1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
ŠIURKUS TELESFORAS<br />
Elekšis Juozas. Tokį jį prisimenu: [Telesforas Šiurkus] // Vienybė. <strong>—</strong> 1989. <strong>—</strong> Saus. 3. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Jau 14 metų, kai savo mylimoje gimtinėje nebesilanko profesorius Telesforas Šiurkus.<br />
Jaunesnieji akmeniškiai jau nebegalėtų parodyti, kur stovėjo jo gimtasis namas Gulbinų kaime.<br />
Nebėra nė vieno takelio. Iš gausios šeimos, kurioje augo šeši vaikai, tik vienas brolis Alfonsas su<br />
šeima begyvena tame kaime, mano mamos buvusios tėviškės vietoje. Visus kitus gyvenimas ir<br />
mirtis išblaškė iš gimtojo lizdo.<br />
Profesoriaus darbai medicinoje iki šiol gerai žinomi, iš jų patyrimo semiasi naujos gydytojų<br />
kartos. Bet apie Telesforą Šiurkų kaip apie žmogų dar nedaug rašyta. O tai buvo įdomi ir savita<br />
asmenybė. Jau tai, kad operacinėje jis pasirodydavo su savo žemaitiškomis klumpėmis, negalėjo<br />
nekelti apie jį įvairių kalbų, skatino domėtis juo.<br />
Kadangi profesorius beveik kas vasarą aplankydavo mano tėvus, jį prisimenu nuo pat savo<br />
vaikystės. Profesorius turėjo įgimtą talentą bendrauti su žmonėmis, traukė juos kaip magnetas.<br />
Kartą parbėgęs iš laukų, troboje radau sėdintį nemūsiškai apsirengusį dėdę. Mama kyštelėjo<br />
galvą iš virtuvės, pasakė, kad tai Telesforas (gimtinėje jo niekas kitaip, net ir profesorium tapusio<br />
nevadino) ir liepė pasisveikinti. Nesėkmingai bandžiau pabučiuoti ranką. Jis mane pasigavo tarp<br />
kelių ir bematant surengė „egzaminą”. Bet koks tai buvo egzaminas! Apie šunį, katiną, vištas,<br />
žaislus <strong>—</strong> apie visa tai, ką mėgau, ir tuo pačiu patikrino, iki kiek moku skaičiuoti, kaip tariu<br />
žodžius. Buvo taip įdomu, kad visai nesijaučiau nejaukiai, kaip su svetimu žmogumi. Greitai ir<br />
pats pradėjau svečią egzaminuoti. Po kažkurio mano klausimo jis labai garsiai ir nuoširdžiai<br />
nusijuokė (tai buvo jo juokas) ir pasakė, kad jis to nežino. Aš jo nebesivaržiau iki tol, kai gerokai<br />
paūgėjęs suvokiau, koks didelis skirtumas tarp mūsų. Bet jis to skirtumo niekada nematė ir<br />
nepabrėždavo.<br />
Nėra ko ir sakyti, kad profesoriui apsilankius, mūsų namai pavirsdavo tikra poliklinika.<br />
Tačiau jeigu kas iš kaimynų norėdavo pasigydyti, jis nelaukdamas nueidavo pats. Po tokios<br />
profesoriškos „greitosios pagalbos” ligoniai imdavo sveikti be vaistų. Kai kurie giminaičiai dėl<br />
to net prarasdavo saiką, priekaištaudavo, kad vaistai neskanūs, ir reikalaudavo tokių, kurie<br />
glostytų gurmano skonį. Neprisimenu, kad T. Šiurkus būtų atsisakęs paprašytas ką nors iš mūsų<br />
paguldyti ligoninėn operacijai ar gydymui, nors tai būdavo ir visai svetimi žmonės. Grįžę jie<br />
negalėdavo atsistebėti dėmesiu, kurį profesorius rodydavo savo pacientams <strong>—</strong> užeis<br />
nelaukdamas vizitacijos, apsuks, pakels, pasiteiraus apie namus, papasakos anekdotų ar įdomių<br />
atsitikimų.<br />
Su juo būdavo labai lengva bendrauti. Svečiuodamasis jis pats eidavo, kur jam reikia,<br />
paimdavo bet kokį indą, kartais ir ne gėrimui skirtą, ir gerdavo pasisėmęs iš kibiro vandens arba<br />
paprašydavo pasukų, išrūgų ar rūgusio pieno. Visada žinodavai, ko jis nori, ko ne, ir nebūdavo<br />
jokių nepatogumų.<br />
Ne tik jis padėdavo kitiems, bet reikalui esant, ir mus įtraukdavo į darbą. Atvykęs su dukra<br />
Dalia, jis mudviejų su broliu paprašė pamokyti ją važiuoti dviračiu. Kartą nuvykęs į svečius,<br />
radau jį su anūkėle Rūta. Kiek pasikalbėjus, suskambo telefonas. Pokalbį jis užbaigė žodžiais:<br />
„Auklę aš surasiu”. Supratau, kad profesorius eis operuoti ir kažkur ieškos auklės. Bet jis<br />
trumpai pasakė, kad reikia skubėti į sudėtingą operaciją, o aukle turiu pabūti aš. Taip netikėtai<br />
likau vienas su mažyčiu žmogeliuku vežimėlyje. Iš pradžių jis gulėjo ramiai, bet galiausiai taip<br />
paleido dūdas, kad, rodės, žmonės ims bėgti iš gatvės žiūrėti, kas čia žudo vaiką. Nepadėjo jokie<br />
supimai, nešiojimai ir lopšinės. Po ilgos mano kankynės pasirodęs profesorius puolė ne prie<br />
mudviejų, o virtuvėn ir atnešė buteliuką su žinduku. Taika bematant įsiviešpatavo, o profesorius<br />
paaiškino, kad tik operuodamas prisiminė pamiršęs pasakyti, jog anūkėlei reikia duoti valgyti.<br />
Kitą kartą, man jau dirbant atsakingą darbą Mažeikiuose, profesorius pakvietė talkon padėti<br />
statyti paminklą jo motinai, mano tetai. Visą dieną kasėm vienu du duobę iki pečių, krovėm į ją<br />
akmenis. Šis paminklas Akmenės kapinėse yra gražus motinos pagerbimas. Savo motiną jis<br />
mylėjo labiau už viską pasaulyje ir laikė, kad už tai, ką jis turi ir koks yra, turi būti dėkingas<br />
Motinai.<br />
30
Change language