacija tėvą domino. Kiek Balys prirašė 

anonimiškų straipsnių tėvui prašant — į „Ūkininko patarėją” ir į kitus laikraščius miškininkystės, 

žemės ūkio reikalus iškeliant — šiandien to niekas nepatikrins”. Būtent uošvis iš savo miško 

Sruogų šeimai pastatydino medinį namelį Kaune. Tai buvo bene paskutinė didelė uošvio dovana 

žentui. 

Bene iš pagarbos uošviui ir vestuvės įvyko ne Kaune, kur daug draugų ir bendraminčių, o 

Viekšniuose. Sruogą su Daugirdaite sutuokti seniai žadėjo J. Tumas, taip pat dėstęs Kauno 

universitete. Tačiau taip išėjo, kad santuoką palaimino kunigas J. Navickis aukštabokštėje 

Viekšnių bažnyčioje. Paskui kurį laiką Sruogos gyveno Klaipėdoje, ir čia gavo griausmingą 

J. Tumo laišką, girdi, kaip tau, Sruoga, ne gėda, gyveni be šliūbo, juk žinai, kad mielai judu 

palaiminčiau! „Vietoj atsakymo Balys nusiuntė Tumui vedybų metrikos nuorašą, — seka savo 

gyvenimo sakmę V. Sruogienė. — Vėliau susitikę visi gardžiai kartu pasijuokėme. O kai gimė 

Dalia, Tumas ją pakrikštijo, jokiu būdu nesutikęs jai duoti greta dar kokį krikščionišką vardą. 

Kiekvienas šventasis, sakė, prieš tokiu tapdamas, turėjo pagonišką vardą”. Suprantama, taip 

elgtis galėjo nebent tasai šviesusis Vaižgantas, visuomet labai blaiviai vertinęs tikėjimo ir 

gyvenimo realijas. 

Tad ir Sruogų šeimos atostogos dažniausiai prasidėdavo ir baigdavosi čia, Kamanų pašonėje, 

nes žinodavo, kad tėvukas labai pyks ir gal net įsižeis, jeigu dukra su žentu nepasirodys. Čia, 

kaimo ramybėje, gimė daugelis Balio Sruogos dramų, įdomių sumanymų. Tačiau karšto 

darbymečio dienomis rašytojas nevengdavo išeiti talkon. Ir tuomet kad griebdavo tai griebdavo, 

didžiuliais šieno glėbiais užversdamas vežimų krovėjas. Įkandin turėdavo spėriau suktis ir dvaro 

darbininkai. Gerus santykius ir giedrią nuotaiką temdė dvaro šeimininkė Klementina, 

nusigyvenusių Ukrainos bajorų atžala. Daugirdienė ją nuo jaunumės globojo. J. Daugirdienei 

anksti mirus, globotinė ėmė puoselėti viltis pati tapti dvaro šeimininke. Gal pavojų jautė iš 

dukters su žentu pusės, bet, pati būdama mažaraštė, į rašytoją, universiteto profesorių, žiūrėjo iš 

aukšto, stengdamasi ir tėvą prieš jaunuosius Sruogas nuteikti. Bendravo su aplinkiniais šlėktomis 

lenkais, ir namuose šnekėjo tik lenkiškai. Užtat Sruoga niekada neišsidavė mokąs šią kalbą ir su 

Klementina bendraudavo tik rusiškai. 

Štai toks inteligento kerštas... 

Kasdienybė 

Skaitydami ir studijuodami talentingų žmonių kūrinius, įsijaučiame į siužeto vingius, į 

personažų charakterius bei likimus, ir tarsi savaime pamirštame pačius kūrėjus, kurių vaizduotėje 

visi šie mus žavintys paveikslai gimė ir komponavosi. 

Ir skaitydami B. Sruogos „Apyaušrio dalią”, „Milžino paunksmę” ar „Kazimierą Sapiegą”, 

patį šių kūrinių autorių suvokiame kaip kažin ką didingą, tarsi dievaitį, dunksantį už viso to, ką 

skaitydami jaučiame. O iš tiesų Balys Sruoga buvo paprastas, nuoširdus ir kuklus žmogus, savo 

talentu niekad nesididžiavęs ir dažniausiai jo diktatui nuolankiai paklusdavęs. Kas geriau apie šio 

didelio žmogaus kasdienybę papasakos, kaip žmona, tos kasdienybės liudininkė. 

„Balys su savo artimaisiais buvo kuklus, atidus, šiurkštesnio žodžio nepasakys, niekad grubiai 

nepasielgs. Ištikimas draugystėje, pirmas padėti nelaimėje. Žmonai ir dukrai jis taikė visa, ką 

gražiausio jis reiškė savo kūryboje. Iki savęs išsižadėjimo.” 

Galima manyti, kad šie santykiai susiformavo ne be abipusės pagarbos. Vanda Daugirdaitė- 

Sruogienė buvo sumani pedagogė, santūraus ir pastovaus charakterio žmogus, jautriai supratusi 

vyro nuotaikų svyravimus, ir visokeriopai jam padėdavo, sudarydavo sąlygas kurti, mąstyti, 

tuomet prisiimdama sau visus namų rūpesčius. Jaunystėje nemažai blaškęsis, nevengęs 

bohemiškų draugijų ir studentiškų linksmybių, B. Sruoga šeimoje tapo „namų žmogumi”, 

įsivyravo būties pastovumas, padėjęs daug ir produktyviai dirbti. Tačiau dar paklausykim 

žmonos prisiminimų. 

83

„O koks nuostabus buvo mudviejų bendradarbiavimas! Kiek Balys skyrė dėmesio mano, iš 

pradžių mokytojos, vėliau — administratorės, problemoms, kokie taiklūs ir išmintingi būdavo jo 

patarimai. O kiek jis sielodavosi mudviejų su Dalia, kitų artimųjų reikalais, ir kiek laiko jiems 

skirdavo. Jis nepaprastai vertino mano pastangas taikytis prie jo nuotaikų ir už mano pakantumą 

atsilygindavo tuo pačiu... Aš turėjau būti be priekaištų. Pats vyriškoje draugijoje mokėdavęs ir 

labai „sūriai” pakalbėti, bet manęs jis prašydavo niekad jokių stipresnių žodžių nevartoti. 

Namuose tylus, visad kuo nors užsiėmęs. Jo darbštumas buvo stačiai neįtikėtinas. Amžinai su 

knyga arba su plunksna. Labai tvarkingas — nereikėdavo nė popieriuko nuo žemės pakelti, 

nebent tik pelenines ištuštinti... Būta ir neliečiamų dalykų, kaip rašomasis stalas, popieriai, 

darbas, apranga... Nė vienam nerūpėjo jokia prabanga, „parėdai”. Už tai susilaukdavome 

miesčioniškai nusiteikusių pažįstamų kritikos. Tik paskutiniais nepriklausomybės metais, 

Krėvienės prikalbėtas, Balys įsigijo keletą gerų kostiumų ir net 1938 metų vasario 16 dienos 

iškilmėms — fraką, o aš balinę suknelę. 

Šiaip jau į balius nevaikščiojom, svečiuotis kitur nemėgom, vengėm nuobodžios draugijos. 

Užtat mūsų kukliuose namuose reta diena kas neatsilankydavo... Jei ką dovanodavom vienas 

kitam, tai beveik visada — knygą. Jokių brangenybių.” 

Toji širdžių ir charakterių harmonija lydėjo Sruogas ir Bugiuose. Kaip ir tą žmonos iki šiol 

nepaprastai ryškiai prisimenamą vakarą, kai, visiems jau sumigus, Sruogos išsinešė į sodą radijo 

aparatą ir mėnesienoje ilgai klausėsi iš Zalcburgo transliuojamų Mocarto kūrinių. Pasakiška 

muzika vasaros nakties ramybėje. „Įspūdis buvo toks, kad jį ilgai dar minėjome”. 

Kaip tolima sakmė šiandien atrodo ir tie tradiciniai laukų apvaikščiojimai šiltais vasaros 

vakarais. Rašytojo dukra Dalia Sruogaitė-Bylienė prisimena: „...kiekvieną vakarą laukų apžiūrėti 

išeidavome nemaža grupė tokia eilės tvarka: šeimininkas Daugirdas, Balys, mama, šuo Budris, 

aš, šunys Lėta ir Zagrajus, o jau be tvarkos taksiukai Tobi ir Dzingulis. Laukų takeliais kasdien 

būdavo apvaikščiojama po keletą kilometrų... 

...savaitgaliais senelis Daugirdas liepdavo pakinkyti Bėriuką į bričką ir Balį, mamą ir mane 

išleisdavo į Ventą. Penki kilometrai — ilgas kelias, bet kokia tai būdavo šventė! 

Maudydavomės prie pylimo, priešais Santeklių dvarą, iš kurio, vos mus pamačiusi, išbėgdavo 

šeimininkė Ona Bagnickaitė, įdomi ir spalvinga asmenybė, dainininkė, audėja, viena pirmųjų 

pradėjusi gaivinti lietuvišką audinį... Venta tada man buvo milžiniška upė, ir stebėdavausi Balio 

drąsa, kai jis plaukdavo į salą. Žinia, vanduo buvo švarut švarutėlis, krantai — žalumoj 

paskendę, o jau oro grynumas — tik kvėpuok ir gyvenk. 

Į Bugius grįždavom sukaitę, sudulkėję, be jokio ženklo, kad prausėmės... Sausros metu 

Lietuvos keleliai bričkute pravažiavus skendo dulkių kamuoliuose.” 

Dukra su švelniu humoru prisimena, kaip tėvas mokė žemaičius virti biržietišką alų. „Nuo pat 

mažumės girdėjau Balį porinant apie biržietišką alų. Esą, išmauksi stiklinę — ir nepajusi, kaip po 

stalu keturpėsčias rėpliosi. O tą pasakojimą palydėdavo šelmiška šypsena, kaip dar kokią 

didžiulę paslaptį nutylint. 

Ir štai kartą Bugiuose kilo sąmyšis — bent taip kelerių metų galvelei atrodė. Iš kažkur 

atsirado didžiuliai kubilai, kamine (kur buvo ir rūkykla) garavo, gurguliavo kažkas, lyg kokioj 

pragarinėj. Sukaliojosi ten Balys su Antanu, Bugių nuolatiniu darbininku, maišė, pilstė, vis 

paulduodami, lyg ir pasitardami, lyg pasiginčydami — ar tam mažam padarui suprasti... Ar kas 

paskui po stalu rėpliojo ir kuo visa tai baigėsi — neatsimenu, tačiau Balio dalyvavimas toje 

viralinėje liko giliai įspūdingas.” Kuomet nebūdavo užsikrėtęs kokio naujo kūrinio planavimu ir 

rašymu, Balys Sruoga būdavo linksmas, sąmojingas žmogus. Pats kaimo vaikas, visuomet 

rasdavo bendrą kalbą ir su dvaro darbininkais, ir su kitais kaimo žmonėmis, mokėdavo jų 

dėmesingai klausytis ir būdavo mėgiamas pašnekovas. Labai nekentė iš baudžiavos likusio 

papročio ponams rankas bučiuoti, ir jeigu tik kas pasikėsindavo jam tokiu būdu pagarbą 

pareikšti, jis net pasipurtindamas ranką atitraukdavo. Žiemos vakarais, kaimynui Lunskiui, 

kunigui Navickiui užsukus, mėgdavo ir kortomis palošti, tačiau aistringas kortuotojas nebuvo. 

Būti su žmonėmis, klausytis jų žemaitiškos šnektos, sakmių ir pajuokavimų buvo natūralus šio 

aukštaičių krašto sūnaus poreikis. Apie tai vaizdingai pasakoja jo dukra. „Anksčiau, kai buvau 

dar visai maža, per Žolinę, paprastai Bugiuose būdavo pabaigtuvės — linksmavakaris. Pievoje, 

prieš namus, šoko talkininkai, griežiant pasiutpolkes senu patefonu. Man tada neleisdavo būti 

84

kartu, nebent pusvalandį pažiopsoti... Maži vaikai privalo savo laiku, nežiūrint, kad tos 

nepaprastos linksmybės už langų vykdavo, visam pasauliui „labos nakties” palinkėti. Bet kur tu, 

žmogau, nors ir visai mažas, miegosi, kai čia pat toks dūkimas... 

Ypač nelaiminga buvau, kai vieną rytą, po to linksmavakario, sužinojau: Balys šokdino Barbę, 

apvalią ir balsingą Bugių virėją! O šokdino ją visu savo aukštaitišku temperamentu — 

pasiutpolkę kratytinę. Kiek apie tai kalbų buvo virtuvėje, kokia Barbė buvo laiminga. Gal ir kitas 

merginas pašokdino, tačiau Barbė buvo visų garsingiausia, gyviausia, berods ir negražiausia, visi 

ją traukė per dantį. Aišku, linksmi, patenkinti, kad Balys su visais kartu dūko.” 

Žiemą dažnos būdavo medžioklės. Medžiodavo Daugirdas, neretai jį lydėdavo žentas su dukra 

ir visas šunų bei šuniukų pulkas. Nors Daugirdas turėjo keletą medžioklinių šautuvų, rašytojas 

niekada jų neimdavęs, pasak dukters, nė šaudyti nemokėjęs. Užtat kokia gera proga gamtoje 

pabūti, pasigrožėti miškais ir laukais... 

Nebuvo B. Sruoga ir žvejys, tačiau valtimi irstytis didelis mėgėjas. Kai tik atsidurdavo prie 

Ventos, būtinai kur krūmuose susiras valtį ir irkluoja. 

Štai iš tokių epizodų ir bruožų dukra su motina pina Balio Sruogos portretą. Neužgoždavo jo 

kasdienybė, neužgožė ir prabėgę dešimtmečiai to paprasto, mielo, žmogiško bendravimo šviesos. 

Kūrybos valandos 

Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi išsiugdęs savus įpročius. Bet tie įpročiai, kurie susiję su 

kūrybos procesu, bene mažiausiai valios ir proto valdomi, dažnai pasąmonės diktuojami. 

Kūrybos procesas Baliui Sruogai būdavo kankinamai sunkus. Prasidėdavo jis paprastai nuo 

literatūros studijavimo (dauguma B. Sruogos dramų yra istoriniai veikalai, vaizduojantys 

konkrečius Lietuvos valstybės praeities etapus ir žmones). Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas 

Jonynas, Augustinas Janulaitis ir kiti profesoriai, artimi bičiuliai prinešdavo glėbius istorijos 

knygų, žurnalų, juolab, kad rašytojas mokėjo rusų, vokiečių kalbas, skaitė lenkiškai, čekiškai, 

prancūziškai, suprato bulgariškai ir lotyniškai. Istorines knygas nagrinėdavo dažniausiai kartu su 

žmona, kuri, berods, jį ir prijaukino prie istorinės tematikos, sudomino savojo krašto praeitimi. 

„Susipažinus su laikotarpiu, — prisimena žmona, — vyko veikalo planavimas, siužeto 

komponavimas. Tada Balys išeidavo vienas į gamtą arba užsidarydavo savo kabinete. Giliai 

susikaupęs, kartais per ištisas dienas žodžio nepratardavo, gulėjo sofoj, galvojo. Pastebėjęs, kad 

jo tylėjimas slegia namiškius, lyg atsiprašydamas sakydavo: „Nekreipkit į mane dėmesio... Aš 

kitaip negaliu.” 

Daugumą savo istorinių dramų B. Sruoga ir parašė Bugiuose, tuo metu misdamas kone viena 

kava ir cigaretėmis. Mėgdavo rašyti mažame kambaryje, kad niekas dėmesio neblaškytų, tad 

uošvis specialiai jam buvo įrengęs „salkutę”, mažą kambariuką ant aukšto. Berods čia buvo 

baigtas rašyti ir aukšto įvertinimo susilaukęs jo kūrinys „Milžino paunksmė”. Rašydavo pieštuku 

ar plunksna ant siaurų popieriaus lapų, paskui ilgai ir stropiai perrašinėdavo ir tik galų gale 

spausdindavo mašinėle. Niekam neskaitydavo ir nerodydavo juodraščių, savo kančios liudininkų. 

Tik dukra, kai paaugo, nusaugodavo ir tėvui nematant iš šiukšlių dėžės kartais kai kuriuos 

juodraščius nudžiaudavo — taip jie ir liko išsaugoti. 

Artėjant Vytauto Didžiojo mirties 600-osioms metinėms, buvo paskelbtas meno veikalų 

konkursas. Sumanė jame dalyvauti ir B. Sruoga, jautėsi tam pakankamai stiprus. V. Sruogienė 

prisimena vieną epizodą iš šio kūrinio „gimimo”. 

„Man liko nepamirštamas įspūdis, kai Balys paskaitė vieną iš Jogailos monologų, dar veikalo 

neįpusėjęs. Tai buvo Bugiuose vasarą, popiečio metu. Visi miegojo, visur tylu, ramu. Išėjom į 

rugių lauką. Kai ėmė skaityti, man atrodė, lyg jis nepriklauso šiam pasauliui: toks pakilimas, toks 

sudvasinimas... — Jogaila stojosi prieš akis kaip gyvas su visu jo skausmu ir tragedija... 

Negalėjau nė žodžio ištarti...” 

B. Sruogos kūrybos procesas netiesiogiai atskleidžia ir jo santykius su artimais žmonėmis, 

šiandien mūsų kultūros istorijos išgarsintomis asmenybėmis. Galutinai viską mašinėle 

perspausdinęs, skaitydavo patiems artimiausiems žmonėms — dažniausiai Vaclovui Biržiškai, 

Albinui Rimkai. O štai „Milžino paunksmę” skaitė Viekšniuose Viktorui Biržiškai, inžinieriui, 

matematikui, tačiau tiek subtiliam ir kultūrą išmanančiam, kad jo nuomonė galėjo būti lemtinga. 

