1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
1 ŠARKIAI Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006 ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>ŠARKIAI</strong><br />
Š<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. <strong>Šarkiai</strong>, <strong>Šarkių</strong> <strong>mauzoliejus</strong>. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Kas ten tame <strong>Šarkių</strong> mauzoliejuj buvo palaidotas?<br />
<strong>—</strong> Dvė Šarkytės. Vėskas. I visi gėmėnės pasipiktinę bovo, kam anas ne į kapus laiduojo, vuo<br />
ten. Vida Šarkytė pati pirmuoji mėrė. Tai buvo kokiais 1936 metais. Vuo už kuokių metų, a<br />
dviejų <strong>—</strong> Marytė Šiuipytė. Kokių pėnkių metų, šėšių metų galiejo būt. Man pasakuojo tuo Šarkio<br />
sesuo Lemežienė. Ji kurį laiką gyveno tėn. Alberts Šarkis, kaip mėrė, ta Vida pirmuoji mėrė,<br />
sako, cielą pakėlį surūkis papirosų. Kaip tie vaikai mėrė, dar buvo berniuks gėmės. I juos išvežė.<br />
1941 metais. Atskyrė... į Rešiotus pateko. I tas vaiks mirė tėn. Ir parvažiavę, po karo, ta Šarkienė<br />
bovo atvažiavusi čia į Viekšnius. Ana čia neapsistuojo, negyveno.<br />
Buvo Šarkio tų brolių. Alfredas, Albinis, sesuo Emilija ir Jucienė sesuo bovo. Pėnki iš vėso<br />
bovo. Tai jis, kadangi bovo turtingiausias, pajiemė vėsą tą ūkį i visėms atidalėno dalis. Geras<br />
gydytojas skaities. Chirurgas buvo. Bet buvo padaręs kažkuokią tai klaidą. Kažką tai užsiuvęs<br />
žydelkai pilve. Alberts Šarkis. Jis ne pats statė. Pinings statė. Pastatė klėtį naują, daržinę, tvartą<br />
pastatė, kumetyną pastatė, i paskui da linų džiuovyklą tuokią. I pirmieji siloso bokštai bovo.<br />
Nedideli tie bokštai siloso bovo. Su stogeliu. Prie Žibikų pušyno anuo žemės, dabar yr tvėnkiniai<br />
tėn. Bovo durpyns. Durpyne bovo užveisęs kultūrines žoles. I tus siloso bokštus išveždavo tas.<br />
ŠARKIS ALGIMANTAS<br />
Šarkis Algimantas. Ir vėl suliepsnojo laužai prie Ventos // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1957. <strong>—</strong><br />
Birž. 26. <strong>—</strong> Tekste: Viekšniuose šeštadienį ir sekmadienį antras festivalis.<br />
Šarkis Algimantas. Mechanizatorių kalvė // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1957. <strong>—</strong> Liep. 13.<br />
Šarkis Algimantas. Visų mylimas: Mokytojas J. Žilevičius // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1959. <strong>—</strong><br />
Kovo 4.<br />
Šarkis Algimantas. Knyga <strong>—</strong> geriausias draugas // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1959. <strong>—</strong> Kovo 21.<br />
Šarkis Algimantas. Koklių cecho moterys // Vienybė. <strong>—</strong> 1970. <strong>—</strong> Rugs. 17. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Cecho viršininkas Alfonsas Kuodys. Dirba 104 darbininkai. Moterų beveik 70.<br />
Šarkis Algimantas. Apie puodus... // Vienybė. <strong>—</strong> 1970. <strong>—</strong> Spal. 1. <strong>—</strong> Tekste: Kauno<br />
eksperimentinės dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių baras per mėnesį sunaudoja<br />
apie 20 tonų filtruoto molio, atgabenamo iš Kauno. Remigijus Mockevičius <strong>—</strong> visą gyvenimą<br />
žiedėjas. Žiedėjai Albertas Vilimas, Stasė Vilimienė.<br />
Šarkis Algimantas. Jie vers vagas // Vienybė. <strong>—</strong> 1970. <strong>—</strong> Spal. 10.<br />
Šarkis Algimantas. Gabumai, plius darbštumas: [Dailininkas Albinas Stonys] // Vienybė. <strong>—</strong><br />
1970. <strong>—</strong> Spal. 13. <strong>—</strong> Tekste: Dailininkas, 15 metų dirbo Viekšnių kultūros namuose, vėliau<br />
buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dirbtuvėse.<br />
Šarkis Algimantas. Raudonuoja plytų krūvos // Vienybė. <strong>—</strong> 1971. <strong>—</strong> Geg. 1. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Plytinės vedėjas Povilas Kuchalskis. Sezono metu plytinėje dirba apie 70 žmonių. Seniausi<br />
darbuotojai <strong>—</strong> degikai Alfonsas Rudokas ir Jonas Strikaitis sugeba per parą išdegti iki 10<strong>—</strong>14<br />
tūkstančių plytų. Pagrindiniai žaliavos šaltiniai yra vietoje, per keletą šimtų metrų nuo plytinės.<br />
1
Šarkis Algimantas. Viekšniuose gimę, į Viekšnius suvažiavę... // Vienybė. <strong>—</strong> 1972. <strong>—</strong><br />
Birž. 3: ir nuotraukos. <strong>—</strong> Tekste: Susitikimas su mokyklos auklėtiniais. A. Žilėnas, Jonas<br />
Šiurkus, Telesforas Šiurkus, J. Miltinis, A. Gudaitis, A. Ružė, J. Elekšis, S. Poškus, J. Vitkus,<br />
Edvardas Levitas ir kiti.<br />
Šarkis Algimantas. Mano pirmieji mokytojai // Vienybė. <strong>—</strong> 1973. <strong>—</strong> Spal. 6.<br />
Šarkis Algimantas. „Virvytėje” prie Virvytės // Vienybė. <strong>—</strong> 1974. <strong>—</strong> Liep. 6. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Pradėjo veikti naujas restoranas „Virvytė”. Pastatas įdomios, originalios konstrukcijos. Rūsyje<br />
alaus baras, trečiame aukšte <strong>—</strong> šokių salė.<br />
Juodpusis Apolinaras. Draugą prisimenant: [Algirdą Šarkį] // Vienybė. <strong>—</strong> 1991. <strong>—</strong> Vas. 2.<br />
<strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Žiema. Apšerkšnijusio medžio viršūnėje, sniego tyloje, gamtos ramybėje kabo tuščias<br />
gandralizdis. Jis laukia pavasario ir savo šeimininkų. Tikriausia, balandyje čia apsuks ratą du<br />
ilgasparniai gandrai, sukleketuos visai apylinkei ir prasidės gyvenimo tąsa.<br />
Žiūriu į šią fotografiją, prisimenu jos autorių <strong>—</strong> Algimantą Šarkį, buvusį bendramokslį ir<br />
mūsų bendradarbį, prisimenu pernykščią žiemą, tokią kraupią vasario 4-ąją, kai visus mus<br />
sukrėtė nelaukta, netikėta žinia <strong>—</strong> staiga mirė Algelis, kaip jį vadindavo artimieji, kaip jį<br />
vadindavome ir tebeprisimename mes. Praėjo metai, ir jei į gandralizdį sugrįš paukščiai<br />
ilgasparniai, Algio jau niekada savo tarpe nebematysime. Bet nors amžinai išeina žmogus, jo<br />
darbai lieka, kaip liko ir Algio Šarkio fotografijos. Matome jo darytus portretus darbo veteranų<br />
garbės knygose, mūsų „Vienybės” puslapiuose, šeimų albumuose.<br />
Mokėmės bene pirmosiose Viekšnių gimnazijos klasėse, kai pamačiau Algio pirmąsias<br />
fotografijas, dažnai iš siauros fotojuostos tik kontaktiniu būdu atspaustas. Reikia tik stebėtis <strong>—</strong><br />
koks buvo šio Čekų kaimo vaiko pomėgis fotografijai, kad net po daugelio metų, baigęs vidurinę<br />
mokyklą, pasirinko žurnalisto darbą, pasirinko draugu fotoaparatą.<br />
Algio Šarkio atminimui vasario 9 d. 11 val., Viekšnių bažnyčioje bus aukojamos šventos<br />
Mišios, po to susirinksime jo amžino poilsio vietoje.<br />
ŠČAVINSKIS JURGIS<br />
Valančius M. Pastabos pačiam sau. <strong>—</strong> Klaipėda, 1929. <strong>—</strong> P. 91. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Viekšnių bažnyčia. Pirma, medinė bažnyčia pastatyta 1634 m. Ją 1740 m. sausio 20 d.<br />
konsekravo Žemaičių vyskupas <strong>Antanas</strong> Tiškevičius. 1637 02 11 Žemaičių kaštelionas padavė ją<br />
Viekšnių klebonui Jurgiui Ščavinskiui (buvusiam Smolensko kanauninkui). Ši bažnyčia išbuvo<br />
iki antros bažnyčios statybos pradžios 1844 04 12 ir iki statybos pabaigos <strong>—</strong> pašventinimo<br />
1853 m. Vyskupui leidus ją sugriovė R. Bartkevičius, baigęs antros bažnyčios įrengimą.<br />
ŠEPUTIS IGNAS<br />
Ignas Šeputis. Viekšniai, Akmenės g-vė 3 ns. Restoranas. Veikia nuo 1911 m. // Verslas:<br />
Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. <strong>—</strong> 1937. <strong>—</strong> Nr. 29<strong>—</strong>30<br />
(283<strong>—</strong>284). <strong>—</strong> Liep. 16. <strong>—</strong> VI metai. <strong>—</strong> P. 6. <strong>—</strong> [Reklaminis skelbimas].<br />
ŠIAULIENĖ ELEONORA<br />
Sejavičienė J. Šviesu ne nuo maldos // Vienybė. <strong>—</strong> 1986. <strong>—</strong> Geg. 15: ir nuotrauka. <strong>—</strong><br />
Tekste: Eleonora Keršytė-Šiaulienė, dainininkė. Jonas Šiaulys <strong>—</strong> Gudų apylinkės „Ventos”<br />
kolūkio pirmasis pirmininkas. Atsiminimai. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Siaurutis vingiuotas keliukas, atsišakojęs nuo vieškelio, veda į Ramoniškę, į kaimą<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkio pakraštyje. Aplinkui <strong>—</strong> miškų miškai, o kur laukymės <strong>—</strong><br />
sodybos. Senos, šimtamečių medžių apsuptos, smegtelėjusiais žemyn pamatais, mažais langais.<br />
Ir visos dailiom tvorom apjuostos. Kad žvėrys mažiau žalos padarytų. Regis, čia išsaugotas<br />
2
senojo lietuviško kaimo unikalumas. Tačiau pasižvalgai, džiaugdamasis išlakiomis pušimis, baltą<br />
nuometą užsimetusiais sodais, ir suvoki: nebe tas idiliškas kaimas.<br />
Čia nuskubėjusių šimtmečių įkandin nusekė mūsų laikas: per miškus ir pievas nužirglioję<br />
elektros stulpai, gilios traktorių provėžos, viesulus keldamas žemai praneria liaudies ūkyje<br />
dirbantis lėktuvas.<br />
Seniai šių sodybų šeimininkai užpūtė žibalines lempas, senos trobos pilnos televizijos,<br />
skalbimo mašinų, radijo imtuvų triukšmo.<br />
Technikos amžiaus, mūsų amžiaus pulsas neaplenkė nė vieno kampelio. Jis pakeitė ne tik<br />
atokiai nuo miestų, nuo judrių kelio magistralių nutolusio kaimo gyvenimą, buitį, bet ir žmonių<br />
mąstymą.<br />
Vienoje iš šių sodybų gyvena Eleonora ir Jonas Šiauliai. Trisdešimt dvejus metus jie kartu.<br />
Čia Eleonoros gimtinė, čia kadaise dviejų nuosavų hektarų rėželyje namuką susirentė tėvai.<br />
Nugyveno čia gražų amželį mama, niekur keltis nežada ir Šiauliai: kur rasi tokią ramybę, tylą,<br />
tokį gamtos grožį kaip Ramoniškėje, įsiklausykit, kaip čiulba lakštutė, kaip skamba gegutės<br />
balselis, kaip dūzgia sodelyje bitutės... Visi laukai, visos pamiškės basakojės vaikystės išbraidyti,<br />
tad nėra vietelės, mielesnės už šią.<br />
Žodis po žodžio Eleonora grįžta į anuos tolimus vaikystės ir jaunystės laikus. Buržuazinės<br />
santvarkos metais prabėgo tas gražiausias gyvenimo laikas. Nebuvo kada gamtos grožiu<br />
džiaugtis, nes anksti teko duonos kąsnį užsidirbti visiems trims Keršių vaikams. Tėvas mirė<br />
anksti, nespėjęs vaikų piemenavimo baigties sulaukti, o mama, likusi viena su trim vaikais,<br />
sunkiai ir kantriai dirbo, anksti tarnauti pakėlė vaikus.<br />
<strong>—</strong> Kaip šiandien pamenu, išganymo ir laimės laukėme melsdamiesi. Meldėsi mama,<br />
klaupdavomės šalia jos ir mes. Skaitėme gegužines, birželines maldas, skubėjome į bažnyčią.<br />
Prie šventosios Marijos altoriaus gilias duobes išklūpėjau, melsdama sau šviesių dienų, šviesios<br />
ateities, <strong>—</strong> pasakoja Eleonora Šiaulienė.<br />
<strong>—</strong> O ką išmeldžiau? Nieko! Ne dievas mums šviesų ir gražų gyvenimą davė <strong>—</strong> Tarybų<br />
valdžia. Gailiuos tų maldai, giesmėms, bažnyčiai atiduotų metų. Bet tuo pačiu ir teisinu save <strong>—</strong><br />
tikėjimas atvedė mane į gyvenimo tiesos kelia...<br />
Pirmą ateistinę mintį Eleonoros sąmonėje pasėjo mama. Kiekvieną kartą, prisimindama, kaip<br />
laidojo vyrą, koneveikdavo kleboną. Žinojo jis, kaip skurdžiai gyvena Keršiai, o kai mama<br />
atskubėjo pas kleboną tartis dėl laidotuvių, šis paprašė 30 litų. Iš kur varguoliams tiek pinigų?<br />
Mama ėmė prašyti pigiau, tada klebonas metęs: neturi pinigų, pakask be bažnyčios, mirusiajam<br />
juk tas pats bus, jeigu žmonių nesigėdiji...<br />
Ašaromis apsipylusi, mama nuskubėjo pas mažai pažįstamą žydų tautybės kromelio<br />
savininką. Paguodė jis mamą ir pasiteiravęs, ar turi karvę, atseit, ar turės iš ko grąžinti, paskolino<br />
30 litų.<br />
<strong>—</strong> Kai mąstau apie šį faktą, kai lyginu gyvenimo reiškinius, vis ryškiau matau, kuo skiriasi<br />
tikintieji nuo netikinčiųjų. Daugelis tikinčiųjų yra egoistai <strong>—</strong> tau gera padarys su sąlyga, kad ir<br />
tu melsies, kad atsiversi prie dievo. Radę progą, stengsis įgelti dėl tavo pažiūrų. O mes, ateistai,<br />
kitaip elgiamės <strong>—</strong> jeigu galime, ištiesiame pagalbos ranką žmogui be sąlygų, be dvejonių, <strong>—</strong><br />
sako Eleonora.<br />
Pasakoja, kaip ją ir vyrą papiktino „lenciūgėlio” raštas, raginantis platinti „šventąjį” žodį,<br />
melstis, nes bedievius apstosiančios ligos. Sujaudinta šiuo tikinčiųjų „dėmesiu”, Eleonora parašė<br />
laišką televizijos laidai „Argumentai”, jos mintis citavo visai respublikai. Labai apsiriko tie,<br />
kurie rašė, tikėdamiesi ją įbauginti ligomis. Šiuose namuose ligonis yra jos vyras Jonas. Buvęs<br />
pirmasis Gudų apylinkės „Ventos” kolūkio pirmininkas, šviesus žmogus. Daugiau kaip prieš<br />
trisdešimt metų sunki liga prikaustė jį prie lovos, prie namų. Valstybė jam paskyrė invalidumo<br />
pensiją. Ne dievo pagalbos šaukiasi sąnarių ligos paūmėjimo atvejais Jonas Šiaulys, o gydytojų.<br />
Gydosi ligoninėse, sanatorijose, namuose. Visas ligos valandas, dienas, metus po ranka <strong>—</strong><br />
knygos, laikraščiai, žurnalai. Labai daug jų perskaitė Jonas, dažniausiai garsiai, kad ir Eleonora<br />
ilsėdamasi girdėtų. Kalbėdamasi su Šiauliais, pastebiu jų šviesų protą, apsiskaitymą, turtingą<br />
šiuolaikinio žmogaus žodyną. Šiuose namuose kaupiama ir retesnė nuotrauka, ir įdomesnė<br />
laikraščio iškarpa, ir žurnalas.<br />
3
Tris dešimtmečius Jonas Šiaulys nesveikuoja, o štai Eleonora nuo pat kolūkių susikūrimo iki<br />
pensijos dirbo kolūkyje. Po darbo apibėgdavo savo gyvulius ir dar į saviveiklininkų repeticijas<br />
suspėdavo <strong>—</strong> nuveždavo ir parveždavo ūkio mašina. Daugelį metų Eleonoros Šiaulienės gražus<br />
balsas skambėjo Palnosų etnografiniame ansamblyje, atgaivindamas senolių laikus.<br />
<strong>—</strong> Visą gyvenimą mylėjau dainą. Ar buvo liūdna, ar smagu, vis dainavau. Daina padėjo<br />
gyventi, vargelį vargti, džiaugsmu dalintis. Daug sunkumų mudu su Jonu patyrėme. Pokario<br />
klasių kovos keliai vedė per miškus. Vienu pakraščiu slinko banditai, kitu ėjo liaudies gynėjai.<br />
Mes buvome klasių kovos arenoje. Viską iš naujo pergyvenome žiūrėdami filmą „Perplėšta tyla”:<br />
tarsi mūsų gyvenimo atkarpėlė parodyta būtų, <strong>—</strong> kalba Eleonora.<br />
<strong>—</strong> Argi galėjome tikėtis ir įsivaizduoti, kad toks šviesus, ramus gyvenimas ateis, kad tokiu<br />
rūpesčiu būsim apgaubti. Abu gauname pensijas, dabar ir vaistus nemokamai. Ir šviesu mums ne<br />
nuo maldų <strong>—</strong> nuo knygų, nuo tarybinio gyvenimo tikrovės, <strong>—</strong> į pokalbį įsiterpia Jonas Šiaulys.<br />
Ir pasakoja apie tai, kad savo gyvenimo prasmę jie regi ne danguje, o žemėje, vaikuose. Sūnus<br />
Jonas, baigęs profesinę technikos mokyklą, kurį laiką dirbo tekintoju, dabar Mažeikių naftos<br />
perdirbimo įmonėje profsąjunginį darbą, yra komunistas, kelionių ir vandens turizmo entuziastas,<br />
atostogų dienomis apkeliavęs plačiąją šalį, netgi Indijoje pabuvojęs. Ne poterių, ne maldos mokė<br />
Šiauliai sūnų ir dukrą, o žmoniškumo, tiesos, gerumo, tos doros, kurios laikosi patys.<br />
Šiaulių neslegia neišvengiama žmogaus būtis. Kolūkio partinio komiteto sekretorei<br />
E. Babenskienei jiedu parašė: palaidokite mus be bažnyčios. Ne, ne apie mirtį šiandien mąsto<br />
šešiasdešimtmetė Eleonora ir penkeriais metais už ją vyresnis Jonas. Apie gyvenimą. Šviesų ir<br />
turiningą, savo rankom sukurtą. O iš anksto apie mirti prakalbo todėl, kad niekas jų įsitikinimų<br />
nebandytų iškraipyti, išniekinti.<br />
Šiaulienė-Keršytė Eleonora. Nekaltas kraujas kaltina // Vienybė. <strong>—</strong> 1990. <strong>—</strong> Rugpj. 7. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Liepos 14 d. „Vienybėje” išspausdintas straipsnis „Perkelti palaikai” ir mane papiktino.<br />
Baisiausia tai, kad bijote tiesos. Kodėl neaprašėte. P. Šiurkaus brolių, S. ir J. Šiušų atliktus<br />
darbus, besislapstant miške? Kokia turėtų būti gėda tikintiesiems, kokia niekšybė <strong>—</strong> su<br />
bažnyčios apeigomis už kruvinus grašius palaidojo žmogžudžius. Jie ne save saugojo. Jie<br />
žiauriausiai kankino ir žudė nekaltus žmones.<br />
1947 m. liepos 23-iosios naktį buvo nužudyti 4 vyrai: Šauklys <strong>Antanas</strong> Ramoniškės kaime,<br />
Pavirvytės kaime <strong>—</strong> broliai Daveikiai, Tervainis, Skleipiuose <strong>—</strong> Sopronovų šeima. Tai miško<br />
brolių vienos nakties darbas. Tų, kuriuos taip garbingai palaidojo. Šaukliui sudaužė veidą<br />
šautuvo buože, tada šovė. Su Šaukliu kartu miegojo augintinis, Laureckas Bronius, 13 metų<br />
berniukas. Šauklys augino jį, našlaitį. Už ką nušovė anuos vyrus? Už ką šiandieną Laureckas<br />
vietoj sveikos kojos turi nešioti protezą? Juk gyvi liudininkai tebesame. Tai tų žmogžudžių,<br />
Šiurkaus ir Šiušų, darbas. Nepaslėpsite nieko.<br />
O kiek tų žiaurių žudynių žinome <strong>—</strong> nė į dešimt tokių lapų nesurašysi.<br />
Ir dar rašoma, kad kažin kokia moteris užgavo žmogžudžių artimųjų širdis, sakydama tiesą.<br />
Kodėl bijot rašyti tos moters pavardę? Tai tikras žmogus. Jai gaila tų žmonių, kuriuos išžudė<br />
banditai. Rašoma, kad kažkas išdavė tuos žmogžudžius. Kas juos išdavė? Nekaltas kraujas<br />
šaukėsi Dievo, jei jūs juo tikite. Banditai patys save išdavė nekaltų žmonių žudymu.<br />
Tebūnie prakeikti žmogžudžiai.<br />
Eleonora ŠIAULIENĖ-KERŠYTĖ<br />
P. S. Atleiskite už klaidas. Aš Sibire nebuvau. Negalėjau baigti aukštojo mokslo, kaip kad<br />
labai daug išvežtųjų baigė.<br />
O tada tarnavom pas buožes. Aš ištarnavau 10 metų. Turbūt nė vienas samdinys nebaigė<br />
aukštųjų mokslų, nors ir kaip troškome. Liko toj laisvoj Lietuvoj baigti keturi skyriai.<br />
NUO REDAKCIJOS: Jūsų minimo straipsnio autorė tik aprašė palaikų perlaidojimą ir pati nei<br />
teisino, nei kaltino perlaidojamųjų. Manome, kad laikraštis turi aprašyti visus svarbesnius<br />
įvykius, o jau vertinti juos <strong>—</strong> kiekvieno iš mūsų širdies ir sąžinės reikalas.<br />
4
Rozga Leopoldas. Ramoniškė, kur jauno Miltinio pėdos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė.<br />
<strong>—</strong> 1997. <strong>—</strong> Rugpj. 23: ir nuotraukos. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Kas ir kada pradėjo Ramoniškės kaimą, dabar jau niekas nebepasakys. Kadaise pasakodavo,<br />
kad ilgai kariuomenėje tarnavusiems vyrams sugrįžus, caro nurodymu, atrėždavo kokiame<br />
užkampyje gabalėlį žemės. Keliems žemės buvo atmatuota didelio Purvių miško viduryje, kur<br />
Uogio upeliukas tarsi susikaupia po ilgos kelionės prieš puldamas į Ventos glėbį. O visi carai<br />
buvo Romanovai, tad ir kaimas, išvertus į žemaičių kalbą, tapęs Ramoniškėmis.<br />
Vargu ar ši spėlionė pagrįsta, bet šiaip ar taip Ramoniškė, vienas iš nuošaliausių Viekšnių<br />
parapijos kaimų, atėjo jau iš XIX amžiaus. Per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą jame buvo<br />
18 ūkių arba kiemų su 93 gyventojais. Vėliau jų dar pagausėjo. Nuoširdžiai ir emocingai apie<br />
savo gimtąjį kaimą pasakojusi Eleonora Šiaulienė, kabinanti jau 71-uosius metus, tvirtino, kad<br />
jos vaikystėje Ramoniškėse gyvenusios 25 šeimos, o gyventojų buvę gal kokie pusantro šimto.<br />
Žemės gal tik trys ūkininkai <strong>—</strong> Jonas Miniauskas, Jonas Šiuša ir Juozapas Mažeikis <strong>—</strong> turėjo po<br />
dvi ar tris dešimtis hektarų, o kiti ūkeliai smulkučiai <strong>—</strong> du, trys, penki hektarai. Užtat namai<br />
pilni vaikų.<br />
Nebuvo lengva pragyventi, bet pro dešimtmečių sluoksnį viskas atrodo šviesiau ir gražiau.<br />
<strong>—</strong> Gražiai sugyvenome, draugiškai, nelaimėje ir vidurnaktį vieni pas kitus skubėdavome, su<br />
kaimo jaunimu į gegužines aplinkiniuose kaimuose per miškus nueidavom, o rytą jau darbe saulę<br />
tekančią sveikindavom, <strong>—</strong> sakė Eleonora Šiaulienė ir pati paaiškino: <strong>—</strong> jaunystė juk, jėgų<br />
buvo...<br />
Didelio pelkėto miško apsuptas, Ramoniškės kaimas buvo ir tebėra tarsi atskirtas nuo<br />
pasaulio. Tarpukario metais „zimagorai” iškasė gilius kanalus palei kelią, bet po karo, atsiradus<br />
sunkių traktorių, jį neišbrendamai išvažinėjo, tik dabar, ačiū įsikūrusiam Ventos regioniniam<br />
parkui ir jo direktoriui A. Adomaičiui, kelią sutaisė, jau ir palijus galima į Ramoniškę nuvažiuoti.<br />
O juk metų metais būdavo <strong>—</strong> dviratį ant pečių ir žengi tol, kol pasieki buvusį Krolio dvarą.<br />
Bet iš pasaulio žinios pasiekdavo, dažniausiai per spaudą, kuriai ir tarpukario metais žmonės<br />
centų sukrapštydavo. Radijo nebuvo, o elektra į Ramoniškę atvesta tik 1969 metais. Žmonės<br />
gimdavo, augdavo, mylėdavo, sirgdavo, vaikų susilaukdavo vis čia pat. Tik numirusius<br />
išveždavo kitur, nes kaimas savo kapinaičių neturėjo. Ir mokyklos neturėjo, keturių skyrių<br />
pradinė mokykla arčiausiai buvo Žalionėje, į ją vaikai sueidavo ir iš Skleipių, Pavirvytės. Gal dėl<br />
to uždarumo ir susigiminiavo kone visas kaimas.<br />
Bet ir šią idiliją kaip vėtra sudraskė epochos permainos. Viena okupacija, kita... Pažadai iš<br />
anapus Atlanto tuoj tuoj atskubėti gelbėti. Vieni išėjo į kaimą supančius miškus, kiti buvo paimti<br />
į sovietinę armiją, net broliai atsidūrė priešingose nematomų barikadų pusėse. Buvę tos pačios<br />
pradinės mokyklos mokinukai ir žaidimų draugai tapo išskirti. Vieni slapstėsi ir keršijo, kiti juos<br />
persekiojo ir taip pat keršijo. Ir vieni, ir kiti išalkę, pasiilgę moters švelnumo. Tiems, kurie niekur<br />
neišėjo, reikėjo gyventi, auginti vaikus, laukti <strong>—</strong> išveš ar neišveš, nušaus ar ne. „Aš pati keturis<br />
kartus šaudyta, bet buvo lemia išlikti”, <strong>—</strong> sakė mūsų pašnekovė Eleonora. Tad dabar nebijanti<br />
nei šmėklų, nei vaiduoklių <strong>—</strong> tik piktas žmogus ir pasiutęs žvėris pavojingas.<br />
Nenusiaubė šio krašto melioracija, tad išliko vertingas Uogio slėnis ir gražios buvusių<br />
sodybviečių aikštelės. Tik aukšti klevai ir uosiai dar mena po jais kadaise stovėjusias trobas,<br />
daržines. Nebelikdavo šeimininkų, tai geresnius pastatus išvežė valdžia, prastesnius į miestus<br />
išsikėlę vaikai atiduodavo kaimynams nusigriauti ir sukūrenti. Taip ir tuštėjo Ramoniškė: senieji<br />
karstuose iškeliaudavo, o vaikams <strong>—</strong> ką čia veikti? Vartau surašymų duomenis: 1959 metais<br />
Ramoniškėje dar 88 gyventojai, 1970-aisiais <strong>—</strong> dar 53. 1981-aisiais jau tik 12 kiemų su 26<br />
gyventojais, dabar belikusios 5 sodybos, kurios glaudžia 7 žmones. Iš čia gimusių ir augusių tik<br />
Eleonora Šiaulienė ir Jonas Šimkus, grįžęs į tėvų sodybą ūkininkauti. Kiti atvykę ir nei šio kaimo<br />
praeities, nei jo gyventojų vardų nebežino.<br />
O iškęsti reikėjo ne tik pokarį. Ir visus kolūkinius dešimtmečius. „Būdavo, per dieną po<br />
trisdešimt kilometrų dviračiu” <strong>—</strong> prisimena Eleonora. Nors žolės čia pat per akis, bet tuoj už<br />
lango <strong>—</strong> miškų ūkio žemė, žmonių gyvulių ganyti nevalia buvo. Iš ryto pas karvę prie Krolynės<br />
dvaro, paskui pataisyti sergančiam savo žmogui valgyti, paskui <strong>—</strong> darban <strong>—</strong> į brigadą. Taip kelis<br />
kartus per dieną. Ir uždarbio metų gale juk nebūdavo. Visas pragyvenimas <strong>—</strong> iš karvutės.<br />
Savaitgaliais grietinę veždavusi į Viekšnius parduoti. Per tas septynias dešimtis metų kiekvienas<br />
5
kelio ar tako vingis, kiekviena pelkė ar duobė mintinai žinomi. Nebeliko bruknienojų, mėlynių,<br />
miškai žolių didelių priaugo. Ir gamta keičiasi <strong>—</strong> ne tik žmogaus gyvenimas.<br />
Gal dėl to nuošalumo Ramoniškė ir garsių žmonių neišugdė <strong>—</strong> neužtekdavo sveikatos ir<br />
užsispyrimo septynis kilometrus į Viekšnius, į progimnaziją. Tik Miltinių Juozukas toks atkaklus<br />
buvo. Nuo šešerių metų čia su tėvais grįžęs vargo, piemenavo ir į mokslą kaip laibas medelis<br />
stiebėsi. Matyt, čia bėginėjant ar per miškus iš mokyklos žingsniuojant, subrendo jo pirmasis<br />
klojimo spektaklis <strong>—</strong> „Genovaitė”. Graudi istorija, anuomet bene kiekviename kaime<br />
savamokslių artistų vaidinta. Ir po Miltinio gegužinėse čia būdavę ir vaidinimų, ir koncertų, nes<br />
Ramoniškės moterys ir merginos <strong>—</strong> oi, kokios balsingos, ne tik kalnus giedoti senoji Venckienė<br />
buvo išmokiusi.<br />
Eleonora Šiaulienė sako irgi Juozą Miltinį prisimenanti, mat karo pabaigoje jis čia su<br />
V. Blėdžiu bene tris mėnesius glaudęsis, pasak J. Šimkaus, kažin koks girtas rusų karininkas vos<br />
nenušovęs garsiojo artisto. O pasak E. Šiaulienės, jie Papilėje tais pačiais 1944 metais susitikę ir<br />
ilgai šnekučiavęsi, visai neišdidus, paprastas žmogus buvęs.<br />
Tikėtina, kad nemažai kaimo praeities puslapių bus atskleista ir iš naujo perskaityta rugsėjo<br />
6-ąją, kaimo sueigoje, minint pačio garsiausio Ramoniškės kaimo sūnaus Juozo Miltinio<br />
devyniasdešimtmetį. Va, kiek metų nutekėjo čia, kur ir pavasariai, ir rudenys ateina miškais.<br />
Skaidrūs vaikystės prisiminimai // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). <strong>—</strong><br />
2003. <strong>—</strong> Kovo 26. <strong>—</strong> Nr. 12 (24). <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Seniūno patarti, susiradome dabar Viekšniuose gyvenančią buvusią Ramoniškės kaimo<br />
gyventoją Eleonorą Šiaulienę. Nelengvas dienas teko Ramoniškių kaime praleisti Eleonorai, bet<br />
šiandien jos pasakojimas skaidrus ir gražus. Kaip toje dainoje <strong>—</strong> „rodos ir skausmo nebuvo”.<br />
1926 metais gimusi, ji savo vaikystėje prisimena Ramoniškėse gyvenus 24 ar 25 šeimas.<br />
Kadangi beveik visos šeimos daugiavaikės būdavusios, tai iš viso gal gerokai daugiau nei šimto<br />
žmonių gyventa. Iš stambesnių ūkininkų, kurie valdė daugiau kaip dvidešimt ha, paminėjo<br />
Miniauskus, Šiušas ir Mažeikius. Kiti ūkeliai smulkūs <strong>—</strong> po tris, penkis hektarus. Sunku buvo<br />
pragyventi, bet kaimo žmonės nesipyko, vieni kitiems padėdavo. Pasilinksminti mėgo <strong>—</strong><br />
gegužinėse per naktį šokdavo, o ryto saulę jau prie darbo pasitikdavo. Jauni buvo, pilni jėgų...<br />
Pokario sumaištį paminėjus, prisiminė E. Šiaulienė, kad vienos šeimos atžalos susipriešino,<br />
draugai susipyko. Turi pašnekovė savo nuomonę apie dabar garbinamus pokario didvyrius. Ne<br />
visada ji atitinka oficialią versiją. Juk visus pažinojo, šalia gyveno. Tik palaužta ligų, penkiolika<br />
metų išnašlavusi viena savo pamiškės sodyboje, ryžosi palikti namus ir persikelti į Viekšnius.<br />
Apie savo gyvenimą Eleonora pasakoja skausmingą istoriją. Su vyru išgyveno 33 metus. Kai<br />
tekėjo už jo, negalėjo pagalvoti, kad šitiek metų reikės jį sarginti. Per Kalėdas „šliūbą” paėmė, o<br />
vasarą jau vyrą į ligoninę išvežė... Tai buvo sunkios ligos pradžia. Besideformuojantis poliartritas<br />
kiekvienais metais vis labiau slėgė. Turėjo Eleonora pati dukra ir sūnumi pasirūpinti, į kolūkį<br />
kasdien eiti, vyrą prižiūrėti. Iš kitų kaimų veždavo į darbą, o iš Ramoniškių tekdavo į Žemaitės<br />
kolūkį dviračiu keliauti. Būdavo, per dieną po trisdešimt kilometrų sukarti tekdavo. Atlygio jokio<br />
negaudavo, bet rūpėjo pensiją užsidirbti. Visas pragyvenimas <strong>—</strong> iš karvutės. Ji irgi priežiūros<br />
reikalaudavo. Nors žolės prie pat namų <strong>—</strong> į valias, bet tai miškų ūkio žemė, karvutę į ganyklą<br />
tekdavo gan toli vesti. Parduota grietinė ar sūris padėjo tada vaikus pakelti, nes iš kolūkio metų<br />
gale ašaras gaudavo.<br />
Nors nelinksmas E. Šiaulienės pasakojimas, tačiau supratom, kad ne tik dirbti, bet ir<br />
linksmintis mokėjo Ramoniškių merginos. Dar ir dabar Eleonora nėra visų žinomų dainų<br />
išdainavusi. Pas ją ateina iš kultūros namų mergaitės ir užrašinėja žodžius. Ramoniškių moterys<br />
ir merginos skambiais balsais visada garsėjo.<br />
Išgyveno, nes dainavo: [Eleonora Šiaulienė] / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas<br />
žemaičių. <strong>—</strong> 2003. <strong>—</strong> Spal. 31: ir nuotrauka. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Mintis pakalbinti 77-erių metų Eleonorą Šiaulienę kilo pamačius ją kultūros namų dainininkų<br />
tarpe. Ši moteris išsiskyrė ne tik savo garbingu amžiumi, bet ir ypatingu švytėjimu,<br />
džiaugsmingai giedru žvilgsniu. Dar paaiškėjo, jog didžiąją ansamblio repertuaro dalį sudaro<br />
E. Šiaulienės padainuotos dainos.<br />
6
Gimė ir jaunystę praleido E. Keršytė-Šiaulienė Ramoniškėse, ten pat, kur ir žymusis<br />
režisierius Juozas Miltinis. Miškų apsuptame kaime buvusios 24 trobos. Kiekvienoje šeimoje po<br />
10<strong>—</strong>12 vaikų, tad jaunimo netrūko. Bėda tik, jog žemės būta nedaug, o burnų prie stalo sėsdavo<br />
po 14. Tačiau, kad ir skurdžiai gyvendami, žmonės nedejuodavo ir skurdą priimdavo kaip<br />
neišvengiamą Dievo paskirtą gyvenimo naštą. Beje, basomis po sniegą lakstę vaikai retai<br />
sirgdavo, o sunkus darbas grūdino ir kūną, ir dvasią. Pati Eleonora, namiškių vadinama Aliune,<br />
anksti neteko tėvelio. Maitintojo netekimas ją ir šiek tiek vyresnį brolį bei seserį anksti išvijo<br />
uždarbiauti į svetimus kiemus. Braukdama ašarą Eleonora prisimena samdinės dalią: sunkus<br />
darbas nuo aušros iki vėlyvų sutemų, o maistas paskaičiuotas. Tačiau nei alkis, nei alinantis<br />
darbas negalėjo užgniaužti jaunystės karščio: kad ir po ilgiausių talkų nusiprausę susibėgdavo<br />
pašokti, užvedus dainą žiūrėk pritaria jau visas jaunimo būrys. Net tada, kai miškuose aidėdavo<br />
šūviai, Ramoniškių jaunuoliai, užmiršdami pavojus, traukdami dainas, apeidavo aplinkinių<br />
kaimų šokius.<br />
Paklausta, iš kur tiek tų dainų mokanti, E. Šiaulienė prisipažįsta turinti ypatingą Dievo<br />
dovaną: užtenka vieną kartą kur nors išgirsti eilėraštį ar dainą ir žodžiai drauge su melodija<br />
ilgiems dešimtmečiams nusėda atmintyje. Kai moteris susiruošė kraustytis iš Ramoniškės į<br />
Viekšnius, bijodama, jog atitolimas nuo gimtųjų vietų ištrins iš atminties dainas, susirašė jas į<br />
sąsiuvinius. Daug jų prisiminė <strong>—</strong> per du šimtus. Tačiau geram žmogui nelengva gyventi: mielai<br />
Eleonora dalinosi su visais savo turtais, kol kartą apsižiūrėjo, jog vieno sąsiuvinio nebėra. Rodos,<br />
mokyti ir kultūringi žmonės domėjosi moters dainomis, bet apie tai, jog skolinasi sąsiuvinį,<br />
„užmiršo” pasisakyti. Nubraukusi ašaras, Eleonora vėl ėmė dainas iš atminties gelmių rinkti.<br />
„Guliu naktį ir staiga išplaukia dainos eilutė. Prie jos jungiasi kita, trečia... Aš tuoj įsijungiu prie<br />
lovos iš anksto padėtą prožektorių ir skubu užrašyti, kol neužmiršau”, <strong>—</strong> pasakojo E. Šiaulienė.<br />
Noras dainuoti darė stebuklus. Tarybiniais metais po dienos darbų kolūkyje, apėjusi savo ūkį,<br />
sužiūrėjusi sergantį vyrą, Eleonora pėsčiomis 5 km eidavo per pelkes į Gyvuolių kaimą į<br />
repeticijas. Daina skambėdavo ir esant nors mažiausiai pertraukėlei tarp įprastų dienos darbų.<br />
„Matyt, gerumą žmoguje augina daina, <strong>—</strong> mąsto moteris. <strong>—</strong> Sunkiai anais laikais gyvenome,<br />
tačiau žmogus žmogui padėdavo neprašomas kad ir vidury nakties be jokio atlygio. Vagys visoje<br />
apylinkėje buvo tik du, o šiaip šluota duris užremdavome ir išeidavome ramūs savo reikalais”.<br />
Nebepakeisi, žinoma, suirusio šių dienų žmogaus dvasinio gyvenimo, iškreiptos moralės, tačiau,<br />
kol dar yra tokių žmonių kaip Eleonora Šiaulienė, galime prisiliesti prie Vaižganto aprašytų<br />
lietuviškojo kaimo deimančiukų.<br />
