1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
kelio ar tako vingis, kiekviena pelkė ar duobė mintinai žinomi. Nebeliko bruknienojų, mėlynių,<br />
miškai žolių didelių priaugo. Ir gamta keičiasi <strong>—</strong> ne tik žmogaus gyvenimas.<br />
Gal dėl to nuošalumo Ramoniškė ir garsių žmonių neišugdė <strong>—</strong> neužtekdavo sveikatos ir<br />
užsispyrimo septynis kilometrus į Viekšnius, į progimnaziją. Tik Miltinių Juozukas toks atkaklus<br />
buvo. Nuo šešerių metų čia su tėvais grįžęs vargo, piemenavo ir į mokslą kaip laibas medelis<br />
stiebėsi. Matyt, čia bėginėjant ar per miškus iš mokyklos žingsniuojant, subrendo jo pirmasis<br />
klojimo spektaklis <strong>—</strong> „Genovaitė”. Graudi istorija, anuomet bene kiekviename kaime<br />
savamokslių artistų vaidinta. Ir po Miltinio gegužinėse čia būdavę ir vaidinimų, ir koncertų, nes<br />
Ramoniškės moterys ir merginos <strong>—</strong> oi, kokios balsingos, ne tik kalnus giedoti senoji Venckienė<br />
buvo išmokiusi.<br />
Eleonora Šiaulienė sako irgi Juozą Miltinį prisimenanti, mat karo pabaigoje jis čia su<br />
V. Blėdžiu bene tris mėnesius glaudęsis, pasak J. Šimkaus, kažin koks girtas rusų karininkas vos<br />
nenušovęs garsiojo artisto. O pasak E. Šiaulienės, jie Papilėje tais pačiais 1944 metais susitikę ir<br />
ilgai šnekučiavęsi, visai neišdidus, paprastas žmogus buvęs.<br />
Tikėtina, kad nemažai kaimo praeities puslapių bus atskleista ir iš naujo perskaityta rugsėjo<br />
6-ąją, kaimo sueigoje, minint pačio garsiausio Ramoniškės kaimo sūnaus Juozo Miltinio<br />
devyniasdešimtmetį. Va, kiek metų nutekėjo čia, kur ir pavasariai, ir rudenys ateina miškais.<br />
Skaidrūs vaikystės prisiminimai // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). <strong>—</strong><br />
2003. <strong>—</strong> Kovo 26. <strong>—</strong> Nr. 12 (24). <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Seniūno patarti, susiradome dabar Viekšniuose gyvenančią buvusią Ramoniškės kaimo<br />
gyventoją Eleonorą Šiaulienę. Nelengvas dienas teko Ramoniškių kaime praleisti Eleonorai, bet<br />
šiandien jos pasakojimas skaidrus ir gražus. Kaip toje dainoje <strong>—</strong> „rodos ir skausmo nebuvo”.<br />
1926 metais gimusi, ji savo vaikystėje prisimena Ramoniškėse gyvenus 24 ar 25 šeimas.<br />
Kadangi beveik visos šeimos daugiavaikės būdavusios, tai iš viso gal gerokai daugiau nei šimto<br />
žmonių gyventa. Iš stambesnių ūkininkų, kurie valdė daugiau kaip dvidešimt ha, paminėjo<br />
Miniauskus, Šiušas ir Mažeikius. Kiti ūkeliai smulkūs <strong>—</strong> po tris, penkis hektarus. Sunku buvo<br />
pragyventi, bet kaimo žmonės nesipyko, vieni kitiems padėdavo. Pasilinksminti mėgo <strong>—</strong><br />
gegužinėse per naktį šokdavo, o ryto saulę jau prie darbo pasitikdavo. Jauni buvo, pilni jėgų...<br />
Pokario sumaištį paminėjus, prisiminė E. Šiaulienė, kad vienos šeimos atžalos susipriešino,<br />
draugai susipyko. Turi pašnekovė savo nuomonę apie dabar garbinamus pokario didvyrius. Ne<br />
visada ji atitinka oficialią versiją. Juk visus pažinojo, šalia gyveno. Tik palaužta ligų, penkiolika<br />
metų išnašlavusi viena savo pamiškės sodyboje, ryžosi palikti namus ir persikelti į Viekšnius.<br />
Apie savo gyvenimą Eleonora pasakoja skausmingą istoriją. Su vyru išgyveno 33 metus. Kai<br />
tekėjo už jo, negalėjo pagalvoti, kad šitiek metų reikės jį sarginti. Per Kalėdas „šliūbą” paėmė, o<br />
vasarą jau vyrą į ligoninę išvežė... Tai buvo sunkios ligos pradžia. Besideformuojantis poliartritas<br />
kiekvienais metais vis labiau slėgė. Turėjo Eleonora pati dukra ir sūnumi pasirūpinti, į kolūkį<br />
kasdien eiti, vyrą prižiūrėti. Iš kitų kaimų veždavo į darbą, o iš Ramoniškių tekdavo į Žemaitės<br />
kolūkį dviračiu keliauti. Būdavo, per dieną po trisdešimt kilometrų sukarti tekdavo. Atlygio jokio<br />
negaudavo, bet rūpėjo pensiją užsidirbti. Visas pragyvenimas <strong>—</strong> iš karvutės. Ji irgi priežiūros<br />
reikalaudavo. Nors žolės prie pat namų <strong>—</strong> į valias, bet tai miškų ūkio žemė, karvutę į ganyklą<br />
tekdavo gan toli vesti. Parduota grietinė ar sūris padėjo tada vaikus pakelti, nes iš kolūkio metų<br />
gale ašaras gaudavo.<br />
Nors nelinksmas E. Šiaulienės pasakojimas, tačiau supratom, kad ne tik dirbti, bet ir<br />
linksmintis mokėjo Ramoniškių merginos. Dar ir dabar Eleonora nėra visų žinomų dainų<br />
išdainavusi. Pas ją ateina iš kultūros namų mergaitės ir užrašinėja žodžius. Ramoniškių moterys<br />
ir merginos skambiais balsais visada garsėjo.<br />
Išgyveno, nes dainavo: [Eleonora Šiaulienė] / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas<br />
žemaičių. <strong>—</strong> 2003. <strong>—</strong> Spal. 31: ir nuotrauka. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Mintis pakalbinti 77-erių metų Eleonorą Šiaulienę kilo pamačius ją kultūros namų dainininkų<br />
tarpe. Ši moteris išsiskyrė ne tik savo garbingu amžiumi, bet ir ypatingu švytėjimu,<br />
džiaugsmingai giedru žvilgsniu. Dar paaiškėjo, jog didžiąją ansamblio repertuaro dalį sudaro<br />
E. Šiaulienės padainuotos dainos.<br />
6
Change language