Reikia prisiminti, kad ši drama yra pasakojimas apie Vytautą, jo epochą, tačiau pats Didysis 

kunigaikštis joje tiesiogiai taip ir nepasirodo, tik kiekvienoje pėdoje, kiekviename žodyje 

85

jaučiama jo įtaka, jo buvimas. Todėl ir Viktoro Biržiškos reakcija buvusi sudėtinga. Pats 

rašytojas laiške žmonai taip rašė: „Popiet išvažiavau į Viekšnius... Jis (Viktoras Biržiška — 

L. R.) matė, kad mano dūšioj visas pragaras. Tenai, prie upės, miške, aš jam skaičiau. Pradžioje 

jis niekaip nereagavo. Paskutiniame paveiksle, sakė, jam ašaros slinko. Pradžioje jam netiko 

Jogaila, paskui, sako, Jogaila sužadino gilios simpatijos jausmą... Bendra pastaba, ką jis sakė: 

dažnai personažai per daug kalba, viską išdėsto, kas juose yra. Įdomiausia, kai lieka nepasakyta. 

Visai teisingai, aš su tuo sutinku... Paskui jis, sako, visą laiką laukęs, kada čia išeis Vytautas. O jo 

nėra. Visur esą jaučiama jo dvasia, kad jis iš tolo veikia — o pats nepasirodo. Tas jam patikę. 

Tuomet aš jam pasakiau, koks buvo mano sumanymas ir kaip aš dėl jo bijojau. Taip, jis sako, 

sumanymas pasiektas. Tai mane taip sujaudino...” 

Štai kaip atsitiko, kad literatūros klasiko pirmuoju vertintoju tapo matematikas, žmogus iš 

pirmo žvilgsnio tolimas nuo literatūros. Iš tikrųjų tai buvo įvairiaplanė asmenybė. Ir šio kūrinio 

krikštatėviu, parinkusiu pavadinimą, tapo ne rašytojas, o kultūros istorikas profesorius, ir dar ne 

lietuvis — L. Karsavinas. 

B. Sruogos bendražygiai ir bendraminčiai ne kartą ir temas jam pasiūlydavo. „Radvilos 

Perkūno” idėją Sruogai pasiūlė Vaclovas Biržiška, su kuriuo ne tik Kaune, bet ir vasarą 

Viekšniuose dažnai susitikdavo. O Sruogos dramose, įdėmiau skaitant ir žinant herojų prototipus, 

galima įžvelgti ne tik uošvio, bet ir kitų šio krašto žmonių paveikslų. O istorinės apysakos „Kas 

bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus” veiksmas apskritai nukeltas į Viekšnių apylinkes, kuriose 

bėgo Sruogų šeimos vasaros. Šio kurinio gimimo aplinkybes V. Sruogienė taip apibūdina: „Kartą 

Velykas leidom Bugiuose. Oras blogas, nuotaika slegianti, nėra kas veikti. Aš parašiau dešimties 

puslapių apysakaitę į „Vyturį”. Daviau Baliui paskaityti. Jis susidomėjo, pasisiūlė pats ją išplėsti, 

perrašyti. Labai greit sumanymą atliko.” 

Jei neimsime domėn šios apysakos, B. Sruoga iki pat „Dievų miško” prozos nerašė. Apie 

1938 metus rašytojas buvo sumanęs kurti didelį romaną apie kelių kartų gyvenimą, apie XIX— 

XX amžių Lietuvos įvykius ir jų poveikį žmonėms. Prototipais būtų buvę rašytojo tėvų ir uošvio 

šeimų likimai. Gal būtų atsispindėjęs ir Zubovų dinastijos indėlis į Lietuvos kultūrą, nes su jais 

buvo artimai susibičiuliavęs, ne kartą buvojo Medemrodėje. Jau buvo sukurta apie 100 puslapių 

rankraščio, tačiau užėjęs karas sujaukė visus planus. Ištrėmus rašytoją į Štuthofo koncentracijos 

stovyklą ir artėjant raudonajai armijai, Sruogienė 1944 metų vasarą bene paskutinį kartą 

atskubėjo pas tėvą, atsiveždama ir vyro pradėtą rankraštį, ir kažin kokį didelį Vaclovo Biržiškos 

rankraštį. Raštus paslėpė Bugių kumetyno rūsyje. Tų pat metų spalio pradžioje, įsiliepsnojus prie 

Viekšnių didelėms kautynėms, kumetynas sudegė, tačiau rankraščiai rūsyje išliko. Romano 

rankraštis buvo sugrąžintas rašytojui, bet jis taip ir nebeprisėdo jo tęsti. Kur kas tragiškesnis 

likimas ištiko Vaclovo Biržiškos rankraštį. Jis buvo perduotas Viekšniuose gyvenusiai profesorių 

auklei Anusėlei — Onai Butkutei. Gal išsigandusi aplinkui siautėjusio raudonojo teroro, gal 

neįvertinusi profesoriaus kūrybos ir, matyt, nė nežinodama, apie ką tas rankraštis, moteris 

amžiaus gale jį paprasčiausiai sudegino. Galima manyti, kad Sruogoms viešint Bugiuose, čia 

apsilankydavo ne tik broliai Biržiškos, bet ir daug kitų žinomų ano meto kultūros ir mokslo 

veikėjų, čia viešėjo tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius su žmona, 

garsiąja operos soliste Vince Jonuškaite, čia sodo obelis skiepijo profesorius Ignas Jonynas. Kas 

bežino, gal kada kartu buvo atbildėjęs ir rašytojas Ignas Šeinius, kuris vienu metu pas Sruogas 

Kaune gyveno ir buvo jų artimas bičiulis. Bugių žemė mena jų žingsnius, saugo jų pėdas. 

Tėvas ir dukra 

Bugiai matė didelę Sruogų šeimos laimę. Buvo laukiama pirmagimio. Paskui, atvažiuojant į 

Bugius, kas vasarą tas spirgiukas vis augo, pasiekė paauglystę. Sruogos santykiai su dukra — 

atskiras spalvingas ir švelnumo kupinas pasaulis, kurio labai reikšminga ir didelė dalis liko 

Bugiuose. 

Nuo pat mažens dukrelė tėvo nevadino nei tėčiu, nei tėveliu, kaip visi vaikai. Tik Baliu. Net 

kiemo vaikų, maža būdama, teiraudavosi: kur tavo Balys? „Man asmeniškai žodis tėvas 

skambėjo svetimai, abstrakčiai, šaltai. Balys buvo tik vienas, ir jis priklausė man ir tik man”, — 

rašo savo prisiminimuose rašytojo dukra Dalia Sruogaitė-Bylienė. Net vaikų laikraščiui, 

aptarinėdama kelionę su tėvais po Vilniaus kraštą, mergaitė parašė „Balys”. Ir kai redaktorius 

ištaisė į „tėvelį”, jaunoji autorė pasijuto įžeista, kad nepaisoma jos autorinių teisių. Kitiems tegul 

86

ūna kas tik nori, o jai — Balys, ir šventa. Nes kito tokio gero, rūpestingo, rūstaus, bet taip 

švelniai mylinčio visame pasaulyje nėra! 

Ir tėvui dukrelė buvo ne tik džiaugsmas, bet ir visa viltis — kad bus mokyta, išmintinga, kad 

tęs ir gal įgyvendins jo sumanymus. Jau karo metais tėvo rūpesčiu Vilniuje ji lankė teatro 

seminarą, jai pirmiausia perskaitydavo vaikams skirtus savo kūrinėlius, įdėmiai žiūrėdamas 

reakcijos — ar patiks. Kartą, vasarojant Bugiuose, mergaitė susirgo kažin kokia vidurių liga. 

Negalėjo nieko valgyti. Iškviestas daktaras rekomendavo apelsinų sultis. Tuomet apelsinų sultys 

Lietuvoje! Ir dar nuošaliame užkampyje! Tėvas užsispyrė ir, sėdęs mašinon, išskubėjo į 

Viekšnius. Dabar jau niekas nepasakys, kiek žydelių jis aplankė, kiek krautuvių išnaršė, tačiau 

apelsinų parvežė, ir paskui dar ne kartą jų gaudavęs. Savaitgaliais sėdę visi trys į mašiną, dar 

kurią nors dukros bendraamžę pasiėmę, dumdavo į Kauno apylinkes, o iš Bugių dažniausiai į 

Viekšnius. Ir po daugelio metų dukra savo prisiminimuose dažnai grįžta prie tėvo švelnumo ir 

meilės. „Bugiuose, kai Balys nerašydavo ir būdavo laisvesnis nuo savo susimąstymo, dažnai su 

manim sugrįždavo vaikystėn. Drožinėdavo iš alksnio švilpynes, dūdeles, padarydavo įmantrius 

vėjo ir vandens malūnėlius... 

Kai man sukako 10 metų, vieną vasarą Balys nusprendė, kad aš jau pakankamai didelė ir turiu 

išmokti gražiai pasikloti lovą. Mama buvo kažkur išvažiavusi, o mudu likom Bugiuose, 

„salkutėje” įrengtuose kambariuose. Įstrigo atmintin ypač slėpininga lovatiesės ištaisa... Kiek 

prisimenu, Balys šiaip tokių dalykų nepaisė, bet kai mamos nebuvo — viską reikėjo ypatingai 

tiksliai atlikti.” 

Ir dar žiupsnelis dukters atsiminimų iš nerūpestingos vaikystės. 

„Buvo Bugiuose keli prūdeliai — antims pasimurdyti, veršiukams atsigerti ir kartais per 

dideliu kačiukų prieaugliu atsikratyti... Vienas toks prūdelis, kuriame bandyta karpius auginti, 

tyvuliavo šiek tiek toliau už sodo, prie senų kapelių. Per jį ištiesta lenta, ant kurios vakarais 

atsisėdusios su mergėm prieš gulant plaudavomės kojas. Kartą su Baliu užklydom prie to 

prūdelio. Jis, kaip dažnai mėgdavo, išsitiesė, tik šį kartą ne pievoje, o ant mūsų „liepto”. Kiek 

patylėjo, o paskui pradėjo dainuoti „pasėjau linelius ant pylimo...” Liepdamas man šią dainelę 

išmokti. 

Kartą, neatsimenu kodėl be mamos, atsidūrėme kelioms dienoms Palangoje. Vėl du 

kambariukai viršuj, panašiai kaip Bugiuose. Tik man nelabai patiko vienai svetimoj vietoj 

miegoti, todėl Balys vakarais ilgokai prasėdėdavo su manimi... Labiausiai patikdavo mūsų 

vakarienės. Į restoranus Balys nevedė. Nužingsniuodavome mudu į turgų ir prisipirkdavome 

šviežių, masinančiai kvepiančių raugintų agurkų, rūgščios grietinės ir kaimiškos varškės. Namie 

tokios mišrainės niekad nevalgydavom, todėl, man pareiškus nustebimą, Balys pasakė, kad taip 

jis valgė būdamas mažas. Ir, žinia, šis patiekalas mums virsdavo tikra puota.” 

Su dukra tėvas būtinai žiemą eidavo slidinėti į pakamanių lygumas, su dukra, užsikrėtęs nuo 

profesoriaus Ivinskio, skiepijo laukines obelaites aplink Bugių sodybą. Dukros prašomas, 

parašydavo vieną kitą posmą vaidinimams, vaikiškam „kiemo teatrui”. Niekad dukra negirdėjusi 

tėvų barnių ar šiaip aštresnių žodžių, tačiau ir lepinama nebuvo, buvo mokoma gerbti žmones ne 

už gražias kalbas, o už darbštumą. Nuo mažens mergaitė prisirišo prie tėvo draugų — 

universiteto profesorių, mokslininkų. 

Paslaptingasis „Fiatas” 

Papasakojus apie Balio Sruogos šeimą, nuodėmė būtų neužsiminti apie jo automašiną, kuri 

buvo tarsi ketvirtasis jų šeimos narys ir gabendavo darnią trijulę į tolimus Bugius. 

Mašinos rašytojui trūko ir Kaune, ir Bugiuose, nes norėdavosi susitikti Viekšniuose Biržiškas, 

kitus pažįstamus, o visą laiką prašinėti, kad uošvis kinkytų Bėruką, buvo nepatogu. Iš pradžių 

buvo įsigijęs motorinį dviratį, bet žmonos ir dukrelės juo nepavažinėsi. Vėl pasiklausykime 

dukters prisiminimų. „Vieną dieną išvyko į Palangą. Mama buvo kažko nejaukiai nerami, lyg 

nujausdama nemalonumą. Ir štai po kokios savaitės Bugių ramybę sudrumsčia keistas ūžesys. 

Tokio ūžesio, dievaž, niekas palaimingoje Kamanų pelkių tyloje nebuvo girdėjęs. Subėgo visas 

„dvaras” ir žiūri: iš vieškelio, pro liepelę suka į Bugius tikras automobilis. 

Naujas, blizgantis, su stiklinėm lempom... o už vairo — Balys! Man tai atrodė pats devintasis 

stebuklas... Tik daugeliui metų prabėgus, kai suaugau, sužinojau, kad Balys su tuo „Fiatu” 

įklimpo į didžiulę skolą, kurią užlyginti ir iš jos kapstytis turėjo padėti ir mama, turbūt 

87

atsisakydama daug dalykų, kurie kitoms Kauno ponioms buvo būtinybė... „Fiatas” buvo jei ne 

aistra, tai didelė meilė — taip prižiūrėjo jį Balys! Pats taisė ir valė, pats padangas lopė ir tik pats 

vairavo. Vairuotojas jis buvo tikrai geras: atsargus, akylas, ištvermingas... 

Kasmetinė didžiausia išvyka buvo pasibaigus mokslo metams į Bugius — vasarai. 

Nepaprastai ilga, varginanti visos dienos kelionė. Kaunas—Viekšniai: kokia neaprėpiama tolybė! 

Beveik 300 kilometrų, beveik skersai visą Lietuvą! Prisikraudavome maisto, apsisiausdavome 

šviesiais balakonais „nuo dulkių”, ant akių užsivoždavome motociklistų akinius, galvas 

užsimaukšlindavome brezentinėm automobilistų kepurėm ir susėsdavome: prie vairo Balys, šalia 

— mano mama, o aš — varnalizdyje, kaip Balys vadino atverčiamą „Fiato” užpakalinę sėdynę, į 

kurią reikėdavo kopti specialiomis pakopomis. Žinoma, daugiausia dulkių prisiuostyti ir 

prisiragauti tekdavo man, nes „varnalizdis” jokia uždanga nebuvo apsaugotas. Bet lietuviško 

kelio dulkės tada būdavo baltos, švarios, kaip ir pati žemelė, nuo visų svetimų padų atsigavusi”. 

Buvo lyg ir taisyklė: jei važiuos pro Tryškius, būtinai pradurs padangą. Tuomet rašytojas kaip 

daktaras savo instrumentus kruopščiai išsidėliodavo pagriovyje ir imdavosi klijuoti kamerą. O 

kiek per tokią kelionę technikos nemačiusių kaimo arklelių išgąsdindavo, nors mašiną kukliai 

pakelėj sustabdydavo, kol ūkininkas prasilenks. Kartą ne tik dukra bet ir bendrakeleivis, 

Medemrodės grafas Zubovas, gavo kaimiečio bekoną po mišką vaikytis, kol pagavo. Mat 

pasibaidęs mašinos, arklys apvertė vežimą, ir nesandariame garde vežtas paršas žviegdamas iš 

išgąsčio nudūmė tiesiai į mišką. Tąkart bekoną sugražinę ūkininkui, dar ir penklitį pridėjo, kad 

žmogelis neširstų. 

Mašiną Balys Sruoga ir Bugiuose pats taisydavo, tepdavo, į jokius miesto automechanikus 

nesikreipdavo. Uošvis kieme dėl to įrengė kažką panašaus į estakadą, tad mašiną ant jos 

užvažiavus, aukštaūgis rašytojas, trilinkas susirietęs, ir krapštydavosi, kol jinai paklusdavo, kol iš 

jos ožius išvarydavo. Turint mašiną, ne tik Viekšnius, bet ir Zubovo Medemrodę, ir kitus 

aplinkinius kaimus pasiekti nebebuvo sunku. 

Lemtis 

Regis, ne taip jau daug, tik pusšimtis metų nutekėjo nuo čia aprašytų vasarų. Bet kaip 

negailestinga lemtis viską sudarkė, suniokojo. Ta niūri lemties nuojauta matyt slėgė Balį Sruogą. 

Dukra prisimena: „Keletą mėnesių prieš suėmimą Balys lyg juto, jog didelė nelaimė tyko jo čia 

pat. Negalėjo dirbti, rašyti, buvo ypatingai jautrus ir nervingas, kankinosi nemiga. Kartais 

išeidavome dviese vakarais pasivaikščioti Neries pakrantėmis (atkūrus Vilniaus universitetą, 

Sruogų šeima persikėlė į Vilnių, jame gyveno ir hitlerinės okupacijos metais — L. R.). Tylomis 

apsukdavome ratą nuo Tauro kalno iki Katedros ir grįždavome namo Uosto gatve. Su sutiktais 

pažįstamais vos pasisveikindavo, nė vieno nepašnekindavo, kaip anksčiau buvo įprasta. Kartais 

net ir gerų draugų nepastebėdavo... O pačiomis paskutinėmis dienomis ir jis, ir mama, vis 

nuostabaus nujautimo pagauti, lyg ramindamiesi prasitardavo, kad viskas bus gerai, kad visi trys 

esame drauge. 

