1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

Jaunuoliai buvę pasiryžę geriau mirti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo kas
laukia. Tačiau lemiamą valandą kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat mirtis, matyt,
neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš bunkerio, jis pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du
vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami
gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios
sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl prisirišę virve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasigirdo
šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išvirtęs lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką —
Domą Rimkų, kuris pabūgęs pirmtako likimo, priešinęsis ir maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio
gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai, supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų
nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos
tėvukui P. Šiuipys pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! Mirtis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti
šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę virsti
dūmų ir ugnies kamuoliai. Spėjama, kad jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę
paskutine granata.
Vis dėlto ir tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavę. Atsivarę apie 90 metų senuką
Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlipti į slėptuvę. Jis
vėliau sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėję
sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. Virkučio roges ir išvežę į Viekšnių
miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę
praeinančius — ar kas nesustos, ar nepravirks motina, apkabindama sūnų. O tada tiesus kelias į
Sibirą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. Vėliau
žuvusiųjų tėvai gavę žinią, kad palaikus Leono ir Prano draugai nakčia perlaidojo. O kur tas
kapas šiandien, nežinoma.
Sekantį rytą po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvo suimti tų partizanų ryšininkai —
Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai, gyvenę prie kelio šalia Milių kapinaičių.
Areštuoti ir abu L. Jonuškio, pasidavusio čekistams, broliai Jonas ir Pranas.
— Aš ir buvęs mano kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų praleidome Sibire, — sako
buvęs Lėlaičių malūno savininkas Jonas Silkinis. — Išvien ėjau su miško vyrais: parūpindavau
akumuliatorius bunkeriui apšviesti, duodavau maisto, rūkalų.
Kas tie jauni žmonės, taip drąsiai žvelgę mirčiai į akis? Senesnieji kaimynai juos prisimena
buvus kilniais kovotojais, vargusius, tačiau nevarginusius jų. Aišku, KGB duomenimis, jie buvo
„banditai, liaudies priešai”. P. Šiuipio sesuo Ona Perminienė, moteris jau virš septyniasdešimties,
žvelgdama į brolio nuotrauką kalba:
— Buvo drąsus, stiprus ir sumanus vyras. Doras lietuvis. Gal savo nelaimę nujautė, kad su
didele širdgėla žvelgė į artėjantį frontą.
Pasak Onos Perminienės, jų tėvai turėję tris hektarus žemės. Augę šeši vaikai — nuo dviejų
tėvų, nes našlaudama mama dar kartą ištekėjusi. Pranas eidavęs uždarbiauti. Paskutiniais metais
tarnavęs bernu Tadeušo Gaudiešiaus ūkyje, Lėlaičių kaime. Albertas Švažas buvo kilęs iš
Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, gimęs 1918 metais. Tėvas ir
prosenelis — geležinkelininkai. Albertas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavęs
Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės,
gyveno gimtajame Rekečių kaime ir dirbo geležinkelyje. Buvo „Tėvynės apsaugos rinktinės”
narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį su besitraukiančių banga
patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. Šias žinias suteikė rezistento brolis,
Sibiro tremtinys Edvardas Švažas, dabar gyvenantis Švenčionėliuose. Galima tik spėlioti, kodėl
A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn.
Leono Jonuškio trumpa jaunystė bėgusi Milių kaime, tėvų ūkelyje, prie gyvulių bandos ir
plūgo. Grįžo iš lagerio jau be sveikatos, netrukus mirė.
Tų sunkių pokario metų grandinėje būta daug žūčių bei skriaudų. Šis atvejis skaudus tuo, kad
paprastiems kaimo vaikinams buvo atimta gyvybė vien dėl to, kad nėjo į okupanto kariuomenę ir
slapstėsi. Nuo šių tragiškų įvykių prabėgo jau penkiasdešimt metų. Tai skausmingai istorijai
atminti Daugįnių bažnyčios klebonas Romualdas Žiulpa ir žuvusiųjų giminės numato vaikino
žūties vietoje pastatyti ąžuolinį kryžių.
46