1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

vežė Šiuipys žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi,
sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo
mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero].
1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą
Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks
jiemė — Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip Šiuipys padiejo per rubežių pereit.
Tėn nieko panašaus nebovo. Šiuipys atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį
mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons
savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus
rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė
revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto
nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo
bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau.
O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai
paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i
revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį,
sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas
tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų
nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas
buvo.
ŠIUIPYS PRANAS 1922 — 1948-01-07. Lėlaičių kaimas
Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Tekste: „Karas [Lėlaičių] kaimo
vyrams pasibaigė sėkmingai. Visi grįžo, fronte vieną kitą dieną ar net valandą pabuvę. [...]. Tik
du vyrai iš gretimo [Paventės] kaimo žuvo kovodami rezistentų eilėse. Pranas Šiuipys ir Lileika.
[...]. Pranas Šiuipys iš Pavenčių kaimo pas mus būdavo dažnai. [...]. Žemės jis turėjo vos vieną
hektarą ir mažytę, daugiau pirtį primenančią trobelę. [...]. Pradėjus rusams mobilizaciją ir kaimų
vyrams sulindus į miškus ir bunkerius, Šiuipys taip pat slapstėsi. Trobelėje slėptis nebuvo kur, tai
jis kažkur dingo, tik retkarčiais pasirodydamas namuose. Kai po įnirtingo šaudymo pagavo mano
brolį ir dauguma vyrų pasidavė, Šiuipys dingo visai. Vyrų kaimuose nebeliko, bet vis dažniau
girdėdavome kalbant apie žaliukus. [...]. Teko iš tolo stebėti, kaip šturmuojamas rezistentų
bunkeris netoli mūsų sodybos kitoje Ventos pusėje. Grįžęs iš mokyklos, išgirdau, kad kitoje
Ventos pusėje intensyviai šaudoma. Pamiškėje, kažkur prie Lengvenių ir Rimkų sodybų, rūko
dūmai, tratėjo automatai. [...]. Galėjau suprasti, kad kažkas vyksta netoli Rimkaus sodybos,
upelio skardyje esančiame tankiame eglynėlyje. [...]. Prieš sutemstant pasigirdo kažkokie duslūs
sprogimai, ir viskas nutilo. [...]. Rytą atėję mokyklon sužinojome — turgaus aikštėje guli nukauti
trys miškiniai. Žadėjome eiti žiūrėti, bet kažkas pasakė, kad ten guli ir mūsų kaimynas iš gretimo
kaimo Pranas Šiuipys. [...]. Kur palaidojo tris žuvusius, niekas nežinojo. [...]. Kai buvo nukautas
Lileika ir paguldytas Viekšnių turgavietėje, kartą budėti su arkliu į miestelį nuvarė mano tėvą. Po
nakties jis grįžo labai susijaudinęs. Papasakojo, kad jam teko vežti laidoti garsųjį Lileiką. Kiek
paknapsojus jam skirtame kambarėlyje, liepę važiuoti į turgavietę. Stribai sugriebę už kojų ir
galvos miškinį ir sviedę į vežimą. Liepę vežti į Pastauninką, prie drėgno skardžio. Ten jau buvusi
iškasta duobė.”
Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. —
1998. — Rugpj. 4: Nuotraukose: Onai Perminienei brolį Praną Šiuipį beprimena nuotrauka;
Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo. — Visas tekstas:
Antrą kartą, 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą ir krašte paskelbus mobilizaciją,
žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti ir už sovietinę santvarką. Todėl šimtai
jaunų vyrų atsidūrė miškuose arba slapstėsi kur pakliuvo, tikėdami, kad Vakarų valstybėms
padedant, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Šiuo nelengvu keliu pasuko ir dvidešimt
perkopęs Pranas Šiuipys. Nei jis ginklo savo rankose kada buvo laikęs, nei jam jo reikėjo. Iš
pradžių slapstėsi savo gimtajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje. Netrukus čia
24