Nujautimas išsipildė, nes netrukus Balys išėjo. Pasaulio beprotiški galiūnai sugriovė visa, kas 

vadinosi laisve, kūryba, laime...” 

Vokiečiai Balį Sruogą išvežė į baisią koncentracijos stovyklą, reikia tik stebėtis, kaip jis 

pajėgė tą pragarą pragyventi. Tačiau į sovietų okupuotą Vilnių grįžęs berado tuščius namus, 

žmona su dukrele buvo pasitraukusios į Vakarų nežinomybę. Stribai, enkavedistai ir bolševikų 

statytiniai šeimininkavo ir Viekšnių apylinkėse, nebebuvo ko ir čionai trenktis, nes ir patsai 

uošvis nusenęs vargo kaimynų globojamas. 

Netrukus, 1946 metų spalio 29 dieną, senasis Daugirdas atsisveikino su pasauliu. Vos spėjęs 

išsakyti Štuthofe patirtąsias kančias, po metų mirė ir Balys Sruoga Už poros metų į Amžinybę 

persikėlė ir Daugirdienės [V. Daugirdaitės-Sruogienės] pamotė Klementina, taip troškusi kadaise 

būti dvaro šeimininke. Tolimuose gulaguose žuvo taurusis profesorius L. Karsavinas, iš už 

anapus Baltijos nebegrįžo Ignas Šeinius, toli anapus jūrų marių atsidūrę, tėviškės nebeišvydę 

vienas po kito išmirė artimiausieji bičiuliai broliai Biržiškos. Tik Vanda Sruogienė, tarsi 

pasiryžusi gyventi už save ir už vyrą, jau peržengusi devynias dešimtis, tebegyvena užatlantėje. 

Visą laiką kaip bitelė nepailsdama triūsė ji Lietuvos istorijos dirvonuose, rašė straipsnius, 

knygas, vadovėlius. Su Lietuvoje likusiomis jaunystės draugėmis vis susirašinėja duktė Dalia. 

Neseniai Lietuva į Amžinybę nugiedojo geriausią Sruogienės vaikystės draugę — profesorę 

88

Jadvygą Čiurlionytę. Taip tolo nutolo tos šiltos ir jaukios anuometinių Bugių vasaros, 

nusinešdamos didelio talento žmonių balsus, svajas ir viltis. Nūnai ir Bugių dvarelio tik 

griuvėsiai belikę, ir ištuštėjęs kaimas net iš sąrašų išbrauktas, tik lygūs erdvūs laukai atsimuša į 

Kamanų pelkę supančius žaliaskarius miškus. Tegul ošia jie nutolusių metų rapsodiją 

atgimstančiai, amžinai jaunai mūsų motulei Lietuvai. 

Tyla A. Lietuvos valstiečių istorijos (1795—1861) bruožai // Lietuvių atgimimo istorijos 

studijos. — Vilnius, 1993. — T. 4. — P. 32. — Tekste: „Viekšnių vls. Būgių dvare alga pinigais 

kai kuriems bernams 1852—1855 m. pakilo nuo 8 iki 10—12 rb. (be priedų natūra).” 


Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Bugių: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti 

1 Triškienė Adolfina, Igno 1919 1951 09 20 1958 05 31 

2 Triškus Romualdas, Vaclovo 1947 1951 09 20 1958 05 31 

3 Tupikas Ignas, Igno 1895 1951 09 20 1956 05 31 

4 Tupikienė Anelė, Antano 1890 1951 09 20 1956 05 31 

Kerys Bronius. Anuomet Balys Sruoga rašė... // Vienybė. — 1993. — Geg. 19. — Visas 

tekstas: 

Ten, kur dabar yra Ašvėnų kaimo bene pagrindinė gatvė, ne taip seniai buvo Bugių kaimo 

centras. Gatvė atveda į dabar liūdnokai atrodančia vietą — K. Daugirdo sodybos griuvėsius. Tik 

galiukas gyvų medžių alėjos primena laikus, kad ir čia žmonių gyventa. 

1924 m. kovo 22 dieną čia atšvęstos K. Daugirdo dukters Vandos ir Balio Sruogos vestuvės. 

Nors po vestuvių jaunavedžiai išvyko gyventi kitur, beveik visas vasaras praleisdavo čia. Kaip 

pasakoja pas K. Daugirdą dirbusi A. Gramalienė, aukštai buvo du kambariukai. Viename, su 

langais į rytus, — į laukus, mišką, įsikurdavo rašytojas B. Sruoga. Čia buvo jo knygos, 

rankraščiai, čia jis rašydavo. O. Bružienė yra pasakojusi, kaip po karo iš Ašvėnų vežimais buvo 

knygos vežamos ir deginamos. Gal tarp jų buvo ir knygos iš K. Daugirdo sodybos? 

Valstietė E. Rapalienė pasakoja, kaip matydavusi B. Sruogą vaikščiojantį laukais, einantį į 

mišką, vis su knyga rankoje, lydimą šuns. Žiemą ir kitu metu lydėdavo uošvį į medžiokles. O 

žuvys Meižių ežere buvo įvairiais būdais gaudomos, ir vėžių buvo, — pasakoja E. Rapalienė. 

B. Sruoga — vienintelis rašytojas, grožiniame kūrinyje rašęs apie tų laikų Kamanų pelkes, 

Meižių ežerą. 1937 m. Kaune išleidžiama Valio Daugos (slapyvardis sudarytas iš Balio Sruogos 

ir žmonos Vandos Daugirdaitės vardų ir pavardžių skiemenų) knyga „Kas bus, kas nebus, bet 

žemaitis nepražus: Kaip Jonis Mažrimukas 1812 metais iš Viekšnių Kaunan nusikraustė ir 

Napoleoną regėjo — ir kas iš to išėjo”. Ši knyga pakartotinai išleista Čikagoje B. Sruogos 

pavarde, tačiau abi knygas sunku gauti, todėl siūlau kelias ištraukas (tekstas be pakeitimų iš 1937 

metų leidinio). 

„Didžiuliuose Viekšnių—Akmenės miškuose Jonis jautėsi kaip namie. Visos šitos girios — 

Šnipštynės, Karaliaučiaus, Bugių, Karalienės, Peiliškių, Klišių — visos buvo Jonio išbraidžiotos, 

iškopinėtos. Bet visų daugiausia Jonis mėgdavo stebuklingųjų Kamanų kimsynus. 

Kamanai — tai milžiniškos, apimančios kelis tūkstančius hektarų, pelkės, prisiglaudusios 

girių glūdumoje. Seniai, labai seniai tai buvo, matyti, didžiulis ežeras. Per ilgus amžius jis ėmė 

pamažu apaugti žolėmis, samanomis, ežero pakraščiais ėmė darytis lyg ir plūduriuojanti žemės 

pluta, pamažu, bet be paliovos besiplečianti vis toliau nuo krantų. Niekas nežino, kiek tai amžių 

galėjo praslinkti, kol vietoje ežero atsirado liūnas, kurio viduryje menkas ežerėlis betyvuliavo, 

tarytum didelė eketė milžiniškame tvenkiny. To ežerėlio trupučiukas ir dabar dar tebėra. Ir 

žuvies, sako jame esama, kaip mauro, lydekos, sako, sieksninės pūškauja, bet kas iš tos žuvies, 

jei jos pagauti negalima? Pagauti gal ir būtų galima, bet prie ežero prieiti — tai ne: samanos 

supas linguojas, pro jas gali nusmukti į maurus, į ežero dugną — ir kas tuomet bus? Sudie, 

jaunosios dienelės, — nieko kito nebus. 

89

Ant susidariusių samanų ir maurų plutos Kamanuose kur-ne-kur auga kokia pušelytė. 

Nelinksma jai tenai augti. Auga dešimtį metų, auga šimtą metų — vis tokia pat ir tokia pat, 

daugiau į kadugį panaši, negu į pušį. Pavojinga vasarą per Kamanus vaikščioti ir dabar dar. 

Keisto, net gąsdinančio įspūdžio daro tieji Kamanai. Tokia didelė siūbuojanti aikštė girių 

glūdumoje įsivėlusi, ir tokia klaiki tyla aplinkui. Retai, labai retai kada čia žmogaus balsą išgirsi, 

kokį praeivį sutiksi. Tik kažkur toli gervės suklykaus, prie savo lizdų besivaidydamos, tai vėjas, 

iš kažkur prasiveržęs, netikėtai ūžtelės tolimose pušų viršūnėse — ir vėl tokia tyla, tarytum tu 

vienas žmogus tebūtum likęs gyvas šiame pasaulyje. O, ne kiekvienas žmogus gali pakelti tokią 

klaikią tylą, tokį jaudinantį įspūdį, kokį sukelia Kamanai!” 

„Ypač gi Jonis Mažrimukas mėgdavo ankstybą pavasarį slankioti po Kamanus. Saulutė taip 

meiliai šildo, tarytum nematomom rankutėm glosto. Vieversėliai padangėj kad ryliuoja, kad 

cirpauja! Ir tetirvinas kažkur už mėlynų pušų ūžia mala savo keista prekyba besigirdamas. Ir 

gervės padangėse sunkiai susikalbėdamos klykia, tarytum pernykščio lizdo vietos nesurasdamos. 

Ir genys raudongurklis, kažko baisiai įpykęs, kad draskos po stuobrį, kad kaukši, kad purtos, 

tarytum jam nuosavas snapas būtų labai įkyrėjęs ir jis jį būtinai norėtų nulaužti. Sniegas 

Kamanuose jau sutirpo, aplink kupstelius, kalnelius, papurtusių samanų kaubrelius balzganas 

vanduo telkšo. O Jonis — tai kaip koks gandras ilgakojis šokinėja nuo vieno kupstelio į kitą, — 

kupsteliuose pašalas dar laiko. Baisiai linksma Joniui tenai šokinėti. Šokinėja Jonis nuo kupstelio 

į kupstelį ir... gyvates rankioja — tikrai, kaip gandras. Vargšės tos gyvačiukės! Visą žiemą jos 

miegojo, sušalusios, suledėjusios, kaip negyvos, kaip žagarų gabalėliai. Pavasariop vos vos 

atsipeikėjo, vos vos išlindo aikštelėn saulaitės spinduliuose pasistiprinti, — sugulė jos ant 

kupstelių, kur pavasario vanduo nepasiekia, ir šildosi sau ko ramiausiai. Jos dar tokios silpnutės, 

išglebusios, ot, visiškai tokios, kaip gavėnioje mirkytos silkės. Šitaip besigaivinančias gyvatukes 

Jonis kur buvęs, kur nebuvęs — prišokęs — kapt — už sprando — ir kiša į maišą. Kartais jis ir 

maišelio neturi. Kartais jis jas stačiai ant lazdos kabinėja, nelyginant dešras rūkyti ruošdamas, ir 

nešasi maskatuojančias, tabaluojančias, besiraitančias. 

Prisirinkęs taip tuziną gyvačiukių, kitą, būdavo, nešasi jas Jonis į Viekšnius turgun parduoti. 

Ankstybą pavasarį moterėlės gyvates labai pirkdavo. Sako, reikia apipilti jas kažkokiomis 

rūgštimis ar žalibarščiais, pridėti puplaiškių, gailių, činčiberio keletą ripkelių, citvaro — ir toks 

skystimas, esą, visokias ligas gydo. Jonis patsai tokiais vaistais netikėjo, bet gyvatėles 

moterėlėms mielai pardavinėjo. Susikrauna, būdavo, Jonis prie Viekšnių bažnyčios šventoriaus 

savo gyvates ant didelio akmens ir šūkalioja einančioms iš bažnyčios moterėlėms: 

— Dėdin, tetulyt, mano gyvatės pirmos rūšies, šviežios, gyvos, tik pagautos. Visokių turiu, 

visokias ligas gydo. Šviežios gyvatės, geros gyvatės, nuo visokių ligų gydo!.. 

— Eik tu pliuški, pliuški, — piktinosi kokia įširdusi moterėlė, — kaip tu gali tokį blogą žodį 

kalbėti! Lydekos reikia sakyti, kirminai, o ne taip, kaip tu sakai! 

Jonis žinojo, kad Viekšnių moterėlės, bažnyčią uoliai lankančios, už jokius pinigus neištars 

žodžio „gyvatė” — jos gyvates vadina lydekomis, kirminais, sliekais ar dar kitaip, tik nieku būdu 

ne gyvatėmis.” 

„Dar labiau jie mėgdavo Meižių ežerą, susisiekiantį su Bugių giriomis. Rūkas, būdavo, kelias 

iš vandens, tarytum ežero dugne kažkas pirtį kūrentų ir verstų palšų dūmų debesis, kurie perėję 

per vandenį ir jame atvėsę tingėtų aukščiau vandens besikelti. Ir vanduo atrodo kiek vėsokas. Bet 

taip tik atrodo, — baisu, kol įlendi nuogas į jį, kol pirmą kartą, kaip antinas, pasineri. Pasinėrei 

kartą, — toliau tik plauk ir pūškauk — vienas malonumas! 

Meižių ežeras pilnas vėžių. Pasiplukdo naktiganiai berniokai po ežerą, pasikrykštauja, o tuo 

tarpu, veizėk, ir vėžių po keletą pasigauna.” 

Bibliotekininkas Bronius Kerys. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Pūgai siaučiant // Vienybė. — 1994. — Kovo 16, 19. 

— Visas tekstas: 

Už statybinio vagonėlio lango siaučia klaiki pūga. Vis auga pusnys — didelės, smailiomis 

keteromis, kaip bangos šėlstančioje jūroje. O ir vėjas kaukia lyg per štormą. Juda, linguoja 

vagonas. Gal tai nebe vagonas, o laivas, blaškomas vėtrų?! Per radiją sinoptikai praneša: „Kai 

90

kur truputį pasnigo, silpna pūga”. Keista. Negi tai „silpna pūga”? Man atrodo, kad tokios nebuvo 

jau keletą metų. 

Paskutinė vasario mėnesio diena. Rytoj prasideda kalendorinis pavasaris. Už kelių dienų — 

šv. Kazimiero atlaidai. Vilniuje tradicinė Kaziuko mugė su įvairiaspalvėmis verbomis, 

išdrožinėtais šaukštais, kočėlais, kitokiais medžio gaminiais, su linksmai šurmuliuojančia minia, 

moliniais varpeliais — skambančiais, šitaip pirkėjus kviečiančiais, studentais. Vilnius dabar taip 

toli nuo mūsų apsnigtos pamiškės... 

Ta pūga lyg atskyrė mus nuo realaus pasaulio ir nugramzdino į prisiminimus. Vartau savo 

tėvelio (Viekšnių vaistininko J. Aleksandravičiaus) užrašus, kurių daugiau negu tūkstantis lapų. 

Ko tik čia nerasi! Ištisa Viekšnių miestelio ir jo apylinkių, viso buvusio valsčiaus, kronika, 

papasakota per senojo vaistininko šeimos, jos draugų, pažįstamų, kaimynų portretų galeriją. Ir 

kaip mažai belikę gyvų šitos kronikos veikėjų! Be galo audringas dvidešimtas amžius nusinešė 

daugelio žmonių gyvybes, kitus išblaškė po pasaulį. Išnyko ištisos šeimos, jų sodybos, net 

vietovių pavadinimai — pavyzdžiui, Kalninė, Pavirvytė, Antanava, Bugiai ir daugelis kitų. 

Važiuodami senuoju Akmenės keliu iš Viekšnių į Santeklių malūną, pasiekdavome kryžkelę, 

kurioje stovėjo senoviška Kalninės karčema. Dešinėje, aplenkus kapinaites, kelias vedė į malūną 

ir į plaustą, kuriuo per Ventą būdavo perkeliamos transporto priemonės. Kitame Ventos krante 

puikavosi labai įdomios architektūros, dvigubu laužtiniu stogu Santeklių dvaro pastatas. Po namu 

buvo gilūs požemiai su slaptu išėjimu į Ventos statų krantą. Teko girdėti, kad juose slėpėsi 1863 

metų sukilėliai. Santekliuose gyveno dvi senutės: Teklė Gružauskaitė ir jos augintinė dailininkė 

Ona Bagnickaitė, kuri, beje, už savo be galo gražius tekstilės audinius pasaulinėje parodoje 

Paryžiuje buvo apdovanota aukso medaliu (taip pasakojo tėveliai). Abi senutės garsėjo gerumu, 

užuojauta kaimo žmonėms, abi gydė susirgusius kaimynus vaistažolėmis ir homeopatija. Šitame 

dvare lankydavosi daug inteligentų net iš tolimesnių miestų, pavyzdžiui, Juozas Tumas 

Vaižgantas, profesoriai Biržiškos ir kt. 

Ypač gausus svečių būrys susirinkdavo Santekliuose liepos 26 d., per Onos vardines. Vienos 

iš šitų vardinių kone tragiškai baigėsi mūsų šeimai. O buvo šitaip. Mano tėveliai išsiruošė 

vakarėjant į Santeklius. Važiuodami ties Kalnine, jie išgirdo ūžiant automobilio variklį — link 

plausto pasuko rašytojo Balio Sruogos mašina (tuomet automobilių mūsų krašte buvo nedaug, iš 

karto galėdavo nuspėti, kieno šis ar anas). Tėvelis nutarė nerizikuoti, baukščiu arkliu nevažiuoti 

kartu su automobiliu ant plausto, todėl pasuko link malūno, kur šalia pylimo buvo brasta. 

Pravažiuodamas pro malūną, paklausė ten stovinčių žmonių, ar vanduo Ventoje nepakilęs, Šie 

užtikrino, kad ir jie patys važiavę brasta, tad galima drąsiai sukti į upę. 