ŠIMKIENĖ EMILIJA<br />
Plastinina Bernarda. Palydėjusi jau dvi kartas... // Santarvė (Mažeikiai). <strong>—</strong> 1996. <strong>—</strong><br />
Rugs. 21. <strong>—</strong> Nr. 109 (7556): ir nuotrauka. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Prie gatvės stovi nedidelis, dailus namelis. Pro vartelius įžengus į tvarkingą kiemą, o po to į<br />
tokį pat jaukų ir švarų namelį, suvoki čia gyvenant pedantiškai tvarkingą šeimininkę. Niekur nei<br />
dulkelės, nei vieno ne vietoje padėto daikto. Dar labiau nustembi sužinojęs, kad čia, Viekšniuose,<br />
savo namelyje, gražias vasaros dienas leidžia dabar jau mažeikietė 94-uosius bebaigianti močiutė<br />
<strong>—</strong> Emilija Šimkienė.<br />
Kalbamės mudvi ilgai. Tačiau ar visas 94-erių metų gyvenimas vertas tik penkių valandų?<br />
Pakartodama mano greitakalbe ištartą klausimą, močiutės anūkėlė Vilija jį savaip perfrazuoja.<br />
Dažnai nuvažiuodamos „į lankas”, vėl ir vėl sugrįžtam prie mūsų pašnekesio temos <strong>—</strong> Emilijos<br />
Šimkienės gyvenimo istorijos. O ta istorija nebuvo iš pačių laimingųjų. Išaugusi dešimties vaikų<br />
šeimoje, E. Šimkienė paliko vienut vienutėlė: be vaikų, kitų artimųjų. Močiutė ir anūkė šiandien<br />
turi tik viena kitą. Ar ne per dažna viešnia šioj giminėj buvo mirtis? Močiutė neteko ne tik tėvų,<br />
seserų ir brolių, bet ir abiejų dukrų. Vilija <strong>—</strong> vienintelė dukra <strong>—</strong> taip pat liko našlaitė. Kas tai,<br />
Dievo bausmė ar pikto likimo įnoris?<br />
<strong>—</strong> Papasakokite, iš kokios šeimos Jūs kilusi ir kaip atsitiko, kad likot viena?<br />
<strong>—</strong> Iš šio gyvenimo palydėjau jau dvi kartas. Kilimo esu iš Čekų kaimo (Akmenės raj.). Tėvas<br />
<strong>—</strong> Žiogaičių kaimo ūkininkų atžala, o mama čia atitekėjo iš Mosėdžio dvaro.<br />
7
Tėvai, paprasti, bemoksliai žmonės, buvo mažažemiai <strong>—</strong> turėjo tik 7 ha. Vaikų Dievas<br />
nepagailėjo <strong>—</strong> gimėm 5 dukros ir 5 sūnūs. Du broliai mirė maži. Visi kiti išaugom. Albiną,<br />
gimusį 1900-aisiais, išvežė prieš II pasaulinį karą. Dvi vyresnės seserys <strong>—</strong> Antanina ir Apolonija<br />
<strong>—</strong> emigravo į Ameriką. Pora metų už mane jaunesnė buvo Eufemija, o pati jauniausia,<br />
Kazimiera, mane, paskutiniąją iš dešimties, paliko prieš kokius 10 metų. Seserų ir brolių vaikų<br />
taip pat nebėra, išskyrus tris Kazimieros dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena<br />
Šiauliuose.<br />
Pati artimiausia man štai ši dukros Adelės mergaitė Vilija, tikra ir vienintelė anūkė. Sulaukusi<br />
60, 1990-aisiais susirgusi vėžiu, mirė Adelė, o po penkerių metų ir jos vyras. Antrąją dukrą,<br />
Eugeniją, kurios netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. Taigi viena paguoda <strong>—</strong> Vilija.<br />
Tačiau ji toli. Baigusi Kauno medicinos institutą, ten ir pasiliko. Susitinkam tik vasarą, kai ji<br />
atvažiuoja pas mane paatostogauti.<br />
<strong>—</strong> Jūsų amžiuje ryškiausi prisiminimai tikriausiai likę iš vaikystės. Gal sugrįžkime į ją...<br />
<strong>—</strong> Mielu noru. Kaip jau minėjau, mano vaikystė <strong>—</strong> Čekų kaimas. O papasakosiu jums apie<br />
patį didžiausią išgąsti, kurį patyriau būdama 10 metų. Seni žmonės kaime kalbėjo, kad ateis toks<br />
laikas, kai į žemę atkeliaus Antikristas visų nusidėjėlių bausti. Šventai tuo tikėjau. Ir štai kartą,<br />
ganant bandą, išgirdau įtartiną garsą <strong>—</strong> ūžesį. Mašina tais laikais buvo retenybė. Todėl sustingau<br />
iš baimės, kai per krūmus, keliuku išniro kažkokia keista, dar nematyta mašina ir ėmė važiuoti<br />
tiesiai į mane. Atėmė rankas ir kojas, negalėjau pajudėti iš vietos. Mašina sustojo, iš jos išlipo<br />
mėlynai apsirengęs vyras. Dailiai prie kūno prigludę rūbai buvo papuošti spindinčiom sagom, o<br />
ant galvos styranti kepurė smailu galu man priminė ragą. Net neabejodama jį palaikiau baisiuoju<br />
Antikristu. Iš mašinos išlipo dar vienas toks pat. Jie ėmė mane kalbinti kažkokia nesuprantama<br />
kalba. Supratau tik vieną jų pasakytą žodį <strong>—</strong> „kinder”. Mūsų vaikiška kalba „kinderis” reiškė<br />
plaukus. Kadangi baisusis Antikristas man paglostė galvą, neliko jokių abejonių: jis nori mane<br />
čiupti už plaukų ir nešti į krosnį, kad sudegintų kaip „griešnikę” už nuodėmes. Ėmiau verkti ir<br />
prašyti pasigailėjimo. Nieko baisaus neatsitiko. Grįžusi namo visiems pasakojau apie Antikristo<br />
pasirodymą, bet niekas, aišku, manimi nepatikėjo. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vokiečių<br />
žvalgai. Ėjo 1912-ieji, artinosi I pasaulinis karas.<br />
<strong>—</strong> Kokius prisiminimus paliko Jūsų, dvylikametės, atmintyje šio karo įvykiai?<br />
<strong>—</strong> I pasaulinio karo fronto linija tiesėsi palei Ventą. Vokiečiai pasirodė nuo Klaipėdos pusės,<br />
rusai <strong>—</strong> iš priešingos. Dešiniajame upės krante įsitvirtino rusai, kairiajame <strong>—</strong> vokiečiai.<br />
Prisimenu, ganydama gyvulius išgirdau kažkokį keistą triukšmą. Įsiklausiusi ėmiau atskirti<br />
žmonių riksmus, arklių kanopų bildesį, ginklų žvangėjimą. Keletas pabaidytų arklių, iškėlę<br />
galvas, žvengdami atšuoliavo net iki ganyklos. Mano supratimu, mūšiai vyko už 1<strong>—</strong>2 kilometrų.<br />
Tai buvo karo pradžia.<br />
Vokiečių žvalgai pas ūkininkus apsilankydavo ir anksčiau. Jie užeidavo pavalgyti, prašydavo<br />
sviesto, kiaušinių. Neaplenkė jie ir mano tėvų. Kartą pas mus paliko pasiganyti savo arklius.<br />
Kažkas nevykusiai pajuokavo <strong>—</strong> nukirpo arkliams uodegas. Vokiečiai įtarė, kad tai padarė<br />
aplinkiniai ūkininkai. Nežinia, ar jie būtų likę gyvi, jei ne mano tėtis. Nežinau iš kur, bet jis<br />
puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad paaiškino vokiečiams, kad tie žmonės niekuo dėti.<br />
<strong>—</strong> Kaip ir kada susikirto Jūsų keliai su Jonu Šimkumi?<br />
<strong>—</strong> Jau po karo, kai man buvo 15 metų, mirė tėvelis, Mamai vienai nelengva buvo išlaikyti<br />
tokią šeimą. Atsirado bevaikė šeima, kuri norėjo mane įdukrinti. Tačiau atsitiko taip, kad šioj<br />
šeimoj netikėtai gimė kūdikis. Mane pakvietė būti krikštamote. Krikštatėvis buvo Jonas Šimkus.<br />
Taip mes susipažinom. Nepraėjus metams, jis parsivežė mane į Plūgų kaimą. 1928-aisiais aš už<br />
jo ištekėjau. Jonas buvo ūkininko sūnus, iš tėvo paveldėjo ūkį ir 30 ha žemės. Po metų gimė<br />
Eugenija, dar po metų <strong>—</strong> Adelė.<br />
Laikėm 7 karves ir 3 prieauglius. Turėjom 3 ar 4 arklius, apie 10 avių, 50 žąsų, vištų ir<br />
kalakutų. Kadangi neturėjom jokios technikos ir viską teko dirbti rankomis, samdėm berną,<br />
mergą ir piemenį.<br />
8
<strong>—</strong> Viekšnių žemė išaugino daug garsių žmonių. Ar neteko gyvenant netoli šio miestelio,<br />
pažinti ką nors iš jų?<br />
<strong>—</strong> Buvau penkerių metų. Sirgau. Tėvai iš Viekšnių parvežė daktarą. Jis jau buvo senas ir<br />
turėjo ilgą baltą barzdą. Kai jis pasilenkė virš manęs, norėdamas paklausyti širdies, savo didžiąja<br />
barzda užklojo mane visą. Kaip vėliau sužinojau, šis daktaras buvo <strong>Antanas</strong> Biržiška. Kai jis<br />
mirė, jo žmona pasamdė vaikams auklę. O kai visi trys sūnūs užaugo ir mirė jų mama, jaunuoliai<br />
rūpinosi aukle kaip tikra motina, lankė ją Viekšniuose iki pat jos mirties.<br />
Teko artimai bendrauti su viekšniškio garsaus vaistininko Aleksandravičiaus šeima.<br />
Susipažinom per mūsų dukras. Mano Adelė mokėsi vienoj klasėj su jų Zofija. Mergaitės<br />
draugavo ir dažnai lankydavo viena kitą namuose. Aleksandravičiams mano dukra buvo klasės<br />
autoritetas: jie labai vertino jos nuomonę.<br />
Senąją šimtametę Viekšnių vaistinę Aleksandravičius paveldėjo iš savo tėvo, taip pat<br />
vaistininko. Be šios vaistinės, jie dar turėjo dvarą Sprogiškės kaime. Nuo tremties po II<br />
pasaulinio karo šią šeimą išgelbėjo tik atsitiktinumas. Kai užėjo vokiečiai, Aleksandravičiai savo<br />
namuose paslėpė rusų belaisvį. Atsidėkodamas už tai, šis žmogus apgynė juos nuo išvežimo. Net<br />
ir Aleksandravičių kapai yra greta mano artimųjų kapų.<br />
<strong>—</strong> Girdėjau Jus buvus aktyvia moterų ūkininkių draugijos nare. Kas tai buvo per<br />
organizacija?<br />
<strong>—</strong> Draugijos narėmis galėjo būti visos, kas tik turėjo žemės. Draugija veikė dar prieš II<br />
pasaulinį karą. Joje buvo per 100 moterų, turėjom savo valdybą, į kurią buvau nuolat renkama.<br />
Rinkdavomės Viekšniuose. Tos, kurios buvom aktyvesnės, gabesnės, gražesnės, šokom ir<br />
dainavom, organizavom maisto gaminimo kursus ir pačios susinešusios įvairių produktų<br />
keldavom sudėtinius balius. Jie buvo be svaigiųjų gėrimų, išskyrus alų, kurį labai skanų mokėjo<br />
padaryti mano vyras. Apskritai, mano Jonas buvo neištižęs, bajoriškos dvasios, pasižymėjo<br />
puikia iškalba, mokėjo bendrauti. Į draugijos „pasisėdėjimus” kviesdavom apskrities viršininką,<br />
viršaitį, kitus valdžios atstovus.<br />
Tuo mūsų veikla neapsiribojo. Rūpinomės ir savišvieta. Mūsų užsiėmimuose paskaitas<br />
skaitydavo mokytojai, kunigai, kiti inteligentai. Valdyba nutardavo, kokia tema vyks<br />
užsiėmimas: bažnytine, ūkine ar kt. Tada kviesdavo lektorių.<br />
Mėgstamas mūsų užsiėmimas buvo retų augalų auginimas. Pasirūpindavom razinų, kavos<br />
pupelių sėklų ir lenktyniaudavom, kuri gausim didesnį derlių. Varžėmės tarp savęs ir dėl švaros,<br />
tvarkos.<br />
<strong>—</strong> Minėjot, kad nuolat buvot renkama į draugijos valdybą. Sakykit, ar ėjot kada kokius<br />
mokslus ir kokia pažiūra Jūsų jaunystės metais buvo į mergaičių mokslą?<br />
<strong>—</strong> Visą gyvenimą kentėjau dėl to, kad buvau visiška bemokslė. Dėl šios priežasties ir<br />
deramos vietos ūkininkių draugijoje negalėjau užimti. Nebaigiau nė vieno skyriaus. Tik iš didelio<br />
noro pati išmokau skaityti ir rašyti. Tiesa, būdama jau 19<strong>—</strong>20 metų panelė, kurį laiką vakarais<br />
lankiau šeštadieninę-sekmadieninę mokyklą, atidarytą Sasojaus dvare (netoli Tučių kaimo).<br />
Mano vyras buvo mokytesnis už mane <strong>—</strong> vaikystėje lankė mokyklą. Vyrams mat reikėjo<br />
kariuomenėj tarnauti, tam tikras vietas užimti, tad kaip gi be mokslo išsiversi. O moters<br />
pašaukimas buvo vaikus gimdyti, bulbynę mokėti išvirti, duoną kepti, na, dar, aišku, verpti,<br />
austi... Tuo aš, žinoma, pasigirti galėjau. Iš tikrųjų mano vyro seserų nė viena nemokėjo net<br />
pasirašyti.<br />
<strong>—</strong> Jeigu jau sušnekom apie mokslus, papasakokit, kokius mokslus buvo ėjusios Jūsų<br />
dukros?<br />
<strong>—</strong> Abi baigė gimnaziją Viekšniuose. Jaunesnioji, Adelė, mokėsi P. Mažylio medicinos<br />
mokykloje Kaune, visą gyvenimą dirbo Kauno akademinių klinikų vyriausiąja akušere. Eugenija<br />
po gimnazijos porą metų mokytojavo Barstyčiuose, o po to neakivaizdžiai studijavo mokytojų<br />
seminarijoje. Tačiau artistiška prigimtis, potraukis šokiui, aktoriniam menui paviliojo ją kitur. Ji<br />
nuolat tobulinosi kursuose, pati mokėsi ir kitus mokė šokio. Ji buvo pagrindinė Akmenės, vėliau<br />
Mažeikių rajonų dainų švenčių organizatorė.<br />
9
<strong>—</strong> Kalbėjom apie I, tad prisiminkim ir II pasaulinį karą.<br />
<strong>—</strong> Per šį karą tikro fronto Viekšniuose nebuvo. Vokiečiai bėgo, o rusai vijosi. Kadangi mūsų<br />
ūkis buvo patogioje vietoje, prie pat kelio, tuščia ir ramu niekada nebūdavo. Namo viename gale<br />
įsikurdavo arba vokiečių, arba rusų štabas. Reikia pasakyti, kad vokiečiai buvo daug<br />
kultūringesni, negu rusai. Jie nieko neėmė, neplėšė. Rusai <strong>—</strong> kaip žvėrys, kur praėjo, ten nieko<br />
neliko. Išvažiuodami rusų kareiviai išsiveždavo ne tik paskutinį stalą, bet ir katilą. Dar gerai, kad<br />
jie nelietė mūsų moterų, merginų. Pasitaikydavo tik „apsimetusių” kareiviais „žulikų”, kurie<br />
bastydavosi, prievartaudami moteris.<br />
Įstrigo atmintin vienas toks nutikimas. Kažkuriuo metu vokiečiai buvo užėmę visą namą, o<br />
mus su dukrom išvarę į klėtį. Vienas vokietis turėjo tarnybinį mokytą šunį. Mergaitės pašaukė jį,<br />
ir šis atėjęs atsigulė tarp jų. Kai jo šeimininkas tai pamatė, išsivedė vargšelį į mišką ir nušovė <strong>—</strong><br />
nebepatikimas.<br />
<strong>—</strong> Buvot ūkininkai, kaip išvengėt tremties?<br />
<strong>—</strong> Per plauką. Buvo Viekšniuose toks Buta. Jis pretendavo į mūsų ūkį. Pasiprašė priimamas<br />
„ant buto”, o vėliau jo „dėka” buvom įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Išgelbėjo mus žmonės,<br />
kažkada pas mus tarnavę. Tai buvo po karo Viekšnių vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi<br />
Tautkaitė. Jai patariant, atidavėm savo žemę pieninei, sau pasilikdami tik 5 ha, motyvuodami<br />
tuo, kad vyras nusenęs, vaikai dar maži ir apdirbti visos žemės nebepajėgiam.<br />
<strong>—</strong> Sugrįžkim į šias dienas. Kaip dabar senatvėje viena verčiatės?<br />
<strong>—</strong> Su dukra Eugenija daug metų kartu dirbo Eugenija Kupliauskienė. Su ja, tarp kitko, mus<br />
sieja labai tolimos giminystės ryšiai. Seniai bendravom, buvom geros pažįstamos. Ligoninėje ji<br />
slaugė mano Eugeniją. Jai dukra paliko ir savo butą Mažeikiuose, kuriame aš dabar ir gyvenu.<br />
Geri žmonės tie Kupliauskai. Padeda man visad. Iki kapinių nuveža, maisto parūpina. Šiaip<br />
manęs aptarnauti dar nereikia. Pati valgyti pasitaisau, net cepelinų išsiverdu, pati skalbiu, pati<br />
namus susitvarkau. Net ir darželį čia, Viekšniuose, pati nusiraviu. Šis namas mirusio Eugenijos<br />
vyro Kazio Dargio. Kai Eugenija gavo butą Mažeikiuose, pardaviau savo namą Plūgų kaime ir<br />
persikrausčiau čia. Po karo, kai pradėjo kurtis kolūkiai, dirbau raštinėje valytoja, vėliau <strong>—</strong><br />
Viekšnių apylinkėje. Nuo 56-ųjų esu našlė. Joną iš manęs atėmė plaučių vėžys.<br />
<strong>—</strong> Na, ir paskutinis klausimas. Kaip Jūs vertintumėt savo gyvenimą, koks jis buvo? Ką<br />
norėtumėt pasakyti apibendrindama?<br />
<strong>—</strong> Žinot, sakyčiau, gyvenimą pragyvenau neblogai. Pradžia buvo sėkminga. Laimingai<br />
ištekėjau, vyras buvo geras, garbingas žmogus. Aš jo net prisibijojau, ne todėl, kad būtų piktas, o<br />
todėl, kad jį gerbiau, o jo žodis buvo įstatymas.<br />
Mūsų žemė buvo gera, derlinga, materialiai gyvenom neblogai, mokesčiams pinigų netrūko.<br />
Tuo labiau, kad gyvenimo pradžiai mano sesuo ir teta, gyvenusios Amerikoj, atsiuntė po 500<br />
dolerių.<br />
Tik dabar viskas apvirto aukštyn kojom. Po Eugenijos mirties vyro giminė manęs atsižadėjo.<br />
Kodėl? Nežinau... Atsiremti nebėra į ką. O senatvė yra senatvė: klausa susilpnėjo, akys tamsėja,<br />
sunku darosi vaikščioti, kartais atmintis išduoda. Visą gyvenimą buvau sveika. Ir dabar dar<br />
valgau viską. Vaistų nevartoju. Ligoninėje esu gulėjusi tik vieną kartą, prieš 20 metų, kai buvo<br />
įkandęs pasiutęs šuo. Žilų plaukų priekyje, ant kaktos, atsirado tik į šeštą dešimtį įkopus.<br />
Kuo dabar užsiimu? Mėgstu gėles, švarą ir tvarką. Šiuos bruožus įskiepijau ir savo dukroms.<br />
Mėgstu žiūrėti televizorių, domiuosi politika. Kepu pyragus. Turiu silpnybę gaminti vyną.<br />
Daugiau kaip 30 metų darydavau vynus iš įvairiausių uogų, obuolių, net kiaulpienių.<br />
Nepagalvokit, kad giriuosi, visi sakydavo, kad jokio kito gėrimo su mano vynu nepalyginsi.<br />
Skanus būdavo, skaidrus, aromatas toks, kokio niekur nerasi. Pati gyvenime beveik negėriau,<br />
spjaudavau nosinėn, kai kitaip išsisukti nebegalėdavau. Du kartus esu buvusi „mirtinai”<br />
pasigėrusi. Buvo pamoka visam gyvenimui.<br />
Jaučiu stiprų vidinį norą tyrinėti žmogų, suprasti, ar jis nuoširdus, mąsto ir kalba vienodai.<br />
Man sekasi nuspėti žmogaus charakterį, būdą. Su blogais žmonėmis nebendrauju.<br />
10
Svetimas man pykčio, keršto jausmas. Su visais gyvenime sutariau. Niekad nebuvau nervinga,<br />
stengdavausi nusileisti, nematyti, negirdėti. Mėgstu vienatvę, ji manęs neslegia. Juolab, kad<br />
(manau, mano amžius suteikia teisę daryti tokią išvadą) gerų žmonių dabar mažai. Kad ir<br />
valdžioj... Apgavo žmones. Už ką šiandien reikia balsuoti? Kokia bus ateitis? Gyvenam<br />
nežinioj...<br />
<strong>—</strong> Dėkoju už nuoširdų pokalbį.<br />
Kalbėjosi Bernarda Plastinina.<br />
ŠIMKUTĖ EUGENIJA, JONO<br />
Keinys S. Darbas perkeltas į brigadas // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1955. <strong>—</strong> Rugs. 4. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Pakalupės kaimo klubo-skaityklos vedėja Eugenija Šimkutė ir jos veikla.<br />
Žilinskas L. Laiku paruošti kultūros-švietimo įstaigas žiemai // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1955. <strong>—</strong><br />
Spal. 9. <strong>—</strong> Tekste: Ypač pavyzdingai atremontuota Pakalupės klubas-skaitykla. [...]. Naujai<br />
steigiama biblioteka „Vienybės” kolūkyje, jai remontuojamos patalpos.<br />
Bumblys Stasys. Pasitikėjimas // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1957. <strong>—</strong> Vas. 3. <strong>—</strong> Tekste: Pakalupės<br />
kaimo klubo-skaityklos vedėja E. Šimkutė.<br />
Šimkutė Eugenija. Kultūrinį <strong>—</strong> masinį darbą į brigadas // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1957. <strong>—</strong><br />
Bal. 13.<br />
Naujametiniai linkėjimai / Tekstas V. Blinkevičiaus, draugiški šaržai A. Juodpusio //<br />
Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1958. <strong>—</strong> Saus. 1. <strong>—</strong> Tekste: „Pakalupės klubo-skaityklos vedėjai, liaudies<br />
šokių ratelio vadovei, žinomai ne tik „Viekšnių” kolūkyje, bet ir visame rajone:<br />
Šitą gabią baleriną<br />
Jau visi rajone žino.<br />
„Kaip kas moka, taip tas šoka” <strong>—</strong><br />
Sako liaudis tik dėl juoko.<br />
O pas mus jaunimas šoka<br />
Taip, kaip jį Šimkutė moko.<br />
Tas, kas buvo festivaly,<br />
Ir patsai patvirtint gali.”<br />
Ercupas A. Šokių vadovė // Pergalės vėliava. <strong>—</strong> 1962. <strong>—</strong> Birž. 2. <strong>—</strong> Tekste: E. Šimkutė <strong>—</strong><br />
Akmenės rajono kultūros skyriaus inspektorė, rajono šokių kolektyvų vadovė, apdovanota<br />
„Meno saviveiklos žymūno” ženkleliu.<br />
Plastinina Bernarda. Palydėjusi jau dvi kartas... // Santarvė (Mažeikiai). <strong>—</strong> 1996. <strong>—</strong><br />
Rugs. 21. <strong>—</strong> Tekste: E. Šimkienė:<br />
„Eugenija po gimnazijos porą metų mokytojavo Barstyčiuose, o po to neakivaizdžiai<br />
studijavo mokytojų seminarijoje. Tačiau artistiška prigimtis, potraukis šokiui, aktoriniam menui<br />
paviliojo ją kitur. Ji nuolat tobulinosi kursuose, pati mokėsi ir kitus mokė šokio. Ji buvo<br />
pagrindinė Akmenės, vėliau Mažeikių rajonų dainų švenčių organizatorė. [...]. Eugeniją, kurios<br />
netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. [...]. Su dukra Eugenija daug metų kartu dirbo<br />
Eugenija Kupliauskienė. [...]. Ligoninėje ji slaugė mano Eugeniją. Jai dukra paliko ir savo butą<br />
Mažeikiuose, kuriame aš dabar ir gyvenu. [...]. Šis namas [Viekšniuose] mirusio Eugenijos vyro<br />
Kazio Dargio. Kai Eugenija gavo butą Mažeikiuose, pardaviau savo namą Plūgų [Pluogų] kaime<br />
ir persikrausčiau čia.”<br />
11
ŠIŠI GOVŠA<br />
Deklaracija apie pajamas vežiko, esančio Viekšniuose, Mažeikių g-vė Nr. 26. Už laiką nuo<br />
1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Šiši. Vardas: Govša. Tėvo<br />
vardas: Šajas. Gimimo metai: 1900. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Gauta brutto pajamų iš namo<br />
iki š. m. kovo mėn. nacionalizacijos: 60 rb. Viso pajamų: 1360 rb. Padaryta išlaidų, susijusių su<br />
pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 160 rb. Mokėtojo parašas [...] 1941 m. birželio mėn. 14 d.<br />
// Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant<br />
savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje. <strong>—</strong> Pateikė: <strong>Antanas</strong> Sidabras.<br />
ŠIUIPIAI<br />
PO DAUGEL PROCIU IR VARGUN CZIONAJ I[L]S TADEUSZAS IR MARYONA<br />
ISZ BUTNORIA SZUJPEJ. SKAJTITOJAU RASZTU TUN ATSIDUKSIEK UŽ DUSZES<br />
JUN. TADEUSZAS GIMI 1792 M. LAPKRITE M. 6 D, O MIRI 1851 M. BIRZELE M.<br />
2 D. MARYONA GIMI 1792 M. SPALIU M. 26 D, O MIRI 1850 M. LAPKRITE M. 16<br />
DIENOJ // Iš įrašo antkapiniame plačiame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse.<br />
Užrašas ant seno kryžiaus Viekšnių kapinėse: 1985 metų aprašas // Urbienė Amelija.<br />
Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Paventės kaimo Šiuipiai. Mykolas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> knygnešystė ir didysis<br />
metalinis kryžius Viekšnių senosiose kapinėse broliui Jonui. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu:<br />
Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Mano senelis [Simas <strong>Šiuipys</strong>] turėjo seserį. Marinė [Šiuipytė] jinai vadinosi. I ta Marinė<br />
biški buvo tuokia, nu... kažkuo tai ne taip... Marinė, no Marija turbūt buvo. Ji gyveno a špitolėj...<br />
Lygtai tėn apačiuoj gyveno, tame padvale [rūsyje]. Kai būdavo potvynis pavasarį, užtvindavo.<br />
Esu matis <strong>—</strong> poudaa plaukiuo... Ta Marinė gąsdindavo: Šiuipių ta vieta yr prakeikta... a ne<br />
prakeikta, kažkaip tai, pasmerkta. Man neatidavė dalies. Aš nuvažiavau į Romą i užpirkau pas<br />
popiežių mišias. I paskė, kad septynios kartos, kurios gyvens tame ūkyj, vargs. Bet ji tikrai<br />
buvusi ten. Bovo tarybiniais laikais išaiškinta, ka ji nusipirkusi indulgenciją. I ta indulgencija<br />
pateko pas tos Marijos seserį, sesers vaikus, i tėn pateko į Ateizmo muziejų. Mono senelio sesuo.<br />
Šiuipytė.<br />
<strong>—</strong> O tas, kuris Darbėnuose [Mykolas <strong>Šiuipys</strong>], iš kur jis buvo?<br />
<strong>—</strong> O tas buvo jau dėdė. I, sako, iš kur ta Marinė gavo pinigų? Sako, iš kunigo, dėdės. Vuo tas<br />
kunigs viens tebuvo. Tai jo brolis buvo Jonas, <strong>Šiuipys</strong> Jonas. Jis kaip mėrė, jis [Mykolas]<br />
tebebuvo gyvas dar. Iš Pandėlio, turbūt, į Leckavą atsikielė, Leckavuo dvejis metus išbuvęs<br />
klebuonu. Tas Jonas buvo tas anuo brolis, kurs išleido i tuos kunigus. Ons vėsą ūkį tą valdė.<br />
Lėlaičių malūnėlis, ont Pievupio, Lėlaičiuose. Į pakalnę nusileisdavuom iš tieviškės, i bovo<br />
malūnėlis. Kuoks, no 150 metrų.<br />
<strong>—</strong> Tiek Mykols, tiek Jons iš ten i kilę?<br />
<strong>—</strong> Nu taip.<br />
<strong>—</strong> O taip tiksliai, koks ten kaimas?<br />
<strong>—</strong> Tėn aš nesuprantu vieno dalyko, kaip ten bovo. Jis buvo Paventės kaimas. Mano senelio<br />
Simo Šiuipio sesuo buvo Šarkienė. Čia antruo pusie Ventos Šarkis bovo. Mauzoliejus buvo<br />
tuoks. Anūkas tos Šarkienės bovo atsivežės metriką. I parašyta, kad Pranciška Šiuipytė gimusi<br />
Lėlaičių kaime. O kodėl jis Lėlaičių kaimas, aš nesuprantu. Gal vėliau tą dalį kaimo pavadėno<br />
Paventės. Bet, kiek aš prisimenu, vėsad bovo Paventės kaims. Nuo Pievupio link Viekšnių bovo<br />
Paventės kaimas, vuo antruo [Pievupio] pusie Lielaičių kaims. Nu, gal kūma bovo gėrts... Jonas<br />
<strong>Šiuipys</strong>, jo sūnus buvo Simas <strong>Šiuipys</strong>, Simo sūnus buvo <strong>Antanas</strong>, aš gėmės iš Antano. I vėsą<br />
laiką vėsi mes gyvenuom ten. [...]. Mono sūnus Pranas. Mono sūnaus sūnus Titas.<br />
12
ŠIUIPYS ANTANAS gim. 1928-02-27<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Atsiminimai. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Liep. 28. <strong>—</strong> Žodžiu. Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
Ten susiduria trys kaimai. Trikampis toks. Pagal upelį ateina Paventės kaimas. Už upelio<br />
Lėlaičių kaimas. Kairėje pusėje kelio jau buvo kaip ir Žibikų kaimas. Senais laikais ten buvo<br />
karčiama. Ta karčiama buvo jau Lėlaičių kaime. Dar nuo caro laikų ten, aplink karčiamą, būdavo<br />
kiekvienais metais jomarkas Stanislovo. Maždaug iki 1924 metų. Suvažiuodavo ūkininkai, daug<br />
daug žmonių. Ir suvažiuodavo daug čigonų. Ten netoli dar yra miškelis, vadinamas „čigonyne”.<br />
Gal čigonai ir ten apsistodavo. Atvažiuodavo jie maždaug prieš porą savaičių ir siaubdavo<br />
apylinkes <strong>—</strong> varažydavo, kits vištas vogdavo.<br />
Aš pats jau pamenu, kad toj vietoj gyveno du žydeliai. Vienas, po kairei, ant Tirkšlių<br />
važiuojant, buvo Burakas [žemaitiškai <strong>—</strong> Buraks, kirtis pirmame skiemenyje], antroje pusėje <strong>—</strong><br />
našlė Leibienė. Leibienė turėjo krautuvėlę ir aptarnavo visus tuos kaimus aplinkui. Už upelio<br />
tuojau pat buvo cygelnė (plytinė). Tam Burakui priklausė. O jis pats turėjo ten kelis hektarus<br />
žemės, turėjo karvę, arklį. Vertėsi pomidorais. Važinėdavo po turgus pardavinėdamas pomidorus.<br />
Jis paskui išprotėjo. Eidavo ir aiškindavo: „Aš milijonščikas. Iš tokio mažo pomidoro kelmelio<br />
<strong>—</strong> milijonščikas”.<br />
Tame trijų kaimų susikirtime seniau, matyt, yra buvusios kapinės. Ten stovėjo trys kryžiai.<br />
Vienas buvo mūsų, Šiuipių, šeimos pastatytas. Atmenu dar, kaip darė tą kryžių, ant žardienos.<br />
Kaimynai, tokie Virkučiai darė. Paskui, kai šventino, 1934 metais, buvo balius. Šalia stovėjo<br />
medinis kryžius, už kelių metrų. Vienas, betoninis, su metaliniu viršum ir dabar dar tebestovi.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Žibikų kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Gasparas Rimkus.<br />
Fotografas Bronius Daukšas. Namai prie špitolės. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Rimkus Kaspars ar Gaspars?<br />
<strong>—</strong> Nežinau. Kėti vadėno net Kasbariu. Bet daugiausee Gasparu. Rimkus, Barauskis Jonas ir<br />
Molytė. Tos, kor čia yr... kažkuokia rašytuoja... liaudies... Lėgaudienė. Vuo tos muotina. Ji buvo<br />
Molytė, gyveno netoli mūsų. Ji pasakuojo. Žinau, kad jie ėjo į gimnaziją. Kai pradėjo reikiet<br />
muokiet, ir Rimkus išstuojo, ir tas išstuojo, o ta Molytė išstojo ar [irgi], bet ji... Sak, aš išstuojau<br />
ne diel tuo, mon sakė, ka tu eik atgal muokytėis, mes neimsem už tus mokslus. Bet mano sesuo<br />
apsiženijo su Memiu. O tas Memys buvo savanoris, gavo Tučiuos žemės. I, sako, o aš palikau<br />
numūs viena. Tėvas buvo muzikants, su didžiuoja trūba tuoje. Sako, tu ėisi muokslus, vuo kas<br />
ūkį belaikys? I, sako, aš gavau palėkt tą muokyklą.<br />
Buvo jie dvi klases gimnazijos... antroj klasėj gimnazijos ejo, kai jie išstojo. Iš karto jauties,<br />
ka ons y gramatnesnis žmuogus.<br />
<strong>—</strong> No i kuokiam būreliui ans vadovavo?<br />
<strong>—</strong> Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas buvo. Bovo orkestrėlį suorganizavis. Dvi gitaros,<br />
mandolina, smuika i būgnas. Tas buvo... aš buvau dar pradinės... taip 1936, 1937, 1938 metais.<br />
<strong>—</strong> A, sakyk, kada pats gimęs?<br />
<strong>—</strong> Dvidešimaštuntais, vasario 27.<br />
<strong>—</strong> Ans buvo vėsų galų meistras, tas, tas... Medelyną užveisė. Pomidorus pradėjo pardavinėt.<br />
Upeliuks teka, pievos, prie anuo, pro tėviškę. Nu kas dabar gyven tėn... Prakaps, ant tuos žemės<br />
pasistatis. Bovo pasistatis didelį namą tas tievs jo. Vienas galas buvo salė ir scena. Čia įtaka jau,<br />
aišku, tuo Gasparo. I tėn būdavo... Tuo laikotarpiu buvau dvylekos metų. Ten buvo kursai.<br />
Muotriškuoms bovo, mon ruods, mezgėmai vėsi, vyrams bovo stalių kursai. Kėts vežėčias dėrbo,<br />
kėts kobėlą dėrbo... Ir aš buvau nuėjęs, lankyt nelankiau, kadangi į mokyklą aš ejau. Daukšas<br />
buvo anuo šuogeris. Jis buvo vieną Čiužaitę apsiženijęs, vuo tas Daukšas Bronius, fotografs,<br />
bovo kėtą Čiužaitę apsiženijis. Jis paveikslavo, aš prisimenu, su tuo magniu. Tas galėjo būt<br />
trisdešimdevinti kuokie metai. Turėjo vieną seserį. Ar [irgi] iš Žibikų kilęs. bet jis labai anksti iš<br />
tos tėviškės išėjo. I palėko tas ūkis seserėi. O sesou bovo apsiženijusi su tuokiu, nu... ans buvo<br />
nelabai rimts.<br />
<strong>—</strong> Viena viekšniškė sakė, ka fotografs Daukšas bovo prie žydų šaudymo...<br />
13
<strong>—</strong> Ne. Nebuvo. Jo tas šuogeris viens buvo. Bet apie jį patys vokiečiai taip sakė: „No, tas<br />
viens pasitaikė atsitiktinai čia. Nušuovė vieną žydelką ir susileido...” Jo šuogeris buvo. Bet jis<br />
miręs jau dabar. O tas nebuvo, nedalyvavo.<br />
<strong>—</strong> O kits Daukšas fotografs bovo Viekšniuos?<br />
<strong>—</strong> Ne, ne, ne.<br />
<strong>—</strong> No, kaip ten su tuo Rimkum baigėsi?<br />
<strong>—</strong> Su Rimkum baigies taip, sakau, jis buvo užveisęs medelyną, pas tėvus. Pats gyveno<br />
uošvijoj. Nusipirko radiją. Pirmiausiai patefoną. Ejuom visi klausytėis, visi kaims susirinkdavo.<br />
Antruoj pusėj Pievupio gyveno. Salė buvo Rimkaus ūkie Žibikuose. Čiužaus <strong>—</strong> Rimkienės<br />
tieviškie bovo. Tėn vėsos vakaruškos bovo, vaidinimai. Rimkaus namas. I tas Rimkaus nams yra<br />
dabar nugriauts i pastatyts Akmenėj, kuriam bovo teismas tarybiniais laikais, i dabar tebstuov dar<br />
jis tėn. Didelis, gražus nams bovo, aukšts. Tas Rimkus paskui... vuokiečių laikais jis turiejo<br />
krautuvę. Pro špitolę ėjo gatvė, paskou pasisokdavo link bažnyčios. Ant tuo kampo bovo<br />
Goldmano nams tuoks. Žydelis Goldmanas. Buvo vienas iš... didmeninės prekybos vadovas.<br />
Buvo du Viekšniuose. Altarkis <strong>—</strong> tikroji pavardie bovo Alter Jude. O tas vuo, bovo Goldmanas.<br />
Ir jis aprūpino visas tas krautuves prekėmis.<br />
<strong>—</strong> A tas nams vienaukštis bovo?<br />
<strong>—</strong> Vienaukštis. I ten tame name Rimkus buvo išsinuomavęs a kaip ten vuokiečių laikais<br />
gavęs, užsidiejis krautuvę. Kitame gale, šiaurės gale tėn, link Saženienės, įsigyveno, vuo šiame<br />
gale pri špituolės, tame gale, ta krautuvė bovo. Paskui per karą, keturdešimtketvirtais metais, jis<br />
nudegė, tas nams. Viens gaisras buvo ketursdešimketvirtais kokį liepos mėnesį. Didelis kvartals<br />
visas tas čia išdegė, dar vokiečiai tebebuvo čia. Vėsas nuo bažnyčios ir... gatvė čia, i tuoks<br />
kvartals bovo. Lig dabartėnės [seniūnijos]. Tas vėsas kvartals išdegė tuo momentu.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Parapijos salė. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
Špitolė bovo ant kampo. O paskou gale bovo kooperatyvo nams tas, atsiriemė ta gatvė tėn.<br />
Špituolė stuoviej ont kampo, kap ta gatvė ėjo, o už tos tuojau pat bovo Parapijos salė. Daugiau<br />
nieko nebovo tėn. I tuoliau bovo ta vadėnama šopa pri senuojo šventuoriaus vadinamuojo.<br />
Parapijos salė bovo didelė. Viename gale gyveno vargonininks, kitame <strong>—</strong> zakrastijonas, vuo<br />
par vėdurį bovo salė. Be lubų bovo. Tėn scena tap pat buvo. Balkons buvo unt scėnos tuos. Čia<br />
vaidino... Tas buvo trisdešimtais metais. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo<br />
sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons vėins i<br />
tebovo čia. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. Šarvai tuokėi, prisimenu, ont tų balkonų sukelti.<br />
Puoterius muokydavo vaikus tėn tuo saliej. Susirinkimai būdavo. Būdavo loterijos<br />
organizuojamos tėn. Eidavo aktyvistai per kaimus <strong>—</strong> viens duodavo gaidį, kits kibirą, kits viel<br />
kuo nors, kits kuokį senėsnį daiktą. I daugiausee kažkap rudenį, kėik aš prisimenu, būdavo.<br />
Jomarks ar atlaidai kokie, tai būdavo daugiausiai tuos loterijos. Sokdavo tus puopierius, tuokius<br />
