1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

nebijojau, bet į lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Ona Žalienė pasakojo, kad
kai jos tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė.
Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. Mano tėvelis ir broliai mokėjo skaityti ir
rašyti. Mane Lietuvos laikais varė į lietuvišką mokyklą. Aš baigiau Tučių pradinę naginių
mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip neaudavo, tik naginėmis...
Mokiausi amato. Mama mane atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemaūgė, tad siuvėja
paklausė, ar pakelsiu laidynę. O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo
keturiolika metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus.
Mokiausi klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną
kartą davatkos bažnyčioje mane mušė dėl to, kad nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo
kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare — malda...
Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ir Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir
lietuviškas giesmes. Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo — mes
giedodavome. Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudies dainų. Visas lietuviškas
giesmes moku — kitas lietuvis tiek ir tokių nemoka.
Esu tikinti. Tačiau į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis
atvažiuoja kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal ir daugiau,
penkios draugės važiavome į Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Išvydau, kad ir ten
gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių
daugiau nei pas mus, Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų
susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš
lietuviams sakiau: „jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas
iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk...
Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti pas kitas moteris.
Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi nuodėmė?” Tam vyrui
kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, taip nėra. Dar kunigas
to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat aiškinasi. Tas vyras dvylika metų nėjo į
bažnyčią... Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikėtų pasakyti, nežinau, ką
atsakytų.
Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. Atėjo kunigas, ji atliko išpažintį —
kokią valandą jam į ausį kalbėjo. Ko buvo prisidirbusi — nežinau, bet išrišimo negavo. Mes,
rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. Rusijoje ant kapo padedama duonos,
užpilama degtinės. Kodėl taip daroma — nežinau. Lietuvos rusai tokio papročio neturi. Čia per
atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar
pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių cerkvėje švęsdavome švento
Sergijaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per Tris Karalius su batiuška
eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas (Smetonos laikais), ėjo
su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo į cerkvę iš Ventos
vandens, pašventindavo — ir tiek.
Mums, rusams, į rankas rožančiaus neduodavo — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti
„Gospodi pomiluj” (12 kartų), tai rožančius yra tik tam, kad nesuklystum skaičiuodamas. Kartais
ir daugiau kartų būtina pasakyti šią frazę. Tada leidi rožančių per pirštus ir žinai, kiek kartų jau
sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos neturi”.
Moteris pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha žemės
plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metu dauguma rusų
iš aplinkinių kaimų išvyko į Rusiją. Važiavo nemažai lietuvių. Jų šeima niekur nebėgo.
„Man tas pats — kalbėti rusiškai ar lietuviškai”, — teigė Savarinos kaimo senbuvis Sergejus
Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką gyvenome tarp lietuvių. Mano
proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, Belicos valsčiaus, lyg iš
Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais”.
Sergejaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia iš Kauno banko 99-eriems metams
nusipirko išsimokėtinai. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o vėliau kasmet po mažą
sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergejaus seneliams, bet ir jo tėvams. Viekšnių
Fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergejaus Bartaševičiaus protėviai į
40