Netoli kito kranto tėvelis pasidavė šiek tiek kairėn. O ten buvo gili, plati duobė. Vanduo ėmė 

semti vežimą, tėveliai atsistojo, bet vanduo jau siekė krūtines. Laimei, tėvas nepasimetė: sukirto 

arkliui botagu, šis porą kartų pasispyrė ir išnešė vežimą į seklumą. Vardinėms vežtas tortas ir 

gėlės nuplaukė pasroviui, o abu keleiviai peršlapo. Ką daryti? Nuvažiavo į Santeklius, sukeldami 

visų svečių ir šeimininkų didelį sujudimą. Solenizantė mamą tuoj paguldė į lovą, apvilkusi šiltu 

chalatu, o tėvelis grįžo į Viekšnius persirengti ir atvežė mamai drabužius. Netrukus jis vėl 

atvažiavo; bet koks buvo mamytės apmaudas, kai atvežtame lagaminėlyje radusi viską, net 

naktinius marškinius, pasigedo suknelės ir batų! Ir vėl gelbėjo Santeklių panelės. Tą vakarą šokti 

mamytei neteko, nes p. Teklės batai buvo bent keliais numeriais per dideli. 

Nebėra Santeklių dvaro. Nei malūno, nei senų liepų alėjos. Ona Bagnickaitė mirė Sibire, 

1941 m. birželio 14 d. su daugeliu kitų Lietuvos šviesuolių ištremta iš tėvynės. 

Ties Kalnine pasukę i kairę Kamanų link, privažiuodavome senovišką, didelių medžių apsuptą 

Kazimiero Daugirdo dvarelį — Bugius. 

Šioje garbingų Lietuvos bajorų gūžtoje didysis susibūrimas vykdavo kovo 4 d., per šv. 

Kazimierą, švenčiant šeimininko vardines. 

Ir vėl pakeliaukime kartu su mano tėveliu. Tai buvo, berods, 1938 metais. Mama sirgo. Tėvas 

išsiruošė į Bugius su Viekšnių girininku Povilu Vilkumi. Tą pavakarę į vaistinę vis ėjo daug 

pacientų, todėl tėvas, nebaigęs darbo, išvažiuoti negalėjo. Atsiprašęs girininką, nuvedė jį į mūsų 

butą. Kad nebūtu taip nuobodu laukti, jaunas girininkas ėmė žaisti rič-rač su manim — tada dar 

visai maža mergyte. Kai galų gale keleiviai išvažiavo, jau buvo tamsu. Pakeliui kilo pūgą, kaip 

pasakojo, dangus su žeme maišėsi. Kelio nesimatė, vien didžiulės pusnys. Kažkurioje vietoje 

91

vyrai pasiklydo ir, tik kelis kartus išvirtę iš rogių, padarę didelį lanką, galų gale pamatė Bugių 

dvarelio šviesius langus. Tėvas pirmiausiai šilta gūnia apdengė išvargusį, suprakaitavusį Bėriuką, 

o tada, nusipurtę sniegą, vyrai nuėjo sveikinti gerbiamą varduvininką. 

O draugija buvo susirinkusi įdomi: ir Viekšnių kunigai, ir gerb. Zubovienė iš Medemrodės su 

savo giminaite, ir Santeklių p. Ona, ir šeimininko duktė gerb. Vanda, ir žentas Balys Sruoga, ir 

dar daug kitų. Pats šeimininkas pasižymėjo sodriu lietuvišku humoru, tad nuobodžiauti niekada 

netekdavo. Tėvelis aprašo, kad tą vakarą netrūko ir nerimastingų kalbų, nes Europoje jau 

tvenkėsi būsimo karo debesys... 

Praėjo keleri metai, ir daugelis, tą vakarą Bugiuose šventusių kazines, buvo išblaškyti po 

pasaulį. Vieni į Vakarus, kiti į Rytus. Turbūt visi žinome, kad gerb. rašytoją profesorių Balį 

Sruogą fašistai išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Girininkas p. Vilkus, vėliau tapęs 

Vilniaus universiteto docentu, ilgus metus kentėjo Sibire ir tik prieš kelerius metus sugrįžo į 

Vilnių. Beje, jis užpernai vasarą lankėsi Viekšniuose ir Bugiuose. Susijaudinęs man pasakojo, 

kad negalėjęs tų širdžiai brangių vietų atpažinti. 

1944 m. rudenį, besitraukdami vokiečiai, iš degančių Bugių išvarė jų šeimininkus. Kažkur 

Latvijos pasienyje Kazimieras Daugirdas atsiskyrė nuo dukters anūkės ir sugrįžo į sudegusį 

dvarelį. Ten, gerų, nuoširdžių žmonių, kaimynų globojamas, mirė. 

O jo duktė rašytoja istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir anūkė Dalia, nuėjusios sunkų, 

ilgą išeivių kelią, šiuo metu gyvena Čikagoje. Niekada jos nepamiršo brangios tėviškės, sielojosi 

joms taip brangių Bugių vardo ištrynimu iš žemėlapio. Beveik kiekviename laiške apie tai rašo. 

Štai ištrauka iš p. Dalios praeitų metų rugpjūtyje rašyto laiško: „Sava žemė yra didžiausias turtas 

— ne tiek materialinis, kiek dvasinis. Labai su mama išgyvename dėl Bugių — jau niekas iš 

mūsų jų neatgaus, o kad dovanojom valstybei — niekas dėmesio nekreipia. Juk jau ir Bugių 

vardo nebėra!” O štai eilutės iš ką tik gauto laiško: „Nežinau, kas begali kovoti dėl Bugių ir 

Daugirdų vardo... Nusiųsti dokumentai kažkur užkliuvo (juos gi išsaugojo tavo tėvelis!)”. 

Labai nudžiugau, perskaičiusi vasario 9 d. „Vienybėje” žinutę, kad valstybinio Kamanų 

rezervato direktorius A. Krasauskas ketinąs imtis Bugių perėmimo dokumentų tvarkymo. Tik 

labai norėtųsi, kad šita brangi mūsų gerbiamų kraštiečių dovana padėtų įamžinti Bugių vardą, 

kad jis nebūtų ištrintas iš žemėlapio ir žmonių atminties. 

Tegu kuo daugiau vietovių vėl atgauna savo pavadinimus, tegu prisikelia iš užmaršties 

daugelio šviesių žmonių vardai. 

Berašydama pažvelgiau pro langą. Pūga ėmė rimti. Jau iš už debesų pasirodė saulės kraštelis... 

Pavasaris! 

Rozga Leopoldas. Ilgesio godos iš už jūrių // Vienybė. — 1994. — Rugpj. 6: ir nuotraukos. 

— Visas tekstas: 

Už jūrių marių, už mėlynųjų, 

Už kalnų, slėnių, miškų juodųjų 

Pro nykią tamsą ir rūstų vėją, 

Kurs sniego puokščių pusnynus sėja, 

Kaip šviesų, šiltą gegužio rytą, 

Žiedais rasotais apsčiai kaišytą, 

Dūma giliąja, jausmu gyvuoju 

Tave svajoju, tave dainuoju, 

Tolima, brangi Tėvų Šalie! 

Putinas 

Šio rugpjūčio 16 dieną sukaks 95-eri metai mūsų tauriai ir šauniai kraštietei, istorikei ir 

pedagogei, knygų ir vadovėlių autorei Vandai Daugirdaitei-Sruogienei. Tarsi brangiausia 

relikvija iš seniai istorijon nuaidėjusio XIX amžiaus, ši moteris visų mūsų garbė. Ji — visos 

Lietuvos. Džiaugiamės gražia jos gyvenimo sukaktimi, dar kartą atsiverčiame jos parašytas 

knygas. Tik toli nūnai mūsų kraštietė, pasak Putino, „už jūrių marių, už mėlynųjų” — nenueisi, 

gėlės žiedelio neįteiksi, pavargusios rankos nepabučiuosi už gyvenimą Lietuvai, už mums ir 

mūsų vaikams nudirbtus darbus. Garbingos sukakties išvakarėse bent mintimis aplankykime, 

tėvynės ilgesiu pasidalinkime. Tai padaryti šį kartą padės jubiliatės ir jos dukters Dalios laiškai, 

92

dažnokai aplankantys Viekšniuose Genutę Daukšaitę ir kitus pažįstamus. Adresatei sutikus, 

pasklaidykime juos ir pabūkim kartu... 

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė gimė 1899 metų rugpjūčio 16 d. tolimame Piatigorske, kur 

anuomet tarnavo jos tėvas Kazimieras Daugirdas. Jos motina buvo Jadvyga Paulavičiūtė, taip pat 

nuo Viekšnių, iš gražios Pavirvytės sodybos. Kartu su tėvais mergaitė klajojo po Ukrainą ir Pietų 

Rusiją, Rostove prie Dono baigė gimnaziją. 1916—1918 metais mokėsi Maskvos komercijos 

institute, grįžusi į Lietuvą, metus mokytojavo Šiaulių gimnazijoje, vėliau dirbo Kaune, Spaudos 

biure, kur susipažino su rašytoju Baliu Sruoga ir tapo jo gyvenimo palydove. Ketverius metus 

studijavo filologiją Berlyno universitete, vėliau, jau dirbdama, baigė istorijos studijas Kauno 

universitete. Tarpukario Lietuvos dešimtmečiais dažnai su vyru viešėdavo savo tėvo sodyboje 

Bugiuose, Kamanų pelkės pašonėje, buvodavo viekšniškių Biržiškų, Aleksandravičių ir kitose 

šeimose, tad iš anų laikų čia likę nemažai pažįstamų, draugų, deja, jų gretos vis retėja, retėja. 

Išeina žmonės, išsinešdami į pavenčių kauburėlius anų dienų vaizdus ir balsus, niekieno 

neužrašytus prisiminimus. Nenumaldomas mūsų gyvenimas. 

Hitlerinės okupacijos metais, uždarius Vilniaus universitetą, kuriame profesoriavo rašytojas 

B. Sruoga, jį patį ištrėmus į Štuthofo koncentracijos stovyklą, beprasmis ir tuščias tapo šeimos 

gyvenimas. Artėjant karo bangai iš rytų, V. Sruogienė su dukra glaudėsi tėvo sodyboje. Keliolika 

eilučių iš jos laiško, rašyto į Viekšnius prieš aštuonetą metų: 

„Šį rudenį mano sveikata kažkaip labai susilpnėjo. Dar stengiuosi pati apsitvarkyti, apsipirkti, 

jokiomis didelėmis ligomis nesergu, bet jėgos mažėja... Dažnai mano mintys skrenda į Jūsų 

apylinkę. Gaila, kad mano tėviškė išgriauta, o tėvas taip rūpestingai ūkininkavo, pas jį visad 

buvo pavyzdinga tvarka... Vis prisimenu kaimynus, su širdies skausmu miniu tą baisų vaizdą, 

kada po mūšio 1944 m. spalio 9 d. anksti rytą pamačiau mūsų daržines ir kaimynų Daukšų 

sodybą sudegintą... Prašau visiems nuo manęs perduoti gražius sveikinimus. Jūs, kurie mane 

atsimenat, — paskutinis ryšys su brangia tėviške. 

Nepaisant nusilpimo, aš vis dar esu užimta, rašau, tvarkau savo vyro palikimą, raštus apie jį ir 

jo kūrinius... Tai buvo didelis rašytojas ir labai šviesus, doras žmogus, su kuriuo buvau laiminga. 

Jo netekusi, gyvenau tik dėl dukters ir jos šeimos... Man vis širdį skauda, kad likimas lėmė savo 

Tėvą senatvėje apleisti. Tai brangi dukters pareiga. Būdama Viekšniuose pavasarį, aplankyk ir 

mano brangius kapus. Padėk po kuklią gėlytę — jų aš nepamirštu... Su didele meile ir ilgesiu 

mano gimtosios šalies žmonėms ir vietovėms. Visad su Jumis — Vanda Daugirdaitė-Sruogienė”. 

Su didžiąja pabėgėlių banga V. Sruogienė 1944 metų rudenį buvo nublokšta į Vakarus, 

nebesusitiko su vyru, kuris iš fašistinės mirties stovyklos grįžo paliegęs ir netrukus mirė, palikęs 

šiurpų savo tremties dienoraštį „Dievų miškas”. V. Sruogienė Vakaruose išleido keletą savo 

parengtosios „Lietuvos istorijos” leidimų, parengė ir išleido didelę atsiminimų apie B. Sruogą 

knygą. 

Deja, amžius daro savo juodą darbą. Senatvei prislėgus, nebegalėdama būti viena ir dukrai 

neturint galimybių slaugyti, V. Sruogienė persikėlė į valdišką senų žmonių pensionatą. Tad dabar 

viekšniškius bepasiekia Sruogų dukters Dalios laiškai. Ir juose tas pats tėvynės ilgesys, nerimas 

dėl jos ateities, retkarčiais prasiveržia tremtinio nostalgijos kartėlis. 

„Iš toliau atrodo, kad Šiaurės Amerika yra labai turtinga, kad žmonės doleriuose paskendę... 

Taip, yra daug milijonierių, daug mafijos, bet šalia — paprasti, darbštūs ir sąžiningi žmonės, vos 

galį iš algų pragyventi. Atrodo, visame pasaulyje panašiai. 

Tikiuosi, kad Jūs išsilaikysit, išsilaikysim ir mes. Gaila, kad Jūsų nauja valdžia nemoka 

galvoti demokratiškai, kad daro tiek daug klaidų, kad neklauso mūsų žmonių patarimų, kurie yra 

specialistai ir nori padėti. Turės praeiti nemažai metų, kol pasidarys šiokia tokia tvarka...” 

Didelis skausmas prasiveržia, užsiminus apie šiandieninius lietuvaičius, užplūdusius net 

tolimąją Ameriką. Skaudu, kad nėra kam perimti dešimtmečius trukusio emigrantų žygdarbio, 

išlaikant lietuvybę, puoselėjant tautos kultūrą ir mokslą. Regis, eilutės iš D. Sruogaitės laiško 

geriau už bet kokius keliauninko įspūdžius išlies mūsų kraštiečių jausmus. Rašyta 1992 m. 

pavasarį. „Į Čikagą sugarmėjo daugybė žmonių iš Lietuvos. Moterys ieško senų vyrų, aišku, su 

turtu, o vyrukai jau irgi verčiasi vagystėmis, apiplėšimais. Sako, kad jau apie 50 lietuvaičių sėdi 

Čikagos kalėjimuose... Blogiausia, kad jie ir nemoka, ir nenori dirbti! Visi galvoja, kad mes čia 

ant aukso kalnų sėdim, ir niekas nesupranta, kaip sunkiai mūsų išeivių karta dirbo fabrikuose, 

93

kad galėtų bent kiek senatvei susitaupyti... Juk mes savo pinigais išlaikėm ir tebeišlaikom 

lietuviškas mokyklas, turim savo savitarpinę pagalbą, leidžiam knygas, laikraščius... Valdžia 

tiems reikalams nieko neduoda, dirbam lietuviškuose reikaluose savanoriškai, be jokių 

atlyginimų. Dabar, galvojom, naujai atvažiavę perims mūsų darbus, padės mums. Bet ne — 

jiems nerūpi nei lietuvybė, nei Tėvynė, tik pinigas... Nebėra jokio idealizmo, jokio pareigos 

jausmo. Tai mus skaudina, tačiau suprantam, kad jie išaugo sovietinėje sistemoje ir daug laiko 

praeis, kol žmonės vėl taps dori, paslaugūs, darbštūs... 

Ką aš galiu apie save parašyti? Lakstau visokiais reikalais, dirbu su jūrų skautėmis, rašau į 

„Skautų aidą”, į „Draugą”. Skaitau ir taisau korektūras „Metmenų” žurnalui, perrašinėju savo 

radijo valandėlių įrašus iš senų rinkių į kasetes. Viskas suėda labai daug laiko, o dirbu kaip ir visi 

mes ne už pinigą, bet už idėją. Dar pernai buvau visiškai įsijungusi į pagalbą Lietuvai — į 

organizacijas „Mercy Lift” ir „Hot Line”. Surinkom ir siuntėm už kelis milijonus dolerių vaistų 

ir visokių medicinos priemonių į Lietuvą... Laisvos valandėlės kaip ir neturiu, o jau žymiai 

greičiau pavargstu, jau nebesu tokia greita kaip seniau... 

Žinoma, norėčiau atvažiuoti į Lietuvą, norėtų ir Aušrinė, ir Alina (Dalios dukra ir anūkė — 

L. R.) ir Algis (Dalios sūnus — L. R.). Tačiau aš negaliu vienos mamos palikti, o vaikus riša 

darbai. Be to, labai skaudu, kad mums nepripažįsta pilietybės, kad jau nebeturime Tėvynės... 

Amerika buvo ir liko mums svetima, visą laiką galvojom, kad čia gyvenam tik laikinai, kad kada 

nors grįšime namo... Dabar matome, kad taip nebus”. 

Kituose laiškuose Dalia Sruogaitė-Bylienė teiraujasi, kas daroma Bugių kaimo bent vardui 

atkurti. Žemę jos, kaip paveldėtojos, oficialiai padovanojo Lietuvos valstybei su sąlyga, kad ji 

būtų prijungta prie Kamanų rezervato, kad čia būtų įamžintas Kazimiero Daugirdo, ilgamečio šių 

miškų tvarkytojo, vardas, deja, iš valstybės tarnautojų net mandagumo laiško ilgai, o gal ir iki 

šiol nesulaukė... 

Iš skubia, bet aiškia rašysena primargintų lapų ryškėja sudėtingas ir prieštaringas Amerikos 

lietuvių bendruomenės likimas, prieškarinės inteligentų kartos nesavanaudiškumas, patriotizmas. 