popieriukus išsitrauk.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Viekšnių valsčiaus „Arešto namas”. Bagamazninkė Kazlauskienė.<br />
Veterinorius Mikuckis. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Kor keturaukštis tas yr kooperatinis pastatyts [Mažeikių gatvėje]. Čia bovo ant kampo...<br />
stuoviej viens nams [Kazlauskienės]. Paskui stuoviej antras nams. Už to antro namo, kieme buvo<br />
pagalbinis pastats. I tame pagalbiniame pastate ta arešto truobelė bovo. Tėn vėins kambarėlis<br />
tebovo tiktaas. [...]. Ėini unt Mažėikių gatvės. Stuoviejo tas nams tuoks, kur dabar stuov tas<br />
[kooperatinis] nams. Tuoliau bovo sekantis nams, ar [irgi] Kazlauskienės tas nams. [...]. Ant to<br />
kampo pėrmasis Kazlauskienės nams, unt Mažėikių gatvės einont ontras nams, vuo tuo antro<br />
namo kieme buvo pagalbinis pastats i tame pagalbiniame pastate galu į tą gatvę, i tame<br />
pagalbiniame pastate buvo tas arešto... [...]. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo<br />
sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tas tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons<br />
vėins i tebovo čia. Tas buvo trisdešimtais metais. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu.<br />
Tėn tame [antrame] name buvau, tėn gyveno tuoks veterinuorius Mikuckis. Mikuckio dvars yr<br />
Daubiškiūs. Tas viens bov ūkyj palėkės, o tas ontras veterinuorius bovo. I čia gyveno kap tiktaas<br />
14
va tame antrame name. Tas namas buvo bagamazninkės [Kazlauskienės]. Tokia auksiniais<br />
dantimis. Turiejo keturis namus. Čia tas nams, kor kooperatinis, stuoviej nams, žydai gyveno.<br />
Paskou Vytauto i Dariaus Girėno gatvių kamps yr, dvijų aukštų nams medinis, vuo tas bovo tuos<br />
motrėškos. I dar, ka ji sakė, keturis namus tor. Sako, bulves valgydavo i silkių rasalą. Vuo ji pati<br />
buvo bagamazninkė. Turiedavo būdą pasistačius, par kiekvieną turgų i prekiaudavo. Aš tik<br />
prisimenu ją <strong>—</strong> visi auksiniai dantys.<br />
<strong>—</strong> I tas nams prie [Vytauto gatvės] kryžkelės bovo anuos? Vuo kas tėn tame name būdavo<br />
seniau?<br />
<strong>—</strong> Anuos. Seniau pėrmas aukštas bovo įruoštas, kažkas tai gyveno. Buvo krautuvė dar<br />
keturiasdešimtais metais įruošta čia. Prie gatvės, tame kampe. Tik tarybiniais laikais antrą aukštą<br />
įruošė.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Namas Valančiaus gatvėje. Aktorius Pikelis. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong><br />
Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Tas vaikų daržėlis kor bovo, senasis, nuo anuo, antruo pusie [Valančiaus] gatvės, žemiau<br />
paejus [Valančiaus gatvės vakarinėje pusėje tarp Vytauto gatvės ir Mažeikių gatvės], bovo nams.<br />
Kas ten bovo?<br />
<strong>—</strong> Mon ruods, a nebovo žydų tas nams. Tuoks bovo aktorius Pikelis. Čia bovo tuoks va, kaip<br />
pėršts <strong>—</strong> pluonutėlis, o paskui, kaip jis tuo aktoriu bovo, tuoks [storas] bovo... Kolūkio<br />
pirmininką vaidindavo. Ir jis čia mokėsi vidurinėj mokykloj, gimnazijoj. Ir baigė pirmoj laidoj.<br />
Jis čia trejis metus mokėsi <strong>—</strong> ketursdešim antrais, trečiais i ketvėrtais. Ketvirtų pradžiuoj jis<br />
baigė tą gimnaziją. I sesuo muokėsi, Pikelytė. Ons tėn gyveno. Muotina gyveno, ta sesuo gyveno<br />
ir jis. Bet jis buvo iš kažkur atsikielės. Jis čia labai pasižymėjo saviveikluoj toj. Vaidino... „Žvejo<br />
sūnus”, paskui „Plėšikai” Šilerio. Gerai vaidino. Nešiuojo šinėlį vuokiečių laikais. Matyt, jis<br />
neturiejo su kuo kitkuo apsivilkt. Antpečių nebovo, be dėržo, be kuo.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Paventės kaimo Šiuipiai. Mykolas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> knygnešystė ir didysis<br />
metalinis kryžius Viekšnių senosiose kapinėse broliui Jonui. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu:<br />
Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Mano senelis [Simas <strong>Šiuipys</strong>] turėjo seserį. Marinė [Šiuipytė] jinai vadinosi. I ta Marinė<br />
biški buvo tuokia, nu... kažkuo tai ne taip... Marinė, no Marija turbūt buvo. Ji gyveno a špitolėj...<br />
Lygtai tėn apačiuoj gyveno, tame padvale [rūsyje]. Kai būdavo potvynis pavasarį, užtvindavo.<br />
Esu matis <strong>—</strong> poudaa plaukiuo... Ta Marinė gąsdindavo: Šiuipių ta vieta yr prakeikta... a ne<br />
prakeikta, kažkaip tai, pasmerkta. Man neatidavė dalies. Aš nuvažiavau į Romą i užpirkau pas<br />
popiežių mišias. I paskė, kad septynios kartos, kurios gyvens tame ūkyj, vargs. Bet ji tikrai<br />
buvusi ten. Bovo tarybiniais laikais išaiškinta, ka ji nusipirkusi indulgenciją. I ta indulgencija<br />
pateko pas tos Marijos seserį, sesers vaikus, i tėn pateko į Ateizmo muziejų. Mono senelio sesuo.<br />
Šiuipytė.<br />
<strong>—</strong> O tas, kuris Darbėnuose [Mykolas <strong>Šiuipys</strong>], iš kur jis buvo?<br />
<strong>—</strong> O tas buvo jau dėdė. I, sako, iš kur ta Marinė gavo pinigų? Sako, iš kunigo, dėdės. Vuo tas<br />
kunigs viens tebuvo. Tai jo brolis buvo Jonas, <strong>Šiuipys</strong> Jonas. Jis kaip mėrė, jis [Mykolas]<br />
tebebuvo gyvas dar. Iš Pandėlio, turbūt, į Leckavą atsikielė, Leckavuo dvejis metus išbuvęs<br />
klebuonu. Tas Jonas buvo tas anuo brolis, kurs išleido i tuos kunigus. Ons vėsą ūkį tą valdė.<br />
Lėlaičių malūnėlis, ont Pievupio, Lėlaičiuose. Į pakalnę nusileisdavuom iš tieviškės, i bovo<br />
malūnėlis. Kuoks, no 150 metrų.<br />
<strong>—</strong> Tiek Mykols, tiek Jons iš ten i kilę?<br />
<strong>—</strong> Nu taip.<br />
<strong>—</strong> O taip tiksliai, koks ten kaimas?<br />
<strong>—</strong> Tėn aš nesuprantu vieno dalyko, kaip ten bovo. Jis buvo Paventės kaimas. Mano senelio<br />
Simo Šiuipio sesuo buvo Šarkienė. Čia antruo pusie Ventos Šarkis bovo. Mauzoliejus buvo<br />
tuoks. Anūkas tos Šarkienės bovo atsivežės metriką. I parašyta, kad Pranciška Šiuipytė gimusi<br />
Lėlaičių kaime. O kodėl jis Lėlaičių kaimas, aš nesuprantu. Gal vėliau tą dalį kaimo pavadėno<br />
Paventės. Bet, kiek aš prisimenu, vėsad bovo Paventės kaims. Nuo Pievupio link Viekšnių bovo<br />
Paventės kaimas, vuo antruo [Pievupio] pusie Lielaičių kaims. Nu, gal kūma bovo gėrts... Jonas<br />
15
<strong>Šiuipys</strong>, jo sūnus buvo Simas <strong>Šiuipys</strong>, Simo sūnus buvo <strong>Antanas</strong>, aš gėmės iš Antano. I vėsą<br />
laiką vėsi mes gyvenuom ten. [...]. Mono sūnus Pranas. Mono sūnaus sūnus Titas.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) skyrius Paventės kaime. Šiuipiai <strong>—</strong><br />
knygnešiai. Vežimas į Ameriką. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
Simas <strong>Šiuipys</strong> vežė į Ameriką žmones. Aš prismenų, trisdešimts kuokiais trečiais metais, aš<br />
buvau pėnkių metų tik, tėvas... Buvo susirinkimas jaunimo pas mus, ir įsteigė Vilniaus vaduoti<br />
sąjungą, kuopelę. Virkutis Leons bovo pirmininks, iždininkė bovo... tuokia kaimynkos sesuo<br />
gyveno, pas kaimynką. Mano tėvas buvo didelis organizatorius. Ans buvo populiarus labai. Pas<br />
mus namuose tas bovo. Paventės kaime. Ans bovo išgeriantis, bet žmuonės labai jį gerbė.<br />
Virkutis tėn kitoj pusėj upelio gyveno tėn ont kalnioko. Ar [irgi] tuoks apsišvietęs žmogus buvo<br />
tas Virkutis. „Ūkininko patarėją” mes jiemiem, i buvo nupaišyts Lietuvos žemėlapis, ir kur buvo<br />
įsteigtos tuos kuopelės, buvo rodyklė į Vilnių. VVS <strong>—</strong> taip vadinuosi. Tuo laikotarpiu masiškai<br />
buvo. Iki to laiko, kai paskelbė ultimatumą lenkai. Visi šaukė <strong>—</strong> mes be Vilniaus nenurimsim!<br />
I tada Vilniui vaduoti sąjunga, tuos vėsos bovo uždarytos.<br />
Pagrindinis [vežimo] buvo organizatorius Simas <strong>Šiuipys</strong>. Paskou bovo jo šuogeris Šarkis ir<br />
Šarkio šogeris Baltutis, Klemensas vardu bovo. Šarkis Jonas yra įrašytas į knygą tą knygnešių <strong>—</strong><br />
giminių parodymu. O apie Šiuipį, apie Baltutį nieko neparašyta. Man paskojo tėvo sesuo, kad jie<br />
parveždavo tėn visuokių i maldaknygių, laikraščių, knygų visuokių. Parsiveždavo po bačkelę<br />
vyno. Tas Baltutis bovo apsiženijęs su Šarkyte. Ir ons šuogeris bovo. O Šiuipio šuogeris buvo<br />
Šarkis. Kad jie vežė tas knygas... Kas tau, Šarkiou sakau, kas tau pasakuojo? Sako, tievs<br />
pasakuojo mon. Vuo tėn apie tą knygnešystę nieko nie parašyta. Jis, tas Simas <strong>Šiuipys</strong>, kai<br />
atveždavo, tų užsakymų visuokių atveždavo. Aš buvau kokioj... jau kokioj antroj klasėj,<br />
gimazijoje buvau, aš pas babą gyvenau. Už sienos, baba tėn su muotriškuoms gyveno, vuo aš čia,<br />
kambariuks bovo. Girdi, <strong>Šiuipys</strong> vežė žmuonis į Ameriką. Aš įejau pas tą babą, sakau, su kou<br />
vežė <strong>Šiuipys</strong> žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi,<br />
sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo<br />
mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero].<br />
1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą<br />
Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks<br />
jiemė <strong>—</strong> Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip <strong>Šiuipys</strong> padiejo per rubežių pereit.<br />
Tėn nieko panašaus nebovo. <strong>Šiuipys</strong> atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį<br />
mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons<br />
savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus<br />
rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė<br />
revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto<br />
nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo<br />
bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau.<br />
O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai<br />
paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i<br />
revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį,<br />
sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas<br />
tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų<br />
nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas<br />
buvo.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. <strong>Šarkiai</strong>, <strong>Šarkių</strong> <strong>mauzoliejus</strong>. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Kas ten tame <strong>Šarkių</strong> mauzoliejuj buvo palaidotas?<br />
<strong>—</strong> Dvė Šarkytės. Vėskas. I visi gėmėnės pasipiktinę bovo, kam anas ne į kapus laiduojo, vuo<br />
ten. Vida Šarkytė pati pirmuoji mėrė. Tai buvo kokiais 1936 metais. Vuo už kuokių metų, a<br />
dviejų <strong>—</strong> Marytė Šiuipytė. Kokių pėnkių metų, šėšių metų galiejo būt. Man pasakuojo tuo Šarkio<br />
sesuo Lemežienė. Ji kurį laiką gyveno tėn. Alberts Šarkis, kaip mėrė, ta Vida pirmuoji mėrė,<br />
16
sako, cielą pakėlį surūkis papirosų. Kaip tie vaikai mėrė, dar buvo berniuks gėmės. I juos išvežė.<br />
1941 metais. Atskyrė... į Rešiotus pateko. I tas vaiks mirė tėn. Ir parvažiavę, po karo, ta Šarkienė<br />
bovo atvažiavusi čia į Viekšnius. Ana čia neapsistuojo, negyveno.<br />
Buvo Šarkio tų brolių. Alfredas, Albinis, sesuo Emilija ir Jucienė sesuo bovo. Pėnki iš vėso<br />
bovo. Tai jis, kadangi bovo turtingiausias, pajiemė vėsą tą ūkį i visėms atidalėno dalis. Geras<br />
gydytojas skaities. Chirurgas buvo. Bet buvo padaręs kažkuokią tai klaidą. Kažką tai užsiuvęs<br />
žydelkai pilve. Alberts Šarkis. Jis ne pats statė. Pinings statė. Pastatė klėtį naują, daržinę, tvartą<br />
pastatė, kumetyną pastatė, i paskui da linų džiuovyklą tuokią. I pirmieji siloso bokštai bovo.<br />
Nedideli tie bokštai siloso bovo. Su stogeliu. Prie Žibikų pušyno anuo žemės, dabar yr tvėnkiniai<br />
tėn. Bovo durpyns. Durpyne bovo užveisęs kultūrines žoles. I tus siloso bokštus išveždavo tas.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Kūlimas pas Petrošius. Kuliamųjų mašinų meistras Pranciškus Petrošius.<br />
Kiti mašinieriai. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Mum [Petrošiams] su šeimyna niekad nebuvo vargo, [senelė] sako, patys eidavo siūlydavos<br />
mums. Kap vaikaa [Petrošiai] užaugo, pasidarė kūlėmo mašiną. Arklinė ta kūlimo mašina. Kaip<br />
būdavo... Aš iš kėtor girdiejau, kaip būdavo. Kai suveždavo viską, nuo Visų šventų pradiedavo<br />
kult’. I kuldavo ne šiaip sau. Su spragilais. Sukiša į jaują, pas mumis vadindavo douba tada,<br />
užkor pečių, išdžiovėn su visais šiaudais. Rytmečio trečią valandą kelia i su spragilais kula. Tų<br />
paskui iškrato, šiaudus pajam nukrato, paskou per arpą išvalo, supėl į maišus ir tujau pat kėtą<br />
partiją užtaiso. I tada parein ont pusryčių. I taip nuo Visų švėntų iki Užgavienių. Kiekvieną dieną<br />
ir užkraut ten, ir kūrent pečių, išdžiovint, i paskou iškulti, išsijuot tuos grūdus. O mūsų vaikiukaa<br />
[Petrošiai] ka, sako, padarė tą mašiną, mes per dvė savaites išsikoldavuom, ne tėik<br />
netrukdavuom. O, sako, mums nebuvo bėdos. Pasakojo senelė, Petrošienė. Mama buvo Emilija<br />
Petrošiūtė. Mamos broliai Petrošiai buvo Pranciškus, Konstantinas, <strong>Antanas</strong>...<br />
Gudriausias tas dėdė bovo Proncėškus [Petrošius], tas kurs važiavo į Ameriką. Jis važiavo į<br />
Ameriką išsipirkt nuo kariuomenės. Vuo tas caro rubliais kainavo du šimtai rublių, auksinių<br />
rublių tų vadinamųjų. Jis ten išbuvo trejis metus. Aštuntais išvažiavo, apie vienuoliktus<br />
parvažiavo. Mama pasakuojo, kaip jis sugrįžo. Buvo ruduo, šlapia, purvyns baisiausias, sako.<br />
Lempos sudužo stiklas tas. Lekterną padegiem. Parvažiavo, parejo iš geležinkelio stoties, anam<br />
taip keturi kilometrai tiesiai. Sako, Jėzusmarija, kų aš padėrbau... Kor mono pruots bovo, kodėl<br />
aš parvažiavau... Išauš pavasaris, aš viel važiousiu, aš nebūsiu čia, sako. Vėsor lauke purvyns.<br />
Išaušo vienuoliktų metų pavasaris, dvyliktų metų pavasaris, tryliktais metais <strong>—</strong> šmakš, uždarė.<br />
Amerika įvedė pasų sistemą. I jau reikia vizos. Iš kor gausi tuo vizą? Prancėškus Petrošius bovo.<br />
Mama Petrošiūtė Emilija bovo. Babos sūnus, mano mamos brolis. Ons daug tų [kūlimo] mašinų<br />
pridėrbės bovo paskui. Mamaa paskuojo taip. Sako, visi tada tais laikais iki Pirmo pasaulinio<br />
karo vaikščiodavo su naginėmis. Sako, eidavo, sijuonaa lig žemės, iš paskuos velkas žvyriukai,<br />
akmenukai. Sako, Proncėškus sugalvuojo, kap išdėrbt kailį. Veršio. Išdėrbo, nudažė i pasiovo<br />
batus. I mes vaikščiojom su batais jau. Sugalvojo alyvos kap išsispaust. I sugalvuojo, kaip reikia<br />
tepalo batams padaryt. Reik pajimt suodžių, vaško i terpentino. Išmaišyti, pavirint biškėlį i tepals<br />
batams. Ons turiejo tekėnėmo stakles pasidaręs, medines. Su rankuom sokamos. Paprastas<br />
detales medines apsitekindavo. Detektorinį imtuvą buvo pasidaręs, bet paskou nusipėrko jau ne<br />
detektorinį. [...]. Prancėškus bovo mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios<br />
kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį<br />
laiką, mienesį a do mienesius, pas tą Proncėškų. [...]. Garo katilų nedarė. Jis pirkdavo tus<br />
variklius.<br />
Bovo tokių variklių, nuleidžiamų ont žemės. Žibikūse tuoks Liauksmėns turiejo Kazimiers.<br />
Pas mus dar keletą metų yr kūlęs jis. Ont tuokių rėmų pastatyts, i nuleisdavo unt žemės. Paskou<br />
pakeldavo vyrai, užmuovė tekinius <strong>—</strong> viel važioun ons.<br />
Pas mus pagrindinis tas meistras Krutinis, čia ant kalno. I čia tas jo [dampis] tebstuov čia dar<br />
prie proftechninės. Krutinis viens teturiejo tuokį [dampį]. Dviejų arklio jėgų. Visi kiti turiejo<br />
keturių arklio jėgų [dampius]. Ons važiuodavo su tuo [dampiu]. Tiksliai, ne vieną metą. Čia<br />
anuo, tiksliai anuo [dampis]. Nė viens kėts tuokio [dampio] neturiejo.<br />
Bovo Mikuckis. Jis bovo <strong>—</strong> kaip važiuoji į Pievėnus ir pasisuki ant Tučių. Mikuckis turiejo<br />
[dampį]. Turiejo [dampį] Liubšys, Lipskis teisingiau, vėsė vadėno Liubšiu. Turiejo [dampį]<br />
17
Pargauskis Žibikūse. Smetuono laikais. Pargauskis žibikiškis. Lipskis bovo, čia šitaa, už Žibikų<br />
pušyno galo, tujau pat už galo tėn i bov, kur dabar tas naujysis kels praein, anuo tėvai tėn<br />
gyveno.<br />
Mikuckis Tučiuose gyveno. Kas būdavo su dampiais tais... Ruorės eina, vadinamos, liepsna<br />
kur ein. O aplinkui ten vanduo ein. I tėn tuos ruorės tor būt sukišamos ir užvalcuojamos,<br />
praplečiamos. Tiek suspaust, kad vanduo nepraeitų, i gars nepraeitų. Aš esu matis pas Krutinį,<br />
kap jis remontavo. Kai pradiedavo leist tuos ruorės, reikiedavo miltų i bulvių virtų... ištrindavo<br />
sumaišytais... Sako, pūdą miltų reik sukišt. Tuo Mikuckio mašinai [dampiui]. Ka tuos ruorės<br />
nepraleistų. Sakydavo, atsileido ruorės...<br />
Tas Lipskis, kur važiniejuos čia, tai buvo Simas. I paskou bovo išvežti jie. Ruošies parvažiout<br />
jau. Nu, sako, dar biškį pasiliksiu, noriu biškį „užkalt” unt namo. Kasykloj kažkur dirbo. Ir<br />
prispaudė. Daugiau nežinau tuoj pusiej.<br />
Čia bovo Liaučius, va, su dampiu. Čia kur yr... Laižuvos gatvė ein, įein į miškėlį, kels, tėn<br />
bovo a trys, a keturi gyventuojai. I tame skaičiuj bovo Liaučius. Ir 1948 metais, kap aš pas tą<br />
dėdę bovau, po išvežėmo, ta tas Liaučius kūlė. Šiuo pusie gelžkelio.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Traktorius „forconas” ir „bukovnikas” pas dvarininką latvį. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong><br />
Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
„Furcons”, „forcons” buvo, traktoriukas su metaliniais ratais, su tokiais tokiais špykiais buvo.<br />
Kaip Žibikus pervažiuoji, pasisuki: viens ant Tučių, viens ant Pievėnų, vuo tėn tuo vietuoj. Tuo<br />
vietuoj tas dvars kažkuoks bovo, latvio. Iš tėn kėlės, labai gerai žėno, tas Petraitis. Malūnėlis tėn<br />
yr, ons malūnėlie tėn dėrbės ilgaa. Ons mono omžiaus yr. Čia dabaa pri senųjų kapų ėini, ėini<br />
link Ventos, i pasisuki pagal Vėntuos, tuoks ėlgs nams. Medinis viens sens i bier tėn tas nams.<br />
Pas anus dėrbis yr, paskui malūnėlį tą valdęs yr.<br />
Pas mumis yr buvę atvažiavę su „forconu”. Jis turiejo tuokią mašiną, tas latvis, kor dobilų<br />
sėklas iškoldavo. O tas latvis turėjo vadėnamą „bukovniką”. Kai atvažioudavo į daržėnė, jį<br />
pastatydavo skersai, tuoks nedidelis tas bovo, tas įrengėms. Gale bovo tas velens, škyvas tas.<br />
I tap eidavo: bu bu bu bu bu... Vės atvažioudavo tada, kai vėską apdėrbdavo. Dobilai eidavo<br />
paskutiniai. I bovo atvažiavę su tou „forconu”.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Milių ir Maigų kaimai. Maigų kaimo daraktorius Gelžinis. Milių kaimo<br />
Jaunųjų ūkininkų vadovas Glodenis „Biskutis”. Kitų kaimų Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovai<br />
Mažeika ir Gasparas Rimkus. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Už fėrmos [į šiaurės pusę] yr miškėlis, už tuo miškelio bovo Gelžinis. Mamuos daraktorius.<br />
Dar nieks nežėno. [...]. Kor pruo fėrmą kelioks ein, yr miškėlis, už tuo miškelio bovo<br />
daraktuorius Gelžinis. Turiejo tris dukteris i vieną sūnų. O tas tievs bovo daraktuorius. I tuos<br />
vyresniuosius bruolius ir mamą muokėno, seserį muokėno mamuos. Aš prisimenu vėiną žuodį<br />
kap muokėno: zuikis <strong>—</strong> zet uzu iuikis: zuikis. Jaunesnieji tie vaikai jau muokiesi Viekšniuose<br />
čia, tas Bimba muokytuos... Tujau pat, sekantis nams buvo... dabar y pastatyta jau... atstatyta...<br />
buvo jau nugriauta... ta tėviškė mamos... Tėn pastatyta y kažkuokia tai... i tėn daržinie bovo<br />
palėkusi iš tėviškės. [...]. Važioujint tou kelioku link gelžkelio. Čia yra ferma, už fermos bovo<br />
kėts ūkelis, bet ir jo nebėr dabaa, Žiulpa tėn tuoks bovo nukaršėnės tus Gelžinelius, vuo tėn<br />
sekantis pu dešinę ronka tujau bovo Petrošiaus. Ferma yr Miliuose, o už miškelio jau bovo<br />
Maigai.<br />
Kituoj pusiej, kap eini tuo keliu, miškiuks yr tuoks, už tuo miškelio bovo Šarkis Petras,<br />
gyveno. [...]. Bovo ir už gelžkelio, Maigų mokykla tėn bovo. Šiuo pusie tuo miškelio <strong>—</strong> Miliai, o<br />
ten antruoj pusiej... Maigų tas ežerioks tėn yr. Ir dar mamos tėviškei priklausė trečdalis tuo<br />
ežerioko. Žemė priejo jų. I tuo pusie, i tuo pusie bovo žemė jų. [...]. Monruods ka Jons turiej būt<br />
Gelžinis [daraktorius], kadangi Gelžinio sūnus buvo Jonas. Maigų kaime.<br />
O čia tas bovo Šarkis Petras karininks Smetuonos laikų. Maigūse anuo tieviškė. 1943 metais<br />
ons pargrįžo, bovo išvažiavęs į Vokietiją, repatrijavo, kažkuokį tai giminystės ryšį su vuokieteis<br />
turiejo žmuona jo, i kai parvažiavo, tai mirė jis 1943-iais. Ir laiduojo, i tada Mačius, Mačys tas,<br />
sakė ant... kapuose... šaukė: Petrai, kur mūsų „Geležinis vilkas”? Aš tik tuos žodžius prisimenu.<br />
Ta žmuona paskui Naujakuriuose, Basanavičiaus gatvie kažkur tai gyveno. I duktie muokies<br />
18
vidurinėj mokykloj čia, gimnazijuoj. Kokiom dviem klasiem aukščiau už mane. Tai pasakojo,<br />
kaip bombardavo vokiečius.<br />
Iki fermos [einant keliu iš pietų į šiaurę] <strong>—</strong> Miliai. Už miškelio dešinėj pusėj <strong>—</strong> jau prasided<br />
Maigai. I tolyn už gelžkelio. Už [Maigų] ežero bovo trys ūkiai: Indriuška (Andriuška), Švažas ir<br />
Dargis. Už ežero, pusiej. Tuoliau Knabėks bovo, „Mažasis” Dargėlis bovo tuoks, čia bovo<br />
Ligeikis, kėts Dargis bovo, Pocius bovo, Kontutis, Petrošius, Gelžinis. Kėik aš prisimenu. Už<br />
gelžkelio bovo Gelžineliai, vadinami, Balvočius bovo, muokykla pas anų bovo. Puo karo Maigų<br />
muokykla bovo pas Balvočių. Tėn dar viena fėrma bovo, nežinau, a tebier, tėn Virkutis gyveno.<br />
Miliuose, už fėrmos, netuolie Šarkio gyveno Glodenis „Biskutis”. Tai buvo pažangus<br />
ūkininkas. Jis vadovavo Milių Jaunųjų ūkininkų rateliui. Bovo bitininks, sodininks. Dar mas<br />
1939 metais suodinuom sodą, jis buvo atėjęs padėt pasodint. Mūsų buvo didelis sodas. Vienais<br />
metais buvo jaunųjų ūkininkių paruoda, manruods ta paruoda bovo čia tame, kor dabar... prie<br />
cerkvės muokykla kor bovo Smetuonos laikų. I apduovanuojo aukso medaliu Biskutį <strong>—</strong><br />
Glodenį. Už tai, kad jo... jis buvo 50-tu rateliu Lietuvoj įkurtu. I gavo aukso medalį. Ne gavo, bet<br />
apdovanotas, kaip anksti pradėjęs dalyvauti tame judėjime. Baigės jam tragiškai. Rusai stuoviej<br />
čia, vuokiečiai čia stuoviejo, jis mėrė, žmuogus. Vėsus išvarė į Latviją, o jis mėrė. Viekšniai<br />
užblokuoti, kur dėti? Tai tėn pat, į kažką tai suvyniuojo ir užkasė. Kai parvažiavo iš tėn, tada tik<br />
palaiduojo. Tėn bovo vaikų organizacija. Vaikus pratinti prie žemės ūkio. Ir jis buvo toks labai,<br />
nu, švelnus, gaspadoriškas. Man parašė pareiškėmą tą, prašyms tada, prašymą, bet tu perrašyk,<br />
sako, aš negaliu savo raštu rašyt. Perrašiau aš tus raštus. Aš buvau jau... a pėnktam skyriou<br />
muokiaus aš.<br />
Jaunieji ūkininkai buvo Užlieknie, vaduovs buvo Mažeika. Izidorius Mažeika bovo valsčiaus<br />
viršaitis. Jo brolis buvo muokytoju Užlieknie, jis vadovavo Jauniesiems ūkininkams. Žibikuos<br />
Rimkus buvo. Miliuose Glodėnis. Žalionėj bovo kažkas tai, nežinau. Mokytojas Mažeika buvo<br />
išvežts prie Belomor-kanalo. Vuo tas Izidorius nežinau, kor ons dingo. Aš tuo Iziduoriaus vaikus<br />
vėiną kartą... 1959 metais buvau Šilutėj, žiūriu <strong>—</strong> Mažeika, sūnus tas anuo, bendraamžis bovo.<br />
Bet aš su juo nešnekėjau, ka neklausinėtų, ko nereik. Izidorius Mažeika bovo tuoks savuotėšks.<br />
Ka šnekėdavo, po vieną žodį pasako, vėl biškį palaukia... vėl žodį pasako... Po karo lygiai toks<br />
buvo Balsiuose sekretorius, partorgas Kivilis.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Viekšnių advokatai. Unikienė. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su<br />
kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu <strong>—</strong> Barkauskas. Barkauskas bovo advokats<br />
pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks.<br />
Buvo du advokatai <strong>—</strong> Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė<br />
<strong>—</strong> amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia<br />
turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai.<br />
Ana jau bovo našlie. Lengvenis <strong>—</strong> Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis.<br />
Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko<br />
tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia<br />
pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose.<br />
Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo<br />
anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo<br />
čia <strong>—</strong> gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie<br />
dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne<br />
tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn <strong>—</strong> gatvelė<br />
ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Milių kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Glodenis „Biskutis”. Kitų<br />
kaimų Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovai Mažeika ir Gasparas Rimkus. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong><br />
Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Iki fermos [einant keliu iš pietų į šiaurę] <strong>—</strong> Miliai. Už miškelio dešinėj pusėj <strong>—</strong> jau prasided<br />
Maigai. I tolyn už gelžkelio. Už [Maigų] ežero bovo trys ūkiai: Indriuška (Andriuška), Švažas ir<br />
19
Dargis. Už ežero, pusiej. Tuoliau Knabėks bovo, „Mažasis” Dargėlis bovo tuoks, čia bovo<br />
Ligeikis, kėts Dargis bovo, Pocius bovo, Kontutis, Petrošius, Gelžinis. Kėik aš prisimenu. Už<br />
gelžkelio bovo Gelžineliai, vadinami, Balvočius bovo, muokykla pas anų bovo. Puo karo Maigų<br />
muokykla bovo pas Balvočių. Tėn dar viena fėrma bovo, nežinau, a tebier, tėn Virkutis gyveno.<br />
Miliuose, už fėrmos, netuolie Šarkio gyveno Glodenis „Biskutis”. Tai buvo pažangus<br />
ūkininkas. Jis vadovavo Milių Jaunųjų ūkininkų rateliui. Bovo bitininks, sodininks. Dar mas<br />
1939 metais suodinuom sodą, jis buvo atėjęs padėt pasodint. Mūsų buvo didelis sodas. Vienais<br />
metais buvo jaunųjų ūkininkių paruoda, manruods ta paruoda bovo čia tame, kor dabar... prie<br />
cerkvės muokykla kor bovo Smetuonos laikų. I apduovanuojo aukso medaliu Biskutį <strong>—</strong><br />
Glodenį. Už tai, kad jo... jis buvo 50-tu rateliu Lietuvoj įkurtu. I gavo aukso medalį. Ne gavo, bet<br />
apdovanotas, kaip anksti pradėjęs dalyvauti tame judėjime. Baigės jam tragiškai. Rusai stuoviej<br />
čia, vuokiečiai čia stuoviejo, jis mėrė, žmuogus. Vėsus išvarė į Latviją, o jis mėrė. Viekšniai<br />
užblokuoti, kur dėti? Tai tėn pat, į kažką tai suvyniuojo ir užkasė. Kai parvažiavo iš tėn, tada tik<br />
palaiduojo. Tėn bovo vaikų organizacija. Vaikus pratinti prie žemės ūkio. Ir jis buvo toks labai,<br />
nu, švelnus, gaspadoriškas. Man parašė pareiškėmą tą, prašyms tada, prašymą, bet tu perrašyk,<br />
sako, aš negaliu savo raštu rašyt. Perrašiau aš tus raštus. Aš buvau jau... a pėnktam skyriou<br />
muokiaus aš.<br />
Jaunieji ūkininkai buvo Užlieknie, vaduovs buvo Mažeika. Izidorius Mažeika bovo valsčiaus<br />
viršaitis. Jo brolis buvo muokytoju Užlieknie, jis vadovavo Jauniesiems ūkininkams. Žibikuos<br />
Rimkus buvo. Miliuose Glodėnis. Žalionėj bovo kažkas tai, nežinau. Mokytojas Mažeika buvo<br />
išvežts prie Belomor-kanalo. Vuo tas Izidorius nežinau, kor ons dingo. Aš tuo Iziduoriaus vaikus<br />
vėiną kartą... 1959 metais buvau Šilutėj, žiūriu <strong>—</strong> Mažeika, sūnus tas anuo, bendraamžis bovo.<br />
Bet aš su juo nešnekėjau, ka neklausinėtų, ko nereik. Izidorius Mažeika bovo tuoks savuotėšks.<br />
Ka šnekėdavo, po vieną žodį pasako, vėl biškį palaukia... vėl žodį pasako...<br />
ŠIUIPYS (SZUJPIS) JONAS 1824-07-04 <strong>—</strong> 1885-09-17<br />
1824 M. LEJPA M. 4 D. GIM, 1885 M. RUGSIEJE M. 17 D. MIR. // Iš įrašo antkapiniame<br />
metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. Kryžiaus antroje pusėje tekstas:<br />
CZIONAJ ILS NEJ BAJORAS, NEJGI PONAS,<br />
BET TYKTAJ UKININKAS SZUJPIS JONAS.<br />
SZIS PAMENKLAS JAM NU BROLA MIKOLA,<br />
UŽ JO MEJLE IR DOUTA MOKSLA SKOLA.<br />
KUR JO DUSZE, TO ITNIWIENAS NE ŽINA,<br />
TODIEL DIEVE! DOUK JEJ ATILSI AMŽINA.<br />
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882<strong>—</strong>1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų ir raštų). <strong>—</strong> Kaunas, 1938. <strong>—</strong> 380 p. <strong>—</strong> P. 340<strong>—</strong>341. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„Bene pats įdomiausias parašas bus (80-tųjų metų) Šuipio [...]. Skaitydami tai juntame, jog<br />
tais žodžiais ne vien krikščionies nuolankumas bus pasireiškęs, bet gal dar labiau <strong>—</strong> naujosios<br />
gadynės bundančių žmonių sąmonė. Tą kryžių pastatydino ir parašą sustatė dėkingas jam „už<br />
gautąjį mokslą” vienas Naujosios Lietuvos darbininkų.”<br />
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. <strong>—</strong> 1996. <strong>—</strong> Rugpj. 10, 14, 17, 21,<br />
24, 28; Rugs. 4. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti,<br />
kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį<br />
savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia<br />
palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje:<br />
Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas,<br />
Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas.<br />
Szis pamenklas Jam nu brola Mikola,<br />
Už jo mejle ir douta moksla skola.<br />
20
Kur jo dusze, to itniwienas ne žina,<br />
Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina.<br />
1824 m. lejpa m. 4 d. gim.<strong>—</strong>1885 m. rugsieje m. 17 d. mir.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Paventės kaimo Šiuipiai. Mykolas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> knygnešystė ir didysis<br />
metalinis kryžius Viekšnių senosiose kapinėse broliui Jonui. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu:<br />
Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Mano senelis [Simas <strong>Šiuipys</strong>] turėjo seserį. Marinė [Šiuipytė] jinai vadinosi. I ta Marinė<br />
biški buvo tuokia, nu... kažkuo tai ne taip... Marinė, no Marija turbūt buvo. Ji gyveno a špitolėj...<br />
Lygtai tėn apačiuoj gyveno, tame padvale [rūsyje]. Kai būdavo potvynis pavasarį, užtvindavo.<br />
Esu matis <strong>—</strong> poudaa plaukiuo... Ta Marinė gąsdindavo: Šiuipių ta vieta yr prakeikta... a ne<br />
prakeikta, kažkaip tai, pasmerkta. Man neatidavė dalies. Aš nuvažiavau į Romą i užpirkau pas<br />
popiežių mišias. I paskė, kad septynios kartos, kurios gyvens tame ūkyj, vargs. Bet ji tikrai<br />
buvusi ten. Bovo tarybiniais laikais išaiškinta, ka ji nusipirkusi indulgenciją. I ta indulgencija<br />
pateko pas tos Marijos seserį, sesers vaikus, i tėn pateko į Ateizmo muziejų. Mono senelio sesuo.<br />
Šiuipytė.<br />
<strong>—</strong> O tas, kuris Darbėnuose [Mykolas <strong>Šiuipys</strong>], iš kur jis buvo?<br />
<strong>—</strong> O tas buvo jau dėdė. I, sako, iš kur ta Marinė gavo pinigų? Sako, iš kunigo, dėdės. Vuo tas<br />
kunigs viens tebuvo. Tai jo brolis buvo Jonas, <strong>Šiuipys</strong> Jonas. Jis kaip mėrė, jis [Mykolas]<br />
tebebuvo gyvas dar. Iš Pandėlio, turbūt, į Leckavą atsikielė, Leckavuo dvejis metus išbuvęs<br />
klebuonu. Tas Jonas buvo tas anuo brolis, kurs išleido i tuos kunigus. Ons vėsą ūkį tą valdė.<br />
Lėlaičių malūnėlis, ont Pievupio, Lėlaičiuose. Į pakalnę nusileisdavuom iš tieviškės, i bovo<br />
malūnėlis. Kuoks, no 150 metrų.<br />
