1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

Tėvai, paprasti, bemoksliai žmonės, buvo mažažemiai — turėjo tik 7 ha. Vaikų Dievas
nepagailėjo — gimėm 5 dukros ir 5 sūnūs. Du broliai mirė maži. Visi kiti išaugom. Albiną,
gimusį 1900-aisiais, išvežė prieš II pasaulinį karą. Dvi vyresnės seserys — Antanina ir Apolonija
— emigravo į Ameriką. Pora metų už mane jaunesnė buvo Eufemija, o pati jauniausia,
Kazimiera, mane, paskutiniąją iš dešimties, paliko prieš kokius 10 metų. Seserų ir brolių vaikų
taip pat nebėra, išskyrus tris Kazimieros dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena
Šiauliuose.
Pati artimiausia man štai ši dukros Adelės mergaitė Vilija, tikra ir vienintelė anūkė. Sulaukusi
60, 1990-aisiais susirgusi vėžiu, mirė Adelė, o po penkerių metų ir jos vyras. Antrąją dukrą,
Eugeniją, kurios netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. Taigi viena paguoda — Vilija.
Tačiau ji toli. Baigusi Kauno medicinos institutą, ten ir pasiliko. Susitinkam tik vasarą, kai ji
atvažiuoja pas mane paatostogauti.
— Jūsų amžiuje ryškiausi prisiminimai tikriausiai likę iš vaikystės. Gal sugrįžkime į ją...
— Mielu noru. Kaip jau minėjau, mano vaikystė — Čekų kaimas. O papasakosiu jums apie
patį didžiausią išgąsti, kurį patyriau būdama 10 metų. Seni žmonės kaime kalbėjo, kad ateis toks
laikas, kai į žemę atkeliaus Antikristas visų nusidėjėlių bausti. Šventai tuo tikėjau. Ir štai kartą,
ganant bandą, išgirdau įtartiną garsą — ūžesį. Mašina tais laikais buvo retenybė. Todėl sustingau
iš baimės, kai per krūmus, keliuku išniro kažkokia keista, dar nematyta mašina ir ėmė važiuoti
tiesiai į mane. Atėmė rankas ir kojas, negalėjau pajudėti iš vietos. Mašina sustojo, iš jos išlipo
mėlynai apsirengęs vyras. Dailiai prie kūno prigludę rūbai buvo papuošti spindinčiom sagom, o
ant galvos styranti kepurė smailu galu man priminė ragą. Net neabejodama jį palaikiau baisiuoju
Antikristu. Iš mašinos išlipo dar vienas toks pat. Jie ėmė mane kalbinti kažkokia nesuprantama
kalba. Supratau tik vieną jų pasakytą žodį — „kinder”. Mūsų vaikiška kalba „kinderis” reiškė
plaukus. Kadangi baisusis Antikristas man paglostė galvą, neliko jokių abejonių: jis nori mane
čiupti už plaukų ir nešti į krosnį, kad sudegintų kaip „griešnikę” už nuodėmes. Ėmiau verkti ir
prašyti pasigailėjimo. Nieko baisaus neatsitiko. Grįžusi namo visiems pasakojau apie Antikristo
pasirodymą, bet niekas, aišku, manimi nepatikėjo. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vokiečių
žvalgai. Ėjo 1912-ieji, artinosi I pasaulinis karas.
— Kokius prisiminimus paliko Jūsų, dvylikametės, atmintyje šio karo įvykiai?
— I pasaulinio karo fronto linija tiesėsi palei Ventą. Vokiečiai pasirodė nuo Klaipėdos pusės,
rusai — iš priešingos. Dešiniajame upės krante įsitvirtino rusai, kairiajame — vokiečiai.
Prisimenu, ganydama gyvulius išgirdau kažkokį keistą triukšmą. Įsiklausiusi ėmiau atskirti
žmonių riksmus, arklių kanopų bildesį, ginklų žvangėjimą. Keletas pabaidytų arklių, iškėlę
galvas, žvengdami atšuoliavo net iki ganyklos. Mano supratimu, mūšiai vyko už 1—2 kilometrų.
Tai buvo karo pradžia.
Vokiečių žvalgai pas ūkininkus apsilankydavo ir anksčiau. Jie užeidavo pavalgyti, prašydavo
sviesto, kiaušinių. Neaplenkė jie ir mano tėvų. Kartą pas mus paliko pasiganyti savo arklius.
Kažkas nevykusiai pajuokavo — nukirpo arkliams uodegas. Vokiečiai įtarė, kad tai padarė
aplinkiniai ūkininkai. Nežinia, ar jie būtų likę gyvi, jei ne mano tėtis. Nežinau iš kur, bet jis
puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad paaiškino vokiečiams, kad tie žmonės niekuo dėti.
— Kaip ir kada susikirto Jūsų keliai su Jonu Šimkumi?
— Jau po karo, kai man buvo 15 metų, mirė tėvelis, Mamai vienai nelengva buvo išlaikyti
tokią šeimą. Atsirado bevaikė šeima, kuri norėjo mane įdukrinti. Tačiau atsitiko taip, kad šioj
šeimoj netikėtai gimė kūdikis. Mane pakvietė būti krikštamote. Krikštatėvis buvo Jonas Šimkus.
Taip mes susipažinom. Nepraėjus metams, jis parsivežė mane į Plūgų kaimą. 1928-aisiais aš už
jo ištekėjau. Jonas buvo ūkininko sūnus, iš tėvo paveldėjo ūkį ir 30 ha žemės. Po metų gimė
Eugenija, dar po metų — Adelė.
Laikėm 7 karves ir 3 prieauglius. Turėjom 3 ar 4 arklius, apie 10 avių, 50 žąsų, vištų ir
kalakutų. Kadangi neturėjom jokios technikos ir viską teko dirbti rankomis, samdėm berną,
mergą ir piemenį.
8