Senosios lietuvių susitelkimo vietos, deja, keičiasi, senieji išmiršta, jaunimas išsikelia į 

didmiesčius, kur darbas, kur pragyvenimas. Ir Dalios dukra Niujorke net keletą darbų turėjo, 

dukrelę augindama, kad galėtų išsiversti, ir sūnus, panoręs baigti studijas, nelengvai galą su galu 

sudurdavo. Galima suvokti senosios Sruogienės norą padėti anūkams, ir negalią bent kiek 

paremti artimuosius, nes pati paramos reikalinga. Deja, matyt, kad ir tėvynė Lietuva, 

švaistydama milijonus politiniams spektakliams ir kariškiems žaidimams, skęsdama korupcijos ir 

vagysčių liūne, dar negreit pajėgs atsigręžti į nutolusius, bet taip ją mylinčius vaikus. Tokia jau 

jinai — už pamotę rambesnė, mūsų Lietuva... 

Viename savo laiškų Dalia Sruogaitė savo ir motinos vardu prašo pasodinti liepaitę ant tėvo ir 

antrosios jo žmonos kapo. Likę karo nuniokotoje sodyboje Vandos Sruogienės tėvas su pamote 

(motinos palaikai ilsisi kažin kur užsieniu tapusioje Ukrainoje) nebeilgai gyveno. Bet tėvų ir 

tėvynės paveikslas negali išblėsti vaikų širdyse. Jis gyvas, kol tos širdys pajėgia plakti, kol siela 

pajėgia spindėti meilę. Tai mūsų tvirtybė ir viltis. O viltis negali pasenti... 

1992 metais darytoje nuotraukoje: Žilagalvė Vanda Sruogienė su dukra Dalia, anūke Aušrine 

ir proanūke (gal būsima balerina?) Alina. 

Ir Telšių muziejaus fondų gautoje nuotraukoje 1971 metais užfiksuoti Daugirdų sodybos 

likučiai Bugiuose. Dabar jau ir jų nebėra... 

Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Bal. 12. — Tekste: „Balandžio 14 d. sukanka 130 metų, kai 

gimė Kazimieras Daugirdas, [...] tarpukario Lietuvos metais vadovavęs Viekšnių valsčiaus 

tarybai ir A. Biržiškos Sveikatos namų statybai.” 

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. — 

Tekste: Bugių kaime ūkių ir gyventojų nėra. 

Sruogaitė Dalia. Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą // Kultūros barai. — 1996. — Nr. 2. 

— P. 52—56. — Tekste: „Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, 

Būgiuose prie Viekšnių, kur iš Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau 

94

išardyta ir Kaune vėl sustatyta. Tarp sienų rąstų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą 

būdavo joje taip smagu, kad arbata, vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku.” 

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Šioje kapinių vietoje akys negali neužkliūti už mūrinio koplytstulpio. Čia palaidotas 

seniausias iš krašto Daugirdų — Juozapas Daugirdas (1754. 04—1819. 04. 08). Lydos apskrities 

rotmistrui nesisekė ūkininkauti. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti 

vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 

1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų. Čia ir mirė. 

Prie pat koplytstulpio — Juozapo sūnaus Antano Daugirdo (1788—1856) antkapio akmuo su 

jau sunkiai įskaitomu įrašu. Gal todėl M. Biržiškos knygoje klaidinga gimimo data. A. Daugirdas 

1818 m. pirko žemes, kurios vėliau buvo vadinamos Antanavo dvaro žemėmis, dar miškų, o 

1827 m. ir Bugių dvarą. 

A. Daugirdas buvo girininku Vilniaus, vėliau Breslaujoje ir Zarasų apskrityje. 1841—1846 m. 

Šiaulių apygardos miškų urėdu. 1846—1852 m. jau gyveno savo Antanavo dvare, 1852— 

1856 m. Bugių dvare. 

Sunku patikėti, kad po šia gerokai į žemę susmegusia akmens plokšte palaidotas rūstus 

viršininkas, despotiškas, smulkmeniškas, bet teisingas tėvas ir šeimininkas, prieš kurį ne tik 

tarnai, bet ir šeimos nariai drebėjo. Girininko uniforma tada buvo sidabru siūta, prie jos priklausė 

kalavijas, pentinai ir trikampė kepurė. Važinėjo karieta arba „koču” — svyruokliniu briku. 

Laiškus rašydavo ant balto popieriaus paauksuotais kraštais, beje, tais laikais rašalu ir žąsies 

plunksna. Kaip ir dauguma to meto dvarininkų, kalbėjo lenkiškai žemaitišku žargonu, 

pridėdamas dar ir rusiškų žodžių. 

Apie A. Daugirdą ir jo dvarą parašyta knyga — V. Daugirdaitės-Sruogienės mokslinio darbo, 

1938 m. išspausdinto leidinyje „Senovė”, antras leidimas: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Žemaičių 

bajoro ūkis 19 amžiaus pirmoje pusėje. — 2 leid. — V, 1995. — 144 p. Ką čia minėjau apie 

Daugirdus, yra iš šios knygos. Deja, niekam nerūpėjo tą knygą bent parodyti mūsų krašto 

gyventojams. Pats ją gavau tik Šiaulių bibliotekoje. Knyga svarbi ne tik S. Mažrimaitei ir 

kitiems, kurių protėviai minimi, bet ir krašto istorijai, nes kruopščiai aprašyta tai, ko jau 

neįmanoma sužinoti. Net šiandieniniams šunų „mylėtojams” būtų naudinga žinoti, kad bajoras, 

dvarininkas pirko vaistus Viekšnių įnamei nuo savo šuns įkandimo. 

1847 m. A. Daugirdas savo kalendoriuje užrašė: „Viekšnių klebonijoje kiek įsismaginau 

išgėręs su kaimynais F. ir P. Kontrimais. Paskui užėjęs pas Joselį, sutikau... Pirmą pažintį padarę 

išgėrėm porterio ir šampano. Nuo to vyno visiškai nustojau sąmonės ir jėgų. Pirmą kartą savo 

gyvenime pagiriomis sirgau. Daugiau taip nedarysiu”. O buvo tuomet gal 59 metų. 

Viename laiške „pasisako jausiąsis visai laimingas, jei paliksiąs vaikams savo ilgų metų darbo 

vaisius ir ramiai baigsiąs gyvenimą kur nors arti bažnyčios. Jis svajojo apie bernardinų bažnyčią 

Telšiuose, bet tam jo norui nebuvo lemta išsipildyti, nes jis mirė savo dvarelyje”. 

A. Daugirdo vaikai — Adomas, Julija, Aleksandras, Rainoldas, Konstancija. Adomas (1811— 

1868) — Klyšių dvarininkas, palaidotas Akmenėje. Konstancijos (apie 1812—1897) antkapis, 

gerokai į žemę susmegęs akmuo, netoli tėvo kapo. Aleksandras (1815—1901) — valstybės 

tarėjas, palaidotas Vilniuje. Apie Juliją dar nieko nežinau. 

Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių 

viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo 

Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau 

vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas 

(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir 

Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto 

gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir 

daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų. 

Tėvų darbus tęsia Dalia Sruogaitė, K. Daugirdo anūkė. Šiemet žurnale „Kultūros barai” 

(Nr. 2), jos straipsnyje „Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą”, yra ir mums įdomių žinių: 

„Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, Būgiuose prie Viekšnių, kur iš 

95

Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau išardyta ir Kaune vėl sustatyta. 

Tarp senų rastų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą būdavo joje taip smagu, kad arbata, 

vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku”. 

Gal prieš 20 metų Žemaitiją nusiaubė vietovardžių normintojai. Administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinynui, ko gero, visai neatsižvelgiant į vietos žmonių kalbą, buvo pateikta daugybė 

pakeistų — „sunormintų” vietovardžių. Kad yra prie Skaudvilės Būgai, Ignalinos rajone 

Būgeliai, Biržų rajone Būginiai, prie Pandėlio Būginiškiai, tai ir mes, visą gyvenimą rašę Bugiai, 

būsime priversti rašyti sudarkytai — Būgiai. Aklai vadovaujantis nesąžiningai atliktu darbu, 

Bugių pavadinimas pakeistas ne tik D. Sruogaitės straipsnyje, bet ir V. Daugirdaitės-Sruogienės 

knygoje, nors rašoma, kad „atspausta iš „Senovės” IV tomo”. [...]. 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. 

Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė 

pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra 

kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o 

jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos 

savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo 

pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti 

nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs 

kraštotyrininkai. 

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė 

Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė 

su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis 

Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas 

po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos, 

medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m. 

Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak 

M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri 

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame 

vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir 

naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai 

įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju 

dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties. 

Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo 

Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data. 

96

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Mūsų namo istorija // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. — 

Rašyta 1992 m. rugsėjo 15 d. — Tekste: 

„Šis namukas, Balio Sruogos memorialinis muziejus, turi savo istoriją. [...]. Tas namas gavo 

savo pradžią Bugiuose. [...]. Balys Sruoga Bugiuose turėjo sąlygas ramiai susikaupti kūrybai ir 

šiame kampelyje parašė daug savo veikalų, straipsnių. Čia subrendo „Milžino paunksmė”, 

„Baisioji Naktis”, „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, įkvėptas Kamanų pelkių gamtos. 

[...]. Ne vienas kaimynas ar net dvarelio gyventojas tapo Sruogos herojų prototipais. Bugiuose ir 

žmona rašė savo „Lietuvos istoriją”. [...]. Gera būdavo Bugiuose, bet Sruogoms parūpo turėti ir 

savo gūžtą. Ilgai svajota apie Vilnių, bet sostinė vis buvo lenkų okupuota, tad įsigytas sklypas 

Kaune. [...]. Tačiau namui statyti dar trūko lėšų. Į pagalbą atėjo tėvas, pasiūlė duoti savo miško 

medžiagos, su savo darbininkais suręsti namą Bugiuose ir išardytą pargabenti į Kauną. [...]. 

Architektas Zubovas padarė planą, ir 1937 metais darbas užvirė. [...]. Pabaigtuvių vainikas buvo 

iškeltas Bugiuose, ir namas atsidūrė Kaune. [...]. Rudenį, kai dar tarp balkių kyšojo Kamanų 

samanos, apsilankęs poetas Jurgis Baltrušaitis parašė namų proga gražią dedikaciją. [...]. Šitas 

namas, kilęs iš Karalienės miško likučių, buvo tėvo dovana, jo auka. [...]. 1939 metais, gražią 

saulėtą birželio 23 dieną, kada namas jau buvo žaliuojančiais medeliais, krūmais ir gėlėmis 

apsuptas, atvažiavo tėvas. [...]. Tai buvo paskutinė šeimai džiaugsmo ir dėkingumo diena...” — 


Esu begalinai dėkinga už man siunčiamą „Vienybę”. Nors visos rašančiųjų pavardės mums 

naujos, bet jos nuolat primena tą nuostabų Žemaitijos kampelį, kurio iki šiai dienai negaliu 

pamiršti... 

Taip, išnyko ten gyvenę ir dirbę žmonės, karo audros išblaškė visus palikuonis, bet žemė liko 

ta pati. 

Tiesa, Bugiuose, pas uošvį K. Daugirdą, Balys Sruoga yra vasaromis daug rašęs — ir dramas, 

ir apysaką jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, ir kt. 

Prisimenu Pavirvytės, Santeklių romantiškus dvarelius, kurie skleidė aplinkos gyventojams 

kultūrą ir meilę savo kraštui. 

Gražu, kad jau reikiamai prisiminti prof. Biržiškos Viekšniuose, kad pastatytas paminklas 

ilgai bylos apie jų nepamirštamus darbus visai Lietuvai. 

Mamos archyve užtikau „Namo istoriją”, kuri gali būti įdomi Jūsų laikraščiui. 

Prašyčiau mano motinos ir mano vardu labai padėkoti poniai Zitai Sinkevičienei už jos ilgą ir 

nuoširdų straipsnį apie Balį Sruogą jo šimtmečio proga. Ir ačiū Jums, kad paskyrėte jam net kelis 

laikraščio numerius. 

Linkiu Jums ir Jūsų bendradarbiams gražios ir darbingos vasaros su šviesiom viltim ateičiai. 

Nuoširdžiai Dalia Sruogaitė. 

1996. 04. 29 laiškas „Vienybės” redakcijai. 

Šis namukas, Balio Sruogos memorialinis muziejus, turi savo istoriją, susijusią ir su žila 

Lietuvos praeitimi, ir su mūsų šimtmečio kataklizmais. 

Tas namas gavo savo pradžią Bugiuose — pušimi, kadugiais bei gailiais kvepiančiame miške 

prie Kamanų. Tai likutis tos amžinos girios, kuri buvo sudariusi Lietuvos Didžiosios 

kunigaikštijos milžiniškus miško plotus. Dalis jų, toji, kurioje vėliau atsirado Bugių sodyba, jau 

nuo XV amžiaus buvo skiriama kaip kunigaikštienės kraitis ir todėl iki paskutinių dienų išlaikė 

Karalienės vardą. Vėliau ėjo per daugelio valdytojų rankas. 

Paskutinis Bugių dvarelio savininkas, veterinarijos gydytojas Kazimieras Daugirdas (1865— 

1946), nusikaltęs carui už įsijungimą į lietuvių tautinį atgimimą, negavo leidimo dirbti savo 

tėvynėje iš tėvų paveldėtą žemę. Priverstas tarnauti Rusijos imperijos gilumoje, Kaukaze, 

97

Ukrainoje, kartu su žmona Jadvyga Paulavičiūte (1875—1912), taip pat kilusia iš Viekšnių 

apylinkės, kad ir iš tolo, bet uoliai rūpinosi gerinti ūkį ir svajojo senatvėje apsigyventi mylimame 

kampelyje. 

Tačiau likimas kitaip nulėmė. Žmona mirė, Kazimieras liko vienas su 12 metų dukra Vanda. 

1914 m. užėjo pirmasis pasaulinis karas, 1917 m. — Rusijos revoliucija. Visi planai suiro, užgulė 

pavojai ir vargai. Kuomet 1915 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, o Rusija paskendo kraujaplūdyje, 

susisiekimas su gimtine liko nutrauktas. Tačiau kai 1918 m. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, 

kelias į tėvynę prasivėrė. Duktė su tėvo palaiminimu ištrūko iš jo globos ir pro dar vos praūžusį 

frontą pasiekė Vilnių ir tėviškę. Rado ją karo nualintą, bet dar dvelkiančią senovės ramybe, 

nuomojamą. Visu jaunatvės karštumu Vanda įsitraukė į patriotų kūrybos darbą. Vos po 2 metų jos 

tėvui pavyko išbėgti iš vėl karo liepsnos apimtos Ukrainos ir viso savo užgyvento turto 

nustojusiam atsidurti tėvų namuose. Jau nebejaunas, našlys, ryžosi savo ilgų metų svajonę 

įgyvendinti. Numetęs generolo antpečius (niekuomet kariuomenėje netarnavo, bet, kaip 

valstybinio žirgyno tarnautojas, dėvėjo karišką uniformą), apsiavęs nagines, su savo 

darbininkais, buvusiais jo vaikystės draugais, stvėrėsi tvarkyti ūkį. Lietuvos Steigiamajam 

Seimui davus valstybei tvirtus pagrindus, netrukus sulaukta gražių vaisių. Tėvas tikėjosi dukters 

pagalbos, bet ji buvo jau studentė ir jos mintys buvo kitur nukreiptos. 

Laikas bėgo. Dalykai pradėjo keistis. 

Į ramų, kaimišką Bugių gyvenimą atėjo Poetas, filosofijos daktaras Balys Sruoga. 1924 m. 

kovo 22 įvyko jungtuvės su Vanda Daugirdaite. Praleidę vasarą Klaipėdoje, jaunieji įsikūrė 

Kaune. Atostogas dažniausiai praleisdavo pas tėvą, Bugiuose. Jie kiek sugebėdami paremdavo 

tėvo pastangas gerinti ūkį. 1925 m. rugpjūčio mėn. 15 dieną gimus dukrelei Daliai, ryšiai su 

tėviške tvirtėjo. Mergaitė augo čia, tarp gerų, dorų žmonių, prie mylinčio senelio, nors reiklus, 

bet teisingas, savo pavyzdžiu auklėjo aplinkinius. 

Balys Sruoga Bugiuose turėjo sąlygas ramiai susikaupti kūrybai ir šiame kampelyje parašė 

daug savo veikalų, straipsnių. Čia subrendo „Milžino paunksmė”, „Baisioji Naktis”, „Kas bus, 

kas nebus, bet žemaitis nepražus”, įkvėptas Kamanų pelkių gamtos, kurios unikalų vaizdavimą 

skaito jaunimas bei senimas. Prosenelių statydintieji namai dar buvo pilni brangių relikvijų, 

šeimos portretų, antikinių baldų, turtingas archyvas, aukšti medžiai, sodas, tradicinis kryžius 

kieme teikė spalvų praeities buičiai atkurti. Čia pat įsigytas automobilis leido plačiau pažinti 

Žemaitijos ir tolimesnes Lietuvos vietoves, istorinius pastatus, kovų laukus, pilis bei piliakalnius, 

miestus ir miestelius su jų įžymybėmis ir žmonėmis. Ne vienas kaimynas ar net dvarelio 

gyventojas tapo Sruogos herojų prototipais. Bugiuose ir žmona rašė savo „Lietuvos istoriją”. 