<strong>—</strong> Tiek Mykols, tiek Jons iš ten i kilę?<br />
<strong>—</strong> Nu taip.<br />
<strong>—</strong> O taip tiksliai, koks ten kaimas?<br />
<strong>—</strong> Tėn aš nesuprantu vieno dalyko, kaip ten bovo. Jis buvo Paventės kaimas. Mano senelio<br />
Simo Šiuipio sesuo buvo Šarkienė. Čia antruo pusie Ventos Šarkis bovo. Mauzoliejus buvo<br />
tuoks. Anūkas tos Šarkienės bovo atsivežės metriką. I parašyta, kad Pranciška Šiuipytė gimusi<br />
Lėlaičių kaime. O kodėl jis Lėlaičių kaimas, aš nesuprantu. Gal vėliau tą dalį kaimo pavadėno<br />
Paventės. Bet, kiek aš prisimenu, vėsad bovo Paventės kaims. Nuo Pievupio link Viekšnių bovo<br />
Paventės kaimas, vuo antruo [Pievupio] pusie Lielaičių kaims. Nu, gal kūma bovo gėrts... Jonas<br />
<strong>Šiuipys</strong>, jo sūnus buvo Simas <strong>Šiuipys</strong>, Simo sūnus buvo <strong>Antanas</strong>, aš gėmės iš Antano. I vėsą<br />
laiką vėsi mes gyvenuom ten. [...]. Mono sūnus Pranas. Mono sūnaus sūnus Titas.<br />
ŠIUIPYS MYKOLAS<br />
Beržanskis J. Pluogų knygnešė // Knygnešys. 1864<strong>—</strong>1904. <strong>—</strong> Antras fotografuotas leidimas.<br />
<strong>—</strong> Vilnius, 1992. <strong>—</strong> T. 2. <strong>—</strong> P. 15<strong>—</strong>17. <strong>—</strong> Pirmas leidimas 1928 m. <strong>—</strong> Tekste: „Gyvendamas<br />
Darbėnuose kunigas Mykolas <strong>Šiuipys</strong> susipažino su Kretingos apylinkių knygnešiais<br />
kontrabandininkais ir jiems nurodė ištikimą vietą, kur galima turėti knygų sandėlį. Ta vieta buvo<br />
gret Viekšnių miestelio, Pluogų vienkiemyje, jo tikros sesers, mano motinos, Barboros Šiuipaitės<br />
[Beržanskienės] namai.”<br />
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882<strong>—</strong>1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų ir raštų). <strong>—</strong> Kaunas, 1938. <strong>—</strong> 380 p. <strong>—</strong> P. 340<strong>—</strong>341. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„Bene pats įdomiausias parašas bus (80-tųjų metų) Šuipio [...]. Skaitydami tai juntame, jog<br />
tais žodžiais ne vien krikščionies nuolankumas bus pasireiškęs, bet gal dar labiau <strong>—</strong> naujosios<br />
gadynės bundančių žmonių sąmonė. Tą kryžių pastatydino ir parašą sustatė dėkingas jam „už<br />
gautąjį mokslą” vienas Naujosios Lietuvos darbininkų.”<br />
21
Kviklys B. Mūsų Lietuva. <strong>—</strong> 2-oji (fotogr.) laida. <strong>—</strong> Vilnius, 1992. <strong>—</strong> T. 4. <strong>—</strong> P. 430. <strong>—</strong><br />
Pirmas leidimas 1968 m. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„Spaudos draudimo laikais čia buvo vienas iš draudžiamosios spaudos platinimo centrų.<br />
Netoli miestelio esančiame Pluogų vienkiemyje kun. M. Šiuipio pastangomis, buvo įsteigtas<br />
slaptas spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į Viekšnius buvo gabenamos vežimais, iš čia<br />
siunčiamos į Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkes ir kitas vietoves. Barbora<br />
Šiuipaitė-Beržanskienė iki savo mirties (1893 m.) rinko knygas ir buvo sukaupusi nemažą<br />
biblioteką.”<br />
Rozga Leopoldas. Spaudos draudimo metai // Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos<br />
apybraiža. <strong>—</strong> Akmenė, 1990. <strong>—</strong> 48 p. <strong>—</strong> P. 39<strong>—</strong>40. <strong>—</strong> Tekste: M. <strong>Šiuipys</strong>, Barbora Šiuipaitė-<br />
Beržanskienė.<br />
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864<strong>—</strong>1904. <strong>—</strong> Vilnius, 1994. <strong>—</strong><br />
P. 59<strong>—</strong>60. <strong>—</strong> Tekste: Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė savo brolio kunigo Mykolo Šiuipio<br />
skatinama, nuo 1870 m. savo namuose priiminėjo ir slėpė vežimais iš Prūsų pristatomą liet.<br />
spaudą, ypač religines knygas. Čia jas išskirstydavo smulkiems knygnešiams, tie išplatindavo<br />
Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkėse. Pati B. Beržanskienė susikomplektavo<br />
biblioteką.<br />
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. <strong>—</strong> 1996. <strong>—</strong> Rugpj. 10, 14, 17, 21,<br />
24, 28; Rugs. 4. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti,<br />
kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį<br />
savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia<br />
palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje:<br />
Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas,<br />
Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas.<br />
Szis pamenklas Jam nu brola Mikola,<br />
Už jo mejle ir douta moksla skola.<br />
Kur jo dusze, to itniwienas ne žina,<br />
Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina.<br />
1824 m. lejpa m. 4 d. gim.<strong>—</strong>1885 m. rugsieje m. 17 d. mir.<br />
Normantas Juozas. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino palikuonys Žemaitijoje //<br />
Žemaičių žemė. <strong>—</strong> 2001. <strong>—</strong> Nr. 1 (30), 4 (33). <strong>—</strong> Tekste:<br />
Gabrieliaus brolis Jonas Beržanskis paveldėjo tėviškę <strong>—</strong> Pluogų vienkiemį. Jis vedė Barborą<br />
Šiuipytę ir išaugino tris sūnus [B. Kerio pastaba: keturis sūnus <strong>—</strong> J. Normanto straipsnyje visai<br />
neminimas Adomas]: Antaną, Joną ir Liudviką. Žinoma, kad Jono Beržanskio žmona Barbora<br />
Beržanskienė ir du jų sūnūs buvo garsūs to krašto knygnešiai.<br />
Barboros brolis kunigas Mykolas ŠIUIPYS Darbėnuose, netoli Prūsų sienos, susipažino su<br />
Kretingos apylinkių knygnešiais, kurie norėjo slaptai Prūsuose leidžiamas lietuviškas knygas<br />
gabenti į Žemaičius ir į Lietuvą. Kunigas Mykolas knygnešiams pasiūlė gabenamoms knygoms<br />
sandėlį įsirengti sesers Barboros ir jos vyro BERŽANSKIŲ sodyboje Pluogų vienkiemyje. Dar<br />
prieš 1870 metus knygnešiai kelis kartus per metus atveždavo ir čia palikdavo po vežimą<br />
įvairiausių, dažniausiai religinio turinio, lietuviškų leidinių. Tėvai su sūnumis knygas mikliai<br />
iškamšydavo po šieną, šiaudus, pelus. Vėliau motina Barbora per gimines, pažįstamus, kartais ir<br />
jaunesnių kunigų padedama, išplatindavo šias knygas Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių ir<br />
kitų parapijų miesteliuose bei kaimuose. Barbora Beržanskienė tuo užsiėmė daugiau negu 23<br />
metus, t. y. iki pat savo mirties <strong>—</strong> 1893 m. birželio 16 d. Energingai platindama draudžiamas<br />
lietuviškas knygas, pamėgo jas skaityti, sukomplektavo didelę slaptą lietuviškų knygų biblioteką,<br />
kurioje buvo daugelis M. Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumavičių, L. Ivinskio ir kitų iškilių<br />
Lietuvos mokslininkų raštų.<br />
22
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Paventės kaimo Šiuipiai. Mykolas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> knygnešystė ir didysis<br />
metalinis kryžius Viekšnių senosiose kapinėse broliui Jonui. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu:<br />
Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> Mano senelis [Simas <strong>Šiuipys</strong>] turėjo seserį. Marinė [Šiuipytė] jinai vadinosi. I ta Marinė<br />
biški buvo tuokia, nu... kažkuo tai ne taip... Marinė, no Marija turbūt buvo. Ji gyveno a špitolėj...<br />
Lygtai tėn apačiuoj gyveno, tame padvale [rūsyje]. Kai būdavo potvynis pavasarį, užtvindavo.<br />
Esu matis <strong>—</strong> poudaa plaukiuo... Ta Marinė gąsdindavo: Šiuipių ta vieta yr prakeikta... a ne<br />
prakeikta, kažkaip tai, pasmerkta. Man neatidavė dalies. Aš nuvažiavau į Romą i užpirkau pas<br />
popiežių mišias. I paskė, kad septynios kartos, kurios gyvens tame ūkyj, vargs. Bet ji tikrai<br />
buvusi ten. Bovo tarybiniais laikais išaiškinta, ka ji nusipirkusi indulgenciją. I ta indulgencija<br />
pateko pas tos Marijos seserį, sesers vaikus, i tėn pateko į Ateizmo muziejų. Mono senelio sesuo.<br />
Šiuipytė.<br />
<strong>—</strong> O tas, kuris Darbėnuose [Mykolas <strong>Šiuipys</strong>], iš kur jis buvo?<br />
<strong>—</strong> O tas buvo jau dėdė. I, sako, iš kur ta Marinė gavo pinigų? Sako, iš kunigo, dėdės. Vuo tas<br />
kunigs viens tebuvo. Tai jo brolis buvo Jonas, <strong>Šiuipys</strong> Jonas. Jis kaip mėrė, jis [Mykolas]<br />
tebebuvo gyvas dar. Iš Pandėlio, turbūt, į Leckavą atsikielė, Leckavuo dvejis metus išbuvęs<br />
klebuonu. Tas Jonas buvo tas anuo brolis, kurs išleido i tuos kunigus. Ons vėsą ūkį tą valdė.<br />
Lėlaičių malūnėlis, ont Pievupio, Lėlaičiuose. Į pakalnę nusileisdavuom iš tieviškės, i bovo<br />
malūnėlis. Kuoks, no 150 metrų.<br />
<strong>—</strong> Tiek Mykols, tiek Jons iš ten i kilę?<br />
<strong>—</strong> Nu taip.<br />
<strong>—</strong> O taip tiksliai, koks ten kaimas?<br />
<strong>—</strong> Tėn aš nesuprantu vieno dalyko, kaip ten bovo. Jis buvo Paventės kaimas. Mano senelio<br />
Simo Šiuipio sesuo buvo Šarkienė. Čia antruo pusie Ventos Šarkis bovo. Mauzoliejus buvo<br />
tuoks. Anūkas tos Šarkienės bovo atsivežės metriką. I parašyta, kad Pranciška Šiuipytė gimusi<br />
Lėlaičių kaime. O kodėl jis Lėlaičių kaimas, aš nesuprantu. Gal vėliau tą dalį kaimo pavadėno<br />
Paventės. Bet, kiek aš prisimenu, vėsad bovo Paventės kaims. Nuo Pievupio link Viekšnių bovo<br />
Paventės kaimas, vuo antruo [Pievupio] pusie Lielaičių kaims. Nu, gal kūma bovo gėrts... Jonas<br />
<strong>Šiuipys</strong>, jo sūnus buvo Simas <strong>Šiuipys</strong>, Simo sūnus buvo <strong>Antanas</strong>, aš gėmės iš Antano. I vėsą<br />
laiką vėsi mes gyvenuom ten. [...]. Mono sūnus Pranas. Mono sūnaus sūnus Titas.<br />
<strong>Šiuipys</strong> <strong>Antanas</strong>. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) skyrius Paventės kaime. Šiuipiai <strong>—</strong><br />
knygnešiai. Vežimas į Ameriką. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> Spalio 10. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
Simas <strong>Šiuipys</strong> vežė į Ameriką žmones. Aš prismenų, trisdešimts kuokiais trečiais metais, aš<br />
buvau pėnkių metų tik, tėvas... Buvo susirinkimas jaunimo pas mus, ir įsteigė Vilniaus vaduoti<br />
sąjungą, kuopelę. Virkutis Leons bovo pirmininks, iždininkė bovo... tuokia kaimynkos sesuo<br />
gyveno, pas kaimynką. Mano tėvas buvo didelis organizatorius. Ans buvo populiarus labai. Pas<br />
mus namuose tas bovo. Paventės kaime. Ans bovo išgeriantis, bet žmuonės labai jį gerbė.<br />
Virkutis tėn kitoj pusėj upelio gyveno tėn ont kalnioko. Ar tuoks apsišvietęs žmogus buvo tas<br />
Virkutis. „Ūkininko patarėją” mes jiemiem, i buvo nupaišyts Lietuvos žemėlapis, ir kur buvo<br />
įsteigtos tuos kuopelės, buvo rodyklė į Vilnių. VVS <strong>—</strong> taip vadinuosi. Tuo laikotarpiu masiškai<br />
buvo. Iki to laiko, kai paskelbė ultimatumą lenkai. Visi šaukė <strong>—</strong> mes be Vilniaus nenurimsim!<br />
I tada Vilniui vaduoti sąjunga, tuos vėsos bovo uždarytos.<br />
Pagrindinis [vežimo] buvo organizatorius Simas <strong>Šiuipys</strong>. Paskou bovo jo šuogeris Šarkis ir<br />
Šarkio šogeris Baltutis, Klemensas vardu bovo. Šarkis Jonas yra įrašytas į knygą tą knygnešių <strong>—</strong><br />
giminių parodymu. O apie Šiuipį, apie Baltutį nieko neparašyta. Man paskojo tėvo sesuo, kad jie<br />
parveždavo tėn visuokių i maldaknygių, laikraščių, knygų visuokių. Parsiveždavo po bačkelę<br />
vyno. Tas Baltutis bovo apsiženijęs su Šarkyte. Ir ons šuogeris bovo. O Šiuipio šuogeris buvo<br />
Šarkis. Kad jie vežė tas knygas... Kas tau, Šarkiou sakau, kas tau pasakuojo? Sako, tievs<br />
pasakuojo mon. Vuo tėn apie tą knygnešystę nieko nie parašyta. Jis, tas Simas <strong>Šiuipys</strong>, kai<br />
atveždavo, tų užsakymų visuokių atveždavo. Aš buvau kokioj... jau kokioj antroj klasėj,<br />
gimazijoje buvau, aš pas babą gyvenau. Už sienos, baba tėn su muotriškuoms gyveno, vuo aš čia,<br />
kambariuks bovo. Girdi, <strong>Šiuipys</strong> vežė žmuonis į Ameriką. Aš įejau pas tą babą, sakau, su kou<br />
23
vežė <strong>Šiuipys</strong> žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi,<br />
sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo<br />
mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero].<br />
1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą<br />
Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks<br />
jiemė <strong>—</strong> Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip <strong>Šiuipys</strong> padiejo per rubežių pereit.<br />
Tėn nieko panašaus nebovo. <strong>Šiuipys</strong> atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį<br />
mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons<br />
savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus<br />
rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė<br />
revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto<br />
nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo<br />
bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau.<br />
O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai<br />
paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i<br />
revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį,<br />
sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas<br />
tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų<br />
nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas<br />
buvo.<br />
ŠIUIPYS PRANAS 1922 <strong>—</strong> 1948-01-07. Lėlaičių kaimas<br />
Elekšis Juozas. Aš mačiau. <strong>—</strong> Vilnius, 1995. <strong>—</strong> 106 p. <strong>—</strong> Tekste: „Karas [Lėlaičių] kaimo<br />
vyrams pasibaigė sėkmingai. Visi grįžo, fronte vieną kitą dieną ar net valandą pabuvę. [...]. Tik<br />
du vyrai iš gretimo [Paventės] kaimo žuvo kovodami rezistentų eilėse. Pranas <strong>Šiuipys</strong> ir Lileika.<br />
[...]. Pranas <strong>Šiuipys</strong> iš Pavenčių kaimo pas mus būdavo dažnai. [...]. Žemės jis turėjo vos vieną<br />
hektarą ir mažytę, daugiau pirtį primenančią trobelę. [...]. Pradėjus rusams mobilizaciją ir kaimų<br />
vyrams sulindus į miškus ir bunkerius, <strong>Šiuipys</strong> taip pat slapstėsi. Trobelėje slėptis nebuvo kur, tai<br />
jis kažkur dingo, tik retkarčiais pasirodydamas namuose. Kai po įnirtingo šaudymo pagavo mano<br />
brolį ir dauguma vyrų pasidavė, <strong>Šiuipys</strong> dingo visai. Vyrų kaimuose nebeliko, bet vis dažniau<br />
girdėdavome kalbant apie žaliukus. [...]. Teko iš tolo stebėti, kaip šturmuojamas rezistentų<br />
bunkeris netoli mūsų sodybos kitoje Ventos pusėje. Grįžęs iš mokyklos, išgirdau, kad kitoje<br />
Ventos pusėje intensyviai šaudoma. Pamiškėje, kažkur prie Lengvenių ir Rimkų sodybų, rūko<br />
dūmai, tratėjo automatai. [...]. Galėjau suprasti, kad kažkas vyksta netoli Rimkaus sodybos,<br />
upelio skardyje esančiame tankiame eglynėlyje. [...]. Prieš sutemstant pasigirdo kažkokie duslūs<br />
sprogimai, ir viskas nutilo. [...]. Rytą atėję mokyklon sužinojome <strong>—</strong> turgaus aikštėje guli nukauti<br />
trys miškiniai. Žadėjome eiti žiūrėti, bet kažkas pasakė, kad ten guli ir mūsų kaimynas iš gretimo<br />
kaimo Pranas <strong>Šiuipys</strong>. [...]. Kur palaidojo tris žuvusius, niekas nežinojo. [...]. Kai buvo nukautas<br />
Lileika ir paguldytas Viekšnių turgavietėje, kartą budėti su arkliu į miestelį nuvarė mano tėvą. Po<br />
nakties jis grįžo labai susijaudinęs. Papasakojo, kad jam teko vežti laidoti garsųjį Lileiką. Kiek<br />
paknapsojus jam skirtame kambarėlyje, liepę važiuoti į turgavietę. Stribai sugriebę už kojų ir<br />
galvos miškinį ir sviedę į vežimą. Liepę vežti į Pastauninką, prie drėgno skardžio. Ten jau buvusi<br />
iškasta duobė.”<br />
Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. <strong>—</strong><br />
1998. <strong>—</strong> Rugpj. 4: Nuotraukose: Onai Perminienei brolį Praną Šiuipį beprimena nuotrauka;<br />
Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Antrą kartą, 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą ir krašte paskelbus mobilizaciją,<br />
žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti ir už sovietinę santvarką. Todėl šimtai<br />
jaunų vyrų atsidūrė miškuose arba slapstėsi kur pakliuvo, tikėdami, kad Vakarų valstybėms<br />
padedant, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Šiuo nelengvu keliu pasuko ir dvidešimt<br />
perkopęs Pranas <strong>Šiuipys</strong>. Nei jis ginklo savo rankose kada buvo laikęs, nei jam jo reikėjo. Iš<br />
pradžių slapstėsi savo gimtajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje. Netrukus čia<br />
24
slėptis tapo pavojinga, nes NKVD kariuomenė ir stribų būriai šaukiamuosius medžiojo lyg miško<br />
žvėris. Todėl tekę pasitraukti toliau nuo savo namų. Nemažą lanką apsukęs, Pranas susitiko tokio<br />
pat likimo vyrus: Leoną Jonuškį ir Albertą Švažą. Vyrai Milių kaime, L. Jonuškio tėvų 5 ha<br />
miškelyje, upelio skardyje, iš storų rąstų įsirengė gerą bunkerį. Tokių slėptuvių, matyt, buvo ne<br />
viena, o bent dvi ar trys, tačiau ši vyrus traukusi labiausiai. Vietovė romantiška, patogi: vienoje<br />
pusėje Venta, kitoje Ubaginės ir Maigų miškai. Išėjus iš slėptuvės, nepertoliausiai keliukas,<br />
šonuose nudėtas didžiuliais lauko akmenimis, kuriais žiemą nepalikdamas pėdų galėjai nueiti į<br />
vieškelį Viekšniai<strong>—</strong>Mažeikiai. Aplinkui Milių, Krakių, Maigų ir Lėlaičių kaimai, tada priklausę<br />
Viekšnių valsčiui.<br />
Pasak čia gyvenusių žmonių, prie šių jaunuolių ilgainiui pritapęs ir Simonas Čiužas iš<br />
Pakalupės kaimo. Kokia buvusi jų draugystė ir kiek ilgai ji tęsėsi, nėra žinoma.<br />
Atėjo 1948-ieji metai. Sausio septintoji dar neaušo, snigo ir pamažu pustė. Bunkeryje nakvojo<br />
trys vyrai. Simono Čiužo nebuvę. Jaunuoliai nejautė, kad tai paskutinės jų gyvenimo valandos.<br />
Kad šnipas, kaip jį bepavadintume, enkavedistams tiksliai nupasakojo bunkerio vietą... O gal<br />
pats ir atvedė juos.<br />
<strong>—</strong> Dar su tamsa, apsigaubę maskuojančiais baltais chalatais, pasipylė kareiviai. Galėjo jų būti<br />
per penkiasdešimt, <strong>—</strong> sako 83-ejų metų buvęs Milių ūkininkas Alfonsas Virkutis, dabar<br />
gyvenantis Krakiuose. Matyt, buvusi išdavystė, spėja senukas, mat labai jau tiesiai link to<br />
bunkerio ėję kareiviai ir sustoję maždaug per šūvį. O kiti supę mišką. Ūmai pasigirdęs automatų<br />
tratėjimas, granatų sprogimai, šūksmai. Jis nematęs, bet žmonės kalbėję, kad jaunuoliai mėginę<br />
prasiveržti, bet iš visų pusių buvę apsupti. Per susišaudymą sužeistas į galvą rusų leitenantas<br />
Lukošiaus arkliais skubiai buvęs nuvežtas į Mažeikius. Gerai ginkluoti ir ištreniruoti kariškiai<br />
glaudžiu žiedu ėmę slinkti artyn bunkerio. Pasigirdęs šūksmas: „Pasiduokite! Jūs apsupti! Visi<br />
žūsite!”<br />
Jaunuoliai buvę pasiryžę geriau mirti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo kas<br />
laukia. Tačiau lemiamą valandą kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat mirtis, matyt,<br />
neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš bunkerio, jis pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du<br />
vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami<br />
gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios<br />
sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl prisirišę virve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasigirdo<br />
šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išvirtęs lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką <strong>—</strong><br />
Domą Rimkų, kuris pabūgęs pirmtako likimo, priešinęsis ir maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio<br />
gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai, supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų<br />
nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos<br />
tėvukui P. <strong>Šiuipys</strong> pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! Mirtis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti<br />
šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę virsti<br />
dūmų ir ugnies kamuoliai. Spėjama, kad jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę<br />
paskutine granata.<br />
Vis dėlto ir tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavę. Atsivarę apie 90 metų senuką<br />
Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlipti į slėptuvę. Jis<br />
vėliau sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėję<br />
sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. Virkučio roges ir išvežę į Viekšnių<br />
miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę<br />
praeinančius <strong>—</strong> ar kas nesustos, ar nepravirks motina, apkabindama sūnų. O tada tiesus kelias į<br />
Sibirą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. Vėliau<br />
žuvusiųjų tėvai gavę žinią, kad palaikus Leono ir Prano draugai nakčia perlaidojo. O kur tas<br />
kapas šiandien, nežinoma.<br />
Sekantį rytą po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvo suimti tų partizanų ryšininkai <strong>—</strong><br />
Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai, gyvenę prie kelio šalia Milių kapinaičių.<br />
Areštuoti ir abu L. Jonuškio, pasidavusio čekistams, broliai Jonas ir Pranas.<br />
<strong>—</strong> Aš ir buvęs mano kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų praleidome Sibire, <strong>—</strong> sako<br />
buvęs Lėlaičių malūno savininkas Jonas Silkinis. <strong>—</strong> Išvien ėjau su miško vyrais: parūpindavau<br />
akumuliatorius bunkeriui apšviesti, duodavau maisto, rūkalų.<br />
25
Kas tie jauni žmonės, taip drąsiai žvelgę mirčiai į akis? Senesnieji kaimynai juos prisimena<br />
buvus kilniais kovotojais, vargusius, tačiau nevarginusius jų. Aišku, KGB duomenimis, jie buvo<br />
„banditai, liaudies priešai”. P. Šiuipio sesuo Ona Perminienė, moteris jau virš septyniasdešimties,<br />
žvelgdama į brolio nuotrauką kalba:<br />
<strong>—</strong> Buvo drąsus, stiprus ir sumanus vyras. Doras lietuvis. Gal savo nelaimę nujautė, kad su<br />
didele širdgėla žvelgė į artėjantį frontą.<br />
Pasak Onos Perminienės, jų tėvai turėję tris hektarus žemės. Augę šeši vaikai <strong>—</strong> nuo dviejų<br />
tėvų, nes našlaudama mama dar kartą ištekėjusi. Pranas eidavęs uždarbiauti. Paskutiniais metais<br />
tarnavęs bernu Tadeušo Gaudiešiaus ūkyje, Lėlaičių kaime. Albertas Švažas buvo kilęs iš<br />
Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, gimęs 1918 metais. Tėvas ir<br />
prosenelis <strong>—</strong> geležinkelininkai. Albertas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavęs<br />
Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės,<br />
gyveno gimtajame Rekečių kaime ir dirbo geležinkelyje. Buvo „Tėvynės apsaugos rinktinės”<br />
narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį su besitraukiančių banga<br />
patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. Šias žinias suteikė rezistento brolis,<br />
Sibiro tremtinys Edvardas Švažas, dabar gyvenantis Švenčionėliuose. Galima tik spėlioti, kodėl<br />
A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn.<br />
Leono Jonuškio trumpa jaunystė bėgusi Milių kaime, tėvų ūkelyje, prie gyvulių bandos ir<br />
plūgo. Grįžo iš lagerio jau be sveikatos, netrukus mirė.<br />
Tų sunkių pokario metų grandinėje būta daug žūčių bei skriaudų. Šis atvejis skaudus tuo, kad<br />
paprastiems kaimo vaikinams buvo atimta gyvybė vien dėl to, kad nėjo į okupanto kariuomenę ir<br />
slapstėsi. Nuo šių tragiškų įvykių prabėgo jau penkiasdešimt metų. Tai skausmingai istorijai<br />
atminti Daugįnių bažnyčios klebonas Romualdas Žiulpa ir žuvusiųjų giminės numato vaikino<br />
žūties vietoje pastatyti ąžuolinį kryžių.<br />
Beje, kunigas R. Žiulpa, padedamas Mažeikių seniūnijos, jau pastatė 8 metrų ąžuolinį kryžių<br />
Purvėnuose, nuo klastūno kulkos žuvusio viekšniškio H. Jarušausko ir jo draugų A. Apulskio,<br />
S. Barausko žūčiai atminti.<br />
Riauka Adomas. Kryžius rezistento gimtinėje // Vienybė. <strong>—</strong> 1999. <strong>—</strong> Rugpj. 28. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Apie rezistentus Praną Šiuipį (1922<strong>—</strong>1948 01 07) ir Albertą Švažą (1918<strong>—</strong>1948 01 07).<br />
P. Šiuipio gimtinėje Lėlaičiuose pašventintas naujas kryžius P. Šiuipiui ir A. Švažui. Milių kaime<br />
yra Jonuškio miškelis, kuriame „okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoje ir žuvo laisvės<br />
kovotojai P. <strong>Šiuipys</strong> ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis<br />
dešimtmečius jų krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė<br />
su žuvusiųjų vardais.” <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Pakeliui iš Viekšnių į Užlieknę, prie Mažeikių rajono ribos, prasideda senas Lėlaičių kaimas.<br />
Šalia žvyrkelio, 3 hektarus turėjusio neturtingo ūkininko Šiuipio žemėje, išlikusios senos<br />
kapinaitės. Už jų <strong>—</strong> pokario metų rezistento, paprasto Žemaitijos kaimo vaikino Prano Šiuipio<br />
gimtinė. Kapinaitėse greta vienas kito pastatyti du dailūs ąžuoliniai kryžiai. Vienas paskirtas<br />
Barauskų giminei, o antrasis <strong>—</strong> rezistentui Pranui Šiuipiui ir jo likimo broliui atminti.<br />
Ąžuoliniame šio kryžiaus stiebe išskobtas užrašas:<br />
Lietuva, dėl Tavęs mes numirti išėjom<br />
Pranas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> 1922<br />
Albertas Švažas <strong>—</strong> 1918<br />
Žuvo <strong>—</strong> 1948 01 07<br />
Rugpjūčio 14 dieną, šeštadienį, už šiuos žuvusiuosius Viekšnių bažnyčioje buvo aukojamos<br />
šv. Mišios. Joms pasibaigus, giminės, artimieji viekšniškiai ir mažeikiškiai nuvyko į Lėlaičius<br />
dalyvauti kryžiaus pašventinimo apeigose. Lietuvos laisvės kovotojų atminimui skirtą kryžių<br />
pašventino ir pamokslą pasakė kunigas R. Žiulpa. Apie savo dėdės <strong>—</strong> partizano Prano Šiuipio <strong>—</strong><br />
jaunystę kalbėjo mokytojas pensininkas Alfonsas <strong>Šiuipys</strong>. Žodį tarė Politinių kalinių ir tremtinių<br />
sąjungos Viekšnių grupės pirmininkas Teofilis Januškevičius, mažeikietis Šaulių sąjungos<br />
atstovas Alfonsas Degutis, kai kurie kiti apeigų dalyviai.<br />
26
Dalis jų aplankė ir Mažeikių rajono Milių kaime esantį Jonuškio miškelį, kuriame anais<br />
rūsčiais metais, okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoję ir žuvo laisvės kovotojai<br />
P. <strong>Šiuipys</strong> ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis dešimtmečius jų<br />
krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė su žuvusiųjų<br />
vardais. Daugelio čia apsilankiusiųjų nuomone, į miško tankmę reikėtų praskinti takelį kad<br />
norintys galėtų čionai ateiti padėti gėlių, parymoti. Gal atsirastų rėmėjų, kurie padėtų atstatyti ir<br />
kuklų bunkerį? Regis, tai būtų pirmoji mūsų krašto partizanų memorialinė vieta. Gal šiam<br />
tauriam darbui jėgas suvienys patriotiškai nusiteikę moksleiviai ir politinių kalinių bei tremtinių<br />
atstovai?<br />
Muturas Algimantas. Žuvo už laisvę // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Liep. 4. <strong>—</strong> Visas<br />
tekstas:<br />
1944 m. aktyvesni viekšniškiai vyrai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos<br />
rekomendacijas, LLA įsijungė į Tėvynės apsaugos pirmąjį pulką. Viekšnių vyrus subūrė Jonas<br />
Čėsna (neseniai atvykęs gyventi iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus ir Viekšnių, kooperatyvo<br />
prekių paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas<br />
sekėsi neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo<br />
kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo<br />
kautynėse ties Viekšniais, Zavante [Zavente] ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino<br />
tarybinės armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 yra<br />
paminėtos A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės.<br />
Po to buvo mūšis prie Sedos. Kas domisi karo ir pokario metų mūsų krašto istorija, žino, kad<br />
Tėvynės apsaugos rinktinė buvo išsklaidyta, fašistinė kariuomenė išvyta. Atėjo nauja, tarybinė,<br />
santvarka. Naujoji valdžia pradėjo persekioti, kalinti ir tremti tuos Lietuvos žmones, kurie<br />
priešinosi tarybų valdžios atėjimui. Į tokių „nusikaltėlių” sąrašus pateko Albertas Švažas ir kiti<br />
viekšniškiai. Vengdamas bausmės Albertas negrįžo į Viekšnių apylinkes. Jis tada įsijungė į<br />
rezistencinę veiklą... „Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apylinkėse, vadovavo<br />
Albertas Švažas. Pastaruoju metu jis buvo Žemaičių legiono tiekimo skyriaus viršininku...”<br />
(Knyga. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antitarybinę veiklą. Vilnius. Mintis. 1966. Iš<br />
A. Kubiliaus parodymų). Pagal tuometinės Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės štabo<br />
ryšininko <strong>—</strong> kovotojo Liudo Raudonio prisiminimus, A. Švažas kurį laiką buvo Alkos rinktinės<br />
štabo ūkio dalies vedėju. Tada šios rinktinės štabas bazavosi Alsėdžių, Platelių, Kalvarijos,<br />
Sedos, Ylakių apylinkėse. Šiam štabui įsivėlus į tarybinių saugumiečių pinkles A. Švažas<br />
atsidūrė Plinkšių apylinkėse. Jam tada pavyko išsisukti iš kėgėbistų rankų. Kadangi jis buvo ne<br />
vietinis, plinkšiškiai LLA kovotojai jo nepažinojo ir nepasitikėjo, tad į savo būrį jo nepriėmė.<br />
Tada A. Švažas užmezgė ryšius su Tirkšlių LLA kovotojais. Tačiau ir čia kilo nesutarimų.<br />
A. Švažas nesutiko būti eilinis kovotojas. Norėjo būti vadas. Tirkšliškiai nesutiko jam paklusti,<br />
todėl jis grįžo į savo gimtąsias Viekšnių apylinkes. Kurį laiką slapstėsi Palnosų kaime, Domo<br />
Dargio sodyboje. Netrukus ir čia pasidarė nesaugu.<br />
Per daug dažnai sodyboje pradėjo lankytis tarybiniai kareiviai, stribokai ir šiaip aktyvistai.<br />
Alberto būta tokio žmogaus, kuris negalėjo sėdėti sudėjęs rankas. Ieškojo ryšių su vietiniais LLA<br />
kovotojais. Taip ėjo iš sodybos į sodybą, iš pamiškės į pamiškę. Kai kur išsikasdavo bunkerį, kai<br />
kada pamiegodavo pakrūmėje ar šieno kaugėje. 1947 m. vasarą atsidūrė Milių kaime,<br />
tuometiniame Viekšnių valsčiuje. Susirado bendraminčius, besislapstančius Leoną Joniškį ir<br />
Praną Šiuipį nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir<br />
„labai didelis kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys<br />
(slapyvardis <strong>—</strong> Stasys). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime, Kazio Butos sodyboje.<br />
Po to apie 200 m. nuo šios sodybos, link miško, įsirengė patogų bunkerį. Jame galėjo gyventi<br />
5<strong>—</strong>6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų, pradėjo galvoti apie rimtesnę savo veiklą.<br />
Rugpjūčio mėnesį A. Švažas artimiau susipažino su Milių kaimo gyventoja mokytoja Ona<br />
Virkutyte. Ši buvo Akmenės rajone, Dabikinės vaikų namuose, įsikūrusios pogrindinės<br />
antitarybinės organizacijos „Lietuvos demokratinė kovos sąjunga” 43-ojo skyriaus narė <strong>—</strong><br />
ryšininkė. Jos dėka A. Švažas du kartus susitiko su LLA Žemaičių apygardos štabo ryšininku<br />
27
A. Preibiu „Aušra”. A. Švažas parašė keletą antitarybinių lapelių tekstų, kuriuos įdavė<br />
O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos štabą.<br />
1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį<br />
viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti,<br />
kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. <strong>Šiuipys</strong>. 1947 m.<br />
vasarą prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad Dabikinėje susibūrusi<br />
