1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

Tris dešimtmečius Jonas Šiaulys nesveikuoja, o štai Eleonora nuo pat kolūkių susikūrimo iki
pensijos dirbo kolūkyje. Po darbo apibėgdavo savo gyvulius ir dar į saviveiklininkų repeticijas
suspėdavo — nuveždavo ir parveždavo ūkio mašina. Daugelį metų Eleonoros Šiaulienės gražus
balsas skambėjo Palnosų etnografiniame ansamblyje, atgaivindamas senolių laikus.
— Visą gyvenimą mylėjau dainą. Ar buvo liūdna, ar smagu, vis dainavau. Daina padėjo
gyventi, vargelį vargti, džiaugsmu dalintis. Daug sunkumų mudu su Jonu patyrėme. Pokario
klasių kovos keliai vedė per miškus. Vienu pakraščiu slinko banditai, kitu ėjo liaudies gynėjai.
Mes buvome klasių kovos arenoje. Viską iš naujo pergyvenome žiūrėdami filmą „Perplėšta tyla”:
tarsi mūsų gyvenimo atkarpėlė parodyta būtų, — kalba Eleonora.
— Argi galėjome tikėtis ir įsivaizduoti, kad toks šviesus, ramus gyvenimas ateis, kad tokiu
rūpesčiu būsim apgaubti. Abu gauname pensijas, dabar ir vaistus nemokamai. Ir šviesu mums ne
nuo maldų — nuo knygų, nuo tarybinio gyvenimo tikrovės, — į pokalbį įsiterpia Jonas Šiaulys.
Ir pasakoja apie tai, kad savo gyvenimo prasmę jie regi ne danguje, o žemėje, vaikuose. Sūnus
Jonas, baigęs profesinę technikos mokyklą, kurį laiką dirbo tekintoju, dabar Mažeikių naftos
perdirbimo įmonėje profsąjunginį darbą, yra komunistas, kelionių ir vandens turizmo entuziastas,
atostogų dienomis apkeliavęs plačiąją šalį, netgi Indijoje pabuvojęs. Ne poterių, ne maldos mokė
Šiauliai sūnų ir dukrą, o žmoniškumo, tiesos, gerumo, tos doros, kurios laikosi patys.
Šiaulių neslegia neišvengiama žmogaus būtis. Kolūkio partinio komiteto sekretorei
E. Babenskienei jiedu parašė: palaidokite mus be bažnyčios. Ne, ne apie mirtį šiandien mąsto
šešiasdešimtmetė Eleonora ir penkeriais metais už ją vyresnis Jonas. Apie gyvenimą. Šviesų ir
turiningą, savo rankom sukurtą. O iš anksto apie mirti prakalbo todėl, kad niekas jų įsitikinimų
nebandytų iškraipyti, išniekinti.
Šiaulienė-Keršytė Eleonora. Nekaltas kraujas kaltina // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 7. —
Visas tekstas:
Liepos 14 d. „Vienybėje” išspausdintas straipsnis „Perkelti palaikai” ir mane papiktino.
Baisiausia tai, kad bijote tiesos. Kodėl neaprašėte. P. Šiurkaus brolių, S. ir J. Šiušų atliktus
darbus, besislapstant miške? Kokia turėtų būti gėda tikintiesiems, kokia niekšybė — su
bažnyčios apeigomis už kruvinus grašius palaidojo žmogžudžius. Jie ne save saugojo. Jie
žiauriausiai kankino ir žudė nekaltus žmones.
1947 m. liepos 23-iosios naktį buvo nužudyti 4 vyrai: Šauklys Antanas Ramoniškės kaime,
Pavirvytės kaime — broliai Daveikiai, Tervainis, Skleipiuose — Sopronovų šeima. Tai miško
brolių vienos nakties darbas. Tų, kuriuos taip garbingai palaidojo. Šaukliui sudaužė veidą
šautuvo buože, tada šovė. Su Šaukliu kartu miegojo augintinis, Laureckas Bronius, 13 metų
berniukas. Šauklys augino jį, našlaitį. Už ką nušovė anuos vyrus? Už ką šiandieną Laureckas
vietoj sveikos kojos turi nešioti protezą? Juk gyvi liudininkai tebesame. Tai tų žmogžudžių,
Šiurkaus ir Šiušų, darbas. Nepaslėpsite nieko.
O kiek tų žiaurių žudynių žinome — nė į dešimt tokių lapų nesurašysi.
Ir dar rašoma, kad kažin kokia moteris užgavo žmogžudžių artimųjų širdis, sakydama tiesą.
Kodėl bijot rašyti tos moters pavardę? Tai tikras žmogus. Jai gaila tų žmonių, kuriuos išžudė
banditai. Rašoma, kad kažkas išdavė tuos žmogžudžius. Kas juos išdavė? Nekaltas kraujas
šaukėsi Dievo, jei jūs juo tikite. Banditai patys save išdavė nekaltų žmonių žudymu.
Tebūnie prakeikti žmogžudžiai.
Eleonora ŠIAULIENĖ-KERŠYTĖ
P. S. Atleiskite už klaidas. Aš Sibire nebuvau. Negalėjau baigti aukštojo mokslo, kaip kad
labai daug išvežtųjų baigė.
O tada tarnavom pas buožes. Aš ištarnavau 10 metų. Turbūt nė vienas samdinys nebaigė
aukštųjų mokslų, nors ir kaip troškome. Liko toj laisvoj Lietuvoj baigti keturi skyriai.
NUO REDAKCIJOS: Jūsų minimo straipsnio autorė tik aprašė palaikų perlaidojimą ir pati nei
teisino, nei kaltino perlaidojamųjų. Manome, kad laikraštis turi aprašyti visus svarbesnius
įvykius, o jau vertinti juos — kiekvieno iš mūsų širdies ir sąžinės reikalas.
4