Prieš šimtmetį Bugiuose ūžė apylinkių dvarininkaičiai, o per mūsų amžiaus kelis 

dešimtmečius juose lankėsi nemažai žymiųjų nepriklausomos Lietuvos kultūros atstovų. Visų 

pirma giminės: Juozas, Adolfas ir Kazys Sruogos, Daugirdai, Lietuvos nepriklausomybės akto 

signataro žmona J. Narutavičienė, Laucevičiai ir kiti nuo Šiaulių bei Kuršėnų. O kiek bičiulių, 

kaip daktaras Juozas Nemeikša, ekonomistas Albinas Rimka, trys broliai profesoriai Mykolas, 

Vaclovas, Viktoras Biržiškos su jų senute motina... Artimoji kaimynė dailininkė Ona 

Bagnickaitė, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius su žmona, aktorius Andrius Oleka Žilinskas ir jo 

žmona Vera Solovjova, trys Vladimirų Zubovų generacijos, Danutė Zubovienė-Čiurlionytė, 

Valerija Čiurlionytė, Lietuvos operos dainininkė Vincė Jonuškaitė, jos vyras, Lietuvos užsienio 

reikalų ministras Dovas Zaunius, profesoriai Levas Karsavinas, Ignas Jonynas, Vladimiras 

Šilkarskis, o vėliau dar ir teatralai Jurgis Blekaitis, Juozas Vaičkus, Juozas Miltinis... Visų 

neišvardinsi... 

Gera būdavo Bugiuose, bet Sruogoms parūpo turėti ir savo gūžtą. Ilgai svajota apie Vilnių, bet 

sostinė vis buvo lenkų okupuota, tad įsigytas sklypas Kaune, Žaliakalnyje. Balys Sruoga, pats 

kilęs nuo žemės ir ją labai mylėjęs, tuoj entuziastingai ėmėsi savo kampelį tvarkyti, sodino 

medelius, ruošė žolyną, tiesė takus, rūpinosi aptverti tvora. Tačiau namui statyti dar trūko lėšų. 

Į pagalbą atėjo tėvas, pasiūlė duoti savo miško medžiagos, su savo darbininkais suręsti namą 

Bugiuose ir išardytą pargabenti į Kauną. Projektas su dėkingumu buvo priimtas. Architektas 

Zubovas padarė planą, ir 1937 metais darbas užvirė. Atsirado talkininkų, tarp jų jaunas girininkas 

Povilas Vilkus. Pabaigtuvių vainikas buvo iškeltas Bugiuose, ir namas atsidūrė Kaune, tada 

vadintoje Ramiojoje gatvėje, nr. 21. Visas sąskaitas Sruoga sąžiningai mokėjo. 

98

Rudenį, kai dar tarp balkių kyšojo Kamanų samanos, apsilankęs poetas Jurgis Baltrušaitis 

parašė namų proga gražią dedikaciją. Prasidėjo ramus ir jaukus gyvenimas, manyta, kad ilgam. 

Sruoga pradėjo kurti „Kazimierą Sapiegą”. Latvių rašytoja Zenta Maurinia pasakė: „Šitame 

židinyje jaučiu saulę ir meilę”. 

Šitas namas, kilęs iš Karalienės miško likučių, buvo tėvo dovana, jo auka. Keliolika metų 

dirbęs be atvangos, sau nieko nereikalaudamas, iškėlė ūkį iki pavyzdingo apylinkėje. Tai buvo jo 

vienintelis išlikęs palikimas vaikams. 

1939 metais, gražią saulėtą birželio 23 dieną, kada namas jau buvo žaliuojančiais medeliais, 

krūmais ir gėlėmis apsuptas, atvažiavo tėvas. Duktė, žentas ir anūkė su būriu bičiulių jį pasitiko 

sveikindami. Tai buvo paskutinė šeimai džiaugsmo ir dėkingumo diena... 

Atūžė baisus karas, sovietų rusų, vokiečių okupacijos. 

Balys Sruoga patenka į vokiečių kacetą. 

Bugiai priešų nusiaubti, sunaikinti. 

Duktė ir žmona nublokštos į užjūrį. 

Tėvas miršta savo tėviškės griuvėsiuose ir degėsiuose. 

Balys Sruoga, nukankintas ir kankinamas, grįžta į tuščius namus, praleidžia juose paskutinę 

gyvenimo vasarą. 

1947 m. spalio 16 d. Balys Sruoga amžinai užmerkia akis. 

Paliko namas — jo Memorialinis Muziejus. 

1992 m. rugsėjo 15 d. 

Indian Head PK JAV. 

Lungys Rimantas. Bugiuose vėl rymo kryžius // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 9: iliustr. — 


Spalio 29 dieną sukako 50 metų, kai mirė profesorės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės tėvas, 

veterinarijos specialistas ir miškininkas Kazimieras Daugirdas. Šią liūdną sukaktį paminėjo ir 

Viekšnių seniūnijos, ir viso rajono visuomenė. Seniūnijos ir rajono vadovai, Viekšnių vidurinės ir 

Daubiškių pagrindinės mokyklų moksleiviai, kultūros darbuotojai, kraštotyrininkai padėjo gėlių 

ant K. Daugirdo kapo, Viekšnių bažnyčioje už K. Daugirdo ir jo artimųjų vėles aukotos 

šventosios Mišios. 

Paskui atminimo renginio dalyvių autobusai pasuko į Bugius, kuriuose K. Daugirdo gyventa. 

Pokario metais, šias vietas numelioravus ir iškeldinus gyventojus, Bugių kaimo vardas išbrauktas 

iš gyvenviečių sąrašų, bet pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais čia virė jaukus, kasdieninių 

rūpesčių nestokojęs, bet santarve, gerumu, inteligentiškumu paženklintas gyvenimas. Senove 

dvelkiančioje, kelias Daugirdų kartas menančioje sodyboje atvykusį pasitikdavo žemaitiškas 

kryžius. Nuo šiol ąžuolinis kryžius vėl ženklins šios sodybos vietą, mat buvusių pastatų tik 

pamatai belikę. 

Prisiminimo renginį pradėjusi paminklotvarkininkė V. Imbrienė paprašė Viekšnių parapijos 

kleboną M. Petrauską pašventinti kryžių. Jo papėdėje sužiba žvakutės ir pražysta rudeniškai 

ryškūs chrizantemų žiedai. Apie Kazimierą Daugirdą ir jo gimtosios Bugių sodybos istoriją 

išsamiai papasakojo žurnalistas L. Rozga. 

K. Daugirdas buvo gimęs 1865 m. balandžio 14 d. Bugiuose. Iš Šiaulių gimnazijos išvarytas 

už draudžiamosios „Aušros” skaitymą, jis gimnaziją baigė Stavropolyje, o Charkove — 

veterinarijos institutą. Priverstas dirbti Šiaurės Kaukazo ir Ukrainos žirgynuose, K. Daugirdas 

ryšių su gimtuoju kraštu nenutraukė, vedė iš netolimo Pavirvytės dvaro kilusią Jadvygą 

Paulavičiūte, su kuria 1899 m. susilaukė dukters Vandos. Nuo 1911 m. šeima vasarą sugrįždavo į 

išnuomotą Bugių sodybą, joje Daugirdą užklupo ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 

Iš pilietinio karo niokojamos Ukrainos K. Daugirdas grįžo tik 1920 metais ir, nusimetęs 

generolo kitelį, ėmėsi ūkininkauti. Nuo 1922 iki 1933 metų jis buvo Medemrodės girininkas. 

Bugiuose dažnai lankydavosi K. Daugirdo dukra Vanda su žentu rašytoju B. Sruoga, 1924 metų 

kovo 22 d. juodu Viekšniuose sutuokė kanauninkas J. Navickas. Čia lietuvių literatūros klasikas 

B. Sruoga subrandino ne vieną sumanymą, rašė „Milžino paunksmę” ir kitus savo kūrinius, čia 

yra svečiavęsi profesoriai Biržiškos, V. Krėvė, I. Jonynas, V. Šilkarskis, L. Karsavinas, teatralai 

99

J. Vaičkus, J. Miltinis, Zubovai, V. Čiurlionytė ir D. Čiurlionytė-Zubovienė bei daug kitų 

tarpukario Lietuvos inteligentų, mokslo ir kultūros veikėjų. 

Rajono kraštotyrininkų ir inteligentijos padėkos žodį L. Rozga tarė Viekšnių seniūnijos ir 

rajono savivaldybės, Mažeikių miškų urėdijos vadovams už Bugių sodybos, kaip buvusio 

kultūros židinio, įamžinimą. 

Kalbą pasakė rajono meras K. Inta, paraginęs jaunimą savo darbu ryžtingai kelti iš nevilties 

Lietuvos kaimą. Jis pažymėjo, kad Akmenės rajone dar reikia pagerbti ir išsaugoti daugelio 

žymių, savo krašto kultūrai nusipelniusių žmonių atminimą, taip pat ir kurti savo kartos kultūrą. 

Prisiminimais apie Bugius ir jų gyventojus, apie savo susitikimus su Daugirdais ir savo 

bendraamže Sruogų dukra Dalia pasidalijo Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė. Ji prisiminė 

apsilankymą Bugiuose 1944 metų vasarą, kuomet V. Sruogienė su dukra Dalia iš čia rengėsi 

trauktis į Vakarus, turėdamos vilties, kad iš Vokietijos greičiau susisieks su Štuthofo 

konclageryje kalinamu B. Sruoga. Kalbėta, jog B. Sruoga perdavęs žmonai laiškelį jokiu būdu 

negrįžti į bolševikų okupuotą Lietuvą. Kalbėtoja prisiminė ir K. Daugirdą, jo smagų būdą, sodrią 

žemaitišką jo kalbą. 

Pasak Kamanų rezervato direktoriaus A. Krasausko, būdamas girininku, K. Daugirdas mišką 

vertino ne tik kaip medienos ir žvėrienos šaltinį. Jis brangino mišką kaip gamtos išlikimo laidą. 

Būdamas Medemrodės girininku, jis pirmasis ėmė miškus kultūrinti. Organizuodamas griovių 

kasimą ir alėjų sodinimą, jis sustabdė agresyvų Kamanų aukštapelkės plitimą. Jis ne naikino, o 

kultūrino ir puoselėjo miškus. A. Krasauskas pasidžiaugė, kad ir šiandien yra jaunų specialistų, 

mokslininkų, kurie stengiasi išsaugoti Lietuvos gamtos įvairovę, Kamanų pelkės ir miškų 

kompleksą, tęsdami K. Daugirdo pradėtus darbus. A. Krasauskas išreiškė viltį, kad kada nors, 

atkūrus buvusią sodybą Bugiuose, čia įsikurs Kamanų rezervato specialistai, laboratorijos. Šiai 

idėjai pritaręs ir kelis kartus čia lankęsis profesorius Č. Kudaba. 

Viekšnių seniūnas T. Januškevičius išreiškė viltį, kad praeities šviesuolių atminimo 

įamžinimas geriems darbams įkvėps ir šių dienų Žemaitijos jaunimą. Jis padėkojo 

tautodailininkui P. Ratkevičiui už kryžiaus išskaptavimą, jį pastatyti padėjusiai Palnosų žemės 

ūkio bendrovei. 

Jono Brenciaus nuotraukoje: šventinamas kryžius buvusioje K. Daugirdo sodyboje. 

Plastinina Bernarda. Tėvų žemę aplankė Balio Sruogos dukra // Santarvė. — 2002. — 

Geg. 23. — Visas tekstas: 

Viekšniuose ir netolimame Ašvėnų kaime lankėsi Balio Sruogos dukra Dalia Sruogaitė- 

Bylaitienė, kuri kartu su dukra Aušrine Byla ir anūke Alina iš JAV grįžo gyventi į Lietuvą. 

Viešnagės tikslas buvo aplankyti Dalios tėvų gimtinę — buvusį Daugirdų dvarą prieškariu 

vadintame Bugių kaime (dabar — Ašvėnai). Dalia atvyko dėl tėvų žemės, į kurią nuosavybės 

teisės dokumentus gavo prieš porą metų. Vykdydama savo Amžinatilsį mamos Vandos 

Sruogienės valią, ji ketina šią žemę dovanoti Kamanų valstybiniam rezervatui. 

ATVYKO SU KILNIAIS TIKSLAIS 

Apie Vandos Sruogienės pageidavimą mokslinėms rezervato reikmėms palikti šalia jo esančią 

buvusio Daugirdų dvaro žemę, daugiau kaip 15 hektarų, darbuotojai žinojo jau bene prieš 

dešimtmetį. Vyresnioji biologė Jadvyga Balvočiūtė, užmezgusi ryšius su Balio Sruogos žmona, 

gavo iš jos laišką, kuriame ši pranešė apie savo ketinimus. Laiškas buvo perduotas Akmenės 

rajono savivaldybės specialistams ir „paskendo” valdininkų stalčiuose. Galbūt viena iš 

priežasčių, dėl ko nebuvo įvykdyta Vandos Sruogienės valia, buvo ta, kad tada dar nebuvo 

įteisintas žemės nuosavybės grąžinimas. 

Dabar, turėdama žemės nuosavybės dokumentus, Dalia Sruogaitė atvyko aptarti dovanojimo 

sąlygų ir galimybių, sužinoti, kaip tokį jos žingsnį vertina Kamanų valstybinio rezervato 

vadovai, ar jiems reikalinga ši žemė ir ką jie ketina su ja daryti. Vienintelis Dalios pageidavimas 

— kad dovanotoje žemėje kokiu nors akcentu būtų įamžintas jos senelio Kazimiero Daugirdo 

atminimas. 

Prie rezervato prijungus daugiau kaip 15 hektarų, keičiasi jo teritorinės ribos. Rezervato 

direktorius Irmantas Jašinskas dėl dovanotos žemės panaudojimo artimiausiu metu ketina 

100

konsultuotis su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos 

ministerijos specialistais. 

VIEŠNAGĖ TRUKO TIK DIENĄ 

Viekšniuose Dalią Sruogaitę, jos giminaitį Vytautą, Vandos ir Balio Sruogų namų-muziejaus 

Kaune vedėją Angelę Galnaitytę sutiko per 30 metų su Sruogų moterimis bendraujanti Mažeikių 

politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus personalo inspektorė Genovaitė Daukšaitė. Apsilankę 

farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės ekologiniame ūkyje, su Kamanų valstybinio rezervato 

direktoriumi aptarę žemės dovanojimo klausimus, svečiai nuvyko į Ašvėnų kaimą. Apžiūrėję 

Daugirdų žemę, buvusias dvaro ribas, kurias šiandien galima atsekti tik pagal seną šulinį ir 

kryžių, svečiai grįžo į Viekšnius, kur aplankė Daugirdų šeimos kapus senosiose miestelio 

kapinėse. 

Griežtai suplanuota svečių dienotvarkė neleido su jais susitikti, todėl kitą dieną telefonu 

susisiekėme su Vandos ir Balio Sruogų namų-muziejaus vedėja A. Galnaityte, kuri papasakojo 

apie tris Sruogų moteris, praėjusį rudenį iš Amerikos parvykusias į Tėvynę. 

LIETUVAITĖS TURI GYVENTI LIETUVOJE 

Aštuntą dešimtį įpusėjusi Dalia Sruogaitė-Bylaitienė savo gyvenimo saulėlydį nusprendė 

pasitikti Tėvynėje. Kartu su ja į Vilnių gyventi atvyko ir jos dukra Aušrinė Byla bei anūkė Alina. 

Dalia daugelį metų gyveno Čikagoje. Moteris aktyviai reiškėsi užsienio lietuvių kultūrinėje 

veikloje, apie 20 metų „Margučio” radijo stotyje vedė literatūrinę laidą „Pelkių žiburėlis”. 

Dukra Aušrinė Byla — anglų kalbos mokytoja. O D. Sruogaitės anūkės Alinos svajonė — 

Vilniuje įkurti baleto studiją, mat Niujorke ji baigė koledžą, kuriame buvo sustiprinta baleto 

grupė. 

Atrodo, kad tiek metų atidavusioms svetimam kraštui moterims puikiai sekasi įleisti šaknis 

savo tėvų, senelių ir prosenelių žemėje. 

RYŠIAI SU LIETUVOS PREZIDENTU NENUTRŪKO 

A. Galnaitytės žiniomis, Dalią Sruogaitę su LR Prezidentu Valdu Adamkumi sieja sena 

pažintis. Jiedu susipažino Amerikoje, „Santaros-šviesos” suvažiavimuose. Dažnai tekdavo 

bendrauti ir abiem užsiimant lietuvių kultūrine veikla. Draugiški santykiai išlikę iki šiol. 

Namų-muziejaus vedėjos duomenimis, Vanda ir Balys Sruogos nuo 1926-ųjų metų iki pat 

karo kiekvieną vasarą atvažiuodavo į Bugius, Vandos tėviškėn. Čia jie ne tik atostogaudavo, bet 

ir dirbo. Daugirdų dvare Vanda Sruogienė parašė „Lietuvos istorijos” vadovėlį, Balys Sruoga — 

„Milžino paunksnę [paunksmę]”, kitas dramas. Abu sutuoktiniai, pasirašę slapyvardžiu Valys 

Dauga, čia kūrė ir apie 1936—1938-uosius metus išleido apysaką „Kas bus, kas nebus, bet 

žemaitis nepražus”. 

Rozga Leopoldas. Senelių žemę dovanotų rezervatui // Vienybė. — 2002. — Liep. 18. — 


Jau esame rašę, kad rašytojo Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės-Sruogienės dukra Dalia su 

dukterimi Aušrine ir anūke Alina grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iš čia arčiau ne tik 

Kaunas, kur Sruogų šeimos name įrengtas memorialinis muziejus. Arčiau ir Dalios senelio 

Kazimiero Daugirdo tėviškė — buvęs Bugių dvaras Viekšnių seniūnijoje, Kamanų rezervato 

pašonėje. Tiesa, dabar dvaro vietą žymi tik seni medžiai ir prieš keletą metų pastatytas ąžuolinis 

kryžius. 