antitarybinė organizacija ir LLA Žemaičių apygardos štabas veikė vadovaujami tarybinių<br />
saugumiečių.<br />
Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. Stasys savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose,<br />
bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė Stasiui užduotį sausio 7 d.<br />
palikti bunkerį. Šeštą dieną Stasys pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į<br />
bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskrities MGB viršininko<br />
pavaduotojas Vasiljevas, 32-o šaulių pulko antro bataliono vadas <strong>—</strong> MGB kapitonas<br />
Semionovas, Viekšnių MGB viršininkas, kapitonas Loktionovas, 32-o šaulių pulko antro<br />
bataliono grandies vadas <strong>—</strong> MGB leitenantas Ceblocovas, komendantas <strong>—</strong> MGB jaunesnysis<br />
leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro bataliono MGB seržantas Volkovas ir penkiolika<br />
tarybinių kareivių. Bunkerio vietą Stasys žemėlapyje buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą<br />
iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo<br />
dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai, priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems.<br />
Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai pasiuntė K. Butą atkelti į bunkerį įėjimo angos dangtį.<br />
Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai šis ėmėsi šio<br />
darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą pasipylė šūviai. Per valandą laiko iš vienos ir kitos pusės<br />
paleidžiant po keletą šūvių kareiviams pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta<br />
pasiduoti. Iš bunkerio nebuvo atsakyta. Tada kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio<br />
laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti,<br />
kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą<br />
įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti kareiviams, kad jie gyvi nepasiduos. Po 10<strong>—</strong>15<br />
minučių iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi<br />
nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė<br />
K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido<br />
signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa.<br />
Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten pasipylė šūviai. Kareiviai matydami, kad jų<br />
mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir<br />
žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik<br />
tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g.<br />
1916 m., ir Pranas Šiupys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių<br />
MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų<br />
palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai?<br />
Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono Alkos rinktinės kovotojo Alberto Švažo<br />
trumpas gyvenimas.<br />
Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Rugs. 19. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau<br />
apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų<br />
ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos<br />
istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais<br />
žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais.<br />
Pranas <strong>Šiuipys</strong> prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje.<br />
Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo<br />
brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo<br />
įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m.,<br />
atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba,<br />
dažnai važinėjo į Klaipėdą. Kažkokiu būdu jam dingo tarybinis pasas, o tuo metu tai buvo baisus<br />
28
nusikaltimas. P. <strong>Šiuipys</strong> pradėjo slapstytis. Susipažino su A. Švažu. Pastarasis gimė 1918 m.<br />
Rygoje. Mokėsi Juodeikių kaimo (Židikų valsč.) pradžios mokykloje, Mažeikių ir Šiaulių<br />
gimnazijose. Mokslų nebaigė, nes tėvai nebegalėjo materialiai padėti. Šeimoje buvo šeši vaikai.<br />
1937 m. savanoriu išėjo tarnauti į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Radviliškyje,<br />
vėliau <strong>—</strong> Vilniaus geležinkelio stoties komendantūroje. Jam buvo suteiktas vyresniojo<br />
puskarininkio laipsnis. Baigęs karo tarnybą, įsidarbino Linkaičių ginklų fabrike. Netrukus grįžo į<br />
Viekšnius ir pradėjo remontuoti geležinkelį. 1941<strong>—</strong>1944 m. dirbo Viekšniuose prekių<br />
paskirstymo išdavimo punkto vedėju. Šiame punkte buvo sudaryta viekšniškių komisija, kuri<br />
sprendė kam, kiek ir ko parduoti ar dykai atiduoti. Pradėjus kalbėti apie šios komisijos darbą,<br />
senųjų viekšniškių atmintis kažkodėl visiškai susilpnėja. Kokių nors archyvinių dokumentų apie<br />
šios komisijos darbą kol kas nepavyko rasti.<br />
1948 m. sausio 3 d. Milių kaime žūva abu vyrai. Po to keletą dienų, jų palaikai voliojasi prie<br />
tuometinio Viekšnių saugumo pastato. Viekšniškis fotografas Kinčinas užfiksavo šitą vaizdą. Tai<br />
šiurpi nuotrauka. Negalime jos publikuoti. Taigi šioje vietoje ir prasideda legendos bei įvairios<br />
istorijos. Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės<br />
Viekšniai<strong>—</strong>Žibikai<strong>—</strong>Svirkančiai, apie 30<strong>—</strong>40 m nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina<br />
pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas<br />
atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad, praėjus keletui dienų po palaidojimo,<br />
kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių<br />
kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi<br />
vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti? Viekšniškiai nežino,<br />
arba nenori pasakyti, nes bijo. Įdomus dalykas <strong>—</strong> pastaraisiais metais Viekšnių senosiose<br />
kapinėse vyksta keisti dalykai. Sakykime taip, ant tariamojo A. Švažo ir P. Šiuipio kapo 1990 m.<br />
buvo pastatytas medinis kryžius ir lentelė su užrašu <strong>—</strong> Lietuvos partizanai. Tiesa, jau nuo seno<br />
čia stovėjo medinis kryžius, tačiau jis paseno ir nuvirto. Atrodo, pernai toje pačioje vietoje buvo<br />
pastatytas metalinis kryžius su betoniniu pagrindu.<br />
Užrašas D. S., kaip viekšniškiai aiškino, tai <strong>—</strong> Doičen Soldaten. Ši kol kas tariama kapavietė<br />
yra netoli centrinių kapinių vartų, dešinėje pusėje. Ne seniai nugriautas ir toje vietoje stovėjęs<br />
ūkinis pastatėlis. Kas tvarkosi Viekšnių kapinėse, nelabai aišku. Ne vienas viekšniškis teigė, kad<br />
tikrai šioje vietoje yra palaidoti mano minimi vyrai. Vokiečių kareivių kapai yra šiek tiek toliau.<br />
Viekšniškiai kalba apie senutę, artimą A. Švažo giminaitę, mirusią gal prieš porą metų, kuri yra<br />
pašnibždėjusi ir parodžiusi šių vyrų kapą. Aš tikiu, kad Viekšniuose yra dar ne vienas drąsus<br />
žmogus, kuris tiksliai gali parodyti kapavietę. Išdrįskite, užeikite pas Viekšnių miestelio seniūną<br />
ir pasakykite. Tada žuvusiųjų artimieji galės normaliai sutvarkyti kapavietę, ir baigsis jau keleri<br />
metai po Viekšnius sklandančios gražios ir negražios legendos.<br />
Eidimtienė Marija. Pažymėta partizanų žūties vieta // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2005. <strong>—</strong> Lapkr. 4:<br />
Autorės nuotrauka: „Žvakelę uždega Adomas pažinojęs žuvusiuosius”. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Praėjusį penktadienį Mažeikių rajone pastatytas pirmas paminklas, žymintis pokario<br />
rezistencinių kovų partizanų žūties vietą.<br />
Važiuodami Mažeikių<strong>—</strong>Viekšnių keliu, kiek tolėliau už Krakių, pamiškėje galite pastebėti<br />
Vyčio kryžiaus formos pilką stulpelį. Įrašas lentelėje byloja, kad šiame miške 1948 metais sausio<br />
7 dieną žuvo Žemaičių apygardos partizanai <strong>—</strong> „Alkos” rinktinės narys, grupės vadas Albertas<br />
Švažas-Vanagas, g. 1918 m., ir Pranas <strong>Šiuipys</strong>, g. 1922 m. Žūties vieta <strong>—</strong> miškelyje, už kelių<br />
šimtų metrų. Kad būtų pažymėta partizanų žūties vieta, iniciatyvą parodė Mažeikių „Sąjūdžio”<br />
bei Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Projektą finansavo Mažeikių rajono savivaldybė.<br />
„Sąjūdžio” Mažeikių skyriaus pirmininkas <strong>Antanas</strong> Poškus tikisi, kad tokius paminklinius<br />
žymeklius pavyks pastatyti dar dviejose partizanų žūties vietose.<br />
ŠIURYLA SIMAS 1907-06-03 <strong>—</strong> 1943-09-20<br />
Šiuryla Simas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. <strong>—</strong> 1971. <strong>—</strong> T. 3. <strong>—</strong> P. 414. <strong>—</strong><br />
Tekste: Gimė Maigų kaime valstiečių šeimoje. Samdinys, vėliau stalius. 1940<strong>—</strong>1941 m.<br />
Akmenės valsčiaus partorgas.<br />
29
ŠIURKUS TELESFORAS<br />
Elekšis Juozas. Tokį jį prisimenu: [Telesforas Šiurkus] // Vienybė. <strong>—</strong> 1989. <strong>—</strong> Saus. 3. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Jau 14 metų, kai savo mylimoje gimtinėje nebesilanko profesorius Telesforas Šiurkus.<br />
Jaunesnieji akmeniškiai jau nebegalėtų parodyti, kur stovėjo jo gimtasis namas Gulbinų kaime.<br />
Nebėra nė vieno takelio. Iš gausios šeimos, kurioje augo šeši vaikai, tik vienas brolis Alfonsas su<br />
šeima begyvena tame kaime, mano mamos buvusios tėviškės vietoje. Visus kitus gyvenimas ir<br />
mirtis išblaškė iš gimtojo lizdo.<br />
Profesoriaus darbai medicinoje iki šiol gerai žinomi, iš jų patyrimo semiasi naujos gydytojų<br />
kartos. Bet apie Telesforą Šiurkų kaip apie žmogų dar nedaug rašyta. O tai buvo įdomi ir savita<br />
asmenybė. Jau tai, kad operacinėje jis pasirodydavo su savo žemaitiškomis klumpėmis, negalėjo<br />
nekelti apie jį įvairių kalbų, skatino domėtis juo.<br />
Kadangi profesorius beveik kas vasarą aplankydavo mano tėvus, jį prisimenu nuo pat savo<br />
vaikystės. Profesorius turėjo įgimtą talentą bendrauti su žmonėmis, traukė juos kaip magnetas.<br />
Kartą parbėgęs iš laukų, troboje radau sėdintį nemūsiškai apsirengusį dėdę. Mama kyštelėjo<br />
galvą iš virtuvės, pasakė, kad tai Telesforas (gimtinėje jo niekas kitaip, net ir profesorium tapusio<br />
nevadino) ir liepė pasisveikinti. Nesėkmingai bandžiau pabučiuoti ranką. Jis mane pasigavo tarp<br />
kelių ir bematant surengė „egzaminą”. Bet koks tai buvo egzaminas! Apie šunį, katiną, vištas,<br />
žaislus <strong>—</strong> apie visa tai, ką mėgau, ir tuo pačiu patikrino, iki kiek moku skaičiuoti, kaip tariu<br />
žodžius. Buvo taip įdomu, kad visai nesijaučiau nejaukiai, kaip su svetimu žmogumi. Greitai ir<br />
pats pradėjau svečią egzaminuoti. Po kažkurio mano klausimo jis labai garsiai ir nuoširdžiai<br />
nusijuokė (tai buvo jo juokas) ir pasakė, kad jis to nežino. Aš jo nebesivaržiau iki tol, kai gerokai<br />
paūgėjęs suvokiau, koks didelis skirtumas tarp mūsų. Bet jis to skirtumo niekada nematė ir<br />
nepabrėždavo.<br />
Nėra ko ir sakyti, kad profesoriui apsilankius, mūsų namai pavirsdavo tikra poliklinika.<br />
Tačiau jeigu kas iš kaimynų norėdavo pasigydyti, jis nelaukdamas nueidavo pats. Po tokios<br />
profesoriškos „greitosios pagalbos” ligoniai imdavo sveikti be vaistų. Kai kurie giminaičiai dėl<br />
to net prarasdavo saiką, priekaištaudavo, kad vaistai neskanūs, ir reikalaudavo tokių, kurie<br />
glostytų gurmano skonį. Neprisimenu, kad T. Šiurkus būtų atsisakęs paprašytas ką nors iš mūsų<br />
paguldyti ligoninėn operacijai ar gydymui, nors tai būdavo ir visai svetimi žmonės. Grįžę jie<br />
negalėdavo atsistebėti dėmesiu, kurį profesorius rodydavo savo pacientams <strong>—</strong> užeis<br />
nelaukdamas vizitacijos, apsuks, pakels, pasiteiraus apie namus, papasakos anekdotų ar įdomių<br />
atsitikimų.<br />
Su juo būdavo labai lengva bendrauti. Svečiuodamasis jis pats eidavo, kur jam reikia,<br />
paimdavo bet kokį indą, kartais ir ne gėrimui skirtą, ir gerdavo pasisėmęs iš kibiro vandens arba<br />
paprašydavo pasukų, išrūgų ar rūgusio pieno. Visada žinodavai, ko jis nori, ko ne, ir nebūdavo<br />
jokių nepatogumų.<br />
Ne tik jis padėdavo kitiems, bet reikalui esant, ir mus įtraukdavo į darbą. Atvykęs su dukra<br />
Dalia, jis mudviejų su broliu paprašė pamokyti ją važiuoti dviračiu. Kartą nuvykęs į svečius,<br />
radau jį su anūkėle Rūta. Kiek pasikalbėjus, suskambo telefonas. Pokalbį jis užbaigė žodžiais:<br />
„Auklę aš surasiu”. Supratau, kad profesorius eis operuoti ir kažkur ieškos auklės. Bet jis<br />
trumpai pasakė, kad reikia skubėti į sudėtingą operaciją, o aukle turiu pabūti aš. Taip netikėtai<br />
likau vienas su mažyčiu žmogeliuku vežimėlyje. Iš pradžių jis gulėjo ramiai, bet galiausiai taip<br />
paleido dūdas, kad, rodės, žmonės ims bėgti iš gatvės žiūrėti, kas čia žudo vaiką. Nepadėjo jokie<br />
supimai, nešiojimai ir lopšinės. Po ilgos mano kankynės pasirodęs profesorius puolė ne prie<br />
mudviejų, o virtuvėn ir atnešė buteliuką su žinduku. Taika bematant įsiviešpatavo, o profesorius<br />
paaiškino, kad tik operuodamas prisiminė pamiršęs pasakyti, jog anūkėlei reikia duoti valgyti.<br />
Kitą kartą, man jau dirbant atsakingą darbą Mažeikiuose, profesorius pakvietė talkon padėti<br />
statyti paminklą jo motinai, mano tetai. Visą dieną kasėm vienu du duobę iki pečių, krovėm į ją<br />
akmenis. Šis paminklas Akmenės kapinėse yra gražus motinos pagerbimas. Savo motiną jis<br />
mylėjo labiau už viską pasaulyje ir laikė, kad už tai, ką jis turi ir koks yra, turi būti dėkingas<br />
Motinai.<br />
30
Visada svarbiausi jo rūpesčiai buvo ne savo, ne asmeniniai, o kitų, visuomenės reikalai. Jis<br />
dažnai rašė ir į mūsų rajono laikraštį. Kartą jis man piktai paskambino, kad norima sunaikinti<br />
laisvamanių kapines Kruopiuose, kur palaidotas žinomų kompozitorių Kuprevičių tėvas ir<br />
senelis, geriausias M. Katkaus draugas M. Kuprevičius. Netrukus kartu nuvažiavome į Kruopius.<br />
Iš profesoriaus išgirdau, kad tai bene pirmos laisvamanių kapinės Lietuvoje, į kurių atidarymą<br />
buvęs atvykęs net J. Šliūpas. Kapinaitės išliko ir profesoriaus pastangomis buvo sutvarkytos.<br />
Deja, ir dabar nedaug kas žino, kad jose palaidotas žmogus, be kurio paramos garsioji „Balanos<br />
gadynė” gal ir nebūtų pasirodžiusi.<br />
Kitą kartą jis rūpinosi, kad nebūtų sunaikintas užrašas prie brolių profesorių Biržiškų statytos<br />
ligoninės (dabar ambulatorija) Viekšniuose. Deja, paklūstant to meto reikalavimams, lenta su<br />
užrašu, kad tai daktaro A. Biržiškos atminimui pastatyti sveikatos namai, buvo tuomet uždengta<br />
kita, metaline iškaba, bet nesunaikinta. Dabar ji atidengta ir tarnauja Viekšnių istorijai.<br />
Profesorius, atsimenu, parodė ir kur palaidotas pats gydytojas A. Biržiška.<br />
Profesoriaus T. Šiurkaus prisidėta ir kaupiant medžiagą skulptoriaus B. Pundziaus muziejui<br />
Pievėnuose. Čia buvo sena nuotrauka su mažučiais gimnazistais, daugumą jų nebuvo kam<br />
atpažinti. Profesorius išvardijo visus, tik vieno nebepažino. Jis net nurodė daugelio buvusių<br />
Viekšnių gimnazijos auklėtinių tolesnį likimą. Tad ir jo užrašas muziejuje yra vienas iš<br />
svarbiausių. Tuomet, profesoriaus vaikystės metais, Viekšniuose mokėsi tokie būsimi garsūs<br />
Lietuvos žmonės, kaip profesoriai T. Šiurkus ir J. Šiurkus, dailininkas A. Gudaitis, ekonomikos<br />
mokslų daktaras A. Žilėnas, skulptorius B. Pundzius. Jei Viekšnių žemė būtų išauginusi vien<br />
J. Miltinį, ir tai ji galėtų didžiuotis amžiais.<br />
Steigiamame B. Pundziaus muziejuje buvo nulipdyta gražios mergaitės galvutė. Buvo<br />
spėjama, kad tai B. Pundziaus darbas. Profesorius kategoriškai patvirtino, kad prisimena, kaip<br />
B. Pundzius Viekšniuose ją lipdė, pasakė pozuotojos pavardę. Taip buvo nustatyta seniausio<br />
eksponato šiame muziejuje autorystė.<br />
Profesoriui padedant, prisiminta ir užrašyta daug faktų iš jo mokslo draugų L. Skabeikos,<br />
J. Miltinio, B. Pundziaus gyvenimo. Profesorius daug rašė apie žymius Lietuvos žmones, ypač<br />
apie medikus, išleido knygą apie profesorių V. Kuzmą.<br />
Šiuo metu Kauno gydytojai rengiasi rašyti knygą apie jį patį. Kadangi Telesforo Šiurkaus<br />
asmenybė, visuomeninė veikla dar mažai aprašytos ir nagrinėtos, labai prašau, kad akmeniškiai<br />
atsiųstų man savo prisiminimų apie jo visuomeninę veiklą, paramą žmonėms, apie jo gyvenimą.<br />
Juozas Elekšis. Vilnius, K. Požėlos 36/24, b. 13.<br />
Elekšis Juozas. Trys ąžuolai iš vieno kamieno: [Broliai Šiurkai] // Žemaičių žemė. <strong>—</strong> 1994.<br />
<strong>—</strong> Nr. 2. <strong>—</strong> P. 12: iliustruota. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Profesorių Biržiškių pavardė gerai žinoma ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje, toli už<br />
jos ribų. Panašių, iš vieno kamieno išaugusių sūnų ąžuolų, Žemaitija turi ir daugiau. Štai<br />
Akmenės valsčiaus Gulbinų kaime yra gimę trys broliai Šiurkai <strong>—</strong> Telesforas, Jonas ir Juozas.<br />
Telesforas ir Jonas buvo profesoriai, Juozas <strong>—</strong> docentas. Visi jie žymūs gydytojai, daugelio<br />
mokslo darbų autoriai. Šį kartą plačiau papasakosime apie vieną iš brolių <strong>—</strong> profesorių Telesforą<br />
Šiurkų (šiemet, lapkričio 5 dieną sukaks 20 metų nuo jo mirties).<br />
Telesforą sėkmė lydėjo nuo pat vaikystės. Viekšniuose jam teko mokytis su būsimomis<br />
įžymybėmis Juozu Miltiniu, Broniu Pundziu, broliais Kačinskais, Amelija Urbiene, daugeliu kitų<br />
gabių ir šiandien plačiai žinomų žmonių. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, Telesforas<br />
37-erius metus dirbo chirurgu. Operuodavo daug. Šį darbą dirbo iki pat savo mirties. Bet... Apie<br />
viską iš pradžios.<br />
Baigęs mokslus, jaunas gydytojas buvo pakviestas dirbti asistentu į Universiteto chirurgijos<br />
katedrą, kuriai tuo metu vadovavo garsus chirurgas V. Kuzma. 1945 metais Telesforas tapo<br />
docentu ir jam buvo patikėtos Bendrosios chirurgijos katedros ir chirurginio skyriaus vedėjo<br />
pareigos. Po karo Lietuvoje labai trūko patirtį turinčių vadovų, todėl jam prisiėjo kurį laiką dar<br />
dirbti ir medicinos mokyklos direktoriumi, Raudonojo kryžiaus ligoninės vyr. gydytoju. Bet ne<br />
tai buvo jo pašaukimas. Administracinis darbas gydytoją sekino. Įvertinęs visa tai, jis atsisakė<br />
dviejų pastarųjų pareigų ir 1948 metais išvyko specializuotis į Maskvą. Tais metais jis žinias dar<br />
gilino ir Peterburge bei Nikolajeve. Vis svajojo ilgesniam laikui išvykti į užsienį, tačiau<br />
31
galimybių tam neturėjo. Su užsienio medicinos pasiekimais kiek tai buvo įmanoma tais laikais<br />
bandė susipažinti skaitydamas vokiečių kalba išleistą literatūrą.<br />
1949 metais T. Šiurkus Vilniaus universitete apgynė kandidatinę disertaciją. Po metų jis<br />
pirmasis Lietuvoje tuberkuliozinėje sanatorijoje pradėjo daryti tarakoplastines operacijas.<br />
1950<strong>—</strong>1956 metais Telesforas buvo Kauno srities, o ją panaikinus, Kauno miesto vyriausiasis<br />
gydytojas. 1969 metais T. Šiurkus tapo profesoriumi. Daug dirbo su būsimaisiais medikais <strong>—</strong><br />
studentams dėstė net tris dešimtmečius. Tai darydavo nenutraukdamas chirurgo darbo praktikos.<br />
Kai reikėdavo, operuodavo tiek dieną, tiek naktį, visą šį darbą kruopščiai aprašydamas, ypač tai,<br />
kas jam atrodė įdomiausia. Labiausiai neįprastus atvejus jis užfiksuodavo fotonuotraukose.<br />
Būdavo dienų, kai jis padarydavo net po 3<strong>—</strong>4 operacijas. Na, o turėdamas kiek laisvesnio laiko,<br />
vis rašė. Išspausdinta apie 120 jo mokslinių straipsnių. Jis <strong>—</strong> pirmojo lietuviško chirurgijos<br />
vadovėlio autorius. T. Šiurkus parašė ir monografiją „Kraujas medicinoje”, „Kraujo perpylimas”,<br />
„Skydliaukės ligos”, išleido nemažai knygų medicinos istorijos, chirurgijos klausimais.<br />
Dirbdamas jis neprarado ryšių su savo gimtuoju kraštu, jo žmonėmis. Kam jau kam, o iš<br />
Žemaitijos atvykusiems ligoniams net ir visada perpildytose ligoninėse vietos gydytis<br />
atsirasdavo. Su ligoniais jis buvo nuoširdus, bendraudamas su jais nevengdavo jumoro. Žmones<br />
jis traukdavo kaip magnetas. Daug jo pacientų žinojo, kad operacinėje profesorius dirba<br />
apsimovęs klumpėmis. Kodėl tokį apavą pasirinko? Pats Telesforas įrodinėdavo, kad klumpėse<br />
kojos mažiau prakaituoja, o žiemą nešąla.<br />
Giminės ir namiškiai visada jį tik vardu vadindavo. Ypač greit jis tapdavo savas vaikų būryje.<br />
Didžiausią pagarbą ir dėmesį profesorius skyrė savo motinai. Paminklą ant jos kapo Akmenės<br />
kapinėse pats su savo bičiuliais statė.<br />
Profesorius nuolat rūpinosi ir kultūros reikalais. Jo dėka buvo išsaugotos pirmosios<br />
laisvamanių kapinės Kruopiuose (čia palaidotas ir kompozitorių Kuprevičių tėvas bei senelis).<br />
Jis pasirūpino, kad nebūtų sunaikintas užrašas ir prie M. Biržiškos statytų Sveikatos namų<br />
Viekšniuose (senasis buvo uždengtas tik kita metaline lentele ir taip, kad, ją pakėlus, matėsi<br />
senasis užrašas. Na, o senasis užrašas informuoja, kad šie namai pastatyti daktaro A. Biržiškos<br />
atminimui. Beje, viekšniškiai sugebėjo išsaugoti ir paminklą Vytautui, kai tuo tarpu daug kur<br />
Lietuvoje sovietmečiu tokie paminklai buvo sunaikinti.<br />
Stebino profesoriaus T. Šiurkaus atmintis. Štai Pievienuose įrengtame B. Pundziaus<br />
memorialiniame muziejuje buvo eksponuojama viena nuotrauka. Pradžioje buvo atpažinti tik keli<br />
joje įamžinti mokinukai. Kartą, jau savo gyvenimo pabaigoje, muziejuje apsilankęs profesorius<br />
išvardino visų vardus ir pavardes, net papasakojo, kaip susiklostė daugelio iš jų likimas.<br />
T. Šiurkus suteikė informaciją ir apie kai kuriuos muziejuje buvusius eksponatus, kurie iki to<br />
laiko jo lankytojams mažai ką kalbėdavo.<br />
Profesorius ruošėsi parašyti prisiminimus apie Viekšnius, miestelio žymesnius žmones.<br />
Pradžią tam jau buvo padaręs. Šį sumanymą nutraukė netikėta mirtis...<br />
ŠIURKUVIENĖ REGINA<br />
Jasaitienė S. Minčiai <strong>—</strong> kibirkštėlę: Visuomeninės veiklos aktyvistai: [Regina Šiurkuvienė] //<br />
Vienybė. <strong>—</strong> 1987. <strong>—</strong> Rugpj. 13: ir nuotrauka. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Aštuoniolika metų Regina Šiurkuvienė dirba „Raudonosios vėliavos” kolūkio vyriausiąja<br />
ekonomiste. Tai, kad praeitais metais ūkyje 9 proc. sumažėjo produkcijos savikaina, kad 2,2<br />
proc. išaugo ūkio rentabilumas, kad 13 proc. pakilo darbo našumas, nemažas ir jos nuopelnas.<br />
Regina, turėdama didelį ekonominio darbo patyrimą, atidžiai seka ekonomikos raidos<br />
tendencijas, ūkio vadovams pateikia savo išvadas ir pasiūlymus, tad laiku pastebima, ką ir kaip<br />
reikia pakoreguoti, kad gerėtų ūkio rezultatai, kad žmonėms būtų atlyginama pagal darbą, kad<br />
apmokėjimo sistema skatintų našų darbą. Tomis mintimis Regina dalijasi ne tik su ūkio vadovais.<br />
Daugelį metų ji dirba propagandiste komunistinio darbo mokykloje, ruošdamasi kiekvienam<br />
užsiėmimui, laiko aktualijas sieja su ūkio rodikliais, su uždaviniais, kurie iškyla, įgyvendinant<br />
partijos nutarimus,<br />
Reginą Šiurkuvienę gerbia ir myli žemdirbiai. Visi žino, kiek širdies, kiek laiko ji atiduoda<br />
jiems. Darbo veteranų šventės, lenktyniavimo nugalėtojų pagerbimas, gyvenviečių aplinkos<br />
32
apžiūros <strong>—</strong> visur sutiksi Reginą. Ji <strong>—</strong> rajono Tarybos deputatė, ūkio moterų tarybos pirmininkė,<br />
saviveiklininkė, tad ir tiesioginio, ir visuomeninio darbo reikalai sieja ją su gimtojo kaimo<br />
žmonėmis, jų reikalais. Kiekvienam atidi, mandagi, paslaugi, kurianti nuoširdžią bendravimo<br />
atmosferą. Visa tai tarsi liejasi iš jos turtingo dvasinio pasaulio. Vakaronė ar žmogaus pagerbimo<br />
akimirka, rajono moterų tarybos renginiai ar saviveiklininkų pasirodymas <strong>—</strong> kas gražiau,<br />
jausmingiau negu Regina pradės. Su poezijos posmeliu, su aforizmu, lyriškai, moteriškai<br />
švelniai, tarsi humanitarinį, o ne buhalterinį, išsilavinimą turėtų. Erudicija <strong>—</strong> ne savaime<br />
trykštanti versmė. Ji susikaupė daug skaitant, viskuo domintis. Regina daug skaito laikraščių,<br />
žurnalų, knygų, domisi ir specialiąja literatūra, nes vadovauja ūkio mokslinei informacijai. Ką<br />
naujo sužinojusi, skuba pasidalinti mintimis su specialistais, kad naujoves jie galėtų savo darbe<br />
taikyti. Tas informacijos srautas padeda jai skaitant paskaitas kaip „Žinijos” draugijos lektorei.<br />
<strong>—</strong> Didelį visuomeninio darbo krūvį turi Regina, <strong>—</strong> sako ūkio partinio komiteto sekretorė<br />
Elena Babenskienė. <strong>—</strong> Žinome, kad padarys viską su jai būdingu kruopštumu, išradingumu,<br />
pasitelks aktyvą.<br />
Kad ir gyvenviečių apžiūra. Gražios naujų namų eilės išaugo Palnosuose, Guduose,<br />
Ašvėnuose. Anksčiau statyti namai skęsta žalumynuose, prie visų paliktos žaliosios juostos. Du<br />
kartus per metus gyvenvietes su komisijos nariais aplanko ūkio moterų tarybos pirmininkė<br />
Regina Šiurkuvienė, skatina dar gražiau tvarkytis, puošti buitį. Organizuojant moterų tarybos<br />
veiklą jai aktyviai padeda felčerė Vita Jaraminienė, partinio komiteto sekretorė Elena<br />
Babenskienė, Daubiškių nepilnos vidurinės mokyklos mokytojos, kultūros, kontoros<br />
darbuotojos.<br />
Graži, jauki aplinka <strong>—</strong> tai tik viena ūkio moterų tarybos rūpesčių dalis. Daug dėmesio<br />
skiriama moterų darbui, laisvalaikiui, daugiavaikėms šeimoms, kultūrinio akiračio plėtimui.<br />
Kartais atrodo <strong>—</strong> ką gali vienas žmogus. Kai žinai, kiek padaro Regina, gali tvirtinti <strong>—</strong> daug.<br />
Kiekvienai iniciatyvai reikia idėjos, gero prado, o paskui mintis, pasiūlymas tarsi savaime<br />
rutuliojasi, susilaukia pritarimo, paramos. Regina Šiurkuvienė visada kupina gerų sumanymų,<br />
kūrybiškos minties. Ir tiesioginiame darbe, ir visuomeninėje veikloje. Ji tarsi gyvena kitiems <strong>—</strong><br />
ką visų labui padaryti.<br />
Jono Brenciaus nuotraukoje: „Raudonosios vėliavos” kolūkio moterų tarybos pirmininkė<br />
Regina Šiurkuvienė.<br />
ŠIŪŠOS. ŠIUŠOS Ramoniškės (Ramoniškių) kaime<br />
Šiaulienė-Keršytė Eleonora. Nekaltas kraujas kaltina // Vienybė. <strong>—</strong> 1990. <strong>—</strong> Rugpj. 7. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Liepos 14 d. „Vienybėje” išspausdintas straipsnis „Perkelti palaikai” ir mane papiktino.<br />
Baisiausia tai, kad bijote tiesos. Kodėl neaprašėte. P. Šiurkaus brolių, S. ir J. Šiušų atliktus<br />
darbus, besislapstant miške? Kokia turėtų būti gėda tikintiesiems, kokia niekšybė <strong>—</strong> su<br />
bažnyčios apeigomis už kruvinus grašius palaidojo žmogžudžius. Jie ne save saugojo. Jie<br />
žiauriausiai kankino ir žudė nekaltus žmones.<br />
1947 m. liepos 23-iosios naktį buvo nužudyti 4 vyrai: Šauklys <strong>Antanas</strong> Ramoniškės kaime,<br />
Pavirvytės kaime <strong>—</strong> broliai Daveikiai, Tervainis, Skleipiuose <strong>—</strong> Sopronovų šeima. Tai miško<br />
brolių vienos nakties darbas. Tų, kuriuos taip garbingai palaidojo. Šaukliui sudaužė veidą<br />
šautuvo buože, tada šovė. Su Šaukliu kartu miegojo augintinis, Laureckas Bronius, 13 metų<br />
berniukas. Šauklys augino jį, našlaitį. Už ką nušovė anuos vyrus? Už ką šiandieną Laureckas<br />
vietoj sveikos kojos turi nešioti protezą? Juk gyvi liudininkai tebesame. Tai tų žmogžudžių,<br />
Šiurkaus ir Šiušų, darbas. Nepaslėpsite nieko.<br />
O kiek tų žiaurių žudynių žinome <strong>—</strong> nė į dešimt tokių lapų nesurašysi.<br />
Ir dar rašoma, kad kažin kokia moteris užgavo žmogžudžių artimųjų širdis, sakydama tiesą.<br />
Kodėl bijot rašyti tos moters pavardę? Tai tikras žmogus. Jai gaila tų žmonių, kuriuos išžudė<br />
banditai. Rašoma, kad kažkas išdavė tuos žmogžudžius. Kas juos išdavė? Nekaltas kraujas<br />
šaukėsi Dievo, jei jūs juo tikite. Banditai patys save išdavė nekaltų žmonių žudymu.<br />
Tebūnie prakeikti žmogžudžiai.<br />
Eleonora ŠIAULIENĖ-KERŠYTĖ<br />
33
P. S. Atleiskite už klaidas. Aš Sibire nebuvau. Negalėjau baigti aukštojo mokslo, kaip kad<br />
labai daug išvežtųjų baigė.<br />
O tada tarnavom pas buožes. Aš ištarnavau 10 metų. Turbūt nė vienas samdinys nebaigė<br />
aukštųjų mokslų, nors ir kaip troškome. Liko toj laisvoj Lietuvoj baigti keturi skyriai.<br />
NUO REDAKCIJOS: Jūsų minimo straipsnio autorė tik aprašė palaikų perlaidojimą ir pati nei<br />
teisino, nei kaltino perlaidojamųjų. Manome, kad laikraštis turi aprašyti visus svarbesnius<br />
įvykius, o jau vertinti juos <strong>—</strong> kiekvieno iš mūsų širdies ir sąžinės reikalas.<br />
Riauka Adomas. Paskutinis Viekšnių valsčiaus rezistentas: [Šiuša Jonas, Jono] // Vienybė. <strong>—</strong><br />
1999. <strong>—</strong> Kovo 9. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Istorijai būtina tiesa, visa tiesa <strong>—</strong> be politikos ir baltų dėmių. Kitaip ji nebus gyvenimo<br />
mokytoja.<br />
Matas Krigeris, teisininkas<br />
JAUNYSTEI būdinga romantika ir drąsa pasižymintis gražus mėlynakis jaunuolis Jonas Šiuša<br />
gimė miškų apsuptame Ramoniškės kaime. Tasai 19 sodybų anuomet glaudęs miškingas<br />
kampelis reikšmingas jau tuo, kad čia, sraunaus Uogio upeliuko pakrantėje, kadaise stovėjo<br />
senoviška sodyba, kurioje vaikystės metus praleido būsimasis teatro ir kino aktorius bei<br />
režisierius, plačiai išgarsėjusio Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Juozas<br />
Miltinis. Kas žino, gal ir dar vienu iš šio kaimo kilusiu menininku šiandien galėtume didžiuotis,<br />
jei ne viena po kitos kraštą nusiaubusios okupacijos, jei ne nuožmusis karas.<br />
Jono Šiušos tėvai <strong>—</strong> Jonas ir Uršulė <strong>—</strong> Ramoniškėje valdė 18 hektarų. Buvo sodas, gražūs<br />
trobesiai. Dabar, kaip ir kitų šio kaimo sodybų vietose, čia tuščias laukas su vienišais senais<br />
uosiais, klevais ir pamatų akmenimis. Sodybos šeimininkai išaugino keturias dukras ir tris sūnus.<br />
Dvynukai Jonas su Stasiu buvo gimę 1923 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną <strong>—</strong><br />
Vasario 16-ąją. Jonas nuo mažens mėgęs piešti ir norėjęs savo talentą lavinti, tad gyveno<br />
Telšiuose ir lankė amatų mokyklą. Sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, įsitraukė į<br />
pasipriešinimo veiklą. Netrukus saugumas susekė nepatyrusių jaunuolių grupę, teko skubiai<br />
mesti mokslą ir bėgti iš Telšių. O pusbrolį Kostą Bučių, metais vyresnį bendraklasį, suėmė 1941<br />
metų vasario 15 dieną ir po keturių mėnesių žiauriai nukankino Rainiuose. Išvijus sovietinius<br />
okupantus, Rainių kankinių palaikai buvo apžiūrėti ir iškilmingai perlaidoti. Laidotuvėse<br />
dalyvavęs Jonas, be savo pusbrolio, išvydo nukankintus ir keletą kitų savo draugų. Pasak Ievos<br />
Šiušaitės-Šukienės, gyvenančios Viekšniuose, brolis labai susijaudinęs, matydamas žvėriško<br />
teroro aukas, ir užsidegęs begalimu kerštu budeliams.<br />
NACIŲ okupacijos metais Jonas Šiuša dar tęsęs mokslą, bet vėliau, draugų prikalbintas,<br />
metęs jį ir su ginklu išėjęs kovoti su Lietuvoje veikusiais raudonaisiais partizanais, kurių<br />
aktyvumas, vokiečiams karą pralaimint, ėmė didėti. Frontui prisiartinus, bandęs pasitraukti į<br />
Vakarus, tačiau pavėlavęs. Tuomet iš Klaipėdos grįžo tėviškėn. Daugeliui jaunų vyrų anuomet<br />
atrodė saugiau slėptis miške, negu sėdėti namuose ir laukti šaukimo į raudonąją armiją arba<br />
