14.08.2013 Views

1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

Tėvai, paprasti, bemoksliai žmonės, buvo mažažemiai <strong>—</strong> turėjo tik 7 ha. Vaikų Dievas<br />

nepagailėjo <strong>—</strong> gimėm 5 dukros ir 5 sūnūs. Du broliai mirė maži. Visi kiti išaugom. Albiną,<br />

gimusį 1900-aisiais, išvežė prieš II pasaulinį karą. Dvi vyresnės seserys <strong>—</strong> Antanina ir Apolonija<br />

<strong>—</strong> emigravo į Ameriką. Pora metų už mane jaunesnė buvo Eufemija, o pati jauniausia,<br />

Kazimiera, mane, paskutiniąją iš dešimties, paliko prieš kokius 10 metų. Seserų ir brolių vaikų<br />

taip pat nebėra, išskyrus tris Kazimieros dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena<br />

Šiauliuose.<br />

Pati artimiausia man štai ši dukros Adelės mergaitė Vilija, tikra ir vienintelė anūkė. Sulaukusi<br />

60, 1990-aisiais susirgusi vėžiu, mirė Adelė, o po penkerių metų ir jos vyras. Antrąją dukrą,<br />

Eugeniją, kurios netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. Taigi viena paguoda <strong>—</strong> Vilija.<br />

Tačiau ji toli. Baigusi Kauno medicinos institutą, ten ir pasiliko. Susitinkam tik vasarą, kai ji<br />

atvažiuoja pas mane paatostogauti.<br />

<strong>—</strong> Jūsų amžiuje ryškiausi prisiminimai tikriausiai likę iš vaikystės. Gal sugrįžkime į ją...<br />

<strong>—</strong> Mielu noru. Kaip jau minėjau, mano vaikystė <strong>—</strong> Čekų kaimas. O papasakosiu jums apie<br />

patį didžiausią išgąsti, kurį patyriau būdama 10 metų. Seni žmonės kaime kalbėjo, kad ateis toks<br />

laikas, kai į žemę atkeliaus Antikristas visų nusidėjėlių bausti. Šventai tuo tikėjau. Ir štai kartą,<br />

ganant bandą, išgirdau įtartiną garsą <strong>—</strong> ūžesį. Mašina tais laikais buvo retenybė. Todėl sustingau<br />

iš baimės, kai per krūmus, keliuku išniro kažkokia keista, dar nematyta mašina ir ėmė važiuoti<br />

tiesiai į mane. Atėmė rankas ir kojas, negalėjau pajudėti iš vietos. Mašina sustojo, iš jos išlipo<br />

mėlynai apsirengęs vyras. Dailiai prie kūno prigludę rūbai buvo papuošti spindinčiom sagom, o<br />

ant galvos styranti kepurė smailu galu man priminė ragą. Net neabejodama jį palaikiau baisiuoju<br />

Antikristu. Iš mašinos išlipo dar vienas toks pat. Jie ėmė mane kalbinti kažkokia nesuprantama<br />

kalba. Supratau tik vieną jų pasakytą žodį <strong>—</strong> „kinder”. Mūsų vaikiška kalba „kinderis” reiškė<br />

plaukus. Kadangi baisusis Antikristas man paglostė galvą, neliko jokių abejonių: jis nori mane<br />

čiupti už plaukų ir nešti į krosnį, kad sudegintų kaip „griešnikę” už nuodėmes. Ėmiau verkti ir<br />

prašyti pasigailėjimo. Nieko baisaus neatsitiko. Grįžusi namo visiems pasakojau apie Antikristo<br />

pasirodymą, bet niekas, aišku, manimi nepatikėjo. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vokiečių<br />

žvalgai. Ėjo 1912-ieji, artinosi I pasaulinis karas.<br />

<strong>—</strong> Kokius prisiminimus paliko Jūsų, dvylikametės, atmintyje šio karo įvykiai?<br />

<strong>—</strong> I pasaulinio karo fronto linija tiesėsi palei Ventą. Vokiečiai pasirodė nuo Klaipėdos pusės,<br />

rusai <strong>—</strong> iš priešingos. Dešiniajame upės krante įsitvirtino rusai, kairiajame <strong>—</strong> vokiečiai.<br />

Prisimenu, ganydama gyvulius išgirdau kažkokį keistą triukšmą. Įsiklausiusi ėmiau atskirti<br />

žmonių riksmus, arklių kanopų bildesį, ginklų žvangėjimą. Keletas pabaidytų arklių, iškėlę<br />

galvas, žvengdami atšuoliavo net iki ganyklos. Mano supratimu, mūšiai vyko už 1<strong>—</strong>2 kilometrų.<br />

Tai buvo karo pradžia.<br />

Vokiečių žvalgai pas ūkininkus apsilankydavo ir anksčiau. Jie užeidavo pavalgyti, prašydavo<br />

sviesto, kiaušinių. Neaplenkė jie ir mano tėvų. Kartą pas mus paliko pasiganyti savo arklius.<br />

Kažkas nevykusiai pajuokavo <strong>—</strong> nukirpo arkliams uodegas. Vokiečiai įtarė, kad tai padarė<br />

aplinkiniai ūkininkai. Nežinia, ar jie būtų likę gyvi, jei ne mano tėtis. Nežinau iš kur, bet jis<br />

puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad paaiškino vokiečiams, kad tie žmonės niekuo dėti.<br />

<strong>—</strong> Kaip ir kada susikirto Jūsų keliai su Jonu Šimkumi?<br />

<strong>—</strong> Jau po karo, kai man buvo 15 metų, mirė tėvelis, Mamai vienai nelengva buvo išlaikyti<br />

tokią šeimą. Atsirado bevaikė šeima, kuri norėjo mane įdukrinti. Tačiau atsitiko taip, kad šioj<br />

šeimoj netikėtai gimė kūdikis. Mane pakvietė būti krikštamote. Krikštatėvis buvo Jonas Šimkus.<br />

Taip mes susipažinom. Nepraėjus metams, jis parsivežė mane į Plūgų kaimą. 1928-aisiais aš už<br />

jo ištekėjau. Jonas buvo ūkininko sūnus, iš tėvo paveldėjo ūkį ir 30 ha žemės. Po metų gimė<br />

Eugenija, dar po metų <strong>—</strong> Adelė.<br />

Laikėm 7 karves ir 3 prieauglius. Turėjom 3 ar 4 arklius, apie 10 avių, 50 žąsų, vištų ir<br />

kalakutų. Kadangi neturėjom jokios technikos ir viską teko dirbti rankomis, samdėm berną,<br />

mergą ir piemenį.<br />

8

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!