Dar yra apie 15 hektarų dvarui priklausiusios žemės, kurios savininke po motinos mirties tapo 

Dalia Sruogaitė. Profesorė, žymi lietuvių kultūros ir mokslo veikėja Vanda Sruogienė, dar gyva 

būdama laiškuose reiškė nuostatą tėvų žemę padovanoti Kamanų valstybiniam rezervatui, tačiau 

ilgai buvo derinami žemės grąžinimo įstatymai. 

Šį pavasarį Dalia Sruogaitė su dukra ir anūke lankėsi Viekšnių krašte ir aiškinosi galimybes 

buvusio Bugių dvaro žemę padovanoti rezervatui. Norisi žinoti, ar rezervato vadovams tokia 

dovana priimtina ir kaip žemė būtų naudojama. Vienintelis ponios Dalios pageidavimas — kad 

būtų kokiais nors būdais įamžintas jos senelio, ilgamečio miškininko, tarpukario metais 

kontroliavusio ir Kamanų aukštapelkę, atminimas. 

101

Šiuos klausimus viešnios, kurias lydėjo Sruogų namo-muziejaus direktorė Angelė Galinaitytė, 

ir aptarė su rezervato direktoriumi Irmantu Jašinsku, pabuvojo buvusio dvaro sodyboje, aplankė 

Daugirdų giminės kapus Viekšnių kapinėse, pabendravo su senais pažįstamais. 

Dalia Sruogaitė-Bylienė apie du dešimtmečius Čikagoje rengė „Margučio” radijo literatūrines 

laidas, dalyvavo „Santaros-Šviesos” draugijos veikloje; tuomet susipažino ir su šiandieniniu 

Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi. Vaikystėje su tėvais ji kiekvieną vasarą 

gyvendavo Bugiuose. Sruogaitės duktė Aušrinė Byla pagal profesiją yra anglų kalbos mokytoja, 

anūkė Alina koledže įgijusi baleto pradmenų, tad mąsto apie baleto studijos įkūrimą. 

Ar priimti ir kaip įforminti dovanojamus 15 hektarų žemės, rezervato direktorius I. Jašinskas 

jau konsultavosi su Valstybės saugomų teritorijų tarnybos specialistais. Dovaną priėmus, 

rezervato teritorija nedaug teišsiplėstų, tačiau ribos pasikeistų. Bet parko ribas privalėtų įstatymu 

tvirtinti Seimas. Nedaug tikimybės, kad atsirastų lėšų Bugiuose įrengti kokį nors mokslinių 

tyrimų centrą ar studentų gamtininkų mokymo bazę. 

„Šios „Trečiadienio valandos” stotelė — Meižių ir Ašvėnų kaimai...” / Puslapį parengė 

Vida Keršienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. 

— Vas. 19. — Nr. 7 (19). — Tekste: 

Šios „Trečiadienio valandos” stotelė — Meižių ir Ašvėnų kaimai. Įspėti, kad nuo Purvėnų į 

Meižius dėl prasto kelio galime nenusigauti, vykome per Palnosus. Bet vietoje įsitikinome, jog 

baiminomės be reikalo. Pasirodo, keliu pro Meižių ežerą kiekvieną dieną pirmyn ir atgal važinėja 

net autobusas, gabenantis vaikus į mokyklą. Žmonės tuo labai patenkinti, kadangi dar pernai apie 

tai galėję tik pasvajoti. „Atraminiu” orientyru pasirinkę Meižių ežerą, miglotą žiemos dieną jį 

vos suradome — po ledo ir sniego apklotu pasislėpęs vasaros poilsiautojų numylėtinis pasirodė 

toks nepažįstamas ir netgi atšiaurus. Žvarbiu vėju jis ginė nuo savęs, tarsi sakydamas, kad 

atvykome ne laiku. Galbūt ežeras tiesiog nenorėjo, kad trukdytume žmonėms, lede gręžusiems 

skyles — jie gelbėjo dūstančias žuvis. Paklausėme ir netrukdėme. 

Apie Meižius ir Ašvėnus — informaciniuose leidiniuose / Puslapį parengė Vida Keršienė. 

Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Vas. 19. — 

Nr. 7 (19). — Tekste: 

„Meižių I dvaras: 4 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km iki Viekšnių pašto, 23 

gyventojai. Meižių II dvaras: 7 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km iki Viekšnių pašto, 27 

gyventojai. Meižių kaimas: 4 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km iki Viekšnių pašto, 9 

ūkiai — 49 gyventojai”. (Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. 

— K., 1925). 

„Ežeras 9 km į pietus nuo Laižuvos. Plotas — 35 hektarai” (Mažoji lietuviškoji tarybinė 

enciklopedija. — V., 1968). 

„Yra išlikęs padavimas, kad jis (Meižių ežeras) esąs atkeltas iš prie Viekšnių miesto esančios 

Burokiškės pelkės. Toje vietoje, kur dabar yra ežeras, senovėje buvusi pieva. Ežeras atkeliavęs 

kaip debesys ir čia nusileidęs, o toje vietoje, kur jis pirmiau buvęs, palikusi tik pelkė. Savo vardą 

ežeras gavęs nuo piktos raganos Meižienės, kuri prie ežero gyvenusi: žmonės už jos blogus 

darbus paežerėje sudeginę ant laužo, o jos pelenus supylę į ežero vandenį”. (Kviklys B. Mūsų 

Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — V., 1992). 

„Sonteklių žemė bene dar Sobieskio laikais (XVII pabaigoje) atiteko Viekšniuose stovėjusios 

petihorcų raitelių vėliavos pulkininkui Gruziui, iš jo XVIII a. Pančerinskiams, toliau Tanskiams. 

(...) Pančerinskiams ilgainiui beliko tik Meižių paežerė, suskilusi keliais dvarais, kurių centras po 

1863 m. atiteko maskoliams”. (Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. — K., 1938). 

„Ašvėnų dvaras: 5 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km iki Viekšnių pašto, 3 ūkiai — 67 

gyventojai” (Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — K., 

1925). 

„Ašvėnų dvaro savininkas prieš karą buvo Sobieslovas Panceržinskis, kuris ir dabar dvaro 

centrą tebevaldo. Dvaro žemė išparceliuota 1935 m. ir pavadinta Ašvėnų kaimu”. (Viekšnių 

102

dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas. Verslas. Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 

amatininkų laikraštis. — 1937). 

„Ašvėnai. Kaimas, 7 km į šiaurės rytus nuo Viekšnių. Iš rytų Antanavos miškas. Ašvėnų dvaro 

darbininkai 1905 m. laimėjo streiką. 1959 m. gyveno 90 gyventojų”. (Mažoji lietuviškoji 

tarybinė enciklopedija. — V., 1966). 

„Česlovo jauniausias brolis Sobieslovas gimė 1871 m. Ašvėnų dvare (...). Jis paveldėjo 

Ašvėnų dvarą. Vedė Zofiją Bondzkevič. Jie turėjo dvi dukteris — Haliną ir Česlavą. (...) 

Sobieslovas Pancežinskis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. (...) Halina Pancežinska 

ištekėjo už antros eilės pusbrolio Marijono Pancežinskio, vaikų neturėjo. Mirė JAV. (...) Česlava 

Pancežinska 1930 m. ištekėjo už bajoro Antano Vainausko ir iš Ašvėnų dvaro persikėlė gyventi 

pas vyrą į Šašių dvarą (17 km nuo Kauno). (...) Česlava mirė 1995 m. 97 metų amžiaus. 

Palaidota Vilniuje Antakalnio kapinėse šeimos rūsyje. Česlava turėjo tris dukteris: Kristiną, 

Aleksandrą (mirusi) ir Ireną (Vainauskaitę-Svetlauskienę)”. (Svetlauskienė I. Pancežinskiai. 

Broniui Keriui. — 1998). 

Tarsi Kazachstano stepėse / Puslapį parengė Vida Keršienė. Autorės nuotraukos // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Vas. 19. — Nr. 7 (19). — Tekste: 

Plynuose laukuose prie Meižių ežero tik aklas gali nepastebėti dviejų sodybų. Tiesa, vienoje 

jų dar nėra gyvenamojo namo, sniege nematyti ir jokių pėdsakų — aišku, kad bent jau žiemą čia 

niekas negyvena. Užtat kitos sodybos kieme stovi traktorius, amsi grandine pririštas nemažas 

šuo. Ir vėžės į kiemą visai šviežios. 

Irena ir Pranas Pranauskai, kuriuos randame namuose — pirmieji Meižių kaimo ūkininkai, čia 

atsikėlę 1991 metais. Anksčiau jie gyveno Palnosų kaime. Vyras kolūkyje dirbo elektriku, žmona 

— melžėja. 

„Tarsi Kazachstano stepėse”, — šypteli šeimos galva, ranka mostelėjęs aplink tvyrančių laukų 

link. O šeimininkė tuojau pasidžiaugia, kad šiemet jau kursuoja autobusas: rytą atvyksta nuo 

Purvėnų, o pavakarę — priešpriešiniu maršrutu nuo Palnosų. Pakanka. Svarbu, kad vaikams jau 

nebereikia pėstute kulniuoti į mokyklą, o suaugusieji irgi gali spėti susitvarkyti savo reikalus. 

„Norėjosi turėti savo”, — paklausti, kas paskatino pradėti ūkininkauti, sako sutuoktiniai. 

Todėl daugiau nei prieš dešimtį metų jie ryžosi pagal Valstiečių ūkio įstatymą pasiimti 30 ha 

žemės. Meižiuose iš ūkio nusipirko fermų pastatą, kad turėtų kur laikyti gyvulius. Rekonstravę 

buitines pastato patalpas, jose įsikūrė ir patys, ketindami ateityje pasistatyti atskirą gyvenamąjį 

namą. Ėmėsi gyvulininkystės. „Auginome ir kiaules, ir veršius, o jiems šerti — javus, runkelius, 

tik ūkininkauti jau kokius 5—7 metus kasmet vis sunkiau”, — santūriai kalba žemdirbiai. 

Nesiskundžia, nedejuoja, tik konstatuoja faktą. 

Anot šeimininko, smaugte smaugia produkcijos supirkimo kainos. Kur tai matyta, už 

kilogramą gyvo svorio kiaulienos mokėti tik 2,80 Lt. Kuras nuolat brangsta, „Sodrai” per metus 

už abu reikia mokėti beveik du tūkstančius litų. O iš kur kaimo žmogui tuos pinigus paimti, jei 

produkciją superka pusvelčiui. Sensta technika, o ją atnaujinti nėra iš ko. „Kai visai subyrės, 

ūkininkavimas baigsis”, — nelinksmai šypteli šeimos galva. Anot jo, išlošė tie, kas tais 

perversmų metais nebijojo imti paskolą. „O mes bijojom”, — vyro mintį tęsia Irena. Todėl 

darbštūs žmonės stengėsi nelįsti į skolas. 

Ūkininkų teigimu, kelerius pirmuosius metus sekėsi neblogai — jei tokios pat sąlygos būtų ir 

dabar, didelių problemų neturėtų. Deja, dabar įdirbti visus 30 ha jau nebeišgali. Apie dvejus 

metus nebemoka ir mokesčių „Sodrai”. Todėl susirgę gydosi patys. Vienu metu vyras jau buvo 

įsidarbinęs privačioje miško kirtėjų firmoje, tačiau darbo turėjo neilgai. Gerai, kad du vaikai jau 

pastatyti ant kojų — namuose likusi tik dešimtokė dukra. 

„Darbas dabar yra aukso vertės”, — sako Irena. O jos vyras pasakoja, kad kadaise ant jų 

turimos žemės buvo trys sodybos. Ant kitų žemių buvo dar penkios, keturios už Ašvos. Kai 

kolūkius pradėjo stambinti, žmonės išsikėlė į centrus, į gyvenvietes. 

103

1991-aisiais važiavo saugoti Parlamento / Puslapį parengė Vida Keršienė. Autorės 

nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Vas. 19. — Nr. 7 

(19). — Tekste: 

Lapkričio mėnesį švęsianti 70-metį Antanina Kozienė — vyriausia Ašvėnų gyventoja. Jos 

tėvas Alfonsas Survila, kilęs iš samdinių, kadaise turėjęs stambų ūkį. Jį, užsidirbęs užsienyje, 

nusipirkęs iš prasilošusio pono. Bet ir atkentėjęs žmogus už savo darbštumą. Bijodamas tremties 

išėjęs į Kamanas, ten slapstęsis. Kai Antanina jam nunešdavusi maisto, miške garsiai 

dainuodavusi, kad tėvas išgirstų ir ateitų iš savo slėptuvės. Nuo tremties slapstęsis ir brolis, kuris 

vėliau pabėgęs į Latviją. O štai tėvui išvengti kalėjimo nepavykę — jau septyniasdešimtmetį jį 

nuteisę ir įkišę į Pravieniškes. Ten praleidęs pusantrų metų. Kai miręs Stalinas, buvęs 

amnestuotas. 

Atmena senoji Ašvėnų gyventoja, kaip tėvas dažnai sakydavęs, jog kada nors saulė būtinai 

patekės. Ir nubraukia ištryškusią ašarą, kad brangus žmogus užgesęs anksčiau nei ta saulė 

patekėjusi. 

Užtat senolė sako negalėjusi ramiai sėdėti, kai 1991-ųjų sausį išgirdusi kvietimą vykti į Vilnių 

saugoti Parlamento. Susitarusios su drauge ir traukiniu nubildėjusios sostinėn. Ten išbuvusios tris 

dienas. 

„Buvo baisu”, — prisimindama daugiau nė dešimties metų senumo įvykius sako A. Kozienė. 

Ir vėl braukia ašaras dėl žuvusių jaunų žmonių. Anot jos, geriau jau būtų ją, senesnę, tanku 

pervažiavę nei tą jaunutę merginą. 

Moteris neslepia vėliau iš žmonių išgirsdavusi priekaištų, ko ji į tą Vilnių lėkusi, ko per tokius 

visi sulaukę. Skaudžiai tie priekaištai žeisdavę, bet senoji įsitikinusi, kad ateityje turi būti geriau. 

Taip, dabar kaimo žmogui esą sunku, bet ateityje viskas turį pakrypti į gera. 

Buvusio dvaro tvarte — žirgynas / Puslapį parengė Vida Keršienė. Autorės nuotraukos // 


Ašvėnų kaime akis patraukia didžiuliai tvartai. Galima spėti, jog kadaise jie priklausė kokiam 

nors dvarui. Neapsirinkame — kaip papasakoja vietos gyventojai, būtent čia buvo Pančerinskio 

dvaras. Gyvenamojo pastato nebelikę, o tvartai jau esą privati nuosavybė. Sužinoję, kad 

praėjusią vasarą čia įkurtas žirgynas, neatsispiriame pagundai užsukti pasižvalgyti. 

Didžiulio tvarto viduje darbuojasi žmonės: vieni valo gardus ir laukan veža mėšlą, kiti — 

tveria naujus gardus. Iš jau užimtų sužiūra žirgai. Iki tolei buvę ramūs jie staiga ima prunkšti ir 

trypti. Galima spėti, kad pajunta atėjus svetimus. Tai patvirtina ir viduje sutikti darbininkai. Anot 

keturkojus gražuolius prižiūrinčios jaunos moters, iš pradžių jai buvę netgi baisoka. Mat žirgai 

kažkokiu jiems vieniems težinomu būdu jaučią, kam privalo paklusti, ką gali „paterorizuoti”. Jei 

pajunta, kad žmogus jų bijo, „tyčiojasi” dar labiau. Kitaip tariant, žmogus turi juos perprasti, kad 

rastų kontaktą. 

Iš vieno gardo išpuola du ponių veislės arkliukai. Vienas juodas, o kitas — baltas it sniegas. 

Bandome nufotografuoti, tačiau gražuoliai pasišokinėdami lekia į lauką, vis išsprūsdami iš 

kadro. Atrodo, kad jie tiesiog tyčiojasi iš mūsų pastangų. Aplėkę ratą vėl grįžta į tvartą ir sustoja 

prie šieno krūvos, sekdami kiekvieną nepažįstamųjų judesį. Vos tik išvysta į juos nukreiptą 

fotoobjektyvą, vėl vikriai šoka į šalį. Po kelių nesėkmingų bandymų vis tik pavyksta ponius 

nufotografuoti. Tarsi supratę, kad nebėra reikalo „brangintis”, ir jie nustoja šėlti, darbuotojų 

paraginti sueina atgal į gardą. 

Žirgynas, galima manyti, vietos žmonėms reiškia labai daug. Mat jokio kito darbo, išskyrus 

savus ūkelius, Ašvėnuose nėra. Gaila, kad nesutinkame žirgyno savininko, nes rūpi pasiteirauti ir 

apie žirgų veisles, ir apie ateities planus. Bet žmonės sako, kad savininkas gyvena Vilniuje. 

Šalia buvusios B. Sruogos uošvijos / Puslapį parengė Vida Keršienė. Autorės nuotraukos // 


Ašvėnų kaime išvydę neseną kryžių, užsukame į artimiausią sodybą. Jos šeimininkus Ziną ir 

Juozą Lušius randame namie. Užsimezga gyvas pokalbis, nes abu sutuoktiniai linkę bendrauti, o 

šeimos galva nevengia ir pajuokauti. 