saugumiečių. Į mišką pasitraukė ir Jonas. Netruko susitelkti vienminčių būrelis. Anuomet daug<br />
kas tikėjo, jog netrukus prasidės naujas Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos karas, tad<br />
bolševikai turės trauktis iš Lietuvos. Tuos gandus nuolat kurstė užsienio radijo stotys.<br />
Suprantama, kad daug kas į miškus bėgo stichiškai, o atgal kelio nebebuvo <strong>—</strong> nebent taptum<br />
išdaviku. Netrukus susiformavo partizanų Žemaičių apygarda. Rytinę Žemaitijos dalį kontroliavo<br />
šios apygardos Šatrijos rinktinė, kuriai priklausė ir kruopiškio Prano Beleckio vadovaujamas<br />
„Vyčio” būrys. Kovotojai priėmė priesaiką, Jonas gavo slapyvardį „Balandis”. Maždaug 13 ar 15<br />
jaunų vyrų junginys bazavosi Purvinės miškuose, o atrama buvo aplinkui mišką išsibarstę<br />
kaimai. Juose partizanai turėjo nemažai pagalbininkų bei rėmėjų.<br />
Dabar Žerkščiuose gyvenantis <strong>Antanas</strong> Levanas, anuomet Užpelkių kaime vertęsis batsiuvio<br />
amatu, prisimena:<br />
<strong>—</strong> Aš tuos vyrus aprūpindavau apavu, nes avalynę jie greit nudrengdavo. Atėjęs į sutartą<br />
vietą, pamatuodavau kojas, o pasiuvęs batus, ten pat nunešdavau. Negaliu skųstis, už darbą<br />
sumokėdavo.<br />
34
JONUI Šiušai ir jo bendražygiams laiko tėkmė sruveno kasdienybės vaga. Tiesa, vargu ar<br />
buvo įmanoma tai vadinti kasdienybe ir prie jos priprasti. Juk nuolat tykojo pavojai. Užduotis<br />
atlikę vyrai grįždavo stovyklon pavargę, alkani, peršlapę, kartais tik po keleto dienų. Prie laužo<br />
džiovindavosi rūbus. Pavalgius ir pailsėjus, vėl atgimdavo viltis ir humoras. Tyliai<br />
suskambėdavo ir malda, ir daina. Laisvalaikiu Jonas piešdavęs. Vienas to meto piešinys yra<br />
išlikęs pas seserį Ievą, pusbrolis Kostas Korsakas Telšiuose taip pat turi tokį prisiminimą.<br />
„VYČIO” būrys ilgai išvengė susidūrimų su okupantų kariuomene. Tačiau valdžia ėmė<br />
persekioti artimuosius. Pirmąsias 1948 metais suėmė Ievą ir Genę Šiušaites. Už ryšius su broliu<br />
jas nuteisė ir ištrėmė į lagerį. Grįžo sovietinėje kariuomenėje atitarnavęs brolis Stasys. Dėl Jono<br />
ir jam ėmė siuntinėti šaukimus į saugumą, tardyti. Nepakęsdamas persekiojimo, netrukus ir jis<br />
išėjo į mišką, pas brolį. 1949-aisiais į Sibirą išvežė ir tėvus.<br />
TUO METU partizanų pasipriešinimas jau silpo, kaimuose buvo sutverti kolchozai, į Sibirą<br />
išvežė daugumą rezistentus rėmusių ūkininkų. Ėmė rastis vis daugiau išdavikų, o visuomenė,<br />
matydama, kad sovietinė valdžia įsitvirtino ilgam ir jokie „amerikonai” nebeateis, vis mažiau<br />
rezistentus berėmė. Žmonėms norėjosi taikaus ir ramaus gyvenimo, intensyvėjo okupantų<br />
propagandos ir agitacijos srautas, tad vargu ar prasminga šiandien priekaištauti, kodėl žuvusių<br />
rezistentų vieton nestojo nauji tūkstančiai jaunuolių. Mirtis buvo kasdieninė ir vis artimesnė<br />
partizanų palydovė, su tuo jos artumu nebuvo įmanoma apsiprasti net ir labai dvasiškai stipriems.<br />
Žuvus kovos draugui, tuoj ateidavo mintis: kieno eilė rytoj? Be abejo, jėgas stiprino<br />
patriotizmas, malda, tikėjimas savo aukojimosi teisumu. Vis dėlto ir „Vyčio” būrį ištiko skaudi<br />
nelaimė. 1949 metų pavasarį, tuoj po sekminių, gausios kariuomenės apsuptas, žuvo beveik visas<br />
„Vyčio” būrys. Tuomet buvo nukautas ir Stasys Šiuša <strong>—</strong> „Elnias”. Jonas tą dieną buvęs išsiųstas<br />
atlikti kažin kokios užduoties, tad liko gyvas ir jo gyvenimo kelias tęsėsi.<br />
TELŠIUOSE gyvenantis politinis kalinys Alfonsas Čijunskas, kilęs iš Dauginių kaimo,<br />
anuomet partizanavęs su Jonu Šiuša ir Purvinės miško kautynėse patekęs nelaisvėn, savo buvusį<br />
bendražygį apibūdina kaip „laimės kūdikį”. Susirėmimuose su priešu Jonas kaudavęsis sumaniau<br />
už kitus, atrodė, jog nežino, kas tai yra baimė, tad ir sunkiausioje situacijoje rasdavo išeitį. Kartą<br />
Gurskinės miške, dabartiniame Telšių rajone, bunkeryje ilsėjosi 8 partizanai. Su jais buvo ir<br />
vienas išdavikas, nurodęs saugumui partizanų slėptuvės vietą. Kai vyrai pasijuto apsupti, įvyko<br />
smarkus susišaudymas. Saugumo agentas ėmęs šalintis nuo kitų partizanų. Pamatęs, kaip<br />
bendražygiu laikytas vyriškis pabrėžtinai aiškiai prie krūtinės spaudžia baltą skepetaitę, kad<br />
puolantys kariškiai atskirtų, Jonas suprato klastą ir staiga, nešinas dviem automatais, puolė<br />
bėgliui už nugaros. Tokiu būdu Jonas kartu su išdaviku ištrūko iš beviltiškos apsupties, o visi kiti<br />
kovotojai žuvo arba buvo suimti gyvi.<br />
NETEKĘS visų kovos draugų, Jonas liko vienas <strong>—</strong> paskutinis Viekšnių apylinkių partizanas.<br />
Ilgainiui jis prisitaikė prie naujų sąlygų, tapo dar atsargesnis. Juk jaunystėje labai nesinori mirti.<br />
Užpelkių kaime tarp krūmų vieniša stūksojo Nauskiu pravardžiuoto „amerikono” Antano<br />
Šiurkaus sodyba. Šeimininkai jau buvo išvežti į Sibirą, jų sūnus, Pranas Šiurkus, slapyvardžiu<br />
„Kalvis”, Jono bendražygis, jau žuvęs. Sodyboje apsigyveno Ona Račkauskienė, o atokiau nuo<br />
sodybos buvusioje daržinėje Jonas įsirengė slėptuvę. Nežinia kiek laiko ten ir gyveno. Išmoko<br />
moteriškų darbų, nes apsimetęs moteriške, mažiau keldavo įtarimų ir kalbų. Apsivilkęs suknele,<br />
paravėdavo aplinkiniams gyventojams daržus, kai ką pasiūdavęs, net austi buvo išmokęs. Turėjęs<br />
moterį kuri juo rūpinosi ir, matyt, mylėjo. Tai buvo našlė Bronė Deniušienė.<br />
BEVEIK aštuonerius metus mirties išvengusiam jaunam vyrui paskutinė valanda išmušė<br />
atsitiktinai. Vieną dieną pas jį į bunkerį atėjusi jo draugė, o jai iš paskos atsekęs mažas ir piktas<br />
jos šuniukas. Jis pasilikęs tupėti prie daržinės durų, o tuo metu pro šalį ėjusius stribus užpuolęs<br />
įnirtingai lodamas. Kai stribai šuniuką pavijo šalin, šis puolė prie bunkerio angą dengusio<br />
akmens, norėdamas sprukti vidun. Persekiotojai bematant viską suprato. Kai kas spėja, neva būta<br />
ir išdavystės. Buvo 1953 metų ruduo.<br />
Stribams apsupus daržinę, kiek turėjo šovinių, Jonas Šiuša kulkosvaidžiu atsišaudė. Šūvius<br />
girdėję pamiškės gyventojai sakė, jog nelygios kautynės trukusios keletą valandų. Kai viskas<br />
nutilo, vienas po kito pasigirdę dar du šūviai. Po to Jonas Šiuša svyruodamas išėjęs iš daržinės ir<br />
kažin ką tęsiamai sušukęs. Ir tuojau nugriuvęs ant žemės negyvas. Ką jis šaukė okupantų<br />
talkininkams, šiandien jau niekas nebepasakys. O baudėjai abu sumetę į vežimą ir pajudėję<br />
35
Papilės link. Pas vieną žmogų kūlę javus, tad vežimo palydovai dar šūktelėję: „Ateikite<br />
pasižiūrėti banditų!” Bronė Deniušienė, pasak mačiusiųjų, dar buvusi gyva, Papilės gydytojas<br />
Mėlynis jai suteikęs pagalbą, bet, matyt, gydyti neleido ir moterį dar gyvą padrėbė šalia nukauto<br />
partizano ant gatvės grindinio. Gal instinktyviai moteris mirdama dar apsikabinusi draugą ir taip<br />
užgesusi. Kur amžiną poilsį rado jų palaikai, iki šiol nežinoma.<br />
KAI KAS sako, kad Jonas Šiuša buvęs žiaurus, kad jo poelgiai dažnai nesiderinę su partizanų<br />
kovos metodais. Nesiimu nei teisinti, nei smerkti seniai žuvusio rezistento. Dabar jau žinoma,<br />
kad buvusiame Viekšnių valsčiuje veikė net keletas saugumo suformuotų gaujų, kurios<br />
kompromitavo tikrųjų partizanų vardą ir stengėsi juos sunaikinti, o nepavykus, bent supriešinti<br />
su gyventojais. Kita vertus, nuo jaunų dienų patyręs okupantų smurtą, netekęs brolio, seserų,<br />
tėvų ir draugų, vienų vienas kaip vilkas, persekiojamas priešų ir kiekviename žingsnyje lydimas<br />
mirties šešėlio, jis vargu ar galėjo turėti švelnių jausmų okupacinei valdžiai ir jos rėmėjams.<br />
Susidėvi ir metalas, ką besakyti apie trapią žmogaus psichiką. Aukščiausiasis mato, kuomet mes<br />
teisūs, ir kuomet ne...<br />
Muturas Algimantas. ...geriau tegul gegutė užkukuoja... <strong>—</strong> Mažeikiai, <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> 232 psl.:<br />
iliustruota. <strong>—</strong> Tekste:<br />
PRIE VENTOS IR VIRVYTĖS VINGIŲ<br />
[...]. Jau 1948 m. iš agentūrinių pranešimų MGB vadovybė nustatė, kad Vyčių bei Ratininkų<br />
miškuose veikia LLA būrys, kuriam vadovauja 1921 m. Kruopių valsčiuje gimęs Pranas<br />
Beleckis. Kaip ir kiti, šis būrys buvo apraizgytas seklių ir agentų voratinkliu ir laukiama progos<br />
būrį sunaikinti. Saugumo agentai „Medis”, „Grybas”, „Lukošius” iššniukštinėjo, kad Pranas,<br />
Stasys ir Jonas Beleckiai bei Stasys Vasiliauskas nuo 1944 metų slapstosi miške, vengdami<br />
tarnybos raudonojoje armijoje. Brolių Beleckių suburta grupelė netrukus peraugo į organizuotą<br />
struktūrą. Ji ilgai veikė miškinguose Akmenės bei Kruopių valsčiuose. Formuotė vadinosi LLA<br />
„Vyčio” būriu. Gana ilgai šiam būriui sekėsi išvengti saugumo spendžiamų kilpų ir laiku<br />
pasitraukti nuo okupacinės kariuomenės išpuolių.<br />
1944 metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, Beleckių gimtąjį Apušroto kaimą (Kruopių valsč.,<br />
Akmenės raj.) apsupo tarybinė kariuomenė, tikėdamasi surasti čia besislapstančius LLA<br />
kovotojus. Neradę ko ieškojo, pradėjo kratas ir terorą. Okupantų kareiviai sudegino Gedžiaus<br />
namus, nes vienas jo sūnus slapstėsi miške. Pakeliui į Spaigius kareiviai taip pat sudegino<br />
Maskoliūnų sodybą, mat iš šios šeimos net penki sūnūs buvo išėję į mišką, nenorėdami paklusti<br />
okupantams. Išliedami savo pyktį, kad niekaip nepavyksta sugauti trijų brolių Beleckių, kareivos<br />
supleškino ir jų gimtąją sodybą, o tėvus ištrėmė į Sibirą.<br />
1940 m. Pranas Beleckis grįžo iš Lietuvos nepriklausomos kariuomenės puskarininkiu. Po<br />
keturių metų, kai mūsų krašte vėl pasirodė tarybiniai tankai, visi broliai jau buvo suaugę ir<br />
tinkami karo tarnybai. Visi jaunieji Beleckiai tvirtai sutarė jokiam okupantui netarnauti ir pradėjo<br />
slapstytis. Deja, Jonas ir Vladas pakliuvo į tarybinių saugumiečių pinkles ir netrukus pateko<br />
kalėjiman ir ten buvo nukankinti. Jauniausias sūnus Algirdas, išsimokęs siuvėjo amato, keliavo<br />
per kaimus siūdamas, todėl saugumiečiai jo ilgai negalėjo surasti. Vis dėlto vieną kartą jiems<br />
pasisekė vaikiną sugauti. Patardę keletą dienų, paleido A. Beleckį namo, tačiau ramybėje jo<br />
palikti neketino. Neužilgo pasikvietė tardymui antrą kartą. Algirdas suprato, kad jie neatstos ir<br />
išėjo į mišką pas brolį Praną „Malūnininką”. Būryje Algirdas gavo slapyvardį „Kregždė”. Tarp<br />
Kruopių ir Viekšnių nemažas atstumas, tačiau likimas suvedė bendraminčius „Malūnininką” su<br />
Jonu Šiuša (Šiušė) „Balandžiu”. Pastarasis gimė Viekšnių seniūnijoje, Ramoniškės kaime,<br />
1923 m. vasario 16 d. Jis buvo vienas iš dvynių. Brolį tėvai pakrikštijo Stasiu. Tėvukai Uršulė ir<br />
Jonas turėjo 18 ha žemės. Jonukas nuo mažumės mėgo piešti, todėl dar prieš antrą pasaulinį karą<br />
įstojo į Telšių amatų mokyklą. Netrukus Telšiuose įsitvirtino tarybų valdžia. Jaunasis Jonas Šiuša<br />
(Šiušė) greitai susirado antitarybiškai nusiteikusių jaunuolių būrelį, kurie planavo priešintis<br />
atėjūnų valdžiai, tačiau jos pareigūnai buvo budrūs ir pradėjo persekioti įtartiną grupelę.<br />
Jonui teko grįžti į Ramoniškes. Atėjus naciams, tarybiniai okupantai pasitraukė į rytus.<br />
J. Šiuša grįžo į Telšius tęsti mokslo, tačiau kraštą vėl užplūdo raudonieji ir prasidėjo šaukimai<br />
tarnybon į tarybinę armiją. Jonas pasuko į mišką. Čia ir susitiko „Malūnininkas” su „Balandžiu”<br />
Jonu Šiuša (Šiušė). Už tai, kam Jonas išėjo miškan, saugumiečiai areštavo jo seseris Ievą ir<br />
36
Genovaitę. Kurį laiką tardė jas Viekšniuose, paskui, nors niekuo nebuvo kaltos, nuteisė kalėti<br />
Sibiro koncentracijos lageryje. Tuo tarpu, atitarnavęs tarybinėje armijoje, namo parvyko brolis<br />
Stasys ir iš karto pateko į rankas Viekšnių saugumiečiams. Prasidėjo nuolatiniai tardymai. To<br />
nebepakęsdamas, Stasys taip pat pasislėpė miške ir gavo ten slapyvardį „Elnias”.<br />
„Vyčio” būryje nuolat būdavo apie 13-15 vyrų, pasitraukusius ar žuvusius pakeisdavo kiti.<br />
„Ežys” Alfonsas Čijauskas šiame būryje buvo nuo pat jo įsikūrimo. Alfonsas gimė ir užaugo<br />
Degimų kaime. Jo tėvas nepriklausomoje Lietuvoje buvo kaimo seniūnas, todėl tarybų valdžios<br />
saugumo organų areštuotas ir įkalinamas. 1947 m. iš kalinimo vietos paleistas <strong>Antanas</strong> Čijauskas<br />
kartu su sūnumi Alfonsu išėjo į mišką. Tėvas <strong>Antanas</strong> Čijauskas, gimęs 1904 m., gavo slapyvardį<br />
„Meška”. Neužilgo tėvas miške žuvo nelygioje kovoje, kiti šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą.<br />
„Ežys” Alfonsas Čijauskas 1949 m. gyvas pakliuvo į tarybinių saugumiečių rankas. Atsivežę į<br />
Mažeikius jį ilgai kankino ir tardė. Penkiolika metų kalėjo Vorkutos, Intos, Mordovijos<br />
koncentracijos lageriuose. Už tai, kad dalyvavo lagerio kalinių sukilime uždarytas į griežčiausio<br />
režimo Vladimiro kalėjimą. 1964 m. paleistas iš įkalinimo vietos, tačiau be teisės sugrįžti į<br />
Lietuvą. A. Čijauskas apsigyveno Latvijoje. Prasidėjus Atgimimui buvo aktyvus Sąjūdžio<br />
dalyvis, savanoriškos krašto apsaugos karys, Tėvynės sąjungos narys. 2002 metais A. Čijauskas<br />
mirė. Jis palaidotas Gadunavo kaimo kapinėse.<br />
Pranas Šiurkus, slapyv. <strong>—</strong> „Kardas”, „Kalvis”, g. 1924 m., Užpelkių kaime; Petras Šiurkus,<br />
slapyv. <strong>—</strong> „Labutis”, g. 1923 m.; Adomas Rimkus, slapyv. „Jokūbas”, g. 1927 m. Tryškiuose;<br />
Jonas Šidlauskas, slapyv. <strong>—</strong> „Šalmas”, g. Uogiškių kaime; Stasys Dimša, slapyv. „Raitelis”, g.<br />
Dauginių kaime; Adomas Žukauskas, slapyv. „Tauras”, g. Pavirvytės kaime.<br />
Lemtinga šiam būriui buvo 1949 metų vasara. MGB vadovai, gavę išsamius agentų „Domna”<br />
ir „Saulytės” pranešimus, liepos 6-11 d. parengė ir įvykdė karinę operaciją Purvių bei<br />
Ramoniškių miškuose. (Kai kurie amžininkai teigia tai įvykus birželio 6 d.) Operacijos metu<br />
čekistams pavyko likviduoti „Vyčio” būrį. Žuvo vadas Pranas Beleckas, <strong>—</strong> „Malūnininkas” ir<br />
beveik visi būrio vyrai. Gyvi areštuoti „Tauras”, „Voras”, „Ežys”, Katrė Šiurkaitė, Stasys<br />
Kojelis, Kazys Paulauskas, Stasys Velavičius, Pranas Misiulis, Stasė Meškaitė, Kazys Smilgys,<br />
Ona Naguckytė. Pastarieji buvo „Vyčio” būrio ryšininkai. Matyt specialiai paliko nesuimtą būrio<br />
rėmėją bei pagalbininkę Meironienę. Pas ją skubiai, MGB pasiųsta, atvyko agentė „Saulytė”. Ji<br />
privalėjo kuo tiksliau sužinoti, kur slapstosi paskutiniai LLA kovotojai. Meironienė matomai<br />
visiškai pasitikėjo atvykėle ir suteikė jai informaciją, nes neužilgo saugumas areštavo „Kregždę”<br />
<strong>—</strong> Algirdą Belecką, Aleksą Liaugminą ir pačią Meironienę.<br />
Apie šio būrio ryšininką ir rėmėją Joną Plekaitį Mažeikių rajono laikraštis „Būdas žemaičių”<br />
1999 m. gruodžio 14 d. rašė: „Pokario metais Tučių apylinkėse buvo priveista daug smulkių<br />
kolūkių. Vieno jų pavadinto „Artojėliu” pirmininku išrinko Joną... kartą pas J. Plekaitį paryčiais<br />
užsukę keturi partizanai, ...ir paprašę avinuko maistui. Patys iš avių būrio ir išsirinkę. Pats<br />
papjovęs, nulupęs ir atidavęs. Vyrai padėkoję ir išėję savo keliais. Bet pikta akis nužiūrėjo ir apie<br />
J. Plekaitį jau ryto metą buvo pranešta, „kad turįs reikalų su banditais”. Matant visiems<br />
kolūkiečiams pirmininką areštuoti buvo nepatogu, tad suėmė Mažeikių turguje... Nuteisė Joną<br />
1950 metais Šiauliuose 25-eriems metams kalėjimo ir 5-iems metams tremties.”<br />
„Vyčio” būrio sunaikinimui tarybiniai čekistai skyrė ypatingą dėmesį ir ruošėsi jam iš anksto.<br />
Mažeikių miesto sunkvežimių vairuotojams buvo atimti dokumentai ir prisakyta niekur neišvykti<br />
nepranešus.<br />
Stribas L. G. prisimena, kad tarybinei kariuomenei padėti buvo sukviesta kariuomenė iš<br />
aplinkinių rajonų ir net iš Latvijos ir Estijos, iš viso apie tris tūkstančius kareivių ir stribokų.<br />
1949 m. birželio 6 d. (liepos 6-11?) rytą Purvinės miško puolimas prasidėjo nuo Kairiškių<br />
gyvenvietės. Sargyboje stovėjęs Jonas Dilbytis, susišaudęs su kareiviais, buvo sužeistas ir<br />
paimtas gyvas, jo likimas nežinomas. <strong>Antanas</strong> Čijunskas „Meška” pasak Algio Belecko, įlipęs į<br />
eglę, iš jos šaudė, kol jį pašovė, o iškritusį pribaigė kareiviai. Likę gyvi kovotojai veržėsi į<br />
palaukę prie Daubiškių kaimo. Čia susidūrė su priešo pasala, nukovė keletą kareivių ir pasiekė<br />
Ventos upę. Vadas Pranas Beleckas „Malūnininkas”, sužeistas į šlaunį, Ventoje nuskandino<br />
kulkosvaidį. Kartu su juo per upę išplaukė į ranką sužeistas Kazys Dimavičius „Raitelis” ir Jonas<br />
Šidlauskas „Šalmas”. Vėliau jie grįžo atgal ir, pasiekę Uogiškių kaimą, išvargę miškelyje<br />
sumigo. Kitą dieną juos apsupo 30-ies stribų būrys. Kautynių metu visi trys vyrai žuvo.<br />
37
Adomas Žukauskas „Tauras” ir peršautomis kojomis Zenonas Kuodis „Voras” pavakarėje<br />
iššliaužė į javais apsėtą palaukę. Ten juos netoli vieną nuo kito ir užklupo kareiviai su šunimis.<br />
A. Žukauskas, atbuvęs lagerius, gyveno Viekšniuose. Apie savo vyrą Eugenija Žukauskienė gim.<br />
1925 m. prisimena: „...kai pabėgo iš Mažeikių kalėjimo, slapstėsi savo namo rūsyje. Apie tai<br />
žinojo tik jo sesuo. Tada gyveno Pavirvytės dvare. Apėjo utėlėmis. Mano pažįstama Šimkienė<br />
pradėjo sakyti, tegul jis eina į mišką. Ten bus geriau. Ji sako ateisite pas mus. Aš sutvarkysiu. Ji<br />
buvo ryšininkė. Aš nuvedžiau Adomą pas ją ir palikau. Jis ten susitiko su vyrais iš Ramoniškių<br />
miško. Ten buvo du Šiušos, vieną iš jų nušovė, kitas pats nusišovė. Buvo du Šiurkai. Buvo<br />
Sekminių diena ir aš ėjau pas Šimkienę, sakau, paprašysiu jos, kad praneštų Adomui, gal jis<br />
pareis į namus. Šimkienė buvo siuvėja, todėl pas ją buvo galima vaikščioti laisvai. Einu netoli<br />
Daugenio sodybos, sutinku moterį. Ji mane perspėja, kad aš neičiau. Sako yra siautėjimas,<br />
papulsi. Ačiū Dievui, kad ji pasakė. Būčiau ir aš įkliuvusi. Tada buvo daug nušautų. Adomą<br />
Uogiškių kaime, rugiuose, ir sugavo. Jam peršovė kepurę. Toks Kateiva iš Uogiškių kaimo<br />
saugumiečiams viską nurodė, kur yra bunkeriai, kur slapstosi vyrai. To Kateivos taip pat nebėra<br />
gyvo. Dar prieš areštą Adomas slapstėsi pas Juodkų, ant tvarto. Juos tada visus sugavo<br />
Ramoniškės, Purvynės miškuose ir palaukėse.”<br />
Zenonas Kuodis buvo lageryje Vorkutoje. Alfonsas Čijunskas miške stovykloje sirgo,<br />
karščiavo ir be sąmonės paimtas gyvas. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Telšiuose, mirė 2002 m.<br />
Algirdas Beleckas „Kregždė” vilkėjo savo paties siūtą tamsiai žalia uniforma. Mūšio metu įlipo į<br />
eglę ir ten prisirišo. Apačioje ėjo kariuomenė, bet jo nepastebėjo. Jis išbuvo medyje per naktį.<br />
Dar vieną dieną Algirdas išbuvo miške. Po to nuėjo į Papilės geležinkelio stotį ir traukiniu<br />
nuvyko į Šilutę pas dėdę. Po keletos savaičių dėdės namą apsupo kareiviai ir „Kregždę” suėmė.<br />
Grįžęs iš lagerių gyveno Panevėžyje ir dirbo siuvykloje. 1976 m. Algirdas Beleckas neaiškiomis<br />
aplinkybėmis žuvo.<br />
Lemtingąją birželio 6 d. (liepos 6-11d.). Jonas Šiūšė buvo išvykęs iš miško atlikti užduoties,<br />
todėl tąsyk liko gyvas. Žuvus būriui Jonas įsirengė bunkerį šalia žuvusio bendražygio Jono<br />
Šiurkaus, kurio tėvai buvo ištremti, sodybos, daržinėje. Ten jis išsilaikė iki 1949 m. rugsėjo 31 d.<br />
Kartą pas jį atėjus jo draugei Bronei Deniušienei, pro šalį ėję stribai atkreipė dėmesį į lojantį<br />
šunelį ir aptiko bunkerį. Jonas atsišaudė iš kulkosvaidžio. Kautynės truko keletą valandų. Vėliau<br />
pasigirdo du šūviai. Jonas, išėjęs iš daržinės, kažką sušukęs, ir kritęs negyvas. Deniušienę dar<br />
gyvą numetė ant grindinio. Kur juos užkasė nėra žinoma.<br />
Purvinės miške žuvę partizanai buvo užkasti Ramoniškių pamiškėje. Atgimimo metais jie<br />
perlaidoti Viekšnių kapinėse bendrame kape. [...].<br />
ŠKERBA MEFODIJUS<br />
Шкерба Мефодий Иванович 1893<strong>—</strong>1980 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių naujosiose<br />
kapinėse.<br />
Norvaišas A. Pagarba, pripažinimas // Vienybė. <strong>—</strong> 1967. <strong>—</strong> Kovo 18. <strong>—</strong> Tekste: Seniausias<br />
Viekšnių apylinkės deputatas.<br />
ŠKERBAITĖ-STATKUVIENĖ TEOFANIJA<br />
Škerbaitė-Statkuvienė Teofanija. Sovaičių kaimo muzikantai Žebrauskai. <strong>—</strong> <strong>2006</strong>. <strong>—</strong><br />
Liep. 16. <strong>—</strong> Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
<strong>—</strong> A tie, kur atvažiuodavo iš Sovaičių, gerai grodavo? Kiek anų bruolių bovo, a do, a trys?<br />
<strong>—</strong> Trys.<br />
<strong>—</strong> A su kuo jie gruodavo?<br />
<strong>—</strong> Klarnetą žinau. Būgnininks ir armonika, man atrodo. O klarnetistas koks nuostabus<br />
muzikants! Skambiedavo po visą [Fermos] kaimą ir net iki Mažeikių gatvės. Liaudiškas<br />
melodijas, kad kojos pačios kilodavos. Ir mes tenai žemę turėdavom. Už geležinkelio ejuom. Jie<br />
ten prižiūriedavo. Mes nušienaudavom ir jiem dalį palikdavom nušienaut. Ir per karą gyvenom.<br />
Atvažiavom pas juos apsigyvent <strong>—</strong> Viekšniuos fronts buvo visą mėnesį. No, ir žinot...<br />
Atvažiavom pas juos, susikrovėm mantą, jagu kur kas <strong>—</strong> į ratus, ir važiuojam. Ir atvažiavom pas<br />
38
juos. Buvo tokie balkiai. Vokiečiai atpuolė. Viens ant balkių užlipo, i pamatė kiaules. I nušovė.<br />
Tas ūkininks ka pyko <strong>—</strong> jūs išdavėt kiaules vokiečiams. Anie jau imdavo maistą, nesaugodavo<br />
nieko.<br />
<strong>—</strong> Ar tas viens iš tų muzikantų dar dampį turėjo?<br />
<strong>—</strong> Turėjo, turėjo, turėjo... Kavalieriai tiktai, žinau. Visi kavalieriai buvo, neženoti nė viens.<br />
Taip ir vadindavo <strong>—</strong> senberniai. Žebrauskai senberniai. O jau po karo nežinau. Tėvelis visuomet<br />
užsiprašydavo iš anksto atvažiuot’ į Fermos kaimą [kulti]. Jo, Škerbaitė-Statkuvienė Teofanija.<br />
Fermos kaime, kaip tik įeini. Antras mūsų namas. Bet dabar nebie to namo, pardavė.<br />
ŠKERBIENĖ [-PACYNAITĖ] ALEKSANDRA VIKENTJEVNA<br />
gimusi 1918-04-23 Birbiliškės kaime<br />
Škerbienė Aleksandra Vikentjevna. Atsiminimai. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Liep. 26. <strong>—</strong> Žodžiu. Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
Mano senelis iš Baltarusijos į Lietuvą, Birbiliškės kaimą parsivežė keturis sūnus. Čia dalijo<br />
Kapėnų dvarą. Senelis gavo 20 hektarų. Kad ir 20, bet tik 9 hektarai buvo dirbamos žemės, kita<br />
žemė <strong>—</strong> krūmai, šabakštynai. Birbiliškėje gyveno Monstavičius, mūsų tėvelis Pacyna, Svistunov<br />
ir Bogdelis. Keturios šeimos. Toliau nuo mūsų <strong>—</strong> Savarinoj, Bobulinoj, kiek pamenu, gyveno<br />
dar našlė Bagdonienė (Bagdonicha), Bartasevičiai, Chriščianov, Kriščianas, Pozdniakov,<br />
Vysockis, Ivoševič, Volčonavič, Belan, Šumskis. Tėvelis į Lietuvą atvažiavo jau su žmona. Ta<br />
žmona mirė. Mano mama antra žmona. Irgi iš Baltarusijos, bet pavardė jos buvo lietuviška <strong>—</strong><br />
Šumskaitė. Aš gimiau Birbiliškėje. Mes buvom keturi vaikai <strong>—</strong> brolis ir trys seserys. Vargusi esu<br />
Tučių nagininėj mokykloj, rašau kaip profesorius. Mano vyras iš Fermos kaimo <strong>—</strong> Škerba<br />
Sergejus Dmitrijevičius.<br />
Nusigyvenę eidavo į dvarą. Ten Kontrimo dvaras buvo. Svistūnas nusigyveno, vaikai išėjo<br />
kitur. Erlingis su keturiais sūnumis ir dukterimi atvažiavo iš Amerikos, pirko tą Svistūno ūkį.<br />
Nusipirko arklius. Vieną dieną neberanda visų trijų arklių. Su špyga žemės nedirbsi. Ūkis liko<br />
sūnui, tas nusigyveno, kiti vaikai išsiskirstė kur kas.<br />
Viekšniuose toks šventikas Černajus buvo. Į Ventą šventint vandens ėjo su procesija tik vienas<br />
popas, kiti nėjo nė vienas. Tik vienas tas Černajus. Žiemą, per katalikų Tris Karalius. Vieną kartą<br />
nebuvo ledo. Tai ans įlipo į laivą, ten su tuo kryžium, matėm, tabalavo po tun vandenį. Nu ir<br />
pašventino visą Ventą. Ledas kada yra, kryželiu iškala. Tada pasemia iš tos vietos. O dabar ans<br />
įlipo į laivą ir ten tabaluoja su tuo kryžium. Černajus kožną metą tuojau: „Ходом на Вянту!” O<br />
taip apie cerkvę apeinam. Per velykas 3 kartus einam, o taip po vieną kartą.<br />
Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai. <strong>—</strong> Kaunas: Gabija, <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> 208 psl.:<br />
iliustruota. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Į LIETUVĘ NEPAVIRTAU<br />
Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje <strong>—</strong> Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės<br />
kaimuose. Šiek tiek mažiau jų gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. Aleksandra<br />
Škerbo [Škerba, Škerbienė] Vikentijaus, gimusi 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano<br />
bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo<br />
baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 15 kap. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią<br />
reikėjo padalinti keturiems sūnums. Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės<br />
kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų buvo daug privažiavę. Savarinoje davė žemės po 25 ha.<br />
Birbeliškės kaime gyveno Pocina, Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos <strong>—</strong> Bartaševič,<br />
Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, Belan, Šumskij.<br />
Atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo Pirmasis<br />
pasaulinis karas. Tris sūnus paėmė į caro kariuomenę. Vienas buvo invalidas <strong>—</strong> liko čia dirbti. Iš<br />
brolių grįžo tik vienas. Dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. Kiti liko Rusijoje. Ten gavo<br />
darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas.<br />
Senelis, nors ir neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išmokslinęs. Caro laikais knygos<br />
buvo valdiškos. O lietuviai <strong>—</strong> tikri tinginiai: nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes<br />
bijojo surusėti. Vietoj parašo dėdavo kryželį. Aš sakiau, kad eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir<br />
39
nebijojau, bet į lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Ona Žalienė pasakojo, kad<br />
kai jos tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė.<br />
Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. Mano tėvelis ir broliai mokėjo skaityti ir<br />
rašyti. Mane Lietuvos laikais varė į lietuvišką mokyklą. Aš baigiau Tučių pradinę naginių<br />
mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip neaudavo, tik naginėmis...<br />
Mokiausi amato. Mama mane atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemaūgė, tad siuvėja<br />
paklausė, ar pakelsiu laidynę. O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo<br />
keturiolika metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus.<br />
Mokiausi klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną<br />
kartą davatkos bažnyčioje mane mušė dėl to, kad nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo<br />
kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią <strong>—</strong> visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare <strong>—</strong> malda...<br />
Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ir Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir<br />
lietuviškas giesmes. Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo <strong>—</strong> mes<br />
giedodavome. Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudies dainų. Visas lietuviškas<br />
giesmes moku <strong>—</strong> kitas lietuvis tiek ir tokių nemoka.<br />
Esu tikinti. Tačiau į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis<br />
atvažiuoja kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal ir daugiau,<br />
penkios draugės važiavome į Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Išvydau, kad ir ten<br />
gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad rusai <strong>—</strong> komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių<br />
daugiau nei pas mus, Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų<br />
susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš<br />
lietuviams sakiau: „jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas<br />
iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk...<br />
Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti pas kitas moteris.<br />
Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi nuodėmė?” Tam vyrui<br />
kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, taip nėra. Dar kunigas<br />
to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo <strong>—</strong> mat aiškinasi. Tas vyras dvylika metų nėjo į<br />
bažnyčią... Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikėtų pasakyti, nežinau, ką<br />
atsakytų.<br />
Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. Atėjo kunigas, ji atliko išpažintį <strong>—</strong><br />
kokią valandą jam į ausį kalbėjo. Ko buvo prisidirbusi <strong>—</strong> nežinau, bet išrišimo negavo. Mes,<br />
rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. Rusijoje ant kapo padedama duonos,<br />
užpilama degtinės. Kodėl taip daroma <strong>—</strong> nežinau. Lietuvos rusai tokio papročio neturi. Čia per<br />
atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar<br />
pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių cerkvėje švęsdavome švento<br />
Sergijaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per Tris Karalius su batiuška<br />
eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas (Smetonos laikais), ėjo<br />
su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo į cerkvę iš Ventos<br />
vandens, pašventindavo <strong>—</strong> ir tiek.<br />
Mums, rusams, į rankas rožančiaus neduodavo <strong>—</strong> jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti<br />
„Gospodi pomiluj” (12 kartų), tai rožančius yra tik tam, kad nesuklystum skaičiuodamas. Kartais<br />
ir daugiau kartų būtina pasakyti šią frazę. Tada leidi rožančių per pirštus ir žinai, kiek kartų jau<br />
sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos neturi”.<br />
Moteris pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha žemės<br />
plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metu dauguma rusų<br />
iš aplinkinių kaimų išvyko į Rusiją. Važiavo nemažai lietuvių. Jų šeima niekur nebėgo.<br />
„Man tas pats <strong>—</strong> kalbėti rusiškai ar lietuviškai”, <strong>—</strong> teigė Savarinos kaimo senbuvis Sergejus<br />
Bartaševičius. <strong>—</strong> Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką gyvenome tarp lietuvių. Mano<br />
proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, Belicos valsčiaus, lyg iš<br />
Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais”.<br />
Sergejaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia iš Kauno banko 99-eriems metams<br />
nusipirko išsimokėtinai. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o vėliau kasmet po mažą<br />
sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergejaus seneliams, bet ir jo tėvams. Viekšnių<br />
Fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergejaus Bartaševičiaus protėviai į<br />
40
Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės (Telšių r.) kaimus<br />
atvažiavo savo noru. Baltarusijoje buvo labai prasta žemė <strong>—</strong> pelkės ir smėlynai.<br />
