1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...

— Kalbėjom apie I, tad prisiminkim ir II pasaulinį karą.
— Per šį karą tikro fronto Viekšniuose nebuvo. Vokiečiai bėgo, o rusai vijosi. Kadangi mūsų
ūkis buvo patogioje vietoje, prie pat kelio, tuščia ir ramu niekada nebūdavo. Namo viename gale
įsikurdavo arba vokiečių, arba rusų štabas. Reikia pasakyti, kad vokiečiai buvo daug
kultūringesni, negu rusai. Jie nieko neėmė, neplėšė. Rusai — kaip žvėrys, kur praėjo, ten nieko
neliko. Išvažiuodami rusų kareiviai išsiveždavo ne tik paskutinį stalą, bet ir katilą. Dar gerai, kad
jie nelietė mūsų moterų, merginų. Pasitaikydavo tik „apsimetusių” kareiviais „žulikų”, kurie
bastydavosi, prievartaudami moteris.
Įstrigo atmintin vienas toks nutikimas. Kažkuriuo metu vokiečiai buvo užėmę visą namą, o
mus su dukrom išvarę į klėtį. Vienas vokietis turėjo tarnybinį mokytą šunį. Mergaitės pašaukė jį,
ir šis atėjęs atsigulė tarp jų. Kai jo šeimininkas tai pamatė, išsivedė vargšelį į mišką ir nušovė —
nebepatikimas.
— Buvot ūkininkai, kaip išvengėt tremties?
— Per plauką. Buvo Viekšniuose toks Buta. Jis pretendavo į mūsų ūkį. Pasiprašė priimamas
„ant buto”, o vėliau jo „dėka” buvom įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Išgelbėjo mus žmonės,
kažkada pas mus tarnavę. Tai buvo po karo Viekšnių vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi
Tautkaitė. Jai patariant, atidavėm savo žemę pieninei, sau pasilikdami tik 5 ha, motyvuodami
tuo, kad vyras nusenęs, vaikai dar maži ir apdirbti visos žemės nebepajėgiam.
— Sugrįžkim į šias dienas. Kaip dabar senatvėje viena verčiatės?
— Su dukra Eugenija daug metų kartu dirbo Eugenija Kupliauskienė. Su ja, tarp kitko, mus
sieja labai tolimos giminystės ryšiai. Seniai bendravom, buvom geros pažįstamos. Ligoninėje ji
slaugė mano Eugeniją. Jai dukra paliko ir savo butą Mažeikiuose, kuriame aš dabar ir gyvenu.
Geri žmonės tie Kupliauskai. Padeda man visad. Iki kapinių nuveža, maisto parūpina. Šiaip
manęs aptarnauti dar nereikia. Pati valgyti pasitaisau, net cepelinų išsiverdu, pati skalbiu, pati
namus susitvarkau. Net ir darželį čia, Viekšniuose, pati nusiraviu. Šis namas mirusio Eugenijos
vyro Kazio Dargio. Kai Eugenija gavo butą Mažeikiuose, pardaviau savo namą Plūgų kaime ir
persikrausčiau čia. Po karo, kai pradėjo kurtis kolūkiai, dirbau raštinėje valytoja, vėliau —
Viekšnių apylinkėje. Nuo 56-ųjų esu našlė. Joną iš manęs atėmė plaučių vėžys.
— Na, ir paskutinis klausimas. Kaip Jūs vertintumėt savo gyvenimą, koks jis buvo? Ką
norėtumėt pasakyti apibendrindama?
— Žinot, sakyčiau, gyvenimą pragyvenau neblogai. Pradžia buvo sėkminga. Laimingai
ištekėjau, vyras buvo geras, garbingas žmogus. Aš jo net prisibijojau, ne todėl, kad būtų piktas, o
todėl, kad jį gerbiau, o jo žodis buvo įstatymas.
Mūsų žemė buvo gera, derlinga, materialiai gyvenom neblogai, mokesčiams pinigų netrūko.
Tuo labiau, kad gyvenimo pradžiai mano sesuo ir teta, gyvenusios Amerikoj, atsiuntė po 500
dolerių.
Tik dabar viskas apvirto aukštyn kojom. Po Eugenijos mirties vyro giminė manęs atsižadėjo.
Kodėl? Nežinau... Atsiremti nebėra į ką. O senatvė yra senatvė: klausa susilpnėjo, akys tamsėja,
sunku darosi vaikščioti, kartais atmintis išduoda. Visą gyvenimą buvau sveika. Ir dabar dar
valgau viską. Vaistų nevartoju. Ligoninėje esu gulėjusi tik vieną kartą, prieš 20 metų, kai buvo
įkandęs pasiutęs šuo. Žilų plaukų priekyje, ant kaktos, atsirado tik į šeštą dešimtį įkopus.
Kuo dabar užsiimu? Mėgstu gėles, švarą ir tvarką. Šiuos bruožus įskiepijau ir savo dukroms.
Mėgstu žiūrėti televizorių, domiuosi politika. Kepu pyragus. Turiu silpnybę gaminti vyną.
Daugiau kaip 30 metų darydavau vynus iš įvairiausių uogų, obuolių, net kiaulpienių.
Nepagalvokit, kad giriuosi, visi sakydavo, kad jokio kito gėrimo su mano vynu nepalyginsi.
Skanus būdavo, skaidrus, aromatas toks, kokio niekur nerasi. Pati gyvenime beveik negėriau,
spjaudavau nosinėn, kai kitaip išsisukti nebegalėdavau. Du kartus esu buvusi „mirtinai”
pasigėrusi. Buvo pamoka visam gyvenimui.
Jaučiu stiprų vidinį norą tyrinėti žmogų, suprasti, ar jis nuoširdus, mąsto ir kalba vienodai.
Man sekasi nuspėti žmogaus charakterį, būdą. Su blogais žmonėmis nebendrauju.
10