104

30 metų vyriškis darbavosi Akmenės melioracijoje. Iš darbo išėjo 1991-aisiais, kai prasidėjo 

blokada, kadangi tuomet smarkiai pabrango važinėjimas, be to, buvo laikinai nutraukta nemažai 

autobusų reisų. Dabar žmogus jau gauna pensiją. Žmona registruota Darbo biržoje, bet gauti 

darbo nebesitiki. Tad visos tvirtos šeimos pajamos — vyro pensija. Žinoma, turi ūkelį, iš kurio 

šiek tiek prisiduria. Taip ir verčiasi. 

„Pensininkai kaime dar galėtų gyventi, bet kad reikia išlaikyti vaikus”, — nepaleisdama iš 

rankų mezginio kalba šeimininkė. Kartu su tėvais gyvena ir dukra su žentu. Baigę mokslus jie 

kol kas neranda darbo, tad padeda ūkyje tėvams. Žinoma, ateičiai turi savo planų. 

Sodybos šeimininkas juokauja, kad ašvėniškiai Mažeikių rajone gyvena tik iš dalies. Mat kai 

reikia pasiskambinti į rajono centrą ar net į Viekšnius, kaip ir anksčiau turi rinkti tarpmiestinį 

kodą. Tad ir suprask tu, žmogau, kokiame rajone gyveni, jei vienus reikalus tenka tvarkyti 

Mažeikiuose, o kitus, kaip ir anksčiau — Akmenėje. 

Moteris papasakoja, kad ten, kur dabar stovi kryžius, kadaise buvęs Daugirdo dvarelis. Dar 

išlikusi klėtis, kurią jie patys paremontavę. Anais laikais turėję leidimą klėtį nugriauti, bet 

nenorėję — lai išliekanti ateinančioms kartoms. 

Anot Z. Lušienės, į Daugirdo dvarelį atvykdavęs rašytojas Balys Sruoga, mat jis buvo vedęs 

Daugirdaitę. Savo prisiminimuose vėliau rašęs, kad kai būdavęs uošvijoje, pro kambario langą 

nuolat lįsdavusi į vidų viena kriaušės šaka. Moteris parodo ir tą kriaušę. 

Anot sodybos šeimininkės, praėjusį rudenį į Ašvėnus buvo atvykusi B. Sruogos anūkė, dabar 

gyvenanti Amerikoje. Atvykstą ir turistų, istorikų, kraštotyrininkų. Prieš kelerius metus, minint 

Daugirdo šimtąsias gimimo metines, dvarelio vietoje buvo pastatytas kryžius. Jį, anot 

Z. Lušienės, pašventino tuometinis Viekšnių klebonas Mykolas Petrauskas, o apskritai kryžiaus 

pastatymu rūpinosi viekšniškė V. Imbrienė. Pati moteris sako vasarą prie kryžiaus pasodinanti 

gėlių, jas prižiūrinti. 

Plastinina Bernarda. B. Sruogos mylėtas moteris su mūsų kraštu sieja buvę namai ir 

draugystė // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2005. — Rugs. 29. — Nr. 37 // Santarvė. — 

2005. — Rugs. 29. — Nr. 111 (8905): „Nuotraukos iš asmeninio albumo. [1.] Genovaitė 

Daukšaitė. Sigito Strazdausko nuotrauka. [2.] Kaune, Maironio muziejuje: Genovaitė (antra iš 

kairės), Dalia Sruoga, Alina, direktorė Angelė Galnaitytė. [3.] Balys Sruoga. [4.] Balys Sruoga su 

dukra Dalia Kaune. 1939 m. [5.] Dalia su anūke Alina vasarą Kanadoje. 1989 m.”. — Visas 

tekstas: 

Daugiau kaip 40 metų tęsiasi rašytojo Balio Sruogos mylėtų moterų — žmonos Vandos, 

dukros Dalios, jau po jo mirties gimusios anūkės Aušrinės — draugystė su Viekšniuose 

gyvenančia Genovaite Daukšaite. Iš pradžių buvo tik laiškai, vėliau — susitikimai ir didžiulis 

prisirišimas, virtęs abipuse simpatija ir meile. Dalia Sruoga savo laiškuose Genovaitę vadina 

vienintele jų palikuone šiame krašte, artimesne už tikrus gimines. 

KILĘ IŠ SENŲ LIETUVOS VALDOVŲ 

Balio Sruogos žmonos Vandos Daugirdaitės tėvų dvaras buvo Bugių kaime, Mažeikių rajone, 

važiuojant Meižių ežero link. G. Daukšaitė rodo rašomąja mašinėle spausdintą tekstą su dabar jau 

Anapilin išėjusios V. Daugirdaitės-Sruogienės parašu. Čia ji trumpai aprašo savo šeimos 

genealogiją. Įdomu tai, kad Daugirdai yra kilę iš labai senų Lietuvos valdovų, kurie buvo žinomi 

jau bene Mindaugo laikais. Šeimos pradininkas Jonas Daugirdas buvo Lietuvos Didžiojo 

kunigaikščio Vytauto ministras, maršalas ir patikėtinis. 

Vandos tėvas Kazimieras Daugirdas Bugių dvarą paveldėjo jau kaip trečiosios kartos atstovas. 

Dar jaunuolis, už tai, kad dalyvavo Lietuvos atgimimo judėjime, skaitė „Aušrą”, buvo išmestas iš 

Šiaulių gimnazijos. Negalėdamas gyventi Lietuvoje, veterinarijos gydytojo diplomą įgijo 

Charkove. Bugiai buvo išnuomoti. 

Toliau savo atsiminimuose Vanda rašo: „1895 m. vedęs kaimyno Paulavičiaus dukterį Jadvygą 

iš Pavirvytės dvaro, su ja gyveno Šiaurės Kaukaze, kur Piatigorsko mieste 1899 08 04 gimiau aš. 

Paskui jis gavo tarnybą Ukrainoje, aš ėjau į gimnaziją Kamenec Podolske. Mano tėvai svajojo 

grįžti į Lietuvą, bet iki pat Pirmojo karo caro valdžia neleido. Man pavyko atvažiuoti 1918 m., 

mokytojavau Šiauliuose, paskui dirbau „Lietuvos” laikraščio redakcijoje Kaune. Tėvai grįžo į 

105

Bugius 1920 m. ir pradėjo gaspadoriauti. Aš mokiausi Berlyne, baigiau Kauno universitetą. 

Mokytojavau Kaune, paskui Vilniuje. Ištekėjau už poeto profesoriaus Balio Sruogos”. 

SUARTINO LAIŠKAI 

Kas vis dėlto suvedė Vandą Sruogienę, jos dukrą ir anūkę su Politechnikos mokyklos Viekšnių 

filiale ilgus metus dirbusia Genovaite Daukšaite. Pasirodo, tai buvo trečias asmuo — samdine 

Daugirdų dvare Smetonos laikais daug metų tarnavusi Ona Butkienė. 

Po II pasaulinio karo ir visų negandų, kai Vanda su dukra jau buvo emigravusios į Ameriką, V. 

Sruogienė pradėjo rašyti laiškus į savo tėviškę ten likusiai gyventi O. Butkienei. Moterys pradėjo 

bendrauti, nes abi buvo panašaus amžiaus. Ona buvo beveik beraštė, tad vietoj jos laiškus 

Amerikon rašė Bugių kaimo „likterna”, jaunuomenės šviesuolis Valius Pranauskas. Iš jo 

raštvedžio funkcijas perėmė greta esančiame Rekečių kaime gyvenusi Irena Daukšaitė, 

vyresnioji Genovaitės sesuo. Dar po kelerių metų, kai Genovaitė ūgtelėjo, apie 1960-uosius, 

V. Sruogienei ir jos dukrai laiškus už Oną ėmėsi rašyti Genovaitė. 

„Rašydavau apie kolūkių gyvenimą, apie Daugirdų kaimynus, apie Bugių kaimo gyvuosius ir 

išėjusiuosius, apie bažnyčios atlaidus ir šventes. Kai prasidėjo melioracija, parašiau, kad 

nugriovė daug senų trobų, kad kaimas labai sunyko. Po to kurį laiką Ona laiškų nebegavo. Kaip 

vėliau paaiškėjo, ne todėl, kad V. Sruogienė neberašė, bet todėl, kad laiškus pradėjo tikrinti”, — 

prisimena Genovaitė, už Oną Amerikon siuntusi laiškus 20 metų, kol tik O. Butkienė 

1980-aisiais iškeliavo Anapilin. 

Per laiškus užsimezgusi draugystė nenutrūko. Skirtumas tik tas, kad dabar susirašinėjimas 

tapo tiesioginis. Per jį Genovaitė sužinojo labai daug smulkmenų iš Sruogų gyvenimo. 

JO MEILĖS NEIŠKEITĖ Į NIEKĄ 

Anot Genovaitės, šios šeimos moterys Balio Sruogos vardo laiškuose neminėdavo. Tarp 

eilučių ji išskaičiusi tik tai, kad Vanda Balį labai mylėjo. 48 metų tapusi našle, ji į nieką neiškeitė 

jo meilės, liko jam ištikima iki mirties. Apie vyrą ji atsiliepdavo su didele pagarba. 

Sruogos turėjo tik vieną dukrą, Dalią. Kai 1943-iaisiais profesorius Balys Sruoga, kaip ir 

daugelis mokslo žmonių, vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Štuthofe, 

Daliai buvo tik aštuoniolika. Atsisveikindamas su žmona, jis pasakė: „Tik saugok mūsų dukrą”. 

Tai buvo paskutinis jų atsisveikinimas. 

Vanda su Dalia parvažiavo į Bugių kaimą pas tėvą, pasiėmė iš ten porą arklių ir patraukė 

Liepojos pusėn. Vėliau pasiekė Vokietiją, kur, išgyvenusios apie penkerius metus, išvažiavo į 

Ameriką. 

Pirmieji metai JAV Vandai buvo labai sunkūs. Istorijos mokslų profesorė, parašiusi ir išleidusi 

„Lietuvos istoriją”, iš pradžių dirbo valytoja ir tik beveik po 10 metų gavo savo išsimokslinimo 

vertą darbą: dėstė kalbas, istoriją, vėliau skaitė Lietuvos istorijos paskaitas Čikagos 

pedagoginiame lituanistikos institute. 

Pasibaigus karui, 1945-aisiais rusai B. Sruogą išlaisvino. Jis grįžo į Kauną, vėliau į Vilnių, kur 

mirė taip ir nebesusitikęs su šeima. Pasak Genovaitės, Dalia savo vestuvių su neurochirurgu Jonu 

Gediminu Byla dieną per radiją išgirdusi, kad „Tarybų sąjungoje mirė rašytojas Balys Sruoga”. 

Tai buvo 1947 metai, kai Dalia su mama dar tebegyveno Vokietijoje. 

LIETUVOJE LANKĖSI NE KARTĄ 

„Tiksliai nepamenu kada, bet dar sovietiniais laikais V. Sruogienė, Dalia ir jos vyras J. G. Byla 

buvo atvažiavę į Lietuvą. 1969-aisiais Dalia pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą su dukra Aušrine ir 

sūnumi Algiu. O kai ponia Vanda su žentu į Vilnių atvažiavo antrą kartą, su jais susitikti 

važiavome mudvi abi su Onute Butkiene. Jiedu buvo apsistoję viešbutyje. Laikas buvo 

suplanuotas. Vanda turėjo susitikti su savo buvusiu mokiniu Eduardu Mieželaičiu. Mes tik labai 

trumpai pabendravome, Byla nuoširdžiai apsidžiaugė susitikęs su Onute, iš ko aš supratau, kad 

šeimoje apie šią moterį buvo dažnai kalbama”, — susitikimo įspūdžius pasakoja Genovaitė ir 

prisimena, kaip maždaug prieš 25 metus Dalia su abiem vaikais buvo atvažiavusi į Viekšnius. 

Gyva dar tebebuvusi ir Onutė. Ji tada gyveno čia, Laižuvos gatvėje, kur dabar yra Genovaitės 

namai. Savąją namo dalį Onutė mirdama paliko Genovaitei, kuri iki tol gyveno Rekečiuose. 

„Onutė mane labai mylėjo. Pirmą kartą ji mane pamatė 1944-aisiais, vos tik gimusią. Traukėsi 

frontas, vokiečiai mano tėvus iš namų buvo išvarę į Bugius, ir jie su manimi ant rankų atsidūrė 

106

Daugirdų dvare. Gimiau labai mažytė, tad mane pamačiusi Onutė negalėjo atsistebėti: „Ar tas 

kūdikėlis dar ir rankeles turi?” Nuo to karto ji mane įsimylėjo ir nenustojo mylėjusi iki pat 

gyvenimo pabaigos”, — sako Genovaitė. 

GYVI IR MIRUSIEJI SUGRĮŽO Į TĖVYNĘ 

Sruogų šeimos moterys Lietuvoje lankėsi ir po nepriklausomybės atkūrimo. 1996 m., minint 

B. Sruogos 100-ąsias gimimo metines, pirmą kartą Dalia, Aušrinė ir jos dukra Alina aplankė 

rašytojo namą-muziejų Kaune. Dar po poros metų Aušrinė Byla su dukra Alina viešėjo 

Viekšniuose. Tąkart Aušrinė į Lietuvą parvežė savo močiutės V. Daugirdaitės-Sruogienės pelenų 

urną. 

2001-aisiais iš Niujorko į Vilnių sugrįžo gyventi dvi moterys ir jauna panelė. Maždaug prieš 

20 metų, išsiskyrusi su J. G. Byla, tėvynės ilgesiui neatsispyrė Dalia. Aušrinė, taip pat likusi 

viena, nusprendė gyventi su mama. Ir jauniausia giminės atžala, Dalios anūkė Alina, neatsiliko 

nuo šeimos. 

Jos įsikūrė erdviame 7 kambarių bute Vilniuje, o savo nuosavybės — Sruogų dviejų aukštų 

namo Kaune — Dalia nesusigrąžino. Padovanojo valstybei. Jame dabar įsikūręs Balio ir Vandos 

Sruogų namas-muziejus. 

Tiek Balio, tiek ir Vandos palaikai ilsisi tėviškės žemėje, Vilniuje. Nors Vanda mirė 

Amerikoje, kur buvo kremuota, bet pelenai parvežti į Lietuvą. Ji buvo pašarvota toje pačioje 

salėje, iš kur prieš daugelį metų Amžinojo poilsio buvo palydėtas jos vyras Balys Sruoga, o urna 

su jos palaikais užkasta jo kape. 

VAIKYSTĖS ROJAUS NEBĖRA 

Genovaitė padeda ant stalo pluoštelį laiškų, likusių pas ją iš susirašinėjimo su Dalia Sruoga. 

Beveik viską — laiškus, nuotraukas — ji atidavė Balio ir Vandos Sruogų muziejui. Tačiau ir tie, 

kuriuos Genovaitė išsaugojo, alsuoja meile ir šiluma. Visuose teiraujamasi apie Genovaitės 

sveikatą, visi jie baigiami geriausiais linkėjimais, žodžiais „apkabinu su meile, bučiuoju...” 

Štai paskutiniame laiške iš už vandenyno, praėjus nedaug laiko po mamos mirties, Dalia rašo: 

„Vis dar tvarkau mamos archyvą, daug reikia peržiūrėti, surašyti, paruošti siuntimui į muziejų. 

Be manęs, jau niekas negalės kai ko atpažinti. Dienos vis greičiau lekia, vis mažiau sugebu darbų 

atlikti. Aplink išmirė beveik visi draugai, eina laidotuvės po laidotuvių. Vis daugiau lieka vienišų 

žmonių, o senatvėje vieniems labai sunku. 

Aš bandau parduoti savo Kanados „rojų”, bet iš toli ne taip lengva. Mirė mano vasarvietės 

prižiūrėtojas, o man vienai ten tvarkytis jau būtų per sunku. Ir labai labai toli. Žinoma, gaila, nes 

vasaras teks praleisti Čikagoj, o jos būna nepaprastai karštos ir drėgnos. 

Matai, ką padarė karas: netekau Bugių, netekau namo Kaune, buto Vilniuje... Nebėra kur 

dingti. Jeigu pavyks nuvažiuoti į Lietuvą, bandysiu Tave pasiekti”. 

Jau grįžusi Lietuvon, Dalia prašo Genovaitės padėti išsiaiškinti, kaip Balio Sruogos raštai 

atsidūrė Viekšniuose. Apie juos norįs sužinoti Lietuvių literatūros institutas, kuris leidžia 

B. Sruogos raštus. Kažkas sakęs, kad tie raštai buvę užkasti Bugių kumetyne, po karo atsidūrę 

pas Biržiškų auklę Anusę, paskui Viekšnių mokytojas Jonas Aukštikalnis juos perdavęs į Vilnių. 

Dalia prašo ką nors sužinoti apie tą mokytoją: ar jis gyvas, kur jis dabar, gal kas nors jį atsimena. 

Nuo 2003 iki 2004-ųjų vyksta susirašinėjimas dėl įamžinimo tos vietos, kur buvo Bugiai, kur 

gyveno Kazimieras Daugirdas. „Paskutinė kelionė į Bugius buvo tikrai slegianti, pasibaisėjau, 

kaip viskas nuniokota... Nieko nebeliko iš mano vaikystės rojaus... — rašo Dalia. — Norėčiau 

surasti kokį kalvį, kuris galėtų dideliam akmeny iškalti kelis žodžius. Man atrodo, kad akmuo yra 

tvirčiausias, ir raidės ilgiau išsilaikys. Padėtumėm jį prie kryžiaus — tai ir būtų geriausias 

paminklas bei atmintis”. 

Šių metų rugpjūtį Dalia Sruoga atšventė savo 80-metį. Nors ją kankina įvairios ligos, moteris 

nepasiduoda ir rašo atsiminimus. 

107

1 BALSIAI Kaimas Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?