Senelis Foma Bartaševičius turėjo tris žmonas. „Paskutinė buvo Agota, rusiškai <strong>—</strong> Agafija, <strong>—</strong><br />
prisimena Sergejus. <strong>—</strong> Ji buvo labai geros širdies moteris”.<br />
Foma turėjo 9 vaikus: keturis sūnus ir penkias dukteris. Čia nupirko 21 dešimtinę, tai yra 25<br />
ha žemės: 6 dešimtis vienoje vietoje <strong>—</strong> ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos<br />
kaime <strong>—</strong> ten buvo mūsų sodyba. Šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Prieš Antrąjį<br />
pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš tikrųjų jis buvo<br />
Josif Bogdel, bet turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos laikais prie visų<br />
rusiškų pavardžių buvo pridėtos galūnės. Su tomis tautybėmis visaip būdavo... Man užrašė<br />
lietuvių tautybę. Ar tai labai blogai? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad būtum ŽMOGUS!”<br />
Sergejus su liūdesiu prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime <strong>—</strong> Krupovą,<br />
Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Visi jie išmirė, o vaikai<br />
išsivažinėjo.<br />
„Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet žmonės buvo<br />
linksmi, vieningi ir draugiški”. Katalikai į Velykas eidavo pas rusus, rusai <strong>—</strong> pas katalikus. Rusai<br />
su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas<br />
iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir pereiti į kitą.<br />
Tamara ir Sergejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus <strong>—</strong> Aleksą, Valentiną,<br />
Leoną ir dukrą Aliną. Marčios <strong>—</strong> lietuvės.<br />
Anais laikais žmonės stipriau tikėjo Dievu. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo <strong>—</strong> tiek<br />
lietuviai, tiek rusai. Greitai nebesuprasime, kas esame <strong>—</strong> rusai ar lietuviai, o gal kokie abisinai?<br />
Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų, papročių ir<br />
tvarkos.<br />
Sergejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių.<br />
Senelis buvo Josifas Bogdel Antono. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergejus dar<br />
pasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą kariuomenę:<br />
„Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia eiti į<br />
Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. Tėvo<br />
Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo išėję. Iš<br />
Dauginių kaimo toks Raubutas, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, kaip ten<br />
buvo. Aleksas Raubutas taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, atrodo,<br />
gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas Plechavičių, bet buvo tokie laikai,<br />
kad niekas nesigyrė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia dar karas.<br />
Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai susiruošiau,<br />
paskui viskas pasikeitė <strong>—</strong> atėjo bolševikai”.<br />
Prasidėjus karui Sergejaus tėvas pagal caro valdžios nurodymą pasitraukė į Tambovo sritį<br />
(Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. Bet čia, kaip Sergejus<br />
Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir karui pasibaigus, tėvas<br />
grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas buvo apleista <strong>—</strong> reikėjo kurtis iš naujo.<br />
„Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, <strong>—</strong> sako Sergejus. <strong>—</strong> Tik reikėjo pinigų. Rudenį per<br />
dieną galėjai uždirbti litą, du. Pokario metais žmonės pasikeitė...”<br />
ŠKIELA ALBERTAS g. 1924 m.<br />
Knabikas Stanislovas (Viekšnių proftechnikos mokyklos dėstytojas). Trys dešimtmečiai<br />
mokykloje: [Albertas Škiela] // Vienybė. <strong>—</strong> 1980. <strong>—</strong> Spal. 4. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Dienos, pripildytos rūpesčių ir džiaugsmų, laimės ir nusivylimo, per daugeli metų sugula tarsi<br />
knygos puslapiai. Šiandien toje gyvenimo knygoje yra būriai moksleivių, skubančių į mokyklą,<br />
šimtai mechanizatorių, dirbančių įvairiuose respublikos rajonuose.<br />
<strong>—</strong> Ką pergyvenate, sutikdamas trisdešimtąjį rugsėjį mokykloje? <strong>—</strong> klausiu bendradarbį,<br />
Viekšnių proftechnikos mokyklos dėstytoją Albertą Škielą.<br />
<strong>—</strong> Vis atrodo, tarsi pirmą kartą ateinu į mokyklą, <strong>—</strong> sako dėstytojas.<br />
41
Dėstytojas pasakoja apie sunkius 1953-uosius, kai žemės ūkio mechanizacijos mokykla iš<br />
Jakiškių, Joniškio rajone, persikėlė į Viekšnius. Nebuvo patalpų, trūko kvalifikuotų dėstytojų,<br />
gamybinio mokymo meistrų, o mechanizatorių kolūkiams labai reikėjo.<br />
Dėstytojo A. Škielos biografijos dalis <strong>—</strong> tai mokyklos istorija. Juk jam ilgus metus teko<br />
vadovauti šiai mokyklai, jo pečiams teko sunkumai statant mokyklą ir pirmuosius bendrabučius,<br />
kuriant materialinę mokyklos bazę. Jam vadovaujant, Viekšnių kolūkis buvo perorganizuotas į<br />
mokyklos mokomąjį ūkį. Tais metais į mokyklą ateidavo moksleiviai, nebaigę septynmetės ar<br />
aštuonmetės mokyklos. Dieną teko mokyti juos specialybės, o bendrų dalykų <strong>—</strong> vakarais.<br />
Bet ne tik tas negandas mena A. Škiela. Dėstyti ateidavo jauni specialistai, baigę respublikos,<br />
aukštąsias bei specialias mokyklas. Buvęs dėstytojas B. Činga šiuo metu sėkmingai vadovauja<br />
mokyklai. Buvę dėstytojai N. Popovas, A. Grigas dirba direktoriaus pavaduotojais.<br />
Su pagarba dėstytojas A. Škiela kalba apie savo buvusius mokinius, dabar Skuodo rajono<br />
Mosėdžio kolūkio traktorininką Socialistinio Darbo Didvyrį K. Gvazdžiauską, mūsų rajono<br />
Svirkančių kolūkio inžinierių-mechaniką A. Šiaulį, proftechnikos mokyklos mokomojo ūkio<br />
direktorių P. Lukošių bei daugelį kitų.<br />
Dėstytojo nuotrauka yra ir mokyklos kovinės šlovės muziejuje. A. Škiela <strong>—</strong> Didžiojo<br />
Tėvynės karo dalyvis. Jaunas vaikinas kario milinę apsivilko 1944 metų rudenį, mušė priešą prie<br />
Varšuvos, vadavo broliškosios Latvijos žemę Lietuviškosios 16-osios divizijos gretose.<br />
Bėga metai, palikdami prisiminimus. Mokykla, kuriai tiek daug atidavė komunistas A. Škiela,<br />
šiandien neatpažįstamai pasikeitė. Daugiau kaip šešiems šimtams moksleivių žinias perteikia<br />
aukštos kvalifikacijos specialistai. Jų gretoje yra ir dėstytojas A. Škiela.<br />
Principingas, reiklus sau ir kitiems, geras savo dalyko žinovas. Tokį mes pažįstame savo<br />
vyresnįjį draugą, ilgametį proftechnikos mokyklos darbuotoją A. Škielą. Gražus ir prasmingas<br />
dėstytojo A. Škielos darbas įvertintas Sąjunginio profesinio techninio mokymo žymūno<br />
ženkliuku, daugeliu garbės raštų. Vyriausybinių apdovanojimų kolekcija neseniai papildė<br />
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštas, kuriuo dėstytojas apdovanotas<br />
Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-mečio proga.<br />
Ruškys Vytautas. Tradicijas tęsia jauni // Vienybė. <strong>—</strong> 1983. <strong>—</strong> Rugs. 13, 15. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Veteranai lieka rikiuotėje<br />
Nėra Viekšniuose už Albertą Škielą didesnį pedagoginio darbo stažą turinčių dėstytojų. Tiesa,<br />
iš pradžių, 1950-aisiais, Joniškėlio žemės ūkio technikumo auklėtinis suko kitu keliu <strong>—</strong> buvo<br />
pradėjęs dirbti Paberžės mašinų ir traktorių stoties vyr. mechaniku. Bet kaime daugėjo technikos.<br />
Reikėjo mokyti žmones ją vairuoti. Gerai mokyti. Ir niekas tuo laiku nesiteiravo Alberto, nori jis<br />
ar ne, be jokių ceremonijų 1951-aisiais perkėlė dėstytoju į Jakiškių mechanizacijos mokyklą.<br />
Vadovai matė, kad šis žmogus turi žinių ir pedagogo ugnelę.<br />
Nebuvo tas žingsnis klaidingas. Kai mokykla iš Jakiškių kėlėsi į Viekšnius, A. Škiela<br />
nedvejojo. Čia trejetą metų dirbo direktoriaus pavaduotoju, dešimtmetį vadovavo mokyklai. Tada<br />
išaugo nauji ir erdvūs mokymo korpusai, sustiprėjo bazė. A. Škiela apdovanotas daugeliu garbės<br />
raštų, yra TSRS profesinio techninio mokymo žymūnas.<br />
Nesunku kelių dešimčių dėstytojų, gamybinio mokymo meistrų, instruktorių būryje pastebėti<br />
veteranus. Ne tik pagal amžių. Juk kiek jaunų vyrų giedra nuotaika, pasitempimu nusileidžia<br />
veteranams. Tokiame rate pavasarį ir susipažinau su A. Škiela.<br />
<strong>—</strong> Neturiu šiandien moksleivių <strong>—</strong> ruošiasi egzaminams, <strong>—</strong> lyg ir perspėjo dėstytojas. <strong>—</strong><br />
Atėjau, nes reikia kabinete pasidarbuoti.<br />
Kabinete tvarkinga, nors metalo prikrauti pasieniai, nukabinėtos sienos. Prieš keletą metų čia<br />
testovėjo stalai ir kėdės, sekcijose buvo viena kita detalė, užtat lentynos prigrūstos plakatų.<br />
Atrodė, pakanka vaizdinių priemonių, nes praktiniai įgūdžiai įgyjami kitame <strong>—</strong> variklių<br />
laboratorinių darbų ir eksploatavimo kabinete. Ten kiekvienas mechanizmas išnarstytas iki<br />
smulkmenų.<br />
Vis dėlto A. Škiela stengėsi dar įtaigiau dėstyti žinias. Per penkiolika metų, kai nagrinėja<br />
vilkikų kursą, išbandė nemažai metodų ir formų, tačiau geresnių pagalbininkų už vaizdines<br />
mokymo priemones nerado. Ar ne naudingiau būt vietoj plakatų ir teoriniame kabinete turėti<br />
mechanizmus?<br />
42
Škiela A. (Gamybinio mokymo meistras). Prabėgo 35-eri: Viekšnių profesinei technikos<br />
mokyklai <strong>—</strong> 40 metų // Vienybė. <strong>—</strong> 1985. <strong>—</strong> Kovo 2. <strong>—</strong> Tekste: A. Škiela 1958<strong>—</strong>1966 m. buvo<br />
mokyklos direktoriumi, vėliau dėstytoju. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
1945-ieji mano atmintyje liko visam gyvenimui. Petys petin praėję apkasus, įveikę vokiečių<br />
fašizmą, šventėme Pergalę. Tiesa, neteko man nueiti ilgo kovų kelio kaip kitiems žygio<br />
draugams, nes į Tarybinę Armiją buvau mobilizuotas 1944 metų rugsėjo mėnesį. Tačiau, ką<br />
reiškia karas, nemirtingos tarybinės liaudies žygdarbis, giliai įsisąmoninau. Kario milinę<br />
nusivilkau tik 1945 metų gruodžio mėnesį. Grįžau į namus pas tėvus. Tėvai buvo gavę 8 ha<br />
žemės. 1946 m. tėviškėje buvo įkurtas Lenino kolūkis, kurio vadovu išrinko tėvą.<br />
Tėvai kumečiavo, aš nuo šešių metų ganiau dvaro bandą. Kaimas mane laikė prirakinęs.<br />
Įstojau į Joniškėlio žemės ūkio technikumą, pasirinkau techniko mechaniko specialybę. 1950<br />
metais, baigęs technikumą, atvykau dirbti į Akmenės rajono Papilės MTS vyr. mechaniku.<br />
Po metų Žemės ūkio ministerija pervedė mane dėstytoju į Joniškio rajono Jakiškių žemės ūkio<br />
mechanizacijos mokyklą. Darbo sąlygos buvo blogos, nes stokojo klasių, technikos, knygų.<br />
Rankiojom senas knygas, darėme konspektus, mokydamiesi patys, mokėme kitus. Į mokyklą<br />
atėjau dirbti su dideliu noru. Prie knygų tais metais sėdo karta, patyrusi karo baisumus. Vaikinai<br />
ir merginos buvo daugiausia valstiečių vaikai. Jie žinojo, kaip sunkiai dirbo jų tėvai. Nors ir<br />
nenorėdamas, bet turiu pasakyti, kad dalis šiandieninių mūsų moksleivių nenori suprasti duonos<br />
vertės, netaupo jos, nenori suprasti mokymosi svarbos. Bet tik dalis. O dauguma yra stropūs.<br />
Tuomet ruošėme traktorininkus, dizelinių traktorių traktorininkus, traktorinių brigadų<br />
brigadininkus, linų kombainininkus. Mokykloje sutikau daug gerų darbuotojų, <strong>—</strong> mokyklos<br />
direktorių I. Kovalskį, instruktorius I. Katkevičių, J. Žukauską, pavaduotoją A. Bačkį ir kitus.<br />
1952 metais įstojau į Žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakultetą, tačiau akademijos baigti<br />
neįstengiau. Sušlubavo sveikata, buvau perkrautas darbais, be to, matyt ir valios pritrūko.<br />
1953 metais mokykla persikėlė į Viekšnius. Kurį laiką dirbau direktoriaus pavaduotojų, nuo<br />
1958 iki 1966 m. vadovavau mokyklai, po to perėjau dirbti dėstytoju. Man bedirbant Viekšniuose<br />
išaugo profesinės technikos mokyklos kompleksas: mokomasis korpusas, katilinė, bendrabučiai,<br />
vandens bokštas. Nemažai jėgų pareikalavo materialinės bazės plėtimas. Iš kolūkio perėmėme<br />
2300 ha žemės ir įsteigėme mokomąjį ūkį. Viekšniuose taip pat sutikau daug gerų darbuotojų <strong>—</strong><br />
pavaduotojus A. Trimailovą, V. Pamurnecką, dėstytojus O. Bugienę, B. Kalveną, A. Grigą, V.<br />
Bartaševičių, A. Bugį, gamybinio mokymo meistrus J. Pilvelį, A. Paulauskį ir kitus. Beruošiant<br />
kaimo technikos šeimininkus, mokykloje prabėgo 35-eri mano gyvenimo metai. Džiugu, kad<br />
partija ir vyriausybė daug dėmesio skiria kaimo kvalifikuotų kadrų ruošimui. Viekšniuose išaugo<br />
nauji mokomieji pastatai, naujas gyvenamasis namas dėstytojams ir meistrams. Tik skaudu, kad<br />
kai kurie seni darbuotojai nesulaukia gyvenimo sąlygų pagerinimo. Taip atsitiko su V.<br />
Bartaševičiumi.<br />
Man, kaip senam darbuotojui, džiugu, kad buvę mokiniai, ypač pirmieji, tada buvę mūsų<br />
bendraamžiai, nepamiršta mūsų mokyklos. Daugumai mokykla išliko kaip žinių, kaip gerųjų<br />
charakterio savybių formavimo šventovė. Kovo 2 d. sukanka 40 metų, kai buvo įsteigta<br />
mechanizatorių kalvė Ši diena didelė šventė tiems, kas joje dirbo, kas mokėsi.<br />
ŠKIELIENĖ ALDONA 1930 m.<br />
Jogaudas J. Įgytas autoritetas: [Mokytoja Aldona Škielienė] // Vienybė. <strong>—</strong> 1982. <strong>—</strong> Kovo<br />
20: ir nuotrauka. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Dauguma Aldonos Škielienės pedagoginio darbo metų prabėgo Viekšnių vidurinėje<br />
mokykloje dėstant istoriją, vadovaujant vakarinei mokyklai, dirbant pavaduotoja mokymo ir<br />
auklėjimo reikalams. Meilė pedagogo profesijai jos širdyje brendo nuo pat jaunų dienų. Veteranė,<br />
praėjusiais metais atšventusi auksinį jubiliejų, sukaupusi daugiau kaip 30 darbo mokykloje metų<br />
patirtį, nuolat papildo savo žinių bagažą, domisi naujais metodiniais nurodymais, seka literatūrą,<br />
mielai vyksta į respublikos mokytojų tobulinimosi instituto organizuojamus kursus. Jos istorijos<br />
pamokas ypač mėgsta žemesniųjų klasių mokiniai, nes mokytoja labai myli vaikus, gerai juos<br />
supranta, sugeba su blogiau besimokančiais dirbdama individualiai pasiekti gerų rezultatų.<br />
Pamokose mokytoja dirba labai išradingai, sugeba sudominti kiekvieną, mokiniai aktyvūs.<br />
43
Ankstesniais metais mokytoja Aldona Škielienė buvo ir klasės vadovė. Ji nuoširdžiai padėjo<br />
pionierių būriui, sumaniai ugdė pionierių iniciatyvą. Mokytoja nuolat bendraudavo su klasės<br />
mokinių tėvais, tad pasiekė gerų rezultatų auklėdama „sunkius” vaikus.<br />
Mokytoja kelerius metus vadovavo ateistų būreliui. Gražių prisiminimų paliko ir šis<br />
laikotarpis. Būrelio nariai pastatė ateistinio pobūdžio scenos veikaliuką, jį parodė vietos<br />
gyventojams ateistinėje konferencijoje. Kaip direktoriaus pavaduotojai, Aldonai Škielienei<br />
patikėtas labai svarbus darbo baras <strong>—</strong> tėvų švietimas.<br />
Vadovaudama vakarinei mokyklai, negailėdama nei jėgų, nei laiko, mokytoja stengėsi, kad į<br />
mokyklą susirinktų kuo daugiau dirbančių jaunų žmonių, kad jie sistemingai lankytų<br />
užsiėmimus.<br />
Nedažnai kolektyve būna žmonių, kurie turėtų tiek daug visuomeninių pareigų. Aldona<br />
Škielienė <strong>—</strong> pirminės partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotoja, aktyviai dalyvauja<br />
sprendžiant svarbius mokomojo ir auklėjamojo darbo uždavinius, principingai pasisako<br />
partiniuose susirinkimuose, ruošia dalykiškus pranešimus, vadovauja „Žinijos” draugijos<br />
pirminei organizacijai. Mokytoja <strong>—</strong> ilgametė gyvenvietės Tarybos deputatė, kultūros, švietimo ir<br />
jaunimo reikalų komisijos pirmininkė. Ji rūpestingai vykdo rinkėjų priesakus, jiems, ypač senyvo<br />
amžiaus, pagal galimybes padeda išspręsti jaudinančias problemas.<br />
Gerbia Aldoną Škielienę kolektyve, gerbia ją ir moksleivių tėveliai.<br />
Taip iškovojamas autoritetas. Kruopštumu. Darbštumu. Nuolat jaučiant, kad dar ne viską<br />
padarei taip, kaip gali padaryti. Tuo labiau, kad darbų, užmojų daug. Jie ir šaukia į priekį.<br />
Škielienė A. (Viekšnių vidurinės mokyklos pirminės partinės organizacijos sekretorė). Kad<br />
augtų idėjiškai tvirti // Vienybė. <strong>—</strong> 1983. <strong>—</strong> Spal. 1: ir nuotrauka. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
TSKP XXVI suvažiavimas numatė didingas tarybinės visuomenės žengimo į komunizmą<br />
perspektyvas. Socialistinės santvarkos jėga <strong>—</strong> masių sąmoningumas. Gilinantis į šį teiginį,<br />
vaizduotėje visų pirma iškyla mokytojas, jo tauri asmenybė. Mokytojo įtaką pajunta ir<br />
kiekvienas Tarybų šalies pilietis <strong>—</strong> juk pirmiausiai mokytojo ranka beria į auklėtinių protus ir<br />
širdis idėjines ir moralines komunizmo kūrimo vertybes. M. Kalinino žodžiais tariant „mokytojas<br />
iš vienos pusės duoda, o iš antros kaip kempinė sugeria, ima iš liaudies, gyvenimo, mokslo visa,<br />
kas geriausio, ir tai, kas geriausia, vėl atiduoda vaikams”. Norint duoti, reikia pirmiausiai pačiam<br />
turėti. Taigi mokytojui ypač svarbu susiformuoti aktyvią poziciją gyvenime, išsiugdyti<br />
visuomeninės pareigos jausmą.<br />
Jaunosios kartos mokymo ir auklėjimo sėkmę didžia dalimi lemia pedagogo visapusiškas<br />
išprusimas, plati erudicija. Mūsų mokyklos pedagogai kūrybiškai pritaiko mokslo žinias, auklėja<br />
mokinius komunizmo idealų dvasia, kaip to reikalauja TSKP CK birželio plenumo nutarimai.<br />
Mokykloje dirba du LTSR nusipelnę mokytojai <strong>—</strong> A. Gedvilas ir V. Kontutis. Visad<br />
kruopščiai pasiruošia pamokoms, daug keliauja ir žiniomis bei įspūdžiais pasidalinti su<br />
mokiniais skuba mokytoja B. Šiaučiūnaitė, su didele meile savo dienas vaikams išdalija pradinių<br />
klasių mokytoja A. Janušonienė, prailgintos dienos grupės auklėtoja V. Juodkienė.<br />
LTSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas išradingai vadovauja fakultatyvui „Tarybų Lietuva<br />
<strong>—</strong> broliškų tautų šeimoje”. Fakultatyvas tapo gera priemone auklėjant abiturientus socialistinio<br />
internacionalizmo, tarybinio patriotizmo dvasia, formuojant mokinių materialistinę pasaulėžiūrą.<br />
A. Gedvilo pamokos yra aukšto politinio ir idėjinio lygio.<br />
Marksistinės lenininės pasaulėžiūros pagrindus sudaro įvairių šakų mokslo žinios, vienas iš<br />
svarbiausių mūsų didaktikos principų <strong>—</strong> moksliškumas. Tvirtiems įsitikinimams ugdyti<br />
reikalingi ir atitinkami elgesio įgūdžiai, įpročiai. Skatiname vaikus aktyviai dalyvauti kolektyvo<br />
gyvenime, visuomeninėje veikloje, visuomenei naudingame darbe. Kolektyvo visuomenės labui<br />
nukreipta veikla kaip tik ir formuoja teisingą požiūrį į darbą, į visuomeninę nuosavybę.<br />
Kalbėdami apie materialistinės pasaulėžiūros formavimą, negalime pamiršti ateistinio<br />
auklėjimo reikšmės. Mes, mokytojai, kartais siaurai suprantame ateistinį auklėjimą. Manome,<br />
kad tai darbas su tikinčiaisiais, religingų mokinių perauklėjimas. Mūsų pareiga ugdyti kovingus<br />
ateistus. Tokie mokinių bruožai formuojami mokymo procese ir savarankiškoje praktinėje<br />
veikloje. Mūsų mokykloje nemažą darbą ateistinio auklėjimo bare, be klasių vadovų, dalykų<br />
44
dėstytojų, atlieka ir vyresniųjų klasių ateistų būrelis, vadovaujamas mokytojos I. Saltonienės.<br />
Ateistų būrelio nariai aktyviai talkininkauja rengiant žemesniųjų klasių valandėles.<br />
Formuojant materialistinę vaiko pasaulėžiūrą didelis vaidmuo priklauso klasės vadovui.<br />
Klasės vadovai valandėlėms parenka įvairią, įdomią, politiškai kryptingą tematiką. Klasių<br />
valandėlėse lankosi karo veteranai, darbo pirmūnai.<br />
Didelės reikšmės jauno žmogaus pasaulėžiūros formavimui turi šeima, todėl mūsų pedagogų<br />
kolektyvas stengiasi kuo daugiau tėvų įtraukti į liaudies universiteto tėvų fakulteto užsiėmimus,<br />
kuriuose tėvai įgytų ne tik pedagoginių žinių, bet ir politinio brandumo.<br />
Mūsų mokyklos kolektyvas, pirminė partinė organizacija ieško naujų metodų, kad pasiektume<br />
geresnių pažangumo ir auklėjimo rezultatų, kad surastume raktą į širdis tėvų, kurie šiandien<br />
mokykloje dar reti svečiai.<br />
ŠUR CHIAS VULF Gimė Viekšniuose 1890-06-17<br />
Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802<strong>—</strong>1918 metais // Lietuvos istorijos<br />
metraštis: 1981 metai. <strong>—</strong> Vilnius, 1982. <strong>—</strong> P. 62<strong>—</strong>99. <strong>—</strong> Tekste: Gimė Viekšniuose 1890 06 17.<br />
Miestietis. Studijavo Medicinos fakultete 1916 metais.<br />
ŠVAŽAS ALBERTAS 1918 <strong>—</strong> 1948-01-07<br />
Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. <strong>—</strong><br />
1998. <strong>—</strong> Rugpj. 4: Nuotraukose: Onai Perminienei brolį Praną Šiuipį beprimena nuotrauka;<br />
Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Antrą kartą, 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą ir krašte paskelbus mobilizaciją,<br />
žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti ir už sovietinę santvarką. Todėl šimtai<br />
jaunų vyrų atsidūrė miškuose arba slapstėsi kur pakliuvo, tikėdami, kad Vakarų valstybėms<br />
padedant, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Šiuo nelengvu keliu pasuko ir dvidešimt<br />
perkopęs Pranas <strong>Šiuipys</strong>. Nei jis ginklo savo rankose kada buvo laikęs, nei jam jo reikėjo. Iš<br />
pradžių slapstėsi savo gimtajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje. Netrukus čia<br />
slėptis tapo pavojinga, nes NKVD kariuomenė ir stribų būriai šaukiamuosius medžiojo lyg miško<br />
žvėris. Todėl tekę pasitraukti toliau nuo savo namų. Nemažą lanką apsukęs, Pranas susitiko tokio<br />
pat likimo vyrus: Leoną Jonuškį ir Albertą Švažą. Vyrai Milių kaime, L. Jonuškio tėvų 5 ha<br />
miškelyje, upelio skardyje, iš storų rąstų įsirengė gerą bunkerį. Tokių slėptuvių, matyt, buvo ne<br />
viena, o bent dvi ar trys, tačiau ši vyrus traukusi labiausiai. Vietovė romantiška, patogi: vienoje<br />
pusėje Venta, kitoje Ubaginės ir Maigų miškai. Išėjus iš slėptuvės, nepertoliausiai keliukas,<br />
šonuose nudėtas didžiuliais lauko akmenimis, kuriais žiemą nepalikdamas pėdų galėjai nueiti į<br />
vieškelį Viekšniai<strong>—</strong>Mažeikiai. Aplinkui Milių, Krakių, Maigų ir Lėlaičių kaimai, tada priklausę<br />
Viekšnių valsčiui.<br />
Pasak čia gyvenusių žmonių, prie šių jaunuolių ilgainiui pritapęs ir Simonas Čiužas iš<br />
Pakalupės kaimo. Kokia buvusi jų draugystė ir kiek ilgai ji tęsėsi, nėra žinoma.<br />
Atėjo 1948-ieji metai. Sausio septintoji dar neaušo, snigo ir pamažu pustė. Bunkeryje nakvojo<br />
trys vyrai. Simono Čiužo nebuvę. Jaunuoliai nejautė, kad tai paskutinės jų gyvenimo valandos.<br />
Kad šnipas, kaip jį bepavadintume, enkavedistams tiksliai nupasakojo bunkerio vietą... O gal<br />
pats ir atvedė juos.<br />
<strong>—</strong> Dar su tamsa, apsigaubę maskuojančiais baltais chalatais, pasipylė kareiviai. Galėjo jų būti<br />
per penkiasdešimt, <strong>—</strong> sako 83-ejų metų buvęs Milių ūkininkas Alfonsas Virkutis, dabar<br />
gyvenantis Krakiuose. Matyt, buvusi išdavystė, spėja senukas, mat labai jau tiesiai link to<br />
bunkerio ėję kareiviai ir sustoję maždaug per šūvį. O kiti supę mišką. Ūmai pasigirdęs automatų<br />
tratėjimas, granatų sprogimai, šūksmai. Jis nematęs, bet žmonės kalbėję, kad jaunuoliai mėginę<br />
prasiveržti, bet iš visų pusių buvę apsupti. Per susišaudymą sužeistas į galvą rusų leitenantas<br />
Lukošiaus arkliais skubiai buvęs nuvežtas į Mažeikius. Gerai ginkluoti ir ištreniruoti kariškiai<br />
glaudžiu žiedu ėmę slinkti artyn bunkerio. Pasigirdęs šūksmas: „Pasiduokite! Jūs apsupti! Visi<br />
žūsite!”<br />
45
Jaunuoliai buvę pasiryžę geriau mirti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo kas<br />
laukia. Tačiau lemiamą valandą kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat mirtis, matyt,<br />
neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš bunkerio, jis pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du<br />
vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami<br />
gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios<br />
sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl prisirišę virve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasigirdo<br />
šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išvirtęs lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką <strong>—</strong><br />
Domą Rimkų, kuris pabūgęs pirmtako likimo, priešinęsis ir maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio<br />
gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai, supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų<br />
nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos<br />
tėvukui P. <strong>Šiuipys</strong> pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! Mirtis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti<br />
šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę virsti<br />
dūmų ir ugnies kamuoliai. Spėjama, kad jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę<br />
paskutine granata.<br />
Vis dėlto ir tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavę. Atsivarę apie 90 metų senuką<br />
Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlipti į slėptuvę. Jis<br />
vėliau sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėję<br />
sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. Virkučio roges ir išvežę į Viekšnių<br />
miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę<br />
praeinančius <strong>—</strong> ar kas nesustos, ar nepravirks motina, apkabindama sūnų. O tada tiesus kelias į<br />
Sibirą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. Vėliau<br />
žuvusiųjų tėvai gavę žinią, kad palaikus Leono ir Prano draugai nakčia perlaidojo. O kur tas<br />
kapas šiandien, nežinoma.<br />
Sekantį rytą po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvo suimti tų partizanų ryšininkai <strong>—</strong><br />
Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai, gyvenę prie kelio šalia Milių kapinaičių.<br />
Areštuoti ir abu L. Jonuškio, pasidavusio čekistams, broliai Jonas ir Pranas.<br />
<strong>—</strong> Aš ir buvęs mano kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų praleidome Sibire, <strong>—</strong> sako<br />
buvęs Lėlaičių malūno savininkas Jonas Silkinis. <strong>—</strong> Išvien ėjau su miško vyrais: parūpindavau<br />
akumuliatorius bunkeriui apšviesti, duodavau maisto, rūkalų.<br />
Kas tie jauni žmonės, taip drąsiai žvelgę mirčiai į akis? Senesnieji kaimynai juos prisimena<br />
buvus kilniais kovotojais, vargusius, tačiau nevarginusius jų. Aišku, KGB duomenimis, jie buvo<br />
„banditai, liaudies priešai”. P. Šiuipio sesuo Ona Perminienė, moteris jau virš septyniasdešimties,<br />
žvelgdama į brolio nuotrauką kalba:<br />
<strong>—</strong> Buvo drąsus, stiprus ir sumanus vyras. Doras lietuvis. Gal savo nelaimę nujautė, kad su<br />
didele širdgėla žvelgė į artėjantį frontą.<br />
Pasak Onos Perminienės, jų tėvai turėję tris hektarus žemės. Augę šeši vaikai <strong>—</strong> nuo dviejų<br />
tėvų, nes našlaudama mama dar kartą ištekėjusi. Pranas eidavęs uždarbiauti. Paskutiniais metais<br />
tarnavęs bernu Tadeušo Gaudiešiaus ūkyje, Lėlaičių kaime. Albertas Švažas buvo kilęs iš<br />
Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, gimęs 1918 metais. Tėvas ir<br />
prosenelis <strong>—</strong> geležinkelininkai. Albertas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavęs<br />
Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės,<br />
gyveno gimtajame Rekečių kaime ir dirbo geležinkelyje. Buvo „Tėvynės apsaugos rinktinės”<br />
narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį su besitraukiančių banga<br />
patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. Šias žinias suteikė rezistento brolis,<br />
Sibiro tremtinys Edvardas Švažas, dabar gyvenantis Švenčionėliuose. Galima tik spėlioti, kodėl<br />
A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn.<br />
Leono Jonuškio trumpa jaunystė bėgusi Milių kaime, tėvų ūkelyje, prie gyvulių bandos ir<br />
plūgo. Grįžo iš lagerio jau be sveikatos, netrukus mirė.<br />
Tų sunkių pokario metų grandinėje būta daug žūčių bei skriaudų. Šis atvejis skaudus tuo, kad<br />
paprastiems kaimo vaikinams buvo atimta gyvybė vien dėl to, kad nėjo į okupanto kariuomenę ir<br />
slapstėsi. Nuo šių tragiškų įvykių prabėgo jau penkiasdešimt metų. Tai skausmingai istorijai<br />
atminti Daugįnių bažnyčios klebonas Romualdas Žiulpa ir žuvusiųjų giminės numato vaikino<br />
žūties vietoje pastatyti ąžuolinį kryžių.<br />
46
Beje, kunigas R. Žiulpa, padedamas Mažeikių seniūnijos, jau pastatė 8 metrų ąžuolinį kryžių<br />
Purvėnuose, nuo klastūno kulkos žuvusio viekšniškio H. Jarušausko ir jo draugų A. Apulskio,<br />
S. Barausko žūčiai atminti.<br />
Riauka Adomas. Kryžius rezistento gimtinėje // Vienybė. <strong>—</strong> 1999. <strong>—</strong> Rugpj. 28. <strong>—</strong> Tekste:<br />
Apie rezistentus Praną Šiuipį (1922<strong>—</strong>1948 01 07) ir Albertą Švažą (1918<strong>—</strong>1948 01 07).<br />
P. Šiuipio gimtinėje Lėlaičiuose pašventintas naujas kryžius P. Šiuipiui ir A. Švažui. Milių kaime<br />
yra Jonuškio miškelis, kuriame „okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoje ir žuvo laisvės<br />
kovotojai P. <strong>Šiuipys</strong> ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis<br />
dešimtmečius jų krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė<br />
su žuvusiųjų vardais.” <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Pakeliui iš Viekšnių į Užlieknę, prie Mažeikių rajono ribos, prasideda senas Lėlaičių kaimas.<br />
Šalia žvyrkelio, 3 hektarus turėjusio neturtingo ūkininko Šiuipio žemėje, išlikusios senos<br />
kapinaitės. Už jų <strong>—</strong> pokario metų rezistento, paprasto Žemaitijos kaimo vaikino Prano Šiuipio<br />
gimtinė. Kapinaitėse greta vienas kito pastatyti du dailūs ąžuoliniai kryžiai. Vienas paskirtas<br />
Barauskų giminei, o antrasis <strong>—</strong> rezistentui Pranui Šiuipiui ir jo likimo broliui atminti.<br />
Ąžuoliniame šio kryžiaus stiebe išskobtas užrašas:<br />
Lietuva, dėl Tavęs mes numirti išėjom<br />
Pranas <strong>Šiuipys</strong> <strong>—</strong> 1922<br />
Albertas Švažas <strong>—</strong> 1918<br />
Žuvo <strong>—</strong> 1948 01 07<br />
Rugpjūčio 14 dieną, šeštadienį, už šiuos žuvusiuosius Viekšnių bažnyčioje buvo aukojamos<br />
šv. Mišios. Joms pasibaigus, giminės, artimieji viekšniškiai ir mažeikiškiai nuvyko į Lėlaičius<br />
dalyvauti kryžiaus pašventinimo apeigose. Lietuvos laisvės kovotojų atminimui skirtą kryžių<br />
pašventino ir pamokslą pasakė kunigas R. Žiulpa. Apie savo dėdės <strong>—</strong> partizano Prano Šiuipio <strong>—</strong><br />
jaunystę kalbėjo mokytojas pensininkas Alfonsas <strong>Šiuipys</strong>. Žodį tarė Politinių kalinių ir tremtinių<br />
sąjungos Viekšnių grupės pirmininkas Teofilis Januškevičius, mažeikietis Šaulių sąjungos<br />
atstovas Alfonsas Degutis, kai kurie kiti apeigų dalyviai.<br />
Dalis jų aplankė ir Mažeikių rajono Milių kaime esantį Jonuškio miškelį, kuriame anais<br />
rūsčiais metais, okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoję ir žuvo laisvės kovotojai<br />
P. <strong>Šiuipys</strong> ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis dešimtmečius jų<br />
krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė su žuvusiųjų<br />
