1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

A. Preibiu „Aušra”. A. Švažas parašė keletą antitarybinių lapelių tekstų, kuriuos įdavė
O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos štabą.
1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį
viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti,
kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. Šiuipys. 1947 m.
vasarą prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad Dabikinėje susibūrusi
antitarybinė organizacija ir LLA Žemaičių apygardos štabas veikė vadovaujami tarybinių
saugumiečių.
Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. Stasys savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose,
bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė Stasiui užduotį sausio 7 d.
palikti bunkerį. Šeštą dieną Stasys pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į
bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskrities MGB viršininko
pavaduotojas Vasiljevas, 32-o šaulių pulko antro bataliono vadas — MGB kapitonas
Semionovas, Viekšnių MGB viršininkas, kapitonas Loktionovas, 32-o šaulių pulko antro
bataliono grandies vadas — MGB leitenantas Ceblocovas, komendantas — MGB jaunesnysis
leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro bataliono MGB seržantas Volkovas ir penkiolika
tarybinių kareivių. Bunkerio vietą Stasys žemėlapyje buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą
iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo
dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai, priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems.
Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai pasiuntė K. Butą atkelti į bunkerį įėjimo angos dangtį.
Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai šis ėmėsi šio
darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą pasipylė šūviai. Per valandą laiko iš vienos ir kitos pusės
paleidžiant po keletą šūvių kareiviams pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta
pasiduoti. Iš bunkerio nebuvo atsakyta. Tada kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio
laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti,
kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą
įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti kareiviams, kad jie gyvi nepasiduos. Po 10—15
minučių iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi
nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė
K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido
signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa.
Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten pasipylė šūviai. Kareiviai matydami, kad jų
mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir
žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik
tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g.
1916 m., ir Pranas Šiupys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių
MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų
palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai?
Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono Alkos rinktinės kovotojo Alberto Švažo
trumpas gyvenimas.
Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugs. 19. —
Visas tekstas:
Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau
apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų
ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos
istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais
žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais.
Pranas Šiuipys prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje.
Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo
brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo
įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m.,
atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba,
dažnai važinėjo į Klaipėdą. Kažkokiu būdu jam dingo tarybinis pasas, o tuo metu tai buvo baisus
28