vardais. Daugelio čia apsilankiusiųjų nuomone, į miško tankmę reikėtų praskinti takelį kad<br />
norintys galėtų čionai ateiti padėti gėlių, parymoti. Gal atsirastų rėmėjų, kurie padėtų atstatyti ir<br />
kuklų bunkerį? Regis, tai būtų pirmoji mūsų krašto partizanų memorialinė vieta. Gal šiam<br />
tauriam darbui jėgas suvienys patriotiškai nusiteikę moksleiviai ir politinių kalinių bei tremtinių<br />
atstovai?<br />
Muturas Algimantas. Žuvo už laisvę // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Liep. 4. <strong>—</strong> Visas<br />
tekstas:<br />
1944 m. aktyvesni viekšniškiai vyrai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos<br />
rekomendacijas, LLA įsijungė į Tėvynės apsaugos pirmąjį pulką. Viekšnių vyrus subūrė Jonas<br />
Čėsna (neseniai atvykęs gyventi iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus ir Viekšnių, kooperatyvo<br />
prekių paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas<br />
sekėsi neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo<br />
kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo<br />
kautynėse ties Viekšniais, Zavante [Zavente] ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino<br />
tarybinės armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 yra<br />
paminėtos A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės.<br />
Po to buvo mūšis prie Sedos. Kas domisi karo ir pokario metų mūsų krašto istorija, žino, kad<br />
Tėvynės apsaugos rinktinė buvo išsklaidyta, fašistinė kariuomenė išvyta. Atėjo nauja, tarybinė,<br />
santvarka. Naujoji valdžia pradėjo persekioti, kalinti ir tremti tuos Lietuvos žmones, kurie<br />
priešinosi tarybų valdžios atėjimui. Į tokių „nusikaltėlių” sąrašus pateko Albertas Švažas ir kiti<br />
47
viekšniškiai. Vengdamas bausmės Albertas negrįžo į Viekšnių apylinkes. Jis tada įsijungė į<br />
rezistencinę veiklą... „Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apylinkėse, vadovavo<br />
Albertas Švažas. Pastaruoju metu jis buvo Žemaičių legiono tiekimo skyriaus viršininku...”<br />
(Knyga. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antitarybinę veiklą. Vilnius. Mintis. 1966. Iš<br />
A. Kubiliaus parodymų). Pagal tuometinės Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės štabo<br />
ryšininko <strong>—</strong> kovotojo Liudo Raudonio prisiminimus, A. Švažas kurį laiką buvo Alkos rinktinės<br />
štabo ūkio dalies vedėju. Tada šios rinktinės štabas bazavosi Alsėdžių, Platelių, Kalvarijos,<br />
Sedos, Ylakių apylinkėse. Šiam štabui įsivėlus į tarybinių saugumiečių pinkles A. Švažas<br />
atsidūrė Plinkšių apylinkėse. Jam tada pavyko išsisukti iš kėgėbistų rankų. Kadangi jis buvo ne<br />
vietinis, plinkšiškiai LLA kovotojai jo nepažinojo ir nepasitikėjo, tad į savo būrį jo nepriėmė.<br />
Tada A. Švažas užmezgė ryšius su Tirkšlių LLA kovotojais. Tačiau ir čia kilo nesutarimų.<br />
A. Švažas nesutiko būti eilinis kovotojas. Norėjo būti vadas. Tirkšliškiai nesutiko jam paklusti,<br />
todėl jis grįžo į savo gimtąsias Viekšnių apylinkes. Kurį laiką slapstėsi Palnosų kaime, Domo<br />
Dargio sodyboje. Netrukus ir čia pasidarė nesaugu.<br />
Per daug dažnai sodyboje pradėjo lankytis tarybiniai kareiviai, stribokai ir šiaip aktyvistai.<br />
Alberto būta tokio žmogaus, kuris negalėjo sėdėti sudėjęs rankas. Ieškojo ryšių su vietiniais LLA<br />
kovotojais. Taip ėjo iš sodybos į sodybą, iš pamiškės į pamiškę. Kai kur išsikasdavo bunkerį, kai<br />
kada pamiegodavo pakrūmėje ar šieno kaugėje. 1947 m. vasarą atsidūrė Milių kaime,<br />
tuometiniame Viekšnių valsčiuje. Susirado bendraminčius, besislapstančius Leoną Joniškį ir<br />
Praną Šiuipį nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir<br />
„labai didelis kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys<br />
(slapyvardis <strong>—</strong> Stasys). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime, Kazio Butos sodyboje.<br />
Po to apie 200 m. nuo šios sodybos, link miško, įsirengė patogų bunkerį. Jame galėjo gyventi<br />
5<strong>—</strong>6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų, pradėjo galvoti apie rimtesnę savo veiklą.<br />
Rugpjūčio mėnesį A. Švažas artimiau susipažino su Milių kaimo gyventoja mokytoja Ona<br />
Virkutyte. Ši buvo Akmenės rajone, Dabikinės vaikų namuose, įsikūrusios pogrindinės<br />
antitarybinės organizacijos „Lietuvos demokratinė kovos sąjunga” 43-ojo skyriaus narė <strong>—</strong><br />
ryšininkė. Jos dėka A. Švažas du kartus susitiko su LLA Žemaičių apygardos štabo ryšininku<br />
A. Preibiu „Aušra”. A. Švažas parašė keletą antitarybinių lapelių tekstų, kuriuos įdavė<br />
O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos štabą.<br />
1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį<br />
viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti,<br />
kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. <strong>Šiuipys</strong>. 1947 m.<br />
vasarą prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad Dabikinėje susibūrusi<br />
antitarybinė organizacija ir LLA Žemaičių apygardos štabas veikė vadovaujami tarybinių<br />
saugumiečių.<br />
Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. Stasys savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose,<br />
bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė Stasiui užduotį sausio 7 d.<br />
palikti bunkerį. Šeštą dieną Stasys pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į<br />
bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskrities MGB viršininko<br />
pavaduotojas Vasiljevas, 32-o šaulių pulko antro bataliono vadas <strong>—</strong> MGB kapitonas<br />
Semionovas, Viekšnių MGB viršininkas, kapitonas Loktionovas, 32-o šaulių pulko antro<br />
bataliono grandies vadas <strong>—</strong> MGB leitenantas Ceblocovas, komendantas <strong>—</strong> MGB jaunesnysis<br />
leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro bataliono MGB seržantas Volkovas ir penkiolika<br />
tarybinių kareivių. Bunkerio vietą Stasys žemėlapyje buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą<br />
iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo<br />
dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai, priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems.<br />
Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai pasiuntė K. Butą atkelti į bunkerį įėjimo angos dangtį.<br />
Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai šis ėmėsi šio<br />
darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą pasipylė šūviai. Per valandą laiko iš vienos ir kitos pusės<br />
paleidžiant po keletą šūvių kareiviams pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta<br />
pasiduoti. Iš bunkerio nebuvo atsakyta. Tada kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio<br />
laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti,<br />
kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą<br />
48
įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti kareiviams, kad jie gyvi nepasiduos. Po 10<strong>—</strong>15<br />
minučių iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi<br />
nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė<br />
K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido<br />
signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa.<br />
Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten pasipylė šūviai. Kareiviai matydami, kad jų<br />
mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir<br />
žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik<br />
tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g.<br />
1916 m., ir Pranas Šiupys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių<br />
MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų<br />
palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai?<br />
Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono Alkos rinktinės kovotojo Alberto Švažo<br />
trumpas gyvenimas.<br />
Kriaučiūnas Stanislovas. Atsiminimai. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Liep. 24. <strong>—</strong> Žodžiu. Tekstas perrašytas<br />
iš diktofono:<br />
Per karą Švažas Albertas dirbo mitybos skyriuj, maisto korteles išdavinėdavo. Jis ten<br />
vadovavo. Ten dirbo seserys Klibaitės, Pundziūtė. Kada žydų turtą dalino, jie visi ten toj<br />
komisijoj buvo. Ir labai daug. Pirma taip jau varžytinės eidavo, paskui namais pardavinėjo.<br />
Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2000. <strong>—</strong> Rugs. 19: ir<br />
nuotrauka. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau<br />
apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų<br />
ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos<br />
istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais<br />
žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais.<br />
Pranas <strong>Šiuipys</strong> prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje.<br />
Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo<br />
brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo<br />
įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m.,<br />
atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba,<br />
dažnai važinėjo į Klaipėdą. Kažkokiu būdu jam dingo tarybinis pasas, o tuo metu tai buvo baisus<br />
nusikaltimas. P. <strong>Šiuipys</strong> pradėjo slapstytis. Susipažino su A. Švažu. Pastarasis gimė 1918 m.<br />
Rygoje. Mokėsi Juodeikių kaimo (Židikų valsč.) pradžios mokykloje, Mažeikių ir Šiaulių<br />
gimnazijose. Mokslų nebaigė, nes tėvai nebegalėjo materialiai padėti. Šeimoje buvo šeši vaikai.<br />
1937 m. savanoriu išėjo tarnauti į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Radviliškyje,<br />
vėliau <strong>—</strong> Vilniaus geležinkelio stoties komendantūroje. Jam buvo suteiktas vyresniojo<br />
puskarininkio laipsnis. Baigęs karo tarnybą, įsidarbino Linkaičių ginklų fabrike. Netrukus grįžo į<br />
Viekšnius ir pradėjo remontuoti geležinkelį. 1941<strong>—</strong>1944 m. dirbo Viekšniuose prekių<br />
paskirstymo išdavimo punkto vedėju. Šiame punkte buvo sudaryta viekšniškių komisija, kuri<br />
sprendė kam, kiek ir ko parduoti ar dykai atiduoti. Pradėjus kalbėti apie šios komisijos darbą,<br />
senųjų viekšniškių atmintis kažkodėl visiškai susilpnėja. Kokių nors archyvinių dokumentų apie<br />
šios komisijos darbą kol kas nepavyko rasti.<br />
1948 m. sausio 3 d. Milių kaime žūva abu vyrai. Po to keletą dienų, jų palaikai voliojasi prie<br />
tuometinio Viekšnių saugumo pastato. Viekšniškis fotografas Kinčinas užfiksavo šitą vaizdą. Tai<br />
šiurpi nuotrauka. Negalime jos publikuoti. Taigi šioje vietoje ir prasideda legendos bei įvairios<br />
istorijos. Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės<br />
Viekšniai<strong>—</strong>Žibikai<strong>—</strong>Svirkančiai, apie 30<strong>—</strong>40 m nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina<br />
pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas<br />
atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad, praėjus keletui dienų po palaidojimo,<br />
kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių<br />
kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi<br />
49
vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti? Viekšniškiai nežino,<br />
arba nenori pasakyti, nes bijo. Įdomus dalykas <strong>—</strong> pastaraisiais metais Viekšnių senosiose<br />
kapinėse vyksta keisti dalykai. Sakykime taip, ant tariamojo A. Švažo ir P. Šiuipio kapo 1990 m.<br />
buvo pastatytas medinis kryžius ir lentelė su užrašu <strong>—</strong> Lietuvos partizanai. Tiesa, jau nuo seno<br />
čia stovėjo medinis kryžius, tačiau jis paseno ir nuvirto. Atrodo, pernai toje pačioje vietoje buvo<br />
pastatytas metalinis kryžius su betoniniu pagrindu.<br />
Užrašas D. S., kaip viekšniškiai aiškino, tai <strong>—</strong> Doičen Soldaten. Ši kol kas tariama kapavietė<br />
yra netoli centrinių kapinių vartų, dešinėje pusėje. Ne seniai nugriautas ir toje vietoje stovėjęs<br />
ūkinis pastatėlis. Kas tvarkosi Viekšnių kapinėse, nelabai aišku. Ne vienas viekšniškis teigė, kad<br />
tikrai šioje vietoje yra palaidoti mano minimi vyrai. Vokiečių kareivių kapai yra šiek tiek toliau.<br />
Viekšniškiai kalba apie senutę, artimą A. Švažo giminaitę, mirusią gal prieš porą metų, kuri yra<br />
pašnibždėjusi ir parodžiusi šių vyrų kapą. Aš tikiu, kad Viekšniuose yra dar ne vienas drąsus<br />
žmogus, kuris tiksliai gali parodyti kapavietę. Išdrįskite, užeikite pas Viekšnių miestelio seniūną<br />
ir pasakykite. Tada žuvusiųjų artimieji galės normaliai sutvarkyti kapavietę, ir baigsis jau keleri<br />
metai po Viekšnius sklandančios gražios ir negražios legendos.<br />
Eidimtienė Marija. Pažymėta partizanų žūties vieta // Būdas žemaičių. <strong>—</strong> 2005. <strong>—</strong> Lapkr. 4:<br />
Autorės nuotrauka: „Žvakelę uždega Adomas pažinojęs žuvusiuosius”. <strong>—</strong> Visas tekstas:<br />
Praėjusį penktadienį Mažeikių rajone pastatytas pirmas paminklas, žymintis pokario<br />
rezistencinių kovų partizanų žūties vietą.<br />
Važiuodami Mažeikių<strong>—</strong>Viekšnių keliu, kiek tolėliau už Krakių, pamiškėje galite pastebėti<br />
Vyčio kryžiaus formos pilką stulpelį. Įrašas lentelėje byloja, kad šiame miške 1948 metais sausio<br />
7 dieną žuvo Žemaičių apygardos partizanai <strong>—</strong> „Alkos” rinktinės narys, grupės vadas Albertas<br />
Švažas-Vanagas, g. 1918 m., ir Pranas <strong>Šiuipys</strong>, g. 1922 m. Žūties vieta <strong>—</strong> miškelyje, už kelių<br />
šimtų metrų. Kad būtų pažymėta partizanų žūties vieta, iniciatyvą parodė Mažeikių „Sąjūdžio”<br />
bei Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Projektą finansavo Mažeikių rajono savivaldybė.<br />
„Sąjūdžio” Mažeikių skyriaus pirmininkas <strong>Antanas</strong> Poškus tikisi, kad tokius paminklinius<br />
žymeklius pavyks pastatyti dar dviejose partizanų žūties vietose.<br />
Muturas Algimantas. ...geriau tegul gegutė užkukuoja... <strong>—</strong> Mažeikiai, <strong>2006</strong>. <strong>—</strong> 232 psl.:<br />
iliustruota. <strong>—</strong> [BK pastaba: Dėl rusifikacijos lietuviškos pavardės Žiulpa, Šiūša, <strong>Šiuipys</strong> rašomos<br />
Žulpa, Šiuša, Šuipys]. <strong>—</strong> Tekste:<br />
ŽUVO UŽ LAISVĘ<br />
1944 m. aktyvesni viekšniškiai vyrai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos<br />
rekomendacijas, LLA įsijungė į Tėvynės apsaugos pirmąjį pulką. Viekšnių vyrus subūrė Jonas<br />
Čėsna (neseniai atvykęs iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus iš Viekšnių, kooperatyvo prekių<br />
paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas sekėsi<br />
neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo kuriama<br />
Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo<br />
kautynėse ties Viekšniais, Užvente ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino tarybinės<br />
armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 yra paminėtos<br />
A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės.<br />
Po to buvo mūšis prie Sedos. Kas domisi karo ir pokario metų mūsų krašto istorija, žino, kad<br />
Tėvynės apsaugos rinktinė buvo išsklaidyta, fašistinė kariuomenė išvyta. Atėjo nauja, tarybinė,<br />
santvarka. Naujoji valdžia pradėjo persekioti, kalinti ir tremti tuos Lietuvos žmones, kurie<br />
priešinosi tarybų valdžios atėjimui. Į tokių „nusikaltėlių” sąrašus pateko Albertas Švažas ir kiti<br />
viekšniškiai. Vengdamas bausmės, Albertas negrįžo į Viekšnių apylinkes. Jis tada įsijungė į<br />
rezistencinę veiklą...<br />
„Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apylinkėse, vadovavo Albertas Švažas.<br />
Pastaruoju metu jis buvo Žemaičių legiono tiekimo skyriaus viršininku...” (Knyga. Archyviniai<br />
dokumentai apie nacionalistų antitarybinę veiklą. Vilnius. Mintis. 1966. Iš A. Kubiliaus<br />
parodymų.).<br />
50
Pagal tuometinės Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės štabo ryšininko-kovotojo Liudo<br />
Raudonio prisiminimus, A. Švažas kurį laiką buvo „Alkos” rinktinės štabo ūkio dalies vedėju.<br />
Tada šios rinktinės štabas bazavosi Alsėdžių, Platelių, Kalvarijos, Sedos, Ylakių apylinkėse.<br />
Šiam štabui įsivėlus į tarybinių saugumiečių pinkles A. Švažas atsidūrė Plinkšių apylinkėse. Jam<br />
tada pavyko išsisukti iš kėgėbistų rankų. Kadangi jis buvo ne vietinis, plinkšiškiai LLA kovotojai<br />
jo nepažinojo ir nepasitikėjo, tad į savo būrį jo nepriėmė. Tada A. Švažas užmezgė ryšius su<br />
Tirkšlių LLA kovotojais, tačiau ir čia kilo nesutarimų. A. Švažas nesutiko būti niekam pavaldus,<br />
labiau norėjo vadovauti pats. Tirkšliškiai nesutiko jam paklusti, todėl jis grįžo į savo gimtąsias<br />
Viekšnių apylinkes.<br />
Kurį laiką slapstėsi Palnosų kaime, Domo Dargio sodyboje. Netrukus ir čia pasidarė nesaugu.<br />
Per daug dažnai sodyboje pradėjo lankytis tarybiniai kareiviai ir šiaip aktyvistai. Alberto būta<br />
tokio žmogaus, kuris negalėjo sėdėti sudėjęs rankas. Ieškojo ryšių su vietiniais LLA kovotojais.<br />
Taip ėjo iš sodybos į sodybą, iš pamiškės į pamiškę. Kai kur išsikasdavo bunkerį, kai kada<br />
pamiegodavo pakrūmėje ar šieno kaugėje. 1947 m. gale atsidūrė Milių kaime, tuometiniame<br />
Viekšnių valsčiuje. Susirado bendraminčius, besislapstančius nuo tarnybos tarybinėje<br />
kariuomenėje Leoną Joniškį [Jonuškį] bei Praną Šiuipį. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir<br />
„labai didelis kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys<br />
(slapyvardis <strong>—</strong> „Stasys”). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime, Kazio Butos<br />
sodyboje. Po to apie 200 m. nuo šios sodybos, link miško, įsirengė patogų bunkerį. Jame galėjo<br />
gyventi 5-6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų, pradėjo galvoti apie rimtesnę savo veiklą.<br />
A. Švažas artimiau susipažino su Milių kaimo gyventoja Ona Virkutyte. Ši buvo Akmenės<br />
rajone Dabikinės vaikų namuose įsikūrusios pogrindinės antitarybinės organizacijos „Lietuvos<br />
demokratinė kovos sąjunga” 43-ojo skyriaus narė-ryšininkė. Jos dėka A. Švažas du kartus<br />
susitiko su BDPS štabo ryšininku A. Preibiu („Aušra”). A. Švažas parašė keletą antitarybinių<br />
lapelių tekstų, kuriuos įdavė O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos<br />
štabą.<br />
1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį<br />
viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti,<br />
kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. <strong>Šiuipys</strong>. 1947 m.<br />
rudenį prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad į Dabikinėje susibūrusią<br />
antitarybinę organizaciją ir LLA Žemaičių apygardos štabą prasibrovė tarybiniai saugumiečiai.<br />
Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. „Stasys” savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose,<br />
bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė „Stasiui” užduotį sausio 7 d.<br />
palikti bunkerį. Sausio 6 d. „Stasys” pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į<br />
bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskr. MGB viršininko pavaduotojas<br />
Vasiljevas, komendantas <strong>—</strong> MGB jaunesnysis leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro<br />
bataliono MGB seržantas Volkovas ir 15 tarybinių kareivių. Bunkerio vietą „Stasys” žemėlapyje<br />
buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų<br />
žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai,<br />
priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems. Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai<br />
pasiuntė K. Butą atkelti įėjimo į bunkerį angos dangtį. Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai<br />
buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai jis ėmėsi šio darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą<br />
pasipylė šūviai. Per valandą laiko, iš vienos ir kitos pusės paleidžiant po keletą šūvių, kareiviams<br />
pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta pasiduoti. Iš bunkerio niekas neatsakė. Tada<br />
kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam<br />
liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti, kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta<br />
rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti<br />
kareiviams, kad gyvi jie nepasiduos. Po 10-15 min. iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis<br />
kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė<br />
granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į<br />
bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį<br />
buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa. Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten<br />
pasipylė šūviai. Kareiviai, matydami, kad jų mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos,<br />
kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir<br />
51
pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų<br />
lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g. 1918 m. ir Pranas <strong>Šiuipys</strong>, Antano, g. 1922 m.<br />
Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar<br />
nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai?<br />
Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono „Alkos” rinktinės kovotojo Alberto Švažo<br />
trumpas gyvenimas.<br />
ŠVAŽAS JONAS<br />
„Leidus lietuviams spaudą, visi troškome...”: [laikraščio kritika] / Jonas Švažas iš<br />
Viekšnos m., škaplierninkas. <strong>—</strong> (Kas girdėti Lietuvoje) // Šaltinis. <strong>—</strong> 1906, spal. 31 (18)<br />
(Nr. 31), p. 490<strong>—</strong>491. <strong>—</strong> Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų<br />
periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. <strong>—</strong> Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. <strong>—</strong><br />
388 p. <strong>—</strong> [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,<br />
slapyvardis, parašyti prie žinutės].<br />
ŠVAŽAS JURGIS. ŠVAŽIENĖ [-PAKALNIŠKYTĖ] EMILIJA<br />
Leckava (Šiaulių paviete). Garsus tamsybės platintojas // Naujoji gadynė. <strong>—</strong> 1906. <strong>—</strong><br />
Rugpj. 23 (Rugs. 5). <strong>—</strong> Nr. 14. <strong>—</strong> P. 220. <strong>—</strong> Žinios aprašui: Povilo Saudargo. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„Leckavos klebonas ne tik savo parapijoj pagarsėjęs, bet ir visose aplinkinėse: Viekšniuos,<br />
Mažeikiuos, Tirkšliuos. [...]. Viekšniuos per šventą Joną, nuėjęs pas škaplierninką Švažą,<br />
nusipirko jis gulintį ant stalo „Naujosios gadynės” numerį ir klausia jo:<br />
<strong>—</strong> Kur gi tu būtum dėjęs tą laikraštį?<br />
<strong>—</strong> Būčiau žmonėms pardavęs.<br />
<strong>—</strong> Še <strong>—</strong> še dabar parduok! <strong>—</strong> tyčiojasi jis, įsidėdamas į kišenę nupirktąjį numerį.<br />
Švažas paėmė nuo lentynos daugiau numerių ir padėjo juos ant stalo. Pamatęs tai, kunigėlis<br />
net ėmė šokinėti iš piktumo ir, kiek tik gali, ėmė šaukti, kaip da žemė jo neprarįjanti, kaip<br />
perkūnas neužmušąs už tokių „biaurių gazietų” pardavinėjimą. [...].<br />
Per Jokūbines buvo tas pats Švažas į Leckavą nuvažiavęs. Pajutęs, kad jis ten yra, kunigėlis<br />
pasišaukė jį pas save ir ėmė obuoliais ir vynu vaišinti, kad tik nustotų „tokias” knygas<br />
pardavinėjęs; girdi, jis surašysiąs, kokias galima, bet iš to niekas neišėjo.”<br />
Viekšniai. (Šiaulių pav.). Krata // Naujoji gadynė. <strong>—</strong> 1906. <strong>—</strong> Rugpj. 23 (Rugs. 5). <strong>—</strong><br />
Nr. 14. <strong>—</strong> P. 221. <strong>—</strong> Žinios aprašui: Povilo Saudargo. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„5 š. m. išvažiavus gubernatoriui, vakarą uriadnikas su 6 sargybiniais atėjo krėsti Jurgį Švažą.<br />
Tas reikalavo leidžiamojo rašto; uriadnikas sakėsi turįs, bet nerodė ir norėjo daryti savo darbą.<br />
Pasiėmęs 2 „poniatuosius”, Švažas krėsti leido. Jieškojo proklomacijų, kurios tą dieną buvo<br />
praplatintos ir revolverių. Nieko neradęs, uriadnikas pasiėmė 8 atskirus „N. Gadynės”<br />
numerius.”<br />
Urbienė Amelija. Švažai <strong>—</strong> kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų<br />
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. <strong>—</strong> Tekste:<br />
„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje<br />
gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios<br />
Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo<br />
pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko <strong>—</strong> nugerdavo.<br />
Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”.<br />
Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”,<br />
vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”,<br />
kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo<br />
iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime.<br />
Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį<br />
Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant<br />
52
kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų<br />
kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė<br />
vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką,<br />
obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo.<br />
„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė.<br />
Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir<br />
proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu<br />
kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina.<br />
Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos”<br />
(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų.<br />
Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas<br />
neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo<br />
Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius <strong>—</strong> volosnoj pravlenija<br />
sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo<br />
vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau <strong>—</strong> iš<br />
Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems.<br />
Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už<br />
„stražninką” mažesnis. Jo darbas <strong>—</strong> nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs<br />
valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui.<br />
Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę<br />
pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo <strong>—</strong> krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų”<br />
savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta <strong>—</strong> ja nepasitikėjo. „Kningas”<br />
pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė<br />
dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus<br />
krata”. Bet Švažų neperspėjo.<br />
Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė<br />
„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia<br />
revolverių. Atveždavo 5<strong>—</strong>7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis<br />
buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo<br />
mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija<br />
Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo <strong>Antanas</strong> Mažonas, gyvenęs<br />
Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo<br />
mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime.<br />
Abudu veždavo veltui, nes buvo Švažienės giminaičiai. Iš miestelio išvažiuodavo naktį ir taip pat<br />
naktį grįždavo, kad niekas negalėtų pamatyti.<br />
Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių<br />
važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno pačiame miške. Pas jį ir<br />
pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo „kningų”, kalendorių,<br />
„lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, „akspelerijos” <strong>—</strong> vaistų<br />
nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip dabar pilsto acto<br />
esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, kai tų prekių<br />
buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau buvo išleistas,<br />
„kningų” dar ilgai neleido pardavinėti <strong>—</strong> gaudė.<br />
Knygas, proklomacijas ir ginklus Švažai išduodavo pagal slaptažodį. (…) Dažniausiai būdavo<br />
kalbama apie paukštelius: „gegužė kukuoja”, „lakštingala gieda”, „gandras parlėkė” ir t. t. Jeigu<br />
kas, atėjęs pas Švažą su kokiu nors reikalu (…), pradėdavo kalbėti apie gegužę, lakštingalą,<br />
Švažai žinodavo, kad tam galima duoti ginklų, knygų, proklomacijų.<br />
<strong>Antanas</strong> Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant<br />
nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos<br />
buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. <strong>Antanas</strong> Švažas<br />
minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius<br />
buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į<br />
bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo<br />
53
ginklų ir proklomacijų. <strong>Antanas</strong> Švažas sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar<br />
gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.”<br />
Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. <strong>—</strong> 1991. <strong>—</strong> Saus. 29. <strong>—</strong><br />
Visas tekstas:<br />
Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo<br />
„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius,<br />
rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms<br />
pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.<br />
Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą<br />
pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo<br />
užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą.<br />
Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių,<br />
duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir<br />
vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu.<br />
Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo<br />
lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš<br />
Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai<br />
veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės<br />
kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų<br />
paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras<br />
parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų.<br />
J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant<br />
bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir<br />
barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą.<br />
ŠVAŽIENĖ BIRUTĖ<br />
Švažienė Birutė. Renginiai Viekšniuose // Vienybė. <strong>—</strong> 1981. <strong>—</strong> Gruod. 15. <strong>—</strong> Tekste:<br />
C. Solodario „Alyvų sode”. Etnografinė vakaronė „Gimtųjų Viekšnių takais”.<br />
Švažienė Birutė. Šokio meno puoselėtojai // Vienybė. <strong>—</strong> 1985. <strong>—</strong> Rugpj. 13: ir nuotrauka. <strong>—</strong><br />
Tekste: Senimo šokių kolektyvas.<br />
Švažienė Birutė. Mokyklai tik metukai // Vienybė. <strong>—</strong> 1995. <strong>—</strong> Birž. 7. <strong>—</strong> Tekste: 1994 m.<br />
rugsėjo mėn. Viekšniuose įkurtas Ventos muzikos mokyklos filialas. Įkūrėjas Vitalis Lizdenis.<br />
Pirmą klasę baigė 28 mokiniai. Mokytojai A. Voveris, M. Tenienė, R. Lizdenienė,<br />
R. Liaudanskienė.<br />
54
Change language